Administracinė byla Nr. A-772-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03423-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. kovo 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose veisėsi pelėsis, buvo drėgna, šalta, nehigieniškos gyvenimo sąlygos, trūko privatumo. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų jis jautė nuolatinę įtampą, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, be to, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti bei iš pareiškėjo priteisti 1,08 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
4. Atsakovas pateikė konkrečius duomenis, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, bei paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo K. Z. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje remiamasi Lukiškių TI-K duomenimis, nes pareiškėjas jokių duomenų prie skundo nepridėjo ir pateiktų neginčijo. Ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
7. Teismas, vadovaudamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. (kai buvo paleistas į laisvę) ir nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. kovo 3 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 170 parų. Teismas esminiu pažeidimu pripažino ploto reikalavimo pažeidimą. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog baldai neįskaičiuojami į bendrą kameros plotą, bei pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog erdvės trūkumas gali būti laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.
8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, buvo ribojamas jo privatumas, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualus 2016 m. kovo 21 d. aktas, kai 2016 m. vasario 29 d. buvo pradėtas tikrinimas, be kita ko, ir kameroje Nr. 389, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, o patikros metu nebuvo nustatytų skunde nurodytų šilumos, drėgmės, apšvietos pažeidimų. Be to, ir pelėsių nebuvo rasta. Kameros vėdinamos per langus, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, byloje nevertinami patikrinimo aktai, kai pareiškėjas nebuvo laikomas tose kamerose konkrečiu laikotarpiu, kai buvo atliekami patikrinimai. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir nustačius pažeidimus, Lukiškių TI-K stengiasi juos ištaisyti ir imtis priemonių, kad laikomiems asmenims būtų sudarytos saugios ir tinkamos laikymo sąlygos.
9. Teismas pareiškėjo teiginius dėl temperatūros, drėgmės, pelėsių atmetė, nes pareiškėjas neindividualizavo nurodytų pažeidimų, nenurodė, ar jis kreipėsi dėl šių sąlygų į administraciją, ar skundė administracijos veiksmus. Be to, iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nėra neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos jam darė. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad netinkamos laikymo sąlygos neigiamai atsiliepė jo sveikatai. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad buvo ribojamas jo privatumas, negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjas nurodė abstrakčius teiginius, neindividualizavo, kada ir kaip šis pažeidimas jam pasireiškė.
10. Teismas esminiu pažeidimu pripažino per mažą kameros plotą. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjas 170 parų buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, teismas padarė išvadą, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Teismas nurodė, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata, kurie galėtų turėti esminės reikšmės vertinant pareiškėjo reikalavimą, nebuvo nustatyta.
11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į esminę sąlygą – kalinimo trukmę (170 paros) pažeidus ploto reikalavimą, darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 6 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
12. Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė teismui, vykdydamas teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį. Kadangi įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas nebuvo tenkinamas.

III.

13. Pareiškėjas K. Z. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, jam priteisti 6 000 Eur. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė išgyvenimus ir išėjęs į laisvę buvo gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje.
2. Ilgai trunkantys pažeidimai nelaikytini mažareikšmiais, Lukiškių TI-K buvo kalinamas 7 mėnesius.
3. Jei pareiškėjas būdavo perkeliamas į naują kamerą, ji būdavo visiškai netvarkinga, pilna kenkėjų ir parazitų, kameros nebūdavo sutvarkomos ir paruošiamos naujam kaliniui.
4. Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, tinkamu kameros apstatymu, higiena, galimybe pasivaikščioti lauke ir kita.
5. Gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K pareiškėjui sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus.
6. Pareiškėjas turėjo ribotas galimybes judėti ir buvo priverstas 23 val. per parą kentėti perpildytoje kameroje. Privatumo nebuvimas savaime sukėlė kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingus sunkumus. Pareiškėjui buvo sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Dėl to tapo konfliktiškas, emociškai nestabilus, atsirado elgesio ir psichikos sutrikimai, jis pasidarė grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
2. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus emocinius nepatogumus.
3. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.
4. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, ir teigia, jog konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Byloje ginčas kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui K. Z. iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
18. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. kovo 3 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kuriose veisėsi pelėsis, buvo drėgna, šalta, nehigieniškos gyvenimo sąlygos, trūko privatumo.
19. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija nurodytų pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpių.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjas 170 parų buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, priteisė pareiškėjui 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pakartoja skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas bei pabrėžia dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtus išgyvenimus. Atsakovas apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, jis 170 parų buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kai ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama minimalaus ploto norma, pareiškėjui tekdavo nuo 1,79 kv. m iki 3,52 kv. m (b. l. 13–14).
23. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų nesilaikymo (dėl pelėsio, drėgmės, šalčio), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, ir kt.).
24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pakankamai detalizavo savo nusiskundimus dėl higienos normų pažeidimų, nurodė konkrečius pažeidimus. Atsakovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, priimtus tikrinant kameras 2016 m. vasario 25 d. – 2016 m. balandžio 19 d. (b. l. 25–36). Nagrinėjamam ginčui aktualūs laikotarpiai nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Taigi atsakovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai iš esmės patvirtina tik kameros Nr. 389 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 23 d.) atitiktį higienos normų reikalavimams. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo kalinimo metu buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl pelėsio, drėgmės, netinkamos temperatūros kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., 2016 m. vasario 8 d. ir nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 3 d., todėl konstatuotinas pažeidimas.
25. Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs abstrakčius teiginius, kad trūksta privatumo. Iš pareiškėjo paaiškinimų skunde ir apeliaciniame skunde matyti, kad jis prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės sieja su ploto trūkumu kamerose, dėl ko stigo ir privatumo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti nepatogumai, iš esmės atsiradę dėl kamerų perpildymo (kaip, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuojamas privatumo trūkumas), vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017 ir kt.).
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimų argumentų dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs, todėl šie pareiškėjo argumentai nevertinami.
27. Taigi šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog buvo pažeista jo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą ir kamerų sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų dėl pelėsio, drėgmės, temperatūros.
28. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą).
29. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
30. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę (170 parų) ir mastą (164 paras pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3 kv. m ploto), tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo drėgna, pelėsis bei netinkama temperatūra,  daro išvadą, kad ploto normos trūkumas nebuvo trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas, be to, kamerų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir didžiąją kalinimo dalį Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.
32. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
33. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir jų trukmę, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis buvo su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas 1 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
34. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
35. Be to, nors pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2015 m. vasario 9 d. pažymą, nėra jokių duomenų, kad šioje pažymoje nurodyta liga (pagal Tarptautinių ligų kodų sąrašą – (duomenys neskelbtini)) kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde prašomos atlyginti neturtinės žalos nesiejo su psichikos ligomis.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 1 800 Eur, o atsakovo apeliacinį skundą atmeta.
37. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui K. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidinti iki 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė