Administracinė byla Nr. A-2619-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00569-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas B. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 25 000 Eur neturtinę žalą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. kovo 26 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose jam ploto tekdavo žymiai mažiau, nei numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose. Pareiškėjui neužtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, nes per stebėjimo akutę kameros duryse pareiškėją galėjo matyti pareigūnai (įskaitant ir moteris), kadangi sanitariniame mazge nebuvo sienelės. Nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Dėl didelio suimtųjų kiekio teko valgyti atšalusį maistą. Kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, kiemeliai nebuvo valomi ar drėkinami, o stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, nebuvo užtikrinamas gryno oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė apšvieta buvo per maža. Kamerose žiemą buvo šalta, temperatūra buvo nuo 12 iki 16 °C, o vasarą karšta – iki 35 °C, sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Pareiškėjas neturėjo galimybės plauti ir džiovinti rūbus. Šiukšlių konteineriai buvo prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą. Atvykstant ir išvykstant krata buvo atliekama pastato rūsyje esančioje patalpoje, daiktai dedami į nešvarias voneles, oro temperatūra buvo labai žema. Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše, be to, praustis duše galėjo tik vieną kartą per savaitę. Kamerose buvo buitinių parazitų, deratizacija ir dezinfekcija vykdomos nebuvo. Maistas buvo neskanus, per maža jo energetinė vertė. Pareiškėjas teigė

3.       Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas nebereiškė pretenzijų dėl pasivaikščiojimo trukmės. Pareiškėjas paaiškino, kad nemalonus kvapas nuo konteinerių buvo juntamas vienoje kameroje, tačiau kurioje ir kuriuo metu neprisimena. Vienoje kameroje tris paras nebuvo užuolaidėlės ant sanitarinio mazgo durų, tačiau kada ir kurioje kameroje neprisimena, tai smulkmena, jis važinėjo po daugelį įstaigų, kameros keitėsi. Pareiškėjas neprisiminė konkrečių aplinkybių kada nebuvo duše karšto vandens, tačiau tokie atvejai yra buvę ir jis prausėsi šaltu vandeniu, o atsiradus karštam vandeniui, nuvestas praustis nebuvo. Maisto porcijos būdavo nevienodo dydžio, todėl tais atvejais, kai būdavo mažesnės, jos neatitiko reikalavimų. Didžiausią įtaką neturtinei žalai kilti turėjo tai, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas tinkamas gydymas ir tai, kad jis be reikalo, neteisingai buvo sulaikytas. Jei būtų sulaikytas teisėtai, jis į teismą nebūtų kreipęsis.

4.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,72 iki 8,07 kv. m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, o įėjimas atitvertas durimis arba užuolaidėle. Todėl teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 64 bendra dirbtinė apšvieta mažesnė nei nustatyta higienos normose, oro temperatūra kameroje išmatuota prie atviro lango, todėl nevertintina, o santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. Galimybė išvėdinti gyvenamas patalpas pro langus yra sudaryta. Vizualiai matomo pelėsio nėra. Patalpos ir jose esantys įrenginiai bei inventorius – švarūs. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos. Tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų neužfiksuota, nes dėl netinkamų sąlygų kamerose nebuvo kreiptasi. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Analogiška nuostata nustatyta ir higienos normose. Todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo B. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo B. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. kovo 26 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 9 (plotas 16,26 kv. m), Nr. 57 (plotas 19,99 kv. m), Nr. 64 (plotas 22,34 kv. m), Nr. 105 (plotas 24,22 kv. m). Taigi pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

8.       Teismas pažymėjo, kad Įsakyme nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

9.       Teismas aptarė aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją), jog pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, o 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

10.       Teismas sprendė, kad net atsižvelgus į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas išlaikytas ir negalima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11.       Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015).

12.       Teismas iš NVSC patikrinimo akto Nr. (6.12 4.80)PA-8051 nustatė, kad patikrinimo metu 2018 m. lapkričio 12 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 64 nustatyti HN 134:2015 14, 12 punktų pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta, vienas šviestuvas techniškai netvarkingas), kitų higienos normos pažeidimų nenustatyta. NVSC patikrinimo aktu Nr. (6-12 4.80) PA.6-3528 2018 m. birželio 1 d. pasivaikščiojimo kiemuose higienos normos pažeidimų nenustatė. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ir kitas institucijas su skundais nesikreipė. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 64, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, tačiau neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

13.       Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar medine plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas plokšte ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 2,09 m (kamera Nr. 64) iki 2,40 m (kamera Nr. 57). Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas paneigė pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodo kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant tokiam sanitarinio mazgo atitvėrimui. Teismas sprendė,  kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista, tačiau,  kadangi sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, todėl pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameroje buvusio blogo kvapo.

14.       Teismas iš Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos nustatė, kad Šiaulių TI organizuojamas laisvalaikio užimtumas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Šias aplinkybes patvirtina suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai. Pareiškėjas skundų Šiaulių TI administracijai dėl socialinės reabilitacijos programos, galimybės sportuoti ar kitokio laisvalaikio organizavimo, neteikė. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo teisių dėl pareiškėjo užimtumo organizavimo nepažeidė.

15.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto, pažymėjo, jog šie teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, šiuos teiginius atmetė kaip nepagrįstus. 

16.       Pareiškėjui nebereiškiant pretenzijų dėl pasivaikščiojimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių neturtinės žalos nepatyrė.

17.       Teismas pažymėjo, kad iš NVSC patikrinimo aktų matyti, kad patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos pažeidimų nenustatyta, yra pateikti dezinfekcijos planai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų atmestini.

18.       Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl nekaloringo maisto ir jo trūkumo, pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl per mažų maisto porcijų ar papildomo maitinimo, nenurodo aplinkybių, kad jam rekomenduotas papildomas maitinimas, tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada jis gavo nekokybišką maistą, ar jo buvo per mažai. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktas patvirtina, kad pažeidimų Šiaulių TI šioje srityje nenustatyta. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis.

19.       Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko nurodė, jog Taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau Taisyklių 2 punktas numato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas konstatavo, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, konstatavo, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko nebuvimo.

20.       Teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja viršutinių rūbų skalbimo tvarką. Aprašo 3 punkte numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, o nesant pinigų asmeninėje sąskaitoje ilgiau, nei 3 mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami nemokamai. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, nenurodė jokių konkrečių duomenų kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius ir apatinius rūbus. Be to, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog jis turėjo sąskaitoje pinigų. Todėl teismas pareiškėjo argumentus atmetė.

21.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl ne visada buvo galima nusiprausti duše, yra abstraktūs, nedetalizuoti. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu ar, kad Šiaulių TI būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

22.       Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad didžiausią įtaką neturtinei žalai kilti padarė tai, kad jam nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas, su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, todėl teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, šių aplinkybių nevertino.

23.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sveikatos pablogėjimo, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu.

24.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog įtaką neturtinei žalai kilti turėjo ir tai, jog pareiškėjas buvo sulaikytas neteisėtai ir nepagrįstai laikomas Šiaulių TI, tačiau šios aplinkybės nevertintinos šioje byloje.

25.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

26.       Pareiškėjas B. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

27.       Pareiškėjas teigia, kad būdamas Šiaulių TI nuolat kentė skausmus dėl to, kad nebuvo aprūpintas reikalingais vaistais, dėl to turėjo vartoti geriamąją sodą, o tai sukėlė dar didesnę žalą sveikatai. Pareiškėjas teigia nebuvęs apžiūrėtas medikų, kai atvyko į Šiaulių TI, todėl jokių faktinių duomenų apie jam padarytą žalą surasti neįmanoma. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI medicinos personalas teikė melagingas pažymas apie jį, o įstaigos direktorius nespręsdavo jo skundų dėl medicinos personalo. Pareiškėjas teigia visą laiką kentėjęs Šiaulių TI, buvęs nepagrįstai įkalintas, todėl patyrė neturtinę žalą, kurios prašo atlyginti bent mažą dalį – 5 000 Eur.

28.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės nenagrinėtini administraciniame teisme. Pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai kompensuoti, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų. Atsakovo nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas B. M. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. kovo 26 d.

31.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo B. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 64, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, nes joje buvo per maža dirbtinė apšvieta, vienas šviestuvas buvo techniškai netvarkingas, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Šiaulių TI nepasitvirtino.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kalinimo metu patyrė kančias, jas sieja su tuo, kad atvykęs į Šiaulių TI nebuvo apžiūrėtas medikų, nebuvo aprūpintas vaistais, įstaigos vadovas nespręsdavo jo skundų dėl medicinos personalo, teigia buvęs nepagrįstai įkalintas ir prašo atlyginti bent dalį patirtos neturtinės žalos – 5 000 Eur. Taigi, iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl nepagrįstai nustatytų ar nenustatytų pažeidimų dėl jo kalinimo sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams, minimalaus ploto, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo ir kt.

33.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

35.       Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

36.       Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

37.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčo laikotarpiu nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (pažeidimų) ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 64, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, nes joje buvo per maža dirbtinė apšvieta, vienas šviestuvas buvo techniškai netvarkingas. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. vasario 4 d. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. 

38.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo naujų aplinkybių dėl to, kad nebuvo apžiūrėtas medikų atvykęs į Šiaulių TI, o įstaigos direktorius nesprendė jo skundų dėl medicinos personalo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde šių nusiskundimų nereiškė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų.

39.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis nebuvo aprūpintas reikiamais vaistais ir dėl to patyrė kančių. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reguliuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl bylos dėl žalos, kilusios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, t. y. civilinių teisinių santykių, atlyginimo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009 ir 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006). Todėl argumentai dėl netinkamai suteiktų ar nesuteiktų medicinos paslaugų turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgiant į tai, šioje administracinėje byloje nėra pagrindo vertinti pareiškėjo argumentų dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų.

40.       Pareiškėjas teigia buvęs nepagrįstai nubaustas laisvės atėmimo bausme ir įkalintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį turi teisę skųsti atitinkamam aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

41.       Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

42.       Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

43.       Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai (kameroje Nr. 64 buvo per maža dirbtinė apšvieta, vienas šviestuvas buvo techniškai netvarkingas) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

44.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                         Audrius Bakaveckas

                                        Arūnas Dirvonas

                                        Milda Vainienė