Administracinė byla Nr. eA-1238-575/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 11 d. sprendimą Nr. 24S76162 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę trejiems metams. Sprendimas priimtas, nes asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi buvo nustatyta, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi jis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu
Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 12 punktais.
2.2. Migracijos departamento nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios pagrindą atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, buvo tai, kad 2023 m. rugsėjo 19 d. atliktos apklausos metu asmuo nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus (asmens vertėjas atsakinėjo už jį) arba atsakė ne apie tai, kas jo buvo klausiama. Atsakovas vertino, kad asmuo nepagrindė vykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų, todėl sprendė, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais siekė pažeisti Lietuvos teisės aktų reikalavimus ir piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Taigi, vienintelė faktinė aplinkybė, kodėl asmuo negavo leidimo gyventi, yra ta, kad jis nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus. Sutiktina, kad nesugebėjimas pagrįsti savo siekiamo migracinio statuso tikslo gali būti vertinamas kaip pagrindas neišduoti leidimo gyventi. Tačiau draudimas atvykti yra sankcija užsieniečiui, ji negali būti taikoma, jei asmuo neatliko jokių neteisėtų veiksmų, jų neplanavo, nepiktnaudžiavo procedūra ir pan. Nesuprantama, kodėl leidimo dėl nesusikalbėjimo su užsieniečiu neišdavimas turi užkirsti kelią užsieniečiui atvykti ir į Lietuvą, ir į Šengeno erdvę. Tai, kad asmuo negyveno Lietuvoje ar neturi jokių ryšių, taip pat negali būti pagrindas riboti atvykimą į šalį.
2.3. Dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnyje nustatytos perspėjimų apie draudimą atvykti ir apsigyventi pateikimo sąlygos. Pareiškėjas neapėjo ir niekaip nebandė apeiti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar nacionalinės teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, t. y. nebuvo nustatyta jokių migracinių pažeidimų ar skirta sankcijų.
2.4. Sprendimo dėl draudimo atvykti dalis, su kuria pareiškėjas kategoriškai nesutinka ir kuri yra perspėjimo įvedimas į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, pagrindas, prieštarauja SIS reglamentui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai analogiško pobūdžio bylose (žr. 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1044-789/2024). Sprendime niekaip nepaaiškinta ir nemotyvuota, kodėl neva nelegalios migracijos grėsmės elementas automatiškai išplečiamas visai Šengeno erdvei. Sprendime nepaaiškinta, kaip pareiškėjo asmuo gali kelti grėsmę kitų Šengeno erdvės šalių migracijos tvarkai.
2.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje išaiškino, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Atsižvelgiant į nurodytą jurisprudenciją, darytina išvada, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir į Šengeno erdvę trims metams yra neproporcingas, prieštaraujantis teisės aktams ir aptartai teisminei praktikai.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S58753 (toliau – ir 2024 m. vasario 22 d. Sprendimas), kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi buvo nustatyta, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 12 p.). Šis sprendimas nėra skundžiamas. Migracijos departamentas
2024 m. kovo 11 d. priėmė ginčijamą Sprendimą – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti įspėjimą į SIS.
3.2. Pareiškėjas skunde bando pateikti, kad ginčijamo Sprendimo priėmimą lėmė nesusikalbėjimas su užsieniečiu. Tačiau skundžiamas sprendimas priimtas ne dėl kažkokio lingvistinio nesusikalbėjimo, o dėl to, kad užsienietis nepagrindė buvimo tikslo ir sąlygų, t. y. savo paaiškinimais nepatvirtino, kad jo tikslas – gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Ši aplinkybė patvirtina akivaizdžią nelegalios migracijos grėsmę ir bandymą apeiti nacionalinę teisę.
3.3. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
3.4. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, taip pat tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir buvimu Šengeno erdvėje. Kadangi draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, teiktini SIS.
3.5. Apibendrintina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą Sprendimą, pagrįstą objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, skundžiamas aktas yra motyvuotas, t. y. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus.
II.
4. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu (sprendime nurodyta 2024 m. lapkričio 19 d. data laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas yra Pakistano pilietis, pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi ketina dirbti elektriku. Darbdavys migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „VK Constructus“ elektriku pagal darbo sutartį. Šiame prašyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – planuojamas gauti darbo užmokestis (kitų pajamų šaltinių ar pragyventi skirtų lėšų nebuvo nurodyta).
5.2. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 22 d. Sprendimu nusprendė neis?duoti pareis?ke?jui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
5.3. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 11 d. priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).
6. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsniu, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu. Remdamasis atsakovo 2024 m. vasario 22 d. Sprendimo turiniu, teismas pažymėjo, jog
2023 m. rugsėjo 19 d. įvyko nuotolinė asmens apklausa su vertėju siekiant patvirtinti šio asmens tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas, apklausos metu pareiškėjas nesilaikė tvarkos ir į užduodamas pastabas nereagavo. Aptariamame sprendime Migracijos departamentas vertino, kad asmuo, nors formaliai atitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet remiantis tyrimo metu gautais duomenimis (užsienietis nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, o aplinkybė, kad jis nesilaikė nustatytos nuotolinės apklausos tvarkos, vertinama kaip atsisakymas bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos valstybės institucija), kilo abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio dirbti, be to, buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Migracijos departamento 2024 m. vasario 22 d. Sprendimą.
7. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir atsižvelgus į tai, kad, prašydamas išduoti leidimą gyventi, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, jis neturi jokių socialinių ar šeimyninių ryšių.
8. Pažymėjęs, kad pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kadangi užsienietis nepateikė objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių Įstatyme nustatytus pagrindus, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia Migracijos departamentui diskreciją spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo.
9. Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme numatytų reikalavimų, pokalbio metu nesielgė deramai. Buvo konstatuota, kad atsakovui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys apie kitą užsieniečio pragyvenimo lėšų šaltinį, be to, atsakovas priimdamas Sprendimą, vertino pareiškėjo situaciją individualiai ir nenustatė maksimalaus penkerių metų draudimo atvykti laikotarpio.
10. Remdamasis išdėstytu, teismas atmetė pareiškėjo argumentus ir nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Sprendime nurodyti jo priėmimo faktiniai pagrindai, pateiktas šių pagrindų vertinimas, Sprendimas motyvuotas, t. y. ginčijamas individualus administracinis aktas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai, jis darbo sutarties nesudarė, bei atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo sprendimo tikslas yra užkirsti kelią nelegaliai migracijai, teismas konstatavo, jog taikomas draudimas yra proporcinga priemonė. Teismas nenustatė teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė.
III.
11. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tais pačiais faktiniais ir teisiniais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Apeliantas akcentuoja, kad:
12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas. Vien aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi dėl to, kad užsienietis nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus (nepagrindė atvykimo į Lietuvą tikslo), nesudaro pagrindo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą, o tuo labiau – į Šengeno erdvę.
12.2. Atsakovas nenustatė jokių pareiškėjo neteisėtų veiksmų, piktnaudžiavimo ir pan., todėl ginčijamu Sprendimu pritaikyti ribojimai nepagrįsti ir neproporcingi. Nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir neturėtų būti vertinami asmens ryšiai su Lietuva.
12.3. Sprendimu nepagrįstai nuspręsta įvesti perspėjimą į SIS dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamentą, kadangi užsienietis neapėjo ir niekaip nebandė apeiti ES ar nacionalinės teisės reikalavimų dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Nebuvo nustatyta jokių ankstesnių migracinių pažeidimų ar skirta sankcijų. Aptariama Sprendimo dalis neatitinka teisės aktų reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo vertinimu, apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas, o nurodo tik subjektyvų faktinių aplinkybių vertinimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas, Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, taikomas draudimas yra proporcinga priemonė.
16. Apeliantas M. A. teigia, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, neapėjo ir nebandė apeiti ES ar nacionalinės teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, draudimas atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę 3 metams yra neproporcingas.
17. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Dėl apelianto argumentų, susijusių su uždraudimu užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 20 d.) nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu.
19. Teismas pažymi, kad administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti. Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Viešojoje teisėje veikiantys administravimo subjektai diskrecijos teisę realizuoja teisės aktų nustatytose ribose. Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, diskrecijos teise besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų. Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų. Realizuojant diskreciją, neturi būti paneigiami esminiai teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.) reikalavimai. Šių reikalavimų paisymas sąlygoja teisinio tikrumo, aiškumo principų įgyvendinimą, teisės į gynybą užtikrinimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
21. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
22. Atsakovas Sprendimą grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 22 d. prie?me? sprendima? neis?duoti pareis?ke?jui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Be to, Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 19 d. atliktos apklausos metu asmuo nesugebėjo atsakyti į jam pateiktus klausimus (asmens vertėjas atsakinėjo už jį) arba atsakė ne apie tai, kas jo buvo klausiama, t. y. asmuo nepagrindė vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų, todėl gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais siekė pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir piktnaudžiauti migracijos procedūromis.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S58753, kuriame nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 19 d. įvyko nuotolinė asmens apklausa siekiant patvirtinti šio asmens tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas (pokalbyje vertėjas dalyvavo). Asmens vertėjas į klausimus atsakinėjo už jį, todėl tiek asmuo, tiek vertėjas buvo informuoti, kad turi laikytis nustatytos nuotolinės apklausos tvarkos, tačiau į pastabas nereagavo (b. l. 40–44).
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2023 m. rugsėjo 19 d. įvykusios nuotolinės asmens apklausos turinį (b. l. 61–70), mano, kad Migracijos departamento išvada, jog užsienietis nepagrindė vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų, yra teisinga. Tačiau iš užfiksuoto pokalbio turinio neseka, kad užsienietis piktnaudžiavo ES teise. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad užsienietis buvo priklausomas nuo vertėjo, ir nėra aišku, kas lėmė nustatytos nuotolinės apklausos tvarkos nesilaikymą – užsienietis ar netinkamai savo funkcijas atlikęs vertėjas. Esant abejonei, įrodymai vertinami asmens, kuriam taikomos administracinės sankcijos, naudai. Todėl teismas mano, kad Sprendimo teiginiai, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, taip pat tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais siekė pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir piktnaudžiauti migracijos procedūromis, neįrodyti. Teismo nuomone, atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aiškią (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidą, priimtas sprendimas užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Todėl skundžiamas Sprendimas dalyje dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikinamas.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Sprendimo dalies dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/202).
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Todėl skundžiamas Sprendimas dalyje dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nėra teisėtas ir pagrįstas.
28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
29. Apeliantas M. A. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šis prašymas tenkinamas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas M. A. už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, už apeliacinį skundą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį, advokatui už skundo parengimą pirmosios instancijos teismui – 900 Eur ir už apeliacinio skundo parengimą – 250 Eur. Taigi, iš viso apeliantui priteistina iš atsakovo 1 183,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 11 d. sprendimą Nr. 24S76162.
Priteisti pareiškėjui M. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 183,75 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius