Administracinė byla Nr. eI2-1562-1047/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27317-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
dalyvaujant pareiškėjui R. K.,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Večislavui Burneikai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinės atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. apie 22.40 val. netoli prekybos centro „Mandarinas“ buvo užpultas dviejų nepažįstamų vaikinų, sumuštas ir iš jo atimti dveji akiniai. Užpuolikams pasišalinus pareiškėjas telefonu paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir paprašė pagalbos. Po kurios laiko atvyko policijos pareigūnai, kurie nebandė aiškintis įvykio aplinkybių, nuvežė pareiškėją į nakvynės namus „Sala“. Ten atsisakė pareiškėją priimti, nes, anot pareiškėjo, jis buvo visiškai blaivus. Išeinant iš nakvynės namų pareigūnai surakino pareiškėją antrankiais, prieš jį panaudojo elektros šoką, spardė kojomis, įmetė į policijos automobilį. Automobilyje pareiškėjui pasidarė bloga, jį ištiko epilepsijos priepuolis. Pareiškėjas buvo nuvežtas į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Komisariatas), kur pareigūnai parbloškė pareiškėją ant grindų, spyrė koja į galvą ir taip praskėlė antakį. Tada buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri pareiškėją nuvežė į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Ten pareiškėjui buvo nustatyti sužalojimai, susiūtas antakis, paskirtas gydymas. Po to pareiškėjas labai blogai jautėsi, stipriai skaudėjo galvą, buvo sumuštos ir nubrozdintos kitos kūno vietos. 2017 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių, kur jį apžiūrėjo, nustatė sužalojimus, surašė Specialisto išvadą Nr. G 2623/2017 (01).
Paaiškino, kad su policija santykiai konfliktiški, nes gyvena vietoje, kur policija atvyksta dažnai, į konfliktus ne savo valia patenka ir pareiškėjas. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai ne visada elgiasi tinkamai, pareiškėjas dėl to rašo skundus, dėl tokio elgesio sulaukia neigiamos pareigūnų reakcijos ir grasinimų susidoroti. Pareiškėjas teigia, kad policijos pareigūnai jį dažnai sulaiko be jokio pagrindo ir nepagrįstai kuo nors kaltina.
Nurodė, kad 2017 m. liepos 10 d. VšĮ Centro poliklinika išdavė pareiškėjui medicinos dokumentą, kuriame rekomenduojama vengti streso ir nenaudoti elektros šoko. Patrulių rinktinės vadas 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad rinktinės patruliai yra informuoti apie minėtas gydytojo rekomendacijas.
Pareiškėjas teigia, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. policijos patrulių E. M. ir M. L. prieš jį panaudotos prievartos priemonės buvo perteklinės ir neadekvačios. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai apkaltino jį pasipriešinimu pareigūnams ir jų teisėtų nurodymų nevykdymu, tačiau pareiškėjas taip nesielgė. Jis siekė išsiaiškinti, už ką yra sulaikytas, norėjo išsakyti savo pasipiktinimą, jog pareigūnai nesistengia jam padėti. Pabrėžia, kad jo neblaivumas nebuvo nustatytas. Taigi pareiškėjas teigia, kad pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė elektros šoko prietaiso Taser X 130052 TF ir kovinės savigynos veiksmų panaudojimu be teisėto pagrindo prieš pareiškėją. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai žinojo gydytojo rekomendaciją nenaudoti elektros šoko prieš pareiškėją. Taip pareigūnai neatliko savo pareigos – neatliko prieš pareiškėją nuskalstamą veiką atlikusių asmenų paieškos vietoje ir kitų būtinųjų veiksmų, siekiant išsiaiškinti nusikaltimą.
Dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Komisariato Imuniteto skyriuje buvo atliktas patikrinimas, 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė žalą – įvairius sužalojimus, kentė didelį skausmą, ilgai gydėsi. Taip pat patyrė didelį pažeminimą, buvo mušamas, kaip nusikaltėlis sulaikytas, surakintas antrankiais.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo ieškinį su juo nesutiko ir prašė atmesti.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti. Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 (toliau – ir Instrukcija), 52 punktas nustato, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu ir kitais teisės aktais, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir sulaikydami bei pristatydami į policijos įstaigą asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, policijos patruliai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti prievartą ar specialiąsias policijos priemones.
Nurodė, kad pareigūnų neteisėta veika gali būti nustatoma konstatuojant tarnybinį nusižengimą.
Pabrėžė, kad civilinė atsakomybė galima tik esant civilinės atsakomybės sąlygoms, įtvirtintoms Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Neturtinė žala nepreziumuojama, ji turi būti įrodyta.
Paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kurią sieja su neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais, vykdant įstatymų nustatytas funkcijas viešojo administravimo srityje (Policijos įstatymo 6 straipsnis). Tokie ginčai nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
2019 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas persiuntė bylą pagal pareiškėjo R. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė proceso šalis: pareiškėją – R. K., atsakovą – Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą pareiškėjo ieškinys laikytinas skundu.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad buvo blaivus, policija atvyko per valandą, įvykio vietoje buvo liudininkas užsienietis, kuris kalbėjo užsienio kalba, bet pareigūnai jo neapklausė. Į teismo klausimą, kaip susikalbėjo su užsieniečiu, atsakė, kad nesuprato jo kalbos, bet iš gestų suprato, kad jis viską matė, nori paaiškinti policijai. Patvirtino, kad dėl užpuolimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Paaiškino, kad antakį prakirto komisariate. Į teismo klausimą atsakė, kad pareigūnams nesipriešino, sakė, kad jie privalo padėti, yra davę priesaiką. Vežamas iš Salos automobilyje prarado sąmonę, atsibudo komisariate kraujo klane, antakis jau buvo prakirstas. Į teismo klausimą atsakė, kad apie policijos pareigūnų veiksmus Komisariate jam papasakojo kitas ten buvęs asmuo, kuris viską matė ir pareiškėją susirado vėliau, jo nepažįsta, vardo, pavardės nurodyti negali. Į teismo klausimą, kokius neteisėtus veiksmus pareigūnai atliko, atsakė, kad prie Salos lauke panaudojo tazerį, fizinį smurtą – kovinius veiksmus ir tyčiojosi (vadino beraščiu, invalidu, necenzūriniais žodžiais, žadėjo nuvaryti į kapus už viešinimą ir t.t.); Komisariate prakirto antakį, tyčiojosi; per visą laiką nepadėjo, diskriminavo kaip neįgalų, neieškojo kaltininkų. Tiksliai neatsimena, nes serga traumine epilepsija. Į teismo klausimą, kaip atskirti, kokius sužalojimus padarė užpuolikai ir kokius, anot pareiškėjo, pareigūnai, atsakė, kad prakirto antakį, smūgiavo į pilvą, nugarą, smaugė, spardė, visą kūną sužalojo su kumščiais, koja spardė, buvo pjautinė žaizda. Tiksliai neprisimena. Po Salos pareigūnai jį išsivedė į lauką, pradėjo naudoti fizinį smurtą, spardė, laužė rankas, neturėjo jėgų, pareiškėjas sakė pareigūnams, kad reikia sportuoti, jei neturi jėgų užlaužti rankas ir uždėti antrankius. Pareigūnai jam sakė, kad žino, kad negalima tazerio naudoti. Apie gydytojų rekomendacijas nenaudoti tazerio jis informavo Komisariatą, gavo oficialų raštą, kad pareigūnai susipažino. Visus dokumentus pateikė į bylą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad patruliai vykdo budėtojo nurodymus, jie tik atlieka savo pareigas, veikia tik pagal instrukcijas. Nebuvo nurodymo ieškoti, tai ir neieškojo. Budėtojų dalyje yra filmuojama, neteisėtų veiksmų nebuvo, Imuniteto tarnyba tikrino. Policijos pareigūnai nežinojo apie tazerio nenaudojimą pareiškėjo atžvilgiu. Iš neblaivaus paaiškinimų imti negalima, todėl laikomas, kol išsiblaivo. Sala atsisakė priimi, nes atsisakė tikrintis neblaivumą. Pareiškėjo sužalojimus pripažįsta, tačiau neigia, kad antakį prakirto policija. Patalpos stebimos, negali atsakyti, kur yra įrašai.
Teismas
konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. apie 22.40 val. gautas pranešimas, kad R. K. sužalotas peiliu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą lapas 78). Į įvykio vietą nuvyko policijos pareigūnai E. M. ir M. L.. Atvykus policijos pareigūnams įvykio vietoje buvo greitosios medicinos pagalbos brigada. Pareigūnai pareiškėją nuvežė į nakvynės namus „Sala“. Nakvynės namų darbuotojai atsisakė priimti pareiškėją. 2017 m. rugpjūčio 10 d. apie 0.01 val. pareiškėjas buvo pristatytas į Komisariatą (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą lapai 77, 79). Į komisariatą du kartus iškviesta greitosios medicinos pagalbos brigada.
2017 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjui už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 1 dalies ir 506 straipsnio 4 dalies pažeidimą surašytas administracinių nusižengimų protokolas Nr.10ANP-112512529-17 (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą lapai 40–41), kuriame nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme bus nagrinėjama administracinio nusižengimo byla.
Iš LITEKO duomenų sistemos nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. A18-4676-716/2017 R. K. už teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalyje, skyrė 90 eurų dydžio baudą, už 506 straipsnio 4 dalyje nustatytus pažeidimus skyrė 120 eurų dydžio baudą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsnio 2 dalimi, R. K. paskirtas nuobaudas Vilniaus miesto apylinkės teismas subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę administracinę nuobaudą – 120 eurų dydžio baudą. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 22 d. neskundžiama nutartimi administracinių teisės nusižengimų byloje Nr. AN2-198-256/2017 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimą paliko nepakeistą.
2017 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Pirmojo policijos komisariato 2-ajame veiklos skyriuje pareiškėjas buvo apklaustas kaip liudytojas dėl jo sumušimo, atimtų daiktų.
2017 m. rugpjūčio 11 d. dėl pareiškėjo sumušimo, atimtų daiktų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 d. (bylos Nr. 01-1-40909-17).
2017 m. rugpjūčio 11 d. R. K. pateikė pareiškimą Komisariatui, kad 2017 m. rugpjūčio 9–10 d. policijos pareigūnai pažeidė teisės aktus, nesuteikė jam pagalbos, tyčiojosi, nuvežė į nakvynės namus „Sala“, sudavė jam smūgius, panaudojo elektros šoką, numetė ant grindų, spyrė, nurodė klaidingą įvykio adresą, prašė imtis griežtų priemonių.
2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas pateikė analogišką prašymą, pridėjo dokumentus apie sveikatą.
2017 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas pateikė analogišką skundą Vilniaus apygardos prokuratūrai, kurį pastaroji persiuntė Komisariatui.
2017 m. rugpjūčio 25 d. Komisariato Vidaus tyrimų skyrius surašė tarnybinį pranešimą „Dėl R. K. pareiškime nurodytos informacijos patikslinimo rezultatų“, kuriuo nutarė informacijos patikslinimą baigti, tarnybinių patikrinimų nepradėti.
2017 m. rugsėjo 8 d. Komisariato Imuniteto skyrius priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalies (piktnaudžiavimas) ir 229 straipsnio (tarnybos pareigų neatlikimas). Šis nutarimas įsiteisėjo.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Pažymėtina, kad dėl policijos pareigūnų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu Komisariato Imuniteto skyrius atliko tyrimą nusprendė ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamų veikų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas) nepradėti, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitiko tyrimo metu surinktų ir gautų faktinių duomenų. 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad remiamasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 įsakymu I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jo registravimo tvarkos 47 punktu, kuris skelbia, kad, jei pareiškėjo skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti požymiai veikos, kurią pareiškėjas klaidingai vertina kaip nusikalstamą, nurodyta veika neatitinka visų būtinų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių ar išdėstyti deklaratyvaus turinio teiginiai, grindžiami ne faktiniais duomenimis, bet samprotavimais ar prielaidomis, sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnyje nustatyta tvarka ir vienu ar keliais BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galėjo būti skundžiamas, tačiau pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais jo neskundė, nutarimas įsiteisėjo.
Teismas nagrinėjamoje byloje vertina konkrečius pareiškėjo nurodytus pareigūnų atliktus veiksmus. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai neteisėtai prieš jį naudojo elektros šoko įtaisą, kovinių imtynių veiksmus prie nakvynės namų „Sala“ ir kovinių imtynių veiksmus Komisariate.
Byloje nėra ginčo, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. prie nakvynės namų „Sala“ filialo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 23.46 iki 23.51 val. prieš pareiškėją policijos pareigūnai naudojo elektros šoko įtaisą, kovinių imtynių veiksmus.
Policijos veiklos įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad policijos pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą. Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.
Policijos veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti šiais atvejais: 1) saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai; 2) kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi); 3) atremdamas kėsinimąsi į šaunamąjį ginklą, sprogmenis, specialiąsias priemones, ryšio priemones ir siekdamas šiuos objektus susigrąžinti; 4) atremdamas statinių (įskaitant patalpas), transporto priemonių ar kito turto, teritorijų užpuolimus arba šiuos užimtus objektus išlaisvindamas; 5) patekdamas į teritorijas, patalpas ar transporto priemones per kratą ar poėmį arba kai turimais duomenimis jose gali būti laikomi įkaitai arba slėptis asmenys, galimai padarę administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas; 6) stabdydamas transporto priemonę, laivą ar orlaivį (tarnybinio būtinumo atvejais); 7) užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms.
Įsiteisėjusiu 2017 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18-4676-716/2017 konstatuota, kad R. K. savo veiksmais atliko neteisėtas veikas ir yra kaltas dėl to, kad prie nakvynės namų „Sala“ keikėsi necenzūriniais žodžiais, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, pareigūnams nepakluso, elgėsi agresyviai, lipti į tarnybinį automobilį atsisakė. Vilniaus miesto apylinkės teismas šalino kaip pažeidimo veikos aplinkybę tai, kad R. K. rankomis bandė suduoti pareigūnams, nes tai liko nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais. Teismas nustatė faktą, kad R. K. bandė spirti pareigūnui.
Teismas, remdamasis šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad situacija 2017 m. rugpjūčio 8 d. prie nakvynės namų „Sala“ atitiko Policijos veiklos įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatytus kriterijus – pareigūnai saugojosi nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai ir pareiškėjas vengė vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus, todėl pareigūnai, siekdami priversti asmenį paklusti, turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą. Sprendžiant dėl panaudotos fizinės prievartos proporcingumo teismas atsižvelgia į konkrečias priemones (antrankiai ir kovinių imtynių veiksmai), į pareiškėjo elgesį (elgėsi agresyviai, atsisakė sėstis į tarnybinį automobilį, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, pareigūnams nepakluso, buvo įspėtas, kad bus panaudotos priemonės, keikėsi, bandė spirti pareigūnui) ir pareiškėjui padarytus sužalojimus (poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, nustatyti iš Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančių medicininių dokumentų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. G 2623/2017 (01), į panaudotų prievartos priemonių galimas sukelti pasekmes, daro išvadą, kad antrankių ir kovinių imtynių veiksmų panaudojimas buvo proporcingas ir atitiko teisės aktų reikalavimus.
Elektros šoko įtaiso naudojimas yra reglamentuotas Specialiųjų priemonių panaudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1162 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 3.1 papunktyje nurodyta, kad pavojų keliantis asmuo – asmuo, padaręs ar galbūt padaręs teisės pažeidimą ir (ar) nevykdantis pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų ir savo aktyviais veiksmais ar turimais daiktais akivaizdžiai ir realiai keliantis pavojų pareigūno ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, turtui. Aprašo 3.2. papunktyje nustatyta, kad pavojaus nekeliantis asmuo – asmuo, padaręs ar galbūt padaręs teisės pažeidimą, nevykdantis pareigūno teisėtų nurodymų ar reikalavimų ir pasyviais veiksmais (arba neveikimu) besipriešinantis sulaikymui ar vengiantis pareigūno veiksmų arba nuo jų išsisukinėjantis, tačiau tokiais savo veiksmais nekeliantis pavojaus pareigūno ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, turtui. 2017 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A18-4676-716/2017 konstatuota, kad nenustatyta, kad R. K. rankomis bandė suduoti pareigūnams, nes tai liko nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais, tačiau konstatuota, kad pareiškėjas buvo agresyvus, bandė spirti pareigūnui. Taigi pareiškėjas savo veiksmais kėlė pavojų pareigūno gyvybei ar sveikatai, vadinasi, jis buvo pavojų keliantis asmuo. Elektros šoko įtaisas gali būti panaudotas prieš pavojų keliantį asmenį jo sulaikymo metu (Aprašo 12.4.1 papunktis) ar kai toks asmuo priešinasi (Aprašo 12.4.4 papunktis). Sprendžiant dėl elektros šoko įtaiso panaudojimo proporcingumo teismas atsižvelgia į konkrečią priemonę (elektros šoko įtaisas), į pareiškėjo elgesį (elgėsi agresyviai, atsisakė sėstis į tarnybinį automobilį, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, pareigūnams nepakluso, buvo įspėtas, kad bus panaudotos priemonės, keikėsi, bandė įspirti pareigūnui), pareiškėjui padarytus sužalojimus (poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, nustatyti iš Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančių medicininių dokumentų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. G 2623/2017 (01), į panaudotų prievartos priemonių galimas sukelti pasekmes. Teismas daro išvadą, kad elektros šoko įtaiso panaudojimas buvo proporcingas ir atitiko teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai neteisėtai naudojo elektros šoko įtaisą, nes 2017 m. liepos 10 d. šeimos gydytoja yra jam rekomendavusi vengti streso, nenaudoti elektros šoko (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą lapas 8), o pareiškėjas šią gydytojos rekomendaciją yra persiuntęs policijai, gavęs policijos 2017 m. liepos 19 d. raštą, kad informacija gauta, 2019 m. rugsėjo 18 d. raštą, kad Komisariato Patrulių rinktinės pareigūnai yra informuoti apie gydytojo rekomendaciją vengti streso bei elektros šoko įtaiso naudojimo. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų šiuo aspektu atmeta. Teisės aktai nustato griežtus kriterijus, kuriais vadovaujantis turi būti naudojama specialioji priemonė elektros šoko įtaisas, priskiriamas D kategorijos ginklams (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnis). Teisės aktai nenustato pareigos policijos pareigūnams vesti asmenų, prieš kuriuos rekomenduojama nenaudoti elektros šoko įtaiso, apskaitos, registro. Visiems asmenims galioja teisės aktai, reglamentuojantys elektros šoko įtaiso naudojimo taisykles, kurie kartu su protingumo kriterijumi – bendruoju teisės principu, proporcingumo kriterijumi yra pakankami vertinant, ar elektros šoko įtaisas buvo panaudotas teisėtai. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų pareigūnų veiksmų.
Pareiškėjas teigia, kad policijos pareigūnai naudojo kovinių imtynių veiksmus Komisariate ir prakirto jam antakį. Policijos pareigūno E. M. 2017 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime, policijos pareigūno M. L. 2017 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas Komisariate elgėsi agresyviai, į reikalavimus nusiraminti nereagavo, bandė įspirti E. M., nesilaikė saugaus atstumo, todėl buvo pargriautas ant žemės, tada susitrenkė galvą, prasikirto antakį. Policijos pareigūno J. D. 2017 m. rugpjūčio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas buvo labai agresyvus, bandė įspirti E. M., todėl buvo pargriautas ant žemės, trenkėsi galva į žemę ir prasikirto antakį. Taigi pareiškėjo ir policijos pareigūnų pateiktos įvykių versijos skiriasi. 2017 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. K. pareiškime nurodytos informacijos patikslinimo rezultatų“ (Medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą 102 lapas) nurodyta, kad iš Komisariato Vilniaus miesto 1-ojo komisariato vaizdo kamerų vaizdo ir garso įrašo nustatyta, kad R. K. buvo pristatytas surakintas antrankiais (rankos už nugaros). Priėjęs prie pareigūno klausinėjo, už ką jį mušė, pareigūnas paprašė atsitraukti, palaikyti atstumą, pareiškėjas bandė įspirti pareigūnui. Pareigūnas paprašė atsitraukti nuo jo ir atstūmė R. K. nuo savęs. R. K. bandė pastumti pareigūną. R. K. buvo prašomas ramiai atsistoti prie sienos, tačiau priešinosi, bandė ištrūkti ir buvo pragriautas ant grindų. R. K. pasisukus ant šono ant grindų buvo dėmė, panaši į kraujo, jo veidas iš dešinės pusės – galimai kruvinas. R. K. atsistojo, klausė, už ką ir kodėl jį žudo, pradėjo agresyviai elgtis ir vėl buvo pargriautas ant grindų. Į Komisariatą iškviesti medikai, po apžiūros pareiškėjas į ligoninę nevyko. Į ligoninę išvyko su kita vėliau atvykusia medikų brigada. Analogiškos aplinkybės nustatytos 2017 m. rugsėjo 8 d. Komisariato Imuniteto skyriaus nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio pareiškėjas neskundė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais ir kuris įsiteisėjo. Teismas vadovaujasi policijos pareigūnų paaiškinimais, 2017 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl R. K. pareiškime nurodytos informacijos patikslinimo rezultatų“, 2017 m. rugsėjo 8 d. Komisariato Imuniteto skyriaus nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei atmeta pareiškėjo pasakojimą kaip nepatikimą, nenuoseklų, prieštaringą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pasakojo, kad panaudojus elektros šoko įtaisą policijos automobilyje jis vėmė, vėliau pasakojo, kad, panaudojus elektros šoko įtaisą, jis prarado sąmonę, atsipeikėjo policijos komisariate kraujo klane, o apie policijos neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją jam papasakojo kitas asmuo tuo metu buvęs Komisariate, kurio vardo ir pavardės pareiškėjas nežino, nurodyti negali. Kartą atsakydamas į teismo klausimus nurodė, kad pareigūnai jį smaugė. Pareiškėjas savo skunduose mini, kad policijos laukė valandą, tačiau iš duomenų sistemų matyti, kad pareiškėjo skambutis buvo 22.49 val., policijos ekipažas atvyko 22.55 val. Taip pat pareiškėjas nuolat kartojo, kad tiksliai neprisimena.
Taigi teismas daro išvadą, kad situacija 2017 m. rugpjūčio 9 d. Komisariate atitiko Policijos veiklos įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatytus kriterijus – pareigūnai saugojosi nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai ir pareiškėjas vengė vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus, todėl pareigūnai, siekdami priversti asmenį paklusti, turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą. Sprendžiant dėl panaudotos fizinės prievartos proporcingumo teismas atsižvelgia į konkrečias priemones (kovinių imtynių veiksmai, pastūmė, 2 kartus pargriovė ant žemės), į pareiškėjo elgesį (elgėsi agresyviai, atsisakė atsitraukti, palaikyti atstumą, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, pareigūnams nepakluso, buvo įspėtas, kad bus panaudotos priemonės, keikėsi, bandė spirti pareigūnui, bandė pastumti) ir pareiškėjui padarytus sužalojimus (poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, muštinė žaizda dešinio antakio srityje, nustatyti iš Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą esančių medicininių dokumentų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. G 2623/2017 (01), į panaudotų prievartos priemonių galimas sukelti pasekmes, daro išvadą, kad kovinių imtynių veiksmų panaudojimas buvo proporcingas ir atitiko teisės aktų reikalavimus.
Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad prievarta – policijos veiklos metodas, kuriuo siekiama įgyvendinti policijai pavestus uždavinius ir kuris taikomas, kai nevykdomi policijos reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus. Pareigūnas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali naudoti psichinę ar (ar) fizinę prievartą. Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis nustato, kad psichinė prievarta – įspėjimas apie ketinimą naudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą arba sprogmenis. Psichinei prievartai prilyginamas specialiosios priemonės ar šaunamojo ginklo parengimas prireikus naudoti. Nustatyta, kad pareigūnai prieš pareiškėją naudojo psichinę prievartą – įspėjo apie galimą fizinės privartos ar specialiųjų priemonių naudojimą tiek prie nakvynės namų „Sala“, tiek Komisariate.
Policijos veiklos įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad psichinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti šio straipsnio 3 (tada, kai turi teisę naudoti fizinę prievartą), 4 (tada, kai pareigūnas turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones) dalyse arba šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje (tada, kai turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis) nurodytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareigūnai turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą, taigi teisėtas yra ir psichinės prievartos panaudojimas. Atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį, pavojų pareigūnams, sukeltas pasekmes darytina išvada, kad psichinės prievartos panaudojimas buvo proporcinga priemonė.
Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai prieš jį naudojo psichologinį smurtą – tyčiojosi, vadino ji invalidu, beraščiu, necenzūriniais žodžiais, grasino atkeršyti už skundus, diskriminavo kaip neįgalų. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip neįrodytus. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius. Priešingai – byloje nustatyta, kad pareiškėjas keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius.
Pareiškėjas teigia, kad dingo vaizdo įrašai, kurie neginčijamai patvirtintų pareiškėjo žodžius. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta, nes 2017 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A18-4676-716/2017 buvo išanalizuota filmuota vaizdo medžiaga prie Vilniaus miesto nakvynės namų „Sala“ filialo, 2017 m. rugpjūčio 25 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. K. pareiškime nurodytos informacijos patikslinimo rezultatų“ nurodyta, kad buvo susipažinta su automobilio registratoriumi užfiksuotais vaizdo įrašais, nustatyta, kad pro šalį važiavo kitas tarnybinis automobilis, susipažinta su nakvynės namų „Sala“ pateiktais vaizdo įrašais, su Komisariato 1-ajame policijos komisariate įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotais vaizdais ir garso įrašais. Taigi Komisariatas ir Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjo situaciją detaliai išanalizavo, ištyrė ir įvertino visi įrodymus, įskaitant vaizdo ir garso įrašus.
Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai neatliko savo pareigų (nesekė karštais nusikalstamos veikos pėdsakais, neapklausė liudytojų, nesurado kaltininkų, jam nepadėjo). Teismas atmeta šiuos pareiškėjo argumentus kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms. 2017 m. rugpjūčio 9 d. 22 val. 49 min buvo gautas pareiškėjo skambutis, policijos pareigūnai išsiųsti 22 val. 53 min., į įvykio vietą atvyko 22 val. 55 min. Įvykio vietoje asmenį apžiūrėjo GMP 0853 brigada: pareiškėjo ranka ir koja buvo apibraižyta, jokių durtinių ar pjautinių žaizdų nepastebėta. Policijos pareigūno E. M. 2017 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime, policijos pareigūno M. L. 2017 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad pareiškėjas pradėjo aiškinti, jog nieko neatsimena, kur ir kas jį užpuolė nežino. Pareigūnai, gavę budėtojo nurodymą nuvežė pareiškėją į nakvynės namus „Sala“, po to į Komisariatą. 2017 m. rugpjūčio 10 d. policijos pareigūnai iš Komisariato du kartus pareiškėjui kvietė greitąją pagalbą. Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-69715-17 pateiktas 2017 m. rugpjūčio 10 d. Komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus Protokolas-pareiškimas, pagal kurį R. K. pranešė apie 2017 m. rugpjūčio 9–10 d. įvykius. 2017 m. rugpjūčio 17 d. Komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato veiklos skyrius pareiškėjui pranešė, kad dėl 2017 m. rugpjūčio 9 d. įvykių pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Taigi šie įvykiai patvirtina, kad pareigūnai užfiksavo pareiškėjo pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką, pradėjo ikiteisminį tyrimą, jokių neteisėtų veiksmų šiuo aspektu neatliko.
Taigi apibendrinant nagrinėjamoje byloje teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytus policijos pareigūnų veiksmus ir remdamasis kitų kompetentingų institucijų įsiteisėjusiais sprendimais ir tyrimais dėl minėtų veiksmų, nenustatė neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų.
Teismas prašymą atlyginti neturtinę žalą atmeta, nes prievolės atlyginti patirtą neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos būtinų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė jokių neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Beata Martišienė