Administracinė byla Nr. A-2753-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00136-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio beržas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio beržas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pajūrio beržas“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. FR06882-513 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 69-147.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. FR06882-513 patvirtino 2014 m. gegužės 29 patikrinimo aktą Nr. FR0680-414 bei nurodė sumokėti 43 135 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), apskaičiavo 41 691,28 Lt PVM delspinigių ir skyrė 4 314 Lt PVM baudą, taip pat atleido nuo 39 032,68 PVM delspinigių. Pareiškėjas paaiškino, kad savo pagrindinę veiklą vykdė perparduodamas nusipirktą medieną. Su kai kuriais tiekėjais buvo sudaromos sutartys, su kitais buvo žodiniai sandoriai susitariant pirkti produkciją ir sandorį įforminti išrašant PVM sąskaitą faktūrą. Žodinio susitarimo pagrindu medienos tiekėjams mokėdavo grynais pinigais arba bankiniu pavedimu. Teigė, kad UAB „Silver Tool“ ir pareiškėjas galėjo žodžiu susitarti kitaip, keisti sutarties sąlygas – atsiskaitymo būdus bei kitas aplinkybes nei buvo numatyta jų pačių sutartyje. Pasak pareiškėjo, UAB „Pajūrio beržas“ neturi licencijų bei nėra transporto įmonė, kuriai taikytinas Kelių transporto kodeksas. Pareiškėjas nėra vežėjas, o tik prekių pardavėjas. Medienos vežimo paslaugas atlikdavo įmonės, atitinkančios įstatymo nustatytas reikalavimus. Įmonės, turėdamos savo važtaraščius, perveždavo medieną iš tiekėjo „UAB Silver Tool“ į pirkėjo nurodytą vietą. Pastaroji bendrovė medieną įsigydavo pagal sąskaitas-faktūras. Medienos perdavimo faktu ir įsigijimu buvo laikoma UAB „Silver Tool“ išrašyta sąskaita-faktūra, kurią įteikdavo pareiškėjo atstovui. Tada pareiškėjas susirasdavo transporto įmonę, kuri turėdavo savo krovinio važtaraštį ir perveždavo medieną pirkėjui. Pažymėjo, kad, jei krovinio važtaraščiuose siuntėja būtų nurodoma UAB „Silver Tool“, būtų atskleista, iš kur perkama mediena. Tokiu atveju būtų prarandamas klientas, kuris galėtų tiesiogiai kreiptis į medienos tiekėją. Pasak pareiškėjo, sutartys su visomis medienos tiekimo įmonėmis buvo vienodos. Atsižvelgiant į kiekvienos įmonės prašymus bei žodinius susitarimus, bendradarbiavo ne tik rašytiniu, bet ir žodiniu dviejų šalių susitarimo pagrindu. Pabrėžė, kad neturi teisinių galimybių reguliuoti kitų įmonių veiklą bei priversti jos vadovus mokėti mokesčius. Pareiškėjo teigimu, tai, kad UAB „Silver Tool“ direktorius M. K. galėjo užsiimti neteisėta veikla ar nemokėti valstybei privalomų mokesčių, negali būti pagrindas teigti, kad pareiškėjas nenusipirko iš jų medienos ar turėjo žinoti apie UAB „Silver Tool“ lėšų judėjimus, todėl nepagrįsta teigti, kad pareiškėjas veikė neapdairiai. Atkreipė dėmesį, kad VĮ „Registrų centras“ taip pat nesukėlė įtarimų, kad buvo įregistruojami UAB „Silver Tool“ direktoriais asocialūs, gyvenamosios vietos neturintys asmenys. Tyrimo metu nustačius, kad UAB „Silver Tool“ oficialiai neįformino medienos pirkimo faktų ar kitų įrengimų, nereiškia, kad realiai tokios veiklos nevykdė ir medienos pareiškėjui nepardavė pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. 2014 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-414 buvo nurodyta, kad važtaraščiuose medienos siuntėju buvo nurodyta UAB „Pajūrio beržas“, o gavėja – AB „Klaipėdos mediena“. Apie medienos tiekėją buvo konfidenciali-komercinė paslaptis, todėl negalėjo būti atskleista medienos pirkėjui AB „Klaipėdos mediena“. Pareiškėjas taip pat negalėjo sužinoti bei disponuoti informacija, kuri atskleistų, kad UAB „Sagitta“ yra neatlikusi savo mokestinių prievolių ar žada jų neatlikti. Mokėjimai už įsigytą medieną buvo atlikti bankiniais pavedimais, o klientui pageidaujant išmokami grynais pinigais, pasiimant medieną. Tai kad UAB „Sagitta“ direktorė, neįsitikinusi sandorių egzistavimu ir, elgdamasi neapdairiai, pasirašė visus jai teikiamus dokumentus bei pasitikėjo savo darbuotojais, kurie galėjo dirbti legaliai ar nelegaliai, nesudaro pagrindo teigti, kad medienos pardavimas neįvyko. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Pajūrio beržas“ direktorius neturėjo įtarimų apie tariamai nelegaliai ar neteisėtai vykdomą UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ar UAB „Sagitta“ veiklą, nes, patikrinus viešai prieinamus duomenis, įmonės buvo veikiančios ir nebuvo įtarimų keliančių pastabų. UAB „Pajūrio beržas“ apskaičiuotas papildomas PVM mokestis paremtas subjektyvia mokesčių administratoriaus specialisto nuomone, grįsta prielaidomis bei nebaigta tirti ikiteismine Finansinių nusikaltimo tyrimo tarnybos surinkta medžiaga. Byloje nėra pagrįstu įrodymų, kad UAB „Pajūrio beržas“ turėjo ar galėjo sužinoti apie minėtų bendrovių neteisėtus bei nelegalius darbuotojus, jų vykdomą neteisėtą veiklą. Pabrėžia, kad Kauno apygardos prokuratūra baudžiamojoje byloje Nr. 06-1- 01024-06 nutraukė ikiteisminį tyrimą UAB „Pajūrio beržas“ direktoriaus K. K. atžvilgiu dėl UAB „RG Service“ medienos pirkimo pardavimo fiktyvių dokumentų panaudojimo ir kitokių faktų.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas pagal PVM sąskaitas-faktūras apskaitė iš UAB „Silver Tool“ (13 919,19 Lt PVM), UAB „RG service“ (22 493,14 Lt PVM) ir UAB „Sagitta“ (6 722,27 Lt PVM) medienos rąstų įsigijimą ir PVM sumas įtraukė į PVM atskaitą. UAB „Pajūrio beržas“ įsigijo medieną ne iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir apmokėjo už prekes ne tiems asmenims, kurie buvo nurodyti apskaitos dokumentuose. Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, konstatuota, kad UAB „Silver Tool“, UAB „RG service“ ir UAB „Sagitta“ vardu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros negali būti laikomos patvirtinančiomis jose nurodytų ūkinių operacijų turinį, todėl jos laikomos neturinčiomis juridinės galios. Pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes, prieš įsigydamas prekes iš minėtų pardavėjų, neatliko jokių veiksmų, susijusių su asmenų, atstovavusių UAB „Silver Tool“, UAB „RG service“ ir UAB „Sagitta“, identifikavimu, nepateikė krovinio gabenimo važtaraščių, dalį mokėjimų atliko grynais pinigais. Patikrinimo metu pareiškėjas krovinio važtaraščių, kuriuose būtų nurodyti medienos siuntėjai, medienos pakrovimo vieta, nepateikė. Be išrašytų UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“ vardu PVM sąskaitų-faktūrų, pareiškėjas patikrinimui nepateikė jokių kitų dokumentų, patvirtinančių iš šių bendrovių medienos perdavimo pareiškėjai faktą. Pareiškėjas, siekdamas išvengti galimų neigiamų pasekmių, susijusių su netinkamu mokestinių prievolių vykdymu, neįsitikino būsimo verslo partnerio patikimumu, neprašė pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo darbinius santykius su būsimu verslo partneriu, nepasiteiravo apie buveinę, nepasidomėjo, ar būsimas partneris turi materialinių resursų paslaugoms atlikti, t. y. visiškai nesidomėjo savo būsimais verslo kontrahentais. Pasak atsakovo, pagal pareiškėjo vardu išrašytus krovinio važtaraščius negalima nustatyti, iš kokio medienos tiekėjo ir iš kokios medienos pakrovimo vietos pastaroji buvo pervežta. Pažymėjo, kad nepateikti kiti dokumentai, pagrindžiantys medienos pakrovimo faktą iš medienos tiekėjo. Patikrinimo metu pagal Sodros duomenis nustatyta, kad UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“ sandorių su pareiškėju sudarymo laikotarpiu dirbo tik formaliai vadovaujančias pareigas užimantys asmenys (direktoriai), o vienoje įmonėje tik formaliai surašyti darbuotojai. Pagal patikrinimo metu surinktą medžiagą, minėti asmenys įmonės veikloje nedalyvavo, pareiškėjo atstovai su jais negalėjo bendrauti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Pajūrio beržas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad patikrinimo akte Klaipėdos AVMI pažymėjo, jo UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“ vardu 2005–2006 m. išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatspindi jose nurodytų ūkinių operacijų turinio, nes ginčo sąskaitose faktūrose nurodytų prekių pirkimas buvo vykdomas iš kitų, nenustatytų tiekėjų. Klaipėdos AVMI 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. FR0682-513 patvirtintas 2014 m. gegužės 29 d. patikrinimo aktas ir jame apskaičiuota 43 135 Lt PVM nepriemoka, taip pat apskaičiuota 41 691 Lt PVM delspinigių. Atsižvelgus į tai, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014- m. balandžio 14 d., pareiškėjas atleistas nuo už šį laikotarpį apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ribojimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos iš esmės įvyko. Tačiau mokesčių administratorius savo sprendimuose padarė išvadą, kad prekės (mediena) buvo įsigytos ne iš sąskaitose faktūrose nurodytų, o iš nenustatytų asmenų. Iš byloje esančių įrodymų ir skundžiamuose sprendimuose nurodytų motyvų teismas nustatė, kad mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino vieną iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų ir teisę į PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjo žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis, įsigydamas ginčo sąskaitose nurodytą medieną, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Pažymėjo, kad byloje neabejotinai įrodyta viena iš dviejų kumuliatyvių sąlygų, paneigiančių pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, t. y. tai, jog paslaugų teikėjai sukčiavo PVM, nes neatliko ginčo apskaitos dokumentuose įformintų ūkinių operacijų. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad UAB „Pajūrio beržas“ ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą medieną pirko ne iš šiose faktūrose nurodytų, o iš nenustatytų asmenų, ginčijami sandoriai įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs tas aplinkybes, jog, kaip nurodė UAB „Pajūrio beržas“ vadovas K. K., medienos pirkimo metu asmenų, tiesiogiai dalyvavusių medienos perdavime, tapatybė nebuvo tikrinama. Teismas sprendė, kad mokesčio administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo PVM sąskaitos-faktūros buvo išrašytos UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“, kurios ginčui aktualiu laikotarpiu jokios realios veiklos nevykdė, paslaugų neteikė, vardu. Pareiškėjo atstovai nesidomėjo būsimų verslo partnerių patikimumu, tai, ar šios bendrovės vykdė veiklą, o sandorius sudarinėjo su asmenimis, kurių tapatybė, taip pat tai, ar jie susiję su minėtomis bendrovėmis darbiniais ryšiais, nebuvo nustatinėjama. Teismo vertinimu, pareiškėjo aplaidus elgesys (kvestionuojamos net 10 ūkio subjektų vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų), t. y. nesidomėjimas asmenų, sudarančių sandorius, tapatybe, kito ūkio subjekto galimybėmis tiekti medieną, pasireiškė ne vienu, o daugeliu atvejų. Šios aplinkybės savaime kelia abejonių pareiškėjo, kaip medienos prekybos verslu užsiimančio subjekto, sąžiningumu. Teismas sprendė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog UAB „Pajūrio beržas“ žinojo (turėjo žinoti), kad mediena buvo įsigyjama ne iš ginčo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų asmenų, o taip pat turėjo suvokti, kad tokiais sandoriais yra sudaromos sukčiavimo PVM galimybės. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė ginčo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų operacijų realumo, t. y., jog jos įvyko PVM sąskaitose-faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, taip pat neįrodė savo sąžiningumo, t. y. to, jog nežinojo (negalėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą PVM), todėl teisės į minėtose sąskaitose faktūrose nurodyto PVM atskaitą neįgijo. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokestinių nepriemokų bei su jomis susijusiems delspinigių išieškojimui taikytinas senaties terminas, pažymėdamas, jog remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, bendrovei apskundus mokesčių administratoriaus sprendimus, jie neįsiteisėjo, todėl priverstinio išieškojimo senaties termino eiga neprasidėjo.

III.

Pareiškėjas UAB „Pajūrio beržas“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus ir nurodytas aplinkybes bei nepagrįstai palaikė mokesčių administratoriaus ginčijamame sprendime padarytas išvadas. Pasak pareiškėjo, šiuo atveju buvo praleistas senaties terminas ir jį reikia taikyti.

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. FR06882-513 buvo patvirtintas pareiškėjo 2014 m. gegužės 29 patikrinimo aktas Nr. FR0680-414, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 43 135 Lt PVM bei 41 691,28 Lt PVM delspinigių, taip pat skirta 4 314 Lt PVM bauda.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 69-147 patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. FR06882-513.

Pridėtinės vertės mokestį ir su juo susijusias sumas mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo nustatęs, kad pareiškėjas, pagal UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras įsigydamas medieną, elgėsi nesąžiningai, nes PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne jose nurodytomis aplinkybėmis, kadangi realiai medieną pareiškėjui tiekė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys. Todėl mokesčių administratorius šias PVM sąskaitas faktūras laikė neturinčiomis juridinės galios, o pareiškėjo elgesį vykdant ūkines operacijas vertino kaip nepakankamai apdairų ir rūpestingą.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita-faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje-faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1-16 punktuose nurodyti rekvizitai), o jeigu šio dokumento forma rašytinė, - šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti šiam blankui keliamus teisės aktų reikalavimus. Šio straipsnio 9 dalies 1 punkte (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) numatyta, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Aiškinat šias Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normas teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatymas nustato atvejus, kad net ir formaliuosius reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros tam tikrais atvejais gali nesuteikti teisės mokesčių mokėtojui atskaityti pirkimo PVM (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1206-438/2016).

Sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013).

Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą, nes žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrindė aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą medieną pirko ne iš šiose sąskaitose faktūrose nurodytų, o iš nenustatytų asmenų, ginčo ūkinės operacijos vyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo ūkinės operacijos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, taip pat neįrodė savo sąžiningumo, t. y. to, jog nežinojo (negalėjo žinoti) apie kontrahentų sukčiavimą PVM srityje.

Įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnis, 26 straipsnis) bei suteiktos plačios teisės (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnis) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1206-438/2016).

Mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje irgi yra pažymėta, kad atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu (2012 m. birželio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Mahagében ir David, C80/11 ir C-142/11, 49 p.). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai yra požymių, leidžiančių įtarti, kad yra pažeidimų ar sukčiaujama, apdairus ūkio subjektas pagal konkretaus atvejo aplinkybes gali būti įpareigojamas pasidomėti kitu ūkio subjektu, iš kurio ketina pirkti prekes ar paslaugas, siekiant užtikrinti jo patikimumą. Tačiau mokesčių administratorius iš asmens, norinčio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, negali pagal bendrą taisyklę reikalauti, pirma, tikrinti, ar sąskaitą faktūrą už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat kad jis turėjo atitinkamas prekes ir galėjo jas pristatyti ir kad jis įvykdė savo pareigas deklaruoti bei sumokėti PVM, taip siekiant užtikrinti, jog tiekėjai nedarytų pažeidimų ar nesukčiautų, ir, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus, apibendrinant – mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti iš asmens, siekiančio pasinaudoti PVM atskaitos teise, atlikti tokius PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens patikrinimus, kurie nėra jo atsakomybė. Mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šias veikas (2012 m. birželio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Mahagében ir David, C-80/11 ir C-142/11, 60–62 p.; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Bonik EOOD, C-285/11, p. 45; 2015 m. spalio 22 d. sprendimas byloje PPUH Stehcemp, C-277/14, p. 52).

Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtent mokesčių administratorius, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, privalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti, kad pareiškėjas žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, neturi pareigos įrodinėti savo sąžiningumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos iš esmės įvyko, nors mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose priėjo išvadą, kad prekės (mediena) buvo įsigytos ne iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų asmenų, o iš nenustatytų asmenų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių faktinių duomenų visumą, prieina išvadą, kad mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog pareiškėjas, įsigydamas medieną pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“, piktnaudžiavo ar sukčiavo mokesčių srityje, ar žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių tai, kad pareiškėjo darbuotojai ar su pareiškėju susiję asmenys turėjo ryšių su UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“ atstovais ar kitais asmenimis dėl fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, kad būtent pareiškėjo darbuotojų ar su pareiškėju susijusių asmenų iniciatyva buvo išrašomos ginčo PVM sąskaitos faktūros.

Tai patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės R. V. 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.06-1-01024-06 K. K. atžvilgiu. Šiame nutarime nurodyta, kad, vertinant tyrimo metu surinktą medžiagą, negauta duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Pajūrio beržas“ nebūtų realiai įsigijęs medienos rastų, kurių fiktyvus pirkimas buvo įformintas iš UAB „RG Service“, taip pat kad UAB „Pajūrio beržas“ direktoriui K. K. būtų žinoma, jog mediena yra gaunama ne iš UAB „RG Service“ (I t., b. l. 54-58).

Jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo darbuotojai ar su pareiškėju susiję asmenys žinojo ar turėjo žinoti apie tai, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, nėra ir atsakovo papildomai pateiktame įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1657-311/2014 (III t. b. l. 2-29).

Mokesčių administratoriai išvadą, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie neteisėtą UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“ veiklą, priėjo taip pat atsižvelgdami ir į sandorių sudarymo aplinkybes, išdėstytas UAB „Pajūrio beržas“ direktoriaus K. K. mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas apie medienos pirkimą skelbdavo spaudoje ar internete; su pardavėjais sutartis pasirašydavo ir bendraudavo telefonu ar susitikimų metu; užsakymus dėl medienos pakrovimo suderindavo telefonu; pasirašant sutartis netikrindavo pardavėjų atstovų asmens tapatybės; krovinio važtaraščius išrašydavo pareiškėjo atstovas, nes įsigytos medienos pervežimams transportą užsakydavo pareiškėjas; medieną iš pardavėjo nurodytų vietų veždavo tiesiai pirkėjams; už prekes buvo atsiskaitoma grynais pinigais pakrovimo ar kitoje sutartoje vietoje, taip pat pavedimais per banką.

Kadangi, atsakovo nuomone, pareiškėjas nesidomėjo būsimų verslo partnerių vykdomos veiklos skaidrumu bei vykdė sandorius su nenustatytos tapatybės asmenimis, veikiančiais UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“ vardu, dažniausiai atsiskaitydavo grynais pinigais, todėl turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.

Mokesčių administratorius nepagrindė, kad pareiškėjo nurodytos pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybės aiškiai neatitinka įprastos pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos praktikos, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad iš viešų informacijos šaltinių apie ūkio subjektus buvo galima suvokti apie neteisėtą UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“ veiklą. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas elgėsi nepakankamai apdairiai ar rūpestingai.

Todėl minėtos aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjas, vykdydamas sandorius pagal UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Vien tik faktos, kad ginčo ūkinės operacijos vyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, nustatymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą.

Mokesčių administratoriui nesurinkus pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, jog pareiškėjas, vykdydamas sandorius pagal UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, piktnaudžiavo ar sukčiavo mokesčių srityje bei žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes dalyvauja sandoryje, susijusiame sukčiavimu PVM srityje, nepagrįstai buvo nuspręsta, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. Tai yra pagrindas ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus, kuriais nurodyta pareiškėjui sumokėti papildomą PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti, nes jie savo turiniu prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio Beržas“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio Beržas“ skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. FR06882-513.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 69-147.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė