Baudžiamoji byla Nr. 2K-389/2006

                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                 2.1.4.11.2. (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. birželio 6 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,

gynėjui advokatui I. Borveinui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. C. ir V. L. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. C. ir V. L. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu po vienuolika metų.

            Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. C. ir V. L. apeliaciniai skundai atmesti.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo V. C. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

            V. C. ir V. L. nuteisti už tai, kad  2004 m. rugsėjo 17 d., apie 21.00-22.00 val., pažeisdami viešąją tvarką, t. y. ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, būdami apsvaigę nuo alkoholio, Trakų r., (duomenys neskelbtini), tarp autobusų stoties ir Trakų g. 34 namo, pasinaudodami menkaverte dingstimi, bendrai veikdami užpuolė J. K., tyčia jį pastūmė, pargriovė ant žemės, sudavė kojomis gulinčiam J. K. tiksliai nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip 15, smūgių į galvą, krūtinę, juosmenį, taip bendrais smurtiniais veiksmais padarė J. K. muštines žaizdas dešiniajame antakyje, virš kairiojo antakio bei apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas abiejų smilkinių srityje, poodinę kraujosruvą juosmens dešinėje pusėje ir kraujosruvą dešiniojo inksto riebaliniame audinyje, pereinančią į gaubtinės–skersinės storžarnės pasaitą, dešiniųjų II–VII su pasieninės krūtinplėvės plyšimu šonkaulių bei II-o kairiojo šonkaulio lūžius su pasieninės krūtinplėvės sužalojimu ir plaučių plyšimais, tai komplikavosi potrauminiu plaučių uždegimu ir sukėlė mirtį, t. y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė J. K.

            Kasaciniu skundu nuteistasis V. C. prašo jį išteisinti, nes nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadarė. 2004 m. rugsėjo 17 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val., jis buvo visai kitoje vietoje, t. y. 20.50–20.55 val., pas jį atėjo V. L. , su kuriuo 21.15–21.20 val. išėjo iš namų ir nuėjo į geležinkelio stotį pasitikti patėvio V. A. . Kasatorius pažymi, kad tai matė visi patėvio bendradarbiai, bet jų niekas nekvietė į teismą liudyti. Palydėję V. A. jie susitiko A. P. , kuris buvo išgėręs, ir su juo apie 21.50–21.55 val. nuėjo pas O. G. , bet jos namuose nebuvo, iš ten – į mokyklą. Po to jie ėjo į parduotuvę, nusipirko alaus ir vėl nuėjo pas merginas O. ir A.

Kasatorius tvirtina, kad liudytojas A. P. jį ir V. L. apkalba, nes kriminalinės policijos pareigūnai, pažeisdami BPK 11 straipsnio 2 dalį, jį sumušė ir jam prižadėjo, kad jis bus liudytoju, jeigu duos melagingus parodymus. Tokį patį pasiūlymą iš policijos pareigūnų buvo gavęs ir jis bei V. L. , tačiau jie abu atsisakė apkalbėti draugus.

            V. C. pažymi, kad liudytojas M. M. per akistatą jo, kaip J. K. sumušusio vaikino, neatpažino, teisme taip pat tvirtino, kad sumušusių J. K. salėje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti jo drabužiai, tačiau ant jų nukentėjusiojo mikrodalelių nebuvo rasta. Kasatorius pažymi, kad bylą tyrusiems pareigūnams trūko jo kaltės įrodymų, todėl jie apkaltino jo tėvus grasinus A. P. prisiimti visą kaltę dėl nužudymo. Kasatorius teigia, kad to padaryti tėvai negalėjo, nes tuo metu jis gulėjo ligoninėje ir jo mama buvo gavusi leidimą kiekvieną dieną prižiūrėti jį iki 17.00 val.

            Nuteistasis V. C. dar nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai bylą išnagrinėjo šališkai, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.  Apygardos teismo pirmininkas padėjo liudytojui A. P. duoti parodymus per teisiamąjį posėdį: liudytojui pradėtus sakyti kitaip, teisėjas L. Ž. jį pertraukdavo, perskaitydavo jo parodymus ir klausdavo, ar ne taip sakėt, ir liudytojas tuos parodymus patvirtindavo. Kasatoriaus nuomone, A. P., remiantis BPK 79 straipsniu, negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas, nes mokykloje mokėsi pagal specialią programą, be to, jis, nors davė priesaiką, melavo. Teismas neįvertino, kad įvykio vakarą liudytojai V. P., A. P. , E. J. , A. S. , J. M. jo ir V. L. nematė. Be to, liudytoja V. P. sakė, kad jį, kasatorių, pažįsta kaip S. A. sūnų. Taip pat nesiaiškinta, kaip vienas J. K. batas atsirado prie jo namo. Kasatorius taip pat išdėstė įtarimus, kas galėjo padaryti minėtą žmogžudystę.

            Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir jį išteisinti. Kasatorius nurodo, kad teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė nepagrįstai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nebuvo nustatytas jo dalyvavimas padarant nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nebuvo imtasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis), apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas abejonėmis, spėjimais, svarbios aplinkybės liko neaptartos ir neįvertintos. Kasatorius pažymi, kad teismas besąlygiškai vadovavosi nepilnamečio liudytojo A. P. (kasaciniame skunde nurodoma V. P.) parodymais, kurie nėra visiškai nuoseklūs ir prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp pagrindinių liudytojų – A. P. ir M. M. . Liudytojas M. M. parodė, kad jam einant su J. K. pamatė tris vaikinus, kurie liepė jiems sustoti, vienas iš jų J. K. pastūmė, kažkuris iš jų gulinčiam įspyrė į šoną. Liudytojas A. P. parodė, kad jis, autobusų stotelėje pastebėjęs savo brolį su kitais vaikinais, priėjo prie jų ir pabuvęs 15 min. pasivijo V. L. ir V. C. , pamatė, kad jie spardo žmogų. Kasatorius pažymi, kad, pagal M. M. parodymus, pasivijo trys vaikinai, o pagal A. P. – turėjo pasivyti tik du. Aplinkybės, kas buvo trečias, teismas nesiaiškino. Be to, A. P. tvirtino, kad M. M. visą laiką stovėjo ir žiūrėjo, kaip spardo J. K., o M. M. parodė, kad įvykio vietoje buvo ne visą laiką.

            Kasatorius mano, kad negalima tikėti A. P. parodymais, nes jam buvo tik 16 metų, mokykloje jis mokėsi pagal modifikuotą (palengvintą, bet iš esmės nepakeistą) programą, minėtą vakarą jis išgėrė net du litrus stipraus alaus ir, kaip teisme patvirtino O. G. ir A. S., pas jas atėjęs A. P. buvo labai girtas.

            Kasatorius pažymi, kad liudytojas M. M. nagrinėjant bylą teisme kategoriškai patvirtino, jog teismo salėje tų asmenų, kurie spardė J. K., nėra. Liudytoja O. B. teisme patvirtino, kad vaikino, kurį sutiko gatvėje, kaip įtariamą dalyvavusį sumušant J. K., salėje taip pat nėra, o V. P. nebuvo įsitikinusi, kad tas vaikinas, kuris buvo be dviračio, buvo vardu V. Teismas ignoravo BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas nesiaiškino ir aplinkybės, kaip J. K. batas atsirado prie jo namų, tai, kasatoriaus nuomone, yra labai svarbu nustatant tiesą.

            Nuteistųjų V. C. ir V. L. kasaciniai skundai atmestini.

            Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu ir tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą teismų sprendimais nustatytoms veikos aplinkybėms ir todėl šių aplinkybių nenustatinėja. Kasacinės instancijos teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme, tačiau tokių pažeidimų kolegija nenustatė. Todėl kolegija neanalizuoja nuteistųjų V. C. ir V. L. kasacinio skundo argumentų dėl faktinių aplinkybių nustatymo, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas ir kasatorių skunduose nurodytus argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu kolegija konstatuoja, kad teismai V. C. ir V. L. pagrįstai pripažino kaltais ir jų nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

 

            Dėl BPK 20 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies taikymo

            Kasatorius V. L. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Šiam teiginiui patvirtinti jis nurodo pagrindinį argumentą, kad nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp svarbiausių liudytojų A. P. ir M. M. parodymų. Tačiau šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė vadovaudamasis BPK 271–292 straipsnių reikalavimais, įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl V. L. ir V. C. kaltės jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymu, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė.

Pagrindiniai V. C. ir V. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką įrodymai yra liudytojų A. P. , M. M. , V. P. parodymai. Nors ir buvo tam tikri nesutapimai liudytojų A. P. ir M. M. parodymuose, kuriuos nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau juos teismas tyrė, nuosprendyje išanalizavo ir pašalino. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, paneigdamas apeliantų nurodytus argumentus dėl, jų nuomone, esančių esminių prieštaravimų tarp liudytojų A. P. ir M. M. parodymų. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl apelianto argumento, jog M. M. neatpažino asmens, dalyvavusio sumušant J. K. Nors baudžiamojo proceso įstatymo numatytomis priemonėmis nebuvo užfiksuoti duomenys, kad M. M. atpažino V. C. , tačiau paties M. M. , liudytojų V. P. ir O. B. parodymais neabejotinai nustatyta, kad M. M. įsidėmėjo ir atpažino vieną iš matytų nusikaltimo vietoje asmenų, būtent V. C. . Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu būtent liudytoja V. P. duodama parodymus 2004 m. spalio 6 d. pirmoji nurodė tą aplinkybę, kad rugsėjo 28–29 d. M. M. jos klausė apie gatvėje sutiktą vaikiną, kurį ji pažinojo kaip V. (t. y. V. C. ), sakydamas, kad būtent jis sumušė J. K. M. M. , apklaustas vėliau nei ši liudytoja, jos nurodytas aplinkybes patvirtino.

Kasatoriaus V. L. argumentas dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimo yra nepagrįstas. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja pagrįsti nuosprendį tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas tinkamai laikėsi šios normos, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo patikrinti teisiamajame posėdyje apklausiant kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, ištiriant rašytinius bylos duomenis. Esant skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmenys davė atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme, šie prieštaravimai buvo tiriami, aiškinamos jų priežastys, nuosprendyje nurodant, kuriais įrodymais yra remiamasi, o kurie yra atmetami.

Nepagrįstas kasatoriaus V. C. argumentas dėl teismo šališkumo, motyvuojant tuo, kad teisėjų kolegijos pirmininkas L. Ž. padėjo liudytojui A. P. duoti tokius parodymus, kokių reikia. Pirmasis teismo posėdis įvyko 2005 m. liepos 4 d., antrasis – rugsėjo 7 d., t. y. praėjus nemažam laiko tarpui nuo įvykio 2004 m. rugsėjo 17 d., todėl apklausiamas liudytojas galėjo neprisiminti visų jo matyto įvykio detalių. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymam patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Teismas šia norma ir pasinaudojo, patikrindamas liudytojo A. P. duotų parodymų objektyvumą. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad A. P. parodymus davė laisva valia ir jo parodymai iš esmės nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu nesiskyrė. Be to, pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde V. C. tokio argumento nenurodė.

            Taigi nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, patikrinant juos teisiamajame posėdyje. Teismo ištirtų įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra ne kasacinės, o apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, nutartyje išdėstė išsamius argumentus ir pagrįstai konstatavo, kad įrodymai įvertinti tinkamai, faktinės bylos aplinkybės nustatytos teisingai.

 

            Dėl BPK 11 straipsnio 2 dalies taikymo

            Kasatorius V. C. teigia, kad policijos pareigūnai prieš liudytoją A. P. naudojo fizinį smurtą, privertė jį apkalbėti V. C. ir V. L. už pažadą nepatraukti jo įtariamuoju. Tokį argumentą dėl neteisėtų pareigūnų naudotų priemonių kasatorius nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje V. C. netvirtino, kad prieš jį, V. L. ar A. P. buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas ir kad jie buvo verčiami apkalbėti kitą asmenį. V. C. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu turėjo gynėją, savo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, teises žinojo ir jomis naudojosi, turėjo teisę teikti prašymus, duoti paaiškinimus, tačiau apie jokius neteisėtus veiksmus jis neužsiminė, papildomai ištirti šių aplinkybių neprašė. Be to, neįtikėtina, kad įtariamajam neigiant dalyvavimą veikoje ir turint tokį svarbų jį teisinantį argumentą jis nebūtų pateiktas, o išsakytas tik apeliaciniame skunde, negalint jo išsamiai patikrinti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. C. šio savo argumento nepakartojo, prašymo ištirti jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes nepateikė. Pažymėtina, kad nei kitas nuteistasis V. L. , nei liudytojas A. P. niekada netvirtino, kad prieš juos buvo panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriai niekada netvirtino, jog jų ir liudytojo A. P. tarpusavio santykiai buvo blogi. Kaip patvirtino V. L. , po J. K. sumušimo, jam dar gulint ligoninėje, pasklido kalbos, kad jį sumušė būtent V. L. ir V. C. . Tuo laiku ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas ir niekam įtarimai nebuvo pateikti. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie smurto, grasinimų ar kitų žmogaus orumą žeminančių veiksmų panaudojimą ikiteisminio tyrimo metu, todėl minėtas V. C. argumentas yra atmestinas.

 

            Dėl BPK 79 straipsnio taikymo

            BPK 79 straipsnyje nustatyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Asmens sveikatos būklę privalo nustatyti gydytojai, pateikdami sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, teismo mediko ar teismo psichiatro išvadą. Ar konkretų asmenį galima šaukti dalyvauti byloje kaip liudytoją, turi nuspręsti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas pasiremdami gydytojo pateiktais medicinos kriterijais ir visa bylos medžiaga. Abu kasatoriai išdėstė abejones, ar A. P. galėjo būti apklausiamas kaip liudytojas, nes jis mokykloje mokėsi pagal modifikuotą (palengvintą, bet iš esmės nepakeistą) programą. Iš A. P. charakteristikos, išduotos (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, matyti, kad Vilniaus pedagoginio-psichologinio centro specialistai nustatė, jog A. P. turi mokymosi negalę dėl lingvistinių procesų ir girdimojo suvokimo sutrikimų, jam buvo rekomenduojama mokytis pagal modifikuotą (palengvintą, bet iš esmės nepakeistą) programą (T. 2, b. l. 208). Tačiau šie duomenys negali būti pagrindas abejoti A. P. sugebėjimu teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. A. P. mokėsi vidurinėje mokykloje, nors jis, kaip nurodyta charakteristikoje, ir nerodė didelio noro mokytis, dirbo lėtai, namų darbus atlikdavo nesistemingai. Kaip asmenybė jis apibūdinamas kaip labai uždaras, lėtas, pasyvus, santūrus, nelinkęs į kraštutinumus, nekonfliktiškas. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. davė išsamius, nuoseklius, kategoriškus parodymus, kuriuos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir teisiamajame posėdyje. Nei ikiteisminio tyrimą atlikusiems pareigūnams, nei teismui nekilo jokių abejonių dėl A. P. sugebėjimų teisingai suvokti jam žinomas reikšmingas bylos aplinkybes, todėl jo parodymai yra leistinas įrodymų šaltinis.

            Išdėstytų motyvų pagrindu kolegija sprendžia, kad nuteistųjų kasacinių skundų argumentai nepaneigia teismų sprendimų, kuriuose išdėstytos išvados yra pagrįstos ir teisingos.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nuteistųjų V. C. ir V. L. kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                     Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                                 Antanas Klimavičius

 

 

                                                                                                                 Ona Aldona Budienė