Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-596-557/2016

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-02491-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.4.;3.26.1.;

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 20 d. 

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo, kuriuo V. S. nubaustas pagal ATPK 127 str. 3 d. 1158 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Teismas

n u s t a t ė :

V. S. 2016-06-05 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 30P-62640200-16 už tai, kad jis 2016-06-05 18.56 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę BMW (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas sunkus neblaivumo (girtumo) laipsnis 3,07 promilės, važiuodamas atbuline eiga, nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus atstumo (šoninio tarpo), dėl ko atsitrenkė į greta stovėjusį automobilį. Įvykio metu apgadinti du automobiliai. Tuo V. S. pažeidė KET 14, 126 p. reikalavimus. V. S. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 3 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu pripažino V. S. kaltu padarius ATPK 127 str. 3 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad pažeidimo padarymo faktas ir V. S. kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, alkotesterio kvito parodymais, iš kurio matyti, jog V. S. buvo nustatytas 3,07 promilių girtumas, D. S. paaiškinimu, eismo įvykio vietos schema, duomenimis apie eismo įvykį, fotolentelėmis, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, liudytojų pareigūnų parodymais, duotais teisme, BPC ir Klaipėdos AVPK registrų duomenimis, kita bylos medžiaga. Teismas nurodė, kad jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų liudytojų pareigūnų šališkumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nenustatyta, juolab, kad šie liudytojai nei su V. S., nei su jo artimaisiais nebuvo pažįstami, byloje nėra duomenų, tokių nepateikė ir pažeidėjas, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti pareigūnus buvus šališkus ar suinteresuotus melagingai jį apkaltinti nebūto teisės pažeidimo padarymu. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė minimalias sankcijose numatytas nuobaudas.

Apeliaciniu skundu V. S. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad su teismo nutarimu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka ir mano, kad teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino esmines bylos aplinkybes bei liudytojų parodymus. Mano, jog kaltinantiems liudytojų (policijos pareigūnų) parodymams teismas nepagrįstai suteikė prioritetą prieš jį teisinančius kitų liudytojų parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų bei paskyrė neadekvačią administracinę nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė ir net neturėjo galimybės padaryti.

Pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis — tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, pagal teismų praktiką, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese. Vienas tokių yra bylos tiesioginio nagrinėjimo teisme principas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Vertinant įrodymus turi būti laikomasi ATPK 257 str. nuostatų, pagal kurias įrodymai įvertinami pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, kaip teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi — vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas — tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutarimą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti nuosekliais, logiškais ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai neprieštaraujančiais į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų F. R. ir M. B. parodymais, kurie vieninteliai liudijo pažeidėjo nenaudai, nors faktiškai eismo įvykio nematė, ir tik atvykę į gautą iškvietimą rado V. S. miegantį automobilyje saulės kaitroje. Tuo tarpu realiai automobilį vairavusio R. I., eismo įvykį ir kitas faktines aplinkybes realiai mačiusių liudininkų D. I. ir A. D., bei I. S. parodymus teismas nepagrįstai atmetė, remdamasis vien tik prielaidomis, jog šie liudytojų parodymai gali būti melagingi, siekiant padėti V. S. išvengti administracinės atsakomybės. Apelianto nuomone, šie teismo argumentai bei galimai suinteresuotų nubausti pažeidėją policijos pareigūnų duoti parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir vertinti kritiškai. Mano, jog klaidingai nustatydamas faktines aplinkybes dėl V. S. vairavimo fakto, teismas nesivadovavo byloje esančių nuoseklių rašytinių įrodymų visuma, kuri nurodo visiškai kitas įvykio faktines aplinkybes. Pažymi, kad visuma įrodymų, o būtent liudytojų parodymai patvirtina faktą, kad automobilį vairavo ne jis, o kitas asmuo. Teismo posėdyje apklaustas liudytoju R. I. parodė, kad eidamas iš parduotuvės pamatė, jog V. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nesilaikantis ant kojų, vaikščiojo prie mašinų. Truputį vėliau vaikščiodamas su šuniu kieme, R. I. pamatė, jog V. S. visas suprakaitavęs miega ant savo automobilio galinės sėdynės. Taip pat R. I. nurodė, jog visaip žadino administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, paprašė, kad duotų raktus, nes norėjo automobilį patraukti nuo saulės, jog neperkaistų. Gavęs raktelius, pats perstatė automobilį ir važiuodamas įbrėžė automobilį. Tada jis pažadino V. S., pasakė apie įvykį, atidavė raktelius ir V. S. jam pasakė, kad pats informuos kaimyną. Pastatęs automobilį, jis nuėjo ieškoti kaimyno, į kurio automobilį įvažiavo, bet namuose nerado. Teismo posėdyje apklaustas liudytoju D. I. atitinkamai parodė, kad matė patį įvykį. Tuo metu buvo atvažiavęs pas dėdę, krikšto tėvą R. I.. Paaiškino, kad R. I. jo paprašė perstatyti automobilį, kadangi jame yra neblaivus žmogus – kaimynas, kuriam spigina saulė. Pamanė, kad dėdė juokauja, nes pažiūrėjus per langą pasirodė, kad automobilis yra tuščias, todėl nepadėjo. Nurodė, kad vėliau išėjus į balkoną parūkyti pamatė, kad automobilis BMW važiuoja atbula eiga. Per automobilio langelį matėsi, kad automobilį vairuoja R. I.. Matė, kaip buvo atvažiavusi policija ir traukė V. S.. Matė, kaip jis buvo ant galinės sėdynės, kaip policija trankė langą, bandė atidaryti dureles, bet buvo užrakinta iš visų pusių. Matė, kaip automobilis buvo pastatytas ir pasirodė, kad pastatytas tvarkingai. Pamatęs vėliau įbrėžimus suprato, kad vairuodamas R. I. įbrėžė kitą automobilį. Paklaustas, kiek laiko kieme stovėjo automobilis BMW nurodė, kad neįsiminė, nes toks automobilis kieme ne vienas.

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju A. D. parodė, kad buvo su sūnumi vaikų žaidimų aikštelėje. Nors nematė, kad BWM automobilis įbrėžė kitą automobilį, tačiau matė, kad parkavosi ir įsirėmė. Išlipo aukštas, šviesus vairuotojas (R. I.). Pasižiūrėjo, kad įsirėmęs, atidarė galines duris, ar kažką padarė, ar kažką pasakė gale sėdinčiam. Paskui pasišalino, nuėjo link penkiaaukščio. Pats jis nepriėjo prie to asmens, nes jis greit pasišalino. Policijai nepaskambino, tačiau matė, kaip atvyko policijos pareigūnai. Pirmas ekipažas atvyko, priėjo prie įvykio vietos, apžiūrėjo, priėjo prie galinių durelių, ir bandė pakelti miegantįjį. Matė, kaip V. S. galva pakilo nuo sėdynės. Pats jis nepriėjo prie pareigūnų, nes nemanė, kad reikalinga. Pamatė, kad ir antras ekipažas atvažiavo, tada jau fotografavo įvykio vietą. Asmens, parkavusio automobilį, prie pareigūnų nebuvo. Paaiškino, kad įvykį matė dalinai: matė kaip parkavosi, kaip pareigūnai atvyko, kaip pasišalino, ir kaip pilietis atsikėlė nuo galinės sėdynės. Atstumas nuo aikštelės iki įvykio vietos apie 30 metrų. Paaiškino, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį padarė kitas asmuo, bet ne tas, kuris gulėjo automobilio gale ir kurį prikėlė policijos pareigūnai. Nurodė, kad policijos pareigūnai kieme visiškai jokių liudytojų neieškojo, nieko neklausinėjo, o jis pats savo iniciatyva nepranešė matęs įvykį. Teismo posėdyje apklausta liudytoja I. S. parodė, kad įvykio dieną pro langą pamatė, kaip atvažiavo policijos automobilis, sustojo prie V. S. BMW automobilio, ir iš automobilio galo policininkai ištraukia V. S.. Išėjus į kiemą, pareigūnai pasakė, kad V. S. neva įvažiavo į kitą automobilį, tačiau pagal jo būklę, kaip jis atrodė, jis tikrai negalėjo vairuoti, nes buvo labai girtas. I. S. taip pat parodė, jog tą dieną automobilis stovėjo kieme, niekur juo važiuota nebuvo. Automobilis stovėjo prie (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės, toje pačioje vietoje, kaip užfiksuota schemoje, tik kita puse, galu į saulę. Stovėjo toje pačioje vietoje, tik buvo apsuktas.

Mano, kad atsižvelgiant į šių parodymų visumą yra akivaizdu, jog liudytojais apklausti asmenys davė nuoseklius parodymus, jog automobilio V. S. nevairavo ir negalėjo vairuoti, nes automobilis visą dieną stovėjo nejudinamas, o jis autobusu grįžo girtas iš darbo ir negalėjęs patekti į namus nuėjo miegoti ant automobilio galinės sėdynės. Vertindamas parodymus teismas ieškojo neatitikimų ir nelogiškumo, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad taip elgdamasis teismas akcentavo visiškai neesmines aplinkybes. Pavyzdžiui, teismas nurodė, kad R. I. nerado nukentėjusiojo D. S. namuose, kai šis parodė buvęs namie. Tačiau šiuo atveju byloje teismas taip ir neišsiaiškino, ar R. I. tiksliai žinojo, kur gyvena D. S.. Pažymi, kad V. S. pats pažadėjo kaimynui prasinešti, o R. I. tik pamėgino rasti nukentėjusįjį ir galimai apsiriko paskambinęs ne į tą butą. Be to, teismas nurodo, kad prieštaringi liudytojų parodymai, kiek V. S. automobilis stovėjo kieme iki įvykio ir kokioje vietoje, kiek laiko buvo nenaudojamas. Pažymi, jog šios aplinkybės tiesiogiai su įvykiu nesusijusios, kiemas, kuriame V. S. gyvena, yra nemažas, pravažiuojamas, automobilių BMW, panašių į jo, stovėjo ne vienas. Mano, kad todėl bet koks liudijimas asmens, kuris tik žino, kad jis važinėja automobiliu BMW, paklausiant kur konkrečioje vietoje stovėjo automobilis kelios dienos iki įvykio, yra nelogiškas, nes asmuo ne tik kad negali atsiminti, bet gali ir sumaišyti. Pavyzdžiui, liudytojas D. I. parodė, kad kiek laiko kieme stovėjo automobilis BMW neįsiminė, nes toks automobilis kieme ne vienas.

Pažymi, jog teismas nepagrįstai kritiškai vertino paties pažeidėjo duotus paaiškinimus, bei jį teisinančius kitų 4 teismo posėdyje liudytojais apklaustų asmenų duotus nuoseklius parodymus apie įvykio dieną buvusias faktines aplinkybes. Atmesdamas kaip nepagrįstus V. S. duotus paaiškinimus, teismas visiškai nepatikrino faktinių aplinkybių, ar 2016-06-05 (sekmadienį), dirbdamas slenkančiu grafiku UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir žinodamas, jog būtent tą dieną švęs darbo kolegos išleistuves ir vartos alkoholinius gėrimus, jis apskritai galėjo vykti automobiliu į darbą, o po to atgal namo, kai jo girtumas buvo virš 3 promilių ir jis sunkiai orientavosi aplinkoje, jau nekalbant apie automobilio vairavimą. Apeliantui neaišku, kokiais motyvais vadovaudamasis teismas atmetė V. S. bei liudytojos I. S. duotus nuoseklius parodymus, jog automobiliu į darbą nebuvo vykęs kelias pastarąsias dienas, nes automobilis buvo techniškai netvarkingas. Mano, kad vertindamas įrodymus, teismas nepagrįstai ir neargumentuotai policijos pareigūnų parodymams suteikė pirmenybę prieš byloje apklaustų kitų liudytojų parodymus. Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą neargumentavo, kodėl remiasi būtent policijos pareigūnų parodymais, o ne pažeidėjo ir kitų byloje apklaustų objektyvių liudytojų parodymų visuma. Liudytojas policijos pareigūnas M. B. parodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė būtent jis. Protokolas surašytas remiantis policijos pareigūnų M. B. ir F. R. parodymais. Kiti įrodymai patvirtinantys kaltę: pranešimas iš bendrojo pagalbos centro ir asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, draugės I. S. parodymai, kad automobilį vairavo V. S..

Pabrėžia, kad M. B. tiesiogiai įvykio nematė ir rėmėsi tik prieštaringais savo kolegų parodymais. Nors teisme apklaustas M. B. parodė, kad V. S. neva jam prisipažino vairavęs automobilį, tačiau teisme apklausta kartu su juo įvykyje buvusi policijos pareigūnė F. R. nurodė, kad jis jai sakė, jog nevairavo automobilio. Pažymėtina tai, kad abu policijos pareigūnai nurodė, kad jis automobilyje gulėjo gale, buvo stipriai įmigęs, jie ilgai žadino V. S., beldėsi į automobilio duris ir stiklą. Apklausta liudytoja I. S. nurodė, kad šį automobilį įprastai vairuoja V. S., tačiau tą dieną automobiliu jis nevažiavo. Išgėrus vairuojant V. S. nėra mačiusi. Teismas taip pat nepašalino policijos pareigūnų bei kitų liudytojų duotų parodymų prieštaravimų dėl apytikslio V. S. grįžimo iš darbo laiko, nors tai galėjo lengvai padaryti, papildomai apklausęs tą dieną kartu su juo buvusius darbo kolegas bei teisme liudytojais apklaustus asmenis. Atkreipia dėmesį, jog iš darbo grįžo autobusu apie 16 val., kaitrią dieną, o ne vakarėjant — 18 val. 56 min., kaip nurodo policijos pareigūnai. Nors iš bylos medžiagos buvo nustatyta, jog policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą gavę pranešimą bendruoju pagalbos telefonu apie tai, kad nenustatytas automobilis BMW pavojingai manevruoja Jūrininkų prospektu ir pasuko į namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemą, atkreipia dėmesį, jog nei apie galimą pažeidimą pranešęs pilietis, nei pranešimo patikrinti vykstantys policijos pareigūnai negalėjo tiksliai įvardyti, koks konkrečiai automobilis ir kokiu valstybiniu numeriu pavojingai manevravo, važiuodamas Jūrininkų prospektu. Taip pat pažymi, jog Jūrininkų pr. namo Nr. (duomenys neskelbtini) vidinis kiemas nėra uždaras, pro jį nuolat važiuoja daugybė automobilių, siekiant patekti į gretimų namų esančius kiemus. Taigi policijos pareigūnai vyko į įvykio vietą ieškoti bet kokio įtartino BMW 5 serijos automobilio, o ne konkrečiai V. S.. Tokių automobilių kieme galėjo būti ne vienas. Asmuo, pranešęs apie įvykį, nėra nustatytas, jis neapklaustas ir neišaiškintos visos abejonės. Svarbia aplinkybe bylai laiko tai, kad asmuo, pranešęs apie įvykį, konkretaus valstybinio automobilio numerio nenurodė, todėl negalima teigti, kad pavojingai vairavęs automobilis, minimas pranešime, yra būtent V. S. automobilis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (LVAT nutarimas Nr. N-662-14-13). Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog vertindamas (neatsižvelgdamas) į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, apylinkės teismas padarė grubius materialinės bei procesinės teisės pažeidimus be pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą bei iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, privalėjo būti aiškintini V. S., kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (LAT nutartis Nr. 2AT-7-3-2013). Pažymi, kad šioje byloje priimdamas sprendimą, kad automobilį vairavo V. S., o ne kitas asmuo, teismas rėmėsi daugiau savo vidiniu įsitikinimu, kurį teismui suformavo prieštaringi policijos pareigūnų liudijimai teisme, o ne įrodymų visuma, kuri nurodo priešingas aplinkybes. Tie patys policijos pareigūnai išsamaus įvykio aplinkybių tyrimo neatliko: neapklausė nei kieme buvusių asmenų, kurie matė apie įvykį, o tokių buvo (pvz., A. D.), nei asmenų, kurie žiūrėjo pro langus (pvz., D. I.), nors įprastai daugiabučio kieme smalsių žmonių visada pakanka. Tokių asmenų liudijimai patys objektyviausi byloje. Mano, jog toks policijos pareigūnų netinkamas bylos aplinkybių ištyrimas ir jiems priklausančios įrodinėjimo pareigos (onus probandi) perkėlimas būtent teismui yra nepriimtinas ir teismo neturėtų būti toleruojamas, todėl visos abejonės dėl V. S. kaltės ir turėtų būti aiškinamos pažeidėjo naudai.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. S. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. V. S. versija, neva jis būdamas neblaivus automobilio nevairavo ir eismo įvykio nesukėlė, į jį tik nuėjo pamiegoti tuomet, kai grįžęs neblaivus iš darbo negalėjo patekti į namus, o automobilį vairavo jo kaimynas, norėjęs apsaugoti V. S. nuo perkaitimo, yra visiškai paneigta byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), bendrojo pagalbos centro įvykio ataskaita ir pranešimo garso įrašu (b. l. 63), liudytojos policijos pareigūnės F. R. tarnybiniu pranešimu (b. l. 4), policijos pareigūnų M. B., M. B. ir F. R. teismo posėdžio metu duotais parodymais (b. l. 42-45, 69-70), alkotesterio parodymais (b. l. 11).

Apeliantas skunde neneigia jam nustatyto girtumo laipsnio, tačiau neigia, kad vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį. Teigia, kad išgėręs darbe namo grįžo visuomeniniu transportu, namų durų jam niekas neatidarė, todėl, turėdamas automobilio raktelius, nuėjo prie automobilio, jį atsirakino ir užmigo ant galinės sėdynės. Jį pažadino kaimynas R. I., kuris norėjo patraukti automobilį į pavėsį, nes automobilio langai buvo uždaryti, buvo labai karšta. Kaimynas perstatydamas automobilį atsitrenkė į greta stovėjusią mašiną, tačiau V. S. pasakė, kad nieko tokio, todėl kaimynas R. I. nuėjo namo (b. l. 26-27). Tokią V. S. dėstomą įvykio versiją patvirtino jo kaimyno liudytojo R. I. parodymai, kad baigė darbą 18.30 val., grįžęs išėjo į parduotuvę, parėjęs iš parduotuvės pamatė, kad kaimynas V. S. trinasi apie mašinas. Buvo vakaras, pasiėmė šunį, pamatė, kad V. S. jau miega mašinos gale. Pasivaikščiojo su šunimi, grįžo, pamatė, kad dar miega kaimynas visas šlapias. Pradėjo stumdyti visaip, žadinti, kad duotų jam raktus, norėjo patraukti nuo saulės mašiną. Paprašė sūnėno, kad jis patrauktų mašiną, bet šis pagalvojo, kad juokauja. Pažadino V. S., jis padavė raktus, bandė perstatyti mašiną ir šiek tiek stuktelėjo. Pasakė jam, kad įbrėžė mašiną, V. S. sakė, kad nieko tokio, su kaimynu pasišnekės. Po įvykio mašinos raktus padėjo ant sėdynės. V. S. užmigus, jis nuėjo pas automobilio savininką, bet nieko nerado namuose. V. S. automobiliu važiuoja kasdien, ilgesniam laikui paliekamas nebūna, palieka kieme per naktį, ryte išvažiuoja (b. l. 46-47). Tokią R. I. dėstomą V. S. teisinančią versiją patvirtino ir jo sūnėnas D. I., kuris apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad atėjo R. I., paprašė, kad perstatytų mašiną, nes saulė spigina į mašiną, o joje yra neblaivus žmogus, tačiau jis nesutiko. Vėliau išėjo į balkoną ir pamatė, kad važiuoja automobilis atbulomis. Per šoninį langelį matėsi R. I. už vairo. Varė automobilį atbulomis, matė, kaip prisiparkavo, bet kampo nesimatė, pasirodė, kad priparkavo tvarkingai. Po įvykio jis matė, kaip sustojo mašina. R. I. namo buvo parėjęs, po to kažkur vėl išėjo. Automobilis stovėjo prie bortelio priekiu į saulę, į vaikų žaidimų aikštelę. Po to, kai žiūrėjo, jau galu važiavo. Tada pastatė prieš saulę galu. Išvažiuodamas namo pamatė, kad mašinos susilietusios stovi, jog yra įbrėžta, tuomet ir suprato, kas įvyko. Pagal tai, ką matė, mano, kad vairavo R. I. (b. l. 47-48). V. S. bei R. ir D. I. dėstomą įvykio versiją tvirtina jo kaimyno liudytojo A. D. parodymai, kuris apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo su sūnumi vaikų žaidimų aikštelėje, pamatė pilietį, sėdintį BMW automobilyje ir bandantį pastatyti į vietą mašiną, mašiną užkliudęs pilietis išlipo, pasižiūrėjo, kad įsirėmė dešinės pusės sparnu, grįžo atgal prie galinės sėdynės, pradaręs duris kažką darė, lyg kažką kalbėjo. Uždaręs duris, asmuo patraukė link penkiaaukščio. Kai policijos pareigūnai atvyko, pamatė, jog jie priėjo prie įvykio vietos, apžiūrėjo ir, kaip ir vairuotojas, priėjo prie galinių durelių, ir bandė pakelti miegantįjį. Galva pakilo nuo sėdynės, ten buvo V. S. (b. l. 48-49). Tai, jog V. S. įvykio dieną nevairavo, duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir jo draugė liudytoja I. S., kuri patvirtino, jog tą dieną automobilis stovėjo kieme, su juo niekur nebuvo važiuota. Stovėjo apie savaitę, nes akumuliatorius buvo išsikrovęs, gal tik prieš parą draugas buvo padėjęs pakrauti. Stovėjo toje pačioje vietoje, kaip užfiksuota schemoje, tik kita puse, galu į saulę (buvo apsuktas). Namie ji buvo visą dieną. V. S. atėjęs buvo vos grįžęs po darbo, tačiau ji išvarė jį pas mamą, nes buvo išgėręs, į namus nepriėmė. Kaimyną R. I. žino iš matymo, jai sakė, kad jis vairavo automobilį, nes buvo karšta diena ir jis bijojo, kad neužtrokštų V. S.. Automobilyje visi langai buvo uždaryti. Durys automobilio nebuvo užrakintos, todėl raktus gavo iš V. S. ar raktai buvo ant sėdynės, to pasakyti negali (b. l. 46)

Tuo tarpu V. S. kaltinančią versiją patvirtina liudytojų policijos pareigūnų M. B., M. B. ir F. R. teismo posėdžio metu (b. l. 42-45, 69-70) duoti parodymai, liudytojos policijos pareigūnės F. R. tarnybinis pranešimas (b. l. 4), Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2016-08-08 raštas Nr. 41D(K)-1180 ir pateiktas garso įrašas (b. l. 62-63), policijos informacinės sistemos ataskaita apie 2016-06-05 įvykį (b. l. 65), alkotesterio parodymai (b. l. 11). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos byloje esančius V. S. kaltinančius įrodymus sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų M. B., M. B. ir F. R. teismo posėdžio metu duotais parodymais, bendrojo pagalbos centro pateiktu garso įrašu bei alkotesterio parodymais, kurie šiuo atveju yra kertiniai ir kuriais vienareikšmiškai paneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliama versija. Netikėti ar abejoti policijos pareigūnų, atlikusių savo tarnybines pareigas, nurodytomis įvykio aplinkybėmis, atitinkančiomis byloje surinktus objektyvius duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, šių liudytojų parodymai, skirtingai nei administracinėn atsakomybėn traukiamo V. S. ir jo kaimynų A. D. ir R. I., šio kaimyno sūnėno D. I., ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens gyvenimo draugės I. S., yra nuoseklūs ir neprieštaringi.

Iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2016-08-08 rašto Nr. 41D(K)-1180 ir pateikto garso įrašo matyti, kad 2016 m. birželio 5 d. Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje 18.56 val. buvo užregistruotas neprisistačiusio asmens telefoninis pranešimas apie nesaugų vairavimą Klaipėdoje, adresu Jūrininkų per. 8. Pokalbio metu asmuo informuoja, apie galimai girtą vairuotoją, vaikiną, kuris įvažiavo į daugiabučio kiemą ir blogai vairavo, keistai manevravo, automobilio modelis ir markė – 5 klasės BMW, spalva – tamsiai mėlyna, valstybiniai numeriai – raidžių neįsidėmėjo, skaičiai (duomenys neskelbtini) (b. l. 62-63, CD diskas su garso įrašu, esantis voke). Iš policijos informacinės sistemos ataskaitos apie 2016-06-05 įvykį matyti, jog ekipažas į įvykio vietą atvyko 19.07 val. (b. l. 65). Iš šių duomenų matyti, jog automobiliu buvo ne tik manevruojama kieme, tačiau juo buvo ir įvažiuota į kiemą iš Jūrininkų prospekto, taip pat matyti, jog automobilis buvo pastebėtas judantis 18.56 val., o pareigūnai į įvykio vietą atvyko per 11 min – 19.07 val. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pranešėjas nebuvo tikslus, todėl policijos pareigūnai vyko į įvykio vietą ieškoti bet kokio įtartino BMW 5 serijos automobilio, o ne konkrečiai V. S., tačiau pastebėtina, jog pranešėjas nurodė ne tik automobilio modelį ir markę, tačiau ir jo spalvą, taip pat valstybinio numerio skaičius, be to, buvo nurodytas ir tikslus kiemo, į kurį įsuko automobilis, adresas, todėl akivaizdu, jog pareigūnai ieškojo ne bet kokio 5 serijos BMW, o būtent to, kurį įvykio dieną vairavo V. S..

Iš policijos pareigūno M. B. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog pareigūnams atvykus ir pažadinus V. S. šis nurodė, kad atvažiavo automobiliu, aiškino, jog jis vairavo tvarkingai, eismo įvykio nesukėlė, kad ne jis atsitrenkė į kitą automobilį, o jis į jį. Asmuo tuo momentu pripažino, kad vairavo. Kai pareigūnas paklausė, kaip jis čia atsidūrė, V. S. jam atsakė, kad atvažiavo ir pastatė automobilį, įsistūmė tvarkingai atgal, jis neatsitrenkė, turbūt į jį atsitrenkė. V. S. nurodė, kad atbuline eiga pasistatė automobilį, bet į nieką neatsitrenkė (b. l. 69-70). Iš policijos pareigūnės F. R. parodymų pirmos instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad jiems atvykus į įvykio vietą, automobilyje rado tik miegantį V. S.. M. B. daugiau bendravo su pažeidėju, o ji su jo drauge I. S.. Ši priėjusi prie pareigūnės patvirtino, kad įvykio dieną V. S. minėtu automobiliu važiavo į darbą (b. l. 44). Su antru ekipažu į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. B., duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis atvykęs į įvykio vietą surašė protokolą, akivaizdžiai matėsi, jog BMW važiuodamas atbuline eiga kliudė Subaru, jam I. S. nurodė, jog minėtą BMW vairuoja tik V. S. (b. l. 43). Sistemiškai vertinant byloje surinktus aukščiau minėtus duomenis akivaizdu, jog būdamas neblaivus automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė būtent V. S.: 18.56 pastebimas į daugiabučio kiemą įvažiuojantis automobilis, kuris pavojingai manevruoja, į įvykio vietą po 11 min atvykęs policijos pareigūnų ekipažas randa BMW, įsirėmusį į SUBARU automobilį, užrakintame automobilyje neblaivus miega V. S., kurį pažadinus, jis pareigūnui M. B. pripažįsta vairavęs automobilį, V. S. nustatomas sunkus girtumo laipsnis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisme apklaustas M. B. parodė, kad V. S. jam prisipažino vairavęs automobilį, tačiau teisme apklausta kartu su juo įvykyje buvusi policijos pareigūnė F. R. nurodė, kad jis jai sakė, jog nevairavo automobilio. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog iš pareigūnų parodymų matyti, jog V. S. tik pačioje pradžioje neneigė vairavęs, o jį pažadino ir iš pradžių su juo bendravo pareigūnas M. B., todėl natūralu, kad būtent šis pareigūnas girdėjo V. S. pripažįstant vairavimo faktą, ir tai, jog F. R. šio prisipažinimo negirdėjo, nelaikytina tarp pareigūnų parodymų esančiu prieštaravimu.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. S. nevairavimo faktą patvirtina neva nuoseklūs liudytojų parodymai, tačiau nėra pagrindo su tuo sutikti. Kaltę už automobilio vairavimą ir eismo įvykio sukėlimą pirmos instancijos posėdžio metu bandžiusio prisiimti R. I. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems ir neginčytinai nustatytiems duomenims. Visų pirma pastebėtina, jog R. I. nurodyti veiksmai neatitinka byloje neginčytinai nustatytų įvykių laiko. R. I. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jis dirba iki 18.30. Grįžęs iš darbo, jis nurodo ėjęs į parduotuvę, grįždamas iš parduotuvės teigia matęs V. S. prie automobilio, tuomet parėjo namo, pasiėmė šunį, išėjo į lauką pasivaikščioti su šunimi, pasivaikščiojęs pastebėjo, jog V. S. miega ant automobilio galinės sėdynės, tuomet grįžo namo, paliko šunį, pabandė įkalbinti sūnėną D. I., kad jis perstatytų automobilį, šiam atsisakius, jis pats grįžo prie automobilio, bandė pažadinti giliai įmigusį V. S., V. S. prabudus paėmė automobilio raktelius, neturėdamas teisės vairuoti pabandė apsukti automobilį, važiuojant atbulomis kliudė greta stovėjusį Subaru, tuomet išlipęs iš automobilio vėl žadino V. S., norėdamas pranešti apie įvykį, šiam prabudus ir atsakius jog susitvarkys pats, R. I. išėjo namo (b. l. 46-47). Kaip jau minėta, pranešimas apie įtartinai vairuojamą BMW buvo gautas 18.56 val., todėl chronologiškai vertinant paminėtas įvykio aplinkybes matyti, kad R. I. nebūtų turėjęs pakankamai laiko per 26 minutes (nuo 18.30 val. iki 18.56 val.) grįžti iš darbo, nueiti į parduotuvę, išvesti šunį, įtikinėti savo sūnėną D. I., vėl grįžti prie automobilio ir jį vairuoti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neanalizavo ir nesiaiškino neva tikrojo V. S. grįžimo iš darbo laiko (skunde nurodoma, jog V. S. grįžo 16 val.), ir tai galėjo būti lengvai padaroma papildomai apklausus tą dieną kartu su juo buvusius darbo kolegas, bei teisme liudytojais apklaustus asmenis, tačiau apygardos teismas pažymi, jog šiuo atveju neginčytinai nustatyta, jog BMW automobilis, kurį anot pažeidėjo draugės, visuomet vairuoja V. S., į (duomenys neskelbtini) kiemą įsuko ir jame pavojingai manevravo 18.56 val. Pažymėtina, jog pats V. S. nurodė, kad automobilio rakteliai visą laiką buvo jo kišenėje, tačiau jis automobilio nevairavo, taigi šiuo atveju nėra svarbu, kuomet tiksliai V. S. grįžo iš darbo, nes jis apskritai neigia tą dieną vairavęs automobilį, o vairuoti automobilį 18.56 val. būtų galėjęs net ir tuo atveju, jei iš darbo grįžo 16 val. Kita vertus, V. S. parodymai, jog jis iš darbo grįžo apie 16 val., ir neįėjęs į namus, iškart išėjo miegoti į automobilį, kuriame liko iki tol, kol jį pažadino atvykę policijos pareigūnai, t. y. nuo 16 val. iki 19.07 val. miegojo automobilyje, prieštarauja atsakomybę bandančio prisiimti liudytojo R. I. parodymams, kuris nurodė, jog jam baigus darbą 18.30 val., jis grįžo namo ir tik tuomet, eidamas į parduotuvę, matė aplink BMW automobilį vaikštantį V. S..

Pažymėtina, jog byloje esantiems duomenims prieštarauja ir kitos R. I. nurodytos aplinkybės. Pavyzdžiui, R. I. duodamas parodymus nurodė, kad V. S. automobiliu naudojasi kasdien, ilgesniam laikui automobilis paliekamas nebūna, tuo tarpu pats V. S. ir jo draugė I. S. nurodė, jog automobilis nebuvo važiavęs jau savaitę laiko, buvo techniškai netvarkingas. R. I. taip pat nurodo, jog automobilį rado atrakintą, raktelius padėjo ant sėdynės, o V. S. paliko miegantį, tačiau iš policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jie atvykę rado automobilį užrakintą. Akivaizdu, jog R. I. palikus raktelius ant automobilio sėdynės, o V. S. kietai miegant, užrakinti automobilį nebūtų buvę kam. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog R. I. nurodė, jog jis tik apsuko automobilį, tuo tarpu Bendrajam pagalbos centrui paskambinęs asmuo nurodė, kad automobilis įsuko į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, t. y. buvo vairuota ir kelyje, o tai taip pat prieštarauja R. I. pateiktai įvykio versijai. R. I. taip pat nurodė, jog po to, kai sukėlė eismo įvykį, jis ėjo pas Subaru automobilio savininką D. S., tačiau jo nerado namie, tuo tarpu D. S. nurodė, jog tuo metu jis buvo Subaru automobiliu grįžęs iš treniruotės, ir todėl tikrai buvo namuose (b. l. 45). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog R. I. galėjo nežinoti, kur gyvena D. S., tačiau duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje R. I. patvirtino, jog žino, kur gyvena D. S., be to, apgadinto automobilio valdytojas nurodė, kad kitą dieną R. I. pas jį buvo atėjęs, taigi R. I. be abejonės žinojo, kur gyvena D. S., tačiau pas jį įvykio dieną, skirtingai nei nurodė duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu, iš tiesų užėjęs nebuvo. Be kita ko, pažymėtina, jog ir pati R. I. deklaruojama jo neva atliktų veiksmų prasmė, kad automobilį nusprendė vairuoti, siekdamas apsaugoti V. S. nuo perkaitimo, yra logiškai nepaaiškinama – visų pirma pažymėtina, jog R. I. pastebėjus V. S. automobilyje, jau buvo vakaras (R. I. baigė darbą tik 18.30 val.), todėl net ir saulėtą vasaros dieną saulė nebebuvo tokia kaitri, be to, nors R. I. nurodė, kad norėjo automobilį patraukti į šešėlį, tačiau kaip matyti iš įvykio vietos fotografijų, paties R. I. ir kitų liudytojų parodymų, jis automobilį pastatė toje pačioje vietoje, t. y. automobilis nebuvo pervarytas į medžio ar namo keliamą šešėlį, ir saulė lygiai taip pat apšvietė automobilį ir jį kaitino. Dar daugiau – automobilį perstačius priekiu į saulę, pro ženkliai už galinį stiklą didesnį priekinį stiklą į automobilio saloną pateko dar daugiau tiesioginių saulės spindulių, todėl tokiais savo veiksmais R. I. realiai niekaip nesumažino temperatūros automobilio salone. Tuo pačiu logiškai nepaaiškinama, kodėl R. I., radęs V. S. neužrakintame automobilyje, norėdamas jam pagelbėti, negalėjo jo tiesiog parvesti namo arba atverti automobilio langus, tačiau užuot ėmęsis šių logiškų veiksmų, jis nusprendė atlikti bereikšmį manevrą automobiliu, kuris niekaip neįtakojo temperatūros automobilyje, ir plačiau neatidarė langų (policijos pareigūnai atvykę rado tik vieną šiek tiek pravertą langą, per kurį pasitelkdami lazdelę pasiekė automobilio raktus).

Analizuojant kitų V. S. teisinančią versiją pateikiančių liudytojų parodymus matyti, jog ir juose gausu neatitikimų ir tarpusavio prieštaravimų. V. S. draugė I. S. nurodė, jog įvykio dieną namie buvo visą dieną, V. S. atėjęs buvo vos grįžęs po darbo, jis užėjo į namus, tačiau ji išvarė jį pas mamą, nes buvo išgėręs, tuo tarpu V. S. nurodė, jog negalėjo įeiti į namus, nes paliko namų raktą darbe, todėl nusprendė grįžti į automobilį. Pažymėtina, jog iš pareigūnų parodymų matyti, jog po įvykio prie automobilių atėjusi V. S. draugė I. S. nurodė, jog tą dieną V. S. automobiliu išvažiavo į darbą, tačiau duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu ji jau nurodė, kad automobiliu nebuvo važiuota visą savaitę, nes buvo išsikrovęs akumuliatorius, kurį V. S. buvo prieš parą padėjęs krauti (b. l. 46). Tokiu būdu teismo posėdžio metu duoti I. S. parodymai ne tik prieštarauja jos pačios po įvykio pareigūnams nurodytoms aplinkybėms, tačiau ir elementariai logikai – jei automobilis buvo techniškai netvarkingas ir dėl to juo įvykio dieną V. S. negalėjo važiuoti į darbą (neva jis buvo išėmęs ir padėjęs krauti automobilio akumuliatorių), R. I. taip pat nebūtų galėjęs užvesti automobilį ir jį apsukti priekiu į saulę. D. I., apklausiamas teismo posėdžio metu nurodė stebėjęs automobilio perstatymo manevrą, nurodė, jog per šoninį automobilio langą sugebėjo įžvelgti, kad automobilį vairuoja R. I., tačiau neva nepamatė to, kad įvyko eismo įvykis ir jo dėdė atsirėmė į greta stovėjusį automobilį bei jį apgadino. Akivaizdu, jog visiškai nelogiška, kad iš buto balkono sugebėjęs pastebėti vairuotoją, D. I. nepamatė paties eismo įvykio. Tuo pačiu pastebėtina, jog D. I., duodamas parodymus apie automobilio perstatymo aplinkybes klaidingai nurodė, jog po perstatymo automobilis stovėjo galu į saulę, tačiau jo dėdė, neva automobilį vairavęs R. I. parodė, jog automobilį pastatė priekiu į saulę. Tai, jog automobilis buvo perstatytas priekiu į saulę, matyti ir iš byloje esančių eismo įvykio fotografijų, kuriuose stebimas nuo automobilio galo krentantis šešėlis (b. l. 8). Nors liudytojas A. D. nurodė, kad jis eismo įvykį ir R. I. vairavimo faktą matė būdamas su vaiku vos už 30 metrų nuo automobilio, be to, netoliese dar 5-6 asmenys žaidė krepšinį (b. l. 49), tačiau iš nuoseklių policijos pareigūno liudytojo M. B. parodymų matyti, jog jiems atvykus kieme nieko nebuvo, jokių liudininkų nesimatė, gal už 200-300 metrų girdėjosi žaidžiantys vaikai (b. l. 70). Tai, jog kieme be V. S. sugyventinės nieko nebuvo, patvirtino ir policijos pareigūnė liudytoja F. R. (b. l. 44). Atkreiptinas dėmesys, jog 19.07 val. atvykus pareigūnams, įvykio vietoje buvo pakankamai ilgai aiškinamasi įvykio aplinkybes (V. S. blaivumo testas atliktas 19.47 val.), todėl visiškai neįtikima, jog neva įvykį tiesiogiai stebėję asmenys (A. D. ir D. I.) nebūtų priėję prie policijos pareigūnų ir nenurodę, jog V. S. automobilio nevairavo. Pažymėtina, jog šią versiją, neva automobilį vairavo ne jis, o R. I., ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas V. S. pateikė ne iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams, o tik pirmos instancijos teismo posėdžio metu.

Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, visi V. S. teisinančią versiją tvirtinantys asmenys yra pakviesti gynybos ir yra vienaip ar kitaip suinteresuoti teigiama V. S. bylos baigtimi, todėl jų parodymai gali būti suderinti iš anksto siekiant padėti išvengti atsakomybės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui: I. S. yra pažeidėjo sugyventinė, liudytojai R. I., D. I. yra pažeidėjo kaimynai, o A. D. yra V. S. pažįstamas. Apygardos teismas pažymi, jog analizuojant asmenų parodymus, kurie galėjo būti suderinti dėl esminių įvykio aplinkybių, itin svarbu nustatyti, ar egzistuoja prieštaravimai dėl detalių, kurių asmenys, laikydami jas nesvarbiomis, galėjo neaptarti, tačiau jos buvo pakankamai reikšmingos, kad asmenys turėtų jas atsiminti. Šiuo atveju iš pateiktos liudytojų parodymų analizės akivaizdu, jog aptartuose liudytojų parodymuose gausu tiek tarpusavio prieštaravimų, tiek ir neatitikimų kitiems byloje esantiems duomenims, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų netikslumo. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad V. S. teisinančią versiją tvirtinančių asmenų parodymai yra visiškai paneigti aukščiau aptartų V. S. kaltinančių įrodymų visumos, tinkamai juos įvertino kaip V. S. pasirinktą gynybos būdą ir pagrįstai atmetė kaip neatitinkančius tikrovės.

Tuo būdu byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad V. S. būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, o tai užtraukia jam atsakomybę pagal ATPK 127 str. 3 d. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog V. S. kaltė visiškai įrodyta. Teismo nutarime aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina V. S. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 3 d. padarymo. Apeliacinio skundo argumentai V. S. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjas, vadovaudamasis ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

V. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                       Linas Pauliukėnas