Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-398/2016

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00415-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.10.4.; 1.1.10.1.;

1.2.14.5.2.; 1.2.14.6.2.; 1.2.18.10.; 1.2.19.4.;

2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.2.4.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teisėjų Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,

nuteistajai D. K. ,

jos gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

specialistei Irinai Karkauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir nuteistosios D. K. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 250 MGL (9 415 eurų) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 350 MGL (13 181 eurų) dydžio bauda; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 150 MGL (5 649 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, iš dalies sudedant su pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 450 MGL (16 947 eurų) dydžio bauda.

D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

D. K. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB „A“ (duomenys pakeisti), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), generalinė direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnį būdama atsakinga už apskaitos dokumentų surašymo teisingumą, už juose esančių duomenų tikrumą bei pagal 21 straipsnį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2013 m. birželio 5 d. tyčia organizavo teisės aktų reikalaujamos UAB „A“ buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą:

2010-12-31 akcininkų susirinkime UAB „A“ akcininkams: jai, Do. K. ir L. K. nutarus atidėti 1 447 000 Lt akcijų pirkimui į išankstinius mokėjimus už finansinį turtą, ji, 2010-12-31 būdama bendrovei skolinga 1 430 000 Lt pagal 2006-12-12, 2007-01-02, 2007-11-20, 2008-12-12, 2009-01-05, 2009-02-02, 2009-03-17, 2009-10-01, 2009-10-01 paskolos sutartis ir pagal avanso apyskaitą kaip atskaitingas asmuo turėdama išduotus 17 000 Lt, jokios pinigų sumos, lygios jos įsipareigojimams bendrovei „A“, nepanaudojo finansiniam turtui bendrovės vardu realiai įgyti, tačiau pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, laikotarpyje nuo 2011-01-05 iki 2011-04 UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), davė nurodymą vyriausiajai buhalterei V. S. UAB „A“ apskaitoje be pateisinamųjų dokumentų jos visą įsiskolinimą apskaityti kaip grąžintą finansiniu turtu – akcijomis, o buhalterei V. S. vykdant jos nurodymą ir 2010 m. didžiojoje knygoje jos 1 447 000 Lt skolą perkėlus į finansinį turtą, kurio UAB „A“ realiai neįsigijo, įsiskolinimas UAB „A“ apskaitoje buvo atvaizduotas kaip grąžintas akcijomis, po ko 2011-04-29 vyriausiajai buhalterei V. S. pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus sudarius UAB „A“ balansą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31, jai parašu patvirtinus, šioje finansinėje ataskaitoje užfiksavus tikrovės neatitinkančius įrašus apie tai, kad ji 1 447 000 Lt skolą 2010 metais padengė finansiniu turtu, 2011 m. balandžio 29 d. šį žinomai neteisingą dokumentą su iškraipytais duomenimis apie UAB „A“ turto struktūrą elektroniniu būdu pateikė Valstybės įmonės „Registrų centras“ Panevėžio filialui, esančiam, adresu P. Puzino g. 7, Panevėžys (toliau – VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialas).

2012-10-12 UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bendrovės apskaitą tvarkančiam vyriausiajam buhalteriui A. M. , kuris nesuvokdamas nusikalstamų veiksmų pobūdžio, dėl jos kaltės, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, remiantis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuose jos nurodymu buvo įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys apie jos vadovaujamai bendrovei 2010 metais padengtą 1 447 000 Lt  skolą finansiniu turtu, sudarius UAB „A“ balansą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, jai parašu patvirtinus, šioje finansinėje ataskaitoje užfiksavus tikrovės neatitinkančius įrašus apie tai, kad ji 1 447 000 Lt skolą 2010 metais padengė finansiniu turtu, 2012 m. spalio 12 d. šį žinomai neteisingą dokumentą su iškraipytais duomenimis apie UAB „A“ turto struktūrą elektroniniu būdu pateikė VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialui.

Ji 28 000 Lt pinigų sumos, išduotos jai kaip atskaitingam asmeniui „A“, nepanaudojo finansiniam turtui bendrovės vardu realiai įgyti, tačiau žinodama, kad laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-06-05 UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), vyriausioji  buhalterė A. P. , pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, UAB „A“ apskaitoje savo iniciatyva be pateisinamųjų dokumentų jai pagal avansinę apyskaitą išduotus pinigus – 28 000 Lt apskaitė kaip panaudotus finansiniam turtui – akcijomis įgyti, o 2012 m. didžiojoje knygoje jos 28 000 Lt kaip atskaitingam asmeniui išduotus pinigus perkėlė į finansinį turtą, kurio UAB „A“ realiai neįsigijo, UAB „A“ apskaitoje jai išduotos 28 000 piniginės lėšos buvo atvaizduotos kaip panaudotos įgyjant akcijas, po ko žinodama, kad 2013-06-05 bendrovės apskaitą tvarkanti vyriausioji buhalterė A. P. , remdamasi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuose įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys apie jos vadovaujamai bendrovei 2010 metais padengtą 1 447 000 Lt  skolą finansiniu turtu ir 2012 metais pagal avanso apyskaitą jai išduotą 28 000 Lt sumą, padengtą finansiniu turtu, sudarius UAB „A“ balansą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, jai parašu patvirtinus, šioje finansinėje ataskaitoje užfiksavus tikrovės neatitinkančius įrašus apie tai, kad ji 2010 metais padengė 1 447 000 Lt  skolą finansiniu turtu bei 2012 metais už 28 000 Lt, išduotus jai kaip atskaitingam asmeniui, įgijo finansinio turto, 2013 m. birželio 5 d. šį žinomai neteisingą dokumentą su iškraipytais duomenimis apie UAB „A“ turto struktūrą elektroniniu būdu pateikė VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialui.

Buhalteriams D. K. skolą – 1 430 000 Lt (414 156,62 eurų) ir kaip atskaitingam asmeniui išduotas pinigines lėšas – 45 000 Lt (13 032,90 eurų) UAB „A“ apskaitoje melagingai atvaizdavus kaip grąžintus finansiniu turtu, ji organizavo apgaulingos UAB „A“ apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto ir jo struktūros už 2010-2012 metus.

Be to, D. K. nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „A“ generaline direktore, turinčia teisę veikti UAB „A“ vardu, bei 2010-11-02 UAB „A“ direktorės įsakymu Nr.10/11/02 sudarytos UAB „A“ pirkimų komisijos pirmininke ir projektų vadove, turinčia administracinius įgaliojimus atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą pagal 2010-09-23 UAB „A“ ir VšĮ Lietuvos Verslo paramos agentūros finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075 (toliau – 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartis) UAB „A“ vykdomame projekte, laikotarpyje nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos UAB „A“ – užvaldyti svetimas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – LVPA) administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, o būtent: sutinkamai su 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutarties 8.4 punktu privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2008-06-11 įsakymu Nr. 1K-212 (toliau – Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašas), pažeisdama šio aprašo 3, 4, 5 punkto reikalavimus: laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų, racionalaus lėšų naudojimo, užtikrinti kuo didesnį tiekėjų varžymąsi ir pirkimo rezultatą, kad įsigytų prekių, paslaugų ar darbų kainos neviršytų analogiškų prekių, paslaugų ar darbų vidutinių rinkos kainų, bei 26 punkto reikalavimus tiekėjams suteikti vienodas galimybes ir pateikti vienodą informaciją, ji pardavė UAB „A“ priklausančias prekes ženkliai padidintomis kainomis iš anksto jos neteisėtai parinktai laimėti pirkime apklausos būdu bendrovei, po ko šiai bendrovei pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas laimėti pirkime „Dėl SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų pirkimo“. Vėliau, atstovaudama UAB „A“ kaip projektų vadovė, pasirašė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias nupirko tas pačias, prieš kelias ar keliolika dienų, parduotas UAB „A“ priklausiusias  prekes, tokiu būdu padidindama jų kainą ir vėliau pateikdama sąskaitas faktūras, patvirtinančias didesnę nei realiai buvusi prekės kainą Lietuvos verslo paramos agentūrai, tokiu būdu kėsinosi apgaule užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, tačiau jų neužvaldė LVPA sustabdžius prašymų nagrinėjimą, t. y.

D. K. UAB „A“ vardu pagal 2011-04-19 Invoice Nr. DA110419LT Kinijoje iš firmos Shenzhen Jifan Trade Co3 įgijusi televizorius, kurio 1 vnt. kaina 129,19 Lt, su laikikliais, kurio 1 vnt. kaina 4,39 Lt (3 vnt. bendra kaina 400,74 Lt) ir juos, transportavus į Lietuvą, deklaravusi 2011-06-10 importo deklaracijoje Nr.11LTPR2000IM0054E8, vėliau minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi UAB „A“ viešbučio „B“ (duomenys pakeisti) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (toliau – viešbučio „B“ patalpos), tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pagal išankstinį susitarimą su UAB „C“ (duomenys pakeisti) direktoriumi R. P. išrašė UAB „A“ vardu 2011-07-26 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 televizorius su laikikliais UAB „C“ už 5 739 Lt be PVM, ir po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „C“ ir, šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-07-27 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl tų pačių prekių – 3 televizorių su laikikliais atpirkimo ir UAB „A“ pagal 2011-08-09 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atpirko minėtas prekes už 5 805 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 5 404,26 Lt sumai, 2011-08-22 pateikė LVPA 2011-08-18 mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011-08-09 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 5 805 Lt išlaidas televizoriams ir laikikliams (nors realiai patyrė tik 400,74 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę patirtų išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“  naudai pasikėsindama užvaldyti LVPA administruojamus 2 702,13 Lt (782,59 Eur).

Tokiais savo veiksmais D. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymą (toliau – Viešųjų pirkimų įstatymas), Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo 3, 4, 5 punkto reikalavimus: laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų, racionalaus lėšų naudojimo, užtikrinti kuo didesnį tiekėjų varžymąsi ir pirkimo rezultatą, kad įsigytų prekių, paslaugų ar darbų kainos neviršytų analogiškų prekių, paslaugų ar darbų vidutinių rinkos kainų, bei 26 punkto reikalavimus tiekėjams suteikti vienodas galimybes ir pateikti vienodą informaciją, ji pardavė UAB „A“ priklausančias prekes ženkliai padidintomis kainomis iš anksto jos neteisėtai parinktai laimėti pirkime bendrovei, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, nes tokiais valstybės tarnautojui prilyginto asmeniu tyčiniais savo veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo principus, sumenkino Lietuvos Respublikos prestižą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdama savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistemą, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams.

Be to, D. K. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB „A“ generaline direktore bei 2010-11-02 UAB „A“ direktorės įsakymu Nr.10/11/02 sudarytos UAB „A“ pirkimų komisijos pirmininke ir projektų vadove, laikotarpyje nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio pasikėsino apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, t. y.

D. K. UAB „A“ vardu pagal 2011-04-19 Invoice Nr. DA110419LT Kinijoje iš firmos Shenzhen Jifan Trade Co., LTD įgijusi televizorius, kurio 1 vnt. kaina 129,19 Lt, su laikikliais, kurio 1 vnt. kaina 4,39 Lt (3 vnt. bendra kaina 400,74 Lt) ir juos, transportavus į Lietuvą, deklaravusi 2011-06-10 importo deklaracijoje Nr.11LTPR2000IM0054E8, vėliau minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi viešbučio „B“ patalpose, tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, ji pagal išankstinį susitarimą su UAB „C“ direktoriumi R. P. išrašė UAB „A“ vardu 2011-07-26 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 televizorius su laikikliais UAB „C“ už 5 739 Lt be PVM, ir po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „C“ ir, šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-07-27 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl parduotų prekių – 3 televizorių su laikikliais pirkimo, po ko UAB „A“ pagal 2011-08-09 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atpirko minėtas prekes už 5 805 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 5 404,26 Lt sumai, 2011-08-22 pateikė LVPA 2011-08-18 mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011-08-09 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 5 805 Lt išlaidas televizoriams ir laikikliams (nors realiai patyrė tik 400,74 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsindama užvaldyti LVPA administruojamus 2 702, 13 Lt (782,59 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymo MP009 nagrinėjimą.

Organizuodama pirkimą apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo pagal įgyvendinamą projektą „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „A“, projekto kodas VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075, sužinojusi, kad šiame pirkime besiruošiančios UAB „D“ (duomenys pakeisti) siūloma kaina už Smoovie TV, video medžiagos imtuvą bus 10 000 Lt be PVM, direktoriui D. R. davė nurodymą  ženkliai  padidinti šios prekės kainą – nurodė sumą 61 900 Lt be PVM ir šią bendrovę pripažinusi pirkimo apklausos būdu laimėtoja, 2011-08-08 su ja UAB „A“ vardu sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), po ko UAB „A“ pagal 2011-08-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), iš UAB „D“ nupirko Smoovie TV, video medžiagos imtuvą už 61 900 Lt be PVM, tokiu būdu padidindama įgyjamo turto kainą 51 900 Lt sumai, 2011-08-22 pateikė LVPA 2011-08-18 mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011-08-17 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), prašydama 61 900 Lt išlaidas Smoovie TV, video medžiagos imtuvui pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsindama užvaldyti LVPA administruojamas 25 950 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi LVPA sustabdė mokėjimo prašymo MP009 nagrinėjimą.

Tokiu būdu, sukeldama buhalteriniuose dokumentuose įsigyjamų prekių kainas, D. K. apgaule kėsinosi užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas – 28 652,13 Lt (8 298,23 euro), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes paramos išmokėjimas buvo sustabdytas.

D. K. kaltinime dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dėl pasikėsinimo sukčiauti buvo inkriminuota ir tai, kad ji UAB „A“ vardu pagal 2009-04-02 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „E“ (duomenys pakeisti) įgijusi masažinius stalus su priedais ir širodaros stovus su priedais, bendros 35 488 Lt vertės, minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi viešbučio „B“ patalpose, tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pagal išankstinį susitarimą su UAB „D“ direktoriumi D. R. išrašė UAB „A“ vardu 2011-08-20 PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 masažinius stalus bei 3 širodaros stovus UAB „D“ už 59 670 Lt be PVM, ir po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „D“ bei šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-08-22 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl parduotų prekių, taip pat ir 3 vnt. masažinių stalų bei 3 vnt. širodaros stovų pirkimo, po ko UAB „A“ pagal 2011-08-22 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atpirko minėtas prekes už 60 000 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 24 512 Lt sumai, 2011-09-26 pateikė LVPA 2011-09-22 mokėjimo prašymą Nr. 10 kartu su 2011-08-22 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 60 000 Lt išlaidas masažiniams stalams ir širodaros stovams (nors realiai patyrė tik 35 488 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsindama užvaldyti LVPA administruojamus 12 256 Lt (3 549,58 eurų). Apygardos teismas šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino, konstatavęs, jog byloje surinkti įrodymai nepakankami kategoriškai tvirtinti, kad D. K. pasikėsino užvaldyti  12 256 Lt (3 549,58 eurų).

D. K. taip pat buvo kaltinama pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, apgaulingai tvarkydama apskaitą, išvengė turtinės prievolės sugrąžinti paskolą, tokiu būdu pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „A“ turtą – 1 475 000 Lt (427 189,52 eurų).  Apygardos teismas D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d.  nuosprendžio dalį, kuria D. K. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį: pripažinti D. K. kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 3 metams.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį pakeisti:

nustatyti, kad D. K. , būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, siekdama turtinės naudos UAB „A“ – užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, piktnaudžiavo tarnyba, apklausos būdu organizuodama du pirkimus: 3 vnt. televizorių su laikikliais pirkimą bei 3 vnt. masažinių stalų ir 3 vnt. širodaros stovų pirkimą;

nustatyti, kad D. K. pasikėsino apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas didelės vertės LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas – 40 908, 13 Lt (11 847,81 eurų) apklausos būdu organizuodama tris pirkimus: 3 vnt. televizorių su laikikliais pirkimą, 3 vnt. masažinių stalų bei 3 vnt. širodaros stovų pirkimą ir Smoovie TV, video medžiagos imtuvo pirkimą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios. D. K. nusikalstamus veiksmus šioje dalyje perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi bei 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtas bausmes, esant idealiajai sutapčiai, subendrinti apėmimo būdu, o kitas – iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 450 MGL (16 947 eurų) dydžio baudą.

Prokurorė nurodo, kad apygardos teismas, padaręs išvadą, jog bylos įrodymai neleidžia kategoriškai tvirtinti, kad D. K. , organizavusi apgaulingą apskaitos tvarkymą, išvengė turtinės prievolės sugrąžinti paskolą, tokiu būdu pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „A“ turtą – 1 475 000 Lt, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, rėmėsi išimtinai nuteistosios parodymais, juos vertino atsietai nuo kitų įrodymų visumos ir nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad D. K. iniciatyva UAB „A“ jai suteiktos paskolos buvo iškeltos į balanso dalį – finansinį turtą, taip pat, kad piniginių lėšų teisinio režimo pasikeitimas savaime nesuponuoja fakto, jog lėšos pasisavintos iš teisėto jų savininko – UAB „A“ ir taip išvengta prievolės sugrąžinti paskolą. Siekiant pagrįstai atsakyti, ar pakeičiant teisinį turto režimą buvo pasisavintas svetimas patikėtas turtas, reikia objektyviai nustatyti tokio keitimo priežastis, tikslą ir pasekmes, tačiau pirmos instancijos teismas to nepadarė. Teismas, remdamasis D. K. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad pastaroji 2011 metų pradžioje nurodydama buhalterei jos 1 447 000 Lt skolą atvaizduoti kaip įgytą finansiniu turtu, vėliau kaip direktorė patvirtindama UAB „A“ balansus už 2010, 2011, 2012 metus, neturėjo tyčios šių pinigų pasisavinti. Byloje surinkti duomenys rodo priešingai – D. K. ne tik, kad norėjo savo nuosavybe paversti jai patikėtus pinigus, tačiau tiesiogine tyčia įvykdė pasisavinimą. Pagal laikotarpiu nuo 2006-12-12 iki 2009-10-01 sudarytas paskolos sutartis D. K. iš bendrovės „A“ buvo pasiskolinusi 1 430 000 Lt ir jai išduodamos paskolos ketverius metus buvo apskaitomos 2006-2010 metų bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Jokių objektyvių priežasčių 2011 metais jos paskolą apskaityti padengtą finansiniu turtu ir dar nurodant, kad tai padaryta ankstesniu laiku – 2010 metais, nebuvo. Pati D. K. teisme nepaaiškino, kodėl būtent 2011 metais buvo nuspręsta jos skolą UAB „A“ panaikinti, atvaizduojant kaip 2010 metais padengtą akcijomis, tik akcentavo, jog po iškėlimo ji norėjo sutvarkyti dokumentus – vadovaujamai UAB „A“ perleisti jai priklausančias Latvijoje registruotos UAB (SIA) „F“ (duomenys pakeisti) akcijas, tačiau šie jos parodymai prieštarauja  surinktai medžiagai, kitų proceso dalyvių nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Dokumentų nesutvarkymą D. K. motyvavo laiko stoka: pasak jos, reikėjo padidinti įstatinį UAB „F“ kapitalą, o tokiam dokumentų tvarkymui reikėjo pinigų, kurių trūko. Vykdant teisinės pagalbos prašymą gauti duomenys patvirtina, kad D. K. UAB „F“ akcijas įgijo dar 2007-09-28, taip pat 2008-01-15, kuomet tapo vienintele akcininke, o nuo 2007-09-28 ėjo ir UAB „F“ direktorės pareigas. Pagal Latvijos teisėsaugos pareigūnų pateiktus duomenis, visi žemės sklypo ir akcijų nuosavybės dokumentai buvo sutvarkyti (t. 13, b.l. 12-14, 15-17). Be to, UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios V. S. ir V. M. nurodė visai kitokias priežastis, dėl ko D. K. joms nurodė negalinti pateikti dokumentų: V. S. nurodė, kad D. K. jai aiškino dokumentus pateiksianti vėliau, nes reikia išversti į lietuvių kalbą, užregistruoti ir viską sutvarkyti, o V. M. paaiškino, jog siekiant sutvarkyti dokumentus iš pradžių buvo planuota, kad D. K. UAB „A“ parduos dalį jai nuosavybės teise priklausančių UAB „A“ akcijų (bendrovė nusipirks savo akcijų), o 2013 metais kilo idėja, kad D. K. UAB „A“ nuosavybės teise perleis Latvijos įmonės akcijas, tačiau šios idėjos nepavyko įgyvendinti, nes direktorė neturėjo jokių dokumentų ir negalėjo imtis jokių veiksmų, kad viską sutvarkyti. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir skirtingi įrašai apie finansinį turtą paaiškinamuosiuose raštuose: 2010 ir 2011 metų aiškinamuosiuose raštuose nurodyta, kad bendrovė sukaupė kito finansinio turto 1 447 000 Lt – pagal preliminarius duomenis įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, tačiau dar negavo tai patvirtinančios dokumentacijos, o 2012 metais aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad „bendrovė 2012 metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupta 1 475 000 Lt. Pagal preliminarius duomenis įmonė įsigijo nuosavų akcijų, kurios šiuo metu dar neužregistruotos“. Visi šie duomenys, prokurorės nuomone, akivaizdžiai rodo, kad 2011-2013 metais UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje įrašai už 2010-2012 metus buvo daryti ne siekiant užfiksuoti ūkinę operaciją – įgytas kitos bendrovės akcijas, o siekiant panaikinti duomenis apie D. K. įsiskolinimą vadovaujamai bendrovei „A“.

Apeliantė taip pat nurodo, kad 1 447 000 Lt D. K. įsiskolinimas buvo panaikintas 2011 metais tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011-04-29, atliekant įrašus 2010 metų apskaitoje. 2013 metais nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013-06-05, panaikintas ir įrašas apie D. K. 2012 metais kaip atskaitingo asmens negrąžintą 28 000 Lt sumą. Nagrinėjant bylą teisme gynyba pateikė UAB „A“ balansus už 2013 ir 2014 metus, kuriuose vėl buvo fiksuotas D. K. 1 475 000 Lt įsiskolinimas bendrovei. Remiantis V. M. parodymais, skola bendrovei „A“ „atstatyta“ 2013 metų antroje pusėje atvaizduojant, jog įrašai padaryti 2013 metų pradžioje, ir balanse už 2013 metus jau atvaizduotas D. K. įsiskolinimas bendrovei. Taigi, šie 2011-2012 metais padaryti nepagrįsti įrašai lėmė, kad UAB „A“ apskaitoje trejus metus nebuvo fiksuojama D. K. 1 430 000 skola bendrovei ir atitinkamai trejus bei vienerius nebuvo fiksuota, kad ji, kaip atskaitingas asmuo, yra neatsiskaičiusi atitinkamai už 17 000 Lt (2010 metais) ir 28 000 Lt (2012 metais) panaudojimą. Taigi, D. K. , kurios iniciatyva buhalterinėje apskaitoje buvo pakeistas UAB „A“ turto teisinis režimas, panaikino savo prievolę – ne vėliau kaip nuo 2011-04-29 ji nebeprivalėjo grąžinti 1447 000 Lt paskolos ir nuo ne vėliau kaip 2013-06-05 nebebuvo skolinga už iš bendrovės paimtus dar 28 000 Lt, kas rodo, jog šiuo laiku ji įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Būtent nuo įrašo apie skolą panaikinimo momento – 2011 metais, ne vėliau kaip 2011-04-29, ir 2013 metais, ne vėliau kaip 2013-06-05, D. K. nebeprivalėjo įvykdyti UAB „A“ turtinės prievolės – grąžinti pinigų. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ar juo naudotis, arba disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Tai, kad D. K. su UAB „A“ pinigais elgėsi kaip su savais ir bendrovės pinigų panaudojimas ne visuomet buvo pagrįstas ir ekonomiškai naudingas UAB „A“, apeliantės teigimu, iš dalies įrodo ir skolinimosi aplinkybės. Nuteistoji iš bendrovės pinigus skolinosi įvairiai, tiek paimdama grynaisiais pinigais, tiek gaudama pavedimu į sąskaitą, kai kurie išduodami pinigai iš pradžių buvo apskaitomi kaip išduoti atskaitingam asmeniui, vėliau nurodant, kad tai paskola, o sumos, apskaitomas kaip skolintos, svyravo nuo 241,91 Lt iki 750 000 Lt. Paskolos, kurių suma per kartą siekė ir 750 000 Lt, D. K. buvo išduodamos laikotarpiu nuo 2006 iki 2009 metų, kai jai 2006 metais išmokėtas atlyginimas buvo 38 204,22 Lt, o 2007 metais – 24 371,93 Lt (2013-11-12 specialisto išvados Nr. SI-11, 4 T. b.l. 39-44). 28 000 Lt, kurie 2013 metais UAB „A“ apskaitoje buvo atvaizduoti kaip 2012 metais D. K. grąžinti finansiniu turtu, pas D. K. pateko pagal 2009-10-16 sudarytą ir jau po savaitės nutrauktą sutartį su UAB „G“ (duomenys pakeisti), pagal kurią minėta bendrovė turėjo atlikti rangos darbus. Prieš dvi dienas iki sutarties  nutraukimo UAB „A“ bendrovei „G“ pervedė 28 624 Lt, nurodydama, kad tai avansas pagal sutartį, o po dviejų dienų, sutartį nutraukus, D. K. nurodymu pinigus – 28 620 Lt UAB „G“ grąžino į jos asmeninę sąskaitą, kas leidžia pagrįstai teigti, kad sutartis Nr. 09/10-16 buvo sudaryta ne rangos darbams atlikti, o pinigams iš UAB „A“ per UAB „G“ pervesti D. K. .

Prokurorė teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog įmonės 2010-2012 metų paaiškinamuosiuose raštuose buvo nurodomas nesibaigęs procesas ir jokių įrašų apie baigtą akcijų perleidimo sandorį nėra. Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad D. K. 1 475 000 Lt paskola buhalterinėje apskaitoje buvo panaikinta, o vieninteliu 2010-2012 metų paaiškinamuosiuose raštuose esančiu įrašu buvo padaryta nuoroda ne į D. K. turimus įsipareigojimus bendrovei, o aplinkybė, kad UAB „A“ turi įgijusi: 2010-2011 metais – kitos įmonės akcijų, 2012 metais – nuosavų akcijų, kurioms nesutvarkyti dokumentai. Be to, aiškindamas buhalterijoje padarytus įrašus, teismas nepakankamai įvertino UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimus teismui, kad 2010 metais D. K. įsipareigojimas yra matomas, tačiau vėlesniais laikotarpiais apskaitoje nebesimato, kad D. K. yra įmonei skolinga nurodytą pinigų sumą, o jeigu nagrinėjamas faktas būtų nepastebėtas, įmonė per tam tikrą laiką galėtų finansinį turtą po truputį nurašyti ir D. K. nebereikėtų grąžinti paskolos, taip pat liudytojos V. M. parodymus, kad jeigu apskaitoje nesugrąžinti finansinio turto į paskolą, buhalterinėje apskaitoje nebūtų fiksuota paskola ir nebūtų įgytas finansinis turtas, tokiu atveju įmonei būtų žala lygi paskolos dydžiui. Be to, liudytoja V. M. nurodė ir kitą svarbią aplinkybę, t.y. kad D. K. pradėjo aiškintis, konsultuotis, kaip su Latvijos įmonės dokumentais sutvarkyti UAB „A“ apskaitą, tik 2013 m. antroje pusėje, t.y. praėjus trims metams nuo įvykio ir tik tuomet, kai pareigūnai jau buvo pradėję ikiteisminius tyrimus dėl pastarosios veiksmų. Šios aplinkybės, apeliantės manymu, rodo, kad D. K. tikslas ir 2013 metais buvo ne tinkamai sutvarkyti bendrovės apskaitą, o atstatyti jos panaikintus įsipareigojimus, taigi, paslėpti jau įvykdytą nusikaltimą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Specialistės paaiškinimai, kad tuo atveju, jeigu į balansą yra atstatoma paskola su paskaičiuotomis palūkanomis ir apskaitoje matosi D. K. skola, įmonė žalos nepatiria, bei liudytojos V. M. parodymai, kad D. K. skola bendrovei atstatyta ir yra nepanaikinta, teisiniam vertinimui, ar D. K. įvykdė pasisavinimą, įtakos neturi, o jos veiksmai „atstatant“ paskolą vertintini kaip bendrovei nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas. Be to, apygardos teismas, nuteisdamas D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bet išteisindamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, buvo nenuoseklus. Buhalterinės apskaitos baigtumo momentas nuosprendyje teisingai susietas su neteisingų įrašų UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje padarymu. Teisingo fakto apie negrąžintą D. K. paskolą nurodymas 2013 metais pagrįstai nebuvo pripažintas kaip šalinantis atsakomybę už sąmoningai anksčiau padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus, sąlygojusius negalėjimą nustatyti bendrovės 2010-2012 metų veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio, o tuo pačiu negali būti pripažintas kaip šalinantis atsakomybę už turto pasisavinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs kad baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 ir 223 straipsnius taikymo klausimas pirmiausiai turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą yra įmanoma vertinant tuos buhalterinius dokumentus, kurie yra įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir gali būti bet kuriuo metu pateikti (paimti) prireikus patikrinti įmonės ūkinę finansinę veiklą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395/2009, Nr. 2K-494/2013). Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad buhalterinę apskaitą tvarkančių, o tuo pačiu ir už svetimo turto valdymą atsakingų asmenų veiksmus reikia vertinti jų įprastinės veiklos vykdymo metu, t. y. tuo metu, kai pareigūnai nėra pradėję ikiteisminio tyrimo ar kai atsakingos institucijos nėra susidomėjusios vykdoma veikla, mokėtinais mokesčiais. Šiuo aspektu, pasak prokurorės, reikšmingas ir specialisto išvadoje nustatytas faktas, kad UAB „A“ panaikinus įrašus apie D. K. paskolą, D. K. iš UAB „A“ gavo pajamų iš viso 1 475 000 Lt, kurios nebuvo apmokestintos. 2013-11-25 Specialisto išvadoje Nr. 5-5/88 nurodyta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – GPMĮ) 22 straipsnio 2 dalies nuostatas, D. K. bendrovei negrąžintos lėšos vertinamos kaip A klasės pajamos (t. y. kitos veiklos pajamos, kurias gyventojui išmoka su juo darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijęs asmuo), todėl vadovaujantis GPMĮ 6 ir 23 straipsnių nuostatomis bendrovė tiriamuoju laikotarpiu neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 221 250 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Nuo nusikalstamu būdu įgytų pinigų mokesčiai nemokami, tačiau į šį faktą būtina atsižvelgti vertinant D. K. veiksmų, kuriais, nesant teisinio pagrindo, panaikinamas įsiskolinimas bendrovei, pavojingumą.

Prokurorė pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu kreditoriaus ar žalą patyrusio asmens galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, apsunkinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-208/2013, Nr. 2K-7-85/20013). Šiuo atveju svarbu tai, kad D. K. ėjo UAB „A“ direktorės pareigas ir jai priklausė 80 procentų akcijų. Taigi, direktorei bendrovės, kurios didžioji dalis akcijų priklausos jai pačiai, o likusi dalis – jos šeimos nariams (10 % dukrai Do. K. ir 10 % sūnui L. K. ), turtą paverčiant nuosavu, akivaizdu, jog pretenzijų akcininkai gali ir neturėti (laikotarpiu nuo 2011 iki 2012 metų ir neturėjo), todėl turto sugrąžinimas bendrovei tampa neįmanomas. Dėl to bendrovei padaroma akivaizdi didelė žala, o nuo valstybinės mokesčių inspekcijos nuslėpus paskolos D. K. panaikinimo faktą, padaroma didelė žala valstybei nesumokėtų 221 250 Lt mokesčių pavidalu. Visos šios aplinkybės, pasak prokurorės, patvirtina, kad D. K. , organizavusi apgaulingos apskaitos tvarkymą, ko pasekoje UAB „A“ apskaitoje laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2013 m. birželio 5 d. jos paskola buvo melagingai atvaizduota kaip grąžinta finansiniu turtu, išvengė turtinės prievolės sugrąžinti paskolą ir pasisavino didelės vertės svetimą patikėtą turtą – 1 475 000 Lt ( 427 189, 52 eurų), tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantė teigia, kad apygardos teismas taip pat nepagrįstai D. K. iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pašalino aplinkybę, kad pastaroji UAB „A“ vardu pagal 2009-04-02 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „E“ įgijusi 3 masažinius stalus su priedais ir 3 širodaros stovus su priedais, juos 2011-08-20 pardavė UAB „D“, po to dėl šių daiktų suorganizavusi pirkimą, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi pripažino pirkimo laimėtoju UAB „D“ ir sudariusi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „A“ vardu 2011-08-22 vėl įgijo tuos pačius 3 masažinius stalus bei 3 širodaros stovus, tokiu būdu buhalteriškai padidino įgyjamo turto kainą 24 512 Lt (7 099,17 eurų) suma ir pasikėsino apgaule vadovaujamos bendrovės naudai užvaldyti 12 256 Lt (3 549,58 eurų) sumą. Teismas sprendimą pašalinti iš kaltinimo šias aplinkybes, motyvavo tik tuo, kad tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta ir nebėra galimybės nustatyti realios kaltinime nurodyto turto įsigijimo kainos, tačiau, pasak prokurorės, šių prekių vertė byloje buvo nustatyta vadovaujantis iš skirtingų šaltinių gauta informacija, ji apskaičiuota ir kaltinime įrašyta aplinkybes aiškinant kaltinamosios naudai, kaip reikalauja in dubio pro reo principas. Specialistė, įvertinusi jai pateiktą medžiagą, padarė išvadą, kad 3 masažinių stalų bei 3 širodaros stovų savikaina 28 446 Lt (2013-11-25 Specialisto išvados Nr. 5-5/88). Kaltinime nurodyta didesnė masažinių stalų ir širodaros stovų savikaina – 35 488 Lt, kuri paskaičiuota atsižvelgiant į 2013-11-12 apžiūros UAB „A“ patalpose metu šios bendrovės atstovės Do. K. pateiktą informaciją, lengvinančią nuteistosios D. K. padėtį. 2013-11-11 Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos pareigūnui pareikalavus UAB „A“ parodyti pagal 2011-08-25 UAB „D“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytas prekes, UAB „A“ atstovė parodė ne tik masažinius stalus ir širodaros stovus, bet ir 2 talpas ant ratukų, 6 indus, 2 stovus, ant kurių uždėti 2 indai su šaukštais, paaiškindama, kad tai yra masažinių stalų papildoma įranga. Atsižvelgiant į tai, kad ši Do. K. nurodyta įranga buvo įgyta kartu su masažiniais stalais ir širodaros stovais, liko nepaneigta tikimybė, kad iš tiesų masažiniai stalai ir širodaros stovai, kurie pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 59 670 Lt buvo parduoti UAB „D“, o vėliau iš šios bendrovės nupirkti už 60 000 Lt be PVM, buvo parduoti ne vieni, o su Do. K. nurodyta papildoma įranga, kurios įgijimo savikaina – 7 042 Lt buvo nustatyta remiantis UAB „E“ direktorės E. K. parodymais ir rašytine medžiaga.

Apeliaciniu skundu nuteistosios D. K. gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, D. K. nepadarius šių nusikalstamų veikų.

Nuteistosios D. K. gynėjas teigia, kad apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas kaltinamasis aktas, neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir tai sutrukdė nagrinėti bylą, o teismas šių pažeidimų negalėjo ištaisyti ir neištaisė. Apygardos teismas konstatavo, kad D. K. veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje sudėtį, nes pastaroji nurodė buhalteriams į įmonės balansus įrašyti neteisingus duomenis. Tačiau UAB „A“ metinės finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose, kuriuos pasirašė D. K. , nurodė, kad preliminariai įgijo akcijas, bet dokumentų dar neturi. Taigi, aiškinamuosiuose raštuose buvo fiksuotas tam tikras procesas, intencija, kuri nepasibaigė, ir nėra jokio konstatavimo apie jau įvykusį sandorį, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „A“ apskaitoje atskaitingam asmeniui išduotos piniginės lėšos buvo atvaizduotos kaip grąžintos finansiniu turtu, kad UAB „A“ apskaitė jau įsigytas akcijas. Bendrovės finansines ataskaitas sudaro dokumentų paketas: lydraštis, balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, metinės finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas ir šių dokumentų informacija turi būti vertinama visumoje, o ne atskirai. Balanse nėra galimybės pateikti tekstinės informacijos, ji pateikiama aiškinamuosiuose raštuose, todėl administratoriui teikiama kompleksinė ataskaita ir ji turi būti vertinama visumoje. Šiuo konkrečiu atveju įmonės finansinė ataskaita atitiko kitus įmonės dokumentus – 2010 m. gruodžio 31 d. akcininkų sprendimą dėl lėšų, esančių pas atskaitingą asmenį, panaudojimo. Pasak apelianto, šiuo konkrečiu atveju lieka neaišku, dėl kokio buhalterinės apskaitos dokumento netinkamo užpildymo D. K. pripažinta kalta – ar dėl balanso, ar dėl kito dokumento. Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje vartoja terminą „finansinė ataskaita“ (t. y. vienaskaita), tačiau įstatymai įpareigoja bendroves pateikti „finansines ataskaitas“ (daugiskaita), kurios savo ruožtu susideda iš keleto dokumentų. Kuriame konkrečiai dokumente esantys duomenys tariamai neatitinka tikrovės, teismas nenurodė. Be to, juridinių asmenų balansuose tiek suteiktos paskolos, tiek finansinis turtas apskaitomas kaip ilgalaikis turtas, todėl pakeitus balanso eilutes jo esmė visiškai nepakito ir paskolos buvo apskaitytos kaip turtas. Liudytoja V. S. parodė, kad paskolos, kuriose nenurodytas grąžinimo terminas, apskaitomos kaip ilgalaikis turtas, kitos įmonės akcijos balanse taip pat apskaitomos kaip ilgalaikis turtas, todėl tokio ilgalaikio turto apskaitymas skirtingose eilutėse balansui įtakos neturi. Ši liudytoja taip pat parodė, kad 26-tasis standartas leidžia planuojamą sandorį įtraukti į balansą, ką patvirtina ir minėto Verslo apskaitos standarto „Išvestinės finansinės priemonės“ nuostatos, čia planuojamas sandoris apibūdinamas kaip įmonės įprastinės veiklos sandoris, kurio sudarymo tikimybė ateityje yra labai didelė. Liudytoja V. S. patvirtino, kad turėjo akcininkų sprendimą dėl akcijų pirkimo, todėl visiškai pagrįstai galėjo apskaityti planuojamą sandorį. Liudytoja V. M. taip pat parodė, kad tokiu būdu deklaruoti finansinį turtą galima, tačiau, anot jos, reikia per pusę metų susitvarkyti dokumentus. Be to ji nurodė, kad avansinius mokėjimus į balansą galima perkelti ir žodiniu nurodymu. Specialistė I. Karkauskienė teismui paaiškino, kad tiek paskola, tiek akcijos yra finansinis turtas, pakeitus balanso eilutes turto nepamažėjo, tik pasikeitė jo struktūra, ir jei už 2013 m. balansas būtų pataisytas, pažeidimo nebūtų. Nuteistoji D. K. teismui paaiškino, kad iš įmonės pasiskolino pinigų ir nupirko žemės sklypą Latvijos Respublikoje Rucavas valsčiuje, siekiant, kad UAB „A“ padarytų investiciją, dėl tinkamo sandorio apiforminimo tarėsi su Latvijos teisininke, kuri pasiūlė brangų sprendimo būdą (20 000 eurų), vėliau tarėsi su auditoriumi, tačiau iki dokumentų paėmimo nespėjo sutvarkyti dokumentų. D. K. parodymus apie gautas paskolas patvirtina UAB „A“ banko sąskaitų išrašai, kasos išlaidų orderiai, sudarytos paskolos sutartys, o taip pat ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) medžiaga. 2013 m. lapkričio 12 d. Panevėžio VMI paneigė abejones dėl D. K. , kaip dalinės UAB „F“ akcininkės, lėšų pakankamumo 2007 m. lapkričio 24 d. įsigyti žemės sklypą Latvijos Respublikoje – mokestinio patikrinimo metu konstatavo, kad pastaroji 2006-2007 metais turėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės sklypą, ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 1891 bei 216 straipsniuose, buvo nutrauktas. Šios aplinkybės, pasak gynėjo, patvirtina D. K. parodymus dėl pinigų panaudojimo, o taip pat tas aplinkybes, kad esant skirtingoms jurisdikcijoms nebuvo paprasta buhalteriškai įforminti užsienio bendrovės akcijų įsigijimą, ir parodo, kad nuteistoji neturėjo tyčios apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. D. K. realiai per Latvijos Respublikos jurisdikcijoje esantį juridinį asmenį įgijo žemės sklypą, ketino Latvijos Respublikos jurisdikcijoje veikiančio juridinio asmens akcijas įkelti į UAB „A“ finansinį turtą, bet nespėjo to padaryti. Be to, teismui buvo pateiktos UAB „A“ 2013 metų finansinės ataskaitos. 2013 metų balanse apskaityta 1 475 000 litų paskola D. K. , t.y. negavus akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, pas atskaitingą asmenį esančios lėšos vėl tapo apskaitomos kaip paskola, kas dar kartą parodo, kad ketinimų apskaitymas bei vėliau sekęs įrašų atstatymas nepasiekė tokio pavojingumo lygio, kuris turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Apeliantas taip pat pažymi, kad BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai atsiranda šiame kodekso straipsnyje numatyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nurodo, kad pirmiau aptarti liudytojų parodymai ir specialistės paaiškinimai patvirtina, kad akcininkės skolą perkėlus į kitą finansinį turtą, bendrovės turtas nei sumažėjo, nei padidėjo, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad negalima nustatyti įmonės turto. Tas pats pasakytina ir dėl įmonės turto struktūros – mokėtinos sumos buvo perkeltos į kitą finansinį turtą, taigi, įmonės turto struktūra buvo visiškai aiški, ji matėsi įmonės balanso eilutėse. 2013-11-25 specialisto išvadoje Nr. 5-5/88, kuria rėmėsi kaltinimas ir teismas, nurodyti šeši tariami pažeidimai, kurių visuma nulėmė tariamą negalimumą iš dalies nustatyti turto, kapitalo ir t. t. D. K. buvo kaltinama ir nuteista tik dėl vieno iš tariamų pažeidimų padarymo ir specialisto išvadoje nėra duomenų, ar dėl šio vieno tariamo pažeidimo kilo pasekmės, būtinos baudžiamajai atsakomybei. Be to, akivaizdu, kad minėtos specialisto išvados 5-o punkto teiginiai D. K. inkriminuoti išimtinai pagal UAB „A“ dokumentus, jokio priešpriešinio patikrinimo daryti nereikėjo, be to, pati įmonė savo aiškinamuosiuose raštuose nurodė, kad preliminariai įgijo akcijas, tačiau dokumentų dar neturi, suprasti tokį aiškinamąjį raštą apskritai nereikia jokių specialių žinių. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, gynėjo nuomone, nėra baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, kurie pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nustatomi atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-7-176-303/2015), nes pirminių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių negavimas žinomas analizuojant pačios įmonės dokumentus, juose tiesiogiai parašyta, kad turima tam tikrų tikslų, tačiau jie dar nėra įgyvendinti, ir jokio papildomo tyrimo šioms aplinkybėms nustatyti nereikėjo. Specialistė teisme taip pat nenurodė, kad būtų atlikusi kokį nors priešpriešinį tikrinimą ar tyrimą.  

Gynėjas teigia, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, apibrėžiančias valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusą bei apibūdinančias pasekmes (žalą), dėl piktnaudžiavimo tarnyba uždraustos veikos padarė išvadas, kurių nepagrindžia bylos duomenys, todėl nepagrįstai pripažino D. K. kalta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014) ir nurodo, kad kasacinis teismas tokį statusą sieja su administracinių įgaliojimų turėjimu. Valstybės tarnautojui prilygintas asmuo turi įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims ar kitokius administracinius įgaliojimus, susijusius su viešojo administravimo veikla. Šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, kad D. K. turėtų įgaliojimus asmenims, dirbantiems ne UAB „A“. Ji buvo privataus ūkio subjekto vadovė, UAB „A“ vertėsi viešbučio, restorano, SPA centro ir sporto klubo veikla, kas nelaikytina viešojo administravimo įgyvendinimu. Viešojo administravimo neįgyvendino ir šios bendrovės vadovė. Be to, teismų praktikoje asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, statusas siejamas su teisiškai reikšmingų paslaugų, susijusių su viešojo intereso įgyvendinimu, atlikimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje plenarinės sesijos nutartyje yra išaiškinęs, kad viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija). Šis teismas taip pat pažymėjo, kad kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz. asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Viešbučio, restorano, SPA centro veikla nėra interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Europos Sąjungos paramos kreipiasi ūkininkai, įvairių formų juridiniai asmenys, tačiau tai nereiškia, kad šie subjektai pradeda įgyvendinti viešąjį interesą. Teismų praktikoje, kilus tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimui, analogiškos veikos neužtraukdavo baudžiamosios atsakomybės (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-55-92/2014; Panevėžio apygardos teismo nutartis 1A-7-168/2011). Viešąjį interesą įgyvendina institucijos, kurios skirsto valstybės ar Europos Sąjungos paramą, o ne privatūs subjektai, kurie tą paramą gauna. Be to, valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso priskyrimas remiantis tuo, kad kėsintasi padaryti turtinę žalą ne privačiam ūkio subjektui, o valstybei, pasak gynėjo, apskritai prieštarauja asmenų lygiateisiškumo principui, turto, į kurį tariamai buvo kėsinamasi, nuosavybės forma negali turėti įtakos sprendžiant, ar asmuo yra nusikaltimų valstybės tarnybai subjektas.

Pasak apelianto, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad D. K. neteisėtai sudarė sąlygas audio/video aparatūros pirkime laimėti UAB „C“. UAB „A“ pirkime apklausos būdu audio /video aparatūrai pirkti dalyvavo trys bendrovės: UAB „C“, UAB „H“ (duomenys pakeisti), UAB „I“ (duomenys pakeisti). Teisme apklaustas UAB „H“ atstovas R. L. parodė, kad teikė realų pasiūlymą pirkimui, į pirkimus paprastai eina su 10-15% antkainiu, D. K. neprašė nurodyti kokią nors konkrečią kainą. UAB „I“ vadovas V. C. taip pat parodė, kad kainas nustatė pati bendrovė, niekas neprašė kainų padidinti, pasiūlyme nurodyta kaina pakankami reali. R. P. , dirbęs UAB „C“, parodė, kad kaina pasiūlyme buvo reali, jis pirko įrangą iš keleto tiekėjų, iš ko pirko televizorius, nepamena. Papildomai įvertino komplektavimo darbus, kabelius, „upsus“, kaina buvo reali, su apsidraudimu, jos dirbtinai nepadidino. Šie duomenys, gynėjo teigimu, patvirtina, kad apklausa vyko realiai, pirkimo laimėtoju pripažinta bendrovė, pasiūliusi mažiausią kainą, todėl teismo išvados dėl sutarto pirkimo yra nepagrįstos. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad D. K. pažeidė Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo 3, 4, 5, 26 punktus, tačiau nenustatė ir nenurodė, kuo įvykęs pirkimas prieštaravo šio aprašo 3 punkte nurodytam pirkimo tikslui, kuo pasireiškė 4 punkte įtvirtintų principų pažeidimas (liudytojai V. C. , R. P. , R. L. apie kokį nors jų (ar vieno iš jų) teisių pažeidimą, diskriminavimą, nevienodų sąlygų sudarymą neparodė). Apklausoje dalyvavo trys pardavėjai, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad tiekėjų skaičius per mažas. Liudytojai V. C. , R. P. , R. L. parodė, kad apklausos metu teikė pasiūlymus realiomis kainomis, kito kainų patikrinimo (vidutinių rinkos kainų) nei teismas, nei ikiteisminis tyrimas neatliko, visiems tiekėjams buvo žinoma vienoda informacija, jiems buvo taikomi vienodi reikalavimai, todėl teismo išvados dėl Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo 5 ir 26 punktų pažeidimo taip pat nepagrįstos.

Nuteistosios D. K. gynėjas teigia, kad apygardos teismo sprendimas iš esmės pagrįstas objektyviu pakaltinimu, nes teismas nuosprendyje nenurodė, kokius veiksmus objektyviai atliko D. K. . Akivaizdu, kad ne ji nupirko Kinijoje tris televizorius (tai nebuvo tirta ir nagrinėta teisme), teisminio nagrinėjimo metu visai nebuvo tirta ir nežinia kuo remiantis nustatyta, kad D. K. deklaravo importuotas prekes (iš bylos dokumentų, priedo prie specialisto išvados matyti, kad importuotas prekes deklaravo UAB „Tarpa“), teisme nebuvo tiriama ir nebuvo nustatyta, ar tikrai D. K. išrašė 2011 m. liepos 26 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „C“ (vizualiai matyti, kad šioje sąskaitoje yra ne D. K. parašas), taip pat neaišku, kuo pasireiškė sąlygų pirkimui laimėti sudarymas – dalyvavusių bendrovių vadovai patvirtino, kad pirkimas buvo realus, jokio tariamo susitarimo nebuvo. Nenustatyta, ar pati D. K. išsiuntė pasiūlymus, juos gavo, informavo pirkimo dalyvius ir t.t. Nuteistoji buvo UAB „A“ generalinė direktorė, projekto vadovė, ji nurodė konkrečius asmenis, atlikusius vykdomąjį darbą, tačiau šie asmenys ir jų veiksmai, motyvai netirti ir nenustatyti.

Apeliantas pažymi, kad tiek kaltinime, tiek nuosprendyje nurodyta, jog D. K. savo veiksmais pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, tačiau neįvardintos konkrečios šio įstatymo nuostatos, kurios buvo pažeistos. Byloje aktualiu laiku galiojęs Viešųjų pirkimų įstatymas viešąjį pirkimą apibūdino kaip perkančiosios organizacijos atliekamą prekių, paslaugų ar darbų pirkimą, kurio tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį (2 straipsnio 32 punktas), o perkančioji organizacija apibrėžiama kaip valstybės ar savivaldybės valdymo institucija; viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kuris atitinka to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlygas; viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų asociacija; to paties įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose nurodytos perkančiosios įmonės, veikiančios vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje. Gynėjo teigimu, UAB „A“ negali būti prilyginta perkančiajai organizacijai Viešųjų pirkimų įstatymo prasme. Be to, teismas nuosprendyje nurodė, kad D. K. pažeidė „Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo“ reikalavimus, taigi, tuo pačiu konstatavo ir tai, kad UAB „A“ neturėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, ir tai, kad jį pažeidė. Kita vertus, jau pats Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo, kurio tariami pažeidimai inkriminuoti, pavadinimas parodo, kad UAB „A“ vykdyti pirkimai nėra ir negali būti prilyginti viešiesiems pirkimams, todėl tokių pirkimų procedūrų pažeidimas negali būti kvalifikuojamas kaip nusikaltimas valstybės tarnybai.

Nuteistosios gynėjas pažymi, kad D. K. nuteista už tai, jog piktnaudžiaudama tarnyba pasikėsino užvaldyti 782,59 eurus. Akivaizdu, kad ši suma nėra didelė. Įstatymų leidėjas kaip nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, pasekmes numatęs ir didelę turtinę žalą, kuri teismų praktikoje konstatuojama tada, kai viršija  250 MGL. Teismo, nustatančio neturtinės žalos dydį, turtinė žala nesaisto, tačiau jos ignoruoti negalima. Tuo tarpu apygardos teismas, konstatuodamas didelės neturtinės žalos padarymą, neįvertino, kokią turtinę žalą tariamai ketino padaryti D. K. (782,59 Eur), taip pat, kad tariama nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistosios veiksmai nebuvo korupcinio pobūdžio, pastaroji įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, fiduciarines pareigas, nesiekė savo įgaliojimų panaudoti priešingai tarnybos interesams, nei valstybė, nei juridinis ar fizinis asmuo jokios žalos apskritai nepatyrė. Be to, D. K. inkriminuoti norminių aktų, nesusijusių su Viešųjų pirkimų įstatymu taikymu, pažeidimai. Tariamai pažeisti interesai ginami poįstatyminiu aktu, kas taip pat rodo, kad nusikaltimas valstybės tarnybai inkriminuotas nepagrįstai. Be to, net jei D. K. ir būtų inkriminuotas Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas, pirmiausia turėtų būti svarstomas kitos, ne baudžiamosios atsakomybės klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad už įvairius viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 171(3) str.), todėl nepritartina baudžiamųjų įstatymų paskirties neatitinkančiai praktikai, kai viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012). Šiuo konkrečiu atveju D. K. buvo eilinės UAB vadovė, jos veiksmai negali turėti įtakos valstybės pamatams, nuo jos veiksmų ar neveikimo niekaip nepriklauso Lietuvos Respublikos prestižas, dėl savo pareigų ji negali kurti savivalės ar įstatymų nebaudžiamumo sistemos.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai D. K. pripažino kalta ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nes Lietuvos verslo paramos agentūrai buvo pateikti realiai įvykusių apklausų duomenys, ką patvirtino teisme apklausti liudytojai R. L. , R. P. , V. C. , A. A. , ir realios PVM sąskaitos faktūros, kurios buvo apmokėtos realiomis finansinėmis operacijomis. Teisme nebuvo nustatyti dokumentų klastojimo faktai, aplinkybės, paneigiančios, kad televizoriai ar audio/video įranga buvo nupirkta. LVPA turėjo galimybę nagrinėti visą reikiamą medžiagą, priimti sprendimus ir tai darė, ji nebuvo klaidinama, pateikti dokumentai atskleidė tikrai įvykusius sandorius. Be to, pasak gynėjo, teismas nuosprendyje suformulavo, kokius veiksmus objektyviai atliko D. K. taip, kad jie, kaip ir BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo atveju, apibūdina objektyvų pakaltinimą. Papildomai apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino liudytojo apklausto UAB „J” (duomenys pakeisti) direktoriaus A. A. parodymų, kad teikė realų pasiūlymą, pasiūlyme nurodytos kainos su niekuo nederino, taip pat R. P. (UAB „C”) parodymų, kad teikiant pasiūlymą dėl Smoovie TV realiai rengė pasiūlymą, tai buvo pirmas kartas. D. K. klausė tik kokios įrangos UAB „A“ tikisi gauti, nesiekė padėti apgauti agentūrą, Smoovie TV konkurso nelaimėjo, nes labai specifinė įranga.

Nuteistosios D. K. gynėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, jog prašomas gauti paramos sumas D. K. būtų siekusi pasisavinti, t. y. panaudoti ne pagal paskirtį. Priešingai, iš byloje užfiksuotų apžiūrų, UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų akivaizdu, kad tiek televizorių sistema, tiek video medžiagos imtuvas Smoovie TV realiai buvo įgyti. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 ir 207 straipsniuose, atribojimo, taip pat dėl paramos sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2013, 2K-246/2011), teigia, kad apygardos teismas, kvalifikuodamas D. K. veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kokio pobūdžio paramos siekė UAB „A“, ir netinkamai nustatė tariamos nusikalstamos veikos dalyką. Taip pat, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013), gynėjas teigia, kad šiuo konkrečiu atveju susiklostė ne baudžiamieji, bet administraciniai teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2014 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4-859 nutraukė paramos sutartį su UAB „A“ ir nurodė grąžinti išmokėtas lėšas. Taigi, susidariusios situacijos pasekmes galima pašalinti ir jos jau yra šalinamos administracinėmis priemonėmis arba dėl to vyksta ginčas, byloje nagrinėjamos aplinkybės nesiekia tokio pavojingumo lygio, dėl kurio turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė. Kilę klausimai buvo ir yra išnagrinėti administracine tvarka, daugiau jokių pasekmių nebekelia, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas yra tiesiog neadekvati reakcija. Administracinių santykių dalyvių, jų buvimo vietos nustatymas nėra apsunkintas, administracinių sprendimų įgyvendinimas yra visiškai įmanomas, tam nereikia teisėsaugos institucijų įsikišimo.

Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas, neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, o teismas šių pažeidimų negalėjo ištaisyti ir neištaisė. Šioje byloje D. R. 2013 m. lapkričio 26 d. prokuroro nutarimu buvo atleistas nuo atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, t. y. dėl papirkimo, tačiau nėra ir nebuvo atleistas nuo atsakomybės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 (ar 2) dalį. Apygardos teismo nuosprendyje akivaizdžiai nurodyta, kad darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, reikėjo ne mažiau nei dviejų asmenų pastangų. Kitaip tariant teismo nuosprendyje (o taip pat ir kaltinamajame akte) aprašyti galimo D. K. tariamai padarytos nusikalstamos veikos bendrininko (bendravykdytojo arba padėjėjo) D. R. objektyvūs veiksmai, tačiau šis asmuo teismui neperduotas ir jo veiksmai teisiškai neįvertinti, nors bendrininkavimas padarant galimą nusikalstamą veiką neabejotinai yra svarbi veikos faktinė aplinkybė. Pats D. R. teisme parodė, kad suprato veiksmų neteisėtumą, turėjo galimybę jų neatlikti ir savo laisva valia bendradarbiavo su D. K. . Be to, jis nurodė ir daugiau objektyvių veiksmų, kurie turėtų būti vertinami kaip galimos nusikalstamos veikos bendrininko veiksmai – jis ne tik teikė kaltinime nurodytus pasiūlymus dėl parduodamų prekių kainos, bet ir pasirašė reikiamas sutartis, pristatė daiktus ir t. t. Taigi, šiuo atveju kaltinamajame akte ir nuosprendyje nenurodžius galimų bendrininkų tariamų nusikalstamų veikų padarymo faktinių aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kokie asmenys, kokiomis aplinkybėmis, kokius veiksmus, vaidmenis atliko, taip pat nenurodžius šių neteisėtų veiksmų teisinės kvalifikacijos, pažeidžiamos BPK 219 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvios nuostatos, o kadangi aprašytos faktinės aplinkybės rodo bendrininkavimą, t.y. dviejų asmenų pastangas darant nusikalstamą veiką, šių asmenų galimų nusikalstamų veikų nagrinėjimas atskirai yra negalimas. Surašytas kaltinamasis aktas trukdė nagrinėti bylą teisme, nes šio pažeidimo teismas proceso metu ištaisyti negalėjo. Kaip ir nurodė pats teismas, jį varžė kaltinamojo akto ribos, todėl net ir nustačius, kad veiką padarė ne vienas, o du asmenys, negalėjo įtraukti kito asmens kaltinamuoju. Toks kaltinamasis aktas iš esmės trukdė tinkamai įvertinti D. K. veiksmus – įvertinti galimo bendrininko indėlį į tariamo nusikaltimo padarymą, jo aktyvumą, iniciatyvą, motyvus, kitas svarbias aplinkybes, taip pat pažeidė kaltinamosios D. K. teisę žinoti, kuo yra kaltinama, teisę, kad kaltinime būtų aiškiai įvardinti galimo bendrininko veiksmai ir vaidmuo darant tariamą nusikalstamą veiką. Taip buvo apsunkintas ne tik pats bylos nagrinėjimas, bet tokiu būdu pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis bei BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys.

Apeliantas taip pat pažymi, kad D. R. parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką davė prisiekęs dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, neišaiškinta galimybė atsisakyti duoti parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios D. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji D. K. ir jos gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistosios D. K. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalis, kuria D. K. , vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikinama, šioje dalyje D. K. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas). Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. K. pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį keičiama dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai). 

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje.

D. K. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad, būdama UAB „A“ generalinė direktorė, organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto ir jo struktūros už 2010-2012 metus, ir pasisavino jai patikėtą svetimą UAB „A“ didelės vertės turtą –1 475 000 Lt. Tai ji padarė nurodydama bendrovės buhalteriams 1 475 000 Lt dydžio jos įsiskolinimą bendrovei (1 430 000 Lt skolą ir 45 000 Lt kaip atskaitingam asmeniui išduotas pinigines lėšas) apskaitoje be pateisinamųjų dokumentų apskaityti kaip grąžintą finansiniu turtu – akcijomis ir  tokiu būdu išvengdama prievolės bendrovei sugrąžinti 1 475 000 Lt įsiskolinimą.

Ikiteisminio tyrimo metu D. K. kalta dėl šių kaltinimų neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus (t. 15, b. l. 132). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. K. savo kaltės taip pat nepripažino ir parodė, kad jai inkriminuoti kaip pasisavinti UAB „A“ pinigai buvo investuoti į žemės sklypą Latvijos Respublikoje. Šį sklypą nupirko ji pati Latvijoje įsteigtos bendrovės „F“ vardu, nes kitaip žemės sklypo Latvijoje negalėjo įsigyti. Perkant žemę buvo panaudoti jos asmeniniai pinigai, taip pat pinigai iš UAB „A“ ir pasiskolinti pinigai, kurie buvo pervesti tiesiogiai į Rucavos valsčių už aukciono būdu įsigytą nekilnojamąjį turtą. Šis žemės sklypas turėjo būti UAB „A“ investicija, ji konsultavosi su Latvijoje jai teisinę pagalbą teikusia A. J. , kaip sutvarkyti dokumentus, bet pastaroji nurodė labai didelę teisinių paslaugų kainą – 20 000 eurų, todėl dokumentų sutvarkymo klausimas užsitęsė. Tikslas buvo, kad UAB „A“ kapitalizuotų jos (D. K. ) paskolą į UAB (SIA) „F“ akcijas. Kadangi jai, kaip atskaitingam asmeniui, liko paskola, pasikeitus įstatymams reikėjo skaičiuoti menamas palūkanas. Su bendrovės buhaltere V. S. galvojo, kaip padaryti, kad būtų gerai ir bendrovei, ir savininkui. Tikslo apvogti bendrovę neturėjo. Perkelti paskolą į finansinį turtą 2010 m. buvo bendra nuomonė, pati to nebūtų sugalvojusi. Buhalterė V. S. pasiūlė būdą, kaip išvengti menamų palūkanų skaičiavimo. Balansas nebuvo klastojamas. Bendrovės aiškinamajame rašte nebuvo parašyta, kad buvo įsigytos akcijos, o buvo parašyta, kad preliminariais duomenimis akcijos neužregistruotos. Tokie įrašai – tai buhalterių neprofesionalumas. Ji pasitikėjo buhaltere. Aiškinamuosius raštus rašė buhalterės, o ji tik pasirašė, manė, kad toks paaiškinamasis raštas yra informatyvus ir nėra įstatymo pažeidimas. Nemanė, kad tas įrašas kažką keičia. Jei nėra akcijų, tuomet nurodomos paskolos sutartys. Šios sutartys niekur nebuvo dingusiosios. Paprastai, kai paskolos sutartis nutraukiama, būna arba pranešimas, arba grąžinti pinigai. Šiuo atveju nei viena operacija nebuvo atlikta. Vėliau auditorius Kapitanovas jai ir buhalterei V. M. išaiškino, kad reikia padidinti Latvijos įmonės įstatinį kapitalą ir akcija kainuos tiek, kiek pinigų paskolinta. Tokiu atveju nereikės mokėti pelno mokesčio, kainuotų tik įstatinio kapitalo pakeitimas registre ir patiems pasirašyti akcijų perleidimo sutartį. Paskola perkelta į finansinį turtą 2010 metais. Iki 2013 m. įstatinis kapitalas nebuvo padidintas, nes neturėjo galimybės sumokėti 20 000 eurų už teisines paslaugas. Ši situacija pasibaigs, kai atgaus savo asmens dokumentus, nuvyks į Latviją, padidins įstatinį kapitalą ir perrašys bendrovei 1,5 mln. akcijų pavidalu. Tokia ir buvo pradinė mintis. Šuo atveju kilo problema, nes turtas buvo kitoje valstybėje, kurioje galioja jos įstatymai, o ji neturėjo patirties tokio nekilnojamojo turto pirkime. Šiuo metu jos įsiskolinimas UAB „A“ yra atstatytas. Prasidėjus krizei, įmonėje trūko apyvartinių lėšų, trūko pinigų sumokėti avansą už ajurvedinę įrangą, todėl pasiskolino 28 000 Lt iš „Citadelės“ banko „American Express“ kortelės,  įnešė juos į įmonės kasą, sumokėjo už įrangą avansą – 34 000 Lt. Po kurio laiko bankas pradėjo reikalauti padengti tuos pinigus. Įmonės pinigų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, bankas pervesti akcininkams neleido, galima buvo tik susimokėti kreditoriams, todėl ji paprašė šiuo klausimu padėti UAB „G“. Susitarė, kad UAB „A“ perves jiems pinigus, o UAB „G“ perves pinigus į jos kortelę ir ji grąžins paskolą. Taip ji sugudravo prieš banką (t. 18, b. l. 48-51). Apeliacinės instancijos teisme D. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes. Papildomai parodė, kad UAB „F“ įstatinis kapitalas buvo tik 2 000 latų, o žemės sklypas pirktas už 500 000 latų, todėl pardavus akcijas už tokią sumą, nuo skirtumo būtų reikėję mokėti mokesčius valstybei ir tai būtų didelis nuostolis. Vėliau auditorius Kapitanovas nurodė, kad viską galima sutvarkyti pigiau, t. y. padidinus Latvijos bendrovės įstatinį kapitalą, jos akcijas galima parduoti už tą skolą ir nereikės mokėti pelno mokesčio. Mano, kad jos įsiskolinimas įmonei 2010-2012 metais pagal buhalterinius dokumentus buvo, nes sutartys liko, jos nebuvo panaikintos, eilutė balanse „finansinis turtas“ išlieka ta pati, ar skola, ar akcijos, vis tiek būtų parašyta tas pats (t. 19, b. l. 50-52). Apeliacinės instancijos teismui nuteistosios D. K. gynėjas pateikė Latvijos Respublikos verslo registro funkcijų vykdymo departamento 2016-01-15 sprendimą Nr. 15-10/5301 bei 2016-01-15 pažymą Nr. 15-3-5312, iš kurių matyti, kad 2015-12-17 Ribotos atsakomybės bendrovės UAB „F“ įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 832 594 Eur, ir kad nuo 2016-01-11 UAB „A“ tapo UAB „F“ dalininke (t. 19, b. l. 81-88).

D. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigiant savo kaltę dėl apgaulingo UAB „A“ apskaitos tvarkymo organizavimo ir patikėto didelės vertės turto pasisavinimo, kaltinimas pastarajai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį buvo grindžiamas atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės ir liudytojomis apklaustų V. S. (UAB „A“ vyr. buhalterė laikotarpiu nuo 2010-11-05 iki 2011-09-05) (t. 15, b. l. 6-9, 16-18, t. 17, b. l. 188-192, t. 18, b. l. 26-27) bei A. P. (UAB „A“ vyr. buhalterė laikotarpiu nuo 2012-10-22 iki 2013-06-10) (t. 16, b. l. 187-189), taip pat liudytojų V. M. (UAB „A“ vyr. buhalterė laikotarpiu nuo 2011-07-18 iki 2012-03-07 ir nuo 2013-06-10 iki 2014-04-03) (t. 16, b. l. 125-126, 135, 186-187), A. M. (UAB „A“ vyr. buhalteris laikotarpiu nuo 2012-02-27 iki 2012-10-22), R. M. (UAB „G“ vadovas) (t. 16, b. l. 96-97, 99-100, 125), D. Ž. parodymais (t. 1, b. l. 159-160, t. 16, b. l. 124), UAB „A“ pateiktais dokumentais: paskolos sutartimis dėl paskolų suteikimo D. K. (t. 1, b. l. 36-44, 127), šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais bei apskaitos duomenimis kompiuterinėje programoje, susijusiais su pinigų, apskaitoje fiksuotų kaip paskolos D. K. , išmokėjimu (t. 8, b. l. 133-164), taip pat UAB „A“ 2010, 2011 ir 2012 metų balansais bei aiškinamaisiais raštais (t. 1, b.l. 66-68, 73-87,90-91, 99-105, 106-107, 113-119), 2009-10-16 rangos darbų sutartimi Nr.09/10-16, sudaryta tarp UAB „A“, atstovaujamos D. K. , ir UAB „G“, atstovaujamos R. M. , bei 2009-10-23 susitarimu dėl minėtos sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 128-132), UAB „DnB Bank“ esančios UAB „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) bei AB „Citadele“ banke esančios D. K. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašais (t. 8, b. l. 157), VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis dėl leidimų teikti UAB „A“ dokumentus elektroniniu būdu (t. 1, b. l. 123), 2013-11-25 specialisto išvada dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-5/88 bei šią išvadą pateikusios specialistės Irinos Karkauskienės paaiškinimais (t. 9, b. l. 123-164, t. 18, b. l. 21-28), taip pat Panevėžio apskrities VMI 2013-11-12 specialisto išvada Nr. SI-11 dėl D. K. pajamų (t. 4, b. l. 39-43). Apygardos teismas, įvertinęs šiuos byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad D. K. , duodama nurodymus buhalteriams visą jos įsiskolinimą bendrovei, t. y. 1 430 000 Lt skolą ir 45 000 Lt kaip atskaitingam asmeniui išduotas pinigines lėšas, UAB „A“ apskaitoje be pateisinamų dokumentų apskaityti kaip grąžintą finansiniu turtu, organizavo UAB „A“ buhalterinės apskaitos apgaulingą tvarkymą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto ir jo struktūros už 2010-2012 metus, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog D. K. pirmiau aptartais veiksmais padarė ir nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. išvengė turtinės prievolės sugrąžinti įsiskolinimą ir tokiu būdu pasisavino jai patikėtą svetimą UAB „A“ priklausantį turtą – 1 475 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi nuteistąją D. K. bei specialistę I. Karkauskienę, su tokiomis apygardos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl D. K. kaltės organizavus apgaulingą UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, kas nepagrįstai ginčijama nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai veika, kuria sąmoningai pažeidžiami buhalterinę apskaitą nustatantys norminiai aktai, tarp jų ir Buhalterinės apskaitos įstatymas, sukėlusi šiame baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius. Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, be kita ko, įpareigoja buhalterinę apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, šias ūkines operacijas ir įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais ir t. t.

Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „A“ akcininkė, o nuo 2010-01-01 iki 2010-06-08 bei nuo 2011-01-05 iki 2012-12-31 – ir generalinė direktorė D. K. šiai bendrovei pagal 9 paskolos sutartis (2006-12-12, 2007-01-02, 2007-11-20, 2008-12-12, 2009-01-05, 2009-02-02, 2009-03-17, 2009-10-01, 2009-10-01 (t. 1, b. l. 36-44, 127) buvo skolinga 1 430 000 Lt bei pagal avanso apyskaitą kaip atskaitingas asmuo turėjo išduotus 17 000 Lt. Šis D. K. įsiskolinimas įrašais 2010 m. didžiojoje knygoje buvo perkeltas į finansinį turtą „Nuosavų akcijų“ sąskaitą Nr. 1610. 2012 m. didžiojoje knygoje į nuosavas akcijas – finansinį turtą buvo perkelti dar 28 000 Lt, kuriuos D. K. taip pat turėjo kaip atskaitingas asmuo. Atitinkamai 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. bendrovės finansinėse ataskaitose „Balansas“, patvirtintose bendrovės generalinės direktorės D. K. parašais ir pateiktose VĮ „Registrų centro“ Panevėžio filialui, gautinos sumos iš D. K. (2010 m. ir 2011 m. – 1 447 000 Lt, 2012 m. – 1 475 000 Lt) nebuvo fiksuojamos, o toms pačioms sumoms buvo fiksuojamas kitas finansinis turtas. 2010 m. metinės finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Bendrovė 2010 metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupta 1 447 000 Lt. Pagal preliminarius duomenis įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, tačiau dar negavome tai patvirtinančios dokumentacijos“ (t. 10, b. l. 51-52). 2011 m. aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Bendrovė 2011 metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupta 1 447 000 Lt. Pagal preliminarius duomenis įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, tačiau dar negavome tai patvirtinančios dokumentacijos“ (t. 10, b. l. 59-60). 2012 m. aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Bendrovė 2012 metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupta 1 475 000 Lt. Pagal preliminarius duomenis įmonė įsigijo nuosavų akcijų, kurios šiuo metu dar neužregistruotos“ (t. 10, b. l. 51-52). Iš byloje esančios 2013-11-25 specialisto išvados Nr. 5-5/88 bei šią išvadą pateikusios specialistės I. Karkauskienės paaiškinimų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose (t. 9, b. l. 123-164, t. 18, b. l. 21-28, t. 19, b. l. 53-56) matyti, kad atlikus UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, jog UAB „A“ akcininkė ir direktorė D. K. 1 430 000 Lt paskolos ir atskaitingo asmens piniginių lėšų (45 000 Lt (17 000 Lt + 28 000 Lt) bendrovei negrąžino, taip pat šių lėšų nepanaudojo finansiniam turtui bendrovės vardu įgyti. Taigi, šiuo atveju UAB „A“ buhalterinės apskaitos registre didžiojoje knygoje 2010 m. ir 2012 m. buvo užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – D. K. įsiskolinimo bendrovei grąžinimas finansiniu turtu, o bendrovės finansinėse ataskaitose „Balansas“ už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie bendrovės turimą kitą finansinį turtą – akcijas.

Nuteistosios D. K. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju UAB „A“ apskaitoje buvo apskaitytos ne jau įvykusios ūkinės operacijos, t. y. D. K. skolos grąžinimas finansiniu turtu, o tik ketinimas už D. K. skolą į UAB „A“ finansinį turtą įkelti D. K. priklausančias Latvijoje įsteigtos UAB „F“, kurios vardu už UAB „A“ nuteistajai paskolintus pinigus buvo įgytas vertingas žemės sklypas, akcijas. Tokį savo teiginį apeliantas, pažymėdamas, kad įmonių finansinių ataskaitų rinkinį sudaro ne viena, bet kelios finansinės ataskaitos, įskaitant aiškinamąjį raštą, ir kad visų įmonės sudarytų finansinių ataskaitų informacija turi būti vertinama visumoje, iš esmės grindžia jau paminėtais 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. metinės finansinės atskaitomybės aiškinamaisiais raštais, kuriuose, pasak apelianto, buvo fiksuotas tik tam tikras finansinio turto įgijimo procesas, intencija, kuri nepasibaigė, ir nėra jokio konstatavimo apie jau įvykusį sandorį, bei 26-ojo verslo apskaitos standarto nuostatomis, gynėjo teigimu, leidžiančiomis į balansą įtraukti planuojamą sandorį. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinio skundo teiginiams dėl įmonės pateikiamų finansinių ataskaitų duomenų vertinimo, visų pirma, pažymi, kad tiek pirmiau paminėtos specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos vertinimo turinys, tiek specialistės I. Karkauskienės paaiškinimai teisme nesudaro pagrindo teigti, jog šiuo atveju tyrimas buvo atliekamas ir specialisto išvada teikiama neįvertinus UAB „A“ 2010-2012 metų finansinių atskaitomybių aiškinamųjų raštų, 2010-12-13 neeilinio visuotinio bendrovės akcininkų susirinkimo protokolo, kuriame įtvirtintas šios bendrovės akcininkų sprendimas atidėti 1 447 000 Lt sumą akcijų pirkimui į išankstinius mokėjimus už finansinį turtą, ar kokio kito reikšmingo bendrovės apskaitos dokumento. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šioje byloje D. K. inkriminuotas apgaulingo UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimas pasireiškė tuo, kad pastarosios nurodymu tikrovės neatitinkanti informacija buvo užfiksuota ne tik bendrovės finansinėse ataskaitose „Balansas“ už 2010, 2011 ir 2012 metus, bet ir bendrovės apskaitos registre – didžiojoje knygoje, D. K. skolą perkeliant į finansinį turtą. Jau minėta, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas įpareigoja visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais (t. y. popieriniu arba elektroniniu dokumentu, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti), kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o tais atvejais, kai ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai negali būti pagrįsti dokumentais, jie pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą (12 straipsnis). 18-asis verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ reglamentuoja, kad finansinis turtas apskaitoje registruojamas tik tada, kai įmonė gauna arba pagal vykdomą sutartį įgyja teisę gauti pinigus ar kitą finansinį turtą. Planuojami sandoriai, gautos garantijos ir laidavimai įmonės turtu nepripažįstami (24 punktas). Šią nuostatą papildo apelianto minimo 26-ojo verslo apskaitos standarto „Išvestinės finansinės priemonės“ nuostatos, leidžiančios apskaitoje registruoti finansinį turtą, kuris atsiranda iš išvestinių finansinių priemonių, tokių kaip išankstinis sandoris, tačiau tuo pačiu apibrėžia, kas yra tas išankstinis sandoris – tai sandoris, pagal kurį sandorio šalys susitaria nustatytu laiku ateityje pirkti arba parduoti prekes ar finansinį turtą už sutartą kainą. Šiuo konkrečiu atveju faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad UAB „A“ jokių tokio pobūdžio sandorių 2010-2012 metais sudariusi nebuvo. D. K. įsiskolinimas bendrovei įrašais didžiojoje knygoje buvo nurašytas ir atitinkamomis sumomis fiksuojamas finansinis turtas nesant nei akcijų pirkimo pardavimo sutarties bei apmokėjimą už akcijas patvirtinančių dokumentų, nei preliminarios akcijų pirkimo pardavimo sutarties, minėtus įrašus didžiojoje knygoje paaiškinančios buhalterinės pažymos ar pan. Nors liudytoja V. S. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad po 2010 m. finansinės atskaitomybės pateikimo išeidama iš darbo ji surašė buhalterinę pažymą, kurioje pagal D. K. pateiktus duomenis nurodė UAB „F“ akcijų vertės paskaičiavimus, kokia suma keliasi į finansinį turtą ir terminą, per kurį būtina pateikti akcijų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, taip pat, kad jų nepateikus bus atstatyta D. K. skola UAB „A“ ir skaičiuojamos palūkanos nuo 2011 m. sausio 1 d., tačiau tokio dokumento UAB „A“ tyrimui nepateikė, o ir apskaitos dokumentus iš V. S. perėmusi UAB „A“ vyr. buhalterė V. M. tokios buhalterinės pažymos buvimo fakto nepatvirtino. Ji parodė tik tiek, kad pradėjusi dirbti UAB „A“ matė, jog 2010 m. buvo deklaruotas finansinis turtas, tačiau dokumento, patvirtinančio turto įsigijimą nebuvo. Pasiteiravus apie tai V. S. , pastaroji pasakė pačiai galvoti, ką su šiais įrašais daryti (t. 16, b. l. 125-126, 135, 186-187). Kita vertus, kaip matyti iš specialistės I. Karkauskienės paaiškinimų, net jei tokia pažyma ir būtų buvusi surašyta, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, šiuo atveju D. K. skolą iškėlus į finansinį turtą, ji vis tiek turėjo būti fiksuojama kaip akcininkės skola, o ne finansinis turtas. Jau minėta, kad UAB „A“ 2010 ir 2011 m. metinės finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose nurodyta, kad „Bendrovė 2010 (2011) metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupta 1 447 000 Lt. Pagal preliminarius duomenis įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, tačiau dar negavome tai patvirtinančios dokumentacijos“, 2012 m. aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Bendrovė 2012 metų pabaigoje kito finansinio turto sukaupta 1 475 000 Lt. Pagal preliminarius duomenis įmonė įsigijo nuosavų akcijų, kurios šiuo metu dar neužregistruotos“. Taigi, šiuose dokumentuose, priešingai nei nuosprendyje konstatavo apygardos teismas bei apeliaciniame skunde teigia nuteistosios gynėjas, nurodomas jau įvykęs kitos įmonės akcijų pirkimo sandoris, tik jį patvirtinantys dokumentai bendrovėje dar negauti (2010 m. ir 2011 m.) bei nuosavų akcijų pirkimo sandoris, tik akcijos dar neužregistruotos (2012 m.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad ir teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti buhalteriais UAB „A“ dirbę A. M. , V. M. bei A. P. patvirtino, jog pagal įrašus apskaitoje tas finansinis turtas jau turėjo būti įgytas. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti, kad šiuo atveju UAB „A“ buhalterinės apskaitos registre didžiojoje knygoje 2010 m. ir 2012 m. bei finansinėse ataskaitose „Balansas“ už 2010, 2011 ir 2012 metus buvo apskaityti tik ketinimai įsigyti finansinį turtą ir tai buvo padaryta nepažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, reikalavimų, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Juolab, kad faktiniai bylos duomenys nepatvirtina D. K. tokių ketinimų turėjus, tačiau apie tai bus pasisakyta kiek vėliau.

Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju nėra BK 222 straipsnyje numatytų padarinių. Teismų praktikoje bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-7-124-648/2015, 2K-334-667/2015). Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-7-176-303/2015). Šiuo konkrečiu atveju specialisto išvadoje dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo konstatuota, kad D. K. įsiskolinimą bendrovei 2010 metais (143 000 Lt + 1 700 Lt) ir 2012 metais (28 000 Lt) įrašais didžiojoje knygoje nurašius, o nuosavų akcijų sąskaitoje tai pačiai sumai įregistravus finansinio turto įsigijimą, nors realiai bendrovė jokio finansinio turto neįsigijo, UAB „A“ finansinėse ataskaitose „Balansas“ 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. buvo pateikti iškraipyti duomenys apie turto struktūrą, t. y. D. K. skolą užfiksavus kaip finansinį turtą, kurio bendrovė realiai neturėjo ir neįsigijo, buvo pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir dėl šio pažeidimo tyrimo metu iš dalies nebuvo galima įvertinti bendrovės turto ir jo struktūros už 2010-2012 m. (t. 9, b. l. 123-164). Gynėjo apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu buvo nustatyti ir kiti Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, kurie šioje byloje D. K. nėra inkriminuoti, ir konstatuota, kad dėl visų padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A“ veiklos, nuosavo kapitalo, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-2012 m. Kita vertus, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tyrimo metu nustatyto ir D. K. šioje byloje pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuoto Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo sukelti padariniai – turto ir jo struktūros nenustatymas yra detalizuoti specialisto išvados tiriamojoje dalyje (t. 9, b. l. 149). Kad dėl D. K. inkriminuoto Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo tyrimo metu analizuojant UAB „A“  buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo galimybės nustatyti UAB „A“ turto ir jo struktūros, UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi bei specialisto išvadą pateikusi specialistė I. Karkauskienė patvirtino ir apklausta teisiamojo posėdžio metu bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Be kita ko, ji paaiškino, kad D. K. paskolą balansuose deklaruojant kaip finansinį turtą, kuris realiai neįsigytas, buvo iškraipyta turto struktūra ir sąvoka. Tyrimo metu papildomai buvo prašoma pateikti dokumentus, kad bendrovė įsigijo kokį nors finansinį turtą. Tyrimui buvo pateiktas 2010-12-31 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, patvirtinantis, kad buvo svarstomas pinigų panaudojimo klausimas ir buvo nuspręsta atidėti 1 447 000 Lt sumą akcijų pirkimui į išankstinius mokėjimus už finansinį turtą, tačiau nebuvo pateikti apskaitos dokumentai, kad D. K. būtų grąžinusi paskolą, kad atitinkama pinigų suma įmonėje būtų užpajamuota ir atidėta į finansinį turtą. Taip pat nepateikti dokumentai, kaip atsirado nuosavos akcijos, kitas ilgalaikis finansinis turtas. Be to, šiuo atveju buvo pateikiama skirtinga informacija – bendrovės apskaitos registre didžiojoje knygoje vienu laikotarpiu buvo fiksuota, kad yra nuosavos akcijos, kitu – kad kitas ilgalaikis finansinis turtas, 2010 ir 2011 metų finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose nurodyta, kad pagal preliminarius duomenis įmonė nupirko kitos įmonės akcijų, bet negavo tai patvirtinančių  dokumentų, o 2012 metų atskaitomybės aiškinamajame rašte – kad pagal preliminarius duomenis įmonė įsigijo nuosavų akcijų, kurios dar neužregistruotos. 2013-10-29 raštu bendrovė informavo, kad 2010, 2011 ir 2012 metais finansinio turto neįsigijo. Dėl paminėtų priežasčių negalima buvo nustatyti šio bendrovės turto, t. y. koks tai turtas ir kokio jis dydžio. (t. 16, b. l. 21-28, t. 19, b. l. 53-56). Gynėjas apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad specialistė teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog tiek paskola, tiek investicija yra įmonės finansinis turtas, bei kad perrašant iš paskolos į finansinį turtą, bendra turto suma nesikeičia. Kita vertus, specialistė nurodė, kad tokiu atveju visiškai pasikeičia turto esmė ir struktūra. Turtas gali būti trumpalaikis, gali būti ilgalaikis, bet jis turi fiksuotis toks, koks faktiškai yra. D. K. skola galėjo būti perkelta į finansinį turtą, tačiau tokiu atveju turėjo būti surašyta pažyma su visais įstatymo reikalaujamais rekvizitais, kad paskola perkeliama į finansinį turtą, be to, fiksuojama turėjo būti D. K. skola, o ne akcijos, nes šiuo atveju yra įsiskolinimas, o ne nuosavos ar kitos įmonės akcijos. Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, specialistė I. Karkauskienė teismui nurodė, kad aplinkybės, jog 2013 m. bendrovės finansinėje ataskaitoje „Balansas“ jau yra deklaruotas ne finansinis turtas 1 475 000 Lt sumai, bet D. K. paskola, jos išvadai dėl bendrovės turto ir jo struktūros nenustatymo už 2010-2012 metus jokios įtakos neturi, padaryti pažeidimai minėtu laikotarpiu išlieka. Taigi, šiuo atveju baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai nustatyti specialisto išvada, kuri yra išsami ir argumentuota, be to, ją pateikusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė išsamiai savo išvadas paaiškino apklausiama pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Abejonių dėl šios specialistės kvalifikacijos bei nešališkumo nekyla, taigi, nesivadovauti šiais duomenimis nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Nekyla abejonių ir dėl to, kad nuteistoji D. K. , turėdama nemažą patirtį verslo srityje bei būdama bendrovės generalinė direktorė, puikiai žinojo esminius buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims jos įsiskolinimą be pateisinamų dokumentų apskaitant kaip gražintą finansinių turtu, bus pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys buhalterinę apskaitą, numatė, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A“ turto ir jo struktūros ir šių padarinių norėjo. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad UAB „A“ generalinė direktorė D. K. , nurodydama UAB „A“ buhalteriams bendrovės apskaitoje be pateisinamų dokumentų visą jos įsiskolinimą bendrovei apskaityti kaip grąžintą finansiniu turtu, o buhalteriams jos skolą pagal paskolos sutartį – 1 430 000 Lt ir 45 000 Lt kaip atskaitingam asmeniui išduotas pinigines lėšas melagingai atvaizdavus kaip grąžintus finansiniu turtu, organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto ir jo struktūros už 2010-2012 metus, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad apygardos teismas, D. K. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pareikšto kaltinimo, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įpareigojančių teisėjus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išsamiai neišnagrinėjęs visų jais nustatytų bylos aplinkybių, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nepasitvirtino kaltinimas, jog D. K. ne tik organizavo apgaulingą UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet šiais veiksmais dar ir išvengė turtinės prievolės šiai bendrovei sugrąžinti įsiskolinimą, tokiu būdu pasisavindama UAB „A“ turtą – 1 475 000 Lt.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-75-677/2016, 2K-13-693/2016 ir kt.).

Kaip jau minėta, šiuo konkrečiu atveju faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad D. K. nurodymu jos 1 430 000 Lt dydžio įsiskolinimas pagal paskolos sutartis bei jai kaip atskaitingam asmeniui išduoti 17 000 Lt ir 28 000 Lt be jokių tai pagrindžiančių dokumentų įrašais 2010 m. ir 2012 m. didžiojoje knygoje buvo perkelti į finansinį turtą, t. y. apskaityti kaip grąžinti finansiniu turtu, nors realiai joks finansinis turtas įgytas nebuvo. Atitinkamai paminėto dydžio sumos, gautinos iš D. K. nebuvo fiksuojamos ir 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. bendrovės finansinėse ataskaitose „Balansas“, pateiktose VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialui. Taigi, nuteistosios iniciatyva padarius minėtus tikrovės neatitinkančius įrašus bendrovės apskaitos registruose bei jų pagrindu sudarius finansines ataskaitas ir jas pateikus Juridinių asmenų registro tvarkytojui, UAB „A“ faktiškai neteko pagrindo reikalauti iš D. K. grąžinti jai, kaip bendrovės akcininkei pagal paskolos sutartis paskolintas, taip pat kaip atskaitingam asmeniui išduotas pinigines lėšas, iš viso 1 475 000 Lt, o D. K. nebeliko prievolės šias lėšas bendrovei grąžinti. D. K. įgijo galimybę šiais pinigais disponuoti savo nuožiūra ir, kaip matyti iš bylos duomenų, tai darė, bendrovei už iš jos paimtas pinigines lėšas niekaip neatlygindama. Taigi, apygardos teismo išvada, kad šiuo atveju bendrovei nebuvo padaryta žalos prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Apygardos teismas išvadas, kad D. K. įskolinimas UAB „A“ nebuvo panaikintas ir kad įmonei nebuvo padaryta žala, nuosprendyje grindė D. K. gynėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktais dokumentais – 2013 metų finansine ataskaita „Balansas“, 2013 m. metinės finansinės atskaitomybės aiškinamuoju raštu (t. 18, b. l. 70-82) bei liudytojos V. M. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, patvirtinančiais, kad D. K. skola bendrovės apskaitoje buvo atstatyta, specialistės I. Karkauskienės paaiškinimu, kad tuo atveju, jei į balansą yra atstatoma paskola su paskaičiuotomis palūkanomis ir apskaitoje matosi D. K. skola, įmonė žalos nepatiria, taip pat 2010-2012 m. UAB „A“ finansinės atskaitomybės aiškinamaisiais raštais, kuriuose, pasak teismo, „jokių įrašų apie baigtą sandorį nėra, o priešingai buvo nurodomas nesibaigęs procesas“. Tačiau gynėjo pateikti dokumentai, t. y. UAB „A“ 2013 metų finansinės ataskaita „Balansas“, kuriame atvaizduota D. K. 1 475 000 Lt dydžio paskola ir nebefiksuotas kitas finansinis turtas šiai sumai, bei 2013 metų finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas, buvo surašyti jau po to, kai D. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, atliktas UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas ir 2013-11-25 specialisto išvada nustatyta, kad finansinio turto, kuriuo pagal apskaitos dokumentus D. K. padengė įsiskolinimą bendrovei, realiai bendrovė neįgijo. Dėl UAB „A“ 2010-2012 m. metinės finansinės atskaitomybės aiškinamųjų raštų turinio teisėjų kolegija jau pirmiau pasisakė šiame nuosprendyje, todėl nekartodama argumentų, konstatuoja, kad teismo teiginys, jog minėtuose aiškinamuosiuose raštuose buvo nurodomas ne užbaigtas finansinio turto – akcijų pirkimo sandoris, o tik dar nesibaigęs finansinio turto įsigijimo procesas, prieštarauja šių dokumentų turiniui, jau nekalbant apie tai, kad šiuose aiškinamuosiuose raštuose nurodytas visiškai skirtingas finansinis turtas – kitos įmonės akcijos (2010, 2011 m.) ir nuosavos akcijos (2012 m.). Be to, paminėtas teiginys prieštarauja ir paties teismo sprendžiant D. K. atsakomybės dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo organizavimo klausimą padarytai išvadai, kad UAB „A“ apskaitoje buvo įtvirtinti melagingi duomenys, jog D. K. įsiskolinimą bendrovei grąžino finansiniu turtu. Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad byloje nustatyti D. K. veiksmai šiuo atveju vertintini kaip pažeidimas fiksuojant finansinio turto įgijimo operaciją, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad šiuo atveju joks finansinio turto įsigijimo procesas nebuvo pradėtas ir jokia finansinio turto įgijimo operaciją nebuvo atliekama. Be to, ir D. K. deklaruojamų ketinimų įsiskolinimą UAB „A“ padengti kitos įmonės akcijomis byloje nagrinėjamu laikotarpiu faktiniai bylos duomenys nepatvirtina.

Kaip jau minėta, apklausiama teisiamojo posėdžio metu D. K. parodė, kad  inkriminuojamus kaip pasisavintus pinigus ji investavo į žemės sklypą Latvijos Respublikoje, tai turėjo būti UAB „A“ investicija, tikslas buvo, kad bendrovė kapitalizuos jos paskolą į Latvijoje įsteigtos UAB „F“, kurios vardu buvo įgytas žemės sklypas, akcijas. Tačiau, bylos duomenimis, nuteistosios minimas žemės sklypas Latvijos Respublikoje įsteigtos UAB „F“ vardu už D. K. šiai įmonei paskolintas pinigines lėšas buvo įgytas dar 2007 metų pabaigoje – 2007-10-24 sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, paskutinis mokėjimas už šį nekilnojamąjį turtą atliktas 2007-11-20. Tuo tarpu D. K. paskolas iš UAB „A“ ėmė dar ilgą laiką po šio atsiskaitymo – net iki 2009-10-01 ir pakankamai didelėmis sumomis. Pavyzdžiui, 2009-01-05 sutartimi Nr. PS-09-01 UAB „A“ suteikė D. K. 84 517,34 Lt dydžio paskolą, 2009-02-02 sutartimi be numerio – 21 100 Lt dydžio paskolą, 2009-10-01 sutartimi Nr. PS-09-02 – 272 000 Lt dydžio paskolą, tos pačios dienos, t. y. 2009-10-01, paskolos sutartimi be numerio – dar 472 000 Lt dydžio paskolą (t. 1, b. l. 40, 41, 43, 44). 2013-11-12 specialisto išvada Nr. SI-11 patvirtina, kad 2007-10-12 D. K. žemės sklypui įsigyti pervesti 6 000 LVL – tai dalis pinigų, kurie buvo gauti pardavus D. K. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2007-10-30 D. K. už minėtą žemės sklypą pervesti 284 500 LVL – tai dalis DNB banko D. K. suteiktos paskolos (520 000 Lt), DNB obligacijų pardavimo pelnas (872 797 Lt) (šiam pelnui gauti buvo panaudota ir D. K. pagal 2007-01-02 paskolos sutartį iš UAB „A“ gauta 276 400 Lt paskola) ir dalis D. K. priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo pinigų. 2007-11-20 D. K. galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą pervesti 290 000 LVL – tai antroji dalis DNB banko D. K. suteiktos paskolos. Iš šios specialisto išvados taip pat matyti, kad dalis D. K. iš UAB „A“ pagal 2006-12-12 paskolos sutartį gautos 750 000 Lt sumos, t. y. 120 667,78 Lt, buvo panaudota AB FMĮ „Finasta“ vertybiniams popieriams įsigyti, o juos bei vėliau įsigytus tos pačios AB FMĮ vertybinius popierius pardavus  buvo dengiama minėta DNB banko suteikta paskola, panaudota žemės sklypui įsigyti (t. 4, b. l. 39-44). Taigi, D. K. nurodytam žemės sklypui Latvijos Respublikoje įsigyti faktiškai buvo panaudota tik nedidelė dalis UAB „A“ nuteistajai paskolintų pinigų. Duomenų, kokiu gi būdu kiti D. K. iš UAB „A“ pagal 9 paskolos sutartis tiek iki žemės sklypo įsigijimo, tiek ir po to gauti pinigai, kurie, be kita ko, buvo pervedami į nenurodytas banko sąskaitas, sumokėti Do. K. arba DK PZU Lietuva, nurodant paskirtį „už D. K. “, taip pat išmokėti D. K. grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius, buvo investuoti į žemės sklypą Latvijos Respublikoje, byloje nėra, jų teismui nepateikė ir pati nuteistoji. D. K. taip pat teigė, kad į asmeninę sąskaitą pagal fiktyvią sutartį pervesti 28 000 Lt – tai buvo jos iš banko skolinti pinigai, kuriuos, UAB „A“ trūkstant apyvartinių lėšų, ji įnešė į kasą ir panaudojo bendrovės veikloje – apmokėjo už ajurvedinę įrangą, o vėliau dėl griežtos banko kontrolės negalėjo iš įmonės atsiimti, dėl to jiems atgauti panaudojo sutartį su UAB „G“. Tokį nuteistosios aiškinimą paneigia jau pirmiau paminėti UAB „A“ apskaitos dokumentai, iš kurių matyti, kad 2009 metais, t. y. tuomet, kai, pasak D. K. , dėl griežtos banko kontrolės nebuvo galimybės atsiimti įmonei paskolintų pinigų, UAB „A“ ir toliau sudarinėjo su D. K. paskolos sutartis ir išmokėdavo jai pinigus įvairiomis sumomis. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad nei po to, kai 2007 metų pabaigoje UAB „F“ vardu buvo įsigytas žemės sklypas Latvijoje, nei po to, kai D. K. iniciatyva bendrovės apskaitoje pastarosios įsiskolinimas buvo melagingai atvaizduotas kaip gražintas finansinius turtu, jokių realių veiksmų, siekiant, kad minėtas žemės sklypas Latvijos bendrovės akcijomis pereitų UAB „A“ nuosavybėn, nuteistoji neatliko. Nors D. K. teigė visą laiką siekusi sutvarkyti šiuos dokumentus, tik tai padaryti jai sutrukdė užsienio valstybės įstatymų nežinojimas ir jai teisinę pagalbą Latvijoje teikusios juristės nurodyta labai didelė jos paslaugų kaina, tokių nuteistosios teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Be to, ir UAB „A“ apskaitą tvarkiusioms V. S. ir V. M. nuteistoji skirtingai aiškino apie šių dokumentų nepateikimo priežastis – V. S. aiškino, kad dokumentai yra, tik juos reikia išversti į lietuvių kalbą, o V. M. aiškino, kad dar nesutvarkyti žemės sklypo dokumentai (tai prieštarauja byloje esantiems Latvijos Respublikos juridinių asmenų duomenų bazės „LURSOFT“ duomenims, kad D. K. nuo 2007-09-28 yra UAB „F“ vadovė, nuo 2007-09-28 iki 2008-01-15 d. jai priklausė 45 procentai, o nuo 2008-01-15 – 100 procentų šios bendrovės akcijų, ir jau už laikotarpį iki 2008-12-31 bei vėliau UAB „F“ deklaravo turinti 580 000 LVL vertės žemės sklypą (t. 13, b. l. 12-29). V. M. D. K. dar nurodė, kad savo skolą dengs turimomis pačios UAB „A“ akcijomis, ką patvirtina ir bendrovės aiškinamuosiuose raštuose pateikiama skirtinga informacija dėl įgytų akcijų. Nors D. K. teigia, kad visa tai – žemos buhalterių kvalifikacijos pasekmė, o ji pati ne viską gerai suprato, toks nuteistosios aiškinimas, įvertinus jos patirtį versle, yra neįtikinantis. Be to, jis prieštarauja liudytojų V. S. , V. M. , A. P. , A. M. parodymams, jog visi įrašai, susiję su D. K. paskola ir užfiksuotu nesamu finansiniu turtu, apskaitoje buvo daromi būtent nuteistosios nurodymu ir su jos žinia. Be to, kaip matyti iš liudytojos V. S. parodymų, D. K. , nurodydama jos įsiskolinimą perkelti į finansinį turtą ir žadėdama pateikti skolos gražinimą UAB „F“ akcijomis patvirtinančius dokumentus, pateikė jai šios užsienio valstybės įmonės akcijų vertės paskaičiavimus ir šių akcijų vertė atitiko D. K. įsiskolinimą UAB „A“, t. y. 1 447 000 Lt, nors kaip matyti iš dokumentų, gautų Latvijos teisėsaugos institucijoms įvykdžius teisinės pagalbos prašymą, taip pat ir pačios nuteistosios parodymų, tuo metu minėtos Latvijoje įsteigtos bendrovės įstatinis kapitalas buvo tik 2 000 LVL (t. 13, b. l. 12-17). Šios aplinkybės paneigia D. K. aiškinimą, kad tik 2013 m. antroje pusėje, pasikonsultavus su auditoriumi Kapitanovu, jai tapo žinomas būdas, kaip nedidėlėmis sąnaudomis, t. y. padidinant UAB „F“ įstatinį kapitalą, šios bendrovės akcijas už savo įsiskolinimą perleisti UAB „A“, ir tuo pačiu leidžia daryti išvadą, kad deklaruojamų ketinimų padengti savo įsiskolinimą UAB „F“ akcijomis nuteistoji, iki jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neturėjo. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės, kurių apygardos teismas nuosprendyje nevertino ir dėl jų nepasisakė, teisėjų kolegijos nuomone, viena kitą papildo ir leidžia vienareikšmiškai teigti, kad šiuo atveju D. K. , nurodydama bendrovės apskaitoje jos įsiskolinimą melagingai atvaizduoti kaip grąžintą finansiniu turtu, siekė išvengti ne menamų palūkanų skaičiavimo, kaip kad pati teigė, bet turėjo kitą nusikalstamą tikslą – išvengti 1 475 000 Lt dydžio įsiskolinimo bendrovei grąžinimo, tokiu būdu gaunant finansinės naudos vadovaujamos bendrovės sąskaita. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad abejones dėl kaltinimo D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį sustiprina specialistės paaiškinimas, jog šiuo atveju pakankamas dokumentas būtų surašyta pažyma, kurioje būtų užfiksuota paskolą perkelti į finansinį turtą ir fiksuoti jį reikėtų kaip D. K. ilgalaikę paskolą, o ne akcijų įsigijimą. Toks teismo argumentas yra nelogiškas, nes šiuo atveju turto pasisavinimo schemos esmė ir buvo apskaitos dokumentus įforminti taip, kad D. K. įsiskolinimas nebebūtų fiksuojamas. Be to, šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu yra ir prokurorės apeliaciniame nurodyta žalą patyrusios UAB „A“ apsunkinta galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Bylos duomenimis, pagrindinis šios bendrovės akcijų paketas priklauso D. K. (80 procentų), o likusios akcijos – pastarosios vaikams, taigi, mažai tikėtina, kad kas nors iš jų imtų aiškintis dėl apskaitoje fiksuojamo finansinio turto realaus egzistavimo, o išsiaiškinę tikrąsias aplinkybes – ginti žalą patyrusios bendrovės interesus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. K. apygardos teismo nustatytais ir kaip apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimas įvertintais veiksmais taip pat tyčia išvengė turtinės prievolės grąžinti įsiskolinimą ir tokiu būdu pasisavino jai patikėtą UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą – 1 475 000 Lt (427 189,53 Eur), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Kaip jau minėta, svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Šiuo atveju D. K. galimybę disponuoti UAB „A“ turtu įgijo jos iniciatyva padarius tikrovės neatitinkančius įrašus bendrovės apskaitos registruose bei jų pagrindu sudarius finansines ataskaitas ir jas pateikus Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Todėl apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys, kad 2015-12-17 UAB „F“ įstatinis kapitalas buvo padidintas iki 832 594 Eur, o nuo 2016-01-11 UAB „A“ tapo UAB „F“ dalininke, teisinės reikšmės sprendžiant D. K. atsakomybės už svetimo turto pasisavinimą klausimą neturi. Šias aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip nusikalstamais veiksmais bendrovei padarytos turtinės žalos atlyginimą, kuris yra reikšmingas sprendžiant D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį skirtinos bausmės klausimą.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

Šioje byloje D. K. buvo kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį tuo, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „A“ generaline direktore, turinčia teisę veikti šios bendrovės vardu, bei 2010-11-02 UAB „A“ direktorės įsakymu Nr. 10-11-02 sudarytos UAB „A“ pirkimų komisijos pirmininke ir projektų vadove, turinčia administracinius įgaliojimus atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį UAB „A“ vykdomame projekte, laikotarpyje nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio, piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos UAB „A“ – užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, t. y. pagal minėtos 2010-09-23 finansavimo ir administravimo 8.4 punktą privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašu, pažeisdama šio aprašo 3, 4, 5, 26 punktų reikalavimus, tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pardavė UAB „A“ priklausančias prekes ženkliai padidintomis kainomis iš anksto jos neteisėtai parinktoms laimėti pirkime apklausos būdu bendrovėms – UAB „A“ priklausančius tris televizorius su laikikliais, įgytus už 400,74 Lt, pradavė UAB „C“ už 5 739 Lt be PVM, o UAB „A“ priklausančius tris masažinius stalus su priedais bei tris širodaros stovus su priedais, įgytus 35 488 Lt, pardavė UAB „D“ už 59 670 Lt be PVM. Po to, piktnaudžiaudama pareigomis, pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo laimėti UAB „C“, o pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo – UAB „D“. Vėliau, atstovaudama UAB „A“ kaip projektų vadovė, pasirašė: su UAB „C“ sutartį, pagal kurią nupirko iš šios bendrovės tuos pačius tris televizorius su laikikliais už 5 805 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 5 404,26 Lt suma; su UAB „D“ sutartį, pagal kurią nupirko iš šios bendrovės tuos pačius tris masažinius stalus su priedais bei tris širodaros stovus su priedais už 60 000 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 24 512 Lt suma. Po to pateikė LVPA PVM sąskaitas faktūras, patvirtinančias didesnę nei realiai buvusi prekės kainą, prašydama šias išlaidas pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir pusę jų kompensuoti, taip kėsinosi apgaule užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, tačiau jų neužvaldė LVPA sustabdžius prašymų nagrinėjimą. Tokiu būdu D. K. pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo 3, 4, 5, 26 punktų reikalavimus, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, nes tokiais valstybės tarnautojui prilyginto asmens tyčiniais savo veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo principus, sumenkino Lietuvos Respublikos prestižą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdama savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistemą, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams. Be to, D. K. buvo kaltinama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad pirmiau aptartais veiksmais jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros padidindama įgyjamo turto – 3 televizorių su laikikliais pirkimo kainą 5 404,26 Lt suma, jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo padidindama įgyjamo turto – 3 masažinių stalų ir 3 širodaros stovų kainą 24 512 Lt suma, o taip pat jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo padidindama Smoovie TV sistemos kainą 51 900 Lt, pateikdama LVPA PVM sąskaitas faktūras, patvirtinančias didesnę nei realiai buvusi prekės kainą, ir prašydama šias išlaidas pripažinti kompensuojamomis projekto išlaidomis bei pusę jų kompensuoti, apgaule kėsinosi užvaldyti didelės vertės svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas – 40 908,13 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymų nagrinėjimą.

Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. nuteistosios D. K. , liudytojų R. P. , R. L. , V. C. , D. R. , D. Š. , J. R. , A. A. parodymus, specialisto išvadą dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, taip pat UAB „A“ dokumentus (kvietimus pateikti pasiūlymą/dalyvauti apklausoje, atliekamoje vadovaujantis Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašu, įgyvendinant projektą „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas“, adresuotus įvairioms įmonėms, taip pat ir UAB „C“ bei UAB „D“, bendrovių pateiktus pasiūlymus, apklausų pažymas, pranešimus apie pirkimų laimėtojais pripažintas bendroves, televizorių ir laikiklių įsigijimo iš Kinijos firmos Shenzhen Jifan Trade Co dokumentus, importo deklaracijas, PVM sąskaitas faktūras, pirkimo-pardavimo, prekių pristatymo sutartis, priėmimo-perdavimo aktus, UAB „A“ banko sąskaitos išrašus, mokėjimo prašymus, adresuotus LVPA), LVPA pažeidimo tyrimo išvadą bei kitus šios įstaigos pateiktus duomenis, taip pat liudytojos E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, masažinių stalų ir širodaros stovų apžiūros bei kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis, apygardos teismas padarė išvadą, kad šių bylos duomenų visuma patvirtina, jog D. K. , vykdydama trijų televizorių su laikikliais pirkimą apklausos būdu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos UAB „A“, dėl ko valstybė patyrė didelės neturtinės žalos. Be to, ji audio/video aparatūros pirkimuose padidindama trijų televizorių su laikikliais ir Smoovie TV sistemos kainą, apgaule pasikėsino užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas – 28 652,13 Lt (8 298,23 Eur). Taip pat teismas padarė išvadą, kad pirmiau aptarti faktiniai duomenys nėra pakankami D. K. kaltei dėl pasikėsinimo apgaule užvaldyti LVPA administruojamus 12 256 Lt, SPA centro įrangos pirkime padidinus įgyjamų 3 masažinių stalų su priedais ir 3 širodaros stovų su priedais kainą 24 512 Lt suma, pagrįsti, todėl šias aplinkybes iš kaltinimo D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pašalino, D. K. nusikalstamus veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi liudytojus R. G. ,  E. K. ,  V. S. , A. K. , UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusią specialistę I. Karkauskienę, su tokiomis apygardos teismo išvadomis taip pat sutinka tik iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl D. K. kaltės piktnaudžiavus tarnyba ir pasikėsinus sukčiauti, kas nepagrįstai ginčijama nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde. Be to, teisėjų kolegija, pritardama prokurorės apeliacinio skundo argumentams, konstatuoja, kad kaltinimas D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį byloje surinktais įrodymais pasitvirtino pilnai.

Kaip matyti iš nuteistosios D. K. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, pastaroji savo kaltės dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir pasikėsinimo sukčiauti nepripažino. Nuteistoji iš esmės neneigė, kad įgyvendinant projektą „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „A“ vykdytuose pirkimuose apklausos būdu iš UAB „C“ ir UAB „D“ buvo nupirkti tie patys televizoriai su laikikliais bei tie patys masažiniai stalai su priedais ir  širodaros stovai su priedais, kuriuos pati UAB „A“ prieš tai pardavė minėtoms bendrovėms. Kita vertus, D. K. aiškino, kad šiuo atveju tikslo užvaldyti Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo lėšas nebuvo, tiesiog pasitaikė galimybė projekte panaudoti UAB „A“ jau turimą turtą, kurio tiekėjai patys pasiūlyti negalėjo, šio turto kainos padidintos nebuvo. Televizorius reikia vertinti visumoje, kaip sistemą, nes perkama buvo būtent sistema, o ne atskiri televizoriai. Su UAB „C“ buvo sudaryta sutartis, pagal kurią buvo perkamas visas komplektas paslaugų, televizoriai nebuvo atskira dalis, prie jų buvo jungiama Smoovie TV sistema. UAB „C“ atstovai jai nurodė, kad jiems reikalingi televizoriai, bet jie juos perdarinėjo, kad pritaikyti prie programos, konferencijų salėje po lubomis išvedžiojo visą tinklą laidų, kad būtų galima pajungti projektorius, specialią programą, internetą. Į tą sumą buvo įtraukti ne tik televizoriai, bet visa sistema su jungiamaisiais elementais. Dėl masažinių stalų su priedais ir širodaros stovų su priedais savikainos, tai šiuo atveju nebuvo įvertintos patirtos transportavimo ir sandėliavimo išlaidos. Smoovie TV sistemos kaina taip pat nebuvo padidinta, ką patvirtina kitų apklausoje dalyvavusių įmonių pasiūlymai. Be to, nuteistoji parodė, kad pirkimų organizavimo procese ji pati faktiškai nedalyvavo, viską organizavo biuro administratorė I. bei R. G. , kuri prižiūrėjo visas apklausas ir dokumentų įforminimą, taip pat UAB „D“ direktorius D. R. , kuris buvo dalyvavęs ne viename projekte ir žadėjo jai, kaip neturinčiai patirties, padėti (t. 18, b. l. 48-51). Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji D. K. laikėsi tokios pačios pozicijos, papildomai paaiškino, kad ji kartu su savo įmonės darbuotoja vyko į Kiniją ir ten pirko televizorius, tačiau tuo jos misija ir baigėsi, visą prekių forminimą atliko kiti darbuotojai. Ji žinojo, kad turi vykti televizorių pirkimai, tačiau juos vykdė biuro administratorė, o ne ji. Ji pati nesiuntė įmonėms kvietimų dalyvauti pirkime, nesitarė, kokie turėtų būti pasiūlymai toms bendrovėms. Visus kvietimus dalyvauti pirkime siuntė biuro administratorė, tam jie turėjo sudarę sutartį su R. G. , kuri jau turėjo patirties dirbant su Europos Sąjungos lėšomis. UAB „A“ tai buvo pirmas projektas, todėl ji pati sprendimų nepriimdavo ir į R. G. veiklą organizuojant pirkimus nesikišo (t. 19, b. l. 50-52). Iš esmės panašūs argumentai dėstomi ir nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde. Tačiau D. K. parodymai, neigiant inkriminuotas aplinkybes, jog ji, siekdama apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pardavė UAB „A“ priklausančias prekes ženkliai padidintomis kainomis iš anksto jos neteisėtai parinktoms laimėti pirkimus  bendrovėms, sudarė sąlygas joms laimėti UAB „A“ organizuotus pirkimus ir nupirko iš šių bendrovių tas pačias prekes, taip buhalteriniuose dokumentuose padidindama įgyjamo turto kainą, taip pat kad Smoovie TV sistemos pirkime besiruošiančios dalyvauti bendrovės direktoriui nurodė ženkliai padidinti faktinę parduodamo turto kainą, bei juos atitinkantys nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju vyko realūs, teisėti pirkimai, o prekių kainos nebuvo dirbtinai padidintos, yra paneigti byloje surinktų įrodymų visetu. 

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad gynėjas apeliaciniame skunde pateikia iš konteksto paimtus tam tikrus liudytojo R. P. parodymų fragmentus, taip iškraipydamas tikrąjį šio liudytojo parodymų turinį. Bylos duomenimis, liudytojas R. P. , apklaustas teisiamojo posėdžio metu, dėl televizorių su laikikliais pirkimo parodė, kad jo vadovaujama UAB „C“ laimėjo konkursą dėl trijų televizorių su laikikliais. Televizoriai ir audio aparatūra sudarė vieningą kompleksą, teikė kaip bendrą pasiūlymą. Daug aparatūros buvo. Buvo pasiūlymas konferencijos salės aparatūrinei daliai. Buvo ne vienas tiekėjas, iš kurio imdavo techniką, kokie 4-7. Jo įmonės darbuotojų darbo sąnaudos buvo sutartyje, joje yra nurodyti instaliacijos, pridavimo, apmokymo darbai. Pasiūlymo kaina buvo 15 805 Lt be PVM , tai buvo reali kaina. D. K. pasiūlė jam televizorius, nusipirktus iš Kinijos pigiau, nei tuo metu jis pats galėjo rasti Lietuvoje, todėl nupirko televizorius iš UAB „A“ ir juos tai pačiai įmonei pardavė. Esmė tame, kad yra užsakovas, kuris moka pinigus. Jei užsakovą per jį nupirkti televizoriai tenkina, tai jam pačiam jokio skirtumo, be to jam nereikia niekur važiuoti pirkti, nėra jokių logistikos išlaidų, tiktai sąskaitos suvaikšto. Dėl Smoovie TV sistemos šis liudytojas parodė, kad buvo pasiūlymas pirkti video įrangą už 62 000 Lt, bet jo įmonė šio konkurso nelaimėjo. Sudalyvauti šiame konkurse jį pakvietė D. K. arba kažkas iš atstovų, tiksliai neprisimena. Turbūt gavo oficialų kvietimą. Jo bendrovė sudalyvavo, pateikė kainą. Dėl tiekimo sąlygų, tai buvo specifinė įranga, kurios šiai dienai nėra Europoje. Jis pats pirmą kartą susidūrė su tokia įranga, todėl pasiūlyme nurodė padidintą kainą – jei netyčia laimės, reikės suktis iš situacijos ir nepralošti. Maždaug žinojo tos įrangos kainą, ją sužinojo internete. Kalbėjosi su D. K. , jos klausė, ko ji tikisi, ką nori gauti. Gali būti, kad buvo įvardinta kaina, į kurią orientuotis. Šiuo atveju pasiūlymo kaina 62 000 Lt buvo reali. Apsidraudžiant galėjo 10 procentų ją padidinti, nes nebuvo aiškių terminų, kad nelikti kaltam ir nepatirti nuostolių. Taip pat liudytojas R. P. teismui paaiškino, kad jo vadovaujama įmonė kaip subrangovas UAB „A“ atlikinėjo daug darbų, tiekė beveik visą elektroninę įrangą, todėl visų detalių neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje pareigūnai jam rodė dokumentus, todėl įvykių aplinkybes buvo lengviau prisiminti (t. 17, b. l. 54-56). Dėl šios priežasties teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jo vadovaujamai bendrovei UAB „C“ kaip subrangovui atliekant UAB „A“ viešbučio „B“ rekonstrukcijos darbus, D. K. paprašė paslaugos nuperkant televizorius. Paaiškino, kad turi nusipirkusi Kinijoje televizorius, bet negali jų pirkti iš savęs, todėl prašė padėti jų pirkimo suforminime. Jis sutiko ir netrukus jo bendrovė gavo UAB „A“ pakvietimą. 2011-07-25 jis surašė pasiūlymą ir pateikė jį D. K. . Pastaroji jam buvo paaiškinusi, kad ji jo bendrovei parduos jos ieškomus tris televizorius, jis dar suras pagal pasiūlymą reikalingą audio aparatūrą ir visa tai parduos UAB „A“. Kadangi UAB „C“ aparatūros neturėjo, jis surado tiekėją UAB „H“, dar jų paprašė padėti D. K. surengti pirkimo konkursą apklausos būdu, už tai pažadėjo nupirkti iš jų audio aparatūrą. Sekančią dieną po pasiūlymo pateikimo D. K. jam pateikė 2011-07-26 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kad parduoda 3 televizorius su laikikliais, kurių vertė 5 739 Lt be PVM. Po to jie pasirašė standartinę 2011-07-27 pirkimo–pardavimo sutartį dėl įrangos pardavimo UAB „A“. Be to, D. K. paprašė jo sudalyvauti apklausoje, nes pageidavo pirkti kažkokią elektronikos įrangą. Jis daug nesigilindamas sutiko. Po kurio laiko jo bendrovė gavo UAB „A“ pakvietimą. Po to jis kalbėjosi su D. K. , klausė, kas čia per įranga. Ji jam pasakė, kad tik sudalyvautų konkurse – padėtų dalyvavimu suorganizuoti konkursą ir jam nieko pardavinėti nereikės. Pasakė kokią kainą įrašyti pasiūlyme. Jis pagal jos pasiūlytą kainą surašė 2011-07-01 UAB „C“ pasiūlymą. Pasiūlyme įrašė D. K. nurodytą įrangą ir nurodytą įrangos kainą – 62 000 Lt be PVM. Kokia buvo siūloma įranga, jis tiksliai ir nežino, bet jei būtų laimėjęs konkursą, tokią įrangą pardavimui būtų suradęs (t. 2, b. l. 24-26). Perskaičius šiuos liudytojo R. P. parodymus, pastarasis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, jo parodymai perskaitytame protokole užfiksuoti teisingai, tik gal jis nebuvo įsitikinęs, kad projektą finansuoja LVPA. Kalba su D. K. apie Smoovie TV sistemos kainą galėjo būti. Taip pat galėjo būti, kad buvo pasakyta tik sudalyvauti konkurse, t. y. padėti dalyvavimu suorganizuojant konkursą, ir jam pardavinėti nieko nereikės.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojo R. P. , o taip pat liudytojo, UAB „D“ direktoriaus D. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 2, b. l. 3-6, 14-15, 16-17, t. 17, b. l. 99-102), ne kas kitas, o būtent nuteistoji D. K. kreipėsi į R. P. prašydama paslaugos UAB „A“ perkant televizorius, o į D. R. – masažinius stalus bei širodaros stovus, t. y. sudalyvauti ir laimėti šiuos pirkimus. Kaip jau minėta, R. P. ji sakė, kad turi nusipirkusi Kinijoje televizorius, bet negali jų pirkti iš savęs, todėl prašė padėti jų pirkimo suforminime. D. R. ji sakė, kad yra nusipirkusi masažinius stalus, taip pat, kad yra gavusi LVPA finansavimą viešbučio rekonstrukcijai ir planuoja viešbučiui „B“ juos nupirkti. Paaiškino, kad UAB „D“ bus parduota prekė, po to bus suorganizuotas pirkimas, padaryta apklausa, UAB „D“ laimės pirkimą ir ji šiuos stalus iš jo perpirks. Liudytojas D. R. taip pat parodė, kad D. K. paprašė jo padėti UAB „A“ įsigyti ir TV Smoovie sistemą. Jam sutikus ir pasiūlius tokią įrangą už 10 000 Lt (ši kaina buvo pagrįsta realiomis kainomis ir pelnu jo įmonei), pastaroji nurodė, kad LVPA finansuoja 61 900 Lt ir ji pirks iš jo įrangą už tokią sumą, o gautą pelną pasidalins, didžiąją dalį (48 900 Lt) sugrąžinant D. K. , kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, liudytojai R. P. ir D. R. patvirtino, kad šių pirkimų metu kaina buvo derinama su kitų pirkime dalyvavusių bendrovių atstovais, taip sudarant sąlygas pirkimus laimėti būtent jų vadovaujamoms bendrovėms. R. P. parodė, kad bendravo su audio aparatūros tiekėjo UAB „H“ atstovais ir prašė jų padėti D. K. surengti televizorių ir audio aparatūros pirkimą apklausos būdu, už tai pažadėjo nupirkti iš jų šiam pirkimui reikalingą audio aparatūrą, be to, kiek vėliau D. K. prašė jo paties sudalyvauti Smoovie TV sistemos pirkime, kuriame jam reikės tik pateikti pasiūlymą ir nereikės nieko pardavinėti, bei nurodė įrangos kainą, kurią jis turėjo įrašyti pasiūlyme. D. R. parodė, kad dėl masažinių stalų ir širodaros stovų pirkimo bendravo su UAB „K“ (duomenys pakeisti) direktoriumi J. R. , nes buvo paprašytas surasti dar vieną įmonę, taip pat žinojo, kad laimės Smoovie TV sistemos pirkimą, nes kitos įmonės, kurios buvo pakviestos į konkursą, žinojo, kad jų pasiūlymų kaina turėjo būti didesne už jo įmonės nurodytą. Tai atitinka ir liudytojo J. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis kaip teisingus patvirtino bylą nagrinėjant teisme, kad dar iki pasiūlymo pateikimo D. R. jam sakė, kokia turi būti perkamų prekių, t. y. masažinių stalų ir širodaros stovų, kaina (t. 1, b. l. 167-168, t. 17, b. l. 161-163). Kad šie UAB „A“ pirkimai buvo organizuojami ir vykdomi kaltinime nurodytu principu, t. y. faktiškai buvo tik formalūs, ir tai vyko ne tik su D. K. žinia, bet ir jos iniciatyva, be pirmiau aptartų liudytojų parodymų, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, patvirtina ir byloje užfiksuoti D. K. telefoniniai pokalbiai su D. R. , iš kurių matyti, kad 2011 m. birželio 15 d. vykusio pokalbio metu D. K. prašo D. R. peržiūrėti Smoovie TV sistemos techninę specifikaciją: „dėl tos įrangos atsiuntė (...) atsiuntė nu labai tokią kaip techninę specifikaciją didelę (...) Gal tu pažiūrėtum, tu vis tiek prie tos technikos daugiau supranti. (...) „Smuvi“ va tą. A tu galėtum pažiūrėt ir išbraukyti tas, kas gali būt žinai toks nereikalingas“. Praėjus kelioms dienoms D. K. skambina D. R. ir sako, kad Smoovie TV sistemos pirkimo organizavimui, t. y. pasiūlymų išsiuntimui, jai reikalingas jo įmonės adresas bei dar kelių kokių nors įmonių duomenys: „vienas klausimas dabar va, kad atsiųsti tuos dokumentus žinai dėl tos televizijos, tos „Smuvi“ nesąmonės (...) reikia tavo įmonės adreso ir pavadinimo ir dar poros įmonių kokių nors, nes reikia man taip žinai tipo išsiųsti įmonėm“, į ką D. R. atsako: „aš savo tai galiu parašyt, bet noriu perspėt tuos žmones, kad parašyčiau jų adresus“. Praėjus kelioms dienoms, t. y. 2011-06-22, vykusio pokalbio metu D. K. teiraujasi D. R. , ar jis jai atsiuntė adresus pasiūlymų išsiuntimui: „tu man atsiuntei tuos adresus, kur aš galėčiau tuos pasiūlymus išsiųst?“, į ką D. R. atsako: „aš savo adresą permečiau, vienuoliktą valandą aš susitiksiu su tuo žmogumi, jisai man dar duos. (...) o aš jums persiųsiu tuos adresus.“ 2011-06-28 vykusio pokalbio metu D. K. informuoja D. R. , kad gavo įmonių duomenis: „aš gavau dabar, kaip suprantu, va tą tu įmonę davei, kitą aš dar turiu, tai aš jums visiems trims siunčiu tas medžiagas“. Praėjus dar kelioms dienoms, t. y. 2011-07-04, vykusio pokalbio metu D. K. sako D. R. , kad negavo jo ir kitų dviejų įmonių pasiūlymų: „kažkodėl negavau nei iš tavo įmonės, nei iš tavo vienų draugų. Vieni parašė, kad išvis neprekiauja tuo kažkuo, jie neįsikirto“. D. R. pasakius, kad iki vakaro viską paruoš, D. K. jam sako: „kad ten žinok labai paprastai, nereik kažko ruošt, reikia elementariai, kad į jūsų pateiktą pasiūlymą galim pasakyt, kad va tokia kaina ten kur... Aš tau sakiau kokia kaina, ar ne?“, D. R. atsako: „Aš turiu tą kainą“, po ko D. K. jam sako: „Turi, nu vat, kad kad galim pateikt ir viskas, o kitiems parašyt kokiais, nežinau, dviem tūkstančiais daugiau“. 2011-07-08 vykusio pokalbio metu D. K. teiraujasi D. R. „kaip, kaip ten sekasi dėl to „Smuvio“ tau?“, į ką D. R. atsako: „Tai jūs turėjote gauti jau du pasiūlymus mažiausiai.“ Po to D. K. aiškinasi su D. R. , ar jis pasiūlymą siuntė jai, ar į „A“. D. R. pasakius, kad siuntė į „A“, D. K. sako D. R. : „Ai, tai tvarkoj, aš einu pas ją pažiūrėsiu, nes jinai man atostogų išėjus, tai va biški gaudomės mes taip“, o D. R. atsako: „Aš nusiunčiau praeitos savaitės pradžioje ir kiti dar atsiuntė vakar, ar kiek, nes aš vakar buvau susitikęs, kad ten būtų viskas čiki“. Tuomet D. K. sako D. R. : „gerai, tai aš pasiimsiu va kitą mergaitę, nueisim mes pažiūrėt, nes man šita R. trepsi, kad jai nusiųst į LVPA“. 2011-08-17 vykusio pokalbio metu D. R. sako D. K. : „Aš ten visas sutartėles išsiunčiau dėl „Smuvio“ (...) Dabar dėl SPA, tai aš užklausiau M. vakar, ten reikia gamintojo modelius užrašyti, ane?“, į ką D. K. atsako: „mhm“. Vėliau šio pokalbio metu D. R. sako D. K. : „Dabar dėl Ajurvedos man tiktai reikia pavadinimo, ar ne, tai M. sakė ieškos“ (2013-04-08 Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas, t. 3, b. l. 181-187). Be to, ir gynybos iniciatyva liudytoja apeliacinės instancijos teisme apklausta UAB „A“ projekto administratore dirbusi R. G. , kuri, pasak D. K. , jai pačiai nesikišant, organizavo ir kontroliavo pirkimus, nes turėjo patirties tokio pobūdžio projektuose, tokį nuteistosios aiškinimą paneigė. Liudytoja R. G. parodė, kad jos darbo vieta buvo Vilniuje, o funkcijos apsiribojo dokumentų projektų rengimu. Paruoštus dokumentų projektus ji elektroniniu paštu pateikdavo D. K. arba viešbučio administratorei, taip pat pagal jai elektroniniu paštu pateiktus dokumentus teikė agentūrai mokėjimo prašymus, ataskaitas. Liudytoja patvirtino rengusi kai kuriuos dokumentus dėl audio/video aparatūros pirkimo, tačiau nurodė, kad pasiūlymų tiekėjams nesiuntė ir net nežinojo, kam pasiūlymai bus išsiųsti. Ji gaudavo jau surinktus pasiūlymus ir užpildydavo lentelę, kur reikėdavo surašyti tiekėjų pavadinimus ir laimėjusio pasiūlymo kainą.

Byloje esantys Kauno teritorinės muitinės pateikti dokumentai, t. y. 2011-04-19 invoice Nr. DA110419LT ir 2011-06-10 importo deklaracija Nr.11LTPR2000IM0054E8, taip pat specialisto išvada dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos patvirtina, kad 2011-04-19 D. K. UAB „A“ vardu iš įmonės Shenzhen Jifan Trade Co., LTD pirko įvairias prekes, įskaitant TV LED televizorius, 42“, kurių vieneto kaina 129,19 Lt, ir laikiklius televizoriui, kurių vieneto kaina 4,39 Lt, šios prekės muitinėje deklaruotos 2011-06-10 (t. 2, b. l. 112-133, 138-144, t. 9, b. l. 123-164). 2011-07-26 tris iš šių televizorių ir tris iš šių laikiklių televizoriui UAB „A“ pardavė UAB „C“ už 5 739 Lt be PVM (2011-07-26 PVM sąskaitą faktūra (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 158), o jau 2011-08-09 tuos pačius tris televizorius ir tris laikiklius UAB „A“ perpirko iš UAB „C“ už 5 805 Lt be PVM (2011-07-27 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-08-09 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 171-175, t. 3, b. l. 101). Taigi, „A“ priklausantis turtas – trys televizoriai su laikikliais iš UAB „C“ buvo perpirktas už 5 404,26 Lt suma padidintą kainą. D. K. , ginčydama apygardos teismo nustatytą aplinkybę, kad šiuo atveju pirmiau paminėtų trijų televizorių ir trijų laikiklių televizoriams kaina buhalteriniuose dokumentuose buvo nepagrįstai padidinta, teigė, jog šiuo atveju reikia vertinti ne atskirus televizorius, o visą sistemą su jungiamaisiais elementais, kuri ir buvo perkama, tačiau toks nuteistosios aiškinimas prieštarauja byloje esantiems duomenims. Kaip matyti iš 2011-07-21 kvietimų pateikti pasiūlymą, adresuotų UAB „C“, UAB „I“ ir UAB „H“, taip pat UAB „A“ 2011-08-10 apklausos pažymos Nr. 545, juose nurodytas labai konkretus pirkimo objektas, t. y. 3 vienetai televizorių su sieniniais laikikliais, ne mažesnės nei 42“ įstrižainės, su HDMI jungtimi, ne mažesnės nei 1920*1080 rezoliucijos ir 2 vienetai audio aparatūros su mikšeriniu graso stiprintuvu (340W, 5 zonos), FM imtuvo moduliu, montuojamu į stiprintuvą, CD/MP3/USB grotuvu, transformatoriumi, garso reguliatoriumi su korpusiniais garsiakalbiais, APC Smart-UPS/1 500VA (t. 2, b. l. 28-32, 33-35). Jokie darbai šiuos dokumentuose nėra įvardinti. Tas pats pasakytina ir apie 2011-07-25 UAB „C“ komercinį pasiūlymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad bendrovė siūlo UAB „A“  3 vnt. televizorių Samsung ST-42, kurių įstrižaine 42“, 3 vnt. televizoriui pritaikytų metalinių sieninių laikiklių,  kurių bendra kaina 5 805 Lt be PVM, bei audio aparatūrą (2 vnt.), kurios kaina 10 000 Lt be PVM (t. 2, b. l. 44-45). Jokie darbai šiame pasiūlyme taip pat nėra įvardinti. Tai, be kita ko, atitinka ir kitų šioje apklausoje dalyvavusių bendrovių vadovų parodymus, jog pasiūlymus jie teikė dėl kvietime nurodytų prekių – televizorių ir audio aparatūros. 2011-07-27 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytoje tarp UAB „C“, atstovaujamos R. P. , ir UAB „A“, atstovaujamos D. K. , nurodyta, kad UAB „C“ įsipareigojo perduoti UAB „A“ audio ir televizijos sistemų įrangą, nurodytą sutarties priede – specifikacijoje ir atlikti šių „audio ir televizijų sistemų darbus“, tačiau jokie konkretūs darbai sutartyje taip pat neįvardinti. Iš šios sutarties priedo Nr. 1 „Prekių specifikacija pagal techninėje užduotyje nurodytas savybes bei jų reikšmes“ matyti, kad perduodamą įrangą sudaro audio aparatūra, 2 komplektai, vieno jų kaina 5 000 Lt, bendra kaina 10 000 Lt be PVM, ir 3 vnt. televizorių su laikikliais, kurių vieno kaina 1 935 Lt, o bendra kaina 5 805 Lt be PVM. Sutarties priede Nr. 2 „Darbų (prekių) perdavimo-priėmimo aktas“ pateikta tokia perduodamos įrangos ir darbų specifikacija: audio aparatūra PAM-340ADV-120, 2 komplektai, ir televizorius „Samsung“ su televizoriaus laikikliu ST-42, 3 vnt. (t. 2, b. l. 171-175). Taigi, jokių konkrečių darbų šiuose dokumentuose taip pat nėra. Pažymėtina, kad ir liudytojas R. P. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, jog šiuo atveju vyko tik televizorių pirkimo-pardavimo dokumentų įforminimas. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas parodė, kad buvo atlikti ir įrangos montavimo darbai, tačiau tuo pačiu teigė, kad tai buvo instaliacijos, pridavimo, apmokymo darbai ir jie buvo išvardinti sutartyje. Šios aplinkybės, įvertinus tai, kad liudytojo R. P. vadovaujama įmonė viešbutyje „B“ atliko daug įvairių darbų, susijusių su kompiuterinių, apsaugos sistemų instaliavimu, taip pat liudytojo D. R. parodymus, kad Smoovie TV sistema viešbutyje taip ir nebuvo įrengta, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojas R. P. , duodamas parodymus teisme, galėjo sąžiningai suklysti ir supainioti sutartis.

D. K. aiškinimas, kad Smoovie TV sistemos kaina nebuvo padidinta, yra paneigtas tiek jau pirmiau aptartais liudytojų D. R. , R. P. parodymais bei byloje užfiksuotais D. K. ir D. R. telefoniniais pokalbiais, tiek ir kitais 2013-04-08 Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotais duomenimis, patvirtinančiais D. R. parodymus, kad Smoovie TV sistemos kaina D. K. nurodymu buvo dirbtinai padidinta, todėl pagal susitarimą didesnė dalis pinigų, kuriuos UAB „A“ permokėjo UAB „D“ už šią sistemą, buvo grąžinta D. K. . Štai, 2011-08-17 10.51 val. įvykusio pokalbio metu D. K. sako: „o aš manau, kad dėl „Smuvio“ jau galima bus daryt, aš net ir pavedimą tuoj galėsiu daryt, nes jau skaitom, kad kaip ir yra tas“, į ką D. R. atsako: „(...) supratau, nes aš sutartį jau suforminau dėl smuvio praeitą savaitę ir ten aktus parašiau ir...“. Tuomet D. K. sako: „nu tai gerai, tai tada žinok, šia savaitę ir apsimokam, ir sudėliojam viską, gerai“. Po to vykstančio pokalbio apie kitus pirkimus metu D. R. vėl grįžta prie Smoovie TV sistemos pirkimo ir sako: „Tai kai įplauks viskas, tai man reikės trijų dienų (...) po trijų dienų aš pas jus tada su diplomatu atvažiuoju“. Tą pačią dieną 12.00 val. D. K. siunčia žinutę D. R. , kad „pavedimas už Smoovie jau padarytas“. Maždaug po valandos, t. y. 13:06 val., D. K. skambina D. R. , kuris jai sako: „D., aš pas jus rytoj noriu atvažiuot apie kokią septintą vakaro“, į ką D. K. atsako: „Prašau, laukiu.“ Sekančią dieną, t. y. 2011-08-18, 17.18 val. D. K. skambina D. R. ir teiraujasi, ar jis šiandien atvažiuos. D. R. jai sako, kad vėluos, bet „pas mane viskas yra, šiandien viską susitvarkęs, tai atvažiuosim susiskaičiuosim, gerai“, į ką D. K. atsako „Gerai, tvarkoj“ (3 tomas, b.l. 181-187).

Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog D. K. audio/video aparatūros, t. y. televizorių su laikikliais, pirkimą organizavo ir vykdė iš anksto parinkdama bendrovę pirkimo laimėtoją, kuriai pardavė UAB „A“ priklausančius tris televizorius su laikikliais žymiai didesnėmis kainomis, nei bendrovė pati už jas buvo sumokėjusi. Po to pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu laimėti UAB „C“, iš kurios nupirko tuos pačius tris televizorius su laikikliais ir tokiu būdu buhalteriniuose dokumentuose nepagrįstai padidino šio įgyjamo turto kainą 5 404, 26 Lt suma. Taip pat, kad D. K. , nurodydama Smoovie TV sistemos pirkime besiruošiančios dalyvauti bendrovės „D“ direktoriui D. R. padidinti jo siūlomą faktinę Smoovie TV sistemos kainą nuo 10 000 Lt be PVM iki 61 900 Lt be PVM, buhalteriniuose dokumentuose šio įgyjamo turto kainą nepagrįstai padidino 51 900 Lt suma. Pateikdama LVPA neteisingus duomenis apie minėto turto įgijimui patirtas išlaidas ir prašydama šias išlaidas pripažinti projekto išlaidomis, D. K. klaidino LVPA dėl teisės gauti pusės šių išlaidų, t. y. 2 702,13 Lt ir 25 950 Lt, kompensavimą, taigi, siekė apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti šias LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas.

Byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje, taip pat šiame teisėjų kolegijos nuosprendyje aptarti vienas kitą papildantys įrodymai patvirtina, kad analogišku televizorių su laikikliais pirkimui būdu buvo organizuotas ir atliktas SPA centro įrangos, t. y. trijų masažinių stalų bei trijų širodaros stovų pirkimas. D. K. iš anksto parinko pirkimo laimėtoją – D. R. vadovaujamą UAB „D“, pardavė šiai bendrovei UAB „A“ priklausančius tris masažinius stalus ir tris širodaros stovus už 59 670 Lt be PVM (2011-08-20 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 159). Po to pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo laimėti minėtai D. R. vadovaujamai bendrovei, iš kurios, sudariusi sutartį, nupirko tuos pačius tris masažinius stalus ir tris širodaros stovus už 60 000 Lt be PVM (2011-08-22 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 160-163, 2011-08-25 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), t. 3, b. l. 77). Apygardos teismas trijų masažinių stalų ir trijų širodaros stovų su priedais pirkimą iš kaltinimo D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pašalino, konstatavęs, kad tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta ir nebėra galimybės nustatyti tikslios kainos, už kurią UAB „A“ šį turtą įsigijo, atitinkamai nėra galimybės apskaičiuoti pirkimo ir pardavimo skirtumą. Tokią savo išvadą teismas grindė iš esmės tik tuo, kad UAB „A“ apskaitoje nebuvo fiksuotas masažinių stalų ir širodaros stovų įsigijimas, t. y. nefiksuota tokio turto įsigijimo data, vertė, nusidėvėjimas ir likutinė vertė 2011-08-20 įforminto pardavimo datai, o D. K. parodė, kad šį turtą pardavė už tiek, už kiek pirko, turto kainą padidina transportavimo išlaidos, be to, ši prekė yra specifinė, prie stalų yra ir kitos sudedamosios dalys. Taip pat teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nėra aišku, ar byloje esančiame 2013-11-12 apžiūros protokole užfiksuotos ir liudytojos E. K. apklausos metu nurodytos prekės buvo įgytos būtent pagal 2011-08-25 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvada, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tikrąją trijų masažinių stalų ir trijų širodaros stovų bei jų priedų kainą, už kurią dar iki SPA centro įrangos pirkimo juos įsigijo UAB „A“, nėra pagrįsta išsamiu visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apygardos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad masažinių stalų ir širodaros stovų įsigijimas iki 2011-08-20 įforminto jų pardavimo UAB „A“ apskaitoje nebuvo fiksuotas. Ši aplinkybe nustatyta specialisto išvada. Tačiau, remdamasis vien šia aplinkybe, apygardos teismas neįvertino, kad minėtų prekių įsigijimo kainą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, be kita ko, aprašyti ir skundžiamame nuosprendyje. Visų pirma, kaip matyti iš specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, o taip pat specialistės I. Karkauskienės  paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, specialistei tyrimo metu nustačius, jog UAB „A“  apskaitoje masažinių stalų ir širodaros stovų įsigijimas iki 2011-08-20 įforminto jų pardavimo nebuvo fiksuotas, buvo kreiptasi į UAB „A“ su prašymu pateikti duomenis, iš kur įsigytos prekės, kurias UAB „A“ pardavė UAB „D“. Tuomet UAB „A“ pateikė tyrimui dvi PVM sąskaitas faktūras, t. y. 2009-04-02 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) ir 2009-04-02 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), patvirtinančias, kad UAB „A“, atstovaujama D. K. , iš UAB „E“, atstovaujamos E. K. , įsigijo įvairių prekių, už kurias, įskaitant jų transportavimo išlaidas, sumokėjo atitinkamai 95 454 Lt be PVM ir 61 100 Lt be PVM (t. 11, b. l. 135, 136). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas kreipėsi į UAB „A“, reikalaudamas sudaryti sąlygas apžiūrėti UAB „A“ pagal 2011-08-25 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) įsigytas prekes (t. 2, b. l. 85). Vykdant šį reikalavimą, UAB „A“ atstovė, viešbučio direktorė Do. K. parodė UAB „A“ SPA centro patalpose esančias dvi medines ovalo formos vonias, tris masažinius raižyto medžio oda aptrauktus stalus, tris medinius širodaros stovus su aliejaus talpyklomis, dvi talpas ant ratukų, 7 geltonos spalvos varinius indus, du stovus, ant kurių uždėti du indai su šaukštais, taip pat greta jų stovinčius du metalinius indus. Apžiūros metu visi šie daiktai buvo nufotografuoti, fotolentelė pridėta prie 2013-11-12 apžiūros protokolo (t. 2, b. l. 75-84). Taigi, apygardos teismo argumentas, kad šiuo atveju neaišku, ar 2013-11-12 apžiūros protokole užfiksuotos tos pačios prekės, kurias UAB „A“ įsigijo iš UAB „D“ pagal PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), prieštarauja bylos medžiagai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo apklausta UAB „E“ direktorė E. K. , kuri parodė, kad nuo 2007 m. bendradarbiavo su UAB „A“, besiruošiančia steigti Ajurvedos centrą, 2008 m. bendrovės direktorė D. K. užsakė pas juos šiam centrui skirtą įrangą, jos vyras pirkti šios įrangos vyko į Indiją. Apklausos metu liudytojai pateikus fotolenteles prie jau minėto 2013-11-12 apžiūros protokolo bei UAB „E“ 2009-04-02 PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), E. K. parodė, kad fotolentelėse prie apžiūros protokolo užfiksuotos prekės, nurodytos 2009-04-02 PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini), t. y. elektrinis boileris (2 vnt., 2 punktas), Dhara stovas (3 vnt., 4 punktas), Dhara indas (3 vnt., 5 punktas), Dhroni stalas (1 vnt., 6 punktas), Dhroni stalas (viršus) (1 vnt., 7 punktas), stalo paminkštinimas (3 vnt., 9 punktas), stalas su durelėmis (2 vnt., 10 punktas), Dhroni stalas (viršus) (2 vnt., 11 punktas), pančakarma aksesuarai (1 vnt., 12 punktas), aliejaus šildytuvas (3 vnt., 13 punktas), laipteliai (3 vnt., 16 punktas). Dar nuotraukose matomi keturi variniai indai, jų nei vienoje iš sąskaitų faktūrų nėra, tačiau gali būti, kad Indijoje jų buvo įdėta daugiau. Taip pat nuotraukose užfiksuotos dvi pirties kėdės (fotolentelėje įvardintos stovais) su variniais indais ir šaukštais, jos, kaip ir šalia esantys temperatūros matuokliai, priklauso prie medinės pirties (sąskaitos faktūros 1 punktas „Medinė pirtis“) ir yra nurodyti sąskaitos faktūros 3 punkte. Šalia pirties kėdžių esantys du indai yra iš kitų įrangos rinkinių, sąskaitose faktūrose jie atskirai nepažymėti. Medinių vonių UAB „E“ UAB „A“ nepardavė, tai nėra jų prekės (t. 2, b. l. 88-89). Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojos E. K. nepavyko, nes bylos nagrinėjimo metu ji gyveno užsienyje. Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja E. K. parodė, kad su D. K. susipažino, kai viešbutyje „B“ buvo planuojama plėsti SPA zoną. Su D. K. dalinosi patirtimi, pastarajai reikėjo jų konsultacijų, taip pat paslaugų perkant įrangą. Ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, apklausoje jos klausė apie tai, kaip buvo užsakytos ir pirktos prekės, rodė prekių nuotraukas ir jai reikėjo atpažinti, ar tos prekės pirktos iš jų, ar ne. Jai parodytose nuotraukose buvo užfiksuotos tos pačios prekės, kurias jos bendrovė „E“ pirko ir po to pardavė bei pristatė UAB „A“. Ji šias prekes atpažino, išskyrus vieną prekę – medines vonias, jų „E“ UAB „A“ nepardavė. Taigi, tiek pirmiau aptarti liudytojos E. K. parodymai, tiek 2013-11-12 apžiūros protokolas bei minėta 2009-04-02 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad UAB „A“ 3 masažinius stalus bei jų priedus ir 3 širodaros stovus bei jų priedus 2009-04-02 iš UAB „E“ pirko už 35 488 Lt be PVM (PVM sąskaitos faktūros 2, 4, 5, 6, 7, 9, 11, 12, 13, 16 punktai). 2009-04-02 PVM sąskaitoje faktūroje (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys patvirtina D. K. parodymus, kad įsigydama minėtą turtą, UAB „A“ apmokėjo ir jo transportavimo išlaidas. PVM sąskaitos faktūros 20 punkte nurodyta, kad už prekių transportavimą UAB „A“ sumokėjo 4 800 Lt be PVM. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad šiuo atveju UAB „A“, įsigydama minėtus masažo stalus ir širodaros stovus su priedais, iš viso patyrė ne 35 488 Lt, kaip nurodyta kaltinime, bet 40 288 Lt išlaidų. Taigi, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje konstatavo apygardos teismas, šiuo atveju kaina, kurią UAB „A“ sumokėjo 2009-04-02 įsigydama turtą – tris masažinius stalus su priedais ir tris širodaros stovus su priedais, įskaitant ir jų transportavimo išlaidas, yra aiški, nustatyta objektyviais bylos duomenimis.

Byloje nustatyta, kad pripažinusi iš anksto pasirinktą D. R. vadovaujamą UAB „D“ pirkimo laimėtoja, D. K. pardavė šiai bendrovei pirmiau minėtus UAB „A“ priklausančius tris masažinius stalus ir tris širodaros stovus su priedais už 59 670 Lt be PVM (2011-08-20 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 159), po ko pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo šiai bendrovei laimėti ir iš jos, sudariusi sutartį, nupirko tuos pačius tris masažinius stalus ir tris širodaros stovus su priedais už 60 000 Lt be PVM (2011-08-22 sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 160-163, 2011-08-25 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), t. 3, b. l. 77). Taigi, šiuo atveju įgyjamo turto buhalterinę vertę D. K. padidino 19 712 Lt suma. Pateikdama LVPA neteisingus duomenis apie minėto turto įgijimui patirtas išlaidas ir prašydama šias išlaidas pripažinti projekto išlaidomis, D. K. klaidino LVPA dėl teisės gauti pusės šių išlaidų, t. y. 9 856 Lt, kompensavimą, taigi, apgaule siekė užvaldyti dar 9 856 Lt (2 854,49 Eur) LVPA administruojamų Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad SPA centro įrangos, t. y. 3 masažinių stalų su priedais ir 3 širodaros stovų su priedais, pirkimas iš kaltinimo D. K. pašalintas nepagrįstai, byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad D. K. siekė apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti iš viso 38 508,13 Lt (10 283,86 Eur).

Esant pirmiau aptartų vienas kitą papildančių įrodymų, apie kuriuos nutylima gynėjo apeliaciniame skunde, visetui, aplinkybės, kad tam tikras technines funkcijas šiuose pirkimuose atliko (rengė dokumentų projektus, siuntė kvietimus įmonėms ir t. t.) ne betarpiškai D. K. , bet kiti UAB „A“ darbuotojai, kad muitinėje iš Kinijos transportuotus televizorius ir jų laikiklius UAB „A“ atstovo įgaliotas deklaravo muitinės tarpininkas, UAB „Tarpa“ direktorius A. K. , ar kad 2011-07-26 PVM sąskaitą faktūrą dėl televizorių pardavimo UAB „C“ pasirašė ne pati D. K. , o galimai UAB „A“ buhalterė V. S. , kaip ir gynėjo akcentuojami pasiūlymus pirkimams teikusių, bet pirkimų nelaimėjusių bendrovių vadovų, be kita ko, neabejotinai suinteresuotų apginti gerą savo įmonės vardą, parodymai, kad jų pasiūlymuose buvo nurodytos realios, pagal jų bendrovėse nustatytą kainodarą sudarytos kainos, UAB „A“ vykdytų pirkimų neteisėtumo, LVPA klaidinimo bei D. K. vaidmens šiame procese niekaip nepaneigia.

Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nebuvo tirtos aplinkybės, kas Kinijoje nupirko tris televizorius, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jau minėtoje Kauno teritorinės muitinės pateiktoje faktūroje, t. y. invoice Nr. DA110419LT, pirkėju įrašytas ne kas kitas o UAB „A“ atstovė D. K. . Be to, jau minėta, pastaroji, apklausta apeliacinės instancijos teisme patvirtino vykusi į Kiniją ir ten pirkusi televizorius, tik dokumentus įformino ne ji, bet kiti darbuotojai (t. 19, b. l. 50-52).

Nepagrįstas nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad D. K. veiksmai, pateikiant LVPA neteisingus duomenis apie turto įgijimui patirtas išlaidas ir taip klaidinant LVPA dėl UAB „A“ teisės gauti pusės šių išlaidų kompensavimą, turėtų būti vertinami ne kaip sukčiavimas, numatytas BK 182 straipsnyje, bet kaip kreditinis sukčiavimas (BK 207 straipsnio 1 dalis). Apeliantas teisingai pažymi, kad šiuo atveju visos prekės, t. y. televizoriai su laikikliais, masažiniai stalai, širodaros stovai, Smoovie TV sistema, buvo realiai nupirktos. Kita vertus, D. K. kreipėsi į LVPA, prašydama pripažinti projekto išlaidomis ir atitinkamai dalį jų kompensuoti, ne realiai šioms prekėms įsigyti būtinas ir patirtas išlaidas, bet išlaidas, kurios jai pačiai veikiant pagal iš anksto sukurtą nusikalstamą planą, buhalteriniuose dokumentuose buvo dirbtinai padidintos. Tokių duomenų, kad šiuo atveju LVPA skirtas finansavimas būtų nepakankamas vykdomam projektui įgyvendinti ir dėl to D. K. būtų buvusi priversta imtis apgaulės ir taip gauti daugiau lėšų šiam projektui, ar kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tokiu būdu pavykus gauti nepatirtų išlaidų kompensavimą D. K. būtų planavusi šias lėšas panaudoti projekto įgyvendinimui, byloje nėra. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių nenurodė ir pati nuteistoji. Priešingai, viso proceso metu ji įrodinėjo, kad LVPA pateiktuose dokumentuose buvo nurodytos realiai turto įsigijimui patirtos išlaidos, kas tik dar kartą patvirtina, kad šiuo atveju D. K. tyčia buvo nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą, siekiant turtinės naudos UAB „A“. Taigi, kvalifikuoti D. K. veiksmus kaip kreditinį sukčiavimą nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad D. K. siekė užvaldyti turtą, kurio vertė viršija 250 MGL, jos nusikalstama veika, nutrūkusi pasikėsinimo stadijoje, LVPA sustabdžius paramos išmokėjimą, kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

Nustatytomis aplinkybėmis organizuodama televizorių su laikikliais ir masažinių stalų bei širodaros stovų pirkimus apklausos būdu, t. y. iš anksto parinkdama bendroves pirkimo laimėtojas ir sudarydama joms sąlygas laimėti pirkimus, pati parduodama šioms bendrovėms pirkime prašomą patiekti turtą, priklausantį UAB „A“, o po to tą patį turtą perpirkdama UAB „A“ vardu, tačiau jau žymiai didesnėmis kainomis, nei šis turtas jos vadovaujamos bendrovės vardu buvo įgytas, tokiu būdu buhalteriniuose dokumentuose nepagrįstai padidindama įgyjamo turto kainą, D. K. neabejotinai pažeidė Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo reikalavimus projekto vykdytojui, o būtent: vadovaujantis šiame apraše nustatytais reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti projekto vykdytojui reikalingų prekių, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (3 punktas), užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras, nustatant laimėtoją ir vykdant pirkimo sutarties reikalavimus, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų (4 punktas), užtikrinti kuo didesnį tiekėjų varžymąsi ir pirkimo rezultatą – įsigytų prekių kainos neviršytų analogiškų prekių vidutinių rinkos kainų (5 punktas), visiems tiekėjams taikyti vienodus reikalavimus ir kriterijus, suteikti vienodas galimybes ir pateikti vienodą informaciją (26 punktas). Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju D. K. veiksmai, jei ši ir padarė tokius pažeidimus, neapgrįstai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes D. K. nėra šio nusikaltimo subjektas, t. y. valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, ir savo veiksmais negalėjo sukelti jai inkriminuotų šiame baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių – didelės neturtinės žalos valstybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad gynėjo nurodyti Vilniaus ir Panevėžio apygardų teismų sprendimai buvo priimti bylose, kurios savo aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių, jau nekalbant apie tai, kad vienoje jų buvo sprendžiamas Vilniaus apskrities Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tarnautojų, o kitoje banko valdytojo atsakomybės pagal BK 228 straipsnį klausimai. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad, vadovaujantis BK 230 straipsnio 3 dalimi valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu laikomas ne tik toks asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas privačiajame juridiniame asmenyje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba teikia viešąsias paslaugas, bet ir toks asmuo, kuris turi teisę veikti šio juridinio asmens vardu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įskaitant apelianto minimą nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014, taip pat yra išaiškinta, kad administraciniai įgaliojimai BK 230 straipsnio 3 dalies prasme apima ne tik viešojo administravimo įgaliojimus, bet taip pat ir fizinio asmens įgaliojimus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Administracinių įgaliojimų turėjimas pagal BK 230 straipsnio 3 dalį iš esmės reiškia tai, kad asmuo, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, turi tam tikrus įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims ar kitokius administracinius įgaliojimus, susijusius su viešojo administravimo veikla. Tokiais įgaliojimais gali būti ir tie įgaliojimai, kurie padeda užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Paprastai šie įgaliojimai susiję su tuo, kad asmuo turi teisę veikti juridinio asmens vardu. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu iš esmės reiškia tai, kad fizinis asmuo turi įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis (sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas). Ši teisė taip pat gali apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti darbuotojus, apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo priemones, sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius su juridinio asmens veiklos strategija, tiek finansų valdymo klausimais. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu paprastai siejama su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje taip pat išaiškino, kad sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz., asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą viešieji interesai – tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 straipsnio 3 dalis). Viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi, viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys) darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Kitokio, t. y. neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2014).

Šiuo atveju byloje nustatyta, kad D. K. ėjo UAB „A“ generalinės direktorės pareigas, taigi, kaip aukščiausias pareigas bendrovėje užimantis asmuo, turėjo atitinkamus įgaliojimus, t. y. teisę veikti šios bendrovės vardu (spręsti klausimus, susijusius su bendrovės veikla, jos strategija, struktūra, finansų valdymu, personalu, santykiais su trečiaisiais asmenimis ir kt.). Be to, jau minėta, kad UAB „A“ 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutarties pagrindu vykdė projektą „Spa, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „A“, finansuojamą iš Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo lėšų. Taigi, D. K. , kaip UAB „A“  vadovės, ir kaip šios bendrovės pirkimų komisijos pirmininkės ir projektų vadovės, turinčios administracinius įgaliojimus atlikti pirkimus minėtame projekte, veikla, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, buvo susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų, kuriais buvo užtikrinamas viešasis interesas – kad pirkimai projektuose, kuriems skiriamos valstybės ir (ar) Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos, būtų vykdomi vadovaujantis skaidrumo, teisėtumo, sąžiningos konkurencijos, racionalaus lėšų panaudojimo ir kt. principais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad paminėti principų užtikrinimas yra svarbus ne tik skirstant Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas, bet ir jas įsisavinant, nes neskaidrūs procesai šioje srityje taip pat sumažina galimybes gauti Europos Sąjungos lėšų būtiniems projektams įgyvendinti. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad D. K. atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo specialaus subjekto – valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymius, o nustatyti tyčiniai nuteistosios veiksmai, siekiant turtinės naudos vadovaujamai bendrovei, buvo neteisėti, prieštaraujantys jos, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veiklos esmei ir turiniui. Nors šie D. K. tyčiniai neteisėti veiksmai truko neilgai, tačiau pastaroji, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, padarė kitą nusikaltimą – apgaule kėsinosi užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo lėšas. Tuo ji neabejotinai parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo principus, sumenkino Lietuvos Respublikos prestižą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdama savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą. Todėl šiuo atveju apygardos teismas pagrįstai pripažino D. K. piktnaudžiavimą tarnyba didele žala Lietuvos valstybei. Juolab, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes D. K. , piktnaudžiaudama tarnyba, padarė sunkų nusikaltimą nuosavybei – pasikėsino apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą.

Teisėjų kolegija pritaria nuteistosios D. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentui, kad šiuo atveju kaltinime D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nepagrįstai inkriminuotas Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas (konkrečios įstatymo nuostatos kaltinime neįvardintos). Kaip jau minėta, pirkimus nuteistoji privalėjo vykdyti vadovaujantis Pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo nuostatomis, būtent šio teisės akto nuostatas ji pažeidė, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas iš D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pareikšto kaltinimo šalinamas. Kita vertus, vien tai, kad D. K. tyčiniais veiksmais pažeidė ne įstatymo, o poįstatyminio teisės akto, reglamentuojančio jos, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veiklą, nuostatas, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, jos baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą tarnyba pagrįstumo nepaneigia. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju yra kilęs tik administracinis ginčas, kuris buvo išspręstas administracine tarka, Lietuvos Respublikos ūkio ministrui 2014-11-26 įsakymu Nr. 4-859 nutraukus 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį ir įpareigojus UAB „A“ grąžinti jai projekto vykdymui išmokėtas lėšas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad:

D. K. , būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB „A“), generaline direktore, turinčia teisę veikti UAB „A“ vardu, bei 2010-11-02 UAB „A“ direktorės įsakymu Nr.10/11/02 sudarytos UAB „A“ pirkimų komisijos pirmininke ir projektų vadove, turinčia administracinius įgaliojimus atlikti SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos, pirkimą pagal 2010-09-23 UAB „A“ ir VšĮ Lietuvos Verslo paramos agentūros finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075 (toliau – 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartis) UAB „A“ vykdomame projekte, laikotarpyje nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio, piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos UAB „A“ – užvaldyti svetimas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – LVPA) administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, o būtent: sutinkamai su 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutarties 8.4 punktu privalėdama pirkimus organizuoti vadovaujantis Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2008-06-11 įsakymu Nr. 1K-212, pažeisdama šio aprašo 3, 4, 5, 26 punkto reikalavimus pardavė UAB „A“ priklausančias prekes žymiai padidintomis kainomis iš anksto jos neteisėtai parinktoms laimėti pirkimuose apklausos būdu bendrovėms, po ko šioms bendrovėms pagal numatytą nusikalstamą planą sudarė sąlygas laimėti pirkime „Dėl SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimo darbų pirkimo“. Vėliau, atstovaudama UAB „A“ kaip projektų vadovė, pasirašė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias nupirko tas pačias, prieš kelias ar keliolika dienų parduotas UAB „A“ priklausiusias  prekes, tokiu būdu padidindama jų kainą ir vėliau, pateikdama LVPA sąskaitas faktūras, patvirtinančias didesnę nei realiai buvusi prekės kainą, tokiu būdu kėsinosi apgaule užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, tačiau jų neužvaldė LVPA sustabdžius prašymų nagrinėjimą, t. y.

D. K. UAB „A“ vardu pagal 2011-04-19 Invoice Nr. DA110419LT Kinijoje iš firmos Shenzhen Jifan Trade Co3 įgijusi televizorius, kurio vieneto kaina 129,19 Lt, su laikikliais, kurio vieneto kaina 4,39 Lt (3 vienetų bendra kaina 400,74 Lt) ir juos, transportavus į Lietuvą, deklaravusi 2011-06-10 importo deklaracijoje Nr.11LTPR2000IM0054E8, vėliau minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi UAB „A“ viešbučio „B“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pagal išankstinį susitarimą su UAB „C“ direktoriumi R. P. išrašė UAB „A“ vardu 2011-07-26 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 televizorius su laikikliais UAB „C“ už 5 739 Lt be PVM. Po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „C“ ir, šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-07-27 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl tų pačių prekių – 3 televizorių su laikikliais atpirkimo ir UAB „A“ pagal 2011-08-09 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atpirko minėtas prekes už 5 805 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 5 404,26 Lt suma. 2011-08-22 ji pateikė LVPA 2011-08-18 mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011-08-09 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 5 805 Lt išlaidas televizoriams ir laikikliams (nors realiai išlaidos sudarė tik 400,74 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę patirtų išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsindama užvaldyti LVPA administruojamus 2 702,13 Lt (782,59 Eur).

D. K. UAB „A“ vardu pagal 2009-04-02 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „E“ įgijusi masažinius stalus su priedais ir širodaros stovus su priedais, bendros 40 288 Lt vertės, minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi UAB „A“ viešbučio „B“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pagal išankstinį susitarimą su UAB „D“ direktoriumi D. R. išrašė UAB „A“ vardu 2011-08-20 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 masažinius stalus ir 3 širodaros stovus UAB „D“ už 59 670 Lt be PVM. Po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „D“ bei šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-08-22 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl parduotų prekių, taip pat ir 3 masažinių stalų bei 3 širodaros stovų pirkimo, ir pagal 2011-08-22 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) nupirko minėtas prekes už 60 000 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 19 712 Lt suma. 2011-09-26  ji pateikė LVPA 2011-09-22 mokėjimo prašymą Nr. 10 kartu su 2011-08-22 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 60 000 Lt išlaidas masažiniams stalams ir širodaros stovams (nors realiai išlaidos sudarė tik 40 288 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule pasikėsindama užvaldyti LVPA administruojamus 9 856 Lt (2 854,49 Eur).

Tokiais savo veiksmais D. K. pažeidė Juridinių asmenų, kurie nėra perkančiosios organizacijos pagal Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymą, pirkimų vykdymo ir priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2008-06-11 įsakymu Nr. 1K-212, 3, 4, 5 punkto reikalavimus: laikytis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo racionalaus lėšų naudojimo principų, užtikrinti kuo didesnį tiekėjų varžymąsi ir pirkimo rezultatą, kad įsigytų prekių, paslaugų ar darbų kainos neviršytų analogiškų prekių, paslaugų ar darbų vidutinių rinkos kainų, bei 26 punkto reikalavimus, tokiais savo kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens tyčiniais veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo principus, sumenkino Lietuvos Respublikos prestižą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdama savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistemą, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. K. , būdama UAB „A“ generaline direktore bei 2010-11-02 UAB „A“ direktorės įsakymu Nr.10/11/02 sudarytos UAB „A“ pirkimų komisijos pirmininke ir projektų vadove, pasikėsino apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, t. y.

D. K. UAB „A“ vardu pagal 2011-04-19 Invoice Nr. DA110419LT Kinijoje iš firmos Shenzhen Jifan Trade Co., LTD įgijusi televizorius, kurio vieneto kaina 129,19 Lt, su laikikliais, kurio vieneto kaina 4,39 Lt (3 vienetų bendra kaina 400,74 Lt) ir juos, transportavus į Lietuvą, deklaravusi 2011-06-10 importo deklaracijoje Nr.11LTPR2000IM0054E8, vėliau minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi viešbučio „B“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pagal išankstinį susitarimą su UAB „C“ direktoriumi R. P. išrašė UAB „A“ vardu 2011-07-26 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 televizorius su laikikliais UAB „C“ už 5 739 Lt be PVM. Po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „C“ ir, šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-07-27 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl parduotų prekių – 3 televizorių su laikikliais pirkimo, po ko UAB „A“ pagal 2011-08-09 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atpirko minėtas prekes už 5 805 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 5 404,26 Lt sumai. 2011-08-22 ji pateikė LVPA 2011-08-18 mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011-08-09 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 5 805 Lt išlaidas televizoriams ir laikikliams (nors realiai išlaidos sudarė tik 400,74 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsino užvaldyti LVPA administruojamus 2 702, 13 Lt (782,59 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymo Nr. 9 nagrinėjimą.

D. K. UAB „A“ vardu pagal 2009-04-02 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „E“ įgijusi masažinius stalus su priedais ir širodaros stovus su priedais, bendros 40 288 Lt vertės, minėtas prekes atgabenusi ir laikiusi UAB „A“ viešbučio „B“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tikslu apgaule UAB „A“ naudai užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas, pagal išankstinį susitarimą su UAB „D“ direktoriumi D. R. išrašė UAB „A“ vardu 2011-08-20 PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), remiantis kuria jos vadovaujama bendrovė pardavė 3 masažinius stalus ir 3 širodaros stovus UAB „D“ už 59 670 Lt be PVM. Po to, piktnaudžiaudama pareigomis, sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu dėl SPA centro įrangos pirkimo, įgyvendinant projektą pagal 2010-09-23 finansavimo ir administravimo sutartį, laimėti UAB „D“ bei šią bendrovę pripažinusi pirkimo laimėtoja, 2011-08-22 su ja sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl parduotų prekių, taip pat ir 3 masažinių stalų bei 3 širodaros stovų, pirkimo ir pagal 2011-08-22 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) atpirko minėtas prekes už 60 000 Lt be PVM, tokiu būdu buhalteriškai padidindama įgyjamo turto kainą 19 712 Lt suma. 2011-09-26 ji pateikė LVPA 2011-09-22 mokėjimo prašymą Nr. 10 kartu su 2011-08-22 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini), prašydama 60 000 Lt išlaidas masažiniams stalams ir širodaros stovams (nors realiai išlaidos sudarė tik 40 288 Lt) pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsino užvaldyti LVPA administruojamus 9 856 Lt (2 854,49 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes LVPA sustabdė mokėjimo prašymo Nr. 10 nagrinėjimą.

Organizuodama pirkimą apklausos būdu dėl audio/video aparatūros pirkimo pagal įgyvendinamą projektą „SPA, konferencijų salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastruktūros įrengimas UAB „A“, projekto kodas VP3-1.3-ŪM-06-K-02-075, sužinojusi, kad šiame pirkime besiruošiančios UAB „D“ siūloma kaina už Smoovie TV, video medžiagos imtuvą bus 10 000 Lt be PVM, direktoriui D. R. davė nurodymą  ženkliai  padidinti šios prekės kainą – nurodė sumą 61 900 Lt be PVM ir šią bendrovę pripažinusi pirkimo apklausos būdu laimėtoja, 2011-08-08 su ja UAB „A“ vardu sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), po ko pagal 2011-08-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „D“ nupirko Smoovie TV, video medžiagos imtuvą už 61 900 Lt be PVM, tokiu būdu padidindama įgyjamo turto kainą 51 900 Lt sumai. 2011-08-22 ji pateikė LVPA 2011-08-18 mokėjimo prašymą Nr. 9 kartu su 2011-08-17 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), prašydama 61 900 Lt išlaidas Smoovie TV, video medžiagos imtuvui pripažinti kompensuojamomis Projekto išlaidomis ir kompensuoti pusę išlaidų, tokiu būdu apgaule UAB „A“ naudai pasikėsino užvaldyti LVPA administruojamas 25 950 Lt (7 515,63 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi LVPA sustabdė mokėjimo prašymo Nr. 9 nagrinėjimą.

Tokiu būdu, sukeldama buhalteriniuose dokumentuose įsigyjamų prekių kainas, D. K. apgaule kėsinosi užvaldyti didelės vertės svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas – 38 508, 13 Lt (10 283,86 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes paramos išmokėjimas buvo sustabdytas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šioje byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes šiame procesiniame dokumente nenurodytos galimų D. K. bendrininkų, konkrečiai D. R. , tariamų nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės, iš kurių būtų aišku, kokie asmenys, kokiomis aplinkybėmis, kokius veiksmus, vaidmenis atliko, nenurodyta šių neteisėtų veiksmų teisinė kvalifikacija. Taigi, apeliantas kaltinamojo akto trūkumus sieja tik su tuo, kad šiuo atveju atsakomybėn kaip D. K. bendrininkas apgaule kėsinantis užvaldyti LVPA administruojamas lėšas nebuvo patrauktas liudytojas D. R. . Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, jo vykdymas ir kontrolė yra išimtinai prokuroro kompetencija, tik jis gali nuspręsti, kam surašyti kaltinamąjį aktą (BPK 170 straipsnio 4 dalis). Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė priėmė  nutarimą apklausti D. R. kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis šiuo nutarimu, D. R. buvo apklaustas kaip liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, vėliau buvo išspręstas jo atsakomybės už šią nusikalstamą veiką klausimas, įtarimas dėl bendrininkavimo pasikėsinant sukčiauti jam nebuvo pareikštas. Šiuo atveju teismas negali vertinti ir pasisakyti dėl D. R. procesinio statuso byloje pagrįstumo, t. y. vertinti tą aplinkybę, ar jam turėjo būti pareikštas įtarimas, ar ne, jeigu taip, tai kokios apimties, nes šie klausimai yra išimtinė prokuroro teisė, kuris vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad klausimą dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, nes jame teisiškai neįvertinti D. R. veiksmai, D. K. gynėjas iškėlė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to prašė teismo bylą grąžinti prokurorui. Teismas šį prašymą išnagrinėjo įstatymo nustatyta tvarka ir, nenustatęs, kad surašytas kaltinamasis aktas trukdytų nagrinėti bylą, jį atmetė (t. 17, b. l. 102-104). Pažymėtina, kad pareikšdamas minėtą prašymą nuteistosios D. K. gynėjas tokių aplinkybių, kad jo nurodytas kaltinamojo akto trūkumas pažeidžia kaltinamosios teisę žinoti kuo yra kaltinama, kaip kad teigia savo apeliaciniame skunde, nenurodė. D. K. gynėjo pareikštą prašymą palaikė, tačiau aplinkybių, kad nesupranta pareikšto kaltinimo nei tuo metu, nei prieš tai teisiamojo posėdžio metu, kai prokurorė perskaitė kaltinamąjį aktą, taip pat nenurodė. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nurodytos visos D. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, faktinės aplinkybės, svarbios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių nustatymui ir veikos kvalifikavimui, todėl gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų, trukdančių nagrinėti bylą, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalies pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bausmių skyrimo.

Teisėjų kolegija, skirdama D. K. bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šiuos D. K. padarytus tyčinius nusikaltimus baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistosios pasisavinto turto vertė – daugiau kaip 400 000 eurų. D. K. pasikėsinto apgaule užvaldyti turto vertė 10 283,86 Eur, ši nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nuo D. K. padarytų nusikalstamų veikų praėjo nemažas laiko tarpas. Nuteistoji savo noru atlygino nusikalstamais veiksmais UAB „A“ padarytą turtinę žalą, ką teisėjų kolegija pripažįsta jos atsakomybę dėl didelės vertės patikėto turto pasisavinimo lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, turtinė žala nepadaryta. D. K. nusikalstamas veikas padarė būdama neteista, ji dirba, turi šeimą, jos socialiniai ryšiai teigiami ir stiprūs, tačiau ji yra padariusi kitų, taip pat ir sunkių nusikaltimų, už kuriuos yra nuteista. D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje bus pasiekti D. K. paskiriant vienintelę BK 183 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Skiriamų laisvės atėmimo bausmių dydis, atsižvelgiant į pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nustatytinas mažesnis nei šių baudžiamųjų įstatymų sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Aplinkybių, sudarančių pagrindą svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimo D. K. , byloje nėra. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi D. K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat jau minėtas aplinkybes, apibūdinančias jos asmenybę, daro išvadą, kad šiuo atveju paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo, neizoliuojant nuteistosios nuo visuomenės. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam įstatyme numatytam trejų metų laikotarpiui, paskiriant įpareigojimą, D. K. turės pakankamą poveikį, kad ateityje ji laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų.

Prokurorė apeliaciniame skunde griežtinti skundžiamu nuosprendžiu D. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę padidėjus kaltinimo apimčiai neprašo, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, šioje dalyje nuosprendį palieka nepakeistą.

Apygardos teismo nuteistajai D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta baudos bausmė, mažesnė nei šios bausmės, skiriamos už apysunkius nusikaltimus, vidurkis, atitinka  BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ją švelninti nėra pagrindo.

Šiuo atveju teisėjų kolegijos nuosprendžiu panaikinta skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. K. išteisinimo ir ji pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, jos nusikalstami veiksmai iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. K. paskirtų bausmių subendrinimo, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės bendrinamos su šiuo teisėjų kolegijos nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, vadovaujantis  BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 1 punkto (nes yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, ideali sutaptis), 6 dalies nuostatomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 3 ir 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,  

n u s p r e n d ž i a:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

D. K. pripažinti kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį pakeisti:

D. K. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, subendrintos D. K. paskirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirtą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu pagal BK 222  straipsnio 1 dalį paskirta 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį paskirta 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, D. K. paskirtos galutinės subendrintos 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios D. K. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Svajūnas Knizleris

Teisėjai                                                                       Regina Gaudutienė

                                                                      Aloyzas Kruopys