Administracinė byla Nr. eI2-1846-1066/2020

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00026-2020-5

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.1

 (S)

dalyvaujant pareiškėjai L. K.,

atsakovės atstovei K. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.  

Teismas

n u s t a t ė:

        1. Pareiškėja L. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. A33(1)-7886-(4.9) „Dėl viešojo transporto stotelės perkėlimo“ (toliau – Sprendimas), įpareigojant Vilniaus rajono savivaldybės administraciją perkelti viešojo transporto stotelę „Šaulio“ į valstybei priklausantį žemės sklypą.

        2. Savo skundo reikalavimą grindžia iš esmės tokiais argumentais:

        2.1. Pareiškėja kreipėsi į atsakovę, prašydama šalia jos namų esančią viešojo transporto stotelę perkelti į kitą vietą. Skundžiamu Sprendimu Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsisakė pakeisti maršrutinio autobuso sustojimo vietą, nurodydama, kad ,,Šaulio“ stotelės ženklas pastatytas valstybinėje žemėje kelio zonoje, nepažeidžiant trečiųjų asmenų interesų, todėl savivaldybė artimiausiu metu keisti autobuso sustojimo vietos neplanuoja. 

        2.2. Su tokiu Sprendimu pareiškėja nesutinka. Paaiškina, kad su sutuoktiniu įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sklypas), kuris suformuotas padalijimo būdu. Pasak pareiškėjos, 2019 m. birželio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnija jos Sklype pastatė viešojo transporto stotelės ženklą. Dėl neteisėto statinio (stotelės) pašalinimo pareiškėja 2019 m. birželio 18 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę, prašydama viešojo transporto stotelės ženklą perkelti į žemės ruožą tarp Sklypo ir asfaltuotos kelio dangos, kurio plotis apie 1 m, nes mano, kad viešojo transporto sustojimo vietą žymintis ženklas pastatytas neteisėtai, o ženklo vieta parinkta, pažeidžiant jos kaip privataus asmens interesus. Pastačius kelio ženklą ir įrengus stotelę, paliekant vieno metro tarpą tarp pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio sklypo ir asfaltuotos kelio dangos, pareiškėjai yra trukdoma naudotis, išimtinai jai priklausančia nuosavybe. Be to, pareiškėjai yra keliami nepatogumai, tokie kaip laukiančiųjų autobuso keliamas triukšmas, šiukšlinimas ar vejos ištrypimas. Pastebi, kad skundžiamu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Sprendimu visuomeniniams poreikiams tenkinti numatyta vieta parinkta netinkamai ir neatsakingai.

        2.2. Nesutinka su atsakovės teiginiu, kad stotelei parinkta vienintelė tinkama vieta, nes toks teiginys, pasak pareiškėjos, yra neatitinkantis tikrovės. Iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. viešojo transporto stotelė buvo įrengta netoliese (už 50 m) esančiame valstybės valdomame sklype. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Mano, kad atsakovė šioje situacijoje nepaisė šių Konstitucijoje įtvirtintų principų.

        2.3. Taip pat nurodo, kad 57 autobuso maršruto, įsteigto Vilniaus miesto savivaldybės, trasos pratęsimo galimybes bei numatomų viešojo transporto stotelių vietų įrengimo koordinačių nustatymo klausimą nagrinėjanti komisija vadovavosi netikslia informacija. Tiesiog Vilniaus rajono savivaldybės Avižienių seniūnijos seniūnas neinformavo minėtos komisijos, kad stotelei parinkta vieta nėra valstybės valdomame žemės sklype, todėl pirminė stotelės vieta ir buvo nustatyta pareiškėjos valdomame žemės sklype.

        2.4. Šioje situacijoje, pareiškėjos teigimu, taip pat nebuvo atsižvelgta į Statybos techninio reglamentą STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, kuriame numatyta, kad viešojo transporto stotelė yra viena iš inžinerinio statinio (gatvės) sudėtinių dalių. Stotelė yra inžinerinis statinys, skirtas visuomenės poreikių tenkinimui – viešojo transporto priemonėms sustoti, keleiviams įlipti, išlipti ir laukti. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tinkamam stotelės eksploatavimui nepakanka vieno metro valstybinės žemės ploto. Tokiu atveju visuomenės poreikių tenkinimas vykdomas pareiškėjos nuosavybės sąskaita. 

        2.5. Teismo posėdžio metu pareiškėja skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

        3. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstytą poziciją grindžia šiais argumentais:

        3.1. Atsakovė, atsižvelgdama į nuolat gaunamus gyventojų prašymus dėl Vilniaus miesto 57 autobuso maršruto pratęsimo iki Bukiškio gyvenvietės, esančios Vilniaus rajone, sudarė komisiją, kuri 2017 m. rugsėjo mėn. surengė išvažiuojamąjį posėdį į Vilniaus rajoną. Po išvažiuojamojo posėdžio komisija priėmė sprendimą pratęsti 57 autobuso maršrutą Šaulio gatve iki Bukiškio gyvenvietės tik įrengus viešojo transporto stoteles pagal komisijos nustatytas koordinates. Įvertinus pratęsiamo 57 autobuso maršruto trasą bei atsižvelgus į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus viešojo transporto sustojimo vietoms, ties Šaulio ir Chodkevičiaus gatvių sankryža buvo parinkta vienintelė tinkama vieta viešojo transporto stotelei „Šaulio“ įrengti.

        3.2. Pažymi, kad „Šaulio“ stotelės ženklas pastatytas valstybinės žemės ruože tarp žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir asfaltuotos kelio dangos. Tuo tarpu pareiškėja neteisėtai valstybinėje žemėje yra įkasusi medinius stulpelius, kurie neva žymi jai nuosavybės teise priklausančio sklypo ribas ir užeina už tikrųjų sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žyminčio riboženklio ribų.

        3.3. Dėl skundžiamo Sprendimo atsakovė nurodo, kad jis pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Šis raštas, atsakovės teigimu, yra atsakymas į pareiškėjos 2019 m. lapkričio 10  d. raštą (reg. Nr. A34(1)-6509), kuriame informuojama, kad „Šaulio“ stotelės ženklas pastatytas valstybinėje žemėje ir savivaldybė artimiausiu metu keisti autobuso sustojimo vietos neplanuoja. Toks informacinio pobūdžio raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

        3.4. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais, akcentavo, kad komisija vertino įvairias galimybes, bet atsižvelgiantį kelio sąlygas (vingius, matomumą), gyventojų poreikius ir kitas aplinkybes buvo parinkta stotelės vieta. Papildomai nurodė, kad yra parengtas projektas, pagal kurį stotelės įvaža bus išgrįsta trinkelėmis, įrengta stotelė, todėl pareiškėjai nepatogumų neturėtų likti.

        Teismas

k o n s t a t u o j a:

        4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

        4.1. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 1 d. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, prašydama iškelti viešojo transporto stotelę „Šaulio“ iš jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribojama koordinačių sistemos posūkio taškais: 66-61-60-59-58-57-68-69-70-67-66).

        4.2. Atsakovė, atsakydama į šį pareiškėjos prašymą, skundžiamame Sprendime nurodė, jog 57 autobuso maršruto, įsteigto Vilniaus miesto savivaldybės, trasos pratęsimo galimybes bei numatomų viešojo transporto stotelių vietų įrengimo koordinačių nustatymo klausimą nagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės sukviesta Gatvių ir kelių, kuriais vyksta reguliarusis keleivinio transporto eismas, komisija. Išvažiuojamojo posėdžio metu priimtas sprendimas pratęsti maršrutą Šaulio gatve, apsukant žiedą Sodų, Draugystės, Stadiono bei Liepų gatvėmis Bukiškyje. Taip pat komisija nustatė viešojo transporto lokalizacijos vietas, kuriose kelio valdytojas (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnija) įrengė kelio ženklus „548 – stotelė“. Ties Šaulio ir J. K. C. gatvių sankryža parinkta vienintelė tinkama vieta. Ženklas nėra įrengtas privačios nuosavybės žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas: susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos, naudojimo paskirtis: kita, nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis). Nurodoma, kad „Šaulio“ stotelės ženklas pastatytas valstybinėje žemėje kelio zonoje, nepažeidžiant trečiųjų asmenų interesų, todėl savivaldybė artimiausiu metu keisti autobuso sustojimo vietos neplanuoja. Ši stotelė reikalinga užtikrinti viešą susisiekimą miesto transportu aplinkinių gyvenviečių gyventojams.

        4.3. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama ji panaikinti, nes, pareiškėjos teigimu, Sprendimu yra pažeidžiamos jos teisės ir teisėti interesai.

        5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 8

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad Įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).

6. Teismas, vertindamas Sprendimo atitiktį anksčiau nurodytam teisiniam reglamentavimui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai šio teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo praktikai, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teismo vertinimu, Sprendime nurodytas atsakovės priimtas sprendimas, kuriuo atsisakyta artimiausiu metu keisti autobuso sustojimo vietą, yra aiškus ir suprantamas. Atsakovė iš esmės nurodo atsisakymo perkelti „Šaulio“ stotelės ženklą priežastis, paaiškinant, jog jis pastatytas valstybinėje žemėje kelio zonoje, nepažeidžiant trečiųjų asmenų interesų. Sprendime aiškiai nurodoma, kad toks sprendimas priimtas išnagrinėjus viešojo transporto stotelių vietų įrengimo koordinačių nustatymo klausimą, kurį nagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės sukviesta Gatvių ir kelių, kuriais vyksta reguliarusis keleivinio transporto eismas, komisija. Būtent ši komisija išvažiuojamojo posėdžio metu priėmė sprendimą pratęsti maršrutą Šaulio gatve, apsukant žiedą Sodų, Draugystės, Stadiono bei Liepų gatvėmis Bukiškyje. Ši komisija taip pat nustatė viešojo transporto lokalizacijos vietas, kuriose Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnija įrengė kelio ženklus „548 – stotelė“. Ties Šaulio ir J. K. C. gatvių sankryža parinkta vienintelė tinkama vieta. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad komisija atliko tyrimą atvykdama į ginčo vietą, įvertino situaciją išvažiuojamame posėdyje, surašė posėdžio protokolą, kuriame pateikė padarytas išvadas. Iš šių išvadų aišku, kodėl būtent pasirinkta tokia vieta stotelės ženklui pastatyti. Taigi šiuo atveju nurodyti pagrindiniai faktai ir jie patvirtinti surinkta informacija, o pareiškėjo argumentas, kad skundžiamu Sprendimu visuomeniniams poreikiams tenkinti numatyta vieta autobusų stotelei parinkta netinkamai ir neatsakingai, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

7. Nėra ginčo, kad „Šaulio“ stotelės ženklas nėra įrengtas privačios nuosavybės žemės sklype, pareiškėja pripažino kad ženklas buvo perkeltas iš jai nuosavybės teise priklausančio sklypo.  Ženklas yra valstybei priklausančiame gretimame sklype, kuris yra gretimas su žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o naudojimo būdas: susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos, naudojimo paskirtis: kita, nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), t. y. „Šaulio“ stotelės ženklas pastatytas valstybinės žemės ruože tarp žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir asfaltuotos kelio dangos. Ši aplinkybė akivaizdi iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (atsiliepimo priedas 8-1), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (2018 m. kovo 27 d., registro Nr. 44/2129827), taip pat iš gatvių remonto projekte (atsilipimo 9 priedas) esančios schemos (22 projekto lapas). Taigi nesutiktina su pareiškėja, kad šioje ginčo situacijoje atsakovė pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes apribojo pareiškėjos galimybę naudotis jai priklausančiu žemės sklypu.

Taip pat iš byloje esančios fotonuotraukos matyti, kad valstybinėje žemėje yra įkasti mediniai stulpeliai, kurie, atsakovės tvirtinimu, yra įkasti pareiškėjos neteisėtai, nes, jos manymu, jie žymi jai nuosavybės teise priklausančio sklypo ribas. Pareiškėja dėl šio argumento skunde nepasisako, tačiau teismas sutinka su atsakove, kad šie įkasti mediniai stulpeliai išeina už sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žyminčio riboženklio, ribų, iš to spręstina, kad galimai pareiškėja yra neteisėtai valstybinėje žemėje įkasusi medinius stulpelius ir tokiu būdu siekia pripažinti savo teisėtą interesą ir pagrįsti skundo reikalavimą.

8. Pareiškėja nurodo, kad jai keliami nepatogumai (stotelėje laukiančių žmonių keliamas triukšmas ir dulkės). Iš gatvių remonto projekte (atsilipimo 9 priedas) esančios schemos (22 projekto lapas) bei nuotraukų matosi, kad žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (aptartas 7 punkte) yra papildomas ruožas, skiriantis valstybinės žemės sklypą su stotele ir žemės sklypą, kuriame yra pareiškėjos namas. Žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso ne tik pareiškėjai, bet savininkų daugetui, yra susisiekimo ir inžinerinių koridorių teritorijos paskirties, jam įregistruotas kelio servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku) (tai yra tarnaujantis daiktas). Jis siauru ruožu juosia kvartalą. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėja, šį sklypą įsigijo bendrai kvartalo namų savininkai, nes per jį pravestos kvartalo komunikacijos, o ankstesnis savininkas bankrutavo. Tuo tarpu pareiškėjos namo sklypas yra dar už šio sklypo. Kaip matyti iš nuotraukų, pareiškėjos namo sklypas nuo sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra atskirtas ištisine tvora ir augmenija, iš minėtos schemos matyti, kad namas stovi atokiau nuo gatvės. Taigi įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjos nurodyti nepatogumai neturėtų būti reikšmingi. Teismas atkreipia dėmesį, jog byloje pateikti duomenys liudija, kad  atsakovė siekia ateityje panaikinti šiuos nepatogumus (tiek dėl dulkių, tiek dėl keliamo triukšmo), bandydama ties pareiškėjos nuosavybės teise priklausančiu sklypu esančią stotelę įrengti su trinkelėmis (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos parengtas Avižienių sen., Šaulio g. ir Bičiulių g. esančių autobusų stotelių kapitalinio remonto aprašas).

9. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Sprendimas atitinka imperatyvius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir laikomas teisėtu bei pagrįstu, jį panaikinti teisinio pagrindo nėra. Taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo perkelti autobusų stotelę į kitą vietą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos L. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                         Mefodija Povilaitienė

                                        Henrikas Sadauskas

                                        Gediminas Užubalis