Administracinė byla Nr. eA-1210-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09145-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja N. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 23S189985, kuriuo panaikintas leidimas N. C. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. liepos 15 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) Migracijos departamento 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 23S191425, kuriuo N. C. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2028 m. spalio 24 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo Migracijos departamento teismo išlaidas.

2.       Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus: 

2.1.       Baltarusijos valstybiniame transporto universitete 2009–2015 m. laikotarpiu pareiškėja įgijo aukštąjį išsilavinimą ir dvi specialybes: muitų teisė, logistika. Šias kvalifikacijas įrodančių diplomų pagrindu pareiškėja 2022 m. gegužės mėnesį kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nurodytu pagrindu (ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio įstatymo 441 straipsnio nuostatas) išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2022 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą išduoti N. C. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 3 metams. Pareiškėja pagal 2022 m. birželio 7 d. darbo sutartį nuo 2022 m. birželio 11 d. Lietuvoje dirbo UAB „EPAM SISTEMOS“ verslo analitike. Darbo sutarties sudarymo metu pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai pagal nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. balandžio 20 d. iki 2022 m. spalio 16 d. Kartu su pareiškėja Lietuvoje teisėtai gyvena jos šeima. Pareiškėjos sutuoktiniui A. C., ir dukteriai S. C., gimusiai (duomenys neskelbtini), leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2025 m. liepos 15 d., Migracijos departamentas išdavė 2022 m. rugsėjo 14–15 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis). Pareiškėja yra išsinuomojusi butą (duomenys neskelbtini) iki 2025 m. liepos 20 d. Šiuo adresu pareiškėja su šeima deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje.

2.2.       Faktinis pareiškėjos darbo muitinėje laikotarpis buvo du metai (nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn.), nes nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. gruodžio mėn. pareiškėja buvo dekretinėse ir vaiko priežiūros atostogose, o po atostogų į darbą nebegrįžo (2020 m. sausio mėn. buvo atleista savo noru).

2.3.       Sprendimas Nr. 1 nepagrįstas, neteisėtas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalies reikalavimų ir viešojo administravimo principų. Atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė neatlikęs visapusiško, objektyvaus, savarankiško pareiškėjos individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos vertinimo. Pareiškėja pabrėžia, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas nukrypus nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (tolau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos dėl užsieniečių keliamos grėsmės aiškinimo. Sprendimo Nr. 1 priėmimą lėmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada.

2.4.       Pagal naujausią LVAT praktiką, pareiškėjos atveju turėjo būti vertinama, tačiau nebuvo vertinta įsidarbinimo muitinėje aplinkybės, faktinis tarnybos laikas, tarnybos funkcijos, tarnybos santykių nutraukimo priežastys, pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies priežastys, gyvenimo ir darbo Lietuvoje trukmė, darbdavio charakteristika, pareiškėjos ir jos šeimos integravimasis Lietuvoje, Lietuvos įstatymų laikymasis, pozicija dėl autoritarinio Baltarusijos režimo.

2.5.       VSD išvada dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui yra vienas iš dokumentų, kurį atitinkamais atvejais turi vertinti Migracijos departamentas. Priimdamas sprendimus užsieniečių atžvilgiu jis privalo vadovautis ne tik įstatymo, bet ir VAĮ normomis. Atsakovas Sprendimo Nr. 1 nepagrindė objektyviais duomenimis, o tik perkėlė į šį administracinį aktą VSD išvados atitinkamas tezes, nekreipdamas dėmesio į tai, kad išvada pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis.

2.6.       Atsakovas neatliko išsamaus, kompleksinio visų pareiškėją individualizuojančių aplinkybių ir charakterizuojančių savybių vertinimo. Sprendimą Nr. 1 priėmė neįvertinęs aplinkybių ir priežasčių dėl kurių pareiškėja atitinkamą laiką dirbo muitinėje, tarnybos faktinės trukmės, tarnybos pobūdžio, tarnybos santykių nutraukimo priežasčių. Pareiškėja į tarnybą muitinėje 2014 m. pateko todėl, kad privalėjo du metus dirbti muitinės sistemoje pagal paskyrimą baigusi Baltarusijos valstybinį transporto universitetą. Pareiškėją domino krovinių pervežimo, logistikos studijos. 2009 metais, kai pareiškėja baigė mokyklą, tokios studijos buvo mokamos Minsko universitete. Pareiškėja kilusi iš nepasiturinčios šeimos (tėvas žuvo, kai jai buvo 5 metai). Motina neturėjo galimybių apmokėti už pareiškėjos norimas studijas. Todėl pareiškėjai teko rinktis arčiausiai namų esančias nemokamas studijas. Artimiausios norimoms studijoms tuomet buvo muitų teisės studijos arčiausiai nuo namų esančiame Baltarusijos valstybiniame transporto universitete Gomelyje. Pareiškėjai studijuojant muitų teisę ir šioms studijoms einant į pabaigą, tame pačiame Gomelio universitete buvo atidarytos logistikos specialybės studijos. Pareiškėja paskutiniame kurse pradėjo dirbti ir įstojo ir į logistikos studijas. Pareiškėja Gomelio universitete gavo du aukštojo mokslo diplomus: muitų teisės specialisto ir logistikos specialisto. Pareiškėja pagal galiojančius įstatymus privalėjo du metus atidirbti muitinės sistemoje pagal paskyrimą, nes muitų teisės studijos Gomelio universitete buvo nemokamos. Pareiškėja nuo pat darbo muitinėje pradžios suprato, kad šioje teisiškai nesubalansuotoje, biurokratinėje sistemoje, nedirbs ir darbo santykius nutrauks, kai tik sueis privalomas atidirbti 2 metų terminas. Pareiškėjai teko išeiti į dekretines atostogas nepasibaigus nurodytam dviejų metų terminui. Teisine prasme pareiškėjos tarnybos laikotarpis muitinėje yra ilgesnis nei faktinis. Pareiškėjos tarnybos muitinėje faktinis laikotarpis yra du metai (nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn.). Pareiškėja dekretinėse ir vaiko priežiūros atostogose buvo nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. gruodžio mėn. Po vaikų priežiūros atostogų pareiškėja į darbą nebegrįžo, padavė pareiškimą atleisti iš tarnybos. 2020 m. sausio mėnesį buvo atleista savo noru. Dirbdama muitinėje pareiškėja buvo eilinė pagal grafiką dirbanti darbuotoja. Nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) leidimų poste, kuris yra Baltarusijos Respublikos ir Ukrainos Respublikos pasienyje. Tikrindavo fizinių asmenų automobilius ir krovinius, taip pat tolimųjų reisų automobilius (dokumentus, krovinius). Nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. dirbo Gomelio muitinės kanceliarijoje, nes dėl nėštumo negalėjo dirbti pagal grafiką paromis. Dirbant Baltarusijos Respublikos ir Ukrainos Respublikos pasienyje teko daug bendrauti su sieną kertančiais ukrainiečiais, kurie jai pasirodė nuoširdūs, atviri, geranoriški žmonės. Pareiškėjai yra labai skaudu, kad jos kilmės šalį šiuo metu valdantis Lukashenkos režimas palaiko Rusijos Federacijos pradėtą karą prieš suverenią Ukrainos valstybę. Pareiškėja nepalaiko ryšių su asmenimis, su kuriais dirbo muitinėje faktiškai nuo 2016 m., t. y. nuo tada kai išėjo dekretinių ir vaiko priežiūros atostogų, nes joms pasibaigus į tarnybą nebegrįžo. Į Klausimyno klausimą 5: „Ar palaikote ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba, ar praeityje NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose? Jeigu taip, pateikite informaciją apie šiuos asmenis, jų veiklą ir jūsų ryšių pobūdį“, Pareiškėja sąžiningai atsakė „Ne“. VSD išvadoje ir sprendimuose nėra duomenų, kad šios institucijos nustatė, jog yra priešingai nei N. C. nurodė Klausimyne. Vien dėl to pareiškėjos biografijos fakto, kad atitinkamu 2014–2020 m. laikotarpiu (faktiškai nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn.) ji dirbo muitininke Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje, ji negali būti laikoma keliančia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, Sprendime Nr. 1 ir jame aprašytoje VSD išvadoje nėra duomenų, kad šios valstybės institucijos nustatė kokius nors faktus ar aplinkybes, susijusias su pareiškėja, kurios galėtų sukelti pagrįstus įtarimus, kad dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje kyla reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui.

2.7.       Sprendime Nr. 1 kai kurios aplinkybės, kurios turėtų būti vertinamos Migracijos departamentui atliekant kompleksinį užsieniečio individualaus atvejo vertinimą, yra paminėtos, tačiau jos nevertintos. Sprendime Nr. 1 paminėta, kad pareiškėja nuo 2022 m. birželio 9 d. dirba Lietuvoje UAB „EPAM SISTEMOS“. Nurodyta, kad šis pareiškėjos darbdavys Migracijos departamentui jo prašymu 2023 m. liepos 24 d. pateikė N. C. charakteristiką, tačiau šis dokumentas nevertintas. Nurodyta, kad pareiškėjos <...ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai.>. Iš šio Sprendimo teiginio nėra visiškai aišku ką būtent atsakovas vertino.

2.8.       VSD išvadą pateikė nesiaiškindamas pareiškėjos pozicijos dėl Lukashenkos autoritarinio režimo. Nei VSD išvadoje, nei Sprendime Nr. 1 nėra duomenų, kad šios institucijos nustatė, jog pareiškėja palaiko ryšius su kokiais nors asmenimis iš buvusios darbovietės (Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje) ar kokių nors Baltarusijos tarnybų dėl ko galėtų kilti grėsmė valstybės saugumui. Viešojo administravimo subjekto administracinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis. VSD išvadoje ir Sprendime Nr. 1 nurodytas 7–9 m. senumo faktas, kad pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje, egzistavo ir tuo metu, kai pareiškėja 2022 m. prašė išduoti Leidimą. Pareiškėjai iki Sprendimo Nr. 1 priėmimo nebuvo suteikta galimybė būti išklausytai Migracijos departamente ir pateikti paaiškinimus dėl VSD išvadoje vertinto grėsmės valstybės saugumui prasme pareiškėjos biografijos fakto, kad ji dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje, išvykimo iš kilmės šalies priežasčių, požiūrio į Lukashenkos režimą ir kt.

2.9.       Pareiškėja niekada nebuvo ir nėra lojali Baltarusijos valdžiai. Per 2020 m. rugpjūčio 9 d. vykusius Baltarusijos Respublikos Prezidento rinkimus, ji balsavo už kandidatę, siekiančią kad Baltarusija taptų demokratine valstybe. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad baltarusių tautos valia išrinkta Baltarusijos Respublikos Prezidentė yra S. C.. 2020 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjus protesto prieš suklastotus Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimus ir Lukashenkos režimą taikiems mitingams, pareiškėja juose nedalyvavo dėl savo mažo vaiko saugumo. Pareiškėja pagal savo pažiūras ir įsitikinimus pritarė protestuojantiems prieš suklastotus rinkimus ir Lukashenkos režimą.

2.10.       Pareiškėja su sutuoktiniu 2022 m. nutarė, kad jie nebegali gyventi ir auginti vaiką autoritarinio režimo aplinkoje, mokėti mokesčius autoritarinio režimo valstybei. Pareiškėja norėjo, kad jos duktė augtų teisinėje valstybėje. Pareiškėja su sutuoktiniu nutarė prašyti leidimų laikinai gyventi Lietuvoje(toliau – ir leidimas), nes tai žinoma arti esanti demokratinė valstybė. Pareiškėja nenorėjo išvykti toli nuo Baltarusijoje gyvenančių jos ir sutuoktinio šeimai artimų asmenų. Pareiškėja po to, kai gavo leidimą, į Baltarusiją vykdavo lankyti savo ir vyro giminių kartą per kelis mėnesius. Pastebėjo, kad važiuoti į Baltarusiją darosi vis pavojingiau.

2.11.       Pareiškėja, teisėtai gyvendama ir dirbdama Lietuvoje, stengiasi su šeima integruotis į Lietuvos visuomenę. Pareiškėja adaptavosi darbo kolektyve, sutuoktinis per savaitę susirado darbą. Pareiškėja ir sutuoktinis yra mokesčių į Lietuvos biudžetą mokėtojai. Jie nėra našta Lietuvos valstybei. Pareiškėjos šeima atsisakė automobilio su baltarusiškais numeriais ir paliko jį Baltarusijoje, nusipirko ir įregistravo automobilį Lietuvoje, kad jaustųsi artimesni šiai šaliai. Pareiškėjos dukra intensyviai mokosi lietuvių kalbos. Pareiškėja ir jos šeima gyvenimo pagal leidimą laiką efektyviai panaudojo susipažinimui su Lietuvos istorija, kultūra, papročiais. Pareiškėja planavo pradėti lankyti lietuvių kalbos kursus, tačiau po Migracijos departamento prašymo užpildyti Klausimyną susilaikė kol iš šios institucijos gaus kokią nors informaciją dėl savo tolesnio gyvenimo Lietuvoje.

2.12.       Sprendimo Nr. 2 priėmimas tiesiogiai susijęs su ta Sprendimu Nr. 1, kuris pagrįstas VSD išvada, esą N. C. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Abiejų skundžiamų sprendimų priėmimo faktinis pagrindas yra ta pati VSD išvada. Sprendimas Nr. 2 yra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, o tai reiškia, kad teismui nustačius, jog Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, analogiškos teismo išvados turėtų būti padarytos ir dėl išvestinio Sprendimo Nr. 2. Dėl Sprendimo Nr. 2 nepagrįstumo ir neteisėtumo pareiškėja papildomų argumentų neteikė, rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė dėl Sprendimo Nr. 1 neteisėtumo.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas.

4.2.       Nesutinka, jog Sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Šiuo atveju pakako patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti), socialiniai ir ekonominiai (nėra ilgalaikio pobūdžio). Iš jų buvo matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik socialiniai ir ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą.

4.3.       Priimant ginčijama sprendimą, buvo vadovautasi ne tik spėjimais ir įtarimais, bet ir VSD išvada, kitais duomenimis, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje.

4.4.       Ginčijami sprendimai atitiko tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nustatyti, t. y. sutuoktiniui ir dukrai išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu), socialiniai ir ekonominiai (neilgalaikiai). Taigi jie nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad: 

6.1.       VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos muitine. Tai pagrindžia Ukrainos saugumo tarnybos (toliau – ir SBU) kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai (www.ssu.gov.ua). SBU kontržvalgybinės operacijos metu sulaikė Rusijos žvalgybos tarnybos (toliau – ir FSB) agentą, kuris regione palaikė ryšį su iki dešimties informaciją teikusių asmenų, rinkusių informaciją apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padalinius priešakinėse pozicijose Chersono srityje. FSB kontaktą su šiai grupei vadovavusiu vietos gyventoju užmezgė prieš du dešimtmečius, kai šis asmuo darbo reikalais vykdavo į Rusiją. Po 2022 m. vasario 24 d. FSB susisiekė su juo ir suformulavo informacijos prieš Ukrainą rinkimo užduotis. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, tiek SBU kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai patvirtina, jog Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja jų režimui lojalius asmenis, neatsižvelgdamos į tai, prieš kiek metų atitinkamose institucijose jie dirbo ir kokias pareigas užėmė.

6.2.       Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos režimas ne tik priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, vykdo hibridines atakas prieš Lietuvą, bet ir Migracijos departamento Sprendimų priėmimo metu padėjo ir toliau padeda Rusijai, kuri pradėjo ir vykdo precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis, todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei Migracijos departamento priimami Sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

6.3.       Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. LVAT nagrinėdamas analogiškas bylas pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinimas, yra mažiausią represinį, o daugiau prevencinį elementą turinti priemonė, todėl siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinė byloje Nr. eA-2023-415/2023).

 

II.

 

7.       Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjos N. C. skundą atmetė.

8.       Teismas, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad: 

8.1.       pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė.

8.2.       Pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. balandžio 20 d. iki 2022 m. spalio 16 d.

8.3.       Migracijos departamentas 2022 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760158405 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu, galiojimo terminas iki 2025 m. liepos 15 d.

8.4.       Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę pateikė pareiškėjai užpildyti klausimyną. Pareiškėja, 2023 m. gegužės 29 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, atsakydama į 4 klausimą („Ar turite (turėjote) kontaktų su NATA ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis?“) nurodė, kad 2014–2020 metais dirbo muitinės pareigūne Gomelio muitinėje.

8.5.       Migracijos departamentas 2023 m. liepos 7 d. gavo Valstybės saugumo departamento 2023 m. liepos 5 d. išvadą Nr. 18-7411 (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD vertino, kad Baltarusijos Respublikos pilietės N. C. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8.6.       Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjos atžvilgiu priėmė šiuos sprendimus: 2023 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 23S189985, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 23S191425, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.

9.       Teismas, apžvelgęs Įstatymo 4 straipsnio 3, 4 ir 6 dalių, 50 straipsnio 1 dalyje 14 punkto,

Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, nurodė, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

10.       Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimas Nr. 1 turėtų būti panaikintas vien tuo pagrindu, kad atsakovas iš esmės automatiškai perkėlė VSD išvadą į Sprendimą Nr. 1, neapklausus pareiškėjos, nesuteikus galimybės jai duoti paaiškinimus dėl VSD pateiktos išvados ir neatlikęs savarankiško grėsmės vertinimo, nenustatęs grėsmės realumo. Teismas nagrinėjamu atveju sutiko su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertina, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti. Pareiškėja, nesutikdama su VSD išvadomis ir jų pagrindu priimtais sprendimais, gali savo teises ginti teisme, kur įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamo Migracijos departamento sprendimo turinio aspektai.

11.       Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 vadovavosi VSD 2023 m. liepos 5 d. rašte Nr. 18-7411 pateikta išvada, jog pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas pažymėjo, kad Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Apžvelgęs LVAT ir EŽTT praktiką, teismas akcentavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

12.       Teismas įvertino, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms. 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

13.       Pareiškėjos argumentai, kad į tarnybą muitinėje 2014 metais pateko todėl, kad privalėjo du metus dirbti muitinės sistemoje pagal paskyrimą, muitinėje užėmė žemiausias pareigas ir jokio priėjimo prie slaptų duomenų neturėjo, teismo vertinimu, nepaneigė fakto, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikos valdžiai. Pati pareiškėja nurodė, kad 2009 metais ji pasirinko studijas Baltarusijos valstybiniame transporto universitete, kadangi Gomelio universitete muitų teisės studijos buvo nemokamos, tačiau baigus studijas privaloma pagal galiojančius įstatymus du metus dirbti muitinės sistemoje. Teismas vertino, kad pareiškėja dar 2009 metais pasirinkdama studijas valstybiniame universitete savo noru pasirinko ir darbą muitinės sistemoje. Galiojantys Baltarusijos Respublikos įstatymai suteikė pareiškėjai galimybę mokytis nemokamai, dėl ko pareiškėja ir buvo paskirta dirbti du metus muitinės sistemoje.

14.       Teismas nustatė, kad nors pareiškėja akcentavo, kad dirbdama muitinėje užėmė žemiausias pareigas, neturėjo galimybės dirbti su slapta informacija, tačiau VSD nurodė, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

15.       Teismo vertinimu, ne pareigos ir galimybė dirbti su slapta informacija apsprendė pareiškėjos lojalumą valdžiai. Kaip nurodė VSD savo išvadoje ir atsiliepime į skundą, Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nuo 2009 metų studijavo nemokai valstybiniame universitete, dėl ko 2014 metais buvo paskirta dirbti muitinėje, du metus dirbo muitinėje, vėliau 2 metams buvo išleista vaiko priežiūros atostogų o 2020 m. sausio mėnesį savo noru atleista iš pareigų. Šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją N. C. vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį.

16.       Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja nurodė, jog nei VSD, nei Muitinės departamentas nenustatė, kad pareiškėja palaiko kokius nors ryšius su asmenimis iš buvusios darbovietės, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2022 metais nusprendė, kad negali gyventi ir auginti vaiko autoritarinio rėžimo aplinkoje, skunde pareiškėja taip pat nurodė, kad Lietuvą savo gyvenimui pasirinko, nes nenori išvykti toli nuo pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeimai artimų asmenų. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad į Baltarusiją lankyti savo ir sutuoktinio giminių vyksta kas 2–3 mėnesius, Baltarusijoje pas senelius palieka savo dukrą. Tai patvirtino, kad pareiškėjos šeimyniniai ir socialiniai ryšiai su Baltarusijos Respublika yra itin tvirti ir jai yra saugu grįžti į savo kilmės valstybę, nepaisant jos nurodomo nepritarimo Baltarusijos valdžiai. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, paneigė pareiškėjos deklaruojamą nelojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai.

17.       Teismas įvertino, jog pareiškėja nepaneigė aplinkybės, kad ji gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis ir tai buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

18.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuva, t. y. kad Lietuvoje pareiškėja dirba tik nuo 2022 m. birželio 9 d. ir šie pareiškėjos ryšiai yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant N. C. šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, nustatyta, kad čia gyvena jos sutuoktinis ir dukra, kuriems leidimai gyventi išduoti šeimos susijungimo pagrindu. UAB „EPAM sistemos“ 2023 m. liepos 24 d. Migracijos departamentui pateikė pareiškėjos charakteristiką, 2023 m. rugpjūčio 1 d. VSD buvo paprašyta pakartotinai įvertinti N. C. keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tačiau VSD vertinimas dėl N. C. keliamos grėsmės valstybės saugumui nepasikeitė (išvada pateikta 2023 m. liepos 5 d. raštu Nr. 18-7411).

19.       Teismo vertinimu, nei tai, kad pareiškėja klausimyne nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai, kad savo ateitį sieja su Lietuva, Lietuvoje įsigijo automobilį, nepaneigė VSD išvadų.

20.       Teismo įsitikinimu, pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negalėjo būti ignoruojama. Teismas darė išvadą, jog VSD surinkti duomenys leido teigti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jos asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

21.       Dėl pareiškėjos argumentų, kad informacija apie pareiškėjos darbą muitinėje buvo žinoma ir 2022 m. liepos mėnesį išduodant jai leidimą laikinai gyventi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytu laikotarpiu, kai jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, reikalavimo pildyti Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriame pateikus prašomą informaciją, yra pagrindas vertinti užsieniečio keliamą grėsmę Lietuvos saugumui, nebuvo. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 10.31 papunkčiu, numatančiu pareigą užsieniečiui užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją(-as), papildytas tik 2022 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1V-700 ir įsigaliojo nuo 2022 m. lapkričio 19 d. Tik tuomet atsirado pareiga Migracijos departamentui vertinti klausimyne pateiktą užsieniečių informaciją ir kilus abejonių kreiptis į VSD dėl užsieniečio grėsmės Lietuvos valstybės saugumui įvertinimo. Tai, kad pareiškėjai prieš tai buvo išduota viza ir leidimas laikinai gyventi, pareiškėja dirba Lietuvoje veikiančioje įmonėje legaliai ir moka Lietuvos valstybei mokesčius, teismo įsitikinimu, savaime nebuvo reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nebuvo pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo Nr. 1 neproporcingumas.

22.       Dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 25 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Kaip nurodyta Sprendime Nr. 1, Migracijos departamentas panaikinęs N. C. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, spręs dėl pareiškėjos nariams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu Nr. 2 nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi, nebuvo teismui pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjos teises.

23.       Teismas akcentavo, jog pareiškėja nenurodė jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, tačiau nei ji, nei jos atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokias papildomas aplinkybes pareiškėja būtų nurodžiusi ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikusi atsakovui, kad šis būtų priėmęs kitokius sprendimus.

24.       Teismo įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat buvo matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas jokių pareiškėjos šeimyninių ryšių, su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatė, jos sutuoktiniui ir dukrai leidimai gyventi išduoti pareiškėjai išduoto leidimo pagrindu (šeimos nariams). Pareiškėją su Lietuva sieja iš esmės tik darbas UAB „EPAM sistemos“. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus Sprendimus.

 

III.

 

25.       Pareiškėja N. C. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 23S189985 ir 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 23S191425; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pareiškėjas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 282,33 Eur už advokato teisines paslaugas bei sumokėtą žyminį mokestį.

26.       Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.       Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, sprendimą priėmė pažeisdamas arba neteisingai pritaikydamas procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d., 146 str. 2 d. 5 p.), pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 147 str.), nukrypo nuo bylai aktualios LVAT praktikos, pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisingą teismą, diskriminavo pareiškėją dėl jos tautybės ir buvusios darbinės veiklos. Pareiškėjos atveju dėl teismo padarytų procesinių normų pažaidų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o bylos baigiamojo akto struktūroje išskirtos motyvuojamosios dalies turinys neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies esminių reikalavimų, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas turinčiu motyvus, atitinkamai negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu (ABTĮ 86 str. 1 d.).

26.2.       Didžioji dalis teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pastraipų yra perrašytos pažodžiui iš anksčiau priimtų teismo sprendimų, kuriose teisėja pranešėja buvo ta pati, kaip ir pareiškėjos atveju, likusiose pastraipose atitinkamai adaptuojant pirmiau priimtų procesinių sprendimų tekstą ir į jas įrašant atitinkamą su pareiškėja susijusį tekstą. Pareiškėja turi pakankamą pagrindą teigti, kad jos skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija jos individualiam atvejui faktiškai pritaikė sprendimų, priimtų anksčiau išnagrinėtose bylose, kuriose buvo panaikinti užsieniečių leidimai laikinai gyventi, motyvų trafaretą. Tokios galimybės nenumato nei ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, nei jokia kita ABTĮ norma. Teismo sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjos bylą nagrinėjusio teismo pirmininkas administracinėse bylose, kuriose teismo procesai buvo pradėti pagal Baltarusijos piliečių skundus dėl Migracijos departamento sprendimų panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, priimtų remiantis VSD išvadomis, pateiktomis įvertinus Baltarusijos piliečių užpildytuose klausimynuose pateiktą Migracijos departamentui informaciją apie buvusias darbovietes, pradėjo modelinį teismo procesą (ABTĮ 128 str. 1 d.). Toks bylos „nagrinėjimas“ pareiškėjai yra pakankamas pagrindas teigti, kad teismas pareiškėjos atveju neatliko konstitucinės pareigos vykdyti teisingumą, o tik imitavo teisingumo vykdymą, ir teismo sprendimas yra be motyvų. Teismas taip pat pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, nes neužtikrino pareiškėjos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisingą teismą.

26.3.       Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas sprendimu be motyvų ir dėl kitų priežasčių:

26.3.1.                      Teismo sprendime yra išvardytos Įstatymo normos, suteikiančios VSD kompetenciją atlikti užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pareigą informaciją apie užsienietį, turintį leidimą leidimas gyventi, keliantį grėsmę valstybės saugumui, nedelsiant perduoti Migracijos departamentui sprendimo panaikinti leidimą priėmimui (Įstatymo 4 str. 4, 6 d.). Šie teismo motyvai pareiškėjos atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Pareiškėja savo skunde akcentavo, kad ji ginčą dėl Sprendimo Nr. 1 pagrįstumo ir teisėtumo iškėlė tuo aspektu, jog šis administracinis sprendimas yra pagrįstas vien tik VSD išvada, o VSD išvada yra pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis, todėl ji Migracijos departamentui negalėjo būti pakankamas pagrindas panaikinti leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu (atitinkamai negalėjo būti ir pagrindas taikyti Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį ir Sprendimu Nr. 2 uždrausti pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvą).

26.3.2.                      Teismo nurodyta LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3532-968/2021, kurioje be kita, nurodyta <....nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę...> nėra pareiškėjos atvejui aktualus teismų precedentas, nes bylos yra skirtingos pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisę. Pareiškėjos atveju, VSD išvadoje nėra jokios patikimos ir konkrečios būtent su pareiškėja susijusios informacijos, suteikiančios pagrindą išvadai, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

26.3.3.                      Įstatymų leidėjo suteikta VSD kompetencija atlikti užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir pateikti Migracijos departamentui savo išvadą negali būti suprantama kaip paneigianti Migracijos departamento, kaip savarankiško viešojo administravimo subjekto, kompetenciją ar atleidžianti jį nuo teisės ir pareigos, gavus VSD išvadą atlikti savarankišką kiekvienam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos objektyvų vertinimą. Migracijos departamentas priimdamas sprendimus privalo vadovautis ne tik Įstatymo, bet ir VAĮ normomis. LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis kompetentingų valstybės institucijų išvadomis dėl užsieniečio grėsmės nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 3 d.) vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Teismas priėmė sprendimą nevertindamas Sprendimo Nr. 1 atitikties teisės aktų reikalavimams ir ignoruodamas pareiškėjos skundo motyvus šiais bylai itin svarbiais aspektais ir aktualią LVAT praktiką.

26.3.4.                      Teismas sprendime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog Sprendimą Nr. 1 priėmė iš esmės automatiškai perkeldamas į šį administracinį sprendimą VSD išvadą ir neatlikęs savarankiško vertinimo, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais motyvais, kuriuos patvirtintų teismo objektyviai nustatytos aplinkybės. Teismo nurodytas kai kurių su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas apsiribojo vien faktų konstatavimu, kad pareiškėja turėjo nacionalinę vizą, turi leidimą ir dirba Lietuvos įmonėje, kartu su pareiškėja Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir duktė. Nurodytų faktų vertinimas yra fragmentinis ir, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, negali būti laikomas pareiškėjos atvejui reikšmingų aplinkybių tinkamu tyrimu. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skundo argumentus, kad atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė neįvertinęs laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu itin svarbių aplinkybių (įsidarbinimo muitinėje aplinkybių, faktinio tarnybos laikas, tarnybos funkcijų, tarnybos santykių nutraukimo priežasčių, pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies priežasčių, darbdavio charakteristikos, pareiškėjos ir jos šeimos integravimosi Lietuvoje, Lietuvos įstatymų laikymosi, pareiškėjos pozicijos dėl autoritarinio režimo Baltarusijoje).

26.3.5.                      Teismas savo sprendime nurodė tokias aplinkybes, kurių nėra nei VSD išvadoje, nei kokioje nors kitoje VSD pateiktoje Migracijos departamentui ar teismui medžiagoje. Iš Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginių <...surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama...> (12 l.), < duomenys leidžia teigti, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui...> (12 l.), <...nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas...> (13 l.), <... esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija...> (14 l.), nagrinėjant šiuos teiginius visos skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies kontekste, yra neaišku apie kokią neva VSD „surinktą“ apie pareiškėją „informaciją“ ir „duomenis“, apie kokį, juridinių faktų visetą“ yra rašoma teismo sprendime, nes skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, be ginčo Sprendimų Nr. 1, 2, iš esmės nagrinėjamas vienintelis dokumentas – VSD išvada. Teismo sprendimas turi būti grindžiamas ištirtų įrodymų visuma (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), o ne spėlionėmis ir prielaidomis.

26.3.6.                      Teismas sprendime pabrėžė VSD nurodytus argumentus, kad VSD yra nustatęs konkrečius Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvos Respublikoje patvirtinančius atvejus. Iš tokių teismo sprendimo motyvų yra akivaizdu, kad VSD nustatytų atvejų niekaip nesusiejo su pareiškėja, todėl tokio pobūdžio informacija negali turėti reikšmės pareiškėjos individualiam atvejui vertinant, ar atsakovui buvo pagrindas panaikinti pareiškėjos leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu pagrindu.

26.3.7.                      Teismo Sprendime yra pacituotas Nacionalinio saugumo strategijos 14 punktas, kuriame Lietuvos Respublikos saugumo aplinkos kontekste yra pateiktas Rusijos agresyvios politikos valstybių kaimynių atžvilgiu apibūdinimas. Pareiškėja yra Baltarusijos pilietė ir iš teismo sprendimo motyvų neaišku kokiu pagrindu ir tikslu teismas nurodo šį Strategijos punktą, nes pareiškėja niekaip nesusijusi su Rusija.

26.3.8.                      Teismo sprendime nurodyta 2022 m. vasario 24 d. rezoliucija Nr. XIV-930 Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos ir Baltarusijos agresiją prieš Ukrainą. Pareiškėja pritaria šiai Rezoliucijai ir smerkia Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir savo kilmės šalies valdančiojo Lukashenko režimo bendradarbiavimą su Rusija. Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje negali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui vien dėl to, kad jos kilmės šalis yra Baltarusija, ar dėl to, kad pareiškėja atitinkamu 2014–2020 m. laikotarpiu dirbo Baltarusijos muitinėje. Pareiškėjos atveju yra nustatytas (pačios pareiškėjos nurodytas klausimyne) darbo Baltarusijos muitinėje faktas, tačiau nei VSD, nei atsakovas nenustatė jokių pareiškėją individualizuojančių duomenų, galinčių suteikti objektyvų pagrindą išvadoms, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti realią grėsmę valstybės saugumui. Tokių duomenų nenustatė ir teismas. Tokiomis aplinkybėmis priimtą Sprendimą Nr. 1 ir šiam administraciniam sprendimui pritariantį teismo sprendimą, pareiškėja traktuoja kaip jos diskriminavimą dėl tautybės ir buvusios darbinės veiklos.

26.3.9.                      Dėl teismo nurodyto Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, pareiškėja pažymi, kad jis niekaip nesusijęs su pareiškėjos atveju, o nurodyta LVAT 2023 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023 pareiškėjos byloje nėra tinkamas teismų precedentas, nes bylų faktinės aplinkybės visiškai nepanašios (Migracijos departamentas atsisakė pakeisti Rusijos pilietei leidimą laikinai gyventi pagal VSD išvadą, parengtą atsižvelgiant į atsakymą klausimyne, kad Krymas priklauso Rusijai).

26.3.10.                      Teismo sprendime ne kartą pakartota, kad pareiškėja nepaneigė atitinkamų aplinkybių. Pareiškėja skunde akcentavo, kad ji nepalaiko ryšių su buvusiais bendradarbiais, taip pat išdėstė išsamius argumentus, kodėl ji nebuvo ir nėra lojali dabartiniam Baltarusijos (Lukashenko) režimui. Tai pakartojo ir teismo posėdyje. Teismas, kaip ir VSD bei atsakovas, nenustatė, kad klausimyne pareiškėjos nurodyta informacija neatitinka tikrovės ir savo sprendimą pagrindė vien tik tikėtinomis prielaidomis apie galimus ryšius. Pareiškėja dar kartą pabrėžia, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

26.3.11.                      Teismo teiginys, jog klausimynų pildymas numatytas tik 2022 m. lapkričio 19 d. negali būti laikomas tinkamu atsakymu į pareiškėjo skunde iškeltą byloje svarbų klausimą, kad aplinkybė, jog pareiškėja atitinkamu 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos muitinėje egzistavo ir leidimo išdavimo metu. Šiame kontekste teismas, nurodydamas Leidimų išdavimo tvarkos aprašo pakeitimą, įsigaliojusį nuo 2022 m. lapkričio 19 d., netinkamai taikė materialinės teisės normas. Pareiškėja, nekvestionuodama VSD ir Migracijos departamento įgaliojimų vykdyti užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str.), pažymi, kad Migracijos departamentui pasiūlius užpildyti klausimyną, pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su atsakovu ir sąžiningai pateikė prašomą informaciją, tačiau mano, kad Migracijos departamentas pažeidė Apraše nustatytas reikalavimo, kad užsienietis užpildytų klausimyną, sąlygas.

26.3.12.                      Teismo sprendimo teiginio, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, nėra pagrindo laikyti pagrįstu, nes skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pareiškėjai suteikia pakankamą pagrindą teigti, kad teismas pareiškėjos neišgirdo.

26.3.13.                      Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra motyvų, kuriuos būtų galima laikyti paneigiančiais pareiškėjos skundo konkrečius ir naujausia LVAT praktika pagrįstus motyvus. Iš teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų prielaidų, samprotavimų faktiškai neįmanoma suprasti, kodėl pareiškėja dėl prieš kelis metus pasibaigusių darbo santykių Baltarusijos muitinėje laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui.

26.3.14.                      Pareiškėja savo skunde nurodė konkrečius argumentus, kodėl Sprendimas Nr. 1 neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir viešojo administravimo subjekto atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, proporcingumo principai (VAĮ 3 str. 1, 4, 5, 9, 10 p.). Teismo teiginys, esą Sprendimai Nr. 1, 2 atitinka VAĮ reikalavimas, yra formalus (perrašytas iš ankstesnių teismo sprendimų), o dėl viešojo administravimo principų pažeidimo teismas nepasisakė. Teismas nesivadovavo VAĮ 3 ir 10 straipsniais, nors vertindamas Sprendimo Nr. 1, pagrįstumą ir teisėtumą, vadovautis privalėjo.

27.       Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėja grindžia šiuo metu susiklosčiusia teisine situacija, kai užsieniečio buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijai yra nustatyti centrinių valstybinio valdymo subjektų poįstatyminiais norminiais teisės aktais, o užsieniečių buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijai nėra nustatyti nei Įstatymu, nei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, nei kitu norminiu teisės aktu. Nesant teisinio reguliavimo, kuriuo būtų nustatyti užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijai, kompetentingos valstybės institucijos (VSD ir Migracijos departamentas) neturi vertinamųjų gairių pagal kurias galėtų ir turėtų objektyviai įvertinti, ar yra pagrindas išvadai, kad leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turinčio užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui ir kad yra pakankamas ir teisėtas pagrindas panaikinti leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu. Grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijų nenustatymas sudaro valstybės institucijoms (VSD ir Migracijos departamentui) sąlygas ir prielaidas subjektyviam (neobjektyviam) užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui, teisiniam neaiškumui ir netikrumui, užsieniečio diskriminavimui dėl jo etninės ar socialinės kilmės, ar kitu užsienietį diskriminuojančiu aspektu. Tai nesuderinama su konstituciniu teisinės valstybės principu. Taip pat pareiškėjos nuomone, konstitucinio teisinės valstybės principo prasme negali egzistuoti tokia situacija, kai pagal įstatymą trečiosios valstybės piliečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinumui įstatymo lygmenyje yra nustatyti vertinimo kriterijai (Apsaugos įstatymo 11 str.1, 2 d.), o pagal Įstatymą užsieniečio keliamos grėsmės valstybės (nacionaliniam) saugumui nustatymo kriterijai nėra numatyti. Pareiškėjos nuomone, su konstituciniu teisinės valstybės principu nesuderinama ir ta situacija, kad Įstatymo įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais yra nustatyti kriterijai, kuriais kompetentingos valstybės institucijos (policija ir VSAT) vertina užsieniečio grėsmę viešajai tvarka ar visuomenės saugumui, o grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijai nėra nustatyti nei įstatymu, nei poįstatyminiu norminiu teisės aktu. Pareiškėjos įsitikinimu, teisinio reguliavimo nebuvimas, kai Įstatyme nėra nustatyti užsieniečio grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijai, valstybės institucijoms (VSD ir Migracijos departamentui), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos kilmės šalies dabartinė valdžia (Lukashenko režimas) yra autoritarinė ir palaiko Rusijos Federacijos agresyvią politiką kare prieš Ukrainą, sudarė sąlygas ir prielaidas netinkamai taikyti Įstatymą. Tai lėmė, kad minėtos valstybės institucijos neužtikrino pareiškėjai, teisėtai gyvenančiai ir dirbančiai Lietuvos Respublikoje, objektyvios ir teisingos užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės procedūros, pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius pagal turimą leidimą laikantis Lietuvoje galiojančių įstatymų gyventi ir dirbti Lietuvoje iki leidimo galiojimo pabaigos, diskriminavo pareiškėją, Baltarusijos Respublikos pilietę, išimtinai dėl jos etninės kilmės.

28.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

29.1.       Nesutinka su pareiškėjos išdėstytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas be motyvų. Iš teismo sprendimo matyti, kad analizuojamos ir teismo posėdžio metu ir pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės. Teismas taip pat išanalizavo ir vertino pareiškėjos ryšius su Lietuva, jos klausimyne nurodytus atsakymus, kad nepritaria Rusijos Federacijos karinei agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai, kad savo ateitį sieja su Lietuva, Lietuvoje įsigijo automobilį, duotus paaiškinimus. Taigi įvertinęs visas su pareiškėja susijusias aplinkybes padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir išdėstytais motyvais negali būti vertinama, jog teismo sprendimas be motyvų, nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, pareiškėja nepagrįstai tai vertina, kaip jos diskriminavimą dėl tautybės ir buvusio darbinės veiklos. Grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama su jos veiksmais (darbu Baltarusijos Respublikos muitinėje) ir valstybe, kurios institucijoje ji dirbo, tos valstybės vykdoma politika minėtoje darbovietėje, geopolitinė pozicija dėl Rusijos Federacijos veiksmų.

29.2.       Pareiškėja, pasirinkdama darbą Baltarusijos Respublikos muitinėje, žinojo, kad personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. ji privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaip teigia pati pareiškėja, ji minėtoje institucijoje dirbo 2014–2020 m. Be to, pareiškėjos darbas šioje institucijoje baigtas 2020 m., o tai leidžia spręsti apie pareiškėjos galimai likusius potencialius ryšius su kilmės valstybės režimui lojaliais asmenimis, turinčiais Lietuvos Respublikos atžvilgiu priešiškų interesų. Šios aplinkybės buvo įvertintos ne tik Migracijos departamento, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose. Sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Visos pareiškėjos nurodytos aplinkybės skunde ir teismo posėdžio metu buvo išanalizuotos, tačiau nepaneigia jos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.

29.3.       Nesutinka ir su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamame sprendime turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. O toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Byloje buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau jie nenusveria jos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

29.4.       Pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, nes pareiškėjos pateiktame prašyme nenurodoma, kuris konkrečiai Konstitucijos straipsnis yra pažeidžiamas.

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

31.1.       Nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą, todėl šis skundas turėtų būti atmestas. Atitinkamai, VSD vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Baltarusijos Respublikos pilietės teisėms ir interesams.

31.2.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

31.3.       Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamento sprendimai ir VSD išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Taip analogiškas situacijas aiškina ir LVAT savo praktikoje. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Pareiškėja nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu.

31.4.       Pareiškėja be pagrindo nurodo, kad teismas nesigilino į jos individualią situaciją. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti teismo posėdyje išsakyti paaiškinimai, pareiškėjos šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika bei Baltarusijos Respublika ir joje likusiais gyventi jos giminaičiais, įvertintas priimtų Migracijos departamento sprendimų teisėtumas ir proporcingumas, todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Teismo sprendime atsižvelgta į dabartinę geopolitinę situaciją ir pagrįstai išreikštas pritarimas VSD išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjos grėsmės vertinimo. Atitinkamai, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Taigi, teismas, priimdamas sprendimą, VSD nuomone, kaip to reikalauja įstatymo nuostatos, tinkamai įvertino byloje pateiktus ir aptartus įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įvertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

31.5.       Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, LVAT savo baigiamuosiuose aktuose yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Kadangi, EŽTT yra pažymėjęs, kad visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma, o paliekama plati vertinimo laisvė atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui bei įvertinus tai, kad LVAT yra išnagrinėjęs analogiškas bylas ir priėmęs baigiamuosius aktus, konstatuotina, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32.       Pareiškėja apeliaciniam teismui pateikė 2024 m. vasario 8 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutinka su Migracijos departamento ir VSD atsiliepimuose išdėstytais argumentais ir palaiko visus savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir apeliacinio skundo baigiamojoje dalyje pateiktus prašymus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

33.       Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 23S189985, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Migracijos departamento 2023 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 23S191425, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2028 m. spalio 24 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

34.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimų turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat Migracijos departamentas atliko pareiškėjos savarankišką tyrimą.

35.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatytus teismo baigiamojo akto motyvuojamai daliai nustatytus reikalavimus. Teismas taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p., 133 str. 3 d.), nes objektyviai nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pakankamą pagrindą taikyti šias įstatymo normas. Teismas nesigilino į pareiškėjos skundo esmę, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, formaliai, pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą, priėmė formalų, nepagrįstą, neteisėtą, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitinkantį sprendimą.

36.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

38.       Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

39.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

40.       Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

41.       Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus Sprendimus įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad VSD vertinimu, N. C., dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. N. C. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. <...> Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. <...> VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. <...> Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Atsižvelgdamas į tai, VSD vertina, kad N. C. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašo neišduoti naujo ir panaikinti turimą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

42.       Taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, surinko faktinius duomenis apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje: nustatė, kad N. C. turėjo nuo 2022 m. balandžio 20 d. iki 2022 m. spalio 16 d. galiojusią nacionalinę vizą, turi nuo 2022 m. liepos 15 d. iki 2025 m. liepos 15 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais VSDFV 2023 m. spalio 23 d. informacinės sistemos duomenimis, N. C. nuo 2022 m. birželio 9 d. iki dabar dirba UAB „EPAM sistemos“. Migracijos departamento vertinimu, šie N. C. ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant N. C. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis A. C., gim. (duomenys neskelbtini), duktė S. C., gim. (duomenys neskelbtini), kuriems Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimus išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto (šeimos narys) nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas įvertino tai, kad N. C., 2014–2020 m. dirbdama Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o tai reiškia, kad asmuo gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais ir galima daryti išvadą, kad egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui galimybė. Migracijos departamento vertinimu, nors N. C., atsakydama į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsienietės grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsienietės požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jos darbo Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje.

43.       Taigi, Migracijos departamentas, iki priimdamas ginčijamus Sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo poziciją, išdėstytą Migracijos departamento klausimyne, kad ji nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jos nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau sprendė, kad tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų jėgos struktūroms.

44.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

45.       Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

46.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja nuo 2009 metų studijavo nemokai valstybiniame universitete, dėl ko 2014 metais buvo paskirta dirbti muitinėje, du metus dirbo muitinėje, vėliau 2 metams buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, o 2020 m. sausio mėnesį savo noru atleista iš pareigų, padarė pagrįstą išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją N. C. vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, jog pareiškėja su sutuoktiniu 2022 metais nusprendė, kad negali gyventi ir auginti vaiko autoritarinio rėžimo aplinkoje, Lietuvą savo gyvenimui pasirinko, nes nenori išvykti toli nuo pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeimai artimų asmenų, bei teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad į Baltarusiją lankyti savo ir sutuoktinio giminių vyksta kas 2–3 mėnesius, Baltarusijoje pas senelius palieka savo dukrą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos šeimyniniai ir socialiniai ryšiai su Baltarusijos Respublika yra itin tvirti ir jai yra saugu grįžti į savo kilmės valstybę, nepaisant jos nurodomo nepritarimo Baltarusijos valdžiai. Taigi, šios aplinkybės, paneigė pareiškėjos deklaruojamą nelojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

47.       Įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

48.       Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjos ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui: ši išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą; vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo, kurį palaiko ir Baltarusijos Respublikos valdžia, priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

49.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjos pasakojimą, pasisakė dėl jos pateiktų įrodymų vertinimo, analizavo pareiškėjos paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog VSD surinkti duomenys leido teigti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o jos asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

50.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybės, jog pareiškėjai jau anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, jog ji dirba, Lietuvos Respublikoje kartu gyvena jos šeimos nariai, Baltarusijos Respublikos piliečiai, ji Migracijos departamento klausimyne išreiškė savo kategorišką poziciją karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia Migracijos departamento padarytų išvadų, kurioms pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas.

51.       Aktualu tai, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

52.       Surinkti duomenys (pareiškėja atvyko ir įsidarbino tik 2022 m., jokie kiti išskyrus ekonominiai ryšiai pareiškėjos su Lietuva nesieja) patvirtina, kad pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo darbas (su vaiko auginimo pertrauka) 2014–2020 m. Baltarusijos Respublikos Gomelio muitinėje, nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

53.       Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

54.       Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, formalus, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo turinys patvirtina, kad sprendime pasisakyta dėl visų pareiškėjos reikalavimų, jis yra motyvuotas, jame nurodyti teisės aktai ir nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjos skundas atmestas, sprendimas yra aiškus ir suprantamas, jame nėra jokių dviprasmybių. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamus Sprendimus, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

55.       Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

56.       Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

57.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė daugiau argumentų, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir niekaip nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl vados norminei bylai

58.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja taip pat nurodo, kad, jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, pareiškėja prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

59.       Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

60.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreiptinas dėmesys, kad sąvokos „valstybės saugumas“, „visuomenės saugumas“, „nacionalinis saugumas“ yra ypač talpios, kartu sunkiai apibrėžtinos. Kaip minėta, visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022 konstatavo:

„<...> Nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, be kita ko, Konstitucijos 1 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių, Konstitucijos 8 straipsnis, nustatantis, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, Konstitucijos 94 straipsnis, įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką, Konstitucijos 135 straipsnis, įpareigojantis Lietuvos Respubliką įgyvendinant užsienio politiką vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, Konstitucijos 142 straipsnis, įpareigojantis Seimą ir Respublikos Prezidentą priimti sprendimus panaudoti ginkluotąsias pajėgas bei imtis kitų veiksmų, būtinų Tėvynei apginti ar valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti, Konstitucijos 144 straipsnis, suteikiantis galią Seimui ir Respublikos Prezidentui įvesti nepaprastąją padėtį, jei iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Konstitucijos sudedamosios dalies – 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto – reikalavimai niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas (žr. Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, esančių Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėliu, I dalies „Pagrindinės nacionalinio saugumo politikos nuostatos bei principai“ 3 skyriaus „Teisiniai nacionalinio saugumo pagrindai“ 2 dalį). Paminėtina, kad valstybės nacionalinis saugumas, kaip konstitucinė vertybė, jo įgyvendinimas, nėra savitiksliai: nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, be kita ko, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Pabrėžtina, kad realiai, o ne menamai, konstitucinės pamatinės vertybės (prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, demokratija, nepriklausomybė) gali veikti tik tada, kai realiai užtikrinamas ir nacionalinis saugumas, o jį užtikrinti pirmiausia turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos, taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos (Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, esančių Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėliu, I dalies „Pagrindinės nacionalinio saugumo politikos nuostatos bei principai“ 2 skyriaus „Pagrindiniai nacionalinio saugumo sistemos elementai“ antrasis skirsnis „Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai“). Kita vertus, pasirenkant nacionalinio saugumo užtikrinimo priemones, būtina laikytis konstitucinio teisinės valstybės principo, be kita ko, reiškiančio, jog valdžios laisvę riboja teisė (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą), t. y. kad tiek teisėkūroje, tiek teisės įgyvendinimo procese nebūtų pažeistos teisės nuostatos, būtų laikomasi teisės principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, nepaneigiamos ar neteisėtai varžomos asmens teisės bei laisvės.

<...> Minėta, nacionalinį saugumą užtikrinti pirmiausia turi nacionaliniai subjektai, vadovaudamiesi nacionalinės teisės šaltiniais, be kita ko, konstituciniu teisinės valstybės principu, tačiau pabrėžtina, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas). Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją; Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimus). Visgi, nors Europos Sąjungos vertybės yra bendros ir Lietuvos valstybei, t. y. Europos Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė (Europos Sąjungos sutarties 2 str.), tačiau Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą, ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą (Europos Sąjungos sutarties 4 str. 2 d.). Taigi, Europos Sąjungos teisės kontekste funkciniu aspektu nacionalinį saugumą užtikrina išimtinai nacionaliniai subjektai; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Tiesa, Europos Sąjunga organizuoja bendrą Sąjungos saugumo politiką ir siekia kurti bendrą Sąjungos gynybos politiką (Europos Sąjungos sutarties 42 str. 2 d. 1 pastraipa), bet Europos Sąjungos politika nesumenkina tam tikrų valstybių narių saugumo ir gynybos politikos specifinio pobūdžio, gerbia tam tikrų valstybių narių, manančių, kad jų bendra gynyba yra įgyvendinama Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO), įsipareigojimus pagal Šiaurės Atlanto sutartį ir yra suderinama su toje struktūroje nustatyta bendra saugumo ir gynybos politika (Europos Sąjungos sutarties 42 str. 2 d. 2 pastraipa).

<...> Pabrėžtina, kad Europos Sąjunga, funkciškai įgyvendindama bendrą Sąjungos saugumo politiką, taip pat vadovaujasi teisės viršenybės principu, laikomu pagrindiniu Sąjungos principu (apie principą žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2022 m. vasario 22 d. sprendimą sujungtose bylose C-562/21 PPU ir C-563/21 PPU), laikosi Europos Sąjungos normų, sudarančių atskirą teisinę sistemą ir turinčių viršenybę prieš nacionalinės teisės normas (apie Sąjungos teisės viršenybę žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2020 m. spalio 6 d. sprendimą sujungtose bylose C-511/18, C-512/18 bei C-520/18). <...>

<...> Taigi, apibendrinant, darytina išvada, kad Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos (tai yra esminė valstybės funkcija), taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Kitaip tariant, nacionalinio saugumo santykiai ir bendros Sąjungos saugumo politikos santykiai yra skirtingi, nors ir susiję, todėl jie reguliuotini skirtingomis teisinėmis priemonėmis (atitinkamai – nacionalinėmis ar Europos Sąjungos teisinėmis). Tačiau, Lietuvos valstybė, priimdama įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Įstatymą, privalo vadovautis, be kita ko, ir Europos Sąjungos teise, t. y. nepaneigti Europos Sąjungos vertybių ir Sąjungos teisės normų bei jos bendrųjų principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms.“

61.       Tai, kad nacionalinis saugumas yra susijęs su valstybės suvereniomis galiomis, pabrėžiama ir teisės doktrinoje (žr., pvz., Panos Koutrakos. Public security exceptions and EU Free Movement Law. / https://www.refworld.org/jurisprudence/caselaw/echr/2008/en/58910). Kartu daroma išvada, kad susidaro puikiai subalansuotas vaizdas: viena vertus, nėra įrodymų, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas rimtai nežiūri į valstybių narių visuomenės saugumo problemas; kita vertus, nėra įrodymų, kad nacionaliniai teismai rimtai nežiūri į savo pareigas laikytis Teisingumo Teismo šioje srityje nustatytų principų.

62.       Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teisiniame reguliavime turėtų būti detaliai apibrėžti (įtvirtinti), be kita ko, pats valstybės (nacionalinis) saugumas, taip pat vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma, kad ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07) (žr. šios nutarties 60–61 punktus), kad lygiai taip pat grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07), nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio (angl. general character), t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose (angl. individual character) administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertins grėsmes valstybės saugumui bei nurodys argumentus, kodėl nesuteikiamas/panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.

63.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 60–62 punktuose išdėstytus motyvus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Dėl tų pačių argumentų nėra pagrindo norminės bylos vadai ir dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo teisėtumo.

64.       Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

65.       Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjos N. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Iveta Pelienė

 

 

                                        Ernestas Spruogis

 

 

                                        Skirgailė Žalimienė