Baudžiamoji byla Nr. 2K-37/2014

Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00068-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.8;

1.1.10.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžiu O. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šios bausmės pridėta Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui ir 1040 Lt (8 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteista iš O. V. nukentėjusiajam V. K. 176,50 Lt turtinei, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir Valstybinei ligonių kasai 1613,22 Lt gydymo išlaidų.

Patvirtinta civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Šiaulių teritorinės ligonių kasos, ir O. V. 2011 m. rugsėjo 6 d. sutartis Nr. 40/650 dėl žalos Valstybiniam privalomojo sveikatos draudimo fondui atlyginimo, pagal kurią O. V. įsipareigojo atlyginti 1733,75 Lt žalą Valstybiniam privalomojo draudimo fondui per 24 mėnesius nuo 2011 m. rugsėjo 7 d., kiekvieną mėnesį įmokant į išieškotojo atsiskaitomąją sąskaitą po 72,23 Lt.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pripažinta O. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis savo noru atlygino civiliniams ieškovams dalį padarytos žalos.

O. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė sutrumpinta iki vienerių metų 8 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2 dalimi, O. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta subendrinta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams 9 mėnesiams ir 1040 Lt (8 MGL) dydžio bauda.

Priteista iš O. V. nukentėjusiajam V. K. 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

O. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 12 d., apie 4.30 val., prie naktinio klubo „Admiral Club“, esančio Joniškyje, Livonijos g. 21, pašalinių žmonių akivaizdoje tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė kumščiu vieną kartą V. K. į veidą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė nukentėjusiajam dar kartą kumščiu į veidą, o šiam pargriuvus ant žemės, spyrė du kartus į veidą ir šoną, taip nukentėjusiajam V. K. padarė viršutinės lūpos muštinę žaizdą ir nosies kaulų lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

              Kasaciniu skundu nuteistasis O. V. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus pakeisti, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jo veikoje nėra šiame baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – chuliganiškų paskatų. Teismai neįvertino tikrųjų nuteistojo elgesio motyvų, todėl padarė bylos duomenų neatitinkančią išvadą, kad jis sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Iš bylos medžiagos matyti, kad abipusis konfliktas buvo sukeltas tiek kasatoriaus, tiek nukentėjusiojo veiksmais, jie abu, būdami aktyvūs dalyviai, vienas kitam sudavė smūgius ir tik dėl atsitiktinumo kasatorius nukentėjusįjį sužalojo stipriau. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011).Tačiau nagrinėjamu atveju iš esmės neįsigilinta į įvykusio konflikto priežastis, veikos padarymo motyvus.

Nuteistasis teigia, kad viso bylos tyrimo metu pripažino sudavęs smūgius, todėl galėjęs sužaloti V. K., tačiau tvirtina taip pasielgęs dėl nukentėjusiojo provokuojamo elgesio. Jam išėjus parūkyti prie klubo, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, užgauliai kabinėjosi, o liepus ramintis, neatstojo, todėl, pasiūlius paeiti nuošaliau ir išsiaiškinti, šis sutiko, buvo matyti, kad jis nori muštis (tai išreiškė savo veiksmais, stovėsena). Konflikto metu jie vienas kitam sudavė smūgius, buvo pargriuvę ant žemės ir pan. Pasak kasatoriaus, ir jis buvo nukentėjęs nuo V. K. smūgių, tik jo sužalojimai buvo menkesni.

Kasatorius dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, tvirtina nesąs agresyvus ir pirmas puolantis muštis, tačiau provokuojamas nesusilaiko. Byloje nenustatyta, kad įvykio naktį klube kasatorius būtų elgęsis agresyviai, kibęs prie lankytojų, jo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, o tik į prie jo kibusį V. K., kurio iš tikrųjų neužsipuolė be priežasties. Jis nebuvo pažįstamas su V. K., jokių nuoskaudų ar keršto neturėjo ir, jei ne nukentėjusiojo elgesys, konfliktas nebūtų peraugęs į muštynes. Taigi suduodant smūgius V. K. nebuvo jokių chuliganiškų paskatų ir noro jį sužaloti. Tačiau abiejų instancijų teismai patikėjo tik nukentėjusiojo ir jo poziciją palaikiusių liudytojų Ž. K., O. Š. parodymais, o O. V. parodymais nesirėmė. Pasak kasatoriaus, įvykis prie pramogų klubo buvo naktį, kur neabejotinai buvo nešališkų liudytojų, kurių jis neįsidėmėjo, tačiau ikiteisminio tyrimo institucijos jų neieškojo, todėl šioje situacijoje liko teisus tas, kuris pasikvietė daugiau liudytojų, davusių vienodus (tarpusavyje suderintus) parodymus. Nuteistojo teigimu, chuliganiškos paskatos yra įrodinėjimo dalykas, tačiau teismai netinkamai tyrė įvykio aplinkybes, sistemiškai nevertino bylos įrodymų, apsiribojo tik nukentėjusiojo sužalojimo fakto ir jam artimų liudytojų parodymų vertinimu. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs, nesiaiškinta, kokiu tikslu į lauką buvo išėjęs nukentėjusysis, kodėl įvyko taip, kad kitų lauke buvusių asmenų abu buvo skatinami muštis tarpusavyje, kokią įtaką muštynėms šis skatinimas turėjo ir pan. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl ir paskatos turi būti aiškiai chuliganiškos. Tam, kad asmens veiksmai – smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas – būtų įvertinti kaip chuliganiški, ne visada pakanka vien smurto panaudojimo fakto. Taigi chuliganiškos paskatos sužalojant V. K. kasatoriui inkriminuotos nepagrįstai.

Nuteistasis mano, kad byloje yra visos būtinos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos (padarytas apysunkis nusikaltimas, už kurį paskirta trejus metus neviršijanti laisvės atėmimo bausmė), tačiau teismai nepagrįstai jo netaikė. Skiriant tokią griežtą bausmę – realų laisvės atėmimą – bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pasiekti. Pasak kasatoriaus, pirmą kartą paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jam nebuvo suteikta galimybė įrodyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Teismai nepagrįstai pripažino, kad nėra trečiosios sąlygos – pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymas nedraudžia taikyti BK 75 straipsnį ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas ir turi neišnykusį teistumą, tačiau šiuo atveju buvo suteikta išskirtinė reikšmė jo teistumui. Kasatorius neneigia skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvęs teistas tris kartus, tačiau nusikaltimo padarymo metu (2011 m. kovo 12 d.) buvo teistas tik vieną kartą – 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, kuriuo jam buvo paskirta bauda. Ši bauda buvo išskaičiuojama iš jo darbo užmokesčio ir iš antstolės nebuvo gavęs jokio pranešimo, kad ji nesumokėta, todėl manė, kad bauda sumokėta. Baudos nemokėjimo atveju antstolė galėjo inicijuoti jos pakeitimą kitomis bausmėmis, pavyzdžiui, viešaisiais darbais, kuriuos atidirbęs, būtų laikomas atlikęs bausmę ir teistumas būtų išnykęs. Šiuo metu baudos likutis (785 Lt) sumokėtas ir tai patvirtinantis mokėjimo kvitas pateiktas kartu su kasaciniu skundu. Už kitas veikas, padarytas 2010 m. lapkričio 7 d. ir 2011 m. rugpjūčio 20 d., kasatorius teigia buvęs nuteistas gana griežtai – po 60 parų arešto ir šias bausmes atlikęs, todėl neturėtų būti baudžiamas dar kartą. Įvertinus, kad jis pirmiau paskirtas bausmes atlikęs, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo (jos buvo padarytos viena po kitos) praėjo keleri metai, jis savo poelgius įvertino kritiškai ir daugiau nenusikalsta, akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo vaidmuo kelia vis didesnį pavojų visuomenei, yra nepagrįsta. Kasatorius tvirtina esantis vertas pasitikėjimo, nes anksčiau paskirtos arešto bausmės atlikimas jį pakankamai paveikė, be to, jis dirba, gauna kad ir nedideles, bet nuolatines pajamas, todėl galėtų dalimis sumokėti baudą, mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimą (tą jau daro), dengti Valstybinės ligonių kasos išlaidas, o atliekant laisvės atėmimo bausmę tokios galimybės neturėtų. Taigi paskirta bausmė neatitinka ir nukentėjusiojo interesų. Kasatorius nurodo turintis ryžto keisti savo gyvenimo būdą, dirbti, pasirūpinti artimaisiais, todėl mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neizoliavus jo nuo visuomenės, nenutraukus jo socialinių ryšių (darbo, šeimos santykių). BK 75 straipsnyje numatyta gana griežtų baudžiamojo poveikio priemonių (apribojimai, įpareigojimai, elgesio kontrolė), kurias pritaikius, būtų suteikta galimybė nuteistajam pasitaisyti ir įrodyti, kad jis gali gyventi nepažeisdamas įstatymų. Tai, kasatoriaus manymu, turėtų didesnį auklėjamąjį ir prevencinį poveikį, negu buvimas izoliuotam nuo visuomenės.

              Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nuteistojo argumentai dėl netinkamo BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė tiek kasatorių kaltinančias, tiek teisinančias bylos aplinkybes, savo išvadas dėl O. V. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką pagrindė iš esmės nuosekliais ir vienodais nukentėjusiojo V. K., liudytojų Ž. K. ir O. Š. parodymais. Nustatytų faktinių veikos aplinkybių teisingumas buvo patikrintas apeliacinės instancijos teismo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Nustatyta, kad kasatorius nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – prie naktinio klubo, pašalinių žmonių akivaizdoje. Bylos duomenys patvirtina, kad konfliktas prasidėjo dėl menkavertės priežasties – V. K. paprašius O. V. nekonfliktuoti su D. T. Visiškai paneigti nuteistojo parodymai, kad nukentėjusysis elgėsi agresyviai, iššaukiančiai ir pirmas sudavė jam smūgius.

Prokurorė nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu O. V. nuteistas už apysunkį nusikaltimą laisvės atėmimu mažiau kaip trejiems metams, taigi formaliai bausmės vykdymas jam galėtų būti atidėtas. Iš tikrųjų teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad kasatorius teistas tris kartus, nes nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo teistas tik vieną kartą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau ši aplinkybė – vienas teistumas – nepaneigia argumentuotų teismų išvadų, kad nusikalstami kasatoriaus veiksmai, už kurių įvykdymą jis pripažintas kaltu Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu ir 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu, itin neigiamai apibūdina O. V. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog neteisėtas kasatoriaus elgesys tampa vis pavojingesnis.              Skundžiamu teismo nuosprendžiu kasatorius pripažintas kaltu už nusikalstamą veiką, kurią padarė būdamas recidyvistu (t. y. teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui neišnykus ir jo nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka (BK 27 straipsnio 1 dalis). Ši aplinkybė ir teismui nuosprendžio priėmimo metu žinomos aplinkybes, kad kasatorius ir toliau darė nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas pirmiau nurodytais nuosprendžiais, leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog tik reali laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje nustatytus tikslus.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius teigia, kad, nustatant nagrinėjamos bylos aplinkybes, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nes teismai patikėjo tik nukentėjusiuoju ir jo poziciją palaikiusių liudytojų parodymais. Ginčydamas teismų išvadas, nuteistasis akcentuoja nusikalstamos veikos padarymo metu buvusią situaciją, pateikia savo versiją dėl šio įvykio aplinkybių.

              Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pakankamumą ir įrodymų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, įtvirtinta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas šiuos sprendimus keisti.

Patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, tirdami ir vertindami byloje esančius duomenis, nustatydami faktines aplinkybes, BPK reikalavimų nepažeidė. Nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai ir kiti duomenys, kuriais grįstos teismų išvados, gauti įstatymuose nustatytais būdais, ištirti teisiamajame posėdyje, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir įvertinti atsižvelgiant į byloje išnagrinėtų aplinkybių visumą. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai be pagrindo rėmėsi tik nukentėjusiojo ir jo poziciją palaikiusių liudytojų parodymais, o jo parodymus atmetė. Pažymėtina, kad O. V. versija apie kitokias įvykio aplinkybes buvo kruopščiai tiriama abiejų instancijų teismuose ir motyvuotai atmesta remiantis nukentėjusiojo V. K., liudytojų Ž. K. ir O. Š. parodymais bei kitais bylos duomenimis: specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu, iš dalies O. V. nuoširdžiu prisipažinimu ir ikiteisminio tyrimo metu duotais jo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl O. V. kaltės, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų Ž. K. ir O. Š. parodymais, nes jie nuoseklūs, papildantys vieni kitus ir neprieštaringi dėl esminių aplinkybių, todėl netikėti jais nėra pagrindo, o nuteistojo ir liudytojų Ž. D., N. Č. parodymai prieštaringi tiek patys savaime, tiek tarpusavyje, jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, neturi pagrindo daryti kitokios išvados, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodyta pripažintos  nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais atmetė kitus įrodymus.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Kasatorius ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teigdamas, kad jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – reiškia, kad veiką kaltininkas padarė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos. Nuteistasis, neginčydamas V. K. sumušimo fakto, teigia jį sumušęs ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių nesutarimų, sukeltų nukentėjusiojo provokuojamu elgesiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad O. V. prie naktinio klubo sudavė kumščiu V. K. į veidą, o šiam pargriuvus ant žemės, spyrė du kartus nukentėjusiajam į veidą ir šoną. Teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad O. V. fizinį smurtą prieš V. K. panaudojo ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl chuliganiškų paskatų, nes konfliktas įvyko dėl mažareikšmės dingsties, kada nukentėjusysis perspėjo O. V. nesipykti su kitu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, konstatavo, kad bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog O. V. nesunkiai sutrikdė V. K. sveikatą be jokios priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir tokie jo elgesio motyvai atitinka chuliganiškų paskatų turinį; šios instancijos teismas nukentėjusiojo provokuojamo elgesio nenustatė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes O. V. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas – taikytas tinkamai, nustačius visus būtinus šio nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Nuteistojo O. V. prašymas jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio įstatymo taikymo nuteistajam, padarė išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs O. V. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad jis nesunkiai sutrikdė V. K. sveikatą prieš tai būdamas teistas 2007 m. gruodžio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, be to, 2010 m. lapkričio 7 d. būdamas padaręs dar vieną nusikaltimą, dėl kurio teismo nuosprendis priimtas 2011 m. rugpjūčio 11 d. Šios instancijos teismas pažymėjo, kad abiem atvejais O. V. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (už viešosios tvarkos sutrikdymą, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), negana to, pradėjus ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje, nuteistasis 2011 m. rugpjūčio 20 d. vėl dėl chuliganiškų paskatų sumušė kitą asmenį ir sukėlė jam fizinį skausmą, už šios veikos padarymą O. V. buvo nuteistas teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu. Teismas pažymėjo, kad pirmiau aptartos O. V. asmenybę neigiamai apibūdinančios aplinkybės parodo, jog O. V. elgesys kaskart pavojingesnis.

BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, o kasacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs O. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajam V. K. dalį turtinės žalos, o Valstybinei ligonių kasai – gydymo išlaidų (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), sumažino pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų aštuonių mėnesių, kuri yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad bausmė už šią nusikalstamą veiką yra per griežta ir paskirta pažeidžiant BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo O. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius