Administracinė byla Nr. eP-75-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00790-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2019 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-530-502/2019 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir valstybės įmonė „Turto bankas“) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, APVA, Agentūra) 2017 m. sausio 2 d. (tokia sprendimo data nurodyta pareiškėjo patikslintame skunde) sprendimą Nr. (29-2-7)-APVA-10 (toliau – ir Agentūros sprendimas) ir pareiškėjo prašymą dėl pažeidimo tyrimo atnaujinimo tenkinti, taip pat panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. ((24.16)-5K-1700537)-6K-1701200.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 30 d. su Agentūra sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ (projekto kodas Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002) finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/S-10-678 (toliau – ir Finansavimo sutartis), kurioje buvo numatyta, jog 30 procentų (t. y. 13 894 152,90 Lt) iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) Sanglaudos fondo projekto finansavimui skirtų lėšų pareiškėjui išmokama avansu, pareiškėjui pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją dėl avanso sumos. 2010 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas, suderinęs su Agentūra, su akcine bendrove (toliau – ir AB) bankas „Snoras“ (toliau – ir bankas) sudarė Garantijos suteikimo sutartį Nr. 270/VG/101230539 bei Avanso grąžinimo garantiją Nr. 270/VG/101230539, pagal kurias, siekiant užtikrinti projekto vykdytojo įsipareigojimų įvykdymą, bankas išdavė avanso grąžinimo garantiją ir užtikrinant banko atgręžtinių reikalavimų pagal garantijos sutartį įvykdymą bankui buvo įkeista 13 894 152 Lt suma. AB bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą, pareiškėjas neteko galimybės disponuoti jam pervestomis ES Sanglaudos fondo lėšomis, dėl to Agentūra 2013 m. gegužės 13 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą, kurioje nurodė, kad buvo nustatytas ES finansinės paramos panaudojimo pažeidimas – projekto vykdytojas nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimo pradėti projekte numatytas veiklas ir pažeidė VP3-3.2-AM-01-V priemonės „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas veiklos „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros plėtra – biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros sukūrimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-248 (toliau – ir Aprašas), 38 punktą, Finansavimo sutarties specialiųjų sąlygų 5.1.1 punktą ir bendrųjų sąlygų 2.1.1 ir 5.3 punktus. Dėl padaryto pažeidimo Agentūra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pasiūlė nutraukti Finansavimo sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas lėšas – 13 894 152,00 Lt, t. y. 4 024 024,56 Eur. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-378 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. D1-1002, tai reiškė, kad Finansavimo sutartis buvo nutraukta, o pareiškėjui atsirado pareiga grąžinti jam pervestas, nepanaudotas ir bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje (toliau – ir BAB) banke „Snoras“ įšaldytas ES Sanglaudos fondo lėšas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Agentūrą dėl pažeidimo tyrimo, kurio pagrindu 2013 m. gegužės 13 d. buvo surašyta pažeidimo tyrimo išvada, atnaujinimo. Agentūra 2017 m. sausio 2 d. (tokia sprendimo data nurodyta pareiškėjo patikslintame skunde) sprendimu Nr. (29-2-7)-APVA-10 pareiškėjo prašymą atmetė. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė, Finansų ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. ((24.16)-5K-1700537)-6K-1701200 jo netenkino.
4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1K-173 patvirtintų Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų (toliau – ir Pažeidimų tyrimo rekomendacijos) 271 punktu, kuriame numatyta, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo nagrinėtos pažeidimo tyrimo metu, pažeidimo tyrimas gali būti atnaujinamas. Teikdamas prašymą dėl pažeidimo tyrimo atnaujinimo kaip naują aplinkybę, reikšmingą vertinant pareiškėjo veiksmus atliekant pažeidimo tyrimą, pareiškėjas nurodė tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 (toliau – ir LAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis) pareiškėjo ir BAB banko „Snoras“ sudarytus ir su Agentūra suderintus sandorius pripažino negaliojančiais dėl prieštaravimo ES ir Lietuvos Respublikos teisei, taip pat konstatavo, jog Finansų ministerija avansą į BAB banką „Snoras“ pervedė neįsigaliojus avanso grąžinimo garantijai, nes joje buvo numatyta, kad ji įsigalioja tada, kai pinigai bus įskaityti į banko sąskaitą.
5. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimą neatnaujinti pažeidimo tyrimo priėmė būtent tos institucijos, kurios savo veiksmais prisidėjo prie to, kad ES Sanglaudos fondo lėšos būtų panaudotos prievolių įvykdymo užtikrinimui ir tokiais veiksmais tiesiogiai prisidėjo prie to, kad pareiškėjas vienas tapo atsakingas už ES Sanglaudos fondo lėšų neteisėtą panaudojimą. Tik LAT išsprendus ginčą pareiškėjui atsirado galimybė ginti savo pažeistas teises. Agentūra, atmesdama pareiškėjo prašymą, ignoravo jame išdėstytas aplinkybes, nepagrindė, kodėl nurodytos aplinkybės laikytinos ne naujomis ar jau nagrinėtomis pažeidimo tyrimo metu. Pareiškėjo manymu, atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
6. Atsakovas APVA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Agentūra pagal kompetenciją turi užtikrinti, kad ES fondų lėšos nebūtų prarastos pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 93 straipsnį ir turi prižiūrėti ES fondų lėšų panaudojimo spartą pagal administruojamus projektus. Agentūra, atlikusi pažeidimo tyrimą dėl projekto įgyvendinimo, nustatė, jog projektas buvo vykdomas netinkamai – nesilaikoma sutartyje numatyto lėšų įsisavinimo grafiko, viešųjų pirkimų vykdymo grafiko, projekto vykdytojas negalėjo pasiekti sutartyje numatytų tikslų. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, įvertinusi galimas rizikas dėl tolimesnio projekto vykdymo, Agentūra, vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir PAFT), 197.1 punktu, kuris yra imperatyvus, priėmė sprendimą siūlyti Aplinkos ministerijai nutraukti Finansavimo sutartį bei susigrąžinti pareiškėjui išmokėtas lėšas. Esant vienam iš Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Lėšų grąžinimo taisyklės) 5 punkte nurodytų pagrindų, neteisėtai išmokėtos paramos lėšos yra susigrąžinamos iš projekto vykdytojo. Todėl būtent projekto vykdytojas turi pareigą grąžinti paramos lėšas.
8. APVA pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog LAT išnagrinėjus ginčą tarp pareiškėjo ir BAB banko „Snoras“ paaiškėjo naujų aplinkybių, dėl kurių Agentūra privalo atnaujinti įtariamo pažeidimo tyrimą, tačiau pažeidimas buvo nustatytas ir sprendimas susigrąžinti išmokėtas lėšas buvo priimtas ne dėl tarp pareiškėjo ir BAB banko „Snoras“ sudarytų sutarčių, o dėl to, jog projektas buvo įgyvendinamas netinkamai – nesilaikoma sutartyje numatyto lėšų įsisavinimo grafiko, viešųjų pirkimų vykdymo grafiko, projekto vykdytojas negalėjo pasiekti Finansavimo sutartyje numatytų tikslų. Agentūros teigimu, pareiškėjo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės neeliminuoja 2015 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo išvadoje konstatuotų pažeidimų: net ir atnaujinus pažeidimo tyrimą ir atsižvelgus į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, pažeidimo padarymo faktas nepasikeistų.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismo vertinimu, iš pažeidimo tyrimo metu nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas nesugebėjo laiku užbaigti projekto, pats pareiškėjas šią aplinkybę pripažino 2013 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 13-PĮ-413. Pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis įgalino Agentūrą siūlyti, o Aplinkos ministeriją nutraukti Finansavimo sutartį bei susigrąžinti visas sumokėtas lėšas. Teismas nustatė, kad prieš priimant sprendimą nutraukti projekto finansavimo ir administravimo sutartį, Agentūrai ir Aplinkos ministerijai buvo žinomos ir vertinamos aplinkybės, jog projekto vykdymui pervesta į AB banke „Snoras“ esančią pareiškėjo sąskaitą avanso suma pareiškėjas negali naudotis dėl bankui iškeltos bankroto bylos. Be to, Agentūra pažeidimo tyrimo metu įvertino ir aplinkybę, kad pareiškėjo valdymo organas neprisiėmė įsipareigojimų dėl projekto avanso iš BAB banko „Snoras“ grąžinimo. Taigi, aplinkybė, kad dėl bankui iškeltos bankroto bylos pareiškėjas negali naudotis į AB banke „Snoras“ esančią pareiškėjo sąskaitą pervesta avanso suma, nėra nei nauja, nei sudaranti pagrindą atnaujinti pažeidimo tyrimą.
11. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 buvo išspręstas civilinis ginčas tarp pareiškėjo ir bankrutuojančio banko dėl įpareigojimo grąžinti avanso lėšas Agentūrai. Kasacinio teismo nutartimi nebuvo pripažinta niekine pareiškėjo ir banko sudaryta terminuotojo indėlio sutartis, į kurią buvo pervesta avanso suma, bei nebuvo pripažinta, kad ši sąskaita buvo depozitinė. Aptariama kasacinio teismo nutartimi buvo spręsta, kad pareiškėjo ir banko susitarimai, kuriais buvo įkeistos projekto vykdymui skirtos lėšos, esančios terminuotojo indėlio sąskaitoje, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Tačiau teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo ir banko sudarytų sandorių, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su Agentūros konstatuotu pažeidimu, pasireiškusiu, kaip minėta, tuo, kad projekto vykdytojas nesugebėjo laiku pradėti projekte numatytų veiklų. Agentūra pažeidimo dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir banko sudarytais susitarimais, dėl kurių pasisakė kasacinis teismas, nenustatė. Taigi, kasacinio teismo išvados niekaip nepaneigia pareiškėjo padaryto pažeidimo fakto bei jo pobūdžio.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje nutartyje kasacinis teismas nepripažino niekiniais nei pareiškėjo su banku sudaryto susitarimo dėl terminuotojo indėlio sutarties, nei avanso grąžinimo garantijos, nors būtent šių susitarimų pagrindu projekto vykdymui buvo išmokėtas avansas. Vadinasi, ta aplinkybė, kad Agentūra suderino pareiškėjo ir banko sudarytus susitarimus, t. y. finansinio užtikrinimo susitarimą ir banko, kaip garanto, regreso teisę į įkeistas lėšas, nesusijusi su tuo, kad pareiškėjas dėl banko bankroto negalėjo naudotis banke atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis.
13. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad kasacinio teismo išaiškinimas sudaro prielaidas kitaip spręsti pareiškėjo kaltės dėl netinkamo projekto finansavimo ir administravimo sutarties vykdymo klausimą. Kadangi LAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 pateikti teisės aiškinimai nekeičia pažeidimo tyrimo metu nustatyto pažeidimo fakto, jo pobūdžio bei nesudaro prielaidų pakeisti priimto sprendimo nutraukti sutartį ir susigrąžinti visas išmokėtas lėšas, teismas sprendė, kad tokiomis aplinkybėmis Agentūra skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. rašte išdėstytą prašymą atnaujinti pažeidimo tyrimą. Teismo vertinimu, skundžiamas atsakovo sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, skundžiamas Finansų ministerijos sprendimas taip pat laikytinas pagrįstu ir teisėtu.
III.
14. Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad Pažeidimų tyrimo rekomendacijose neįtvirtintas naujai paaiškėjusių aplinkybių apibrėžimas, tačiau pagal Rekomendacijų 271 punkto nuostatą darytina išvada, kad institucija, nagrinėdama parašymą dėl tyrimo atnaujinimo, privalo tirti dvi aplinkybes: a) ar prašyme nurodytos aplinkybės yra naujos ir b) ar jos nebuvo nagrinėjamos pažeidimo tyrimo metu. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl tyrimo atnaujinimo, nėra privaloma nagrinėti, ar naujos aplinkybės kaip nors galėtų pakeisti jau priimtą sprendimą. Svarbu ir tai, kad tos aplinkybės būtų susijusios su atliktu tyrimu.
16. Siekdamas pažeidimo tyrimo atnaujinimo pareiškėjas nori užtikrinti sau galimybę remtis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis (nauju teisės aiškinimu) sprendžiant jo atsakomybės klausimą ir nustatant priežastis, kodėl pareiškėjas negalėjo toliau vykdyti projekto. Pažeidimo, kurio tyrimo atnaujinimo siekia pareiškėjas, esmė yra tai, kad dėl banko bankroto avansu gautos ES paramos lėšos buvo užšaldytos ir pateko į bankrutavusio banko turtą.
17. Pareiškėjas pažeidimo tyrimo metu paaiškinimų neteikė, nes dar nebuvo baigta civilinė byla dėl avanso priteisimo. Ir Agentūra, ir Finansų ministerija, kol civilinėje byloje nebuvo priimta kasacinio teismo nutartis, jokių priemonių dėl avanso susigrąžinimo nesiėmė ir tuo pačiu pripažino, kad tos civilinės bylos baigtis turi tiesioginę reikšmę vertinant, ar pareiškėjas padarė, ar nepadarė pažeidimą, ar yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
18. LAT konstatavo, kad iki projekto vykdymo pabaigos lėšų teisinė prigimtis nekinta, jos ir toliau lieka ES biudžeto ir (ar) valstybės narės biudžeto lėšomis, ES Sanglaudos fondo lėšos niekada nepriklausė pareiškėjui, todėl jis negalėjo priimti sprendimo dėl tų lėšų įkeitimo bankui. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sudaryti ir su Agentūra suderinti sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys teisės normoms.
19. Dėl padaryto pažeidimo yra kalta ir Agentūra bei Finansų ministerija, nes visos institucijos, ne tik pareiškėjas, prisidėjo prie to, kad ES lėšos buvo pervestos avansu ir įkeistos bankui. Jeigu Agentūra ir Finansų ministerija nebūtų pažeidusios LAT nurodytų teisės imperatyvų, Finansų ministerija nebūtų pervedusi ES lėšų negavusi galiojančios garantijos, tuomet ir lėšos nebūtų įšaldytos. Tik priėmus LAT nutartį atsirado faktinis pagrindas teigti, kad dėl lėšų praradimo kaltos ir Agentūra bei Finansų ministerija.
20. Teismas pernelyg formaliai vertino ginčo esmę, visiškai nenagrinėjo, ar pateiktas prašymas bent jau minimaliai atitinka kriterijus, kurių yra reikalaujama sprendžiant klausimą, ar pagrįstai yra prašoma atnaujinti pažeidimo tyrimą. Teismas nukrypdamas nuo pareikšto skundo ribų nagrinėjo, ar, jo manymu, pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti jau priimtą sprendimą dėl pažeidimo. Tik atnaujinus pažeidimo tyrimą būtų galima konstatuoti, ar yra pagrindas keisti sprendimą dėl pažeidimo, suteikus pareiškėjui teisę pasisakyti ir apskųsti jam nepalankų sprendimą dėl pažeidimo.
21. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Apelianto įsitikinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 buvo konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, sandoriai, kuriuos kasacinis teismas pripažino niekiniais, buvo sudaryti atsakovo, kuris vienašališkai priimdavo sprendimus dėl konkrečių sandorių struktūros, reikalavimu. Pareiškėjas mano, kad atsakovas neturi teisės iš savo neteisėtų veiksmų kildinti pareiškėjo atsakomybės, ir tokiu būdu vykdyti pareiškėjo nuosavybės nusavinimą, kuris neatitinka Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, taip pat pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Apelianto manymu, EŽTT turėtų pateikti motyvuotą nuomonę dėl to, ar pagal šios bylos aplinkybes nuosavybės nusavinimas galėtų būti laikomu atitinkančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio standartus.
22. Atsakovas APVA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, remdamasi taip pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
24. Teismas nurodė, kad byloje sprendžiama dėl Agentūros atsisakymo atnaujinti pažeidimo tyrimą dėl aplinkybių, nurodytų pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, dėl kurios turėtų būti atnaujintas pažeidimo tyrimas, nurodė tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 išaiškino, kad ES Sanglaudos fondo lėšos niekada nepriklausė projekto vykdytojui, todėl jis negalėjo priimti sprendimo dėl tų lėšų įkeitimo bankui, todėl projekto vykdytojo sudaryti ir su Agentūra suderinti sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys ES teisės ir nacionalinės teisės normoms. Pareiškėjo teigimu, toks išaiškinimas reiškia, kad projekto vykdytojui perduotos lėšos prarastos ne dėl jo kaltės, todėl jam atsakomybė už netinkamą Finansavimo sutarties vykdymą neatsiranda.
26. Agentūra ginčijamu sprendimu atsisakė atnaujinti pažeidimo tyrimą, iš esmės argumentuodama tuo, kad projekto vykdytojo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nepaneigia pažeidimo tyrimo metu nustatytų pažeidimų – projektas buvo įgyvendinamas netinkamai, nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Finansavimo sutarties nuostatų.
27. Apeliacinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Pažeidimų tyrimo rekomendacijų 271 straipsnį pagrindą atnaujinti pažeidimo tyrimą sudaro ne bet kokios naujai paaiškėjusios ir atlikto pažeidimo tyrimo metu nevertintos aplinkybės, o tik tokios, kurios reikšmingos vertinant nustatytą pažeidimą ir sprendžiant atsakomybės už jį klausimą.
28. Byloje buvo nustatyta, kad Agentūra 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas pažeidė VP3-3.2-AM-01-V priemonės „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ veiklos „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros plėtra – biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros sukūrimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-248 (toliau – ir Aprašas), 38 punktą, Finansavimo sutarties specialiųjų sąlygų 5.1.1 punktą ir bendrųjų sąlygų 2.1.1 ir 5.3 punktus, kadangi pareiškėjas nesilaikė Finansavimo sutartyje numatytame viešųjų pirkimų vykdymo plane nurodytų pirkimų vykdymo terminų bei mokėjimo prašymų teikimo grafike nurodyto lėšų įsisavinimo intensyvumo, nepasirašė rangos darbų pirkimo sutarties, kuri turėjo būti pasirašyta ne vėliau kaip iki 2012 m. rugsėjo 30 d., be to, nepaskelbė apie pirkimą naujai pareiškėjo pateiktoje atnaujintoje paraiškoje nurodytu terminu iki 2013 m. kovo mėn., nepateikė Agentūrai suderinti statybos darbų pirkimo dokumentų, kurie pagal nustatytus reikalavimus apimtų ir operatoriaus paslaugų pirkimą. Be to, projekto vykdytojas 2012 m. liepos 4 d. raštu informavo apie neaiškias galimybes dėl projekto avanso lėšų atgavimo iš bankrutavusio AB banko „Snoras“, o pareiškėjo valdyba neprisiėmė įsipareigojimų dėl projekto avanso iš BAB banko „Snoras“ grąžinimo. Agentūra, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad kyla grėsmė, jog projekto veiklos nebus įgyvendintos per Aprašo 19 punkte nurodytą projekto veiklų įgyvendinimo terminą (2015 m. rugsėjo 30 d.) bei nebus suspėta deklaruoti visas patirtas išlaidas iki PAFT 118 punkte nurodyto mokėjimo prašymų teikimo termino pabaigos (2015 m. spalio 1 d.), todėl yra didelė rizika, kad gali būti nepanaudotos ES paramos lėšos, todėl tikslinga nutraukti sutartį ir susigrąžinti išmokėtas lėšas, t. y. projekto vykdytojui 2010 m. gruodžio 31 d. išmokėtą avansą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, remdamasis Agentūros 2013 m. gegužės 14 d. Išvada, 2013 m. gegužės 23 d. priėmė įsakymą Nr. D1-378, kuriuo pakeitė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. D1-1002 ir išbraukė pareiškėjo projektą iš projektų, kuriems skiriamas finansavimas, sąrašo.
29. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 išsprendė civilinį ginčą tarp pareiškėjo ir bankrutuojančio banko dėl įpareigojimo grąžinti avanso lėšas. Šios kasacinio teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo konstatuota, kad garantijos suteikimo sutartyje nustatyti daiktiniai prievolių užtikrinimo sandoriai, t. y. finansinio užtikrinimo susitarimas ir banko kaip garanto regreso teisė į įkeistas lėšas, prieštarauja imperatyviam ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reguliavimui, kadangi jais pažeistas imperatyvus reikalavimas naudoti lėšas tik pagal tikslinę Sanglaudos fondo paskirtį, todėl yra niekiniai. Tuo tarpu, pareiškėjo ir banko sudaryta terminuotojo indėlio sutartis kasacinio teismo nutartimi nebuvo pripažinta niekine. Apeliacinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad LAT aptariamoje nutartyje nenurodė ir nevertino jokių aplinkybių, susijusių su Agentūros 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo, kurį pareiškėjas prašė atnaujinti, Išvadoje nustatytais pažeidimais, susijusiais su Finansavimo sutartyje įtvirtintų projekto įgyvendinimo terminų nesilaikymu. Todėl buvo atmesti apelianto argumentai, kad jo nurodyta kasacinio teismo nutartis reikšminga sprendžiant, ar pareiškėjas padarė, ar nepadarė pažeidimą, kuris, kaip minėta, pasireiškė projekto Finansavimo sutartyje numatytų projekto įgyvendinimo terminų nesilaikymu.
30. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad kasacinio teismo pateiktas teisės aiškinimas sudaro pagrindą kitaip spręsti pareiškėjo kaltės dėl Finansavimo sutarties nesilaikymo klausimą ir turi tiesioginę reikšmę vertinant, ar buvo jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) 2 straipsnio 7 punktą, pažeidimas – tai Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnį valstybės narės visų pirma atsako už pažeidimų nagrinėjimą ir turi imtis priemonių, jei esama įrodymų, kad yra pokyčių, kurie daro poveikį veiksmų ar veiksmų programų įgyvendinimo ar kontrolės pobūdžiui ar sąlygoms, ir jos atsako už reikiamą finansinį koregavimą (1 d.). Koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius (2 d.).
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2016 m. liepos 14 d. prejudiciniame sprendime, byloje Wrocław - Miasto na prawach powiatu v. Minister Infrastruktury i Rozwoju (C-406/14) kalbant apie Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnyje numatytą finansinio koregavimo mechanizmą išaiškinta, kad pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis reikalaujama, kad valstybės narės atliktų finansinį koregavimą, jeigu nustatomas pažeidimas. Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje taip pat reikalaujama, kad kompetentinga nacionalinė institucija taikytinos korekcijos sumą nustatytų, atsižvelgdama į tris kriterijus, t. y. pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius.
32. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal Lėšų grąžinimo taisyklių 4 punktą, sprendimas (administruojančiosios institucijos priimtas administracinis aktas ar teisės aktų, reglamentuojančių Taisyklėse nurodytų programų ir fondų administravimą, nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų, taip pat dėl kitų pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis, ir (ar) tarptautines sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų grąžinimo (2.8 p.)) yra pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esant bent vienam iš Lėšų grąžinimo taisyklių 5 punkte nurodytų pagrindų, t. y., nepriklausomai nuo to, ar teisės aktų nesilaikė projekto vykdytojas, ar administruojančioji institucija arba įgyvendinančioji institucija, neteisėtai išmokėtos paramos lėšos pagal Lėšų grąžinimo taisykles yra susigrąžinamos iš projekto vykdytojo.
33. Atsižvelgusi į Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pažeidimo apibrėžimą, 98 straipsnyje numatytą finansinių koregavimų mechanizmą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendime byloje Wrocław - Miasto na prawach powiatu v. Minister Infrastruktury i Rozwoju (C-406/14) pateiktą aiškinimą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad valstybei pareiga atlikti finansinį koregavimą kyla visais atvejais, kai nustatomas teisės aktų pažeidimas, dėl kurio dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui, nepriklausomai nuo to, su kokio ūkio subjekto veiksmais susijęs teisės aktų pažeidimas, o nustatant finansinio koregavimo dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, svarbą ir finansinį poveikį, tuo tarpu, projekto vykdytojo kaltė pagal aptartą teisinį reglamentavimą negali turėti įtakos sprendžiant, ar nustatytas pažeidimas ir dėl jo turi būti susigrąžinamos projekto vykdytojui išmokėtos lėšos, taip pat kaltė nepatenka į kriterijų, vertintinų nustatant finansinės pataisos dydį, sąrašą.
34. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tiek pažeidimo nustatymo ir neteisėtai sumokėtų sumų teisingo dydžio nustatymo prasme, tiek subjekto, iš kurio susigrąžinamos išmokėtos lėšos, nustatymo aspektu nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašyme Agentūrai nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nelaikytinos tomis aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos teisingam pažeidimo nustatymui ir sprendimo dėl projekto apimtyje išmokėtų sumų susigrąžinimo priėmimui, todėl nesudarė pagrindo atnaujinti pažeidimo tyrimo.
35. Vertindama pareiškėjo prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis į EŽTT prašant pateikti konsultacinę išvadą dėl klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu dėl nuosavybės nusavinimo neatitikimo Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniui, pažymėjo, jog prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo nebuvo susijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Teismas nurodė, jei atsakovo veiksmai, atlikti vykdant pažeidimų tyrimą ir priimant sprendimus, susijusius su pažeidimais, būtų pripažinti nuosavybės nusavinimu, nuosavybės nusavinimas galėtų būti kildinamas iš galutinio sprendimo dėl pažeidimo ir pareiškėjo įpareigojimo grąžinti projekto apimtyje išmokėtas lėšas, tačiau ne iš vėlesnių atsakovo sprendimų, kuriais nėra išreikšta atsakovo valia dėl pareiškėjo įpareigojimo grąžinti lėšas, o tik atsisakoma atnaujinti anksčiau atliktą pažeidimo tyrimą. Galutinis sprendimas dėl lėšų susigrąžinimo, kuriuo baigta administracinė procedūra, buvo priimtas Aplinkos ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-378, kurio teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepateko į nagrinėtos bylos dalyką. Kadangi byloje vertinti Agentūros ir Finansų ministerijos sprendimai neatnaujinti baigto pažeidimo tyrimo, šie sprendimai nelaikytini sprendimais, kurie galėtų lemti nuosavybės nusavinimą, nurodytą pareiškėjo prašyme dėl kreipimosi į EŽTT. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo, nes nurodyti konsultacinės išvados klausimai nebuvo nesusiję su nagrinėjama administracine byla.
IV.
36. Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-530-502/2019, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, ir bylą administraciniam teismui perduoti nagrinėti iš naujo.
37. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis grubiai pažeidžia materialinės teisės normas. Pareiškėjas priverstas prisiimti visišką atsakomybę už trečiojo asmens (valstybės) neteisėtus veiksmus ir galutiniame rezultate būti nubaustas be kaltės.
38. Galutiniu procesiniu sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik užkirto kelią pareiškėjo teisei į administracinės procedūros atnaujinimą paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, tačiau ir išbraukė administracinio pažeidimo elementą – kaltę – iš privalomų pažeidimo sudėties elementų. Tokiu būdu valstybei buvo leista nusavinti pareiškėjo nuosavybę, paneigiant pareiškėjo teisėtus lūkesčius bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principą (Konstitucijos 23 str., Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 str.).
39. Teismas, nesigilinęs į nutartyje cituoto ESTT sprendimo faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, nepagrįstai teigė esą kaltė nepatenka į kriterijų, turintį įtaką sprendžiant ar nustatytas pažeidimas ir juo remdamasis be jokio teisinio ir faktinio pagrindo pašalino kaltės sąlygą iš pareiškėjui inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, savo prigimtimi prilygstančio baudžiamojo lygio pažeidimui. ESTT sprendime ginčas kilo dėl ES paramą gavusio ūkio subjekto organizuoto viešojo pirkimo dokumentuose numatytų sąlygų, susijusių su išankstiniu darbų atlikimu, teisėtumo. Taigi, minėtame ESTT sprendime sprendžiant ūkio subjektui taikytinos atsakomybės klausimą buvo vertinami paties ūkio subjekto atlikti veiksmai. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos atveju buvo vertinamos visiškai kitos faktinės aplinkybės, susijusios su situacija, kai pareiškėjui inkriminuojami neteisėti veiksmai yra kilę ir įgyvendinti dėl pačios valstybės neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas neturėjo jokio kito pasirinkimo ir nuo pat projekto įgyvendinimo pradžios turėjo vadovautis atsakovo parengtomis sąlygomis ir nuostatomis, kurios kasacinio teismo buvo pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio (lot. k. nuo pradžių). Būtent įgyvendinant šias sąlygas ir primestus įpareigojimus buvo prarasta dalis ES projekto lėšų, ko rezultate pareiškėjui pritaikyta 13 894 152,90 Lt (4 024 024,56 EUR) finansinė sankcija. Teismo nutartyje pateiktos citatos, susijusios su kaltės, kaip administracinio pažeidimo sąlygos neegzistavimu, nėra net minimos ESTT sprendime, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu teismas darė tokias išvadas.
40. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas nulėmęs neteisėto sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje, o formuojama praktika yra keičiami nusistovėję ir nuoseklioje praktikoje suformuoti nacionaliniai ir tarptautiniai teisės standartai reikalaujantys baudžiamojo lygio pažeidimus įrodinėti laikantis visų privalomų pažeidimo sudėties sąlygų, įskaitant kaltę.
41. Pareiškėjas tvirtina, kad jam skiriama sankcija savo esme ir pobūdžiu atitinka baudžiamajame kodekse numatytą sankcijų lygį. Tokiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir tarptautinio lygio teismai vienareikšmiškai konstatuoja, kad pareiškėjo atsakomybės klausimas apima visas baudžiamojo proceso metu galiojančias garantijas įskaitant viešojo administravimo pareigą įrodyti pareiškėjo pažeidimą be jokių abejonių, įrodyti pareiškėjo kaltę, bet kokias pareiškėjo atsakomybės abejones aiškinti pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N-444-2513/2010, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-253/2014; EŽTT 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje A. Menarini Diagnostics S.r.l. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 43509/08, p. 40-42).
42. Prašyme pabrėžiama, kad LAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis panaikino visuotinai galiojusią ir visuotinai taikytą Atsakovo praktiką, kai ES Sanglaudos fondo lėšomis finansuojamų projektų vykdytojai, siekdami gauti avansą suderinę su Agentūra, tas lėšas galėjo panaudoti prievolių įvykdymo užtikrinimui. LAT nutartyje konstatavo, kad iki konkretaus projekto vykdymo pabaigos šių lėšų teisinė prigimtis nekinta ir jos toliau lieka ES biudžeto ir (ar) valstybės narės biudžeto lėšomis. Tai atitinkamai reiškia, kad ir ES Sanglaudos fondo lėšos niekada nepriklausė pareiškėjui, todėl ir sprendimas dėl tų lėšų įkeitimo BAB bankas Snoras negalėjo būti priimtas. Kasacinio teismo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais sandoriai, buvo sudaryti atsakovo reikalavimu ir suformuotos administracinės praktikos pagrindu. Dėl šios aplinkybės ginčo apskritai nėra. Bylos nagrinėjamo pirmosios instancijos metu atsakovas pripažino, kad tokia ydinga pripažinta praktika egzistavo ir buvo pakeista tik po kasacinio teismo nutarties.
43. Pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo kvestionuoti atsakovo (valstybės) taikytinų sąlygų ir pramos suteikimo tvarkos. Tokiu būdu, tik po kasacinio teismo nutarties paaiškėjo aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti pažeidimo tyrimo bylą ir stabdyti nuosavybės nusavinimo procedūrą, kylančią dėl neteisėtų valstybės veiksmų. Kasacinio teismo nutarties išvados sukūrė savarankiškus ir atsakovą įpareigojančius teisinius padarinius pakeisti pažeidimo tyrimo byloje nustatytus sprendimus ir faktiškai prisiimti atsakomybę dėl savo neteisėtų veiksmų. Tačiau teismo šios aplinkybės net nebuvo analizuotos. Atsakovas iš savo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė imperatyvių ES ir nacionalinės teisės normų pažeidimais neturi jokio teisinio pagrindo kildinti pareiškėjo atsakomybę ir tokiu būdu faktiškai vykdyti pareiškėjo nuosavybės nusavinimą.
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo pažeisti ir iš esmės paneigti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kurie yra vienas iš teisinės valstybės elementų. Teismui nutartimi pripažinus, kad pareiškėjo kaltė nėra būtinas elementas pripažinti esantį administracinį pažeidimą ir nevertinus fakto, kad Projektas nebuvo įgyvendintas dėl objektyviai nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, buvo iš esmės pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas.
45. Teismo nutartis priimta pažeidžiant kertinius viešojo administravimo principus: proporcingumą, objektyvumą, ir nepiktnaudžiavimą valdžia. Dėl atsakovo veiksmų kilusi ir dirbtinai sukurta pareiškėjo atsakomybė būtų vykdoma, be kita ko, pažeidžiant pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, t. y. pareiškėjui baudžiamojo lygio ekonominė sankcija būtų pritaikyta dėl trečiojo asmens – valstybės – veiksmų. Tokio precedento suformavimas niekaip neatitiktų Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principų, kadangi viešojo administravimo subjekto priimamo administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą (ar jo dalį) pripažinti neteisėtu.
46. Apeliacinės instancijos teismo nutartis legalizuoja pareiškėjo nuosavybės nusavinimą už pareiškėjo pažeidimą be kaltės. Konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas būtų paneigtas ir tada, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padarytų neteisėtų veiksmų, savininko nuosavybės teisės nebūtų ginamos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad jeigu Agentūra ir Finansų ministerija nebūtų pažeidusios kasacinio teismo nurodytų ES ir Lietuvos teisės imperatyvų, Finansų ministerija nebūtų pervedusi ES lėšų negavusi galiojančios garantijos, tuomet ir lėšos nebūtų įšaldytos, o vėliau negrįžtamai prarastos. Pareiškėjas yra įpareigotas grąžinti lėšas, kurių praradimas įvyko išimtinai dėl atsakovo (valstybės) kaltės ir teisiniams imperatyvams prieštaraujančiai praktikai.
47. Atsakovas Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą.
48. Atsakovas nurodo, kad prašyme nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad bylą nagrinėję administraciniai teismai padarė esminių materialiosios teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės neeliminuoja 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo išvadoje konstatuotų pažeidimų – net ir atnaujinus pažeidimo tyrimą ir atsižvelgus į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, pažeidimo padarymo faktas nepasikeistų, nes Projektas buvo įgyvendinamas netinkamai, pažeidžiant teisės aktų ir Finansavimo sutarties nuostatas. Pagal Lėšų grąžinimo taisykles pareiga grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas tektų pareiškėjui. Apeliacinė teisėjų kolegija išnagrinėjo visas su byla susijusias aplinkybes, vadovavosi aktualių teisės aktų nuostatomis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
49. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas prašymas atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, atsakovas paaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje plėtojamas ES teisės aiškinimo, pagrįsto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais, praktika, tačiau nėra teisinio pagrindo teigti, kad dėl to yra akivaizdus administracinių teismų analogiškose bylose skirtumas.
?
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
50. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
51. Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
52. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
53. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-530-502/2019, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.
54. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
55. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).
56. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs šią bylą, padarė materialiosios teisės pažeidimą, nes pareiškėjui atsakomybė pritaikyta be kaltės, kaltės aspektas nagrinėtoje byloje nebuvo vertintas.
57. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties matyti, kad teismas, spęsdamas klausimą dėl Agentūros sprendimo atsisakyti atnaujinti pažeidimo tyrimą teisėtumo ir pagrįstumo rėmėsi 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo ir Europos Sąjungos Teisingumo jurisprudencija šiuo klausimu (2016 m. liepos 14 d. prejudiciniu sprendimu, byloje Wrocław - Miasto na prawach powiatu v. Minister Infrastruktury i Rozwoju (C-406/14). Teismas taip pat vadovavosi Pažeidimų tyrimo rekomendacijų 271 straipsniu, kuriame numatyta galimybė atnaujinti pažeidimo tyrimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atskleidė jo turinį ir darė išvadą, kad pagrindą atnaujinti pažeidimo tyrimą sudaro ne bet kokios naujai paaiškėjusios ir atlikto pažeidimo tyrimo metu nevertintos aplinkybės, o tik tokios, kurios reikšmingos vertinant nustatytą pažeidimą ir sprendžiant atsakomybės už jį klausimą. Pažymėtina, kad teismas nutarties išvadas taip pat grindė Lėšų grąžinimo taisyklių nuostatomis, kuriose įtvirtinti ES paramos lėšų grąžinimo teisiniai pagrindai ir tai privalantis padaryti subjektas (projekto vykdytojas).
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje nutartyje teismas pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų ES ir nacionalinės teisės normų aiškinimą. Tuo tarpu pareiškėjas, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, konkrečiai nenurodė, kokio teisės akto ir kokią normą teismas netinkamai aiškino ir taikė, ar netaikė imperatyviosios teisės normos. Pareiškėjo argumentai dėl jo veiksmų vykdant Projektą vertinimo nesusiję su išnagrinėtoje administracinėje byloje keltu esminiu ginčo klausimu (t. y. ar buvo pagrindas atnaujinti pažeidimo tyrimą) ir vertintini kaip pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties išvada (bylos rezultatu). Pažymėtina, kad pareiškėjo minimame ir galutinėje teismo nutartyje cituotame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. prejudiciniame sprendime, byloje Wrocław - Miasto na prawach powiatu v. Minister Infrastruktury i Rozwoju (C-406/14) buvo atskleista pažeidimo sąvoka pagal Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktą ir paaiškinti finansinės korekcijos pagal Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 98 straipsnį taikymo kriterijai, o ne vertintas konkretaus ūkio subjekto elgesys.
59. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pažymėtina, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą išnagrinėtoje administracinėje byloje iš esmės sieja su pažeidimo sudėties subjektyviąja puse, t. y. kalte. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
60. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
61. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo praktikos, formuojamos, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N444-2513/2010, 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-253/2014, taip pat nesilaikė nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje suformuotų teisės standartų, reikalaujančių baudžiamojo lygio pažeidimus įrodinėti laikantis visų privalomų pažeidimo sudėties sąlygų, įskaitant kaltę.
62. Susipažinusi su pareiškėjo prašyme nurodytais teismų procesiniais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad juose nebuvo nagrinėjami jokie klausimai, susiję su ES paramos suteikimo ir susigrąžinimo pagrindais ir tvarka. Šiuose teismų sprendimuose nebuvo nei aiškinamas, nei taikomas išnagrinėtam ginčui aktualus teisinis reguliavimas. Pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl pareiškėjo atsakomybės be kaltės ir teisės į nuosavybę ribojimo (paneigimo), kuriuos jis argumentuoja įvairia nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina vienodos administracinių teismų praktikos konkrečiu klausimu išsiskyrimo.
63. Taigi darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
64. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas manydamas, jog patyrė žalą dėl, jo teigimu, akivaizdžių neteisėtų Agentūros ar kitų institucijų, atsakingų už ES paramos skyrimą ir administravimą, veiksmų, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl netenkintinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-530-502/2019 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-530-502/2019 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir valstybės įmonė „Turto bankas“) dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė