Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [Iv-1055-189-2011].docx
Bylos nr.: Iv-1055-189/2011
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                                                                Administracinė byla Nr. I-1055-189/2011

                                                                                                                Proceso Nr. 3-61-3-03104-2010-4

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija 16.5.

(S)

 

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

 

 

 

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 1-ųjų pataisos namų, Vilniaus 1-iesiems pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

              Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

 

 

n u s t a t ė:

 

 

              pareiškėja teismui pateikė prašymą (b. l. 1-6), kuriame nurodė, jog laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d. bei kitų Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai buvo nesumokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis. Prašo teismo priteisti solidariai iš atsakovų 1365,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

              Prašymo argumentus grindžia tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažinus, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsirado teisinė galimybė gauti neišmokėtą užmokesčio dalį.

              Teigia, jog teisės aktų nustatyta tvarka realizuodama teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus trijų metų senaties terminui (apie teisę į ieškinį sužinojo po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo), mano, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikytinas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Prašyme taip pat nurodo, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjos patirta 1365,09 Lt žala - negautomis pajamomis. Todėl mano, jog yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Pažymėjo, jog neišmokėtas darbo užmokestis turėtų būtų solidariai priteitas iš Lietuvos Valstybės ir iš tiesiogiai darbo užmokesčio neišmokėjusių Vilniaus 1-ųjų pataisos namų, kadangi tarp ginčo šalių yra specifiniai teisiniai santykiai ir abu atsakovai pareiškėjos atžvilgiu elgėsi neteisėtai, todėl pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktą darbą pagal Civilinio kodekso 6.279 str. 1 d. analogiją.

              Atsakovai Lietuvos valstybei, atstovaujantys Vilniaus 1-ieji pataisos namai, Vilniaus 1-ieji pataisos namai rašte dėl atsiliepimo į O. N. skundą (b. l. 14) nurodė, jog įstaiga neišmokėdama darbo užmokesčio dalį vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra atsakingi už tai, kad pareiškėjai nebuvo išmokėta minima atlyginimo dalis.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b. l. 15-17) nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pažymėjo, jog teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi Vilniaus 1-ieji pataisos namai apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo pareiškėjos argumentams, jog atsakovas pareiškėjai skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, jog remiantis šiais argumentais, nėra ir pagrindo pareiškėjos teiginiams dėl Valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo. Dėl tinkamo atsakovo nurodė, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu tarnybos teisiniais santykiais buvo tiesiogiai susijusi su Vilniaus 1-aisiais pataisos namais, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys, o ne Lietuvos Valstybė. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti lėšų už 2007 ir 2009 metus daliai reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

              Pareiškėja, atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

              Skundas tenkintinas iš dalies.

              Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl laikotarpio nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

              Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

              Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

              Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

              Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos; priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 421 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 421 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Statuto 421 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

              Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

              Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjos išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

              Pareiškėja prašyme neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai iš Lietuvos Valstybės ir tiesiogiai iš darbo užmokesčio neišmokėjusių Vilniaus 1-ųjų pataisos namų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 p., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisiniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus 1-aisiais pataisos namais, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

              Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 d. būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika- jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, jog Vilniaus 1-ieji pataisos namai, apskaičiuodami ir išmokėdami pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., dėl ko pareiškėjai 2007 m. ? 2009 m. buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjai priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Todėl kadangi Vilniaus 1-ieji pataisos namai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima.

              Iš teismui pateiktų asmens sąskaitų kortelių (b. l. 7-10) matyti, kad pareiškėjai už 2007 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta – 342,05 Lt, už 2008 metus ribojant priedus ir priemokas neišmokėta –640,14 Lt, už 2009 m. neišmokėta 386,33 Lt. Viso pareiškėjai nebuvo išmokėta 1365,09 Lt.

              Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su trijų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.) reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo pareikšti. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises.

              Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trijų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

              Pareiškėja į teismą su skundu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. lapkričio 11 d., todėl šiuo atveju, pareiškėjos reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d. (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Tuo remiantis pareiškėjai nepriteistina suma už 2007 metus, t.y. - 342,05 Lt.

              Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai priteistinas 1023,04 Lt neišmokėtas darbo užmokestis (636,71 Lt + 386,33 Lt)

              Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.

 

 

n u s p r e n d ė:

 

 

              pareiškėjos O. N. skundą patenkinti iš dalies.

              Priteisti O. N. iš atsakovo Vilniaus 1-ųjų pataisos namų 1023,04 Lt (vieną tūkstantį dvidešimt tris litus, 04 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

              Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.

              Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

 

 

Teisėjas                                                                                                                                            Bronius Januška