Administracinė byla Nr. I-1222-561/2012
Proceso Nr. 3-61-3-02309-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjui R. Č., pareiškėjo atstovui K. D., atsakovės atstovei Brigitai Trepšienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovei Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas R. Č. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nelaimingo atsitikimo, kurio metu nukentėjo vidaus tarnybos puskarininkis R. Č., Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas, 2011 m. rugsėjo 8 d./spalio 5 d. tyrimo išvadą Nr. 34-12-350(7.5.-9) (toliau – Tyrimo išvada); 2) pripažinti, kad R. Č. tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai; 3) įpareigoti atsakovę Vilniaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą (toliau – Valdyba) atlikti tarnybinį patikrinimą, surašyti tarnybinio patikrinimo išvadą ir siųsti pareiškėją R. Č. į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – CMEK) sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.
Skunde R. Č. nurodė, kad 2011-05-17 Valdybos 2-oje budinčioje komandoje buvo atliekamas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų ir darbuotojų profesinio parengimo normatyvas Nr. 9A „Pamainos išvykimas už garažo vartų pagal aliarmo signalą“ (toliau – Profesinio parengimo normatyvas). Bėgdamas per garažą, jis užlipo ant remontinės duobės betoninės pakylos ir pasitempė kairės kojos čiurnos raiščius. Galutinė diagnozė – čiurnos ir pėdos raiščių dalinis plyšimas.
Skundžiamoje Tyrimo išvadoje yra nustatyta, kad traumą R. Č. patyrė tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir jo vykdytų tarnybinių pareigų. Tačiau išvadoje konstatuojama, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad R. Č. atliekant Profesinio parengimo normatyvą, egzistavo koks nors rizikos veiksnys, dėl kurio jis galėjo patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti, ar egzistavo grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Su tokia Tyrimo išvada R. Č. nesutinka, nes išvada užkerta jam kelią pasinaudoti Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 str. 3 dalyje numatyta kompensacijos gavimo garantija.
R. Č. įsitikinimu, jo, kaip pareigūno, pareigų atlikimas Profesinio parengimo normatyvo vykdymo metu buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi jo gyvybei ar sveikatai. Tyrimo išvada naikintina, nes Valdyba nesilaikė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 14 str. 1 bei 3 dalyse nustatytų reikalavimų dėl darbo vietos įrengimo, t. y. neatsižvelgė į tai, jog gaisrinių automobilių patalpoje negali būti apžiūros duobių, kad Valdybos teritorijoje turi būti įrengtos gaisrinių automobilių remonto patalpos, kur turi būti apžiūros duobės ir šios patalpos turi būti atskirtos nuo garažo patalpų. Neatsižvelgė atsakovė ir į tai, jog apžiūros duobės bortelis ir yra pavojingas veiksnys, dėl kurio R. Č. patyrė traumą. Valdybos teiginys, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas vykdė normatyvą prieš tai daug kartų nuo 2005-06-03, yra visiškai nepagrįstas, kadangi anksčiau tokio įvykio nebuvo.
R. Č. mano, jog pagal Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1130, jo trauma priskiriama prie lengvų sužeidimų (3.3. punktas). Todėl pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-04-23 įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – Taisyklės), 14 punktą, sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį privalo nustatyti CMEK.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas R. Č. ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad toks kontrolinis patikrinimas buvo ne pirmas, tačiau tuo metu jis nežinojo, ar tai buvo atliekamas tikrinimas, ar tai buvo išvykimas į incidentą. Mano, kad betoninis bortelis yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika, pats išvykimas į incidentą, pati tarnyba yra rizika. Pareiškėjo atstovas papildomai akcentavo, kad, šiuo konkrečiu atveju, nebuvo laikomasi DSSĮ 14 str. 1 dalies reikalavimų, nes pareigūnui nebuvo užtikrinta tvarkinga darbo vieta.
Atsakovė Valdyba atsiliepime į pareiškėjo R. Č. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Valdyba dėl R. Č. patirtos traumos atliko nelaimingo atsitikimo tyrimą ir 2011-06-10 tyrimo išvadoje Nr. 34-9-253 (7.5.-9) nurodė, kad pareigūno su(si)žalojimas yra priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, ir pareigūnas turi teisę į Statuto 49 str. 1 dalyje nurodytą draudimo išmoką. Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados pagrindu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo patirtas su(si)žalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Šis tarnybinis patikrinimas atliktas vadovaujantis Taisyklėmis. Tyrimo išvadoje padaryta išvada, kad nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, o minėtas įvykis turi būti vertintinas, kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje.
Valdyba atkreipė dėmesį, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad R. Č. susižalojo, atlikdamas Profesinio pasirengimo normatyvą, kuris yra viena iš pareigūnų profesinio pasirengimo įvertinimo dalių ir tokių normatyvų atlikimas yra privalomas visiems pareigūnams, siekiant užtikrinti tinkamą pareigūnų parengtį incidentams likviduoti. Atliekant tokius profesinio parengimo veiksmus, paprastai nėra jokios grėsmės, kad pareigūnas patirs sveikatos sutrikdymą. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad garažo patalpose esantis apžiūros duobės bortelis yra pavojingas veiksnys, kadangi bortelio aukštis toje vietoje, kurioje pareiškėjas patyrė traumą, yra 4 cm ir R. Č., ne vienerius metus dirbdamas šioje tarnyboje, puikiai žinojo apžiūros duobių ir aplink jas einančių bortelių išsidėstymą. Nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad gaisrinių automobilių patalpoje negali būti apžiūros duobių, ir, kad gaisrinių automobilių remonto patalpos, kuriose yra įrengtos apžiūros duobės, turi būti atskirtos nuo garažo patalpų, kadangi Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos technikos eksploatavimo nuostatų, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. 1-175, 129 ir 130.5 punktuose nurodyta kitaip. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano, kad pareiškėjo teiginys dėl netinkamai įrengtos apžiūros duobės yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad apžiūros duobė buvo uždengta taip, kaip ir priklauso pagal teisės aktų reikalavimus, o jos žymėjimo nenustato joks teisės aktas.
Cituodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, Valdyba pažymėjo, kad Profesinio parengimo normatyvo vykdymo metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu vertintini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 dalis), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 str. 3 dalies taikymo prasme. Pareigūno sportavimas, fizinio pasiruošimo, profesinio parengimo ir tam tikrų ugniagesiui gelbėtojui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra būdai atitikti Statuto 21 str. 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties. Tačiau toks profesinio parengimo įgūdžių lavinimas nelaikytinas tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu, t. y. tokie fizinio ar kitokio profesinio parengimo pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Atsižvelgiant į tai, R. Č. susižalojimas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 str. 3 dalyje numatytų kompensacijos išmokėjimo atvejų ir kompensacija pareigūnui nepriklauso, todėl nėra ir pagrindo R. Č. išduoti siuntimo į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės Valdybos atstovė su pareiškėjo R. Č. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždama, jog nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiu, kad garaže esantis duobės bortelis yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika. Atsakovės atstovės teigimu, R. Č., dirbdamas ne vienerius metus, puikiai žinojo bortelių išdėstymą, o patalpų išplanavimas, grindų danga, nusileidimo stulpų vieta nebuvo pasikeitusi, todėl tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas, už kurį buvo išmokėta draudiminė išmoka.
Byloje kilęs ginčas dėl atsakovės Valdybos Tyrimo išvados, kuria pripažinta, kad 2011-05-17 įvykęs pareiškėjo R. Č. sveikatos sutrikdymas nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei, pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčo dalykas – pareiškėjo R. Č. teisė į Statuto 40 str. 3 dalyje numatytą kompensaciją.
Nagrinėjamai bylai aktualus statutinių valstybės tarnautojų veiklą, statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, socialines ir kitas garantijas reglamentuojantis Statutas (ginčui aktuali nuo 2010-05-18 iki 2010-07-19 galiojusi Statuto redakcija), kuris išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas. Statuto 40 straipsnis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 49 straipsnis – draudimo sumų išmokas. Įstatymų leidėjas taip pat numato skirtingas šių įvykių tyrimo procedūras, kurias detalizuoja atitinkami poįstatyminiai teisės aktai.
Pagal Statuto 40 str. 5 dalį, ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat, ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, nustatoma Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Įgyvendinant Statuto 40 str. 5 dalį, 2004-04-23 Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-138 buvo patvirtintos Taisyklės. Statuto 49 str. 3 dalyje numatyta, kad pareigūnų ir kursantų sveikatos ir gyvybės draudimo, draudiminių įvykių pripažinimo tvarką, draudimo išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarką nustato Vidaus reikalų ministras. Šioje Statuto normoje numatytą tvarką reglamentuoja Vidaus reikalų ministro 2007-11-30 įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintas Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilus ginčui dėl Tyrimo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, šalys skirtingai aiškina Statuto 40 str. 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias kompensacijos pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo atvejais klausimus. Todėl teismas pripažįsta, kad yra būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą.
Statuto 40 str. 3 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 str. 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad 2011-05-17 vidaus tarnybos puskarininkis R. Č., Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas, atlikdamas Profesinio parengimo normatyvą, bėgdamas komandos garaže apsirengti ugniagesio apsauginiais rūbais, patyrė traumą – kairės kojos čiurnos raiščių patempimą. Šalių pozicijos nesiskiria ir dėl to, kad R. Č. traumą patyrė tarnybos metu atliekant tarnybines pareigas, kad minėtas įvykis priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, todėl (taip pat atsižvelgiant į byloje esančius atitinkamus įrodymus) išvardintos faktinės bylos aplinkybės teismo pripažįstamos nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 dalis).
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Valdyba, vadovaudamasi Taisyklėmis, atliko tarnybinį patikrinimą su tikslu nustatyti, ar R. Č. 2011-05-17 patirtas susižalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Tyrimo metu nustatyta ir ginčijamoje Tyrimo išvadoje (b. l. 4-8) nurodyta, kad traumą – kairės kojos čiurnos raiščių patempimą – R. Č. patyrė, vykdydamas tarnybines pareigas, todėl minėtas įvykis priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, t. y. konstatavo, kad esama priežastinio ryšio tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir jo vykdytų tarnybinių pareigų. Tačiau, įvertinus pareiškėjo R. Č. traumos patyrimo aplinkybes, buvo padaryta išvada, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog R. Č. atliekant Profesinio parengimo normatyvą, egzistavo koks nors rizikos veiksnys, dėl kurio jis galėjo patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti, ar egzistavo grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Atsižvelgiant į tai, Tyrimo išvadoje Statuto 40 str. 3 dalies prasme pripažinta, kad R. Č. susižalojimas nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir pasiūlyta tarnybinį tyrimą baigti.
DSSĮ 14 str. 1 dalis nustato, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių. Įrengiant darbo vietas turi būti įvertintos darbuotojo fizinės galimybės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, darbo patalpos, darbo vietos ir įmonės teritorija, kur galima rizika darbuotojų saugai, privalo būti pažymėtos darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytais ženklais.
Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos technikos eksploatavimo nuostatų, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2010-06-04 įsakymu Nr. 1-175 (toliau – Nuostatai) (b. l. 64-79), 129 punkte yra nustatyta, kad techninės priežiūros ir remonto dirbtuvės gali būti įrengtos garažuose, o pagal šių Nuostatų 130.5 punktą, transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto dirbtuvėse, be kita ko, turi būti įrengtos ir apžiūros duobės. Byloje nėra duomenų, kad šie Nuostatai yra nebegaliojantys ar pripažinti prieštaraujančiais įstatymų ar poįstatyminių teisės aktų nuostatoms ir panaikinti, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo R. Č. skundo teiginiai dėl netinkamai įrengtos apžiūros duobės yra nepagrįsti. Kaip matyti iš Nuostatų turinio, garažuose gali būti įrengtos techninės priežiūros ir remonto dirbtuvės, o tokiose dirbtuvėse privalomai turi būti įrengiamos apžiūros duobės. Nuostatai nenumato reikalavimo, kokiais nors ženklais pažymėti apžiūros duobės bortelius, išskyrus reikalavimą, kad duobė turėtų įrengtą apšvietimą, abiejuose galuose laiptelius arba kopėtėles, dangtį, kad žmogus neįkristų (Nuostatų 130.5 punktas). Pareiškėjas R. Č. nepateikė įrodymų, kad Valdyba šių reikalavimų nesilaikė, todėl skundo teiginiai dėl Valdybos pažeistų DSSĮ nuostatų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.
LVAT 2010-12-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1264/2010 nurodė, kad Statuto 40 straipsnyje numatytomis kompensacijomis pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais yra sureglamentuotas kompensavimas už padidėjusį pavojų gyvybei ar sveikatai. Pažymėjo, kad Statute numatytas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principas yra bendras visai vidaus tarnybos sistemai, kurią sudaro Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma (Statuto 3 str. 2 dalis). Vidaus tarnybos sistemos statutinės įstaigos įstatymų leidėjo joms pavestus uždavinius įgyvendina organizuodamos pareigūnų, kurie tarnauja atitinkamuose vidaus reikalų statutinių įstaigų struktūriniuose padaliniuose, tarnybą statutiniais pagrindais. Vidaus tarnybos sistemos statutinių įstaigų struktūrinių padalinių pareigūnų tarnybinės pareigos padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai prasme nėra lygiavertės. Todėl, sprendžiant dėl Statuto 40 str. 3 dalies taikymo, kiekvienas konkretus vidaus tarnybos pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo faktas turi būti įvertintas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimo ar nebuvimo kontekste būtent tomis tarnybos aplinkybėmis, kuriomis pareigūnas patyrė atitinkamą traumą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turi nustatymas aplinkybių, ar Profesinio parengimo normatyvo atlikimo metu R. Č. vykdė tarnybines pareigas, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir, ar yra priežastinis ryšys tarp R. Č. patirtų sužalojimų ir tarnybinių pareigų atlikimo.
Ginčui išspręsti aktualių materialinės teisės normų aiškinimą ir palyginamąją analizę iš esmės panašiose bylose jau yra pateikęs LVAT (2010-01-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010-02-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010). Nurodytuose procesiniuose sprendimuose LVAT pažymėjo, kad Statuto 40 str. 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 dalis) taikymo klausimą, yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu pareigūno pareigų vykdymu. LVAT pažymėjo, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra būdai atitikti Statuto 21 str. 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties ir būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas (neatsižvelgiant į jų konkretų būdą ir konkrečią sporto šaką) nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu vertintini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 dalis), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 str. 3 dalies taikymo prasme.
Atsižvelgiant į tai, kad LVAT formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 dalis), aukščiau nurodytuose LVAT procesiniuose sprendimuose pateiktų teisės aiškinimo taisyklių teismas laikosi ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Vadovaudamasis Statuto 21 str. 4 dalyje įtvirtintu reikalavimu pareigūnui nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties ir atsižvelgdamas į Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų ir darbuotojų profesinio parengimo normatyvus, patvirtintus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM direktoriaus 2006-01-16 įsakymu Nr. 1-26, teismas sutinka su Valdybos pozicija, kad R. Č. susižalojo Profesinio parengimo normatyvo vykdymo metu, privalomai tobulindamas savo, kaip pareigūno, profesinio pasirengimo, fizinio pasiruošimo ir tam tikrus ugniagesiui gelbėtojui būtinus turėti įgūdžius, todėl toks profesinio pasirengimo įgūdžių lavinimas nelaikytinas tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu.
Statuto 2 str. 8 dalyje yra pateikta nelaimingo atsitikimo tarnyboje ar susijusio su tarnyba sąvoka – tai įvykis tarnybos metu, įskaitant eismo įvykį tarnybos metu, įvykis pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, jei pareigūnas šios pertraukos metu yra tarnybos vietoje, arba su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu susijęs įvykis, kurio metu pareigūnas patiria rizikos veiksnio (cheminio, fizikinio, biologinio, fizinio arba ergonominio) ar kelių veiksnių poveikį, kurio padarinys yra pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas. Taigi, pareiškėjo R. Č. sužalojimo Profesinio parengimo normatyvo vykdymo metu atvejis pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje.
Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus bei išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad R. Č. susižalojo tarnybos metu, tačiau jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 str. 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga siųsti pareigūną į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir Statuto 40 str. 3 dalyje numatytai kompensacijai mokėti, todėl pareiškėjo R. Č. skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo R. Č. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Arūnas Kaminskas