Civilinė byla Nr. e2-101-617/2018
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00595-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.1; 1.3.9.2.2; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.2.6.1; 3.4.1.7
(S)
VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 16 d.
Švenčionys
Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų teisėjas Anatolij Januševskij
sekretoriaujant Agnei Usovienei,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Justui Viliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės ( toliau - UAB ) „Meidovis“ ieškinį atsakovui V. K. dėl darbo ginčų komisijos priimto sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ieškovė UAB „Meidovis“ ieškiniu prašo panaikinti Darbo ginčų komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas V. K. skundas ir prašo priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2017-03-22 sprendimu Nr. DGKS-1397 iš dalies tenkino atsakovo V. K. prašymą ieškovui UAB „Meidovis“ dėl prašomų priteisti neišmokėtų maždaug 2000 € dydžio dienpinigių ir nusprendė išieškoti atsakovo ( darbuotojo ) naudai iš ieškovo ( darbdavio ) 1264,05 € dienpinigių už 2017-01-12 - 2017-02-28 komandiruotę. Ieškovė nurodo, kad šis Darbo ginčų komisijos sprendimas, jog turi būti taikoma 100 proc. dienpinigių norma atsakovui, priimtas be jokių pagrindų, todėl su minėtu komisijos sprendimu nesutinka, nes jis yra teisiškai nepagrįstas, neatsižvelgta į teismų praktiką bei subjektyviai nagrinėtas tik atsakovo naudai. 2017-01-10 sudarytos darbo sutarties Nr. 50 pagrindu atsakovas ieškovo įmonėje dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi. Atsakovas buvo išsiųstas į komandiruotę po vakarų Europos valstybes nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 28 d., po kurios, pastarajam buvo paskaičiuotas 794,95 € darbo užmokestis ir 1264,05 € dienpinigių – pagal darbo sutarties 6.2 punktą išmokama 50 proc. dienpinigių, iš viso išmokėta 2059 €. Dienpinigių norma taikoma 50 proc. pagal šalių sudarytą darbo sutarties 6.2 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 p. Atsakovas 2017-02-28 pateikė pareiškimą ieškovei, jog jis pageidauja būti atleidžiamas iš darbo. Išėjęs iš darbo, atsakovas pateikė skundą Darbo ginčų komisijai motyvuodamas, kad jam ieškovas nesumokėjo dar apie 2000 € priklausančių dienpinigių. Atsakovo parodymais Komisijos posėdyje, jam buvo ieškovo pažadėta 65 € už dieną darbo užmokestis, kartu su dienpinigiais. Atsakovas taip pat teigė, jog nebuvo kalbėta apie dienpinigių normų mažinimą bei su ieškove ( darbdaviu ) žodžiu sutarė, kad jo komandiruotės truks nuo 2 iki 3 savaičių. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6 ir 6.1. punktuose numatyta, jog dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami, jeigu tai numatyta darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Pažymėjo, jog ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 6.2. punkte nurodyta, kad šalys sutaria dėl mažesnių už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, kurie sudaro 50 procentų visos dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Darbo sutarties 6.2.1. punkte nurodyta, kad šalys sutaria, darbdavys ( ieškovė ) vienašališkai, atskirais atvejais įmonės vadovo įsakymui gali nustatyti ir paskirti darbuotojui ( atsakovui ) didesnio dydžio dienpinigius nei 50 procentų visos dienpinigių sumos, tačiau tai nėra darbdavio įsipareigojimas. Taigi, ieškovė aiškiai darbo sutartyje įsipareigojo atsakovui sumokėti 50 proc. priklausomų dienpinigių už komandiruotes bei numatė didesnį nei 50 proc. dienpinigių išmokėjimą už komandiruotes nenumatytais atvejais, jei atsakovas patirtų didesnes išlaidas komandiruotėje. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių pretenzijų darbo sutarties sudarymo metu, dėl tokių sudaromų darbo sutarties sąlygų. Atsakovas per 3 darbo dienas nuo sugrįžimo iš komandiruotės dienos privalėjo pateikti patirtų išlaidų ataskaitą komandiruotės metu, tačiau jis nenurodė tokių išlaidų, kurios neužtektinai kompensuotų padidėjusias išlaidas komandiruotės metu. Taigi ir pagrindo mokėti didesnių dienpinigių už komandiruotės laikotarpį nei numatytą darbo sutartyje nebuvo. Išvykstant į komandiruotę, atsakovas taip pat neginčijo sutarties sąlygų, vyko į komandiruotę ir pretenzijų ieškovei neteikė, todėl, akivaizdu, jog atsakovui buvo aiškūs darbo sutarties 6.3 ir 6.4 punktai, kaip ir visa darbo sutartis. Darbo sutarties 6.3 punkte tarp ieškovo ir atsakovo buvo sutarta, kad dienpinigiai už komandiruotes bus mokami po komandiruotės įvykimo, kai pagal darbo sutarties 6.4 punktą atsakovas pateiks komandiruotės ataskaitą. Komisija nepagrįstai aiškina atsakovo naudai visas ginčo aplinkybes, o tuo tarpu šiame ginče nėra keliamas klausimas dėl darbo sutarties sąlygų ar norminių teisės aktų neaiškumo, dėl kurių būtų aiškinama atsakovo naudai. Tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties sąlygos yra aiškios, o Komisija kelia klausimą dėl neva ne tokių suderintų darbo sutarties sąlygų. Atsakovas Komisijai nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar kitokio pobūdžio įrodymų, kuriais būtų grindžiami atsakovo teiginiai, todėl mano, jog atsakovas išsigalvoja apie neva žodžiu sutartas darbo sutarties sąlygas su ieškove. Ieškovė Komisijai pateikė visus dokumentus, susijusius su ginču, tačiau Komisija atsižvelgė tik į atsakovo žodinius parodymus posėdyje. Akivaizdu, kad ieškovė nesumažino darbo užmokesčio po darbo sutarties sudarymo, o atsakovas tuo metu neginčijo tokios darbo sutarties sąlygų. Nurodė, kad Komisija visiškai nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos teisės normas ir teismų praktiką dalinai tenkino atsakovo skundą, todėl sprendimo dalis turėtų būti panaikinta.
Atsakovas V. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, prašymų nepareiškė, į teismo posėdį neatvyko.
Ieškovės interesus atstovauja atstovas advokatas J.Vilys, kuris teismo posėdyje ieškinio reikalavimus palaikė visa apimtimi, jame nurodytais pagrindais, ir paaiškino, kad darbo sutarties pagrindu V. K. dirbo pas ieškovę nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 28 d. – 7 savaites vairuotoju-ekspeditoriumi, jo reisai buvo vakarų Europoje, į Rusiją reisų nebuvo. Visos uždirbtos sumos yra visiškai atsakovui išmokėtos, ginčo dėl to nėra. Ginčas kilo tik dėl V. K. prašomų priteisti apie 2000 € dienpinigių, tačiau kaip jis skaičiuoja šią sumą, kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, nurodyti nesivargino, tiesiog prašė išmokėti apie 2000 €, tai yra dvigubai tiek, kiek jam buvo jau išmokėta. Konkretaus dienpinigių dydžio - procentų dydžio atsakovas neprašė, šis papildomas 50 procentų dienpinigių dydis atsirado tik Darbo ginčų komisijos sprendime. Pažymėjo, kad 2017 m. kovo 22 d. sprendimas priimtas nepagrįstai, nesant jokių indikacijų, kad yra bent koks prieštaravimas darbo sutarties šalių valiai, ar kad yra kažkoks prieštaravimas darbo sutarties turinyje, tai yra aiški formuluotė 6.2.1 punkte, jog šalys sutaria, kad darbdavys vienašališkai atskirais atvejais įmonės vadovo įsakymu gali paskirti darbuotojui didesnį procentą nei 50 procentų visos dienpinigių sumos, tačiau tai nėra darbdavio įsipareigojimas. Šiuo atveju atsakovui mokama 50 procentų dienpinigių, o daugiau gali būti mokama atskirais susitarimais. Susitarimų nebuvo, todėl buvo taikoma 50 procentų nuostata. Dėl to, Komisijos sprendimas yra suformuotas šališkai, nesant prielaidų padidinti nustatytą šalių susitarimą, o atsakovui nepagrindus, nemotyvavus ir Komisijai net nereikalavus šitų sumų pagrindimo, prašo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu Komisijos sprendimą, ir išnagrinėjus bylą priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, kurios yra 556,60 € dydžio, tai sudaro ieškinio parašymas, pasirengimas ir atstovavimas byloje, bei priteistinas 31 € žyminis mokestis.
Ieškinys tenkinamas.
Iš ieškovės atstovo paaiškinimų, bylos medžiagos ir pateiktos darbo bylos medžiagos nustatyta, kad 2017 m. sausio 10 d. ieškovė UAB „Meidovis“ su atsakovu V. K. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 50, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. sausio 11 d. pradėjo dirbti įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Ieškovės 2017 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. Į-2017-01/11 darbdavys komandiravo atsakovą į komandiruotę, kurios trukmė 2017 m. sausio mėnesį sudarė 20 dienų ir 2017 m. vasario mėnesį sudarė 28 dienas, iš viso komandiruotės trukmė 48 dienos nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 28 d., bei skyrė už 2017 m. sausio mėnesį 508,70 € komandiruotės dienpinigių, o už 2017 m. vasario mėnesį - 755,35 € komandiruotės dienpinigių, iš viso - 1264,05 € dienpinigių. 2017 m. kovo 8 d. atsakovas su prašymu dėl neišmokėtos apie 2000 € dydžio dienpinigių sumos kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją ( darbo bylos medžiaga ), o Darbo ginčų komisija 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. DGKS-1397 darbo byloje Nr. APS-36-4011 atsakovo prašymą tenkino iš dalies ir nusprendė išieškoti atsakovo naudai iš ieškovo 1264,05 € dienpinigių už 2017-01-12 - 2017-02-28 komandiruotę.
Bylos išnagrinėjimo metu galiojančio Darbo kodekso ( toliau – DK ) ( įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2603 ), 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Be to, pažymėtina, kad pagal naujojo DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus.
Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu ( nuo 2017-01-11 iki 2017-02-28 ) galiojusio DK ( 2002 m. birželio 4 d. įstatymas Nr. IX-926 ) 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
DK 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės ( įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt. ) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų; 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų ( darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt. ).
DK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.
DK 188 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos ( išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt. ) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ( pareigos ) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos; šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ( straipsnio 2 dalis ).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013 ); sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2014 ).
Kaip jau minėta pagal DK 93 straipsnio nuostatas darbo sutartis tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, todėl šalys sudarydamos tokį susitarimą laisva valia suderina darbo sutarties sąlygas ir, jas nustatydamos, prisiima konkrečius iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Jei vienos iš šalių netenkina derinamo susitarimo ( darbo sutarties ) sąlygos, kiekviena šalis gali tokio susitarimo nepasirašyti, tokiu atveju darbo sutartis nebūtų sudaroma. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys pasiekė bendrą susitarimą ir laisva valia sudarė 2017 m. sausio 10 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. 50, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. sausio 11 d. pradėjo dirbti įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi, darbo sutarties 3 punktu šalys sulygo atsakovo darbo savaitės laiką – ne mažiau 35 darbo valandų, kad įmonėje taikoma suminė darbo laiko apskaita, mokamas valandinis 3,02 €, vieną kartą per mėnesį atlyginimas, iki einamojo mėnesio 30 d., už praėjusį mėnesį. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys taip pat susitarė darbuotojui vykstant į komandiruotę dėl mokamų mažesnių už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigių, kurie sudaro 50 procentų visos dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Darbo sutarties 6.2.1 punktu šalys sutarė, kad darbdavys vienašališkai, atskirais atvejais įmonės vadovo įsakymu gali nustatyti ir paskirti darbuotojui didesnio dydžio dienpinigius nei 50 procentų visos dienpinigių sumos, tačiau tai nėra darbdavio įsipareigojimas. Šalys savo parašais patvirtino sudarytą darbo sutartį, teismas nenustatė tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad darbo sutarties šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų, nei įformino darbo sutartyje. Taigi, iš viso to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog atsakovas kreipdamasis į darbo ginčų komisiją visiškai nepagrįstai nurodė, jog darbdavys jam buvo pažadėjęs mokėti 65 € už dieną darbo užmokestį, kartu su dienpinigiais, be to, jis teigė, jog nebuvo kalbėta apie dienpinigių normų mažinimą bei su ieškovu ( darbdaviu ) žodžiu sutarė, kad jo komandiruotės truks nuo 2 iki 3 savaičių. Taigi, kaip jau minėta, darbdavys ( ieškovas ) sudarytos darbo sutarties pagrindu ir priimtu įsakymu Nr. Į-2017-01/11 komandiravo atsakovą į komandiruotę, kurios trukmė 48 dienos nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 28 d., skyrė už 2017 m. sausio mėnesį 508,70 € komandiruotės dienpinigių, o už 2017 m. vasario mėnesį - 755,35 € komandiruotės dienpinigių, iš viso - 1264,05 € dienpinigių. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, atsakovas komandiruotėje buvo nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 28 d., ir jam už nurodytą laikotarpį įmonė pervedė iš viso 2150 € ( 794,95 € darbo užmokestį ir 1264,05 € dienpinigius ), ir dėl to ginčo byloje nėra. Dienpinigių paskaičiavimą patvirtina ieškovės įsakymas Nr. Į-2017-01/11, iš kurio matyti, kad atsakovui už 2017 m. sausio mėn. paskaičiuota 508,70 € dienpinigių ( Prancūzija - 8 k. d. x 28,50 €, Lietuva - 2 k. d. x 2,85 €, Lenkija - 1 k. d. x 19 €, Vokietija - 2 k. d. x 29 €, Nyderlandai - 1 k. d. x 27 €, Belgija - 2 k. d. x 28,50 €, Danija - 4 k. d. x 28,50 € ), už 2017 m. vasario mėn. paskaičiuota 755,35 € dienpinigių ( Prancūzija - 8 k. d. x 28,50 €, Ispanija - 3 k. d. x 24,50 € , Vokietija - 4 k. d. x 29 €, Liuksemburgas - 2 k. d. x 25 €, Belgija - 4 k. d. x 28,50 €, Danija - 6 k. d. x 28,50 €, Lietuva - 1 k. d. x 2,85 € ). Taigi atsakovui dienpinigiai buvo paskaičiuoti pagal šalių sudarytos 2017 m. sausio 10 d. darbo sutarties 6.2 punkto nuostatas, pagal kurį išmokama 50 proc. dienpinigių, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 p.
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis ). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra ( CPK 177 straipsnio 1 dalis ).
Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, įvertinęs tai, kad atsakovas nei prieš išvykimą į komandiruotę, nei sugrįžęs iš jos, neginčijo įmonės pateiktos komandiruotės detalizacijos aritmetinio apskaičiavimo teisingumo ( darbo bylos medžiaga, 2017 m. sausio 11 d. įsakymas ), pats pateikė įmonei tachografo vairuotojo korteles, ir neteikė jokių prašymų dėl galėjusių būti patirtų papildomų išlaidų komandiruotėje apmokėjimo. Iš pateiktos darbo bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ( įmonė ) pagal turimus duomenis ėmėsi visų nuo jos priklausiusių galimų veiksmų, kad su darbuotoju būtų tinkamai atsiskaityta. Taigi, sprendžiama, kad nepagrįstai atsakovas teigė, jog jam priklausė dar papildomai išmokėti apie 2000 € dydžio dienpinigiai, ir šios sumos nepagrindė net preliminariu paskaičiavimu. Byloje ginčas nekilo, kad atsakovas pas ieškovę dirbo nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad darbo santykių su ieškove metu būtų kreipęsis į darbdavę ar Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio ( dienpinigių ) nepriemokos, nors jo vėlesniu teigimu Darbo ginčų komisijai mokėjimo sąlygos buvo sutartos žodžiu kitokia tvarka. Akivaizdu, kad viso darbo užmokesčio nemokėjimo laikotarpis verstų sunerimti kiekvieną darbuotoją ir dėl susidariusios situacijos nedelsiant kreiptis į darbdavę, tačiau atsakovas to nedarė, o šiuos teiginius iškėlė tik po atleidimo iš darbo besikreipdamas į Darbo ginčų komisiją.
Teismas sutinka su įmonės atstovo teismo posėdžio metu išsakytu teiginiu, kad atsakovas negalėjo nesuprasti, kad būtent darbo sutartyje yra sulygtos konkrečios darbo apmokėjimo sąlygos, ir negalėjo būti neoficialių žodinių susitarimų. Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad atsakovas žinojo ir suprato, jog darbo sutartyje nurodytas konkretus jo darbo užmokestis ir dienpinigių mokėjimo sąlygos, su nurodyta darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo sąlyga jis sutiko, išvyko į komandiruotę, vadinasi, tarp šalių buvo aiškus rašytinis susitarimas dėl dienpinigių mokėjimo. Taigi, pagal aukščiau padarytas išvadas teismas konstatuoja, kad Darbo ginčų komisija sprendime nepagrįstai nurodė išieškoti darbuotojo naudai iš įmonės 1264,05 € dienpinigių už 2017-01-12 - 2017-02-28 komandiruotę, todėl Darbo ginčų komisijos sprendimo skundžiama dalis naikinama, pagrindo tenkinti darbuotojo ( atsakovo ) reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai, nėra.
Dėl kitų bylos medžiagoje šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Teismas išnagrinėjęs civilinėje ir darbo byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus teismo ir darbo ginčų komisijos posėdžiuose, daro išvadą, kad ieškovė įrodė ginčijamo darbo ginčų komisijos Sprendimo nepagrįstumą, įrodė jog yra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoju, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimo dėl dienpinigių nepriemokos priteisimo, todėl ieškinys tenkintinas. Taigi, pagal aukščiau padarytas išvadas teismas konstatuoja ieškinį įrodytu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – atsakovo V. K. reikalavimas atmestinas.
Teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio ( toliau – Rekomendacijos ).
Ieškovė UAB „Meidovis“, pateikiant teismui ieškinį, sumokėjo 31 € žyminį mokestį, taip pat turėjo 556,60 € advokato teisinių paslaugų išlaidų ( 290,40 € – už teisinę pagalbą atliekant gautų dokumentų analizę dėl DGK sprendimo, ieškinio rengimą, 266,20 € – už pasiruošimą ir atstovavimą teismo posėdyje ). Teismas pažymi, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos už teisinę pagalbą gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ). Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį ( pakartotinį ) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes ( Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą ( paslaugas ) 2 punktas ). Be to, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vertinant minėtus kriterijus ir atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų pobūdį, nedidelę bylos apimtį, bei pamatinius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, laikytina, jog ieškovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė. Nagrinėjama byla nėra sudėtinga, ypatingų teisinių žinių ginčas nereikalauja, ieškinys ir kiti prašymai pateikti per EPP sistemą, kurių pateikimas nereikalauja didelių laiko sąnaudų ir pastangų; atsakovas jokių prieštaravimų byloje nėra pareiškęs, teismo posėdyje nedalyvavo, byla išnagrinėta per vieną posėdį, kurio bendra trukmė tik 17 minučių, bei atsižvelgiama, kad advokato prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas du kartus dėl jo užimtumo kitose bylose. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovei iš atsakovo gali būti priteista ne didesnė kaip 350 € suma už advokato paslaugas išlaidoms atlyginti bei 31 € žyminio mokesčio suma. Kitoje dalyje prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį patenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. DGKS-1397 darbo byloje Nr. APS-36-4011 dalį, kuria buvo nuspręsta išieškoti V. K. naudai iš UAB „Meidovis“ 1264,05 € dienpinigių už 2017-01-12 - 2017-02-28 komandiruotę, ir atsakovo V. K. prašymą atmesti.
Priteisti iš V. K. UAB „Meidovis“ naudai 31 € ( trisdešimt vieną € ) žyminį mokestį ir 350 € ( tris šimtus penkiasdešimt € ) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus.
Teisėjas Anatolij Januševskij