Civilinė byla Nr. e2-147-196/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01892-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.13

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2-1130-467/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prenta“, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ecolink Baltic“, dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB Šiaulių bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 57 924 Eur dydžio skolą, 1 094 Eur žyminio mokesčio ir 640 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o, jo neesant ar esant nepakankamai – atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų sumai. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovė nuo 2016 metų nevykdo savo įsipareigojimų bankui, o tai leidžia daryti išvadą, kad savo įsipareigojimus jis vengs vykdyti ir ateityje.
2. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ieškovės AB Šiaulių banko prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir areštavo atsakovės turtą ieškinio sumai. Teismas nutartyje konstatavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas nurodė, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, nes ji nuo 2016 metų nevykdo savo įsipareigojimų bankui, o tai leidžia daryti išvadą, kad savo įsipareigojimus ji vengs vykdyti ir ateityje. Šias aplinkybes, teismo vertinimu, patvirtino į bylą ieškovės pateikti įrodymai. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie atsakovės turtinę padėtį teismui nebuvo pateikta.
3. 2017 m. rugsėjo 15 d. atsakovė UAB „Prenta“ Vilniaus apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį; nutartį vykdyti skubiai. Atsakovė nurodė, kad ieškinio suma jai nėra didelė, nes ji yra sėkmingai veikianti įmonė, 2016 metais gavusi 863 739 Eur grynojo pelno, o per 2017 m. sausio mėn. – 2017 m. birželio 30 d. fiksuojamas 356 690 Eur pelnas. Atsakovės valdomo ilgalaikio turto vertė yra 252 870 Eur, o trumpalaikio – 5 160 341 Eur. Atsakovė taip pat turi nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė siekia 120 000 Eur, atsiskaitomojo banko sąskaitoje yra 1 207 847,05 Eur suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi sutiko su atsakovės UAB „Prenta“ atskiruoju skundu; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Prenta“ turtui; nutarė nutartį vykdyti skubiai.
5. Teismas pažymėjo, kad priimant Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį, teismui nebuvo žinoma atsakovės turtinė padėtis, todėl teismas, remdamasis tik ieškovės pateiktas įrodymais, kad atsakovė prievolės nevykdo nuo 2016 metų, padarė išvadą, kad savo įsipareigojimus ji vengs vykdyti ir ateityje. Dėl to teismas konstatavo, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas iš atsakovės pateiktų įrodymų nustatė, kad įmonė yra pelninga, nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, kurio vidutinė rinkos vertė – 120 000 Eur, laisvai disponuojamos lėšos – 1 207 847,05 Eur.
7. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atskirajame skunde dėstomais argumentais, kad atsakovės turtinė padėtis ir finansinės galimybės yra geros. Teismas konstatavo, kad atsakovė neturi jokių finansinių sunkumų, kurie apribotų jos galimybę atsiskaityti su kreditoriais, o ieškinio reikalavimo suma (57 924 Eur), kaip juridiniam asmeniui, palyginus ją su atsakovės nuosavybės teise valdomo turto verte, įstatinio kapitalo dydžiu, vykdoma ūkine veikla, gaunamu pelnu bei lėšomis banko sąskaitoje, nėra didelė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo atveju atsakovei nekiltų sunkumų su ja atsiskaityti.
8. Teismas, konstatavęs, kad galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui grėsmės nėra, nutarė, kad išnyksta pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė AB Šiaulių bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nežiūrint į tai, kad šiuo metu atsakovė veikia pelningai, tai nereiškia, jog pasibaigus bylos nagrinėjimui įmonės pelningumo rodikliai išliks. Pasikeitus rinkos sąlygoms, mokestinei verslo aplinkai įmonės finansinė padėtis gali greitai pasikeisti.
2. Pirmosios instancijos teismas, nevertino, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė, vengdama skolos grąžinimo bankui, gali savo turtą bet kada parduoti, įkeisti kitiems kreditoriams ar kitaip perleisti kitiems asmenims, o tai apsunkintų galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, nėra aišku, kokius skolinius įsipareigojimus, įskaitant laidavimus, išduotus vekselius, garantijas ir kokiems kreditoriams turi atsakovė bei kokie yra šių įsipareigojimų įvykdymo terminai.
3. Byloje yra pakankamai duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu. Atsakovė yra gavusi ieškinio reikalavimą dėl skolos grąžinimo, tačiau nuo 2016 m. balandžio mėnesio neįvykdė net dalies šio reikalavimo. Visą šį laikotarpį atsakovė ne ieško būdų kaip atsiskaityti su ieškove, o apsiriboja formalaus pobūdžio atsirašinėjimais ieškovei, net ir būdama skolinga, įsigyja prabangias transporto priemones, o tuo tarp kreditorė, negaudama skolos padengimo, ilgą laiką patiria nuostolius. Toks atsakovės elgesys nelaikytinas sąžiningu.
4. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra nukreiptas į atsakovės komercinę ūkinę veiklą, siekiant ją apriboti, apsunkinant atsiskaitymus su tiekėjais, valstybės biudžetu ar pan. Vilniaus apygardos teismui 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones antstolis areštavo ne atsakovės sąskaitas, nekilnojamąjį turtą, o 2 transporto priemones, kurios laikytinos prabangiomis ir nenaudojamomis tiesioginei atsakovės veiklai vykdyti. Taigi toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės nesuvaržo atsakovės veiklos, jokių neigiamų pasekmių nesukelia, tačiau užtikrina banko, kaip kreditoriaus pareiškusio ieškinį, teisių apsaugą.
5. Įstatymas suteikia teisę šalims lanksčiai spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, išlaikant ir nepažeidžiant šalių interesų pusiausvyros. Atsakovė gali nurodyti konkretų turtą, kurio areštas nesukeltų jai neigiamų pasekmių. CPK nustatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 148 straipsnio 2 dalis). Atsakovė nurodo, kad jos banko sąskaitoje yra 1 207 847 Eur sumą. Taigi atsakovė turi visas galimybes pateikti alternatyvų reikalavimo įvykdymo užtikrinimą ir sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą. Tokiu atveju, šalys būtų suinteresuotos, kad byla būtų išspręsta per įmanomai trumpiausią laiką.
10. Atsakovė UAB „Prenta“ atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovė nenurodė bei nepateikė jokių atsakovės nesąžiningumą pagrindžiančių duomenų.
2. Ieškovės argumentai, kad atsakovė, vengdama skolos grąžinimo atsakovei, gali bet kada savo turtą parduoti, įkeisti ar perleisti kitiems asmenims, yra hipotetiniai, nepagrįsti nei susidariusia faktine situacija, nei faktine atsakovės elgsena, nei atsakovės finansine padėtimi, nei jokiais kitais tikėtinais duomenimis, kurie leistų įtartį apie galimą atsakovės nesąžiningumą ateityje.
3. Ieškovės argumentai, kad atsakovė gali tapti nemokia dėl rinkos sąlygų ar mokestinės verslo aplinkos pasikeitimo, nėra susiję su atsakovės nesąžiningumu. Be to, jie nepagrįsti jokiais įrodymais.
4. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovė gali vengti įvykdyti galbūt ieškovei palankų būsimą teismo sprendimą, tačiau atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad nepaisant ieškovės kreipimosi į atsakovę su reikalavimu pagal laidavimo sutartį įvykdymo, atsakovė per pusantrų metų  laikotarpį neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, susijusių su turto slėpimu, mokumo mažinimu ar verslo perkėlimu. Atsakovė toliau vykdė pelningą veiklą, gausino turtą bei generavo veiklos gaunamą pelną.
5. Ieškovės teiginys, jog atsakovė turi turto, kurį areštavus nebūtų varžoma jos veikla, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Neegzistuojant sąlygoms taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra tikslinga kalbėti apie laikinųjų apsaugos priemonių mastą bei areštuotino turto rūšį.
6. Ieškovės nurodyta CPK 148 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tik siekiant pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės pateikta alternatyva, kuria siūloma atsakovei įmokėti depozitą nesant pagrindo atsakovės turtui taikyti laikinąsias pasaugos priemones yra nepagrįstas.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas dėl pirmos instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų.
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantei nesutinkant su teismo išvada, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas, pasisakytina dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

13. Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Toks suvaržymas suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, taip pat parenkamų priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą.
14. Atkreiptinas dėmesys, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, nes kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1236-943/2017).
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tenkino atsakovės atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turtui, nes, išnagrinėjęs atsakovės pateiktus įrodymus apie jos finansinę padėtį, nustatė, jog 57 924 Eur ieškinio suma atsakovei nėra didelė. Pažymėtina, kad ieškovė šios teismo išvados atskirajame skunde nekvestionuoja, tačiau nurodo, kad pasikeitus rinkos sąlygoms, mokestinei verslo aplinkai įmonės finansinė padėtis gali greitai pasikeisti.
16. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017).
17. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad galimas įmonės finansinės padėties pasikeitimas objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Vien teorinė galimybė, jog įmonės turtinė padėtis ateityje gali pablogėti, ieškovei iš esmės neneigiant, kad ieškinio suma šiuo metu atsakovei nėra didelė, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovei iš esmės neneigiant atsakovės finansinių galimybių įvykdyti galbūt jai nepalankų teismo sprendimą, tačiau siekiant atsakovės turto už ieškinyje nurodytą sumą arešto, kyla pareiga įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) atsakovės nesąžiningumą (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-09 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017; 2017-03-23 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-476-178/2017; 2017-01-16 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017).
18. Nors ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirajame skunde nurodė apie galimą atsakovės ketinimą turimą turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, siekiant išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, tačiau šių teiginių nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad galiojančiuose įstatymuose asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl jo turto arešto ar kitų ribojimų jam nustatymo, nepreziumuojamas, taigi nurodyti ir įrodyti tokias aplinkybes pareiga šiuo atveju tenka būtent ieškovei.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės atskirojo skundo argumentas, kad atsakovė, žinodama apie ieškovės reiškiamą reikalavimą sumokėti skolą, jos nesumoka, nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo ar ketinimo vengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė savo poziciją, kodėl nesutinka su ieškovės pareikštais reikalavimais, taip pat pateikė priešieškinį (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ieškovė nei kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė gali imtis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo (CPK 178 straipsnis). Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį.
20. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia apeliantė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.
21. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl vien tik ieškovės kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalavimų, nagrinėtinų pagal ginčo teisenos taisykles, pareiškimas, neteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo areštuoti atsakovės turtą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ekonomiškumo ir proporcingumo principams.
22. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra prielaidų pripažinti antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinosios sąlygos, t. y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo.
23. Atskirojo skundo argumentai, kad antstolis, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį, areštavo ne atsakovės sąskaitas, nekilnojamąjį turtą, o dvi transporto priemones bei kad atsakovė turi galimybes pateikti alternatyvų reikalavimo įvykdymo užtikrinimą ir sumokėti ieškovės reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės taikymui būtinos dvi sąlygos: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Taigi neegzistuojant nors vienai sąlygai, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. šios nutarties 12 punktą). Dėl to sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad nenustačius grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nėra tikslinga spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto bei areštuotino turto rūšį, atsakovės galimybes išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmokant reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties. Dėl to ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                            Konstantinas Gurinas