Administracinė byla Nr. A492-2809/2011

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00571-2010-40

Procesinio sprendimo kategorija 26 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijanai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui Dariui Petraičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (pareiškėjas byloje D. P.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

atsakovas VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė (toliau – ir atsakovas, ligoninė) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 7–15), kuriuo prašė panaikinti: 1) 2010 m. kovo 26 d. Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 ir sprendimo Nr. 2010/28-(25-27)-28 dėl D. P. skundų VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninei dėl informacijos pagal prašymą „Dėl informacijos suteikimo“ (prašymo registracijos Nr. 2V-3354) ir prašymą „Dėl informacijos suteikimo ir dokumentų kopijų išdavimo“ (prašymo registracijos Nr. 2V-3355) dalį, kuria VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė buvo įpareigota atsakyti į pareiškėjo prašymo „Dėl informacijos suteikimo“ 2, 3, 6, 7, 9, 10 ir 11 punktus, taip pat prašymo „Dėl informacijos suteikimo ir dokumentų kopijų išdavimo“ 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16 ir 17 punktus bei pateikti jo prašomą informaciją ir / ar dokumentų kopijas.

Skunde paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, informacija apie ligoninės konkrečių darbuotojų asmeninį gyvenimą (išsilavinimą, kvalifikaciją, darbo krūvį ir pan.) nėra informacija apie valstybės ir savivaldybės įstaigos veiklą Teisės gauti informaciją įstatymo prasme. Tai privataus pobūdžio informacija, kuri nėra skelbiama. Pažymėjo, kad sąlygos, kurioms esant galima teikti duomenis apie fizinį asmenį, yra numatytos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas). Todėl teigė, kad ginčijamų sprendimų dalis, kuria atsakovas įpareigotas pateikti informaciją apie ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojos valdymui D. M. darbo savaitės trukmę, darbo krūvį, darbo užmokesčio priedus ir priemokas bei išsilavinimą, vyr. gydytojo patarėjo A. R. darbo savaitės trukmę, darbo krūvį, darbo užmokesčio priedus ir priemokas, vyr. buhalterės A. A. darbo savaitės trukmę, darbo krūvį, darbo užmokesčio priedus ir priemokas bei išsilavinimą, gydytojų A. M., G. V., G. M. darbo savaitės trukmę, darbo krūvį, darbo užmokesčio priedus ir priemokas, pareigas ir darbo krūvio pasikeitimus 2009 m., yra nepagrįsta. Teigė, kad Ginčų komisijos sprendimų dalis, kuria atsakovas įpareigotas pateikti pareiškėjui informaciją apie ligoninės darbuotojų D. M., A. R., A. A., A. M., G. V., G. M. darbo užmokestį prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) bei Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatoms. Taip pat pažymėjo, kad informacija, susijusi su atsakovo ir trečiųjų asmenų (advokatės E. G. ir UAB „Juridicalis“) sutartiniais santykiais nėra informacijos, teiktinos pagal Teisės gauti informaciją įstatymą, objektas. Atsakovas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Teisės gauti informaciją įstatymo atitinkamų nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas D. P. prašė atsakovo skundo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 58–63) nurodė, kad Ginčų komisijos sprendimai yra motyvuoti. Rėmėsi Teisės gauti informaciją įstatymo 1, 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2008 m. balandžio 30 d. aiškinamojo rašto nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad Teisės gauti informaciją įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. vasario 1 d. nutarimą Nr. X-1449 „Dėl duomenų apie valstybės įmonių, valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, viešųjų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį teikimą“ ir siekiant sudaryti galimybes gauti informaciją apie šių įmonių, akcinių bendrovių bei įstaigų darbuotojų darbo užmokestį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 135–140) atsakovo skundą tenkino iš dalies ir nutarė panaikinti 2010 m. kovo 26 d. Ginčų komisijos sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dalį dėl VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės įpareigojimo atsakyti į D. P. 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo „Dėl informacijos suteikimo ir dokumentų kopijų išdavimo“ (prašymo registracijos Nr. 2V-3355) 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 14 ir 15 punktus bei pateikti prašomą informaciją ir / ar dokumentų kopijas. Taip pat teismas panaikino 2010 m. kovo 26 d. Ginčų komisijos sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dalį, kuria VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė buvo įpareigota atsakyti į D. P. 2009 m. gruodžio 4 d. prašymo „Dėl informacijos suteikimo“ (prašymo registracijos Nr. 2V-3354) 2, 3, 6, 7, 9, 10 ir 11 punktus bei pateikti prašomą informaciją ir / ar dokumentų kopijas.

Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymu, D. P. turi teisę reikalauti informacijos iš atsakovo apie ligoninės veiklą, susijusią su jai teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, gauti privačią informaciją tik apie save ir gauti informaciją apie ligoninės darbuotojų darbo užmokestį. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad informacija apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį teikiama 2003 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 480 patvirtinto Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms aprašo nustatyta tvarka, nes Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms aprašas patvirtintas vadovaujantis Teisės gauti informaciją įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi. Teismas vertino, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti informaciją apie ligoninės darbuotojų D. M., A. R., A. A., A. M., G. V. ir G. M. darbo užmokestį, pareigas, vyr. gydytojo patarėjo A. R. įdarbinimo datą, pažeidė pareiškėjo teisę gauti informaciją ir ginčijamu sprendimu pagrįstai buvo įpareigotas tokią informaciją suteikti. Tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė gauti informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį nereiškia, jog tokia informacija turi būti pateikta pagal pareiškėjo pridedamas lenteles. Teismas nustatė, kad advokatė E. G. nėra ligoninės darbuotoja, todėl padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai buvo įpareigotas suteikti informaciją apie advokatei E. G. iki 2005 m. sausio 11 d. sumokėtas sumas ir kiek advokatė E. G. iki 2005 m. sausio 11 d. buvo pateikusi apmokėti sąskaitų ir kokia buvo šių sąskaitų suma. Teismas nurodė, kad vadovaudamasis Teisės gauti informaciją įstatymu, D. P. turi teisę reikalauti informacijos iš atsakovo apie ligoninės veiklą, susijusią su jai teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu. Teismas nustatė, kad ligoninės pagrindinė veikla yra bendrosios paskirties, specializuotų, reabilitacinių, slaugos ligoninių veikla, medicininės praktikos veikla, antrinės sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, farmacinių preparatų gamyba, taip pat kita su žmonių sveikata susijusi veikla. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad ligoninės veiklą apima bendrieji patarimai ir konsultacijos, teisinių dokumentų rengimas, nes tokia veikla įtraukta į įstatus ir nurodyta pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Ekonominės veiklos klasifikatorių 74.11.30, todėl jis turi teisę reikalauti pateikti informaciją apie advokatės E. G. veiklą ir teisinių paslaugų suteikimą. Teismas padarė išvadą, kad bendrieji patarimai ir konsultacijos, teisinių dokumentų rengimas nėra veikla, susijusi su valstybės ir savivaldybių institucijomis ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, nes pagrindinių įstaigos veiklos rūšių įrašymas įstatuose nereiškia, jog tokia veikla bus užsiimta, o tokią aplinkybę patvirtina įstatų 14 punkto turinys. Nurodė, kad bendruosius patarimus ir konsultacijas, teisinių dokumentų rengimą būtų galima laikyti veikla, susijusia su valstybės ir savivaldybių institucijomis ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu tik tada, jeigu tokia veikla atitiktų įstatų 15.4 punkto nuostatas, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas teikė mokamas bendrųjų patarimų ir konsultacijų, teisinių dokumentų rengimo paslaugas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Ginčų komisija nepagrįstai įpareigojo atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo, registracijos Nr. 2V-3355, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 14, 15 punktus ir į pareiškėjo 2009 m. gruodžio 4 d. prašymo, registracijos Nr. 2V-3354, 2, 3, 6, 7, 9, 10, 11 punktus. Pažymėjo, kad D. P. prašymas suteikti informaciją apie D. M. ir A. A. ir pateikti atitinkamas dokumentų kopijas pagal 2009 m. gruodžio 1 d. prašymą, yra susijęs su asmens duomenimis, kurių teikimo tvarką nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnis, todėl toks prašymas negali būti patenkintas. Teismas atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

Atsakovas VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 143–150), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria Ginčų komisijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-28 dalis, kuria ligoninė įpareigota pareiškėjui pateikti informaciją, nurodytą jo 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo (reg. nr. 2V-3355) 1, 9, 12, 16 punktuose, palikta galioti ir priimti naują sprendimą – šią Ginčų komisijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-28 dalį panaikinti.

Atsakovas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui bei 29 straipsnio 1 daliai. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo D. P. bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei 2 straipsnio 2 punkto nuostatų aiškinimu. Nurodo, kad aiškinant nurodytas teisės normas, būtina atsižvelgti į Konstitucijos, Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimą Nr. 480, kuriuo patvirtinti Bendrieji reikalavimai valstybės institucijų interneto svetainėms, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamento 2008 m. gegužės 14 d. išvadą Nr. XP-3057 bei 2009 m. balandžio 14 d. išvadą XIP-526, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Europos teisės departamentas) 2009 m. balandžio 30 d. išvadą.

2. Teigia, kad informacija apie asmens gaunamas pajamas turėtų būti laikoma informacija apie asmens privatų gyvenimą. Mano, kad aiškindamas ir taikydamas ginčui aktualias teisės normas, Kauno apygardos administracinis teismas turėjo vadovautis Konstitucijoje bei įstatymuose įtvirtintu aiškiu apribojimu – informacija apie privatų asmens gyvenimą (taip pat ir informaciją apie konkretaus asmens darbo užmokestį) gali būti renkama tik esant šioms privalomoms sąlygoms: 1) esant motyvuotam teismo sprendimui ir 2) tokią galimybę numatant įstatymui, 3) toks informacijos rinkimas turi būti pagrįstas valstybės ar visuomenės interesais. Nesant šių sąlygų, informacija apie privatų asmens gyvenimą negali būti renkama, o valstybės įstaigos privalo šios informacijos niekam neteikti. Nurodo, kad pareiškėjas neturi teisės ginti valstybės ar visuomenės interesų, neturi teismo nutarties, kurios pagrindu reikalauja informacijos apie konkrečių fizinių asmenų darbo užmokesčius, nepagrindžia tokios informacijos reikalingumo jokiais kitais įrodymais, todėl šioje byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui yra būtina atskleisti konkrečių ligoninės darbuotojų darbo užmokestį.

3. Pažymi, kad Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintos sąvokos „informacija apie įstaigos darbuotojų darbo užmokestį“ suteikia pareiškėjui teisę gauti apibendrintą informaciją apie įstaigos visų darbuotojų darbo užmokestį, o ne apie vieno konkretaus darbuotojo darbo užmokestį. Tokią išvadą grindžia Teisės gauti informaciją įstatymo 1, 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2008 m. balandžio 30 d. aiškinamuoju raštu.

4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas ir priimdamas sprendimą, nenustatė kolizijos tarp teisės gauti informaciją ir teisės į privatų gyvenimą apribojimo, ir tai, atsakovo nuomone, taip pat lėmė neteisingą Teisės gauti informaciją įstatymo taikymą.

5. Remiasi Teisingumo Teismo praktika (2010 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Vodafone Ltd. ir kt. (C-58/08) ir 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas sujungtose bylose Volker und Markus Schecice GbR (C-92/09) ir Hartmut Eifert (C- 93/09) prieš Land Hessen).

6. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodo, kad Konstitucinio Teismo pozicija turėtų esminės reikšmės ir įtakos ne tik šios bylos teisingam išsprendimui, bet ir tarpusavyje konkuruojančių konstitucinių vertybių (gėrių) – teisės į informaciją bei teisės į privatų asmens gyvenimą – kolizijai išspręsti, o taip pat ir Teisės gauti informaciją įstatymo taikymo apimties ir santykio su kitais teisės aktais, įskaitant ir Konstitucijos normas aiškinimui tiek šioje konkrečioje situacijoje, tiek ir galimiems ginčams ateityje.

Pareiškėjas D. P. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 165–168).

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatų taikymo. Taip pat mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl 2003 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 480 patvirtinto Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms aprašo. Teigia, kad atsakovas nesilaikė net ir šio aprašo reikalavimų dėl darbo užmokesčio duomenų viešo skelbimo ir tokių duomenų niekada neskelbė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu atsakovo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninės skundą patenkino iš dalies, panaikino dalį Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dėl pareiškėjo 2009 m. gruodžio 1 d. dienos prašymo; nepanaikinta ginčų komisijos sprendimo dalimi atsakovas VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė įpareigotas atsakyti į pareiškėjo prašymus bei pateikti informaciją ir / ar dokumentų kopijas: apie D. M. (pavaduotojos valdymui), A. R. (vyr. gydytojo patarėjo) darbo užmokestį už 2009 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesius įskaitytinai (prašymo 1 p., 9 p.), A. A. (vyr. buhalterės) darbo užmokestį už 2009 m. liepos–lapkričio mėnesius įskaitytinai (prašymo 12 p.), apie gydytojų A. M., G. V. ir G. M. darbo užmokestį už 2009 m. sausio–lapkričio mėnesius įskaitytinai (prašymo 16 p.); apie vyr. gydytojo patarėjo A. R. įdarbinimo datą (prašymo 11 p.), apie gydytojų A. M., G. V. ir G. M. darbo sutartis, darbo krūvio pasikeitimus 2009 m. (prašymo 17 p.).

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria yra įpareigotas atsakyti į pareiškėjo 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo 1, 9, 12 ir 16 punktus – t. y. pateikti informaciją apie D. M. (pavaduotojos valdymui), A. R. (vyr. gydytojo patarėjo), A. A. (vyr. buhalterės) gydytojų A. M., G. V. ir G. M. darbo užmokestį už 2009 m. sausio–lapkričio mėnesius įskaitytinai (prašymo 16 p.).

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu taip pat buvo panaikinta dalis Ginčų komisijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dėl pareiškėjo 2009 m. gruodžio 4 d. prašymo, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas Ginčų komisijai.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę, remiantis Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 10 punktu, 1 straipsnio 3 dalies 1 punktu, gauti informaciją apie aukščiau minėtų atsakovo darbuotojų darbo užmokestį.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad informacija apie asmens pajamas turi būti laikoma informacija apie asmens privatų gyvenimą; teismas neišsprendė kolizijos tarp teisės gauti informaciją ir teisės į privatų gyvenimą.

Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (red. 2008 m. liepos 15 d. Nr. X-1716) numato, kad šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas, tame tarpe, 1 punkte numatytai informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktų pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį.

Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 9 dalis privačią informaciją apibrėžia kaip ypatingus fizinio asmens duomenis, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. Taigi privačia informacija laikytini ne tik ypatingi fizinio asmens duomenys, bet ir kitokia informacija apie asmenį.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 punktas nurodo, kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, <...> fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas ar informacija apie konkrečių asmenų gaunamas pajamas yra privataus pobūdžio, šios aplinkybės nustatymas ir vertinimas yra reikšmingas darant išvadą, ar pareiškėjui gali būti suteikta jo pageidaujamos apimties informacija apie atsakovo konkrečių darbuotojų darbo užmokestį be pastarųjų sutikimo.

Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalis kartu su 7 straipsniu numato išlygą, kad privataus pobūdžio informaciją asmuo gali gauti tik apie save, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama.

Įstatymo leidėjo vartojamos sąvokos „informacija apie asmenį“ turinys aiškintinas remiantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kurio 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia asmens duomenis – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Nagrinėjamu atveju konkrečios pareigos, net ir nenurodžius kitų asmenį identifikuojančių duomenų, gali būti pakankamu socialinio pobūdžio požymiu to asmens tapatybei nustatyti, ir jei konkretūs duomenys apie asmens gaunamą darbo užmokestį pripažintini privataus pobūdžio informacija, iškyla būtinybė įvertinti, ar jie gali būti atskleidžiami.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-297/2011 įvertinusi aukščiau paminėtuose teisės aktuose pateikiamą „privačios informacijos“ sąvoką, padarė išvadą, kad ji apibrėžta pakankamai aptakiai, yra vertinamojo pobūdžio, o į klausimą, ar konkreti informacija laikytina privačia, yra atsakytina atsižvelgiant į informacijos turinį kiekvienu atveju vertinant individualiai.

Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.

Kadangi, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžta, kas yra laikytina privačia informacija, ši samprata gali būti aiškinama atsižvelgiant į „privataus gyvenimo“ sampratą, kadangi privati informacija – tai tokia informacija, kuri savo turiniu yra daugiau ar mažiau, bet neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

Nustatant, ar konkreti informacija yra privati, vertintinas jos santykis su asmens privačiu gyvenimu, o tokios informacijos apsaugos tikslas – apsaugoti ją nuo nepageidaujamo kitų asmenų dėmesio.

Asmens laisvę pasirinkti darbą ir verslą garantuoja Konstitucijos 48 straipsnis, laisvas pasirinkimas lemia jo gyvenimo būdą, todėl fizinio asmens gaunamų pajamų šaltinis ir jų dydis laikytini neatsiejama jo privataus gyvenimo dalimi.

Darytina išvada, kad bendruoju atveju su asmens darbo, kuris dažniausiai yra ir pajamų šaltinis, pasirinkimu, bei pajamų dydžiu susijusi informacija – privataus pobūdžio. DK 208 straipsnio 1 dalis numato, kad duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį teikiami ar skelbiami tik įstatymų nustatytais atvejais arba darbuotojo sutikimu, tokia įstatymo nuostata reiškia tokios informacijos didesnę apsaugą nuo nepageidaujamo išorinio dėmesio. Kadangi tai kodifikuota teisės norma, iškilus teisės normų kolizijai, ji būtų taikoma prioritetiškai, t. y. informacija apie asmens darbo užmokestį negalėtų būti teikiama be jo sutikimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, kad darbo santykiai ir su jais susijusi informacija gali būti privataus gyvenimo dalis (EŽTT 2004 m. liepos 27 d. sprendimas Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą).

Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. EŽTT praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). EŽTT daug kartų yra nurodęs, jog „privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka, kurią sunku tiksliai apibrėžti (žr. Peck prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44647/98, p. 57). Vis dėlto EŽTT pastebėjo, jog 8 straipsnis saugo moralinį ir fizinį asmens vientisumą (žr. 1985 m. kovo 26 d. sprendimas byloje X ir Y prieš Nyderlandus, A Nr. 91 p. 22–27), apimant teisę į privatų gyvenimą be nepageidaujamo dėmesio (EŽTT 2004 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 55480/00, 59330/00).

Nagrinėjamoje byloje kalbama apie privačios informacijos apsaugos būtinybę, ir tokios informacijos apsaugai, kolegijos vertinimu, yra aktualūs privačios informacijos skelbimo apribojimai. Skelbiant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, apribojama jo teisė į privatų gyvenimą, garantuojama Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, taigi toks apribojimas galimas tik laikantis Konstitucijos, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje ir įstatymų nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Konstitucijos 22 straipsnis nurodo, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama ir atskleidžiama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Toks informacijos rinkimas turi būti pagrįstas valstybės ar visuomenės interesais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad ne visais atvejais informacija apie asmens gaunamas pajamas, net jei ji būtų vertinama kaip privataus pobūdžio, yra nevieša. Asmenys, deklaruojantys savo turtą pagal Lietuvos Respublikos turto deklaravimo įstatymą, numatyti jo 2 straipsnyje, privalo valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruoti pajamas remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu. Turto deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatytų asmenų deklaracijos skelbiamos viešai, kitų – tik esant šių asmenų raštu išreikštai valiai. Viešai įstatymų leidėjas numatė skelbti  deklaracijas tik tų asmenų, kurie užima itin atsakingas pareigas valstybės tarnyboje –  Respublikos Prezidento, Seimo narių, Europos Parlamento narių, ministrų, teisėjų, prokurorų ir kt. Įstatyme numatytas tam tikras pareigas užimančių asmenų mažesnis privatumo lygmuo yra pateisinamas viešuoju interesu, pasireiškiančiu visuomenės lūkesčiais užtikrinti skaidrumą valstybės tarnyboje, siekiu didinti pasitikėjimą valstybės valdymu. Atitinkamai asmenys, pasirinkdami tokią tarnybą, sąmoningai sutinka su mažesne privataus gyvenimo apsauga. Remiantis Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymu 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, asmuo, nusprendęs išsikelti kandidatu į Seimo narius, apygardos rinkimų komisijai turi pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų, pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus tos mokesčių inspekcijos, kuriai deklaracijos buvo pateiktos. Duomenys apie kandidatus skelbiami siekiant informuoti rinkėjus, užtikrinti demokratiškas rinkimų procedūras. Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad duomenys apie asmens pajamas ir jų šaltinius gali būti viešinami tik įstatyme numatytais atvejais esant pagrįstam valstybės ar visuomenės interesui.

Teisės gauti informaciją įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte išdėstyta nuostata, kad turi būti teikiama informacija apie valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį, ją aiškinant lingvistiškai, negali būti suprantama, kad suinteresuotiems asmenims turėtų būti teikiami išsamūs duomenys apie konkrečių šių įstaigų darbuotojų gaunamą darbo užmokestį. Tai reikštų nepagrįstą subjektų rato išplėtimą, kurių privataus gyvenimo apsauga būtų ribojama didesne apimtimi, negu to reikia viešajam interesui, ir dėl to galėtų būti apskritai paneigiama. Į tokių subjektų ratą patektų ne tik minėtų valstybės ir savivaldybės įstaigų ir institucijų vadovaujantys darbuotojai, bet ir specialistai, techninis personalas, jie taptų diskriminuojami asmenų, dirbančių privačiame sektoriuje, atžvilgiu, nes jų privataus gyvenimo apsauga taptų ribojama didesne apimtimi be pateisinamo valstybės ir visuomenės intereso. Taigi įstatymo tekste vartojamo bendro pobūdžio teiginio – informacija apie darbuotojų darbo užmokestį – nėra pagrindo išaiškinti išplečiant jo turinį ir suteikiant prasmę „konkretaus darbuotojo konkretus darbo užmokestis“. Be to, ką pagrįstai nurodo apeliantas, teisės norma aiškintina atsižvelgiant į galiojančią teisės sistemą, kuri numato privataus gyvenimo apsaugos ir viešojo intereso derinimo, pusiausvyros principą. Aukščiau minėti teisės aktai iliustruoja, kad privačia laikytina informacija apie asmens pajamas gali būti skelbiama tik konkrečiais įstatymo numatytais atvejais.

Teisės gauti informaciją įstatymo 1, 2 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2008 m. balandžio 30 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymas papildomas siekiant skaidrumo principo užtikrinimo. Viešumo tikslas – siekti, kad valstybės turtas būtų naudojamas racionaliai ir efektyviai (Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dėl įstatymo projekto 2008 m. gegužės 14 d. Nr. XP-3057). Tokie tikslai nėra prielaida mažiau saugoti asmenų privatų gyvenimą.

Teisingumo Teismo formuojama praktika dviejų konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir teisės į informaciją – pusiausvyrą orientuoja nustatyti remiantis „proporcingumo principu, kuris yra vienas bendrųjų Bendrijos principų, reikalaujama, kad Sąjungos aktu įgyvendintos priemonės būtų tinkamos siekiamam tikslui įvykdyti ir neviršytų to, kas jam būtina pasiekti“; „Automatiškai teikti pirmenybę skaidrumo tikslui, palyginti su teise į asmens duomenų apsaugą, negalima, net jei tai susiję su svarbiais ekonominiais interesais <...> nuo asmens duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir apribojimai turi griežtai atitikti būtinumo sąlygą.“ (2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas sujungtose bylose Volker und Markus Schecice GbR (C-92/09) ir Hartmut Eifert (C- 93/09) prieš Land Hessen, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2010 m. Nr. 20, P. 636).

Darytina išvada, kad įstatymo leidėjas numatė apibendrintos informacijos apie darbuotojų darbo užmokestį teikimą, nes viešasis interesas nagrinėjamu atveju nepagrindžia privačių duomenų apie konkrečių asmenų gaunamas pajamas atskleidimo. Įstatymo norma dėl informacijos apie darbuotojų darbo užmokestį teikimas neturėtų būti suprantama plačiau, negu apibendrintų duomenų apie toje įstaigoje, institucijoje kompetentingų subjektų teisės aktais patvirtintą pareigybių apmokėjimo tarifą, dydį, teikimas, duomenų apie įstaigoje išmokamų darbo užmokesčių vidutinius dydžius, nesukuriant prielaidų darbuotojų tapatybei nustatyti.

Teisės norma, kuria numatomas informacijos teikimas tik apibendrinta forma, nėra prieštaraujanti Konstitucijos 22 straipsnyje ir 29 straipsnio 1 dalyje numatytiems asmens privataus gyvenimo neliečiamumo ir asmenų lygiateisiškumo principams, todėl šiuo atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl informacijos, kurios suteikti nėra galimybės nepažeidžiant konstitucinio asmens privataus gyvenimo apsaugos principo, toks jo prašymas, remiantis aukščiau pateikiamu teisės aiškinimu, negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas teisę, padarė nepagrįstas išvadas ir dėl Ginčų komisijos sprendimo dalies, kuria atsakovas VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė įpareigotas atsakyti į pareiškėjo prašymus bei pateikti informaciją ir / ar dokumentų kopijas: apie D. M. (pavaduotojos valdymui), A. R. (vyr. gydytojo patarėjo) darbo užmokestį už 2009 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesius įskaitytinai (pareiškėjo prašymo 1 p., 9 p.), A. A. (vyr. buhalterės) darbo užmokestį už 2009 m. liepos–lapkričio mėnesius įskaitytinai (prašymo 12 p.), apie gydytojų A. M., G. V. ir G. M. darbo užmokestį už 2009 m. sausio–lapkričio mėnesius įskaitytinai (prašymo 16 p.), todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Tenkindama apeliacinį skundą, teisėjų kolegiją skundžiamą sprendimo dalį naikina ir šioje dalyje atsakovo skundą tenkina, panaikina Ginčų komisijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dalį dėl pareiškėjo 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo, kuria atsakovas įpareigotas atsakyti į pareiškėjo 1, 9, 12 ir 16 punktuose nurodytus klausimus (ABTĮ 143 str.).

Atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (b. l. 151, atstovo UAB „AAA Baltic Sevice Company“ 2011-01-10 mokėjimo nurodymas Nr. 7219 AB SEB banko J. Jasinskio skyriui). Tenkinant atsakovo apeliacinį skundą, iš pareiškėjo jam priteistina 50 Lt žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą (ABTĮ 44 str., 39 str. 2 d.). Žyminio mokesčio už apeliacinį skundą permoka – 50 Lt – grąžintina atsakovui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės apeliacinį skundą patenkinti.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą, panaikinti jo dalį, kuria atmestas atsakovo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės skundas dėl 2010 m. kovo 26 d. Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dalies, kuria atsakovas buvo įpareigotas atsakyti į pareiškėjo D. P. 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo „Dėl informacijos suteikimo ir dokumentų kopijų išdavimo 1, 9, 12 ir 16 punktuose numatytus klausimus, ir atsakovo skundą šioje dalyje patenkinti, panaikinti 2010 m. kovo 26 d. Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo Nr. 2010/28-(25-28)-29 dalį, kuria atsakovas buvo įpareigotas atsakyti į pareiškėjo D. P. 2009 m. gruodžio 1 d. prašymo „Dėl informacijos suteikimo ir dokumentų kopijų išdavimo“ 1, 9, 12 ir 16 punktuose numatytus klausimus.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo D. P. atsakovui VšĮ Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei 50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.

Grąžinti VšĮ Raudonojo Kryžiaus ligoninei 50 Lt žyminio mokesčio permoką, kuris buvo įmokėtas UAB „AAA Baltic Sevice Company“ 2011-01-10 mokėjimo nurodymu Nr. 7219 AB SEB banko J. Jasinskio skyriuje.

Nutartis neskundžiama.