Baudžiamoji byla Nr. 1A-178-891/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15606-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.1.8.1.1; 2.4.6.6.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,

dalyvaujant prokurorei Loretai Martinaitytei,

nuteistajam A. J. ir jo gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį tęsti darbą bausmės atlikimo metu ir neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 722 straipsniu A. J. įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 1 d., apie 20 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto su sugyventine I. P. metu, mažametės dukros G. J., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, tyčia, panaudodamas fizinį smurtą artimoje aplinkoje, smaugė nukentėjusiąją I. P. už kaklo bei pargriovė ją ant grindų, tuo sukeldamas pastarajai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu A. J. prašo panaikinti 2017 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.
3. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Jis priimtas nesigilinant į visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, neišsklaidžius abejonių tarp įrodymų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta procesinių klaidų, kurios turėjo įtakos tolimesniam tyrimui ir bylos nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavimo apelianto veiksmus. Taip pat nukentėjusiosios ir liudininkų parodymai byloje nėra nuoseklūs, keliantys abejones.
4. A. J. teigia, kad po grubių nukentėjusiosios veiksmų, kaltinamasis paėmė vaiką dešine ranka, nusukęs veidu į kitą pusę ir pastūmė nukentėjusiąją kaire ranka. Tai nebuvo puolimo veiksmas, kaltinamasis neturėjo jokių ketinimų nukentėjusiąją žaloti ar sukelti jai skausmą. Skunde sutinka, kad pastūmus nukentėjusiąją už kaklo ji galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau, kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, apelianto nuomone, vienareikšmės išvados daryti negalima. Po įvykusio konflikto nukentėjusioji nenurodė, kad jai skauda, ar ji jaučia skausmą, atsisakė medicininės pagalbos. Apelianto veiksmai buvo visiškai adekvati ir nepavojinga reakcija, kuri neturi nusikalstamai veikai būdingų požymių, todėl negali būti kvalifikuojami pagal baudžiamąjį kodeksą.
5. Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad jis tyčia sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei I. P. nenustatyta. Pažymi, kad jų šeima nėra asociali, nėra rizikos grupėje ar kokioje nors įskaitoje socialinėse įstaigose. Toks scenarijus, kai neblaivus tėvas agresyviai parverčia vaiko mamą ant žemės vaiko akivaizdoje, iš niekur nieko, siekdamas tyčia ją sužaloti yra sunkiai suvokiamas normalioje šeimoje. Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad šis scenarijus visiškai neatitinka tikrųjų įvykių. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, apeliantas įvykio vakarą buvo blaivus, ramus ir nekonfliktiškas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus buvo šališkas, kadangi visus įrodymus vertino nukentėjusiosios naudai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi šališkais ir prieštaringais nukentėjusiosios ir jos mamos (G. U.) parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis su nukentėjusiosios mama nebendrauja, nepageidauja jos matyti savo namuose, kuomet pats juos yra, dėl to ji jaučia nuoskaudas ir neigiamus jausmus apelianto atžvilgiu. Taip pat teigia, kad liudytojas E. M. atvykęs į įvykio vietą jam liepė tylėti, neužfiksavo nei apelianto, nei nukentėjusiosios sužalojimų schemoje, kas yra aplaidus policijos pareigūno darbas, turėjęs lemtingos įtakos tolimesniems įvykiams tyrime ir bylos nagrinėjime.
6. Skunde apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę neįvertino to, kad jis nėra anksčiau teistas, nuolat dirbantis, yra pastovus, rūpinasi vaiko išlaikymu ir beveik visus tris metus buvo vienintelis šeimos pajamų šaltinis, skirdamas absoliučiai visas pajamas vien tik šeimai. Nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantas yra agresyvus ar pavojingas, atvirkščiai, jis yra nuolatos aktyvioje socialinėje aplinkoje. Taip pat aktyviai dalyvauja duodamas parodymus ir bendradarbiauja su visomis teisėsaugos institucijomis. Teigia, kad teismas nepakankamai įvertino jo gyvenimo aplinkybes ir sudėtingą šeiminę padėtį. Apeliantui apribota laisvė, įpareigojant rūpintis žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, ne tik negerintų esamos ir taip sudėtingos situacijos tarp jo ir nukentėjusiosios, bet ir negrįžtamai pablogintų jo socialinį statusą, ateities perspektyvas ir tiesiogiai atsilieptų jo paties ir jo vaiko gerovei.
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
8. Teismo posėdžio metu A. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nusikalstamos veikos kvalifikavimu, įrodymų vertinimu ir paskirta bausme.
10. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto pagrindu, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei neteisingai paskirta bausmė.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

11. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantas yra nuteistas už tai, kad buitinio konflikto su sugyventine I. P. metu, mažametės dukros akivaizdoje, tyčia, panaudodamas fizinį smurtą artimoje aplinkoje, smaugė nukentėjusiąją už kaklo bei pargriovė ją ant grindų, tuo sukeldamas pastarajai fizinį skausmą. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, tačiau netinkamai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
12. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu atveju kolegija neabejoja, kad nukentėjusioji I. P. atitinka BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą šeimos nario sąvoką, kadangi kaip nurodo pats apeliantas, jie kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, augino bendrą vaiką. Įvertinus tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančius požymius.
13. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad apeliantas naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Apelianto panaudotas fizinis smurtas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad apelianto naudotas fizinis smurtas pasireiškė nukentėjusiosios smaugimu, tačiau kolegija patikrinusi baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad ši veikos aplinkybė yra tikslintina. Kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvių kalbos žodynu, smaugti reiškia varžyti kvėpavimą, dusinti (http://www.lkz.lt/Visas. asp?zodis=smaugti&lns=-1&les=-1). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad apeliantas jos nesmaugė, nedusino, bet suėmęs už kaklo išstūmė iš vonios kambario, kas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą (t. 1, b. l. 20,148-149). Įvertinus tai, darytina išvada, kad apelianto naudojamas fizinis smurtas pasireiškė sugriebimu už kaklo ir stūmimu, dėl ko nukentėjusioji nukrito ir patyrė fizinį skausmą. Kolegija, pažymi, kad kaltinimo aplinkybės pakeitimas nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nešvelnina apelianto teisinės padėties.
14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra vertinama apelianto tyčia, tačiau sutiktina, kad ji nėra pakankamai atskleista. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kolegijos vertinimu, apeliantas nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, t. y. numatė, kad sugriebdamas už kaklo ir pastumdamas nukentėjusiąją gali jai sukelti fizinį skausmą, ir nors šių padarinių nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Apeliantas naudodamas fizinį smurtą buvo abejingas kilsiantiems padariniams, jų nekonkretizavo, dėl ko jį tenkino bet kokie padariniai.
15. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto skunde pateikiamas jo veiksmų ir kilusių padarinių vertinimas yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kuri yra motyvuotai paneigta baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kolegija pažymi, kad sugriebiant asmenį už gyvybiškai svarbios vietos, šiuo atveju kaklo ir veikiant šią kūno dalį fizine jėga, gali kilti itin sunkūs padariniai. Vien tai, kad nukentėjusioji po patirto fizinio smurto nesikreipė į gydymo įstaigą, nereiškia, kad ji įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios patirto fizinio smurto žymės ant jos kūno buvo pastebimos kurį laiką po įvykusių konflikto, kas suponuoja, kad fizinis poveikis į nukentėjusiosios kūną buvo pakankamai intensyvus. Šios aplinkybės yra užfiksuotos liudytojų parodymuose, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime. Įvertinus tai, konstatuotina, kad apelianto naudotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajai fizinį skausmą.
16. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad nuosprendis yra pagrįstas tik šališkų liudytojų parodymais, visos aplinkybės vertinamos išimtinai nukentėjusiosios naudai, dėl ko pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad nors A. J. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
17. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, savo sprendimą grindė įvertinęs visus viešame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, juos lygindamas tarpusavyje, nei vienam įrodymui nesuteikė didesnės reikšmės. Kolegija patikrinusi skundžiamą nuosprendį abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pagrindo neturi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusioji viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad tarp jos ir apelianto įvyko konfliktas, kurio metu A. J. sugriebė ją už kaklo ir išstūmė iš vonios kambario. Šią įvykių versiją patvirtino apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 147) ir pateiktame apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 3). Taip pat šios aplinkybės nustatytos ir kitų liudytojų parodymuose. Kaip matyti iš E. M. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 18, 19), atvykus į įvykio vietą buvo užfiksuoti paraudimai ant nukentėjusiosios kaklo, šias aplinkybes jis patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytoja G. U. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino kad matė ant nukentėjusiosios kaklo paraudamus. Atsakant į skundo argumentus, kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad apklausti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar norėtų apkalbėti apeliantą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė teisines išvadas, kurios yra nepalankios apeliantui, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai vertinami įrodymai ir pažeistos BPK įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.
18. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, nurodo aplinkybes susijusias su jo šeimine padėtimi, ankstesniais apelianto ir nukentėjusios santykiais, gyvenime patirtais sunkiais išgyvenimais. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra svarbios charakterizuojant apelianto asmenybę bei skiriant bausmę, tačiau jos neturi jokios reikšmės kvalifikuojant apelianto padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad apeliantas pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomą gėrį – asmens sveikatą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Būtent už šiuos neteisėtus veiksmus apeliantas yra nuteistas. Tai, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios ir apelianto kilo dėl įtemptos šeiminės situacijos, nesuteikia teisės naudoti prieš kitą asmenį fizinį smurtą ir niekaip nepateisina tokių veiksmų.

Dėl paskirtos bausmės

19. Apeliantas skunde nesutinka su jam paskirta bausme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė bausmę neatsižvelgęs į apelianto praeitį, o paskirti įpareigojimai negrįžtamai pablogintų jo socialinį statusą. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę ir nustatydamas privalomus įpareigojimus, nepakankamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
20. Kolegija pažymi, kad apeliantas yra nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Už šio nusikaltimo padarymą asmeniui galima skirti viešųjų darbų bausmę, laisvės apribojimą, areštą arba terminuotą laisvės atėmimą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teigiamai įvertinęs apelianto asmenybę, nustatė minimalų laisvės apribojimą terminą (3 mėnesius), kas yra pati švelniausia iš skirtinų bausmių už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
21. Kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
22. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepakankamai įvertino tiek apeliantą charakterizuojančias aplinkybes, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Pagrįstai nustatyta, kad apeliantas praeityje yra neteistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka. Kolegija sutinka, kad apeliantas gyvenime yra patyręs daug skaudžių išgyvenimų, atsakingai rūpinosi savo mažamečiu vaiku, nuolat dirbo ir išlaikė savo šeimą. Pirmosios instancijos teismas, apeliantui skirdamas privalomus įpareigojimus tinkamai neatsižvelgė į šias aplinkybės. Kolegijos vertinimu, apeliantas yra charakterizuojamas teigiamai, nuolat dirba, išlaiko savo mažametį vaiką, todėl pirmosios instancijos paskirtas įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kt. asmenims, yra perteklinis ir niekaip teigiamai nepaveiks apelianto. Konstatuotina, kad įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje bei tęsti darbą yra pakankamos priemones įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje.
23. Įvertinus visa tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra keistinas BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto pagrindu.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto,

n u s p r e n d ž i a :

A. J. skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį:

- nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą kaltinimo aplinkybę, kad A. J. smaugė nukentėjusiąją I. P., pakeisti aplinkybe, kad A. J. sugriebė nukentėjusiąją Į. P. už kaklo;

- panaikinti įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais asmenims, kuriems reikalinga pagalba.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                            Arūnas Budrys

              Jurgita Kolyčienė

              Laureta Ulbienė