Civilinė byla Nr. 2-1456/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00238-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 99.1.1; 122.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „V. J. ir Ko“ ir V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties dalies, kuria buvo nustatytas ieškovams terminas nurodyti ieškinio sumą bei sumokėti žyminį mokestį už laidavimo sutarties pripažinimą negaliojančia.

Teisėjas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio sumos ir žyminio mokesčio dydžio nustatymo, kuomet vienu iš ieškinio reikalavimų ginčijama laidavimo sutartis.

Ieškovai UAB „V. J. ir Ko“ ir V. J. pateikė teismui ieškinį, prašydami pripažinti negaliojančiais: 2008 m. birželio 6 d. Papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2007 m. birželio 18 d. Kredito sutarties Nr. 07/03-260 punktą Nr. 2; vekselio davėjo V. J. įmonės (dabartinis pavadinimas – UAB „V. J. ir Ko“) vekselio turėtojui AB Ūkio bankui išduotą paprastąjį vekselį 270 000 Lt sumai; V. J. laidavimą už aukščiau minėtą vekselį.

Ieškovai ieškinio reikalavimus įvardino kaip neturtinius, nes pripažinus vekselį negaliojančiu, nebūtų taikoma restitucija (CPK 85 str. 1 d. 11 p.). Todėl ieškovai pateikė įrodymą, kad sumokėjo 143 Lt žyminį mokestį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi nustatė 14 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties įteikimo dienos, ieškinio trūkumams pašalinti: pateikti patikslintą ieškinį, jį įkainojant ir apmokant žyminiu mokesčiu pagal nutartyje nurodytas taisykles bei pateikiant žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Teismas nustatė, kad nors formaliai reikalavimas (ieškinio dalykas) yra išdėstomas vienu punktu, tačiau realiai matosi, jog į šį punktą sudėti trys savarankiški reikalavimai. Pirmąjį jų - pripažinti negaliojančiu papildomo susitarimo Nr. 2 antrąjį punktą teismas vertino kaip neturtinį ir apmokestinamą 143 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str.). Antrąjį reikalavimą – pripažinti negaliojančiu paprastąjį vekselį 270 000 Lt sumai teismas taip pat vertino kaip neturtinį ir apmokestinamą 143 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 85 str. 1d. 11 p.). Trečiąjį reikalavimą - pripažinti negaliojančiu V. J. laidavimą už vekselį teismas pripažino savarankišku reikalavimu, kuris gali būti reiškiamas atskirai nuo įmonės reiškiamo reikalavimo dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, kadangi prievolė atsakyti laidavimo sandorio pagrindu yra solidarioji, ir kreditorius ją gali reikšti vien tik laiduotojui (CK 6.6. str. 4d., 6.81 str. 1d.). Teismas padarė išvadą, kad laidavimo pagrindu laiduotojas prisiima turtinius įsipareigojimus prieš kito asmens kreditorių, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Todėl ginčydamas laidavimą, ieškovas V. J. reiškia turtinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-443/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-665/2011), už kurį ieškovas V. J. turi sumokėti 6 400 Lt dydžio žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

             Ieškovai UAB „V. J. ir Ko“ ir V. J. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo nustatymo ieškovams patikslinti ieškinio sumą bei sumokėti 6 400 Lt dydžio žyminį mokestį už reikalavimą dėl laidavimo sutarties nuginčijimo bei perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl ieškinio priėmimo nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad reikalavimas pripažinti laidavimo sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas, todėl jis neturi būti atskirai apmokestinamas. Šią išvadą ieškovai grindžia tuo, kad vekselį ieškovai ginčija kaip niekinį apsimestinį sandorį, kurį pripažinus negaliojančiu ir laidavimas kaip šalutinė prievolė pripažintinas negaliojančiu. Taigi, šiuo atveju ieškovo reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra išvestinis ir neatsiejamai susijęs su pagrindiniu reikalavimu (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-779/2010). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo minėtose kasacinio teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutartyse buvo reiškiami savarankiški, o ne išvestiniai reikalavimai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Iš CPK 80 straipsnio nuostatų darytina išvada, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose yra mokamas atitinkamo dydžio paprastasis arba proporcinis žyminis mokestis, priklausomai nuo ginčo pobūdžio (turtinis ar neturtinis) ar teisenos formos. Be to, CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai – ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Įvertinus šias teisės normas sisteminiu, gramatiniu ir loginiu būdu, darytina išvada, kad žyminiu mokesčiu yra apmokestinamas kiekvienas savarankiškas reikalavimas, pareikštas iškeltoje byloje. Tuo tarpu už byloje pareikštus nesavarankiškus reikalavimus žyminis mokestis nemokamas.   

Kadangi paprastai byloje reiškiama keletas reikalavimų, dažnai kaip ir nagrinėjamu atveju, kyla klausimas, kuris reikalavimas laikytinas savarankišku, o kuris nesavarankišku. Esminiai savarankiško reikalavimo atskyrimo nuo nesavarankiško požymiai yra siejami su tuo, kad nesavarankiškas reikalavimas turi būti išvestinis iš pagrindinio (savarankiško) reikalavimo bei turi būti neatskiriamai su juo susijęs. Vadinasi, išvestinio reikalavimo tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio (savarankiško) reikalavimo tenkinimo; tokiu atveju nereikia nustatinėti naujų aplinkybių, susijusių su išvestinio reikalavimu pagrįstumu, bei tokio reikalavimo tenkinimas nesukelia naujų savarankiškų teisinių padarinių. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovai vienu ieškinio reikalavimu ginčija vekselį, o kitu – laidavimą už prievolės, atsiradusios pagal ginčijamą vekselį, įvykdymą. Kaip matyti iš šių ieškinio reikalavimų pobūdžio, kiekvienas jų gali būti atskiru ginčo dalyku (reikalavimu), o jų tenkinimas sukeltų skirtingas teisines pasekmes skirtingiems byloje dalyvaujantiems asmenims – ieškovui, kuris yra skolininkas pagal vekselį, bei ieškovui, kuris yra laiduotojas. Vadinasi, kiekvienas ieškovas, siekdamas apginti skirtingas bei savarankiškas savo turtines teises bei siekdamas skirtingų teisinių padarinių, turi už kiekvieną iš šių savarankiškų reikalavimų sumokėti atskirą žyminį mokestį (CPK 80 str., 85 str. 1 d. 10 p.). Atsižvelgiant į išdėstyta, atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį neapmokestinimo žyminiu mokesčiu atmetami kaip nepagrįsti (CPK 12 ir 178 str.).

Pažymėtina, kad ieškovų atskirajame skunde nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-779/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl mokėtino žyminio mokesčio už reikalavimus nuginčyti kreditavimo ir laidavimo sutartis, kurių šalys (kredito gavėjai ir laiduotojai) buvo tie patys fiziniai asmenys, kuriems tiek vienos (kreditavimo), tiek abiejų (kreditavimo ir laidavimo) sutarčių nuginčijimas būtų sukėlęs tas pačias teisines pasekmes. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vekselio davėjas ir laiduotojas yra skirtingi ieškovai, kuriems konkretaus ieškinio reikalavimo (dėl vekselio arba laidavimo sutarties nuginčijimo) tenkinimas sukels kiekvieno iš jų atžvilgiu savarankiškas skirtingas teisines pasekmes.

Įvertinus aukščiau išvardintas bylos faktines aplinkybes bei ieškovų UAB „V. J. ir Ko“ ir V. J. atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi nustatė terminą ieškinio sumai nurodyti bei proporciniam žyminiam mokesčiui už laidavimo sutarties nuginčijimą sumokėti. Todėl nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovų UAB „V. J. ir Ko“ ir V. J. atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista, nustatant naują terminą iki 2013 m. birželio 6 d. ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

             Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

             Nustatyti ieškovams uždarajai akcinei bendrovei „V. J. ir Ko“ ir V. J. terminą iki 2013 m. birželio 6 d. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti.

Teisėjas                                                                                   Egidijus Žironas