Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-519/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00514-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1.; 1.1.6.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.;2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Ingai Jocienei,

dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,

gynėjui advokatui Modestui Švažui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2022 m. birželio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi subendrinta 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme apėmimo būdu, ir R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal 2022 m. birželio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir minėta nutartimi įskaitytus laikotarpius.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. lapkričio 3 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje bei nuteisti D. D. ir J. B., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       R. L. nuteistas už tai, kad jis, D. D. ir J. B. veikdami kartu mušdami sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam T. P. ir nežymiai jį sužalojo, o būtent, 2021 m. spalio 18 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, adresu: (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančio gyvenamojo pastato gyvenamojoje kameroje (duomenys neskelbtini), D. D. šluotos kotu sudavus nukentėjusiajam T. P. 2 smūgius į kojas, R. L. šluotos kotu sudavus nukentėjusiajam T. P. 2 smūgius į kojas, J. B. šluotos kotu sudavus nukentėjusiajam T. P. vieną 1 smūgį į kaktą bei įkaitintu žiebtuvėliu nudeginus nukentėjusiajam T. P. dešinę ranką, toliau tęsdami nusikalstamą veiką, D. D. įsuktu į rankšluostį sušlapintu muilu sudavus nukentėjusiajam T. P. ne daugiau kaip 7 smūgius į nugaros bei dešinio klubo sritį ir ranka sudavus 1 smūgį į nugaros sritį, bendrais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam T. P. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius kūno sužalojimus – muštines žaizdas kairiame dilbyje ir žaste, poodines kraujosruvas kairiame žaste, dešiniame sėdmenyje, nudeginimus dešinėje plaštakoje, dilbyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.1.                      Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodydamas, kad nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teigia, kad teismas jo kaltę grindžia iš esmės prieštaringais nukentėjusiojo parodymais. Nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad dėl jo (R. L.) veiksmų jis nejuto fizinio skausmo. Teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog jis bendrininkaudamas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

2.2.                      Apelianto teigimu, teismas nevertino jo atsakomybės BK 37 straipsnio prasme. Apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto BK 37 straipsnio nuostatas ir nurodo teismų praktiką, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

3.       Teismo posėdyje nuteistojo R. L. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

4.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas iš esmės prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, prašo jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti arba, taikant BK 37 straipsnio nuostatas, jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodydamas, jog nukentėjusysis dėl jo atliktų veiksmų nejuto fizinio skausmo. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis bendrininkaudamas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. L. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiojo T. P. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia R. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.

6.       Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

7.       Kaip matyti, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai grindė jo kaltę iš esmės prieštaringais, kaip nurodo nuteistasis, nukentėjusiojo T. P. parodymais. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigia apeliantas, įvertinęs nukentėjusiojo T. P. viso proceso metu duotus parodymus ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo T. P. parodymais grindė nuteistojo R. L. kaltę. Pasisakant dėl nukentėjusiojo T. P. parodymų, pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl jais abejoti ar laikyti juos nepatikimais, teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi jokio objektyvaus pagrindo.

7.1.                      Tuo tarpu paties apelianto R. L. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės skyrėsi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. L. kategoriškai neigė naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo T. P. atžvilgiu, tvirtindamas, jog jis nematė, kad ir kiti kameroje buvę asmenys būtų naudoję fizinį smurtą prieš T. P.. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. L. savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. pripažino, kad vieną kartą šluotkočiu trenkė nukentėjusiajam T. P. į kojas. Trenkęs T. su šluota, jis ją padėjo į šoną ir nuėjo miegoti. Taip pat šios apklausos metu nurodė, kad tarp T. ir D. kilo žodinis konfliktas, jis nesikišo į jų konfliktą, nes tai buvo ne jo reikalas. Daugiau kas įvyko, jis nematė, nematė kas T. trenkė šluotkočiu, J. veiksmų nematė. Taip pat nurodė, kad T. nuo jo smūgio negalėjo jausti skausmo, nes smūgis buvo nestiprus. Su kitais nuteistaisiais susitarimo kartu smurtauti prieš nukentėjusįjį nebuvo. Visgi, teisėjų kolegija tokia nuteistojo keliama įvykio versija, kaip ir apylinkės teismas, netiki ir vertina ją kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

7.2.                      Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis T. P. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis, norėdamas pakeisti lovą, pasidėjo čiužinį, nepasakys kas atsinešė šluotą, bet tiksliai į kairės kojos šlaunį 2 smūgius sudavė D. D., 2 smūgius į dešinę koją sudavė R. L., o J. B. jam sudavė vieną smūgį į kaktą. Atlaikius tuos smūgius jam buvo leista gultis į tą lovą. Jis žinojo, kad prieš jį bus smurtaujama, jis su tuo sutiko, nes jau buvo pripratęs ir kentėjo. Kai iš šluotos gavo smūgius nuo R. L. ir D. D. į kojas, mėlynių nebuvo. Skausmą nuo smūgių šluota juto, bet jau buvo pratęs prie skausmo. Vėliau D. D. jam sudavė ne mažiau 7 smūgius iš ūkiško muilo, tuos smūgius matė R. L. ir J. B.. D. D. veikė kartu su J. B. ir R. L., nes jie buvo lovose ir nieko nesakė. Jis kentėjo skausmą sukandęs dantis. Po to J. B. įkaitinęs žiebtuvėlį nudegino jam ranką. Tai matė kiti kameroje buvęs, tačiau niekaip į tai nereagavo. Jam buvo pasakyta, kad jei nueis pas pareigūnus, gali jį užmušti. Taip sakė visi – R. L., J. B. ir D. D..

7.3.                      Nukentėjusiojo T. P. parodymus iš dalies patvirtino ir teisme apklaustas nuteistasis D. D., kuris nurodė, kad 2021 m. spalio 18 d. apie 23.00 val., sušlapintu muilu, įdėtu į rankšluostį, jis sudavė kelis kartus T. P. į nugaros sritį, trenkė ir su šluota.

7.4.                      Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. R. nurodė, kad nukentėjusysis T. P. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnus nurodydamas, jog kameroje, kurioje jis buvo laikomas, kiti suimtieji prieš jį naudoja smurtą. Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) parengta pažyma, kad nuteistasis pageidauja pabendrauti su (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistu, jis išsikvietė T. P. ir pokalbio metu jis prasitarė, jog kameroje (duomenys neskelbtini) prieš jį naudojamas smurtas. Reaguodamas į tokią situaciją, jis paprašė jį nusirengti viršutinius drabužius, tam, kad įsitikintų, ar buvo naudojamas fizinis smurtas ir ar matosi žymės. Jam nusirengus, matėsi ant jo kūno smurto žymės – kraujosruvos, nudegimai. Paklausus, kodėl jis anksčiau nesikreipė į pareigūnus dėl jo atžvilgiu naudojamo fizinio smurto, T. P. nurodė, jog kiti suimtieji kalintys kameroje (duomenys neskelbtini) jam to daryti neleido, grasino, kad jam prasitarus, gali būti dar blogiau. Reaguodamas į situaciją, pats asmeniškai nukentėjusįjį palydėjo į sveikatos priežiūros tarnybos kabinetą, kad būtų įvertinta jo sveikatos būklė ir surašyta medicininė pažyma. Tai atlikus, priėmė sprendimą nedelsiant T. P. perkelti į kitą kamerą.

7.5.                      Tiek nukentėjusiojo T. P., tiek ir liudytojo R. R. nurodytas aplinkybes, patvirtina Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus veiklą vykdančios (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos slaugytojos I. K. 2021 m. spalio 19 d. surašytoje sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti nukentėjusiajam T. P. padaryti sužalojimai: kairio dilbio ir žasto srityje brėžtinės žaizdos padengto šašu, dešinės plaštakos išorinėje paviršiuje, dilbio, žasto srityje nudegimai (apie 1 cm skersmens), kaklo nugarinės pusės dalyje nubrozdinimai, apatinės lūpos vidinėje pusėje žaizda, dešinio sėdmens srityje kraujosruva, kairio žasto vidinėje pusėje kraujosruva (1 t., b. l. 22). 

7.6.                      2021 m. lapkričio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nustatyti T. P. sužalojimai, kurie, kaip nurodyta specialisto išvadoje, galėjo būti padaryti nukentėjusiojo T. P. 2021-10-20 apklausoje nurodytomis aplinkybėmis. Šias išvadas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas T. Š., nurodydamas, kad išvadą pateikė pagal medicininius dokumentus, gautus iš įkalinimo įstaigos, papildomai jam buvo pateiktas liudytojo apklausos protokolas ir papildomos apklausos protokolas apie įvykio aplinkybes.

8.       Šių aptartų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis R. L., leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiuoju T. P. ir nesivadovauti jo parodymais, nėra teisinio pagrindo, nes jie iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, vienas kitą papildantys ir neprieštaraujantys, logiški ir aiškūs. Nors nukentėjusysis T. P. ir nurodė, kad R. L. suduoti smūgiai šluotos kotu nebuvo stiprūs, nejautė tiek skausmo, kiek dėl D. D. ir J. B. veiksmų, tačiau jis vis tik patvirtino, kad skausmą nuo smūgių šluota juto, bet jau buvo pratęs prie skausmo. 

9.       Įvertinus tai kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo R. L. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusiojo T. P. parodymais, kuriuos, kaip jau ir buvo minėta, patvirtina kiti objektyvūs bylos įrodymai. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nuteistojo R. L. nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. L. kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis R. L., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo R. L. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas R. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apelianto veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

10.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad nepagrįsta teismo išvada, jog jis bendrininkaudamas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

10.1.                      Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas.

10.2.                      Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad tiek nuteistasis R. L., tiek ir kiti nuteistieji veikė bendrai, jie matė vienas kito veiksmus. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju tiek nuteistojo R. L., tiek ir kitų nuteistųjų smurtiniai veiksmai (smūgių sudavimas šluotos kotu, rankomis, į rankšluostį įsuktu sušlapintu muilu, įkaitintu žiebtuvėliu nudeginus ranką) patvirtina, kad jie veikė bendrai ir tai akivaizdžiai parodo, jog jie suprato, kad savo tokiais veiksmais nukentėjusiajam T. P. gali sukelti ne tik fizinį skausmą, tačiau ir sutrikdyti sveikatą, ir akivaizdu, jog jie to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Toks bendro veikimo būdas uždaroje (duomenys neskelbtini) kameroje, kai nukentėjusysis neturi jokių galimybių ne tik apsiginti, tačiau ir išsikviesti pagalbą, leidžia daryti išvadą, kad tiek R. L., tiek ir kiti nuteistieji, suprato, kad tokioje situacijoje jie yra pranašesni ir stipresni už nukentėjusįjį. Nors tarp nuteistųjų ir nebuvo išankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo nukentėjusiajam T. P. sukelti fizinį skausmą ar jį nežymiai sužaloti, tačiau jie visi veikė kartu tiek vienas po kito smurtaudami nukentėjusiojo atžvilgiu, tiek ir matydami vienas kito smurtinius veiksmus, pritarė tokiems bendriems veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padarinių, nors jų nedetalizavo. Tarp R. L. ir kitų nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl pagrįstai R. L. buvo nuteistas už tai, kad jis veikdamas kartu su D. D., J. B., mušdami sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam T. P. ir nežymiai jį sužalojo, ir jo kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį  įrodyta tinkamai. Todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis R. L., nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

11.       Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti padarytą veiką mažareikšme ir atleisti nuteistąjį R. L. nuo baudžiamosios atsakomybės.

11.1.                      BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-90-788/2022). Kito asmens kalinčio toje pačioje kameroje atžvilgiu

11.2.                      Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja objektyvusis ir subjektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijai. Tokia išvada darytina įvertinus smurtinį nusikalstamos veikos pobūdį, tai, kad R. L. nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko bendrininkaudamas kartu su kitais nuteistaisiais, smurtinius veiksmus atliko kito asmens, kalinčio su juo toje pačioje kameroje, t. y. uždaroje erdvėje iš kurios nukentėjusysis, siekdamas išvengti smurto, neturėjo jokios galimybės pasišalinti, atžvilgiu, kas akivaizdžiai parodo didesnį R. L. inkriminuotos veikos pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, kad padarytos veikos pavojingumas iš tiesų yra nedidelis ir R. L. būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo

12.       Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam R. L. paskirtos bausmės.

12.1.                      Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam R. L. bausmę bei parinkdamas jos rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus smurtinis nusikaltimas. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis R. L. teistas 8 kartus, jog ankstesni teistumai jam teigiamos įtakos nepadarė, ne kartą baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo nenorą laikytis įstatymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 2022 m. birželio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi subendrinta 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme apėmimo būdu ir skyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę – 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą.

13.       Įvertinus visumą aptartų aplinkybių daroma išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

14.       Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

14.1.                      Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi nuteistajam R. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 1d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš R. L. valstybės naudai priteisti 50,00 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

14.2.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam R. L. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

14.3.                      Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam R. L. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nors bylos duomenimis nuteistasis R. L. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau jis yra jauno amžiaus darbingas asmuo, turi galimybę pataisos namuose įsidarbinti. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo R. L. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo R. L. apeliacinį skundą.

Priteisti iš nuteistojo R. L. valstybės naudai 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Teisėjai Zigmas Kavaliauskas

                                                                                                              Nijolė Matuzevičienė

                                                                                                              Gražvydas Poškus