Civilinė byla Nr. 2A-46-440/2015

                                             Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00242-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 24.1;35.3.1;  35.3.6; 35.5; 36.2; 42.10;

44.5.1; 63; 114.4; 114.11; 121.14; 121.21

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 8 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d.  sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-316-287/2014, pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovams J. M. ir R. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė Pakruojo ūkininkų kredito unija kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. M. ir R. P. 60221,97 Lt negrąžinto sąskaitos kredito, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-02 su atsakovu J. M. sudarė sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 dėl 60000,00 Lt sąskaitos kredito limito suteikimo su 16,00 procentų metinių palūkanų norma, sąskaitos kredito limito galiojimo laikotarpiu nuo 2008-01-02 iki 2009-01-02. 2008-01-02 su R. P. sudarė laidavimo sutartį Nr. 3, kuria laiduotojas užtikrino 2008-01-02 kredito linijos sutarties Nr. 08-00003 vykdymą, pagal kurią J. M. gavo iš unijos 60000,00 Lt overdraftą ir kuris turėjo būti grąžintas iki 2009-01-02. 2008-05-30 su Rozalimo ŽŪB sudarė laidavimo sutartį Nr. 61, pagal kurią minėtas asmuo taip pat užtikrino 2008-01-02 kredito linijos sutarties Nr. 08-00003 vykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-09-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-417/2012 paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 sprendimą, kuriuo nutarta pripažinti laidavimo sutartį Nr. 61, sudarytą tarp ieškovės ir Rozalimo ŽŪB, negaliojančia bei taikyta restitucija. Atsižvelgiant į tai, kad nors 2008-08-13 iš Rozalimo ŽŪB gautų piniginių lėšų buvo padengtas atsakovo J. M. įsiskolinimas ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003, tačiau teismams pritaikius restituciją atsakovas J. M. liko skolingas ieškovei 60221,97 Lt. Ieškovė 2013-03-27 atsakovui J. M. išsiuntė pranešimą dėl skolos sumokėjimo, kuriuo nustatė papildomą terminą įsiskolinimui padengti ir įspėjo, kad neįvykdžius sutarties per papildomą terminą, sutartis bus vienašališkai nutraukta. Pranešimą atsakovas gavo, tačiau sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos ir delspinigių išieškojimo (1 t. 1-3 b.l.).

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014-04-03 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, ieškovės naudai priteisė solidariai iš atsakovų J. M. ir R. P. 60221,97 Lt negrąžinto sąskaitos kredito, 5 procentus metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos (60221,97 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-04-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei po 451,50 Lt žyminio mokesčio (1 t. 23-26 b. l.).

Atsakovai J. M. ir R. P. pateikė teismui prieštaravimus, prašydami panaikinti priimtą preliminarų sprendimą. Nurodė, kad paskola ieškovei jau buvo grąžinta 2008 metais pardavus Rozalimo ŽŪB pasėlius įmonei UAB „Robusta“ pagal antstolės Z. P. aktą, tačiau ieškovė apie šias aplinkybes nutylėjo. Atsakovų nuomone, ieškovė turi teisę reikalauti 1,7 mln. Lt iš pasėlių pirkėjo UAB „Robusta“, o atsakovo J. M. paskola padengta iš teisėtų lėšų ir konkrečiu atveju restitucija, kaip ieškovės teisių gynimo būdas, yra negalima. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Rozalimo ŽŪB sumokėtus pinigus už paskolą grąžino J. M. 2008 metais. Pabrėžė, kad ieškovė turėtų teisiškai kvalifikuoti ieškinio dalyką, kadangi pagal pateiktą ieškinį negalima suprasti ar teismo prašoma taikyti restituciją ar priteisti paskolą. Pažymėjo, kad 2012-09-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje neužsimenama apie restitucijos taikymą tarp atsakovų ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.80 straipsnio 4 dalimi, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandoriu dalyku, negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, atsakovo J. M. (1 t. 32-35 b.l.).

Ieškovė atsiliepimuose į atsakovų J. M. bei R. P. prieštaravimus nurodė, jog atsakovai klaidina teismą teigdami, kad J. M. išduotas kreditas yra grąžintas ieškovei 2008 metais. Pabrėžė, kad atsakovo J. M. prievolės pagal 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 buvo užtikrintos ieškovės ir atsakovo R. P. sudaryta 2008-01-02 laidavimo sutartimi Nr. 3 bei ieškovės ir Rozalimo ŽŪB sudaryta 2008-05-30 laidavimo sutartimi Nr. 61 ir tos pačios dienos vekseliu. Abi laidavimo sutartys buvo savarankiškos ir pagal aukščiau minėtą teisinį reguliavimą laidavimas pagal kiekvieną iš šių sutarčių galėjo pasibaigti pagrindiniam kreditoriui, atsakovui J. M. įvykdžius savo prievoles ieškovei arba laiduotojo prievoles įvykdžius vienam iš laiduotojų. Nagrinėjamu atveju laiduotojo Rozalimo ŽŪB prievolės pagal 2008-05-30 laidavimo sutartį Nr. 61 buvo įvykdytos atlikus išieškojimą pagal 2008-05-30 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1710000,00 Lt sumai, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2011-01-027 sprendimu (Lietuvos apeliaciniam teismui 2012-09-18 nutartimi jį palikus galioti) laidavimo sutartis, sudarytas 2008-05-30 tarp Pakruojo ūkininkų kredito unijos ir Rozalimo ŽŪB (iš viso 18 sutarčių, tame tarpe ir Nr. 61 dėl laidavimo už J. M.) pripažino negaliojančiomis, taip pat pripažino negaliojančiu Rozalimo ŽŪB ieškovei išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir taikė restituciją – priteisė iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos 1717481,46 Lt bankrutuojančiai Rozalimo ŽŪB. Teismas pripažino, kad laidavimo sutartimis Rozalimo ŽŪB prisiėmė papildomus įsipareigojimus unijai, kurių prisiimti neprivalėjo, sudarant laidavimo sutartis ir jų pagrindu išduodant vekselį buvo užtikrinti Rozalimo ŽŪB pajininkų ir jų šeimos narių (R. P.,  R. P., D. P.) bei kitų fizinių asmenų  (G. Š., J. B., V. S., J. I., J. M., K. B., Ž. P.) interesai, laidavimo sandoriais buvo siekiama patenkinti savo asmeninius, o ne Rozalimo ŽŪB interesus. Nors antstolė Z. P. buvo įvykdžiusi išieškojimą pagal Rozalimo ŽŪB ieškovės naudai išduotą 2008-05-30 paprastąjį neprotestuotiną vekselį (pagal 2008-07-12 turto pardavimo Rozalimo ŽŪB pasiūlytam pirkėjui – UAB „Robusta“ - aktą),  šį vekselį Šiaulių apygardos teismui 2011-01-27 sprendimu pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją bei iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos priteisus 1717481,46 Lt, ieškovė turėjo grąžinti visus antstolės Z. P. išieškotus pinigus. Tai, kad antstolės atlikti ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) taikymo prasme įvertinti išieškojimo veiksmai buvo pripažinti teisėtais (Šiaulių apygardos teismo 2010-06-23  sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010, paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-10 nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-25 nutartimi), nedaro teisėtais vėliau nuginčytų sandorių, kurių pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas ir vykdytas išieškojimas pagal vekselį. Tokiu būdu atsakovo J. M. skola ieškovei pagal Rozalimo ŽŪB 2008-05-30 laidavimo sutartį Nr. 61 ir vekselį liko nepadengta, nes jie pripažinti negaliojančiais ir šalys grąžintos į pirminę padėtį. Dėl šių aplinkybių ieškovei liko galimybė reikalauti prievolių įvykdymo iš pagrindinio skolininko atsakovo J. M. ir jo laiduotojo atsakovo R. P. (1 t. 52-63 b. l.).

                           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014-07-01 sprendimu paliko nepakeistą Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-04-03 preliminarų sprendimą, kuriuo priteista solidariai iš atsakovų J. M. ir R. P. 60221,97 Lt negrąžinto sąskaitos kredito, 5 procentai metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos (60221,97 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-04-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš kiekvieno atsakovo po 451,50 Lt žyminio mokesčio ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Įvertinęs bylos medžiagą teismas nustatė, jog 2008-01-02 tarp ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ir atsakovo J. M. buvo sudaryta terminuota sąskaitos kreditavimo sutartis Nr. 08-00003, kuria ieškovė suteikė atsakovui J. M. 60000,00 Lt sąskaitos kredito limitą su 16,00 procentų metinių palūkanų norma laikotarpiui nuo 2008-01-02 iki 2009-01-02, tuo tarpu atsakovas J. M. įsipareigojo sąskaitos kreditą padengti ne vėliau kaip kitą unijos darbo dieną po sąskaitos kredito laikotarpio pabaigos, bet ne vėliau kaip paskutinę limito galiojimo laikotarpio dieną. Šios kredito linijos sutarties vykdymo užtikrinimui ieškovė Pakruojo ūkininkų kredito unija 2008-01-02 su atsakovu R. P. sudarė laidavimo sutartį Nr. 3, pagal kurią atsakovas R. P. įsipareigojo paskolos gavėjui J. M. tinkamai neįvykdžius ieškovei visų ar dalies prievolių pagal 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 sumokėti ieškovei negrąžintą paskolą overdraftą per 10 dienų nuo ieškovės pranešimo apie tai, kad gavėjas laiku negrąžino overdrafto. Teismas vertino, kad byloje esantys 2008-05-20 reikalavimas dėl papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių bei 2008-05-30 laidavimo sutartis Nr. 61, patvirtina, jog ieškovė, pasinaudodama 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutarties Nr. 08-00003, pasirašytos su atsakovu J. M., 15.6 punkto nuostata, pareikalavo atsakovo J. M. pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones ir tuo pagrindu ieškovė 2008-05-30 sudarė su Rozalimo ŽŪB laidavimo sutartį Nr. 61, kuria laiduotojas Rozalimo ŽŪB užtikrino 2008 m. sausio 2 d. kredito linijos sutarties Nr. 08-00003 vykdymą, pagal kurią J. M. gavo iš unijos 60000,00 Lt overdraftą, kurio grąžinimo terminas - iki 2009-01-02. Iš byloje esančių Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-18 nutarties teismas nustatė, jog Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai, tretiesiems asmenims R. P., D. P., R. P., G. Š., J. B., V. S., J. I., J. M., K. B., Ž. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, eilė 2008 m. gegužės 30 d. laidavimo sutarčių, sudarytų tarp Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB ir atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos, tame tarpe ir minėta laidavimo sutartis Nr. 61, pripažintos negaliojančiomis, o taip pat pripažintas negaliojančiu ir paprastasis neprotestuotinas vekselis, išduotas 2008-05-30 Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB 1710000,00 Lt Pakruojo ūkininkų kredito unijai, bei taikyta restitucija, priteisiant iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos 1717481,46 Lt bankrutuojančiai Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad ieškovės atsakovui J. M. suteiktas 60000,00 Lt sąskaitos kredito limitas buvo užtikrintas vienu iš prievolės užtikrinimo būdu – atsakovo R. P. ir Rozalimo ŽŪB laidavimu, tačiau įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo spendimu pripažinus negaliojančia laidavimo sutartį Nr. 61 ir taikius restituciją, ieškovės suteiktas atsakovui J. M. 60000,00 Lt sąskaitos kredito limitas liko ieškovei negrąžintas, o atsakovo J. M. sutartinės prievolės liko neįvykdytos. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčų nei dėl panaudoto kredito limito, nei dėl 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutarties Nr. 08-00003 ir laidavimo sutarties Nr. 08-00003 sudarymo ar galiojimo. Įvertinus nagrinėjamos bylos pagrindą ir dalyką, nustatytas aplinkybes, atsakovų motyvus dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinių (restitucijos) teismas vertino kaip jų subjektyvios ieškinio pagrindo ir dalyko interpretacijos ar šiuo atveju restitucijos esmės bei teismų sprendimuose dėl jos pasisakytų motyvų nesuvokimas. Teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju nei atsakovas J. M., nei atsakovas R. P. nepateikė jokių įrodymų dėl 60000,00 litų kredito limito grąžinimo ieškovei, ir patys atsakovai šią aplinkybę pripažino. Atsakovų argumentus dėl šios sumos sumokėjimo laiduotojui Rozalimo ŽŪB teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 sprendimu konstatuota, kad, Rozalimo ŽŪB iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratoriui perėmus bendrovės dokumentus, J. M. kasos pajamų orderių įmonės dokumentuose nerasta, pinigai pagal šiuos orderius sumokėti nebuvo. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju abiems atsakovams kyla solidari pareiga atsakyti ieškovui pagal sutartines prievoles, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-04-03 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. P. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-07-01 sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Pakruojo ūkininkų kredito unija į Pakruojo rajono apylinkės teismą kreipėsi atskirais ieškiniais dėl solidarių skolų iš apelianto ir kitų atsakovų Z. P., V. S., G. Š., J. M. priteisimo, kiekvienoje byloje teismas priėmė sprendimus tenkinti ieškovės pateiktą ieškinį apeliantui ir atsakovams, ieškovė ieškinį grindė tais pačiais pagrindais, apeliantas prašo sujungti civilines bylas Nr. Nr. 2-317-284/2014, Nr. 2-315-284/2014, Nr. 2-284-287/2014 ir Nr. 2-316-287/2014 ir apeliacinį skundą nagrinėti viename teismo posėdyje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad 2011-01-27 Šiaulių apygardos teismo sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-18 nutartimi priteista restitucija taikyta tik tarp Rozalimo ŽŪB ir Pakruojo ūkininku kredito unijos, apie restitucijos taikymą atsakovams minėtuose sprendimuose iš vis nebuvo pasisakyta. Šiaulių apygardos teismas 2010-06-23 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-73-71/2010 ir tuo pačiu Lietuvos apeliacinio teismas 2011-10-10 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-05-25 nutartimis išnagrinėję paskolų laidavimo, pasėlių pardavimo, pinigų mokėjimo, antstolės Z. P. išieškojimo veiksmų teisėtumą, pripažino, kad sumokėti pinigai ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai teisėti. Apelianto vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta 2012-05-25 nutartimi pripažino tiek Rozalimo ŽŪB pasėlių pardavimą, tiek ir pinigų mokėjimą Pakruojo ūkininkų kredito unijai teisėtais, todėl paskola ieškovei buvo grąžinta jau 2008 m., pinigais gautais už parduotus Rozalimo ŽŪB pasėlius. Taip pat teismas neatsižvelgė į pateiktą informaciją, kad atsakovo J. M., kaip ir kitų asmenų, skolos Rozalimo ŽŪB per bendrovės savininką R. P. grąžintos jau 2008 m. Atsakovui J. M. pareiškus norą pateikti originalų dokumentą apie skolos grąžinimą Rozalimo ŽŪB, teismas priimti minėtą dokumentą atsisakė, taip atimdamas galimybę įrodyti, kad Rozalimo ŽŪB atsakovas skolą yra grąžinęs. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju pagal Pakruojo apylinkės teismo sprendimą atsakovai turi sumokėti antrą kartą tas pačias sumas, kurias jau Rozalimo ŽŪB bendrovei grąžino, kas prieštarauja tiek sąžiningumo principams, tiek LR CK nuostatoms. Taip pat apeliantas mano, kad laiduotojo pareiga sumokėti už atsakovo J. M. paskolą pasibaigė jau 2008 m., kai buvo grąžinta paskola. Atsižvelgiant į tai, kad laidavimas, paskolos išdavimas, paskolos dengimas vyko 2008 m., apeliantas taip pat mano, kad ieškovė pateikdama ieškinį praleido ieškinio padavimo terminą pagal LR CK 6.66 straipsnio 3 dalį.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotą teismų praktiką, nagrinėjant restitucijos klausimus, kur pasisakyta, kad jei iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko. Nagrinėjamu atveju ieškovė pati taikė vienašališkai restituciją atsakovams, teigdama kad paskolos negrąžintos, nors ieškiniuose apeliacinis teismas taikė restituciją tik pačiai ieškovei, o ne atsakovams. Pakruojo apylinkės teismas nagrinėdamas ieškinį, neatsižvelgė į tai, kad lėšos, kuriomis 2008 m. padengtos paskolos, teisėtomis pripažintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-25 nutartimi. Teismas skundžiamame sprendime neįvardindamas sąvokos „restitucija“ realiai pritaikė restituciją atsakovams, nors iš bylos aplinkybių matyti, kad restitucija nebegalima. Teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, atsižvelgė tik į 2011-01-27 Šiaulių apygardos teismo sprendimą, kuriame taikyta restitucija tarp šalių Rozalimo ŽŪB ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos, o nekreipė dėmesio, kad atsakovai toje byloje nebuvo sutarties šalys ir, kad restitucija atsakovams negalima. Minėtu 2011-01-27 Šiaulių apygardos teismo sprendimu Pakruojo ūkininkų kredito unija įpareigota grąžinti pinigus Rozalimo ŽŪB, ginčijamojoje byloje atsakovai nebuvo teismo įpareigoti grąžinti ieškovei minimas paskolas ir neįgijo jokių teisių ar pareigų. Taip pat apelianto manymu, teismų praktikoje vyrauja nuostata, kad laiduotojas neturi pareigos, atsakomybės atlyginti skolininko prisiimtus įsipareigojimus - netesybas (palūkanas), kurias Pakruojo apylinkės teismas apeliantui priteisė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Pakruojo ūkininkų kredito unija nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas netinkamai aiškina tarp jo ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos susidariusių teisinių santykių pobūdį bei Šiaulių apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-73-71/2010 ir Nr. 2-96-71/2011 priimtų sprendimų įtaką ieškovės ir atsakovo teisiniams santykiams. Nagrinėjamu atveju ieškovė neprašo taikyti restitucijos, jos reikalavimai kyla iš sutartinių santykių su atsakovais pagal 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 ir 2008-01-02 laidavimo sutartį Nr. 3. Atsakovo minimose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose Nr. 3K-3-454/2009, Nr. 3K-3-46/2008 ir Nr. 3K-3-536/2013 nagrinėtos aplinkybės neturi nieko bendra su nagrinėtomis šioje byloje. Be to, Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010 nenagrinėjo paskolų laidavimo teisėtumo. Minėtoje byloje buvo skundžiami antstolės Z. P. veiksmai išieškant skolą pagal galiojančio vekselio pagrindu išduotą notaro vykdomąjį įrašą, o sandorių galiojimo ar negaliojimo (laidavimo sutarčių ir vekselio) klausimai nebuvo sprendžiami. Aplinkybė, kad antstolės Z. P. atlikti ir LR CPK taikymo prasme įvertinti išieškojimo veiksmai buvo pripažinti teisėtais (Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010. paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi), nedaro teisėtais vėliau nuginčytų laidavimo sandorių, kurių pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas ir vykdytas išieškojimas pagal vekselį. Tokiu būdu atsakovo J. M. skola kredito unijai pagal Rozalimo ŽŪB 2008-05-30 laidavimo sutartį Nr. 61 ir vekselį liko nepadengta, nes jie pripažinti negaliojančiais ir šalys gražintos į pirminę padėtį.

2. Atsakovo J. M. prievolės pagal 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 buvo užtikrintos ieškovės ir atsakovo R. P. sudaryta 2008-01-02 laidavimo sutartimi Nr. 3, bei unijos ir Rozalimo ŽŪB sudaryta 2008-05-30 laidavimo sutartimi Nr. 61 bei tos pačios dienos vekseliu. Abi laidavimo sutartys buvo savarankiškos ir pagal aukščiau laidavimo teisinių santykių reguliavimą laidavimas pagal kiekvieną iš šių sutarčių galėjo pasibaigti pagrindiniam kreditoriui (atsakovui J. M.) įvykdžius savo prievoles unijai arba laiduotojo prievoles įvykdžius vienam iš laiduotojų. Nagrinėjamu atveju laiduotojo Rozalimo ŽŪB prievolės pagal 2008-05-30 laidavimo sutartį Nr. 61 buvo įvykdytos antstolei Z. P. atlikus išieškojimą pagal Rozalimo ŽŪB 2008-05-30 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau pinigus, kuriuos unija gavo šio išieškojimo proceso metu, ji turėjo grąžinti Rozalimo ŽŪB civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 priimtų sprendimų pagrindu - panaikinus 2008-05-30 laidavimo sutartis, tame tarpe ir Nr. 61 dėl laidavimo už J. M. overdraftą, vekselį ir pritaikius restituciją. Teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010 antstolės Z. P. veiksmus, tame tarpe 1786687,00 Lt sumos Pakruojo ūkininkų kredito unijos naudai išieškojimą pagal turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, pripažinus teisėtais, o civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 panaikinus laidavimo sutartis bei vekselį ir iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos Rozalimo ŽŪB naudai priteisus 1717481,46 Lt, prieštaravimų tarp šių bylų teismo sprendimų neatsirado, kadangi šiose bylose nagrinėti visiškai skirtingi teisiniai santykiai. Taip pat ieškovės nuomone nagrinėjamu atveju ieškinio patenkinimas nereiškia, kad atsakovai verčiami skolą grąžinti antrą karta, nes nei vienas iš atsakovų J. M. išmokėto 60000,00 Lt sąskaitos kredito grąžinimui nėra padarę jokių įmokų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė praleido ieškinio padavimo terminą, numatytą LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje šios bylos kontekste visiškai nepagrįstas, nes ieškovės pareikštam ieškiniui šio straipsnio nuostatos netaikytinos, nes tai ne actio Pauliana ieškinys. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (o nagrinėjimu atveju jokių išlygų laidavimo sutartyje nėra), laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (LR CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas atsakovo skundžiamu sprendimu pagrįstai iš abiejų atsakovų priteisė palūkanas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.  

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio  1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą sujungti Pakruojo rajono apylinkės teismo išnagrinėtas civilines bylas Nr. Nr. 2-317-284/2014, Nr. 2-315-284/2014, Nr. 2-284-287/2014 ir Nr. 2-316-287/2014, kadangi visose keturiose bylose apeliantas yra atsakovas, ieškovė yra tapati  - Pakruojo ūkininkų kredito unija, ieškiniai apeliantui ir kitiems atsakovams grindžiami tais pačiais motyvais. LR CPK 136 straipsnio, reglamentuojančio kelių ieškinio reikalavimų sujungimą ir išskyrimą, 4 dalyje nurodyta, jog teismas, nustatęs teismo (teismų) žinioje esant kelias vienarūšes bylas, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelias bylas pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyriumi. Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, matyti, kad Šiaulių apygardos teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-914-357/2014 pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-317-284/2014 pagal ieškovės Pakruojo ūkininkių kredito unijos ieškinį atsakovams Ž. P. ir R. P. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2014-11-24 priėmė nutartį Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, matyti, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-45-267/2015 pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-06-27 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-284-287/2014 pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovams G. Š. ir R. P. dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei civilinė byla Nr. 2A-44-372/2015 pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-06-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-315-284/2014 pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atsakovams V. S., R. P. dėl skolos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtose bylose, priešingai nei nurodo apeliantas, ieškiniai yra grindžiami skirtingomis aplinkybėmis – skirtingomis paskolos ir laidavimo sutartimis, minėtose bylose atsakovai, išskyrus apeliantą, nėra tapatūs, be to civilinė byla Nr. 2A-914-357/2014 apeliacine tvarka jau yra išnagrinėta, teisėjų kolegijos vertinimu konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad sujungiant likusias civilines bylas Nr. 2-315-284/2014 (Šiaulių apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-44-372/2015), Nr. 2-284-287/2014 (Šiaulių apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-45-267/2015) ir Nr. 2-316-287/2014 (Šiaulių apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-46-267/2015), civiliniai ginčai bus išnagrinėti greičiau bei ekonomiškiau. Teisėjų kolegija vertina, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog šios civilinės bylos susijusios taip, kad negali būti išnagrinėtos atskirai ir yra tikslinga jas sujungti. Bylų sujungimas dėl didelės duomenų apimties galėtų tik apsunkinti procesą, nes prijungtose bylose iškeltų reikalavimų išnagrinėjimas sąlygotų nepagrįstą proceso trukmės pailgėjimą ir neatitiktų civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų (LR CPK 7 straipsnis). Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir laikantis civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę dėl civilinių bylų sujungimo (LR CPK 136 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl skolos pagal šalių pasirašytas sąskaitos kreditavimo ir laidavimo sutartis priteisimo. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į apelianto pateiktus duomenis, jog atsakovo J. M. prievolė, už kurios tinkamą įvykdymą apeliantas laidavo, buvo įvykdyta 2008 metais. Taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja aukštesniųjų teismų priimtiems sprendimams bei, kad ieškovė praleido ieškinio padavimo senaties terminą.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senatimi, teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas numatė, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Vadovaujantis LR CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek LR CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio pareiškimo terminus. LR CK 66.6 straipsnio 3 dalyje, kuria remiasi apeliantas prašydamas taikyti ieškinio senatį, numatyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys atsakovams J. M. ir R. P. pareikštas dėl sutartinių įsipareigojimų pagal paskolos ir laidavimo sutartys neįvykdymo, sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimas byloje nėra keliamas. Be to, bylos duomenimis apeliantas taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teisme neprašė, tokį prašymą nurodė tik apeliaciniame skunde (1 t. 34-35 b.l.; 2 t. 12 b.l.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis turi pareikšti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme tokį prašymą galima pareikšti tuo atveju, jeigu tokia būtinybė iškilo vėliau. Pavyzdžiui, atsakovas galėtų reikalauti taikyti ieškinio senatį apeliacinės instancijos teisme, jeigu apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme jis nebuvo tinkamai informuotas, byla buvo išspręsta jam nedalyvaujant. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (LR CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, LR CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312straipsnis, 314 straipsnis). LR CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybės, kad ieškovė pateikdama ieškinį praleido ieškinio padavimo terminą pagal LR CK 6.66 straipsnio 3 dalį bei taikyti ieškinio senaties pirmosios instancijos teismo neprašė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galėjo ir turėjo panaudoti šiuos argumentus, jei jie, apelianto vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teisme šie apelianto argumentai išsamiai nebenagrinėtini, dėl jų apeliacine tvarka nepasisakytina.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenis, padarė išvadą, kad ieškovė savo reikalavimus kildina iš ieškovę ir atsakovus – kredito gavėją J. M. bei laiduotoją R. P. - siejančių sutartinių prievolių bei sprendė, kad remiantis atsakovo R. P. ir ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos 2008-01-02 pasirašytos laidavimo sutarties Nr. 3 pirmo punkto pagrindu, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovo J. M. neįvykdytas prievoles pagal sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 įvykdytų ir atsakovas R. P. kaip laiduotojas, nes pastarasis laidavimo sutartimi Nr. 3 įsipareigojo įvykdyti atsakovo J. M. neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, t.y. atsakyti tokia pačia apimtimi kaip ir atsakovas J. M.. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad abiems atsakovams kyla solidari pareiga atsakyti ieškovei pagal sutartines prievoles ir, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško ieškovės ir atsakovo J. M. kredito sutarties Nr. 08-00003 sąlygų įvykdymo. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog nei atsakovas J. M., nei atsakovas R. P. nepateikė jokių įrodymų dėl 60000,00 Lt kredito limito grąžinimo ieškovei, o atsakovų argumentus dėl šios sumos sumokėjimo laiduotojui Rozalimo ŽŪB teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 sprendimu konstatuota, kad Rozalimo ŽŪB iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratoriui perėmus bendrovės dokumentus, J. M. kasos pajamų orderių įmonės dokumentuose nerasta, pinigai pagal šiuos orderius sumokėti nebuvo. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovės reikalavimo pagrįstumą apeliantas iš esmės ginčija remdamasis aplinkybėmis, kad paskola, už kurią apeliantas laidavo, ieškovei buvo grąžinta 2008 metais antstolei Z. P. pardavus kitam laiduotojui - Rozalimo ŽŪB, priklausiusius pasėlius. Apelianto vertinimu įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010, 2011-10-10 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ir 2012-05-25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi) buvo nustatyta, kad antstolės veiksmai atliekant 1717481,46 Lt sumos išieškojimą iš Rozalimo ŽŪB buvo teisėti, todėl pinigai ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai 2008 metais sumokėti teisėtai, o pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą į šias aplinkybes neatsižvelgė ir padarė 2012-05-25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai prieštaraujančias išvadas. Taip pat apelianto vertinimu pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad kitoje civilinėje byloje 2011-01-27 Šiaulių apygardos teismo sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-18 nutartimi restitucija buvo taikyta tik tarp Rozalimo ŽŪB ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos, o atsakovai J. M. ir R. P. nebuvo minėtos bylos šalys, jie nebuvo įpareigoti grąžinti ieškovės minimas paskolas, todėl restitucija atsakovams negalima.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė objektyviai – tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, apklausė šalis, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgė į įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad 2008-01-02 ieškovė Pakruojo ūkininkų kredito unija ir atsakovas J. M. sudarė terminuotą sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui J. M. 60000,00 Lt sąskaitos kredito limitą su 16,00 procentų dydžio metinių palūkanų norma laikotarpiui nuo 2008-01-02 iki 2009-01-02 (1 t. 5 b.l.). Sąskaitos kreditavimo sutarties vykdymo užtikrinimui ieškovė su atsakovu R. P. 2008-01-02 sudarė laidavimo sutartį Nr. 3, pagal kurią laiduotojas įsipareigojo paskolos gavėjui J. M. negrąžinus overdrafto ar jo dalies, ar nesumokėjus palūkanų ar jų dalies, paskolos sutartyje nustatytu terminu, sumokėti unijai negrąžintą paskolą overdraftą per 10 dienų nuo unijos pranešimo apie tai, kad gavėjas laiku negrąžino overdrafto (1 t. 8 b.l.). Iš reikalavimo dėl papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių matyti, kad ieškovė dėl turimų žinių apie skolininko ūkinės ir finansinės būklės pablogėjimą, 2008-05-20 kreipėsi į skolininką J. M. su reikalavimu iki 2008-05-30 pateikti Pakruojo ūkininkų kredito unijai pagal overdrafto sutartį Nr. 08-00003 papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (laidavimą, garantiją, įkeitimą ir (ar) hipoteką) (1 t. 9 b.l.). Iš byloje pateiktos 2008-05-30 laidavimo sutarties Nr. 61 matyti, kad 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutarties Nr. 08-00003 vykdymo užtikrinimui ieškovė su Rozalimo ŽŪB sudarė laidavimo sutartį Nr. 3, pagal kurią minėtas laiduotojas įsipareigojo paskolos gavėjui J. M. negrąžinus overdrafto ar jo dalies, ar nesumokėjus palūkanų ar jų dalies, paskolos sutartyje nustatytu terminu, sumokėti unijai negrąžintą paskolą overdraftą per 10 dienų nuo unijos pranešimo apie tai, kad gavėjas laiku negrąžino overdrafto (1 t. 10 b.l.). 2013-03-27 ieškovė kreipėsi į atsakovą J. M. dėl 60221,97 Lt skolos pagal sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 iki 2013-05-01 apmokėjimo (1 t. 11 b.l.). Abu atsakovai teigia, kad skola ieškovei buvo grąžinta 2008 metais antstolei Z. P. išieškojus lėšas iš Rozalimo ŽŪB (1 t. 32-35 b.l.). Iš byloje pateiktos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2010-06-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010 pagal ieškovės UAB „Agrokoncernas“ ieškinį atsakovams UAB „Robusta“, antstolei Z. P., Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, antstoliui R. K., Pakruojo ūkininkų kredito unijai, UAB „BTA Draudimas“ dėl antstolės Z. P. surašyto 2008-07-12 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0145/08/00610 pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo - įpareigojimo antstolę Z. P. grąžinti UAB „Robusta“ 1786687,00 Lt ir įpareigojimo UAB „Robusta“ grąžinti visus pagal 2008-07-12 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0145/08/00610 įsigytus vasarinius miežius, žieminius miežius, žieminius kviečius, rugius ir rapsą Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB, nusprendė ieškinį atmesti. Iš minėto teismo sprendimo turinio matyti, kad ieškinį ieškovė UAB „Agrokoncernas“ grindė aplinkybėmis, jog antstolės surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas ir jo pagrindu sudarytas pirkimo - pardavimo sandoris yra neteisėti, pažeidžiantys ieškovės bei kitų kreditorių interesus, kadangi vykdant Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. L2-1266-230/2008 Rozalimo ŽŪB turtui buvo taikytas antstolio R. K. areštas bei, kad buvo paduotas ieškinys dėl bankroto bylos Rozalimo ŽŪB iškėlimo, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismas turėjo sustabdyti antstolės surašyto turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto tvirtinimą. Teismas įvertinęs ieškovės argumentus, padarė išvadą, kad vadovaujantis Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatomis, kurios numato, jog kito arešto uždėjimas nesustabdo turto realizavimo, antstolio R. K. 2008-07-22 patvarkymas areštuoti Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB priklausančias lėšas už realizuotą  žemės ūkio produkciją ir pervesti jas UAB „Agrokoncernas“ sąskaitą, negalėjo sustabdyti turto realizavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB buvo priimtas jau po ginčijamo akto sudarymo t.y. po 2008-07-12, teismas taip pat vertino, kad antstolė Z. P. nepažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – LR ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą atlikti vykdymo veiksmus pagal gautą vykdomąjį įrašą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo turto pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujantį LR CPK 602 straipsnio bei LR ĮBĮ imperatyvioms nuostatomis (1 t. 82-89 b.l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2011-10-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-379/2011 Šiaulių apygardos teismo 2010-06-23 sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, jog sprendžiant turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu klausimus, turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – LR CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-25 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-10 nutartis palikta nepakeista (1 t. 71-81 b.l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, kad 2009-04-07 ieškovė bankrutuojanti Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiomis 2008-05-30 laidavimo sutartis Nr. 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 08-00209 08-00210, 08-00211, 08-00212, 08-00215, 08-00216, sudarytas tarp ieškovės Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB ir atsakovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos; pripažinti negaliojančiu 2008-05-30 paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 17100000,00 Lt sumą ir 10 proc. metinių palūkanų, išduoto Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB atsakovei pinigų gavėjai Pakruojo ūkininkų kredito unijai; pripažinti neteisėtais antstolės Z. P. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0145/08/00610, iš antstolės depozitinės sąskaitos išmokant 1717481,46 Lt lėšų atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai; taikyti restituciją - įpareigoti atsakovę Pakruojo ūkininkų kredito uniją grąžinti ieškovei bankrutuojančiai Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB 1717481,46 Lt. Ieškovė 2010-05-13 pareiškimu atsisakė ieškinio dalies reikalavimo - pripažinti neteisėtais antstolės Z. P. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0145/08/00610, iš antstolės depozitinės sąskaitos išmokant 1717481,46 Lt lėšų atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir toje dalyje prašė bylą nutraukti. Šiaulių apygardos teismas 2011-01-27 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 nusprendė ieškinį patenkinti - pripažino 2008-05-30 laidavimo sutartis sudarytas tarp Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB ir atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos Nr. 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 08-00211, 08-00213, 08-00214, 08-00212, 08-00215, 08-00216, 08-00210, 08-00209 negaliojančiomis; pripažino negaliojančiu paprastąjį neprotestuotiną vekselį išduotą 2008-05-30 Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB 1710 000,00 Lt Pakruojo ūkininkų kredito unijai bei taikė restituciją – priteisė iš atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos 1717481,46 Lt bankrutuojančiai Pakruojo rajono Rozalimo ŽŪB. Papildomu sprendimu Šiaulių apygardos teismas priteisė iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos 30000,00 Lt žyminio mokesčio valstybei (1 t. 105-106 b.l.). Minėtoje byloje teismas nustatė, kad Rozalimo ŽŪB 2008-05-30 tapo laiduotoju už dešimties fizinių asmenų prievoles, kurie jokiais ryšiais nebuvo susiję su pačiu laiduotoju (G. Š., J. B., V. S., J. I., J. M., K. B., Ž. M.). Taip pat buvo laiduota už asmenis, kurie buvo Rozalimo ŽŪB pagrindiniai pajininkai ar jų šeimos nariai ir ginčo sandoriais siekė patenkinti savo asmeninius interesus (R. P., R. P., D. P.). Tą pačią dieną 2008-05-30 Rozalimo ŽŪB, atstovaujama direktoriaus R. G., Pakruojo ūkininkų kredito unijai išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1710000,00 Lt sumai ir 10 proc. metinių palūkanų, nurodant mokėjimą pagal vekselį terminą „jį pateikus“. Įvertinęs bylos medžiaga teismas padarė išvadą, kad minėtomis laidavimo sutartimis Rozalimo ŽŪB prisiėmė papildomus įsipareigojimus, kurių prisiimti neprivalėjo ir vietoj atsiskaitymo su esamais kreditoriais, daugiau kaip 1,7 mln. lėšų buvo panaudota vykdant, naujas savo kaip laiduotojo prievoles atsakovo kredito unijos atžvilgiu (1 t. 107-116 b.l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2012-09-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-417/2012 Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 sprendimą ir 2011-03-14 papildomą sprendimą paliko nepakeistus. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, kad vekselio turėtojas – Pakruojo ūkininkų kredito unija tyčia veikė skolininko Rozalimo ŽŪB nenaudai, turėdamas žinių, kad fiziniai asmenys, už kuriuos laidavo bendrovė, yra nepajėgūs vykdyti savo įsipareigojimus unijai, bei žinodamas, kad šių fizinių asmenų įsipareigojimų atsakovui vykdymas nebuvo tinkamai užtikrintas kitais prievolių užtikrinimo būdais, taip pat žinodamas apie sunkią Rozalimo žemės ūkio bendrovės finansinę padėtį, pasinaudojo galimybe sudaryti laidavimo sutartis, gauti jų pagrindu išrašytą vekselį ir praėjus tik penkioms dienoms nuo vekselio išrašymo dienos, pradėti išieškojimo pagal vekselį procedūras, nors didžiosios dalies prievolių įvykdymo terminai pagal laidavimo sutartis dar nebuvo suėję (1 t. 92-104 b.l.).

Įvertinusi išdėstytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2011-01-27 sprendimu pripažinus negaliojančia 2008-05-30 laidavimo sutartį Nr. 61 bei Rozalimo ŽŪB Pakruojo ūkininkų kredito unijai išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį bei taikius restituciją – priteisus iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos 1717481,46 Lt bankrutuojančiai Rozalimo ŽŪB, ieškovė grąžino visas antstolės Z. P. išieškotas pagal šį vekselį lėšas, todėl atsakovo J. M. sutartinės prievolės liko neįvykdytos. Priešingai nei teigia apeliantas, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys bei Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR CPK 182 straipsnio 2 dalimi, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (LR CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgusi į šalių pateiktus argumentus ir įrodymus, vertina, kad nei atsakovas J. M., nei apeliantas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių jų nurodytas aplinkybes, kad skola ieškovei buvo grąžinta 2008 metais. Kaip jau minėta, Šiaulių apygardos teismui 2011-01-27 sprendimu taikius restituciją, Pakruojo ūkininkų kredito unija iš buvusio laiduotojo Rozalimo ŽŪB gautas pinigines lėšas gražino Rozalimo ŽŪB, priešingų duomenų byloje nėra pateikta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo J. M. skola pagal 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 liko nepadengta. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovai neįrodė aplinkybės, jog paskola buvo grąžinta laiduotojui Rozalimo ŽŪB, todėl dabar ieškovė iš atsakovo J. M. antrą kartą reikalauja prievolės įvykdymo. Pažymėtina, kad nors 2014-06-16 vykusio teismo posėdžio metu apeliantas ir teigė, kad 60000,00 Lt sumą iš atsakovo J. M. gavo ir, kad kasos pajamų orderis patvirtina, jog tie pinigai buvo grąžinti Rozalimo ŽŪB, tačiau iš Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo sandorių sudarymo metu 2008-05-30 trečiųjų asmenų (tame tarpe ir atsakovo J. M.) finansinė padėtis buvo bloga ir jie nebuvo pajėgūs vykdyti savo finansinių įsipareigojimų Pakruojo ūkininkų kredito unijai, o vėliau – ir laiduotojui Rozalimo ŽŪB bei, kad iškėlus bankroto bylą Rozalimo ŽŪB (byla buvo iškelta 2008-08-29) ir bankroto administratoriui perėmus bendrovės dokumentus, J. M., J. B., G. Š., K. B., V. S., Ž. M. kasos pajamų orderių įmonės dokumentuose nerasta, pateiktų kasos pajamų orderių atsiradimo ir pasirašymo aplinkybės nežinomos, pinigai bendrovei pagal šiuos orderius sumokėti nebuvo. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad esant prieštaringoms aplinkybėms tarp jau išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytų faktų ir atsakovų paaiškinimų, t.y. civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 esant nustatytoms aplinkybėms, jog ieškovė prievolės užtikrinimui reikalavo papildomo laidavimo, kadangi atsakovo J. M. finansinė padėtis buvo bloga ir, kad pinigai pagal kasos pajamų orderius Rozalimo ŽŪB nebuvo sumokėti, o atsakovams teigiant, kad visą paskolą J. M. grąžino apeliantui R. P., kaip Rozalimo ŽŪB vadovui, ir šią paskolą apeliantas įskaitė kaip Rozalimo žemės ūkio bendrovės skolą, susidariusią dėl nuomos santykių (2014-06-16 teismo posėdžio garso įrašas 00:24:58), teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis objektyviais įrodymais nepatvirtintais ir pagrįstų abejonių keliančiais atsakovų paaiškinimais bei vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nei atsakovas J. M., nei atsakovas R. P. nepateikė jokių įrodymų dėl 60000,00 Lt kredito limito grąžinimo ieškovei. Taip pat teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, kad konkrečiu atveju ieškovė prašė taikyti restituciją, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ieškovės reikalavimai kildinami iš sutartinių teisinių santykių, t.y. paskolos ir laidavimo sutarčių (1 t. 1-3 b.l.). Apelianto teiginius, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-05-25 nutartimi pripažino tiek Rozalimo ŽŪB pasėlių pardavimą, tiek ir pinigų mokėjimą Pakruojo ūkininkų kredito unijai teisėtais, todėl paskola ieškovei buvo grąžinta jau 2008 metais pinigais gautais už parduotus Rozalimo ŽŪB pasėlius, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus bei nesudarančius pagrindo abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu, kadangi nors Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-73-71/2010 antstolės Z. P. išieškojimo veiksmai ir buvo pripažinti teisėtais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamam ginčui šios aplinkybės neturi jokios įtakos, kadangi minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas atsakovų prievolių įvykdymo ieškovei klausimas, jokių konkrečiu atveju aktualių aplinkybių, susijusių su atsakovų prievolių vykdymu, taip pat nustatyta nebuvo.

Vadovaujantis LR CK  6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Pagal LR CK 6.76 straipsnio 1 dalį, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendintos tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba tai padaro netinkamai (LR CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad 2008-01-02 ieškovė Pakruojo ūkininkų kredito unija ir atsakovas J. M. sudarė terminuotą sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui J. M. 60000,00 Lt sąskaitos kredito limitą su 16,00 procentų dydžio metinių palūkanų norma laikotarpiui nuo 2008-01-02 iki 2009-01-02 (1 t. 5 b.l.). Iš sąskaitos kreditavimo sutarties 13.3 punkto matyti, kad kredito gavėjas įsipareigojo padengti sąskaitos kreditą ne vėliau kaip kitą unijos darbo dieną po sąskaitos kredito laikotarpio pabaigos, bet ne vėliau kaip paskutinę limito galiojimo laikotarpio dieną (1 t. 6 b.l.). Sąskaitos kreditavimo sutarties vykdymo užtikrinimui ieškovė su atsakovu R. P. 2008-01-02 sudarė laidavimo sutartį Nr. 3, pagal kurią laiduotojas įsipareigojo paskolos gavėjui J. M. negrąžinus overdrafto ar jo dalies, ar nesumokėjus palūkanų ar jų dalies, paskolos sutartyje nustatytu terminu, sumokėti unijai negrąžintą paskolą overdraftą per 10 dienų nuo unijos pranešimo apie tai, kad gavėjas laiku negrąžino overdrafto (1 t. 8 b.l.). Laidavimo sutarties 2 punktu šalys susitarė, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško unijos ir skolininko 2008-01-02 overdrafto sutarties Nr. 3 sąlygų įvykdymo. Atsakovas J. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad paskolą iš ieškovės gavo, paskolos tiesiogiai Pakruojo ūkininkų kredito unijai negrąžino (2014-06-16 teismo posėdžio garso įrašas 00:17:38). Duomenų, kad atsakovų prievolės ieškovei yra pripažintos negaliojančiomis, byloje nėra pateikta.

Teisėjų kolegija įvertinusi nurodytas aplinkybes bei kreditavimo ir laidavimo sutarčių turinius, daro išvadą, kad minėtų sutarčių pagrindu apeliantas, skolininkui J. M. nevykdant ar netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, įgijo pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, o ieškovė – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Skolininkui nustatytu terminu negrąžinus gauto kredito, apeliantas atsako tiek pat, kiek ir skolininkas pagal sutartį (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą). Remiantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavęs aplinkybę, kad atsakovo J. M. skola pagal 2008-01-02 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. 08-00003 nėra grąžinta, ieškovės reikalavimus priteisti solidariai iš atsakovų J. M. ir R. P. 60221,97 Lt negrąžinto sąskaitos kredito, tenkino pilna apimtimi. Dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Šioms palūkanoms taikomas LR CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo LR CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu bei vadovaudamasis LR CK 6.210 straipsnio nuostatomis daro išvadą, kad ieškovės prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, pirmosios instancijos teismas tenkino pagrįstai (LR CK 6.37 straipsnio 2 dalis, LR CK 6.210 straipsnio 1 dalis), o apelianto argumentą, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog laiduotojas neturi pareigos atlyginti skolininko prisiimtus įsipareigojimus – netesybas, atmeta kaip prieštaraujančius įstatymo nuostatoms.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad sutartinių prievolių pagrindu solidarūs atsakovai J. M. ir R. P. savo prievolių ieškovei neįvykdė, todėl atsako ieškovei kaip solidariąją prievolę turintys skolininkai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo R. P. skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos ieškovei nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a : 

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai                                                                                                         Vilija Valantienė

                                                                                                                      Rasa Bartašienė

                                                                                                                      Egidijus Mockevičius