Civilinė byla Nr. e2A-144-881/2026

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00220-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.19.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. P. ir R. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „SPA Technologija“ ieškinį atsakovams N. P. ir R. S. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, – uždaroji akcinė bendrovė „Atostogų parkas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „SPA Technologija“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

1.1.                      Iš atsakovo N. P. priteisti 34 202,68 Eur žalos atlyginimą pagal nepagrįstai sudarytus 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, 10 896,67 Eur žalos atlyginimą pagal nepagrįstai sudarytą 2018 m. sausio 9 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą, 9 752,47 Eur žalos atlyginimą dėl nepagrįstai išmokėtų grynųjų pinigų iš LUAB „SPA Technologija“ kasos.

1.2.                      Iš atsakovo R. S. priteisti 23 267,63 Eur žalos atlyginimą pagal nepagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. ir 2015 m. kovo 31 d. sudarytus dokumentus Nr. AT15/05 ir Nr. AT150331, 3 965,31 Eur žalos atlyginimą dėl nepagrįstai išmokėtų grynųjų pinigų iš LUAB „SPA Technologija“ kasos.

1.3.                      Solidariai iš atsakovų N. P. ir R. S. priteisti 140 346 Eur žalos atlyginimą už delsimą inicijuoti LUAB „SPA Technologija“ nemokumo procesą bendrovei esant nemokiai; priteisti ieškovei iš atsakovų 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis.

2.       Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1498-730/2017 (dabartinis civilinės bylos Nr. eB2-376-730/2026) UAB „SPA Technologija“ buvo iškelta nemokumo (bankroto) byla. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-190-730/2022 pripažino LUAB „SPA technologija“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-96-450/2023 apygardos nutartį paliko nepakeistą. Bendrovės vieninteliu akcininku buvo atsakovas N. P. Bendrovės vadovu nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. buvo atsakovas R. S., o nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo – atsakovas N. P. Bendrovės nemokumo administratorius nustatė, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos ir asmeniniams atsakovo N. P. poreikiams, nustatyti neatitikimai tarp pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir suvestinių buhalterinių registrų dėl grynųjų pinigų išdavimo atskaitingiems asmenims, todėl reikalavimai dėl šių lėšų reiškiami abiem atsakovams.

3.       Dėl reikalavimo priteisti 34 202,68 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo N. P. ieškovė nurodė, kad bendrovė 2018 m. rugpjūčio 2 d. turėjo atsargų už 64 763,95 Eur. Po dviejų mėnesių nuo bankroto bylos iškėlimo, buvęs bendrovės vadovas N. P. pateikė duomenis, kad ieškovė turi turto už 13 866,96 Eur. Nemokumo administratoriui buvo perduoti dokumentai, tarp kurių: 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktas Nr. 2018/08/31-2, kuriuo nurašyta medžiagų už 16 251,06 Eur, kaip sunaudotų užsakovės UAB „Atostogų parkas“ vykdomame projekte; 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktas Nr. 2018/08/31-3, kuriuo nurašyta medžiagų už 4 981,21 Eur, kaip sunaudotų užsakovės Švedijos bendrovės ,,Vastervik Resort AB“ vykdomame projekte; 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktas Nr. 2018/08/31-5, kuriuo nurašyta medžiagų už 12 970,41 Eur, kaip sunaudotų UAB „SPA Technologija“. Aktai patvirtinti N. P. ir montuotojo R. E. parašais. Bankroto byloje liudytojo R. E. paaiškinimais buvo nustatyta, kad bendrovės atsargų jis su N. P. niekada neskaičiavo, o medžiagų nurašymo aktus pasirašė N. P. paprašytas, nes yra jo kaimynas. Pats R. E. 2018 m. rugpjūčio 31 d. UAB „SPA Technologija“ jau nebedirbo. Byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nustatyta, kad darbai UAB „Atostogų parkas“ objekte 2018 metų vasarą jau nebebuvo atliekami, todėl ieškovei priklausantis turtas buvo nurašytas nepagrįstai. Atsakovas N. P. nemokumo administratoriui taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad sunaudotų medžiagų nurašymo aktas Nr. 20189/08/31-5 buvo surašytas pagrįstai. 2018 metų vasarą ieškovė faktiškai nebevykdė veiklos, todėl negalėjo sunaudoti tiek medžiagų. Ieškovės teigimu, 2018 m. rugpjūčio 31 d. nurašymo aktuose nurodytos medžiagos buvusio ieškovės vadovo buvo arba pasisavintos, arba išvaistytos.

4.       Dėl reikalavimo priteisti 10 896,67 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo N. P. ieškovė nurodė, kad bankroto byloje atsakovas N. P. pateikė dokumentus, jog 2017 m. gruodžio mėnesio pabaigoje atliktiems defektams šalinti užsakovės UAB „Atostogų parkas“ projekte buvo nurašytos 139 pozicijos įvairių atsargų, sunaudotų šalinant defektus pagal bendrovės ir UAB „Atostogų parkas“ pasirašytą ištaisytų defektų aktą. Bendrovės apskaitos duomenimis, bendrovė nurašė atsargų už 11 121 Eur. Tačiau bankroto byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 29 d. ištaisytų defektų akte nurodytiems darbams atlikti iš viso buvo realiai panaudota bendrovės turto (atsargų) tik už 251,32 Eur, o likę 10 869,67 Eur vertės atsargos buvo nurašytos nepagrįstai. Kreditorė UAB „Atostogų parkas“ į bankroto bylą pateikė 2021 m. balandžio 28 d. UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ parengtą ekspertinę išvadą Nr. 21-04/02, kurioje nurodyta, kad 2017 m. gruodžio 29 d. ištaisytų defektų akte nurodytiems darbams atlikti faktiškai buvo reikalingos ir sunaudotos ne 139, o tik 8 pozicijos atsargų, kurių vertė pagal bendrovės apskaitos duomenis yra 251,32 Eur. Anot ieškovės, nepagrįstai nurašytos atsargos buvusio bendrovės vadovo buvo arba pasisavintos, arba išvaistytos.

5.       Iš atsakovo N. P. bendrovei turi būti priteistas 9 752,47 Eur žalos atlyginimas šiais pagrindais: 1) pagal 2015 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderį atsakovui išmokėti 446,07 Eur, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau šis dokumentas nėra įtrauktas į buhalterinius registrus; 2) atsakovo vardu išrašytas 2015 m. gruodžio 16 d. 1 200 Eur vertės kasos išlaidų orderis Nr. 15/12/16, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau šio dokumento tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra; 3) į išvestinius buhalterinius registrus įtrauktas 2017 m. gruodžio 2 d. 500 Eur išmokėjimas pagal kasos išlaidų orderį UAB „Modek“, tačiau šio dokumento tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra; 4) 2018 m. balandžio 12 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 18/04/12 (2 000 Eur), ir 2018 m. gegužės 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 31/05/2018 (1 600 Eur), yra nurodomas lėšų išmokėjimas O. V., paskirtis – avanso grąžinimas. Tačiau ant šių kasos išlaidų orderių nėra lėšas gaunančio asmens parašo; 5) 2017 m. gruodžio 22 d kasos išlaidų orderiu Nr. 17/12/22 O. V. išmokėti 1 800 Eur, kaip avanso grąžinimas, tačiau šio dokumento tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra; 6) N. P. vardu išrašytas 2018 m. birželio 29 d. 1 008,39 Eur vertės kasos išlaidų orderis Nr. 18/16/29,  paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau dokumento tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra; 7) N. P. naudojo bendrovės lėšas šeimos asmeninių kelionių apmokėjimui: 2017 m. gegužės 18 d. (194,11 Eur, 484,76 Eur ir 183,32 Eur); 2017 m. spalio 2 d. kelionė į Barseloną (335,82 Eur).

6.       Ieškovės teigimu, iš atsakovo R. S. bendrovei turi būti priteistas 3 965,31 Eur žalos atlyginimas šiais pagrindais: 1) R. S. vardu išrašytas 1 500 Eur vertės 2015 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderis Nr. 15/11/13-1, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau buhalteriniuose registruose padengta suma yra tik 481,45 Eur. Kita kasos išlaidų orderiu išduota suma – 1 018,55 Eur – nėra pateisinta ir įtraukta į buhalterinius registrus, todėl buvo išmokėta be pagrindo; 2) R. S. vardu išrašytas 1 981 Eur vertės 2015 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderis Nr. 15/12/17, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau šio dokumento tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra; 3) 2017 m. rugsėjo 29 d. atsakovui R. S. buvo išduoti 3 000 Eur pagal kasos išlaidų orderį Nr. 1388, paskirtis – banko sąskaitos papildymui, tačiau į bendrovės banko sąskaitą buvo įnešta tik 2 500 Eur, likusių 500 Eur panaudojimas nebuvo pateisintas; 4) R. S. vardu išrašytas 445,13 Eur vertės 2017 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderis Nr. 17/11/30, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, bei 596,66 Eur vertės 2017 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderis Nr. 17/11/31, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau šių į dokumentų tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra; 5) atsakovo vardu išrašytas 360,97 Eur vertės 2017 m. gruodžio 22 d. kasos išlaidų orderis Nr. 17/12/22A, paskirtis – apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą, tačiau šio dokumento tarp pirminių apskaitos dokumentų nėra.

7.       Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo R. S. 23 267,63 Eur žalos atlyginimą, kurį kildina iš 2015 m. gegužės 26 d. dokumento Nr. AT15/05 ir 2015 m. kovo 31 d. dokumento Nr. AT150331. Nurodė, kad LUAB „SPA Technologija“ pagal 2015 m. kovo 31 d. dokumentą Nr. AT150331 UAB „Atostogų parkas“ į sąnaudas nurašė prekių už 20 239,57 Eur, pagal 2015 m. kovo 31 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Nr. SPA3642 UAB „Atostogų parkas“, bendrovės apskaitoje apskaityta 14 319,51 Eur pajamų, pagal 2015 m. gegužės 26 d. dokumentą Nr. AT15/05 objektui UAB „Atostogų parkas“ į sąnaudas nurašyta prekių už 40 785,13 Eur, pagal išrašytą 2015 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SPA3838 UAB „Atostogų parkas“, bendrovės apskaitoje apskaityta 23 407,56 Eur pajamų. Ieškovės vertinimu, bendrovės turtas sumažėjo 23 297,63 Eur (37 727,07 Eur (14 319,51 Eur + 23 407,56 Eur) - 61 024,70 Eur (20 239,57 Eur - 40 785,13 Eur) ir dėl to bendrovė 2015 m. kovo–gegužės mėnesiais patyrė 23 297,63 Eur nuostolį. Šios lėšos atsakovo buvo arba pasisavintos, arba išvaistytos.

8.       Ieškovė laikosi pozicijos, kad abu atsakovai de facto (faktiškai; iš tikrųjų) kartu vadovavo bendrovei, todėl abiem atsakovams turi būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė dėl bendrovei padarytos 140 346 Eur žalos laiku neinicijavus bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nurodė, kad 2010–2017 metais bendrovės vadovu tapus R. S., N. P. iš bendrovės veiklos nepasitraukė, toliau dirbo bendrovėje. Remiantis bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu bylos medžiaga, N. P. bendrovėje visą veiklos laikotarpį buvo ne pasyvus akcininkas, tačiau veikė kaip de facto vadovas: iš esmės kontroliavo bendrovės veiklą; pinigines lėšas; vienintelis turėjo prieigą prie banko sąskaitų. Pareiškimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo paduotas 2018 m. rugsėjo 13 d., jį pateikė bendrovės kreditorius. Pagal Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (toliau – FNTT) 2024 m. gegužės 23 d. specialistės išvadą (toliau – ir specialisto išvada), atliktą ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00011-23, UAB „SPA Technologija“ 2015–2018 metais vykdė nuostolingą įstatuose registruotą ūkinę veiklą su didelėmis sąnaudomis ir uždirbtos pajamos nekompensavo tipinės veiklos sąnaudų bei negarantavo atsiskaitymo su kreditoriais. Jei nebūtų įvykę nurodytos aplinkybės (laiku nesikreipta į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo), būtų buvę išvengta 140 346 Eur žalos, kuri pagal teismų praktiką yra kreditoriams padaryta žala, kaip išvestinė iš bendrovei padarytos žalos. Ieškovė nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. spalio 26 d. bendrovės bendra nuostolių suma – 140 346 Eur. Žalos dydį patvirtina tyčinio bankroto byloje atliktos 2022 m. kovo 27 d. teismo ekspertizės aktas Nr. 22/327 (toliau – ir teismo ekspertizės aktas) bei specialisto išvada, kur nustatyta, kad nuo nemokumo momento (2015 m. gruodžio 31 d.) iki bankroto bylos iškėlimo, bendra bendrovės nuostolių suma yra 140 346 Eur. Šiuo atveju egzistuoja pagrindas konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą, nes kiekvieno iš atsakovų nustatyti veiksmai sudarė sąlygas 140 346 Eur žalai atsirasti. Objektyviai negalima išsiaiškinti su bendrovės finansine padėtimi susijusių aplinkybių, tai apsunkina galimybes patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, patvirtintus LUAB „SPA Technologija“ bankroto byloje.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei LUAB „SPA Technologija“ iš atsakovo N. P. 34 202,68 Eur žalos atlyginimą, 10 896,67 Eur žalos atlyginimą ir 6 252,47 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (40 455,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugsėjo 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (10 896,67 Eur) nuo dubliko pateikimo teisme dienos (2023 m. gruodžio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; iš atsakovo R. S. priteisė 23 267,63 Eur žalos atlyginimą, 3 965,31 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 965,31 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (23 267,63 Eur) nuo patikslinto ieškinio pateikimo teisme dienos (2025 m. birželio 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; iš abiejų atsakovų solidariai priteisė 61 761,24 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (61 761,24 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2023 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktai buvo sudaryti nepagrįstai, realus medžiagų panaudojimas neįrodytas, todėl bendrovei buvo padaryta 34 202,68 Eur turtinė žala, kuri priteisiama iš atsakovo N. P.

11.       Teismas nustatė, kad tuo metu, kai buvo sudaryti ginčo aktai (2018 metų vasarą), bendrovė faktiškai nebevykdė veiklos, nebuvo atliekami darbai objektuose, kuriems priskiriamas nurašytas turtas, todėl nurašytos medžiagos negalėjo būti realiai sunaudotos. Juolab kad trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ nurodė, jog darbai objekte nebuvo atliekami, todėl turto nurašymas šio asmens vardu yra nepagrįstas. Turto nurašymas atliktas likus vos dviem savaitėms iki kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie tyčinį turto balansinės vertės sumažinimą, o ne realų turto panaudojimą. Juolab kad ir teismo ekspertizės akte nurodyta, jog patvirtinti, kad sumos bendrovės apskaitos programoje „Rivilė“ yra tikslios ir atitinkančios įsigytų atsargų savikainą nėra galimybės, nes sandėlio apskaitos programos duomenys buvo taisyti. Prisijungimo prie apskaitos programos metu, ekspertė buvo informuota apie atliktas korekcijas. 2018 m. spalio mėnesį atsakovas N. P. pateikė nemokumo administratoriui duomenis apie žymiai sumažėjusį bendrovės turtą (nuo 64 000 Eur iki 13 000 Eur), todėl labiau tikėtina, kad 2018 m. spalio mėnesį atsakovas N. P. prisijungė prie bendrovės apskaitos programos ir koregavo duomenis. Ginčo aktai sudaryti tą pačią dieną, didelėms sumoms, pasirašyti asmens, kuris tuo metu bendrovėje nebedirbo. Teismas pažymėjo, kad sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. 2018/08-31-2 nurašytos ne tik statybinės medžiagos, bet ir brangi technologinė įranga, t. y. valdymo pultai. Tokia įranga niekur dingti ar nusidėvėti per vieną dieną negali. Medžiagų nurašymas nebuvo pagrįstas dokumentais (darbų aktais, užsakovo patvirtinimais, atliktų darbų apimčių suvestinėmis). Teismo vertinimu, atsakovas N. P. nepagrindė medžiagų sunaudojimo, nevedė atsargų apskaitos kortelių. Atsakovas turėjo įstatymines pareigas organizuoti buhalterinę apskaitą, saugoti bendrovės turtą ir užtikrinti, kad apskaitos dokumentai atspindėtų realias ūkines operacijas, tačiau jų nesilaikė. Nurašius medžiagas, bendrovės turtas sumažėjo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad šis turto sumažėjimas buvo ekonomiškai ir faktiškai pagrįstas. Teismas atmetė prielaidas, kad turtas galėjo būti sunaudotas anksčiau, o 2018 m. rugpjūčio 31 d. aktai tebuvo „buhalterinis likučių sutvarkymas“, kadangi vadovas, veikdamas pagal fiduciarines pareigas, privalo bet kuriuo metu gebėti pagrįsti turto buvimo vietą ar jo panaudojimą, tačiau atsakovas šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė nepareiškė ieškinio dėl ginčo aktų pripažinimo negaliojančiais, neatleidžia atsakovo N. P. nuo civilinės atsakomybės, nes žala kildinama ne iš dokumentų galiojimo fakto, o iš turto trūkumo. Be to, įsiteisėjusia nutartimi byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta ir tai, kad sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. 2018/08/31-2 atliktas medžiagų nurašymas už 16 251,06 Eur yra nepagristas.

12.       Teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl 10 896,67 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo N. P. pagal 2018 m. sausio 9 d. UAB „Atostogų parkas“ išrašytą prekių perdavimo aktą ir nepagrįstą medžiagų nurašymą yra pagrįstas, nes nurašytos medžiagos viršijo faktiškai atliktų darbų apimtį, jų faktinis panaudojimas nebuvo įrodytas, todėl bendrovės turtas buvo nepagrįstai prarastas.

13.       Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 9 d.  gruodžio 27 d. ištaisytų defektų akte nurodytas trūkumas. Teismo vertinimu, UAB „Atostogų parkas“ pateikta 2021 m. balandžio 28 d. UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ parengta ekspertinė išvada Nr. 21-04/02 nėra teismo ekspertizė, tačiau ji yra rašytinis įrodymas, kurio patikimumo atsakovas N. P. nepaneigė, t. y. nepateikė alternatyvios išvados, neprašė skirti teismo ekspertizės. Ekspertė objektą apžiūrėjo 2021 m. balandžio mėnesį, tačiau ši aplinkybė nepaneigia išvados, kadangi ji grindžiama 2017 metų defektų akte fiksuotais duomenimis, o atsakovas nepateikė įrodymų, jog defektų pobūdis būtų pasikeitęs taip, kad išvada taptų nepatikima. Ekspertinėje išvadoje nurodyta, kad buvo išnagrinėta pateikta dokumentacija. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ nuo 2002 metų vykdo statybos inžinerijos ir techninių konsultacijų veiklą. Ekspertinė išvada, anot teismo, parengta subjekto, turinčio profesinę kompetenciją statybos techniniams klausimams vertinti. Nurašymo akto fiktyvumas konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-96-450/2023, t. y. šalinant minėtus defektus buvo sunaudotos medžiagos tik už mažareikšmę sumą, o likusios medžiagos realiai buvo pasisavintos arba iššvaistytos, ir šiam faktui buvo sudarytas minėtas aktas. Tai sukuria prejudicinį faktą nagrinėjamoje byloje, kurio ieškovė nebeturi įrodinėti iš naujo.

14.       Teismas pripažino, kad reikalavimas dėl 446,07 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo N. P. yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad šis dokumentas nėra pasirašytas gavėjo ir neįtrauktas į buhalterinius registrus. Atsakovo teiginiai, kad kasos išlaidų orderis nėra įtrauktas į apskaitą, nepasirašytas, todėl neįrodo pinigų išmokėjimo fakto, dėl paties kasos išlaidų orderio nepakankamos įrodomosios galios yra teisingi, tačiau jie nepanaikina atsakovo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės. Būtent atsakovas buvo atsakingas už apskaitos organizavimą ir kasos operacijų kontrolę, užtikrinimą, kad neatsirastų apskaitoje neįtrauktų ir neidentifikuotų dokumentų. Todėl aplinkybė, kad dokumentas neįtrauktas į apskaitą ir nepasirašytas, negali būti aiškinama atsakovo naudai, o priešingai – patvirtina apskaitos ir kontrolės pažeidimą. Neįmanoma nustatyti, ar 446,07 Eur buvo išmokėti, ar jie buvo panaudoti bendrovės interesais, tačiau atsirado neaiškus lėšų trūkumas, kuris laikytinas bendrovės patirta žala. Faktas, kad kasos išlaidų orderis buvo rastas tarp bendrovės finansinių dokumentų, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog piniginės lėšos buvo išduotos. Jei tai būtų buvusi tik klaida ar juodraštis, vadovas, vykdydamas fiduciarines pareigas, privalėjo tokį dokumentą panaikinti arba pažymėti kaip anuliuotą, kad jis neklaidintų dėl bendrovės turto būklės. Šiuo atveju ieškovė neprivalo įrodyti, kad pinigai buvo pasisavinti ar faktiškai išmokėti – pakanka konstatuoti, jog vadovas neužtikrino dokumentų apskaitos ir kontrolės. Byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad bendrovės apskaita buvo vedama apgaulingai, siekiant nuslėpti turto pasisavinimą. Tokiame kontekste parašo nebuvimą ant orderio ir jo neįtraukimą į apskaitą teismas įvertino kaip įrodymą, kad operacija įvyko. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertizės akte ir specialisto išvadoje konstatuota, jog 2015 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderis N. P. vardu nėra įtrauktas į apskaitą, nepasirašytas ir nepatvirtina faktinio pinigų išmokėjimo.

15.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 1 200 Eur žalos atlyginimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad 2015 m. gruodžio 16 d. kasos išlaidų orderis nerastas tarp pirminių apskaitos dokumentų, nereiškia, jog finansinė operacija buvo atlikta, ir, jog ji buvo neteisėta, nes finansinė operacija yra užregistruota buhalteriniuose registruose, byloje pateiktas kasos išlaidų orderis, nėra pateikta duomenų, kad buhalteriniai registrai šioje dalyje būtų netikri ar suklastoti. Byloje esant duomenims apie operacijos apskaitinį įforminimą, įrodinėjimo našta pereina ieškovei, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad lėšos nebuvo išmokėtos, nebuvo panaudotos pagal nurodytą paskirtį ar operacija buvo fiktyvi, t. y. neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos padarymo faktas. Teismo ekspertizės akte nekonstatuota, kad ši operacija būtų fiktyvi ar lėšos nebūtų išmokėtos. Specialisto išvadoje orderis taip pat nepriskirtas prie tų atvejų, kai konstatuotas realus turto praradimas. Byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat nekonstatuota, kad ši operacija būtų neteisėta ar ja būtų padaryta tiesioginė žala bendrovei.

16.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 500 Eur žalos atlyginimo pagal 2017 m. gruodžio 2 d. kasos išlaidų orderį. Teismo vertinimu, atsakovas N. P. negali būti atsakingas už šią finansinę operaciją, nes jos atlikimo metu jis dar nebuvo bendrovės vadovu. Ginčijama finansinė operacija atlikta 2017 m. gruodžio 2 d., o byloje esantis išplėstinis išrašas patvirtina, kad atsakovas bendrovės vadovo pareigas pradėjo eiti nuo 2017 m. gruodžio 23 d. Nors byloje nustatyta, kad atsakovas N. P, bendrovei vadovaujant R. S., veikė kaip faktinis vadovas, tačiau tai nesukuria jo asmeninės materialiosios atsakomybės už kiekvieną buhalterinį trūkumą. Būtent atsakovas R. S. tuo metu buvo atsakingas už apskaitos organizavimą ir kasos operacijų kontrolę, tačiau ieškovė nepareiškė R. S. reikalavimo dėl 500 Eur žalos atlyginimo.

17.       Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 3 600 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo N. P. pagal 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 31 d. kasos išlaidų orderius. Teismo vertinimu, vien finansinės operacijos įtraukimas į apskaitą nepatvirtina jos realumo ir teisėtumo. Nesant pirminių dokumentų, negalima patikrinti pinigų panaudojimo tikslo. Už tokios situacijos susidarymą atsakingas bendrovės vadovas. Kasos išlaidų orderiai prieštarauja ir ūkinių operacijų logikai – orderiuose nurodyta paskirtis „avanso grąžinimas“ rodo, kad anksčiau buvo sumokėtos lėšos bendrovei, tačiau nėra kasos pajamų orderių ar kitų dokumentų, patvirtinančių, kad O. V. būtų sumokėjęs 3 600 Eur (avansą) bendrovei. Vadinasi, ieškovė „grąžina“ pinigus, kurių niekada negavo. Teismo ekspertizės akte, specialisto išvadoje ir byloje dėl tyčinio bankroto buvo nustatyta, kad aptariami kasos išlaidų orderiai nebuvo pagrįsti pirminiais dokumentais, tai neleidžia nustatyti pinigų panaudojimo ir vertintini kaip sisteminio apskaitos bei finansų kontrolės pažeidimų požymiai, už kurios atsakingas bendrovės vadovas.

18.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 1 800 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo N. P. pagal 2017 m. gruodžio 22 d. kasos išlaidų orderį. Teismo vertinimu, atsakovas negali būti atsakingas už šią finansinę operaciją, nes jos atlikimo metu jis dar nebuvo bendrovės vadovas. Nors teismo ekspertizė ir nustatė, kad operacija nepagrįsta dokumentais (tai rodo žalą bendrovei), už šį dokumentą atsako tas asmuo, kuris tuo metu ėjo vadovo pareigas (R. S.), o ne N. P.

19.       Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 008,39 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo N. P. pagal 2018 m. birželio 29 d. kasos išlaidų orderį. Aplinkybė, kad 2018 m. birželio 29 d. kasos išlaidų orderis buvo įtrauktas į apskaitą, nepatvirtina lėšų panaudojimo teisėtumo ar pagrįstumo, nes apskaitinis įrašas patvirtina tik operacijos užregistravimą, bet ne jos realumą. Kadangi orderis nebuvo pagrįstas pirminiais dokumentais ir nėra galimybės nustatyti pinigų panaudojimo tikslo, vien jo įtraukimas į apskaitą nepaneigia vadovo pareigų užtikrinti tinkamos finansų kontrolės ir neeliminuoja bendrovei padarytos žalos. Atsakovo teiginys, kad dokumentai buvo perduoti nemokumo administratoriui, nepatvirtina ginčijamos kasos operacijos teisėtumo ar pagrįstumo, nes dokumentų perdavimas nepašalina jų turinio ir pareigos įrodyti, jog pagal kasos išlaidų orderį išmokėtos lėšos buvo pagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais ir panaudotos bendrovės interesais. Ekspertizės akte ir specialisto išvadoje kasos išlaidų orderis įvardintas kaip neišsaugotas ir vertintas kaip esminis kasos operacijų kontrolės ir apskaitos pažeidimas, o ne formalus trūkumas.

20.       Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 198,01 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo N. P., kuris kildinamas iš bendrovės lėšomis apmokėtų atsakovo bei jo šeimos kelionių. Teismas nurodė, kad teismo ekspertizės akte ir specialisto išvadoje nustatyta, jog bendrovės lėšomis apmokėtos atsakovo šeimos kelionės buvo asmeninio pobūdžio, nesusijusios su bendrovės veikla ir nesukūrusios ekonominės vertės, o byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teismas šias išlaidas įvertino kaip bendrovės turto naudojimą ne bendrovės interesais. Nurodytuose šaltiniuose konstatuota, kad nebuvo nustatyta teisėto bendrovės vadovo sprendimo apmokėti keliones, o jų finansavimas bendrovės lėšomis vertinamas kaip nepagrįstas ir nesusijęs su bendrovės veikla. Nors atsakovai teigė, kad į užsienį buvo vykta darbo reikalais, į parodas, tačiau nepateikė įrodymų, juolab kad kelionių išlaidos buvo apmokėtos ir už atsakovo šeimos narius.

21.       Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 018,55 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo R. S. pagal 2015 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderį. Aplinkybės, kad 2015 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderyje nėra nei kasininko, nei pinigus gavusio asmens parašo, leidžia pripažinti, jog neįmanoma patvirtinti faktinio pinigų išmokėjimo, taip pat negalima nustatyti lėšų panaudojimo tikslo ir ryšio su bendrovės veikla. Vadinasi, lėšos pagal šį kasos išlaidų orderį nebuvo tinkamai apskaitytos ir kontroliuotos, o ieškovės turtas faktiškai sumažėjo 1 018,55 Eur. Atsakovo teiginys, kad parašo nebuvimas reiškia, jog jis lėšų negavo, nepaneigia jo atsakomybės, nes ginčas sprendžiamas ne dėl pasisavinimo, o dėl netinkamo bendrovės lėšų valdymo ir kontrolės. Būtent atsakovas R. S., būdamas bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti, kad kasos operacijos būtų įformintos taip, jog būtų galima patikrinti pinigų judėjimą. Todėl parašo nebuvimas negali būti aiškinamas jo naudai, o priešingai – patvirtina esminį apskaitos pažeidimą. Dokumentų nebuvimas ar netinkamas įforminimas neatleidžia vadovo nuo atsakomybės, kai dėl to neįmanoma nustatyti bendrovės lėšų panaudojimo, todėl atsakovo argumentai, kad atsakomybė tenka tik kasininkui ar buhalteriui yra nepagrįsti. Nustatyti pažeidimai nėra formalūs, nes trūksta esminių privalomų rekvizitų, nėra galimybės patikrinti ūkinės operacijos realumo, bendrovė neteko galimybės apginti turtinių interesų. Teismo ekspertizės akte, specialisto išvadoje ir byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad 2015 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderis neleidžia nustatyti pinigų išmokėjimo ir panaudojimo, todėl tai yra esminis kasos apskaitos ir kontrolės pažeidimas, o ne formalus dokumentų trūkumas.

22.       Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 1 981 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo R. S. pagal 2015 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį. Ieškovės ir atsakovo pateikti argumentai dėl 2015 m. lapkričio 13 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderių turiniu iš esmės sutampa. Kadangi 2015 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderis, kaip ir 2015 m. lapkričio 13 d. orderis, neturi privalomų rekvizitų, nors ir pateiktas teismui su dubliku, t. y. dokumentas fiziškai egzistuoja, dėl esminių trūkumų (parašo nebuvimo) jų turinys nepagrindžia operacijos teisėtumo, neleidžia nustatyti faktinio piniginių lėšų išmokėjimo bei jų panaudojimo bendrovės interesais, o atsakovas nepateikė priešingų įrodymų. Todėl teismas, vadovaudamasis tais pačiais motyvais, pripažino reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu. Analogiškas išvadas teismas padarė ir dėl 2017 m. rugsėjo 29 d. kasos išlaidų orderio (500 Eur), dėl 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderių (445,13 Eur ir 596,66 Eur), dėl 2017 m. gruodžio 22 d. kasos išlaidų orderio (360,97 Eur) ir nurodytas žalos atlyginimo sumas priteisė ieškovei iš atsakovo.

23.       Teismas tenkino reikalavimą dėl 3 965,31 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo R. S. Teismas, įvertinęs byloje esančius kasos išlaidų orderius, nustatė, kad nepagrįstai išmokėtų ir neapskaitytų lėšų suma – 4 902,31 Eur, tačiau ieškovė iš atsakovo šiuo pagrindu prašė priteisti 3 965,31 Eur. Viešasis interesas bankroto bylose leidžia teismui būti aktyviam renkant įrodymus ar kvalifikuojant teisinius santykius, tačiau jis nesuteikia teisės teismui ištaisyti aritmetines klaidas didinant reikalavimą. Nors teismas nustatė, kad faktinė žala (4 902,31 Eur) viršija ieškovės reikalaujamą sumą, teismas, būdamas saistomas ieškinio dalyko ribų, tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovo ieškovei priteisė 3 965,31 Eur.

24.       Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 23 267,63 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo R. S. pagal 2015 m. gegužės 26 d. ir 2015 m. kovo 31 d. sudarytus dokumentus Nr. AT15/05 ir Nr. AT150331. Specialisto išvadoje ir bylos duomenimis nustatyta žalos atsiradimo schema, kuri paneigia atsakovo argumentus apie formalius dokumentų trūkumus. Pagal dokumentus į sąnaudas (parduotų prekių savikainą) buvo nurašyta medžiagų už 61 024,70 Eur, priskiriant juos objektui UAB „Atostogų parkas“. Tačiau UAB „Atostogų parkas“ už šį laikotarpį išrašytose sąskaitose faktūrose (Nr. SPA3642 ir Nr. SPA3838) pajamų užfiksuota tik 37 727,07 Eur. Susidaręs neigiamas skirtumas – 23 297,63 Eur – reiškia, kad dalis turto (medžiagų) buvo nurašyta be ekonominio pagrindo ir neatgauta per pajamas. Atsakovas nepaaiškino, kodėl medžiagų nurašyta beveik dvigubai daugiau, nei išrašyta sąskaitų klientui, ir nepateikė įrodymų, kad šis skirtumas buvo panaudotas kituose apmokamuose darbuose. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad tai galėjo būti įprasta verslo rizika ar veiklos nuostoliai. Verslo rizika nesuteikia teisės be pagrindo nurašyti bendrovės turtą. Situacija, kai sunaudotų medžiagų savikaina viršija gautas iš to paties objekto pajamas tą mėnesį, o vadovas nepateikia papildomų susitarimų, sąmatų ar defektinių aktų, vertintina ne kaip verslo nesėkmė, o kaip bendrovės turto iššvaistymas. Atsakovo nurodomas dokumentų dalinis pagrįstumas patvirtina tik tai, kad dalis medžiagų (už kurį buvo išrašytos sąskaitos ir gautos pajamos) buvo panaudota. Tačiau nepateisina likusios, nepadengtos pajamomis dalies (23 267,63 Eur). Būtent dėl šios dalies, kuriai pagrįsti nėra pateikta nei pajamų sąskaitų, nei pasirašytų darbų priėmimo aktų, konstatuojamas turto trūkumas. Dalinis dokumentų buvimas ar įrašai registruose neatleidžia vadovo nuo atsakomybės už tą turto dalį, kurios panaudojimas liko nepagrįstas dokumentais.

25.       Sprendžiant ieškinio reikalavimo dėl 140 346 Eur žalos atlyginimo solidariai iš abiejų atsakovų dėl savalaikio nemokumo procedūros neinicijavimo bendrovei, teismų procesiniais sprendimais dėl LUAB „SPA Technologija“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta, kad bendrovė buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2015 m. gruodžio 31 d., o bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma taip, jog nebuvo galimybės nustatyti realios bendrovės turto, įsipareigojimų bei veiklos rezultatų struktūros. Bendrovės nemokumo faktas buvo pakankamai akivaizdus, kad bendrovės vadovai, veikdami rūpestingai ir apdairiai, turėjo jį identifikuoti. Bendrovės tyčinio bankroto byloje nebuvo individualizuota konkrečių vadovų kaltė (dėl procesinio sprendimo priėmimo metu egzistavusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) reglamentavimo), tačiau tai nepaneigia fakto, kad buvo konstatuotas pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymas, kuris civilinės atsakomybės kontekste gali būti vertinamas atskirai. Buvo konstatuotas ir netinkamas finansų valdymas. Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. atsakovams egzistavo aiški, teisės aktuose įtvirtinta pareiga inicijuoti bankroto bylą, tačiau ši pareiga nebuvo vykdoma, o tai sudaro pagrindą tolimesniam atsakovų veiksmų (neveikimo) ir jų padarinių vertinimui civilinės atsakomybės kontekste. Atsakovai bendrovei vadovavo skirtingais, nuosekliais laikotarpiais. Tarp jų vadovavimo nebuvo tarpo, bendrovė nebuvo palikta be vadovo, t. y. valdymas buvo perduotas iš vieno vadovo kitam. Tačiau kiekvieno iš atsakovų vadovavimo metu bendrovė jau buvo nemoki. N. P., pradėjęs eiti bendrovės vadovo pareigas, perėmė ir pareigą įvertinti bendrovės finansinę būklę bei spręsti bankroto bylos inicijavimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl pareigos pažeidimas laikytinas tęstiniu neveikimu, apimančiu visą laikotarpį, per kurį bendrovė buvo nemoki. Atsakovų neveikimas ir netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas yra neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio prasme, kurie tiesiogiai padarė bendrovei žalą.

26.       Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. spalio 26 d. bendrovės bendra nuostolių suma buvo 140 346 Eur. Šį žalos dydį patvirtina teismo ekspertizės aktas bei specialisto išvada. Teismo ekspertizės akte ekspertė, atlikusi bendrovės finansinės būklės analizę nustatė, kad nuo nemokumo atsiradimo (2015 m. gruodžio 31 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (2018 m. spalio 26 d.) bendrovės nuostoliai buvo 140 346 Eur. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota identiška aplinkybė. Teismas atmetė atsakovo R. S. argumentus, kad jo vadovavimo metu situacija gerėjo, nes specialisto išvada patvirtina, jog nors įsipareigojimai nominaliai mažėjo, tai buvo pasiekta ne dėl sėkmingos veiklos, o išimtinai drastiško bendrovės turto mažinimo sąskaita – vien per 2017 metus ieškovės turtas sumažėjo 443 283 Eur. Tai rodo ne veiklos stabilizavimą, o bendrovės turto, kaip kreditorių garantijos, praradimą. 140 346 Eur atspindi realų kreditorių teisių pažeidimo mastą – sumą, kuri padidino bendrovės nuostolius dėl to, kad atsakovai tęsė veiklą, kai bendrovė buvo nemoki. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ne abstrakčia nuostolių suma, o konkrečiai ekspertės ir specialistės nustatytu turto trūkumu ir netinkamu finansų valdymu, kurių visuma sudaro bendrą reikalaujamą žalos sumą. Todėl atsakovų bandymas žalą pateikti kaip bendrovės veiklos rezultatą (verslo nesėkmę) yra nepagrįstas. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad žala turėtų būti individualizuojama pagal vadovavimo laikotarpį. Teismo ekspertizės akto išvados patvirtina, kad bendrovės apskaita nebuvo vedama tinkamai, todėl nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės įsipareigojimų vertės bei pokyčio. Atsakovas R. S. pradėjo neteisėtą veiklos tęsimą esant bendrovės nemokumui, o atsakovas N. P., perėmęs vadovavimą, tęsė veiklą, neinicijuodamas bankroto ir gilindamas nemokumą. Jų bendras neveikimas lėmė vieną nedalomą žalos atsiradimą. Nors vadovai keitėsi, byloje nustatyta, kad abu atsakovai vadovavo bendrovei, t. y. atsakovas N. P. visą laiką veikė kaip de facto vadovas, kontroliavo finansus ir priėmė strateginius sprendimus.

27.       Teismas pažymėjo, kad abiejų atsakovų neveikimas, neorganizuojant dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo, inventorizacijos neatlikimas, kai vienas vadovas baigė darbą ir iš karto po to pradėjo darbą kitas, taip pat panaikino objektyvią galimybę atriboti žalos laikotarpį, todėl visa rizika dėl šio neapibrėžtumo ir pareigos atlyginti nedalomą žalą tenka abiem atsakovams solidariai. Teismas padarė išvadą, kad dėl nustatytų esminių buhalterinės apskaitos trūkumų – reikšmingų skirtumų tarp viešųjų ir vidinių duomenų (2016 metų valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui pateiktame balanse mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo nurodyti 404 476 Eur didesni, nei fiksuota bendrovės apskaitos sistemoje „Rivilė“ 2015 metais), ūkinių operacijų nepagrindimo juridinę galią turinčiais dokumentais bei negalėjo nustatyti turto judėjimo, atitinkamai, nėra galimybės objektyviai atskirti, kuri skolos dalis susidarė dėl įprastos ūkinės rizikos. Todėl žala yra bendra, o atsakovų atsakomybė – solidari. Teismas atmetė atsakovo R. S. argumentą, kad teismas nepagrįstai atsisakė skirti apskaitos ir finansų ekspertizę žalos dydžiui jo vadovavimo laikotarpiu nustatyti. Teismo vertinimu, ekspertizės skyrimas yra netikslingas, nes byloje esantys specialiųjų žinių tyrimai patvirtina, kad faktas jau yra nustatytas. Kai bendrovės apskaita yra nepatikima ir dviguba, joks ekspertas negali atkurti tikrosios padėties.

28.       Teismas pripažino, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų tęstinio neveikimo ir bendrovės patirtos 140 346 Eur žalos. Jeigu bankroto byla būtų buvusi inicijuota laiku, nuo nemokumo atsiradimo (2015 m. gruodžio 31 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (2018 m. spalio 26 d.) nebūtų susidarę nuostoliai. Solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju, priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė ir neįrodė, kad žala atsirado dėl kito asmens veiksmų. Tyčinio bankroto pripažinimas sukuria atsakovų kaltės prezumpciją, kurios jie nepaneigė. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nesąžiningą ir neatsakingą atsakovų elgesį kreditorių interesų sąskaita. Aplinkybė, kad bendrovė dirbo su dideliais pinigų srautais, tačiau kasos aparato neturėjo, vietoje to naudojo ranka rašomus kasos pajamų orderius be privalomųjų rekvizitų (parašų) ir pirkėjų identifikavimo (pavyzdžiui, „vienkartinis pirkėjas“) leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad toks veikimo būdas leido bendrovei nekontroliuojamai nurašyti prekių likučius ir fiksuoti pajamas be realių įrodymų. Be to, specialisto išvadoje nustatyta, kad iš bendrovės kasos be juridinę galią turinčių dokumentų (be parašų) buvo išmokėta (galimai pasisavinta) 56 117,80 Eur; nurašytos medžiagos pagal fiktyvius aktus objektui UAB „Atostogų parkas“ (už 16 251,06 Eur), nors darbai nebuvo vykdomi; pajamos iš užsakovės Švedijos bendrovės „Vastervik Resort AB“ nebuvo tinkamai apskaitomos, dalis jų panaudota be pagrindo. Tai patvirtina atsakovų neatsakingumą ir tyčią, todėl nėra pagrindo mažinti jų atsakomybę.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29.       Apeliaciniu skundu atsakovas R. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. S. ieškovei LUAB „SPA Technologija“ priteistas 23 267,63 Eur žalos atlyginimas, 3 965,31 Eur žalos atlyginimas bei iš atsakovų N. P. ir R. S. solidariai priteistas 61 761,24 Eur žalos atlyginimas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo R. S. atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų pakankamumo bei visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principus: žalos faktą ir dydį grindė formaliais buhalterinių įrašų (aritmetinių skirtumų) duomenimis, nenustatė realaus bendrovės turto praradimo ar pinigų išmokėjimo fakto. Dokumentų trūkumą (nepilnus rekvizitus, orderių ar aktų nebuvimą) nepagrįstai sutapatino su žalos atsiradimu ir atsakovo kalte. Taip pat neįvertino bylos duomenų visumos, atsakovo argumentų dėl vykdytos ūkinės veiklos pobūdžio, verslo rizikos, ilgalaikių projektų specifikos ir pajamų bei sąnaudų paskirstymo.

29.2.                      Teismas perkėlė ieškovei tenkančią įrodinėjimo pareigą atsakovui, o būtent: žalos faktas; realus pinigų išmokėjimas; jų panaudojimas bendrovės nenaudai turėjo būti įrodyti ieškovės, tačiau teismas rėmėsi prielaida, jog atsakovui nepateikus priešingų įrodymų, žala įrodyta. Dokumentų nebuvimas ar jų trūkumai buvo vertinami ne kaip ieškovės neįrodytos aplinkybės, o kaip atsakovo tariamas neteisėtas neveikimas.

29.3.                      Teismas nepagrįstai konstatavo visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Žala daugeliu epizodų nustatyta tik kaip tam tikrais laikotarpiais buvęs apskaitinis skirtumas, bet ne kaip realus bendrovės turto sumažėjimas ar kreditorių interesų pažeidimas. Nebuvo identifikuota, kokie atsakovo veiksmai ar neveikimas lėmė žalos atsiradimą, o priežastinis ryšys buvo grindžiamas prielaidomis, o ne faktiškai nustatytomis aplinkybėmis.

29.4.                      Teismas fiduciarinių pareigų pažeidimą nepagrįstai susiejo su bet kokiais apskaitos trūkumais ar dokumentų nebuvimu, kasininko ir buhalterio funkcijoms priskirtų veiksmų atlikimu ar neatlikimu, laikinomis apskaitinėmis pajamų ir sąnaudų disproporcijomis ilgalaikiuose projektuose. Tuo tarpu byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų davęs nurodymus nurašyti turtą be ekonominio pagrindo, pasisavinęs lėšas ar gavęs asmeninę naudą, sudaręs akivaizdžiai bendrovei žalingus sandorius jo vadovavimo laikotarpiu. Apskųstame sprendime kasos išlaidų orderių trūkumai ir orderių nebuvimas nepagrįstai pripažinti tiesioginiu žalos ir atsakovo kaltės įrodymu. Nors pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, už kasos dokumentų įforminimą ir pinigų judėjimo apskaitą atsako kasininkas ir buhalteris, o ne bendrovės vadovas, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų paskirtas kasininku, vedęs kasos knygą ar pildęs atitinkamus orderius, taip pat nėra įrodymų, jog pinigai realiai buvo išmokėti atsakovui.

29.5.                      Teismas nepagrįstai ir neindividualizuotai priskyrė atsakovams teismo ekspertizės aktu konstatuotus 140 346 Eur nuostolius kaip tariamai atsiradusią dėl jų neteisėto neveikimo, nors žala pagal civilinės atsakomybės taisykles privalo būti siejama su konkrečiu vadovavimo laikotarpiu ir konkrečiais veiksmais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad skirtingais laikotarpiais bendrovei vadovavusių vadovų civilinė atsakomybė turi būti atribojama pagal jų vadovavimo laikotarpiu padidėjusią žalą, o solidarioji atsakomybė taikytina tik išimtiniais atvejais. Be to, teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybės, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu bendrovės finansiniai rezultatai objektyviai gerėjo, veikla buvo vykdoma, o esminis finansinės padėties pablogėjimas siejamas su vėlesniais kitų asmenų veiksmais. Teismas neteisingai išplėtė ekspertės ir specialisto išvadų turinį, teigdamas, kad nėra galimybės nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo dydžio bei struktūros, nors išvadose kalbama tik apie dalinius ir tam tikru laikotarpiu egzistuojančius netikslumus. Teismas, viena vertus, deklaravo, kad neįmanoma tiksliai nustatyti finansinių rodiklių, kita vertus, remdamasis tais pačiais duomenimis, nustatė tikslų 140 346 Eur žalos dydį.

29.6.                      Atsakovas prašė skirti papildomą ekspertizę, siekdamas nustatyti, kokia konkreti žalos dalis galėjo susidaryti būtent jo vadovavimo laikotarpiu, kokie konkretūs sandoriai ar veiksmai galėjo pabloginti bendrovės finansinę padėtį ir kokia jų įtaka bendram nuostolių dydžiui. Teismas šį prašymą du kartus atmetė, motyvuodamas pakankamais duomenimis, nors kartu pripažino, kad dėl apskaitos trūkumų kai kurių duomenų nustatyti negalima. Toks procesinis sprendimas pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus bei suvaržė atsakovo teisę į gynybą.

29.7.                      Apskųstame sprendime trūksta nuoseklaus motyvavimo dėl atskirų žalos epizodų – kai kurie reikalavimai tenkinti tais pačiais motyvais, neindividualizuojant kiekvienos situacijos. Neatskleista, kuo remiantis atmesti atsakovo argumentai dėl verslo rizikos, projektų ilgalaikiškumo, atsakomybės atribojimo pagal vadovavimo laikotarpius. Nėra pagrįsta, kodėl dalis ekspertizės ir specialisto išvadų vertinama selektyviai.

29.8.                      Teismas 23 267,63 Eur žalos faktą nepagrįstai kildino vien aritmetiniu apskaitiniu skirtumu. Teismo nurodomas žalos atsiradimo mechanizmas faktiškai apsiriboja aritmetiniu skirtumu tarp savikainos ir pajamų konkrečiu ataskaitiniu laikotarpiu. Tačiau nei įstatymai, nei teismų praktika nepripažįsta, kad vien tik laikinas apskaitinis neatitikimas tarp sąnaudų ir pajamų įrodo žalos faktą. Tai, kad tam tikru laikotarpiu parduotų prekių (darbų) savikaina viršija apskaitytas pajamas, nėra nei žalos, nei turto praradimo įrodymas, ypač kai kalbama apie ilgalaikius, etapais vykdomus, sudėtingus technologinius ar montavimo projektus. Teismas neįvertino projekto pobūdžio ir fakto, kad objektas UAB „Atostogų parkas“ ginčo laikotarpiu nebuvo užbaigtas, o darbai buvo vykdomi etapais. Tokiais atvejais sąnaudos gali būti patiriamos anksčiau, pajamos gali būti apskaitomos vėliau, galutinis ekonominis rezultatas nustatomas tik pasibaigus projektui ar jo etapui. Vien tai, kad pajamos ir sąnaudos nesutampa, neleidžia daryti išvados apie turto iššvaistymą ar žalą. Medžiagų nurašymas patvirtina jų faktinį panaudojimą objekte. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad medžiagos buvo nurašytos ir priskirtos konkrečiam objektui, t. y. UAB „Atostogų parkas“. Tai reiškia, kad jos buvo faktiškai panaudotos vykdant veiklą. Medžiagų nurašymas į sąnaudas nereiškia, kad jos buvo prarastos, pasisavintos, perleistos tretiesiems asmenims. Teismas neidentifikavo nei realaus turto trūkumo, nei turto praradimo fakto, nei to, kad medžiagos būtų dingusios ar negrįžtamai netekusios vertės. Byloje nenustatyta, kad visas objektas buvo užbaigtas ginčo laikotarpiu, todėl teismo išvada, jog sąnaudos turėjo būti visiškai padengtos pajamomis tuo pačiu laikotarpiu, yra nepagrįsta. Dokumentų dalinis pagrįstumas nėra atsakovo kaltės ar žalos įrodymas. Teismas klaidingai įvertino, kad dalis dokumentų byloje egzistuoja, o dalies nėra, kaip atsakovo kaltės ir žalos įrodymą. Tačiau dokumentų buvimas patvirtina, kad darbai ir medžiagos buvo realiai naudojami, ir, atitinkamai, neįrodo, jog turtas buvo prarastas ar iššvaistytas. Apeliantas nedisponuoja visais dokumentais ir negali būti atsakingas už tai, kad po daugelio metų byloje nėra pateikti visi tarpiniai aktai ar sąskaitos. Teismas nepagrįstai konstatavo fiduciarinių pareigų pažeidimą, nors byloje nenustatyta, kad atsakovas davė nurodymus nurašyti turtą be pagrindo, nenustatyta, jog atsakovas gavo asmeninę naudą, bendrovės turtas buvo prarastas ar perleistas tretiesiems asmenims.

29.9.                      Nesutikdamas su apskųsto sprendimo dalimi dėl 3 965,31 Eur žalos atlyginimo, apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog jis 2015 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas kasininku, jam buvo pavesta vykdyti kasos operacijas. Byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių tokią atsakovo pareigą. Aplinkybė, kad nėra nustatyta, kas konkrečiai tuo laikotarpiu atliko kasininko funkcijas, negali būti aiškinama atsakovo nenaudai. Priešingai, įrodinėjimo pareiga šiuo klausimu tenka ieškovei, tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta. Pats teismas pripažino, kad ginčo kasos išlaidų orderyje nėra nei kasininko, nei pinigus gavusio asmens parašų. Tai reiškia, kad nenustatyta, ar piniginės lėšos apskritai buvo išmokėtos, kam jos galėjo būti išmokėtos, lėšų panaudojimo tikslas ir ryšys su bendrovės veikla. Todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovas gavo 1 018,55 Eur ar kad bendrovė realiai patyrė žalą dėl jo veiksmų ar neveikimo. Vadovo pareiga užtikrinti apskaitos organizavimą negali būti aiškinama kaip absoliuti atsakomybė už kiekvieną galimą apskaitos klaidą ar netinkamai įformintą dokumentą, ypač kai nėra nustatyta, kas atliko kasos operacijas.

29.10.                      Dėl 2015 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderio teismas rėmėsi tais pačiais motyvais kaip ir dėl 2015 m. lapkričio 13 d. kasos orderio. Toks teismo vertinimas yra nepagrįstas, nes teismas, nenustatė, kad žalos pobūdis ir faktinės aplinkybės skiriasi. Teismas netyrė ir nenustatė esminių aplinkybių: ar pinigai pagal orderį apskritai buvo išmokėti; kam jie buvo išmokėti; ar egzistavo realus ūkio operacijos pagrindas; kas atliko operaciją; ar atsakovas turėjo pareigą šią operaciją atlikti ar kontroliuoti; ar bendrovė patyrė realią žalą; ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamos žalos ir atsakovo veiksmų. Teismo išvada, kad 500 Eur žalos atlyginimo reikalavimas yra pagrįstas, paremta klaidinga prielaida, jog šis epizodas yra analogiškas 2015 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderio situacijai. Nei ieškovė, nei teismas nenurodo, kad apeliantas būtų paskirtas kasininku. 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 16/02/01 „Dėl kasininko paskyrimo“ kasininko pareigas Klaipėdoje ėjo projektų vadovas N. P., Vilniuje – L. A. Teismo išvada, kad reikalavimai dėl 445,13 Eur ir 596,66 Eur žalos atlyginimo yra pagrįsti, yra neteisėta, nes grindžiama tomis pačiomis klaidingomis prielaidomis, kurios jau paneigtos ankstesniuose epizoduose. Pasisakydamas dėl 2017 m. gruodžio 22 d. kasos išlaidų orderio, apeliantas nurodo, kad teismo išvados dėl 360,97 Eur žalos atlyginimo yra nepagrįstos, nes grindžiamos vieninteliu buhalteriniu įrašu, kuris nėra pirminis apskaitos dokumentas, neįrodo nei pinigų išmokėjimo fakto, nei jų gavėjo, nei lėšų panaudojimo tikslo, nei atsakovo kaltės ar neteisėtų veiksmų. Be to, kasininko ir buhalterio atsakomybė nebuvo priskirta vadovui. Žala negali būti preziumuojama o turi būti įrodyta. Atsižvelgiant į tai, kad kasos išlaidų orderis byloje nepateiktas, faktinis pinigų išmokėjimas neįrodytas, nenustatytas lėšų gavėjas, jų panaudojimo tikslas bei ryšys su atsakovo veiksmais, todėl teismas, remdamasis vien buhalteriniu įrašu, nepagrįstai pripažino žalos faktą.

29.11.                      Teismo išvados dėl 140 346 Eur žalos atlyginimo prieštarauja civilinės atsakomybės taikymo taisyklėms. Bendro žalos dydžio nustatymas nereiškia, kad atsakomybė gali būti taikoma solidariai neindividualizavus kiekvieno vadovo veiksmų ir jų įtakos bendrovės finansinei būklei. Vien faktas, kad bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nesudaro pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę. Specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad dėl netinkamos apskaitos nėra galimybės nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo struktūros ar tikslaus žalos atsiradimo momento, ne patvirtina, o paneigia galimybę remtis vien bendru nuostolių dydžiu, ir priešingai – pagrindžia būtinybę atlikti išsamią ekspertizę, galinčią atriboti atsakovų atsakomybę pagal jų vadovavimo laikotarpius. Specialisto išvadoje atsakant į klausimą dėl bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d., nurodyta, kad apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pateikiant nustatytus neatitikimus (kasos operacijų dokumentų rekvizitų trūkumai, galimybės patikrinti atsargų nurašymą nebuvimas, 2017 metų finansinių ataskaitų duomenų neatitikimai su apskaitos registrų duomenimis, dalies dokumentų neišsaugojimas ir kiti). Esminė išvados dalis yra tai, kad dėl nustatytų apskaitos neatitikimų, negalima nustatyti duomenų ne absoliučiai, o tik iš dalies ir tik konkrečiu laikotarpiu. Teismas išvadą nepagrįstai išplėtė, t. y. pritaikė visam laikotarpiui (2015–2018 metai).

29.12.                      Teismas, remdamasis 2022 m. kovo 27 d. ekspertizės aktu, konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės įsipareigojimų vertės bei pokyčio. Tačiau ekspertizės išvadoje nurodyta tik tai, kad dėl apskaitos trūkumų negalima nustatyti atskirų konkrečių operacijų pagrįstumo (atsargų nurašymo, įskaitymo operacijų, tam tikrų piniginių išmokų). Teismas, išplėsdamas ekspertės išvadą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismo išvados tarpusavyje prieštarauja: viena vertus, nurodyta, kad tikrosios bendrovės finansinės būklės nustatyti neįmanoma, kita vertus, tais pačiais duomenimis konstatuota, jog žala yra 140 346 Eur ir būtent tokio dydžio nuostoliai atsirado dėl vadovų neveikimo. Bylos duomenys patvirtina, kad esminis bendrovės finansinės padėties pablogėjimas įvyko po to, kai atsakovas N. P. suderino ir pasirašė bendrovei akivaizdžiai nenaudingą taikos sutartį, kurią Klaipėdos apygardos teismas patvirtino. Po šios sutarties kreditoriaus reikalavimai išaugo iki 230 775,47 Eur, todėl žalos kilmė yra aiškiai identifikuojama ir siejama su šiuo rizikingu sandoriu. Tuo tarpu apelianto vadovavimo laikotarpiu (2015–2017 m.) bendrovės finansiniai rodikliai objektyviai gerėjo.

30.       Ieškovė LUAB „SPA Technologija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                      Apeliantas viso proceso metu laikėsi gynybinės taktikos deklaratyviais pasvarstymais dėl žalos nebuvimo, tačiau jo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tapačių pasvarstymų išdėstymas apeliaciniame skunde nepaneigia apskųsto sprendimo išvadų, kad apeliantas, neužtikrino, jog didelės vertės medžiagų nurašymas buvo pagrįstas pajamomis ar rašytiniais susitarimais su užsakovu, pažeidė fiduciarines pareigas ir lėmė pareigos atlyginti žalą atsiradimą.

30.2.                      Būtent bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu lemia, kad dėl netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos nėra galimybės nustatyti tikslaus žalos atsiradimo momento ar jos individualizuoti, neigiamos tokio neapibrėžtumo pasekmės tenka asmenims, atsakingiems už apskaitos organizavimą. Apart deklaratyvių pasvarstymų apie veiklos pobūdį, projektų specifiką, bei neva specialistų išvadų nepagrįstumą, apeliantas nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti apskųsto teismo sprendimo išvadomis.

31.       Trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                      Tuo atveju, jeigu bendrovės turto panaudojimas pajamoms (pelnui) gauti buvo fiksuotas ne tuo laiku ir (ar) apskaitytas netinkamai, apeliantui tenka su tuo susijusi rizika bei atsakomybė, bei pareiga tokias aplinkybes paaiškinti ir įrodyti. Apeliantas turėjo galimybę įrodyti palaikomą poziciją, turėjo visas galimybes susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu FNTT specialistės analizuotais pirminiais ir suvestiniais bendrovės finansiniais dokumentais.

31.2.                      Apeliantas nepagrindė, kokia apskaitos forma neva galėjo būti gautos bendrovės pajamos. Iš ikiteisminio tyrimo metu išanalizuotų duomenų akivaizdu, kad abu atsakovai manipuliavo bendrovės turtu, galimai švaistė ar kitaip neišsaugojo turto, tuo padarydami žalą bendrovei. Atsakovai, pasinaudodami trečiojo asmens vardu ir UAB „Atostogų parkas“ vykdomu projektu, ilgą laiką nepagrįstai ir neteisėtai „nurašinėjo“ bendrovės turtą (medžiagas), kaip neva panaudotą UAB „Atostogų parkas“ vykdomame projekte, nors realiai ne visos nurašomos medžiagos buvo panaudotos projekte. LUAB „SPA „Technologija“ 2012 metais laimėjo trečiojo asmens skelbtą konkursą. Kadangi rangos darbai buvo atliekami tame tarpe ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšomis, visos projekto išlaidos buvo kontroliuojamos priežiūros institucijos (INVEGA), ir faktiškai atliktais darbais nepagrįstos sąskaitos negalėjo būti apmokamos. Trečiajam asmeniui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kokias manipuliacijas tuo metu bendrovėje atlikinėjo atsakovai, bendrovės apskaitoje nurašinėdami daugiau turto (medžiagų), negu jų buvo faktiškai panaudota rangos darbams UAB „Atostogų parkas“.

32.       Atsakovas N. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš jo priteista žala, ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Apskųsto sprendimo dalis, kuria iš atsakovų solidariai priteistas 61 761,24 Eur žalos atlyginimas, priimta neteisingai taikant materialiosios teisės normas ir neišsamiai išnagrinėjus bylą, nes nebuvo nustatytas ir įrodytas teisiškai reikšmingas žalos faktas ir jos dydis pagal kasacinio teismo suformuotą žalos sampratą. Teismas žalos kriterijų nepagrįstai sutapatino su bendrovės per tam tikrą laikotarpį patirtais veiklos nuostoliais, nors kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad vadovo civilinė atsakomybė už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą siejama ne su nuostolingu veiklos rezultatu, bet su objektyviai nustatytu bendros nemokios bendrovės skolų apimties padidėjimu, kuris lemia kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo sumažėjimą.

32.2.                      Teismas nenustatė, ar nuo nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, neįvertino galimo padidėjimo apimties ir nenustatė, ar toks padidėjimas, jeigu jis apskritai egzistavo, yra priežastiniu ryšiu susijęs su pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu. Vietoje to, teismas pasirinko žalos vertinimo metodą, pagal kurį žala prilyginta bendrovei per ginčo laikotarpį susidariusiems nuostoliams, nors nuostoliai, kaip finansinės apskaitos kategorija, neįrodo nei finansinių reikalavimų padidėjimo, nei finansinių reikalavimų patenkinimo galimybių sumažėjimo. Nuostolinga bendrovės ūkinė komercinė veikla nėra žala, kuri galėtų būti priskirta pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimui. Nuostoliai gali atsirasti dėl įvairių ekonominių, rinkos ar organizacinių priežasčių ir savaime nepatvirtina, kad dėl bankroto bylos neinicijavimo padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams.

32.3.                      Teismas neįvertino, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog bendrovės finansinių reikalavimų apimtis, lyginant skirtingus laikotarpius, neišaugo, o sumažėjo. Teismas taip pat rėmėsi argumentu, kad dėl nepatikimos ar netvarkingos apskaitos neįmanoma tiksliai atkurti bendrovės finansinės padėties, tačiau tokia aplinkybė nepaneigia pareigos teismui nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jeigu dėl įrodymų trūkumo ar jų nepakankamumo neįmanoma patikimai nustatyti, ar, ir kiek padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, tokia situacija negali būti vertinama atsakovų nenaudai, nes tai reikštų žalos prezumpcijos taikymą. Apskųstame sprendime priežastinis ryšys konstatuotas abstrakčiai, teigiant, kad laiku inicijavus bankroto bylą nuostoliai nebūtų susidarę. Apskųstas sprendimas priimtas neįrodžius žalos fakto ir jos dydžio. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes teismas iš esmės pakeitė įrodinėjimo dalyką ir sprendimą grindė ne nustatytu kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimu, o bendrovės nuostoliais. Byla turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, siekiant nustatyti, ar nuo nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, ar toks padidėjimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu, ir tik tada spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo.

32.4.                      Teismas neatribojo kiekvieno iš bendrovės vadovų atsakomybės pagal jų vadovavimo laikotarpius, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir neišsamiai išnagrinėjo bylą. Atsakovas R. S. netgi prašė skirti ekspertizę, bet teismas prašymo nepagrįstai netenkino, o vėliau sprendimą grindė tuo, kad negalima atriboti bendrovės vadovų atsakomybės. Teismas privalėjo nustatyti, ar kurio vadovo vadovavimo metu atsirado bendrovės nemokumas, kada faktiškai padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams. Apskųstame sprendime šie klausimai liko neišspręsti, o atsakomybė buvo konstatuota apibendrintai, be individualaus priežastinio ryšio analizės kiekvieno vadovo atžvilgiu. Byloje nebuvo objektyvaus pagrindo teigti, kad atsakovų atsakomybės atribojimas neįmanomas. Priešingai, nemokumo administratorius disponavo visais bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, finansinėmis ataskaitomis, kreditorių finansinių reikalavimų duomenimis, bankroto bylos medžiaga ir kita dokumentacija, kuri leido nustatyti bendrovės finansinę padėtį skirtingais laikotarpiais.

32.5.                      Apskųstame sprendime nurodyta, kad nėra galimybės identifikuoti konkrečių sandorių ar tiksliai atsekti, dėl kieno veiksmų susidarė tam tikros finansinės pasekmės, tačiau padaryta  teisiškai nepagrįsta išvada, jog atsakomybė gali būti taikoma solidariai.

32.6.                      Apskųstas sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas be teisinio ir faktinio pagrindo atsisakė skirti teismo ekspertizę, kuri turėjo esminę reikšmę ginčo išsprendimui. Teismas, netenkindamas prašymo dėl ekspertizės, iš esmės atsisakė pasitelkti specialiąsias žinias turintį specialistą, kuris galėjo atsakyti į bylai reikšmingus klausimus, o vėliau šio atsisakymo sukeltas pasekmes panaudojo atsakovų nenaudai, konstatuodamas, kad neįmanoma atriboti vadovų atsakomybės ir dėl to taikoma solidarioji civilinė atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra susijusi su sudėtingais finansiniais, ekonominiais ir buhalteriniais klausimais, kurių sprendimas reikalauja specialiųjų žinių.

32.7.                      Ypač reikšminga, kad teismas, atsisakęs skirti ekspertizę, sprendime rėmėsi argumentu, jog dėl apskaitos ypatumų, duomenų netikslumo ar kitų aplinkybių neįmanoma nustatyti, kurio vadovo vadovavimo laikotarpiu susidarė tam tikros finansinės pasekmės, todėl atsakomybė taikoma solidariai. Tokia pozicija yra teisiškai ydinga, nes teismas, atsisakydamas pasitelkti ekspertą, sukūrė situaciją, kurioje tam tikrų aplinkybių nustatymas tapo sudėtingas ar, teismo vertinimu, neįmanomas, ir tai buvo panaudota atsakovų nenaudai. Nebuvo pagrindo teigti, kad ekspertizės paskyrimas būtų buvęs perteklinis ar neproporcingas. Priešingai, ginčo pobūdis, reikalavimų dydis, kelių vadovų dalyvavimas skirtingais laikotarpiais ir būtinybė nustatyti nemokumo momentą bei finansinių reikalavimų pokyčius lėmė ekspertizės poreikį. Teismas, atsisakęs skirti ekspertizę, ne tik neišsprendė esminių ginčo klausimų, bet ir pripažino jų neišsprendžiamumą, o tai rodo, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai.

32.8.                      Teismas, priteisdamas iš atsakovo N. P. 51 351,82 Eur žalos atlyginimą, sprendimą grindė neįrodytomis aplinkybėmis, neatsižvelgdamas į atsakovo argumentaciją. Dėl 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktų, kuriais nurašyta medžiagų už 34 202,68 Eur, teismas nepagrįstai pripažino žalos egzistavimą, nors ieškovė neįrodė, kad nurašytos medžiagos nebuvo panaudotos bendrovės veikloje, jog buvo pasisavintos, iššvaistytos ar kitaip išvestos iš bendrovės be teisinio pagrindo. Net ir tais atvejais, kai teismai kitose bylose pasisakė dėl galimų abejonių dėl Nurašymo akto Nr. 018/08/31-2, abejonės nebuvo prilygintos medžiagų pasisavinimo ar iššvaistymo faktui, o juo labiau – realiai padaryta žala bendrovei. Teismas neįvertino atsakovo argumento, kad net ir pripažinus, jog medžiagos galėjo būti panaudotos ne UAB „Atostogų parkas“ objekte, tai nereiškia, kad jos nebuvo panaudotos kitose bendrovės vykdomose veiklose, todėl žalos fakto konstatuoti nebuvo teisinio pagrindo.

32.9.                      Nepagrįstas yra teismo motyvas dėl 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktų Nr. 2018/08/31-3 ir Nr. 2018/08/31-5, kuriais nurašyti 4 981,21 Eur ir 12 970,41 Eur. Nei tyčinio bankroto byloje, nei ekspertizės aktuose nebuvo konstatuota, jog šiais aktais nurašytos medžiagos buvo nurašytos neteisėtai. Šiuo atveju būtent ieškovė, reikalaudama žalos atlyginimo, privalėjo įrodyti, jog nurašytos medžiagos negalėjo būti panaudotos bendrovės veikloje ir faktiškai nebuvo panaudotos. Kadangi šios aplinkybės byloje neįrodytos, teismas neturėjo teisinio pagrindo šias sumas pripažinti žala. bendrovei

32.10.                      Teismas nepagrįstai priteisė 10 896,67 Eur žalą, kildinamą iš 2018 m. sausio 9 d. prekių perdavimo–priėmimo akto. Atsakovas nuosekliai argumentavo, kad ekspertinė išvada negali būti laikoma teismo ekspertizės ekvivalentu, nes ją parengė ne ekspertinė įstaiga, o privatus subjektas, veikiantis ginčo šalies – UAB „Atostogų parkas“ – interesais, praėjus daugiau nei trejiems metams po faktinių darbų atlikimo. Išvadoje buvo vertinamos tik hipotetinės, ekspertų nuomone, galėjusios būti reikalingos medžiagos, tačiau nebuvo vertinamas faktinis darbų atlikimas realiomis sąlygomis, nebuvo atsižvelgiama į papildomus darbus, korekcijas, pakartotinius taisymus ir kitas aplinkybes, kurios statybos praktikoje yra įprastos. Teismas neįvertino ir atsakovo argumentų dėl išvados rengėjų kvalifikacijos, jų kompetencijos. 

32.11.                      Atsakovas nurodė, kad dalis ieškovės minimų orderių apskritai nebuvo įtraukti į buhalterinius registrus, dalis jų nebuvo pasirašyti atsakovo, dalis – priešingai – buvo įtraukti į apskaitą ir vėliau ieškovės pateikti į bylą, todėl negali būti laikomi fiktyviais ar nepagrįstais. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad visi bendrovės dokumentai dar 2018 m. lapkričio 30 d. buvo perduoti nemokumo administratoriui, todėl atsakovas negali būti atsakingas už galimą dokumentų dingimą ar jų nebuvimą bankroto bylos nagrinėjimo metu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dalis ginčijamų operacijų buvo atliktos dar iki atsakovui tampant bendrovės vadovu, todėl jis objektyviai negalėjo būti atsakingas nei už dokumentų saugojimą, nei už galimą apskaitos netikslumą tuo laikotarpiu. Teismas neįvertino atsakovo argumento, kad jeigu buhalteriniuose registruose yra įtraukta nebūta operacija, tai reiškia, jog pinigai faktiškai nebuvo išmokėti, o jeigu pinigai nebuvo išmokėti, tai nėra ir pagrindo reikalauti jų grąžinimo ar žalos atlyginimo.

32.12.                      Teismas neįvertino atsakovo argumentų dėl komandiruočių ir kelionių išlaidų, kurios buvo nepagrįstai kvalifikuotos kaip asmeninės išlaidos. Atsakovas nurodė, kad kelionės buvo susijusios su bendrovės veikla, dalyvavimu parodose ir verslo ryšių palaikymu, o sprendimus dėl išlaidų apmokėjimo priėmė darbdavys, o ne atsakovas asmeniškai. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, apsiribodamas formaliu apskaitos įrašų įvertinimu, nors išlaidos, esant darbdavio sprendimui ir verslo tikslui, negali būti laikomos žala.

33.       Atsakovas R. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundo dalį dėl 61 761,24 Eur žalos atlyginimo, tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime iš esmės pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

34.       Ieškovė LUAB „SPA Technologija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1.                      Apeliantas remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje ieškiniai bendrovės vadovams buvo pareikšti nesant pripažinto fakto dėl bendrovės tyčinio bankroto, todėl teiginiai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo šioje byloje yra nepagrįsti.

34.2.                      Apeliantas skundą (taip pat, kaip ir gynybą pirmosios instancijos teisme) grindžia neaktualia teismų praktika. Pagal kasacinio teismo praktiką būtent dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti priežastinio ryšio prezumpciją.

34.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo atsisakymą byloje skirti ekspertizę, o motyvų pagrįstumo nepaneigia apelianto teiginiai, kad neva atsakovai siekė, jog vadovų atsakomybė būtų atribota pagal objektyvius kriterijus, grindžiamus bendrovės finansinės padėties ir įsipareigojimų kreditoriams pokyčiais konkrečiais laikotarpiais. Apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti byloje specialistų išvadų pagrįstumu.  

34.4.                      Apeliaciniame skunde išdėstyti tapatūs motyvai, kuriais atsakovas jis grindė gynybą bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl kiekvieno iš atsakovo teiginių ir juos pagrįstai atmetė.

35.       Trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

35.1.                      Teismas rėmėsi prejudiciniais faktais, kad bendrovė buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2015 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-190-730/2022 bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-96-450/2023 apygardos teismo nutartis palikta nepakeista. Šiais procesiniais sprendimais nustatyta, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma taip, jog nebuvo galimybės nustatyti realaus bendrovės turto, įsipareigojimų bei veiklos rezultatų struktūros. Tyčinio bankroto byloje buvo vertinami ne tik bankroto padariniai, bet ir bendrovės finansinės būklės dinamika, leidžianti daryti išvadą, jog nemokumas buvo ne momentinis, o ilgalaikis ir objektyviai nustatomas. Šios aplinkybės yra nustatyti prejudiciniai faktai ir iš naujo neįrodinėjami.

35.2.                      Atsakovų argumentai, kad nemokumas jų vadovavimo laikotarpiu nebuvo akivaizdus ar nebuvo pakankamai duomenų bankroto bylai inicijuoti, prieštarauja įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu tyčinio bankroto byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tyčinio bankroto byloje nebuvo individualizuota konkrečių vadovų kaltė (dėl procesinio sprendimo priėmimo metu egzistavusio teisinio reglamentavimo), tačiau tai nepaneigia fakto, jog buvo konstatuotas pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymas, kuris civilinės atsakomybės kontekste negali būti vertinamas atskirai.

35.3.                      Teismo ekspertizės byloje nepaskyrimas nepažeidė atsakovų teisės į veiksmingą gynybą. Teismui netenkinus prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo, atsakovai turėjo galimybes naudotis atsakovams suteiktomis teisėmis įrodinėjimo procese, ir privačia tvarka pasitelkti specialiųjų žinių turinčius specialistus, teikti byloje rašytinius įrodymus – specialisto išvadą, kurios pagalba (greta žodinių paaiškinimų) įrodinėti aktualias aplinkybes. Nuo pat bylos iškėlimo teisme momento iki jos išnagrinėjimo iš esmės, atsakovai tokia teise nepasinaudojo, todėl atmestini argumentai, kad teismas neišnaudojo protingų ir racionalių galimybių nustatyti bylai aktualias aplinkybes ir (ar) pažeidė apelianto teisę į teisingą teismo procesą ir veiksmingą gynybą.

35.4.                      Apeliantas turėjo visas galimybes ginčyti UAB „Vakarų regiono statyba“ 2021 m. balandžio mėnesį atlikto tyrimo išvadas, atlikti alternatyvų tyrimą.  

35.5.                      Apeliaciniu skundu nėra nurodytas nei vienas įstatyme nurodytas pagrindas bylos perdavimui pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

    IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl prašymo skirti ekspertizę

37.       Atsakovas R. S. apeliaciniame skunde prašo, netenkinus pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo (panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. S. ieškovei priteistas žalos atlyginimas), skirti byloje apskaitos ir finansų ekspertizę, pavedant ją atlikti ekspertei R. N. Š., atsakant į klausimus: 1) kokie sandoriai, įsipareigojimai ar veiksmai, kuriuos atliko R. S. vadovavimo bendrovei metu, galėjo pabloginti bendrovės finansinę padėtį ar padidinti žalą kreditoriams?; 2) kokia žalos suma galėjo būti padaryta atsakovo R. S. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, jei tokia buvo?; prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas proceso pirmosios instancijos teisme metu du kartus prašė skirti apskaitos ir finansų ekspertizę, kad būtų nustatyta, kokia dalis iš atsakovų solidariai reikalaujamos priteisti 140 346 Eur žalos atlyginimo, jei tokia buvo, galėjo atsirasti būtent jo (R. S.) vadovavimo metu. Ekspertizė, anot apelianto, yra būtina individualizuojant atsakomybę, tačiau teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą. Atsakovas N. P. apeliaciniame skunde palaikė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, ieškovė LUAB „SPA Technologija“ ir trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ prašė šio procesinio prašymo netenkinti.

38.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetė atsakovo R. S. prašymą skirti ekspertizę, nurodydamas, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog būtų galima ištirti ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Analogiškas atsakovo prašymas buvo atmestas teismo protokoline nutartimi ir 2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

39.       CPK 212 straipsnis nustato, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialiųjų mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016).

40.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų argumentai, kuriais grindžiamas prašymas paskirti ekspertizę, nepatvirtina ekspertizės būtinumo (tikslingumo). Teisėjų kolegija kritiškai įvertina apskųsto teismo sprendimo motyvą, kad ekspertizės skyrimas yra netikslingas, nes byloje jau esantys specialiųjų žinių tyrimai (UAB ,,Audito gairės“ 2022 m. kovo 31 d. ekspertizės išvada Nr. 22/331; UAB ,,Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ 2021 m. balandžio 28 d. ekspertinė išvada Nr. 21-04/02, FNTT 2024 m. gegužės 23 d. specialistės išvada ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00011-23) patvirtino tam tikras faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, sandorių sudarymu ir veiklos vykdymu. Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir kiti rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tačiau jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-1075/2024). Taigi, šiuo atveju nurodytos ekspertinio pobūdžio išvados nėra tapačios ekspertizės išvadai, kuri galėtų būti gauta šiame civiliniame procese ir kuri kaip įrodinėjimo priemonė reglamentuojama CPK normomis, todėl anksčiau aptarti ekspertinio pobūdžio įrodymai įvertinami kaip paprasti rašytiniai įrodymai, neturintys aukštesnės įrodomosios galios. Kita vertus, visose trijose ekspertinio pobūdžio išvadose konstatuota, kad LUAB „SPA Technologija“ 2016–2017 metų finansinės atskaitomybės duomenys neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų dėl apskaitos duomenų patikimumo, todėl nėra galimybės nustatyti realaus nurodyto laikotarpio bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Be to, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas konstatuotas ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su apskųsto teismo sprendimo išvada, kad dėl esminių bendrovės buhalterinės apskaitos trūkumų, net ir paskyrus byloje ekspertizę, tai neleis nustatyti reikšmingų faktinių aplinkybių, juolab tokia apimtimi, kad būtų tikslingai atsakyta į apelianto R. S. suformuluotus klausimus.

41.       Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, kad šioje byloje ekspertinių žinių poreikis nėra tikslingas, kadangi dėl bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, tokia apskaita neatitinka patikimumo kriterijų ir negali būti naudojama kaip tinkamas tyrimo objektas, atmeta atsakovo prašymą byloje paskirti ekspertizę.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

42.       Byloje nustatyta, kad UAB „SPA Technologija“ įkurta 2008 m. birželio 11 d. Pagrindinė bendrovės veikla: paslaugos, prekyba, gamyba, transporto veikla, projektavimo darbai, statyba, konsultacijos ir kita veikla. Vieninteliu bendrovės akcininku nuo jos įkūrimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas N. P. Bendrovės vadovu nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. buvo atsakovas N. P., nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. – atsakovas R. S., nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. – atsakovas N. P. 

43.       Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1498-730/2017 (dabartinis civilinės bylos Nr. eB2-376-730/2026) UAB „SPA Technologija“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-190-730/2022 pripažino LUAB „SPA technologija“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-96-450/2023 apygardos nutartį paliko nepakeistą. Tyčinio bankroto byloje nustatytos šios esminės aplinkybės: 1) bendrovė nemokia tapo 2015 m. gruodžio 31 d.; 2) bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai ir grubiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

44.       Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo N. P. 34 202,68 Eur žalos atlyginimą pagal nepagrįstai sudarytus 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, 10 896,67 Eur žalos atlyginimą pagal nepagrįstai sudarytą 2018 m. sausio 9 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą, 9 752,47 Eur dėl nepagrįstai išmokėtų grynųjų pinigų iš LUAB „SPA Technologija“ kasos. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo R. S. 23 267,63 Eur žalos atlyginimą pagal nepagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. ir 2015 m. kovo 31 d. sudarytus dokumentus Nr. AT15/05 ir Nr. AT150331, 3 965,31 Eur žalos atlyginimą dėl nepagrįstai išmokėtų grynųjų pinigų iš LUAB „SPA Technologija“ kasos. Ieškovė taip pat pareiškė reikalavimą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų 140 346 Eur žalos atlyginimą už delsimą inicijuoti LUAB „SPA Technologija“ nemokumo procesą bendrovei esant nemokiai.

45.       Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo N. P. priteisė 34 202,68 Eur žalos atlyginimą, 10 896,67 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 6 252,47 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovo R. S. priteisė 23 267,63 Eur žalos atlyginimą ir 3 965,31 Eur žalos atlyginimą, iš abiejų atsakovų solidariai priteisė 61 761,24 Eur žalos atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė. Atsakovai N. P. ir R. S., nesutikdami su teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

46.       Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

47.       Dėl pirmosios iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 13 punktai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

48.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kita. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

49.       Šiuo konkrečiu atveju juridiniam asmeniui vadovavusių asmenų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo aspektu aktualu tai, kad LUAB „SPA Technologija“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais; 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

Dėl ieškinio reikalavimų, kurių pagrindu atsakovams taikyta individuali atsakomybė

– dėl atsakovo R. S. atsakomybės

50.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad finansinės operacijos pagal 2015 m. gruodžio 17 d., 2017 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 22 d. kasos išlaidų orderius nėra teisėtos, tenkino ieškinio reikalavimą dėl 3 965,31 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo R. S. priteisimo. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas R. S., neužtikrinęs, jog 61 024,70 Eur vertės medžiagų nurašymas būtų pagrįstas atitinkamomis pajamomis ar rašytiniais susitarimais su užsakove UAB „Atostogų parkas“, yra atsakingas, kad 2015 m. kovo 31 d. ir 2015 m. gegužės 26 d. dokumentais bendrovės apskaitoje buvo nurašyta prekių (medžiagų), nors už šį laikotarpį užsakovui išrašytose sąskaitose faktūrose pajamų fiksuota tik 37 727,07 Eur, todėl 23 267,63 Eur skirtumas tarp nurašytų medžiagų savikainos ir gautų pajamų pripažintas bendrovės patirta žala, priteistina iš atsakovo.

51.       Atsakovas R. S., nesutikdamas su nurodyta apskųsto teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė šiuos esminius argumentus: 1) teismas žalos faktą ir dydį daugeliu epizodų grindė vien formaliais buhalterinių įrašų (aritmetinių skirtumų) duomenimis, bet nenustatė realaus turto praradimo ar pinigų išmokėjimo fakto; 2) teismas faktiškai ieškovei tenkančią įrodinėjimo pareigą atsakovui, neidentifikavo, kokie atsakovo veiksmai (neveikimas) lėmė žalos atsiradimą, o priežastinis ryšys buvo grindžiamas prielaidomis; 3) apskųstame sprendime trūksta nuoseklaus motyvavimo dėl atskirų žalos epizodų – kai kurie reikalavimai tenkinti tais pačiais motyvais, neindividualizuojant kiekvienos situacijos; 4) byloje nėra duomenų, kad apeliantas 2015 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas kasininku, jam buvo pavesta vykdyti kasos operacijas; 5) teismas 23 267,63 Eur žalos faktą nepagrįstai kildino iš vien aritmetinio apskaitinio skirtumo, tačiau medžiagų nurašymas į sąnaudas savaime nereiškia, kad jos buvo prarastos, teismas neidentifikavo nei realaus turto trūkumo, nei turto praradimo fakto, nei to, kad medžiagos būtų dingusios ar netekusios vertės.

52.       Jau minėta, kad šios kategorijos bylose taikomas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo procesas, t. y. vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė laikytini nustatytomis prejudicinių faktų forma, o žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – preziumuojamos, tuo tarpu juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas. Nors dėl specifinio teisinio reguliavimo (LUAB „SPA Technologija“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas išspręstas vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, kurios nenumatė galimybės nustatyti asmenis, sukėlusius tyčinį bankrotą) atsakovas R. S. tiesiogiai teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo pripažintas atsakingu už tyčinio bankroto sukėlimą, vis dėlto, bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse padarytos šios reikšmingos išvados: 1) įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma atmestinai ir arba galimai tyčia klaidingai, siekiant nuslėpti įmonės faktinę finansinę padėtį, dėl to nėra galimybės tiksliai nustatyti tikrosios bendrovės įsipareigojimų vertės bei jų pokyčio; 2) neįmanoma nustatyti atsargų savikainos ir jų judėjimo, t. y. kokios konkrečios medžiagos kokiuose konkrečiuose objektuose buvo panaudotos, taip pat neįmanoma įvertinti jų nurašymo pagrįstumo; 3) bendrovėje nebuvo atliekamos turto ir atsargų inventorizacijos, bendrovės turtas (atsargos) darbuotojų būdavo naudojamos (imamos iš sandėlio) iš esmės be apskaitos ir kontrolės, chaotiškai, pačiam darbuotojui sprendžiant kiek ko pasiimti ir pačiam darbuotojui be atskaitomybės grąžinant nepanaudotus likučius į sandėlį, apie medžiagų sunaudojimą bendrovės vadovui arba apskaitą tvarkančiam asmeniui pranešant žodžiu arba parašius ant balto lapo.

53.       Pažymima, kad laikotarpiu, kuomet buvo sudaryti anksčiau nurodyti kasos išlaidų orderiai bei atlikti prekių (medžiagų) nurašymai, bendrovei vadovavo atsakovas R. S. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo tęstinė, abiejų atsakovų vadovavimo laikotarpiais pasireiškusi, apskaitos tvarkymo praktika, už kurią atsakingi abu juridinio asmens vadovai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija reiškia, kad anksčiau nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymas, kuomet siekdamas paneigti žalos ir priežastinio ryšio prezumpcijas, atsakovas ir turi įrodinėti, jog jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas, taikoma ir atsakovo R. S. pareikštų ieškinio reikalavimų atžvilgiu. Dėl šios priežasties atmetami, kaip nepagrįsti, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, kadangi būtent atsakovui šiuo atveju teko pareiga įrodyti finansinių operacijų, atliktų jo vadovavimo metu, teisėtumą ir realumą.

54.       Teisėjų kolegija iš esmės pagrįstu laiko apelianto R. S. argumentą, kad apskųstame sprendime trūksta nuoseklių (detalių) motyvų dėl atskirų žalos epizodų (konkrečiai dėl 2015 m. gruodžio 17 d., 2017 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 22 d. kasos išlaidų orderių), pagal kuriuos ieškinio reikalavimai tenkinti analogiškais motyvais kaip dėl 2015 m. lapkričio 13 d. kasos išlaidų orderio. Kita vertus, sistemiškai analizuojant apskųsto teismo sprendimo motyvų dėl 3 965,31 Eur žalos atlyginimo ieškinio reikalavimo dalį, matyti, kad teismas nustatinėjo aplinkybes dėl kiekvieno kasos išlaidų orderio, t. y. kokiai sumai jis buvo išrašytas, tikrino finansinės operacijos pagrįstumą (realumą) pagal byloje esančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, o jų neradęs, padarė atitinkamas išvadas dėl finansinės operacijos pagrįstumo stokos bendrovės interesais. Todėl šiuo atveju apskųsto sprendimo motyvuose išreikštas tiek įrodinėjimo naštos paskirstymas, tiek įrodymų vertinimas, kuris leido susiformuoti atitinkamam teismo įsitikinimui.

55.       Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad jis 2015 m. lapkričio mėnesį nebuvo paskirtas kasininku, jam nebuvo pavesta vykdyti kasos operacijas, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Juridinio asmens vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (apelianto vadovavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ), o nuo 2022 m. gegužės 1 d. pasikeitus jo pavadinimui – Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 9, 19, 21 straipsniai). Todėl galimas buhalterines paslaugas teikusių subjektų elgesys (neveikimas) nepanaikina vadovo atsakomybės ir pareigos bendrovėje vykstančias finansines operacijas pagrįsti bendrovės vykdomos veiklos tikslais ir interesais. Nors apeliantas dėl 23 267,63 Eur žalos atlyginimo reikalavimo, susijusio su jo vadovavimo laikotarpiu įvykusiu medžiagų nurašymu, nurodė, kad pajamos faktiškai buvo didesnės ir galėjo būti apskaitytos vėlesniais laikotarpiais, buvo gautos kito apskaitos forma ir pan., turėjo procesinę pareigą šiuos argumentus pagrįsti įrodymais, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, atsižvelgdamas į visų byloje esančių įrodymų visumą bei pagal vidinį įsitikinimą padarė išvadą, kad negalima nustatyti faktinio piniginių lėšų išmokėjimo ir jų panaudojimo bendrovės interesais, o medžiagų nurašymas rangos teisiniuose santykiuose su užsakove UAB „Atostogų parkas“ nepagrįstas realiomis pajamomis ir (arba) susitarimais su užsakove. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

56.       Civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas (CPK 176, 185 straipsniai), reiškiantis, kad teisėjas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų nurodytam įsitikinimo laipsniui dėl atsakovo R. S., kaip bendrovės vadovo, individualios atsakomybės konstatuoti.

– dėl atsakovo N. P. atsakomybės

57.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktai buvo sudaryti nepagrįstai, realus medžiagų panaudojimas neįrodytas, pagal 2018 m. sausio 9 d. aktą nurašytos medžiagos viršijo faktiškai atliktų darbų apimtį, jų faktinis panaudojimas nebuvo įrodytas, kasos operacijos pagal 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 31 d. ir 2018 m. birželio 29 d. kasos išlaidų orderius nepagrįstos pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, taip pat nepagrįstai apmokėtos atsakovo N. P. ir jo šeimos kelionės bendrovės lėšomis, todėl priteisė LUAB „SPA Technologija“ iš šio atsakovo atitinkamai 34 202,68 Eur, 10 896,67 Eur bei 6 252,47 Eur žalos atlyginimą.

58.       Atsakovas N. P., nesutikdamas su nurodyta apskųsto teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė šiuos esminius argumentus: 1) dėl sunaudotų medžiagų nurašymo aktų teismas nepagrįstai pripažino žalos egzistavimą, nors ieškovė neįrodė, kad nurašytos medžiagos nebuvo panaudotos bendrovės veikloje, jog buvo išvestos iš bendrovės be teisinio pagrindo. Net ir tais atvejais, kai teismai kitose bylose buvo pasisakę dėl galimų abejonių dėl nurašymo akto Nr. 2018/08/31-2, šios abejonės nebuvo prilygintos medžiagų pasisavinimo ar iššvaistymo faktui; 2) teismas neįvertino, kad net ir pripažinus, jog medžiagos galėjo būti panaudotos ne UAB „Atostogų parkas“ objekte, tai dar nereiškia, kad jos nebuvo panaudotos kituose bendrovės vykdytuose projektuose; 3) visi bendrovės dokumentai dar 2018 m. lapkričio 30 d. buvo perduoti nemokumo administratoriui, todėl atsakovas negali būti atsakingas už galimą dokumentų dingimą ar jų nebuvimą bankroto bylos nagrinėjimo metu; 4) teismas komandiruočių ir kelionių išlaidas nepagrįstai kvalifikavo kaip asmenines išlaidas, nes jos buvo susiję su bendrovės veikla, dalyvavimu parodose ir verslo ryšių palaikymu, o sprendimus dėl tokių išlaidų apmokėjimo priėmė darbdavys, o ne pats atsakovas asmeniškai.

59.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi atsakovo N. P. atžvilgiu, kaip ir atsakovo R. S. atveju, taip pat taikytina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią, siekdamas paneigti žalos ir priežastinio ryšio prezumpcijas, atsakovas ir turi įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas. Nors atsakovas N. P. nurodo, kad dalis ginčijamų operacijų buvo atliktos (pradėtos atlikti) dar iki atsakovui tampant bendrovės vadovu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra atsakovo atsakomybę šalinanti aplinkybė, juolab jog byloje nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad atsakovas N. P. visą šiai bylai aktualų laikotarpį (t. y. net ir atsakovo R. S. vadovavimo metu) veikė kaip de facto vadovas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (teisiškai; pagal teisę) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė dėl atsakovo N. P. faktinio vadovavimo bendrovei visą laikotarpį taip pat paneigia šio atsakovo argumentus, kad sprendimus dėl atsakovo ir jo šeimos kelionių išlaidų apmokėjimo priėmė darbdavys, kadangi tai reiškia, jog valdingų sprendimų priėmimo bendrovėje teisė šiuo atveju priklausė abiem atsakovams.

60.       Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertina ir atsakovo N. P. apeliacinio skundo argumentą, kad visi bendrovės dokumentai dar 2018 m. lapkričio 30 d. buvo perduoti nemokumo administratoriui, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu nebėra tam tikrų bendrovės ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą atsiranda buvusių valdymo organų pareiga perduoti įmonės turtą ir dokumentus paskirtam nemokumo administratoriui, šiuo atveju nepašalina atsakovo pareigos pagrįsti jo teisinio (ir faktinio) vadovavimo metu įvykusių finansinių operacijų pagrįstumą bendrovės interesais. Šiuo aspektu taip pat pažymima, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00011-23 atlikimui buvo išreikalauta LUAB „SPA Technologija“ finansinės apskaitos dokumentacija (taip pat ir esanti bendrovės nemokumo administratoriaus dispozicijoje), tačiau FNTT 2024 m. gegužės 23 d. specialistės išvadoje, įvertinus aptariamą dokumentaciją, padaryta apibendrinanti išvada, jog LUAB „SPA Technologija“ apskaita buvo vedama netinkamai, netiksliai ir nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais, tai iš esmės komplikuoja galimybes identifikuoti tam tikrų bendrovės atliktų finansinių operacijų realumą, nustatyti bendrovės įsipareigojimus, turtą ir kita.

61.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sprendžiant dėl individualios atsakovo N. P. atsakomybės, pirmosios instancijos teismui taip pat pakako įrodymų nurodytam įsitikinimo laipsniui susiformuoti, tuo tarpu apelianto deklaratyvūs ir objektyviais įrodymais nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą.

Dėl solidariosios atsakovų, kaip buvusių juridinio asmens vadovų, civilinės atsakomybės

62.       Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 140 346 Eur žalos atlyginimo solidariai iš abiejų atsakovų, konstatavęs, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog būtent tokio dydžio bendrą turtinę žalą LUAB „SPA Technologija“ patyrė dėl atsakovų neteisėto neveikimo (savalaikio bankroto bylos inicijavimo įmonei esant nemokiai).

63.       Abu atsakovai apeliaciniuose skunduose nesutiko su šia apskųsto teismo sprendimo dalimi ir nurodė šiuos esminius argumentus: 1) teismo išvados tarpusavyje prieštarauja: viena vertus, nurodyta, kad tikrosios įmonės finansinės būklės nustatyti neįmanoma, kita vertus, tais pačiais duomenimis konstatuota, jog žala yra 140 346 Eur ir būtent tokio dydžio nuostoliai atsirado dėl vadovų neveikimo; 2) teismas žalos kriterijų nepagrįstai sutapatino su bendrovės per tam tikrą laikotarpį patirtais veiklos nuostoliais, nors teismų praktikoje pripažįstama, kad vadovo civilinė atsakomybė už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą siejama ne su nuostolingu veiklos rezultatu, bet su objektyviai nustatytu bendros nemokios bendrovės skolų apimties padidėjimu, kuris lemia kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo sumažėjimą; 3) teismas nenustatė, ar nuo nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, vietoje to, teismas pasirinko žalos vertinimo metodą, pagal kurį žala prilyginta bendrovei per ginčo laikotarpį susidariusiems nuostoliams, nors nuostoliai, kaip finansinės apskaitos kategorija ir gali atsirasti dėl įvairių ekonominių, rinkos ar organizacinių priežasčių ir savaime nepatvirtina, kad dėl bankroto bylos neinicijavimo padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia atsakovų apeliacinių skundų argumentacija.

64.       Teisminio nagrinėjimo dalykas byloje nustatomas pagal pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas. Tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi. Bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina bylos įrodymus, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019).

65.       Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą. Atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus ar fiduciarinių pareigų pažeidimą taikoma ne tik formaliai paskirtam (de iure) vadovui, bet ir faktiniam bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

66.       Nagrinėjamu atveju tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje, ieškovė pareiškė reikalavimą solidariai priteisti iš abiejų atsakovų 140 346 Eur žalos atlyginimą. Šio reikalavimo dalyku ieškovė laiko UAB ,,Audito gairės“ atliktos 2022 m. kovo 27 d. ekspertizės išvadoje Nr. 22/327 ir FNTT 2024 m. gegužės 23 d. specialistės išvadoje ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00011-23 nurodytą bendrovės nuostolių dydį, susidariusį nuo bendrovės nemokumo momento (2015 m. gruodžio 31 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (2018 m. lapkričio 6 d.). Specialisto išvadoje detalizuota, kad 140 346 Eur nuostolį sudaro 99 296 Eur grynasis nuostolis už 2018 metus ir 41 050 Eur nuostolis už ankstesnius, t. y. 2017 metus. Ieškinio (patikslinto ieškinio) faktinis pagrindas buvo įmonės vadovų (de jure ir de facto) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nevykdymas laiku, kadangi, kaip jau minėta, dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo 2018 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius.

67.       Taigi, ieškovės reikalavimo solidariai iš abiejų atsakovų priteisti žalos atlyginimą faktinis pagrindas – imperatyvios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pažeidimas. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

68.       Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą. Tačiau šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Kadangi civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą gali būti taikoma tik de jure vadovui ir negali būti taikoma de facto vadovui, nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiama dėl šio civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo taikymo tik atsakovo R. S. atžvilgiu ir negali būti sprendžiama dėl jo taikymo atsakovui N. P.

69.       Be to, konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

70.       Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojant solidariai abiem atsakovams pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumą, svarbu tai, kad ieškovės suformuluotas ieškinio pagrindas (įmonės vadovo pareigos savalaikiai inicijuoti bankroto bylą pažeidimas) apibrėžia ir ieškinio dalyką, t. y. žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Teismų praktikoje detalizuota, kad tokiu atveju žala laikoma po vadovui ir (ar) dalyviui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pavyzdžiui, delspinigių forma), jeigu ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

71.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad reiškiamo solidaraus žalos atlyginimo reikalavimo dalykas (ekspertinio pobūdžio išvadose nustatytas bendrovės veiklos nuostolis, apskaičiuotas pagal buhalterinės apskaitos dokumentus) yra finansinės apskaitos kategorija, kuris neapibrėžia aiškios žalos kreditoriams pagal teismų praktikoje suformuluotus kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškinio dalykas teisiniu priežastiniu ryšiu nėra susijęs su delsimu inicijuoti bankroto bylą, kadangi nuostoliais gali būti laikoma tiek neigiamos ūkinės komercinės veiklos rezultatas, tiek veiklos sąnaudos, tiek nusidėvėjimas, turto vertės sumažėjimas ir kita.

72.       Analizuojamu atveju ieškovės pareikštas reikalavimas dėl solidaraus žalos atlyginimo priteisimo iš abiejų atsakovų yra ydingas tiek dalyku, tiek pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą iš dalies patenkino nepagrįstai, neįvertinęs šios kategorijos bylose taikomų civilinės atsakomybės sąlygų kvalifikavimo ypatumų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 140 346 Eur reikalavimas dėl žalos atlyginimo solidariai abiem atsakovams atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

73.       Apibendrinus išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas atsakovų R. S. ir N. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei iš atsakovų individualiai priteisiamos žalos dydį, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus bei tinkamai taikė juridinio asmens vadovų civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl nurodytose dalyse apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistu. Tačiau spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl solidariai iš abiejų atsakovų priteistinos žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nesivadovavo teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais dėl žalos atlyginimo juridinio asmens vadovui pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl apskųsto sprendimo dalis, kuria iš R. S. ir N. P. solidariai ieškovei LUAB „SPA Technologija“ priteistas 140 346 Eur žalos atlyginimas, pakeičiama, ir šis reikalavimas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

74.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

75.       Pirmosios instancijos teisme ieškovė LUAB „SPA Technologija“ patyrė 4 610 Eur bylinėjimosi išlaidas, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, UAB „Atostogų parkas“ – 5 792 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovas R. S. – 5 155 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įvertinus patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, byloje esant dviem atsakovams, ieškovės ir trečiojo asmens patirtos išlaidos dalijamos į dvi dalis (po 50 procentų), kiekvienam atsakovui). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu sutinka, todėl atsižvelgdamas į šiuo procesiniu teismo sprendimu nustatytą rezultatą, perskirsto šalims tenkančią bylinėjimosi išlaidų proporciją pagal patenkinus ir atmestus ieškinio reikalavimus (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

76.       Ieškovės reikalavimai atsakovo R. S. atžvilgiu tenkinti iš dalies, t. y. patenkinta 16,25 procentų pareikštų reikalavimų, atsakovo N. P. atžvilgiu – 26,30 procentai pareikštų reikalavimų. Taigi, ieškovei iš atsakovo R. S. priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 374,56 Eur (2 306 Eur x 16,25 procentai), iš atsakovo N. P. – 606,48 Eur (2 306 Eur x 26,30 procentai). Trečiajam asmeniui UAB „Atostogų parkas“ iš atsakovo R. S. priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 470,60 Eur (2 896 Eur x 16,25 procentai), iš atsakovo N. P. 761,65 Eur (2 896 Eur x 26,30 procentai). Proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai iš ieškovės administravimo išlaidų ir trečiojo asmens lygiomis dalimis atsakovui R. S. priteistinas 4 317,31 Eur (5 155 Eur x 83,75 procentai) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovui R. S. iš ieškovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis priteisiamas 3 472,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

77.       Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovas R. S. nurodė, kad patyrė 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ pateikė įrodymus apie 2 662 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, ieškovė LUAB „SPA Technologija“ – 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme reikalingų teisinių paslaugų pobūdį, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytų maksimalių teisinių paslaugų dydžio, atitinka bylos sudėtingumą. Kadangi atsakovams lygiomis dalimis tenka ieškovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, proporcijos skaičiuojamos atitinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies (iš atsakovo R. S. priteistos žalos atlyginimo dydis sumažintas 69,4 procentais, iš atsakovo N. P. priteistos žalos atlyginimo dydis sumažintas 54,6 procentais), atitinkamai ieškovei iš atsakovo R. S. priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 244,8 Eur (800 Eur x 30,6 procentai), iš atsakovo N. P. – 363,20 Eur (800 Eur x 45,4 procentai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma. Trečiajam asmeniui UAB „Atostogų parkas“ iš atsakovo R. S. priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 407,29 Eur (1 331 Eur x 30,6 procentai), iš atsakovo N. P. – 604,27 Eur (1 331 Eur x 45,4 procentai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma. Proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai iš ieškovės administravimo išlaidų ir trečiojo asmens lygiomis dalimis atsakovui R. S. priteisiamas 755,77 Eur (1 089 Eur x 69,4 procentai) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovui R. S. iš ieškovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis priteisiamas 103,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

78.       Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 23 d. nutartimi atidėjo atsakovui R. S. 1 560 Eur žyminio mokesčio, o N. P. 1 823 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų apeliaciniai skundai patenkinti atitinkamai 69,4 procentais R. S. ir 54,6 procentais N. P., valstybei iš atsakovų žyminio mokesčio dalis priteisiama tokiu būdu: iš atsakovo R. S. 477,36 Eur (1 560 Eur x 30,6 procentai); iš atsakovo N. P. 827,64 Eur (1 823 Eur x 45,4 procentai) žyminio mokesčio valstybei. Iš ieškovės likusi žyminio mokesčio dalis nepriteisiama, nes CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ji atleista nuo žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę sprendimo dalį išdėstant taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „SPA Technologija“ (juridinio asmens kodas 301741820)  34 202,68 Eur (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus du eurus ir šešiasdešimt aštuonis euro centus) žalos atlyginimą pagal nepagrįstai sudarytus 2018 m. rugpjūčio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktus, 10 896,67 Eur (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir šešiasdešimt septynis euro centus) žalos atlyginimą pagal nepagrįstai sudarytą 2018 m. sausio 9 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą, 6 252,47 Eur (šešis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du eurus ir keturiasdešimt septynis euro centus) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 40 455,15 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10 896,67 Eur sumos nuo dubliko pateikimo teisme dienos (2023 m. gruodžio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 606,48 Eur (šešis šimtus šešis eurus ir keturiasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „SPA Technologija“ (juridinio asmens kodas 301741820) 23 267,63 Eur (dvidešimt tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis eurus ir šešiasdešimt tris euro centus) žalos atlyginimą pagal iš dalies nepagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. ir 2015 m. kovo 31 d. sudarytus dokumentus Nr. AT15/05 ir Nr. AT150331, 3 965,31 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir trisdešimt vieną euro centą) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 965,31 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 20 d.), iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 23 267,63 Eur sumos nuo patikslinto ieškinio pateikimo teisme dienos (2025 m. birželio 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Atostogų parkas“ (juridinio asmens kodas 301608930) 761,65 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt vieną eurą ir šešiasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidas.

Lygiomis dalimis priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „SPA Technologija“ (juridinio asmens kodas 301741820) administravimui skirtų lėšų ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Atostogų parkas“ (juridinio asmens kodas 301608930) atsakovui R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 472,15 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt du eurus ir penkiolika euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovo N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 459 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt devynių eurų) žyminį mokestį.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 097 Eur (vieno tūkstančio devyniasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį.“

Priteisti iš atsakovo N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „SPA Technologija“ (juridinio asmens kodas 301741820) 363,20 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus ir dvidešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Atostogų parkas“ (juridinio asmens kodas 301608930) 604,27 Eur (šešis šimtus keturis eurus ir dvidešimt septynis euro centus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lygiomis dalimis priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „SPA Technologija“ (juridinio asmens kodas 301741820) administravimui skirtų lėšų ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Atostogų parkas“ (juridinio asmens kodas 301608930) atsakovui R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 103,68 Eur (vieną šimtą tris eurus ir šešiasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo N. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 827,64 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt septynis eurus ir šešiasdešimt keturis euro centus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas jam buvo atidėtas.

Priteisti valstybei iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 477,36 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir trisdešimt šešis euro centus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas jam buvo atidėtas.

Teisėjai                                                                            Vilija Mikuckienė

Aldona Tilindienė

Tomas Venckus