Baudžiamoji byla Nr. 2K-245-1073/2018                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02039-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.8; 1.1.9.11; 1.2.18.8.1; 1.2.18.10 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,

nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Blinstrubio ir nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį  200 MGL (7530 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. spalio 15 d. iki 2011 m. spalio 17 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 196 MGL (7379,4 Eur) bauda; dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. R. M. pareikštas civilinės ieškovės Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

A. M. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 295 Eur) bauda, 220 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7530 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 300 MGL (11 295 Eur) bauda. A. M. pareikštas civilinės ieškovės Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys atmestas.

        Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutartis, kuria nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus bei Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Stonienės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „R.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Klaipėdoje, veikdamas per UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB ,,T.“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines operacijas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 15 d., dėl to nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais ir įtrauktos į UAB „R.“ buhalterinę apskaitą faktiškai įvykusios ūkinės operacijos: 1) 1411 kg kiaulienos skerdienos įsigijimas iš Lenkijos Respublikos įmonės „P.“ pagal 2011 m. birželio 27 d. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį CMR Nr. 218986 už nenustatytą kainą; mėsos įsigijimas iš firmos „U.“ iš viso už 73 024,91 Lt (21 149,48 Eur); 2) 282 477,81 Lt (81 811,23 Eur), skirtų sumokėti už įsigytą mėsos žaliavą, išmokėjimas darbuotojui T. K. ir sumokėjimas mėsos tiekėjams, taip apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2010 m. lapkričio 1 d. – 2011 m. spalio 15 d. laikotarpio UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2.       Be to, R. M. buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai: būdamas UAB „R.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 4 dalies, 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. birželio 5 d. Klaipėdoje tyčia, veikdamas per UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB ,,T.“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, siekdamas išvengti sumokėti 16 736 Lt (4847,08 Eur) pelno mokesčio ir 23 430 Lt (6785,80 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, iš viso siekdamas išvengti sumokėti 40 166 Lt (11 632,88 Eur) mokesčių, susidariusių dėl neįtrauktų į apskaitą 135 000 Lt (39 098,70 Eur) gautų pajamų iš UAB ,,S.“, nepateikdamas buhalterei-konsultantei D. M. dokumentų apie visas įvykusias ūkines operacijas, nurodė jai užpildyti ir pateikti (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „R.“ 2010 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, įrašant tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „R.“ pajamas, pelną, turtą, t. y. nurodant 28 926 Lt (8377,55 Eur) mažesnę pardavimo pajamų, 28 926 Lt (8377,55 Eur) mažesnę pelno ir 4339 Lt (1256,66 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas; 2011 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, įrašant tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „R.“ pajamas, pelną, turtą, t. y. nurodant 82 644 Lt (23 935,36 Eur) mažesnę pardavimo pajamų, 82 644 Lt (23 935,36 Eur) mažesnę pelno ir 12 397 Lt (3590,42 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas; 2010 m.  gruodžio, 2011 m. sausio, vasario, birželio mėnesių PVM deklaracijas, įrašant tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „R.“ pajamas, turtą, t. y. nurodant 111 570 Lt (32 312,91 Eur) mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų apmokestinamąją vertę bei 23 430 Lt (6785,80 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą. Buhalterei-konsultantei D. M. kompiuteriu užpildžius nurodytas deklaracijas bei 2011 m. kovo 24 d. – 2012 m. birželio 5 d. laikotarpiu elektroniniu būdu pateikus jas (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo pateikti neteisingi duomenys apie UAB „R.“ pajamas, pelną ir turtą.

3.       Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išteisindamas R. M. pagal šį kaltinimą, konstatavo, kad pripažinus esant neįrodyta aplinkybę, jog UAB „R.“ gavo 135 000 Lt (39 098,70 Eur) grynųjų pinigų ir pajamų iš UAB ,,S.“, nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „R.“ nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą iš viso 40 166 Lt (11 632,88 Eur) mokesčių. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, kad jei nebūtų A. Š. (buvusio Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūno) tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos informacijos, keistųsi UAB „R.“ apskaičiuoti nesumokėti mokesčiai. Atsižvelgiant į tai, laikytina nenustatyta, jog R. M., siekdamas išvengti nurodytų mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai.

4.       A. M., nuteista už tai, kad:

4.1. būdama UAB ,,S.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorė, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Klaipėdoje ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, veikdama per UAB ,,S.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB ,,T.“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines operacijas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 15 d., dėl to nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais ir įtrauktos į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą faktiškai įvykusios ūkinės operacijos: 1) gautų 83 777,73 Lt (24 263,71 Eur) grynųjų pinigų, nes 2010 m. lapkričio, 2011 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais kasos išlaidų orderiais pagrindė iš viso 83 777,73 Lt (24 263,71 Eur) grynųjų pinigų išmokėjimą iš kasos, kai kasoje nebuvo pakankamo dokumentinio grynųjų pinigų likučio, taip sumažindama dokumentinį grynųjų pinigų likutį kasoje; 2) gautų 12 230,61 Lt (3542,23 Eur) grynųjų pinigų, nors mėsos produkcijos pardavimą užregistravo apskaitos registre UAB ,,P.“ prekyvietės apskaitos žurnale Nr. 15, taip sumažino dokumentinį grynųjų pinigų likutį kasoje; 3) pagamintos 58 kg mėsos produkcijos už 602,18 Lt (174,40 Eur), nes 2011 m. sausį užregistravo parduotos produkcijos 58 kg daugiau negu pagamintos; 4) 174,5 kg mėsos gaminių pardavimo pirkėjui M. M. už 1417,21 Lt (410,45 Eur); mėsos produkcijos pardavimo (UAB ,,B.“, nenustatytiems pirkėjams ir UAB ,,P.“ prekyvietėje) pajamų, iš viso 355 423,74 Lt (102 937,83 Eur), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2010 m. lapkričio 1 d. – 2011 m. spalio 15 d. laikotarpio UAB „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

4.2. būdama UAB „S.“ direktorė, pažeisdama Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 4 dalių, Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje tyčia, siekdama išvengti sumokėti 52 105 Lt (15 090,65 Eur) pelno mokesčio ir 74 937 Lt (21 703,26 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, iš viso siekdama išvengti sumokėti 127 042 Lt (36 793,91 Eur) mokesčių, susidariusių dėl neįtrauktų į apskaitą 356 840,95 Lt (103 348,28 Eur) gautų pajamų, veikdama per UAB „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB ,,T.“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikusi dokumentų apie visas įvykusias ūkines operacijas, nurodė užpildyti įrašant neteisingus duomenis apie UAB „S.“ pajamas, pelną, turtą ir pateikti (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai: 1) 2010 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, nurodant 64 152 Lt (18 579,70 Eur) mažesnę pardavimo pajamų, 54 198 Lt (15 696,82 Eur) mažesnę pelno ir 8130 Lt (2354,61 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas; 2) 2011 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, nurodant 293 166 Lt (84 906,74 Eur) mažesnę pardavimo pajamų, 293 166 Lt (84 906,74 Eur) mažesnę pelno ir 43 975 Lt (12 736,04 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas; 3) 2010 m. lapkričio, gruodžio, 2011 m. sausio–spalio mėnesių PVM deklaracijas, nurodant 356 841 Lt (103 348,30 Eur) mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų apmokestinamąją vertę bei 74 937 Lt (21 703,26 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą. Buhalterei-konsultantei D. M. kompiuteriu užpildžius nurodytas deklaracijas ir 2011 m. kovo 4 d. – 2012 m. gegužės 22 d. elektroniniu būdu pateikus (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo pateikti neteisingi duomenys apie UAB „S.“ pajamas, pelną, turtą.

II. Kasacinių skundų argumentai

5.       Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Donatas Blinstrubis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo: 

5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 723 straipsnį ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

5.2. Teismų išvada netaikyti išplėstinio turto konfiskavimo nuteistosios A. M. pinigams, paimtiems kratos metu, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatytų būtinųjų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygų, nurodytų BK 723 straipsnyje, motyvuota išimtinai tik tuo, kad BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija nenustato tokių padarinių. Teismų nuomone, nors A. M. yra pripažinta padariusi apysunkius nusikaltimus, tačiau šiais nusikaltimais ji neturėjo ir negalėjo turėti turtinės naudos. Tokios išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos ir prieštarauja tiek byloje nustatytoms ir įrodytomis pripažintoms aplinkybėms, tiek ir suformuotai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, 2K-7-30-788/2017), pagal kurią vien tai, kad asmuo padaro nusikalstamą veiką, kurios sudėtis yra formalioji, t. y. veikos dispozicijoje nėra numatyti konkretūs materialūs padariniai, savaime nereiškia, kad jis negali iš to gauti turtinės naudos ar padaryti žalos.

5.3. Iš šioje byloje teismų įrodytomis pripažintų aplinkybių matyti, kad dėl A. M. padarytos nusikalstamos veikos – apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, nefiksuojant dalies gautų pajamų bei patirtų išlaidų, į deklaracijas įrašius neteisingus duomenis, buvo išvengta prievolės valstybei sumokėti 127 042 Lt (36 793,91 Eur) mokesčių, taip praturtėta, t. y. gauta turtinė nauda. Nors darydama nusikalstamas veikas A. M. buvo UAB „S.“ direktorė ir prievolė sumokėti išvengtus mokesčius teko bendrovei, tai nereiškia, kad A. M. neturėjo iš to naudos. UAB „S.“ akcininkai yra A. M., valdanti 1800 akcijų, S. M., valdantis 180 akcijų, ir O. M., valdanti 1620 akcijų. A. M. buvo bendrovės direktorė, kasininku dirbo jos sutuoktinis S. M., t. y. faktiškai jie kontroliavo ir valdė minėtą juridinį asmenį. Tai patvirtina, kad faktiškai turtinės naudos dėl išvengtų sumokėti mokesčių turėjo A. M. ir S. M. šeima. Dėl to yra visos BK 723 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, sudarančios pagrindą taikyti išplėstinį turto konfiskavimą: A. M. pripažinta kalta padariusi apysunkius nusikaltimus, iš kurių ji turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; nusikaltimų padarymo metu ir po veikų padarymo ji turėjo turto, kurio vertė neatitinka jos teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą; baudžiamojo proceso metu A. M. nepagrindė šio turto įsigijimo teisėtumo.

5.4. Kaltininko turimo turto galima nusikalstama kilmė yra įrodinėtina aplinkybė, kuri turi būti nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, tačiau teismai, nepagrįstai konstatavę BK 723 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinų sąlygų nebuvimą, visiškai nevertino ir neanalizavo bylos duomenų BK 723 straipsnio kontekste ir dėl to nepateikė motyvuotų išvadų.

5.5. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad A. M. padarytos veikos, dėl kurių ji buvo pripažinta kalta, nebuvo vienkartinės ir atsitiktinės, truko gana ilgą laiką, jų pavojingumą ir organizuotumo lygmenį apibūdina bylos duomenys, gauti vykdant T. K. ir R. M. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, atlikus T. K. naudojamo automobilio „Mercedes Benz“ kratą ir apžiūrą. Minėtų duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad UAB „S.“ įsigydavo iš UAB „R.“ didesnius mėsos ar kitos produkcijos kiekius, nei būdavo fiksuojama buhalterinėje apskaitoje. A. M. UAB „S.“ direktore dirba nuo (duomenys neskelbtini). Tai leidžia pagrįstai manyti, kad analogiška neteisėta veikla galėjo būti verčiamasi ir anksčiau. A. M. turėjo itin dideles, iš viso atitinkančias 173 540,91 Eur, sumas grynųjų pinigų, jie buvo paimti per kratą iš jos gyvenamojo namo ir individualaus seifo banke, kurį ji nuomojosi nuo 2011 m. balandžio 13 d. Tai patvirtina, kad grynieji pinigai į seifą buvo padėti tuo laikotarpiu, kai A. M. vykdė nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteista. 2011 m. gegužės 17 d. specialisto išvada Nr. 5-3/45 ir 2013 m. liepos 23 d. specialisto išvada Nr. 5-3/67 patvirtina, kad A. M. ir S. M. teisėtomis pajamomis negali pagrįsti 637 574,09 Lt (184 654,22 Eur). Aptartų duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad turtas – kratų metu paimti pinigai, kurių vertė atitinka 173 540,91 Eur, – yra gautas nusikalstamu būdu ir esant kitoms būtinoms BK 723 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, šis turtas turėtų būti konfiskuotas. 

6. Kasaciniu skundu nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjas advokatas Henrikas Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutarties dalį, kuria atmesti A. M. ir R. M. skundai, ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, teismo aktyvumo įrodinėjimo procese pareigą (BPK 1 straipsnis, 20 straipsnio 5 dalis, 270 straipsnio 3 dalis, 287 straipsnio 1 dalis), in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir neišnagrinėjo bylos tiek, kiek to buvo prašoma A. M. apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).

6.2. R. M. veika, net laikant patikimai įrodyta, kad jis nepateikė UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines operacijas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 15 d., turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Įvertinus objektyviuosius R. M. veikos požymius ir tai, kad nenustatyta, jog jis būtų siekęs panaikinti kokias nors savo ar vadovaujamo juridinio asmens prievoles, pripažintina neįrodyta ir jo tiesioginė arba netiesioginė tyčia nuslėpti UAB „R.“ veiklą, turtą ir įsipareigojimus, t. y. kad jis numatė ir siekė pavojingų padarinių, nurodytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, ar kad jis būtų sąmoningai leidęs jiems kilti. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. M. pareikštus kaltinimus patvirtinus iš dalies ir konstatavus, kad apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstas už mėsą sumokėti skirtų 282 477,81 Lt (81 811,23 Eur) išmokėjimas darbuotojui T. K., kartu nurodyta, jog UAB „R.“ pagrindė mėsos įsigijimą iš Lenkijos įmonių už 282 477,81 Lt (81 811,23 Eur). Taigi, baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai apskritai nekilo – įmonės darbuotojui perduotos lėšos buvo panaudotos tam skirtam tikslui (atsiskaityti už įsigytas prekes), įmonės įsipareigojimų dydis ir struktūra nebuvo nei iškreipta, nei nuslėpta.

6.3. Teismai padarė esminius BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimus. Teismai nurodė, kad priimdami sprendimus vadovaujasi ne vien specialistų išvadomis dėl UAB „R.“ ir UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, bet ir kitais įrodymais, bet įvertinus visą bylos medžiagą matyti, kad šie teismų argumentai yra deklaratyvūs ir kad teismai specialistų išvadoms šioje byloje suteikė išskirtinę reikšmę ir neįvertino gynybos ne kartą iškeltų specialistų išvadų trūkumų, neaiškumų bei nepatikimumo.

6.4. 2013 m. balandžio 5 d. specialisto išvadą Nr. 5-3/32 surašiusi specialistė iš esmės atliko teismo darbą: aprašė jai pateiktus ikiteisminio tyrimo duomenis, konstatavo, kad pagal pateiktus duomenis R. M. tam tikrų operacijų nefiksavo įmonės buhalterinėje apskaitoje, nurodė pažeistus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir konstatavo, jog dėl padarytų pažeidimų negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dalį išvadų specialistė grindė liudytojų parodymais, nors tiek liudytojo apklausai, tiek liudytojo parodymų tyrimui baudžiamojoje byloje BPK nustato specialius reikalavimus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais grindžiama ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada, rodo, jog atliktas ne įmonės veiklos tyrimas, o ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų analizė, o tai yra išimtinė teismo teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

6.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų bylai reikšmingų aplinkybių. UAB „R.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi D. M. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad nors ji ir nežinojo, kad mėsos pirkimo sąskaitos, specifikacijos ir CMR kvitai nėra apmokėjimo dokumentai, o tik nupirktos produkcijos išdavimo iš sandėlio dokumentas, ji šiuos dokumentus į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė. Iš esmės analogiškus parodymus ši liudytoja davė ir teismui. Taigi, įmonės veikla, turtas ir finansiniai įsipareigojimai nuslėpti nebuvo. Šiuo atveju, jei ir būtų galima kalbėti apie pažeidimą, jis turėtų būti laikomas susijusiu nebent su finansinių operacijų įforminimu netinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, bet tokie veiksmai nepatenka į BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

6.6. A. M. kaltė iš esmės pagrįsta 2013 m. kovo 19 d. specialisto išvada Nr.5-3/22 dėl UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, nors dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodžius konkrečius šios specialisto išvados trūkumus, buvo pateiktas prašymas skirti ekspertizę dėl UAB „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, bet teismas ekspertizės byloje neskyrė. Apygardos teismas, atmesdamas A. M. apeliacinį skundą, šiuo klausimu formaliai nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateiktas prašymas skirti ekspertizę ar atlikti įrodymų tyrimą, dėl to abejonės liko nepašalintos.

6.7. A. M. nuteista dėl užregistruotos parduotos produkcijos 58 kg daugiau negu pagamintos neatsižvelgus į tokios veikos mažareikšmiškumą (BK 37 straipsnis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir A. M. apeliaciniame skunde buvo akcentuota, jog 58 kg sudaro ypač nedidelę daugiau nei 9 tonų mėsos produkcijos kiekio dalį (tik 0,6 proc.), be to, A. M. ir liudytoja O. M. paaiškino, jog mėsos gaminimo procese galutinio mėsos produkto kiekis gali skirtis nuo pradinės žaliavos kiekio dėl į mėsos gaminius dedamų priedų ir tam tikrų mėsos gaminių gamybos technologijos ypatumų, be to, vieno mėnesio pabaigoje pagaminti mėsos produktai gali būti parduodami jau kitą mėnesį, dalis parduotos produkcijos grąžinta ir parduota antrą kartą kitiems pirkėjams, todėl pagamintos ir parduotos mėsos produkcijos kiekiai per vieną atskirai analizuotą kalendorinį mėnesį gali skirtis, ir net ir tai nustačius ši situacija neturėtų būti kriminalizuojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m sausio 16 d. nutarimai). Apeliacinės instancijos teismas nurodytu klausimu nutartyje nepasisakė.

6.8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad viena iš UAB „S.“ sąskaitų, pažymėta Nr. SZ20110988 dėl 174,5 kg mėsos gaminių pardavimo pirkėjui M. M. už 1417,21 Lt (410,45 Eur), yra tikra ir turėjo būti įtraukta į įmonės buhalterinę sąskaitą, o kita tuo pačiu numeriu pažymėta sąskaita dėl 82 kg mėsos gaminių pardavimo UAB „B.“ už 762,75 Lt (220,91 Eur) yra netikra, bet A. M. net nebuvo inkriminuojamas šio buhalterinio dokumento suklastojimas (BK 300 straipsnis), nors, pagal kaltinimo formuluotę ir nuosprendį, tai turėjo būti padaryta. Jei A. M. iš tiesų sąmoningai siekė į buhalterinę apskaitą įtraukti vieną iš tuo pačiu numeriu pažymėtų sąskaitų (būtent tą sąskaitą, kuri išrašyta dėl mažesnio prekių kiekio ir sumos), tai turėjo suklastoti dokumentą – pakeisti tikrosios sąskaitos duomenis, tai parodytų jos tyčią nuslėpti UAB „S.“ veiklą, turtą ir įsipareigojimus. Nenustačius šio A. M. tikslo ir dokumentų suklastojimo, susidariusi situacija aiškintina kaip buhalterinė klaida, kuri galėtų būti priskirta nebent aplaidžiam, bet ne apgaulingam buhalterinės apskaitos tvarkymui, nes nenustatytas būtinas BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymis – tyčia.

6.9. R. M. išteisinus pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, su šiuo kaltinimu siejamas dėl žalos valstybės biudžetui padarymo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas R. M. civilinis ieškinys dėl 40 166 Lt (11 632,88 Eur) turtinės žalos atlyginimo pagal BPK 115 straipsnio 3 dalį turėjo būti atmestas. Sprendimas palikti pareikštą civilinį ieškinį nenagrinėtą neatitinka ir BPK 115 straipsnio reikalavimų ir sudaro pagrindą manyti, jog ieškinys R. M. gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka, nepriklausomai nuo to, kad tam nėra jokio faktinio pagrindo (nebuvo nustatyta, kad R. M. atliko veiksmus, kuriais buvo sumažinti valstybei mokėtini mokesčiai). Apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog šiuo atveju R. M. išteisintas jo veikoje nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, neteisingas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo įrodyta, jog UAB „R.“ gavo 135 000 Lt (39 098,70 Eur) grynųjų iš UAB „S.“, t. y. kad nenustatyta veika ir R. M. dalyvavimas veikoje.

6.10. Civilinis ieškinys, pareikštas R. M., turėjo būti atmestas ir dėl to, kad pareikštas netinkamam atsakovui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-323-489/2016). R. M. ir A. M. dėl UAB „R.“ ir UAB „S.“ nesumokėtų mokesčių galėtų atsakyti nebent subsidiariai, o tiesiogiai jiems pareikšti civiliniai ieškiniai, atsakovais neįtraukus juridinių asmenų, kurie šiuo atveju ir yra tiesioginiai atsakomybės subjektai, negali būti tenkinami. Pirmosios instancijos teismas būtent šiuo pagrindu atmetė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį A. M. Lieka neaišku, kodėl nuspręsta abiem kasatoriaus ginamiesiems pareikštą mokesčių administratoriaus ieškinį, kuriuo reikalaujama priteisti žalą, dėl vieno jų atmesti, o dėl kito palikti nenagrinėtą. 

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Blinstrubio kasacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 723 straipsnio taikymo

8.       Kasaciniu skundu prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 723 straipsnį ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Nurodyti BPK pažeidimai iš esmės yra grindžiami tuo, kad teismas išsamiai nepagrindė, kodėl nėra pagrindo taikyti A. M. ir jos sutuoktinio turtui išplėstinio turto konfiskavimo.

9.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytų būtinųjų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygų, nurodytų BK 723 straipsnyje, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ją taikyti.

10.       Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad pirmoji įstatyme nustatyta sąlyga, leidžianti taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, yra ta, kad kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. A. M. nuteista už BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus. BK 220 straipsnio dispozicija yra su formaliaisiais veikos požymiais, todėl nenustato materialių padarinių, siekis išvengti mokesčių yra nusikalstamos veikos motyvas ir neapima padarinių, kurie kyla išvengiant mokesčių, panaikinant mokestinę prievolę ar įgyjant lėšas. BK 222 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padariniai, su kuriais siejamas šio nusikaltimo baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks šio nusikaltimo pobūdis leidžia teigti, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas ir jokie padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų – valstybei) nekyla, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir iš tokios veiklos gaunamo turto statuso. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose  bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-308-697/2016). Kadangi byloje nebuvo A. M. pareikšti kaltinimai dėl kitų turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų ir nėra nustatyta, kad nuteistoji būtų padariusi kitas nusikalstamas veikas, iš kurių turėjo turtinės naudos, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytų būtinųjų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygų, nurodytų BK 723 straipsnyje, todėl nėra ir jokio teisinio pagrindo ją taikyti.

11.       Pareiga vienokia ar kitokia forma konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta daugelyje Europos Sąjungos teisės aktų ir Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių: 1988 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatiniame sprendime 2005/212/TVR (toliau – Pamatinis sprendimas) dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ir kt. Pastarajame valstybės narės yra įpareigojamos nustatyti galimybę taikyti išplėstinį turto konfiskavimą asmenims, kurie yra nuteisti dėl tam tikrų organizuotų nusikaltimų (pinigų plovimo, pinigų padirbinėjimo, neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, prekybos žmonėmis, nusikaltimų, susijusių su neteisėta migracija, disponavimo vaikų pornografija) ar dėl dalyvavimo darant teroristinius nusikaltimus, kuriems yra taikomos ir specialiai Pamatiniame sprendime apibrėžtos sankcijos (jos minimumas). Pamatinio sprendimo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekviena valstybė narė bent jau nustato būtinas priemones, kad galėtų vadovaudamasi 2 dalyje minimomis aplinkybėmis konfiskuoti visą arba dalį turto, priklausančio asmeniui, nuteistam už nusikaltimą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, leidžiančių konfiskuoti pagal šį straipsnį bent: a) jeigu nacionalinis teismas, remdamasis konkrečiais faktais, yra visiškai įsitikinęs, jog svarstomas turtas buvo įgytas iš nuteisto asmens nusikalstamos veikos prieš nuteisimą už tame straipsnyje nurodytą nusikaltimą; b) jeigu nacionalinis teismas, remdamasis konkrečiais faktais, yra visiškai įsitikinęs, jog svarstomas turtas yra įgytas iš nuteisto asmens panašios nusikalstamos veikos laikotarpiu prieš nuteisimą už tame straipsnyje nurodytą nusikaltimą; c) jeigu nustatyta, kad turto vertė yra neproporcinga nuteisto asmens teisėtoms pajamoms ir nacionalinis teismas, remdamasis konkrečiais faktais, yra visiškai įsitikinęs, jog svarstomas turtas buvo įgytas iš šio nuteisto asmens nusikalstamos veiklos. Taigi Pamatiniame sprendime išplėstinį turto konfiskavimą siūloma taikyti esant kažkuriam iš dviejų (ar abiem) kriterijų –  tai išvardyti konkretūs nusikaltimai, pasižymintys organizuotumu, pavojingumu ir daroma didele žala visuomenės vertybėms, o antruoju kriterijumi siekiama taikyti šią priemonę nusikaltimams, už kuriuos nustatyta tam tikra laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Respublikoje Pamatinio sprendimo reikalavimai buvo įgyvendinti 2010 m. gruodžio 22 d. priimtais Baudžiamojo kodekso pakeitimais įtraukiant 723 straipsnį, reglamentuojantį išplėstinį turto konfiskavimą, bei 189¹ straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, į Baudžiamąjį kodeksą. Taigi išplėstinis turto konfiskavimas yra viena iš turto konfiskavimo formų, todėl jis turi būti nagrinėjamas ir aiškinamas bendro turto konfiskavimo kontekste.

12.       Pažymėtina, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl aiškinant išplėstinį turto konfiskavimą bei jo taikymo sąlygas būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų aiškinimo.

13.       Demokratinės teisinės visuomenės vertybės ir principai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kelia tam tikrus reikalavimus nusikaltimų kontrolės mechanizmams, taip pat ir tokiems, kuriuos taikant gali būti paimamas turtas iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų. Efektyvios žmogaus teisių apsaugos kriterijumi ne kartą buvo remtasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje vertinant turto konfiskavimo teisinių mechanizmų suderinamumą su Konvencija. Vertinant buvo atsižvelgiama į nusikaltimų, su kuriais kovojama, mastus, pavojingumą, išaiškinimo sunkumus ir iš jų gaunamo pelno kilmės nustatymo problemas. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuojant nuosavybės teisių ribojimus nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams, ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Aiškindamas ir taikydamas šias nuostatas EŽTT vertina teisinius mechanizmus, kuriuos pasitelkus siekiama paimti turtą iš nusikaltimus darančių asmenų ir kitų neteisėtai praturtėjusių asmenų, ir ieško tinkamo balanso (pusiausvyros) tarp tokių mechanizmų efektyvumo ir jų sukeliamų nuosavybės teisės ribojimų, kitaip tariant, sprendžia tokių mechanizmų sukeliamų ribojimų proporcingumo jais siekiamiems tikslams klausimą. Proporcingumo principas EŽTT bylose iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos.

14.       EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Taigi EŽTT praktikoje šie principai yra aptariami taip:

– Nuosavybės teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama vieno ar daugiau teisėtų tikslų (2001 m. liepos 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Arcuri ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 52024/99; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Silickienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20496/02; 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 47911/15). 

– Turi būti pagrįstas naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (ar buvo nustatyta teisinga bendrojo intereso ir susijusių asmenų interesų pusiausvyra) (Arcuri ir kiti prieš Italiją; Silickienė prieš Lietuvą, par. 63; Yildirim prieš Italiją; Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją). Taigi proporcingumo principas reikalauja subalansuoti teisinių mechanizmų efektyvumą ir asmens teisių apsaugos garantijas ir šių teisių pažeidimo riziką.

– Galimybė konfiskuoti nesant apkaltinamojo nuosprendžio, EŽTT teigia, kad yra skatintina konfiskuoti nuosavybę, susijusią su sunkiomis nusikalstamomis veikomis, tokiomis kaip korupcija, pinigų plovimas ir nusikaltimai, susiję su narkotikais, nesant priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Antra, tokiame nebaudžiamajame procese dėl konfiskavimo, įskaitant civilinį procesą in rem (dėl daikto išreikalavimo), pareiga įrodyti nuosavybės, kuri, preziumuojama, buvo įgyta neteisėtai, teisėtą kilmę gali būti teisėtai perkelta atsakovams. Trečia, konfiskavimo priemonės gali būti taikomos ne tik tiesioginėms pajamoms (įplaukoms), gautoms iš nusikaltimo, bet ir nuosavybei, įskaitant bet kokias pajamas ar kitą netiesioginę naudą, gautai pakeičiant ar pertvarkant tiesiogines pajamas iš nusikaltimo ar sumaišant jas su kitu, galbūt teisėtu, turtu. Galiausiai konfiskavimo priemonės gali būti taikomos ne tik asmenims, tiesiogiai įtariamiems padarius nusikalstamas veikas, bet ir bet kokiems tretiesiems asmenims, kurie turi nuosavybės teises nesant būtino bona fide (sąžiningumo ), siekdami užmaskuoti savo neteisėtą vaidmenį kaupiant tokį turtą (2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją, peticijos Nr. 36862/05, par. 105l; Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją).

15.       Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

16.       Tarptautinių teisės normų bei EŽTT praktikoje formuluojamas reikalavimas nuosavybės teisių ribojimo mechanizmus nustatyti įstatymuose Lietuvos Respublikoje yra realizuotas per minėtą BK 723 straipsnį, kuris nustato, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, t. y. nurodo galimybę paimti iš asmenų ir turtą, net jei tai nėra tiesioginės pajamos iš nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, jei yra šios įstatyme apibrėžtos sąlygos:

–       asmuo yra pripažintas padaręs apysunkį, sunkų ar labai sunkų tyčinį nusikaltimą ir jis yra savanaudiškas (galėjo ar turėjo turtinės naudos);

–       byloje yra surinkta įtikinamų duomenų, kad turtas gautas būtent nusikalstamu būdu (o ne iš kitokių neteisėtų veikų ar nenustatytų šaltinių), ir šių duomenų įtikinamai nepaneigia baudžiamojo proceso metu asmens pateikti duomenys apie teisėtą turto kilmę;

–       turtas yra neproporcingas kaltininko teisėtoms pajamoms ir šis skirtumas viršija 250 MGL sumą;

–       jis įgytas per penkerius metus iki nusikaltimo padarymo, už kurį jis nuteistas, jo darymo metu ar vėliau.

17. Taigi šioje byloje teisėjų kolegija spręs, ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą netaikyti išplėstinio turto konfiskavimo ir ar pateikti motyvai buvo pakankami. Atkreiptinas dėmesys, kad vertindami išplėstinio turto konfiskavimo sąlygų buvimą konkrečioje situacijoje teismai turi vadovautis ne tik BK 723 straipsnio nuostatomis, bet ir tarptautiniuose norminiuose dokumentuose suformuotais bei EŽTT praktikoje išaiškintais proporcingumo, interesų balanso bei kitais principais.

18. Įvertinusi tarptautinį teisinį reguliavimą ir EŽTT suformuotus principus bei nacionalinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nuosavybės teisių apribojimo BK nuostatos neapsiriboja konkrečių nusikalstamų veikų sąrašu ar gresiančios bausmės už jas minimumu, o nustato platesnį nusikaltimų sąrašą (apysunkiai ir sunkesni tyčiniai nusikaltimai). Taigi, tiek BK 222 straipsnio 1 dalies, tiek 220 straipsnio 1 dalies veikos patenka į minėtą veikų sąrašą, todėl būtina įvertinti, ar šioje situacijoje buvo kitos sąlygos, reikalingos BK 723 straipsniui tinkamai taikyti, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant buhalteriniuose dokumentuose fiksuojamą veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010). Pažymėtina, kad nustačius iš konkretaus nusikaltimo gautą turtinę naudą (pasipelnymo faktą) visų pirma turi būti vertinama, ar ši nauda neturi konfiskuotino turto pagal BK 72 straipsnį požymių, t. y. ar nėra pripažintina nusikalstamos veikos priemone ar rezultatu, ir tik nenustačius šių požymių pereinama prie klausimo dėl galimos turtinės naudos iš konkrečios nusikalstamos veikos nustatymo, o esant kitoms būtinosioms BK 723 straipsnio sąlygoms galima svarstyti išplėstinio turto konfiskavimo klausimą. Kaip matyti iš prokuroro kasacinio skundo turinio, jis teigia, kad A. M. veika „buvo išvengta prievolės valstybei sumokėti 127 042 Lt (36 793,91 Eur) mokesčių, taip praturtėta“. Taigi, lyg ir preziumuojamas tiesioginis turtinis rezultatas iš padarytos veikos, tačiau šis klausimas (jo įrodytumas bei galimi sprendimo variantai) yra fakto klausimas, kurį apeliacinės instancijos teismas turi dar kartą apsvarstyti, įvertinti ir priimti sprendimą. Taigi, teismas turi nustatyti turtinės naudos gavimo iš BK 222 ir 220 straipsniuose nurodytų veikų prielaidas, galimybes, jų pripažinimą pasipelnymu iš konkrečios nusikalstamos veikos ir atitinkamai jiems taikytiną (jei būtina) konfiskavimo formą.

19. BK 220 ir 222 straipsniais saugomi valstybės finansiniai interesai, tačiau to negalima suprasti taip, kad atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą būtinai sietina su mokestinės prievolės valstybės biudžetui nevykdymu. Valstybės finansiniai interesai, be kita ko, suponuoja ir tai, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, laiku pateikiama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę. Atitinkamai teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Taigi viešojo intereso ir privačių asmenų turtinių interesų proporcingumo ir pusiausvyros klausimas kiekvienu atveju turi būti įrodinėjamas atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją. Nagrinėjamoje byloje išsamiai šie klausimai nebuvo nagrinėti, ypač jei yra spendžiamas BK 723 straipsnio taikymo klausimas.

20. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai gauti, kad būtų priimti ekonominiai sprendimai ir (arba) sudaryta finansinė atskaitomybė (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2017). BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

21. Pagal BK 220 straipsnį yra įtvirtinta atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai, ir kad ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016).

22. Konstatuotina, kad nors abi aptartos sudėtys nėra sietinos su turtiniais padariniais (BK 220 straipsnyje yra aptarta formalioji sudėtis, nereikalaujanti padarinių, o BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai nėra susiję su neteisėtu turto ar teisės į turtą įgijimu, piniginės prievolės panaikinimu ar išvengimu), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodo, kad turtinė nauda iš šių nusikaltimų yra galima, tad tokiais atvejais būtina nustatyti kaltininko gautą konkrečią naudą, įvertinant ją pinigine išraiška (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-573/2003, 2K-486/2006), ir tokiu atveju spręsti jos pripažinimo nusikalstamos veikos rezultatu klausimą bei svarstyti, ar nėra teisinio pagrindo taikyti įprastinį turto konfiskavimą. Situacija aptartu aspektu apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinta labai formaliai, nors, kaip minėta, pradiniai duomenys jai nagrinėti yra nurodyti ir prokuroro apeliaciniame skunde. Atitinkamai nebuvo svarstytas ir galimos turtinės naudos gavimo iš aptartų veikų klausimas, kurį būtina nustatyti ir teismams įvertinti, jei norima pereiti prie išplėstinio turto konfiskavimo taikymo ar jį atmesti. Pažymėtina, kad vėlesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodo, kad jei tokie padariniai atsiranda, jie turi būti kvalifikuojami ir pagal kitus BK straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-942/2016, 2K-308-697/2016). Tačiau tokių kaltinimų A. M. pareikšta nebuvo. Teigtina, kad galimai turtinei naudai pagal BK 222 ir (ar) 220 straipsnius konstatuoti tokie papildomi kaltinimai nėra būtini, nes šiuo atveju yra taikomas žemesnis įrodinėjimo standartas, būtina nustatyti galimybę (pagrįstą prielaidą), kad turtinė nauda buvo galima pagal konkrečią bylos situaciją (BK 723 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

23. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK nenustato specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų, todėl gautos ar galimos turtinės naudos, rastų lėšų neteisėtumo klausimai nustatomi pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (pvz., liudytojų, kaltinamojo parodymais, ekspertų išvadomis). Nusikalstamos turtinės naudos gavimą patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2004). Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta nei konkreti suma, kuria A. M., anot prokuroro, neteisėtai praturtėjo tiesiogiai iš jai inkriminuotų veikų, atitinkamai nebuvo svarstytas klausimas šią sumą pripažinti nusikalstamos veikos rezultatu ir ar jam taikytinos BK 72 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesvarstė situacijos ir tuo aspektu, ar A. M. galėjo turėti turtinės naudos iš jai inkriminuotų veikų, kas leistų svarstyti BK 723 straipsnio nuostatų taikymą, jei yra kitos jai taikyti būtinos sąlygos. Pažymėtina, kad apskritai turtinės naudos gavimo faktas byloje nebuvo įrodinėjamas, nors kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72, 723 straipsnių) taikymu.

24. Kaip matyti iš BK 723 straipsnio formuluotės ir taikymo sąlygų, jame nurodyta galimybė konfiskuoti ir kitą turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu, o ne tiesiogiai iš inkriminuotos nusikalstamos veikos. Taigi taikant šį straipsnį nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, kad lėšos gautos būtent nusikalstamu būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad šioms aplinkybėms pagrįsti nepakanka fakto, kad asmuo neturėjo teisėtų pajamų turtui įsigyti, kas gali išaiškėti atlikus patikrinimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ar specialų asmens ūkinės finansinės veiklos tyrimą, tai buvo atlikta šioje byloje. Duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamą lėšų kilmę, galėtų būti priskiriami duomenys apie nusikalstamos veikos tęstinumą, t. y. jos trukmę, jos pobūdį, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą tam turtui, kurį turi kaltininkas, nuteistojo daugkartinius kontaktus ar ilgalaikius ryšius su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis ir pan. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas tik pinigų kiekis, kuris nebuvo pagrįstas teisėtomis nuteistosios ir jos sutuoktinio pajamomis, t. y. A. M. ir jos sutuoktinio S. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimu nustatyta, kad jie dokumentinėmis pajamomis iš viso nepagrindė 637 574,09 Lt (184 654,30 Eur), todėl kratos metu iš A. M. paimti pinigai – 173 540,91 Eur, anot prokuroro, turėjo būti konfiskuoti. Tačiau nei kaltinamajame akte, nei baigiamosiose prokuroro kalbose, nei apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nepateikiami papildomi argumentai, išskyrus dėl jiems inkriminuotų veikų, kurie suteiktų pagrindą manyti (įrodymų persvaros principu), kad visa kratos metu paimta suma buvo gauta neteisėtai, t. y. vykdant vienokią ar kitokią nusikalstamą veiką, kad pagal gautos naudos pobūdį ji yra adekvati siūlomam konfiskuoti turtui, kad pažeistas viešasis interesas šiuo atveju nusveria privatų asmens interesą ir pan. Taigi, nebuvo išlaikytas aptartas įrodinėjimo standartas, o tai yra fakto klausimas, kurį kompetentingas spręsti ir vertinti apeliacinės instancijos teismas.

25. Kita būtinoji išplėstinio turto konfiskavimo sąlyga, kuri privalo būti nustatyta, norint pritaikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, yra kaltininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. Ši BK 723 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata konfiskuotino turto teisėtumo įrodinėjimą perkelti kaltininkui taip pat yra aptinkama ir tarptautiniuose teisės aktuose. 2000 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą bei ES pamatiniame sprendime nustatyta, jog priėmusios šiuos teisės aktus valstybės „gali apsvarstyti galimybę įtvirtinti reikalavimą, kad nusikaltimą padaręs asmuo įrodytų teisėtą tariamai nusikalstamu būdu įgytų pajamų ar kito konfiskuotino turto kilmę tiek, kiek toks reikalavimas atitinka jų vidaus teisės principus ir teisminio nagrinėjimo pobūdį“. Šios nuostatos reglamentavimas baudžiamajame įstatyme kaltininkui suteikia galimybę pagrįsti turto teisėtumą, net jei kaltinimo šalis pateikia įrodymų, kad šis kaltininko turimas turtas laikytinas konfiskuotinu. Toks saugiklis yra būtinas asmenims, kurie turtą įgijo iš esmės teisėtomis pajamomis, tačiau šios nebuvo tinkamai apskaitytos dėl asmens kaltės ar kitų priežasčių (pvz., asmenys, gavę neapskaitytą darbo užmokestį, vertęsi verslu neturėdami verslo liudijimo ar pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme kaltinamoji ir jos gynėjas tokios galimybės neturėjo, nes išplėstinio turto konfiskavimo buvo paprašyta prokuroro baigiamosiose kalbose. Pasisakyti dėl išplėstinio turto konfiskavimo nuteistoji ir jos gynėjas galėjo tik 2017 m. lapkričio 27 d. pateiktame atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą ir baigiamosiose kalbose apeliacinės instancijos teisme. Atsikirtime gynėjas kėlė įstatymo galiojimo laike klausimą, šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, teismai galėtų konfiskuoti turtą, turimą ir po nusikalstamos veikos padarymo, skaičiuojant jį nuo straipsnio įsigaliojimo pradžios, tačiau šie klausimai  nei ikiteisminio tyrimo, nei teismų plačiau nebuvo nagrinėti. Kitas klausimas, kurį kėlė gynėjas, – tai paimto turto ir galimos turtinės naudos adekvatumo klausimas, kuris byloje vėlgi atskirai nebuvo svarstomas. Taip pat gynėjas kėlė klausimą, ar galima konfiskuoti ir sutuoktinio turto, tačiau šiuo klausimu aiškų atsakymą duoda pristatyta EŽTT praktika – iš trečiųjų šalių konfiskuoti turtą galima, jei yra išlaikomos visos būtinos išplėstinio turto konfiskavimo sąlygos atsižvelgiant į proporcingumo ir interesų balanso principus.

26. Taigi atlikta bylos medžiagos, teismo sprendimų analizė šiuo aspektu rodo, kad teismai nesilaikė įrodinėjimo standarto tokio pobūdžio klausimams spręsti ir tai sutrukdė teismams tinkamai nustatyti gautos turtinės naudos rūšį bei tinkamai parinkti (esant pagrindui ir (ar) sąlygoms) turto konfiskavimo formą ir, nusprendus kažkurią taikyti, tinkamai nustatyti konfiskuotino turto dydį, atsižvelgiant į įstatymų galiojimo laike, proporcingumo, interesų balanso principus. Nenustačius pagrindų ir (ar) sąlygų taikyti vienos ar kitos formos turto konfiskavimą, toks teismo sprendimas turi būti išsamiai pagrįstas. Įvertinus tai, kad sprendžiant nurodytus klausimus turi būti vertinamos ne tik teisinės, bet ir faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Šia kasacine nutartimi tenkinamas prokuroro kasacinis skundas ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Vadovaudamasi šia procesine taisykle, kolegija nepasisako dėl nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinio skundo argumentų, nes jame kartojama daug apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

28. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliantų skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė