Civilinė byla Nr. e3K-3-90-684/2024
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00935-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.9.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Registrų centro ieškinį atsakovui E. Š. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 6495,12 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 1998 m. sausio 5 d. darbo sutarties pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti į ieškovės Klaipėdos filialo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Nuo 2010 m. birželio 1 d. atsakovas buvo perkeltas į Klaipėdos filialo direktoriaus pareigas. 2019 m. vasario 22 d. ieškovės direktoriaus įsakymu su atsakovu sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išmokant visas jam priklausančias darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022 atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu ir teismas nusprendė, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir priteisė atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė įvykdė minėtą teismo sprendimą. Ieškovė, gavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus 2022 m. spalio 21 d. sprendimą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“, grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą atsakovui nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką. Ieškovė 2022 m. lapkričio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl minėtos sumos grąžinimo, tačiau atsakovas to nepadarė. Ieškovės vertinimu, atsakovas yra neteisėtai praturtėjęs ieškovės sąskaita, nes ieškovė į fondą už atsakovą grąžino 6495,12 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu ieškovei priteisė iš atsakovo 6495,12 Eur nepagrįstai įgytas lėšas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (6495,12 Eur), skaičiuojamas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. Teismas konstatavo, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovei pagal VSDFV reikalavimą – 2022 m. spalio 21 d. sprendimą ,,Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“ – 2022 m. lapkričio 3 d. grąžinus atsakovui VSDFV išmokėtą 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmoką, atsakovas praturtėjo šia suma ieškovės sąskaita. Teismo vertinimu, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažintas neteisėtu, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje dėl atsakovo atleidimo iš darbo neteisėtumo nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos įskaitymo į mokėtinas sumas ar išmokos grąžinimo VSDFV. Teismas nenustatė, kad ieškovė galėtų kitais būdais apginti savo teises, siekdama susigrąžinti už atsakovą VSDFV grąžintą ilgalaikio darbo išmoką, nei reikšti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.
6. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Kolegija nurodė, kad VĮ Registrų centro direktoriaus 2019 m. vasario 22 d. įsakymu darbo sutartis su atsakovu nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022 atsakovo atleidimas iš darbo 2019 m. gegužės 8 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažintas neteisėtu, laikyta, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, atsakovui priteista 14 380,88 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 21 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2022 m. liepos 12 d. Ieškovė nurodo, kad teismo sprendimą įvykdė ir pervedė atsakovui visas jam priteistas sumas.
8. Kolegija pažymėjo, kad VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimu „Dėl E. Š. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“ nurodė, jog susidarė 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos permoka. Sprendime nurodyta, kad ilgalaikio darbo išmoka skiriama tik pagal DK 57 straipsnį atleistiems darbuotojams, kad permoka susidarė dėl to, jog pagal draudėjos VĮ Registrų centro prašymą dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo, pateiktą įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022, Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo pakeisti atsakovo valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data iš 2019 m. gegužės 8 d. pakeista į 2022 m. liepos 12 d. – ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas – iš DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 218 straipsnio 6 dalį.
9. VSDFV 2022 m. spalio 21 d. rašte „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“, adresuotame VĮ Registrų centrui, buvo nurodyta, jog ieškovė turi atlyginti Ilgalaikio darbo išmokų fondui padarytą žalą (6495,12 Eur), susidariusią dėl to, kad pagal draudėjos VĮ Registrų centro pateiktus pranešimus Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo pakeisti atsakovo valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data ir atleidimo teisinis pagrindas (iš DK 57 straipsnio į DK 218 straipsnį). Ieškovė 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą atsakovui nepagrįstai išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permoką. Ieškovė 2022 m. lapkričio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl minėtos sumos grąžinimo iki 2022 m. lapkričio 30 d. Atsakovas nurodytos sumos negrąžino.
10. Kolegija nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendime aptariama atsakovui atleidimo iš darbo dieną jau buvusi apskaičiuota ir išmokėta jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, tačiau minėtame teismo sprendime nepasisakyta dėl ilgalaikio darbo išmokos, išmokamos pagal DK 57 straipsnio 9 dalį.
11. Kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškinys negalėjo būti tenkinamas taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio nuostatas, nes nėra visų būtinų šio instituto taikymo sąlygų. Nagrinėjamu atveju VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimu „Dėl E. Š. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“ nustatyta, kad susidarė 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos atsakovui permoka. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad, 2022 m. lapkričio 3 d. ieškovei pagal VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimą ir 2022 m. spalio 21 d. raštą grąžinus VSDFV atsakovui išmokėtos 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos permoką, dėl tokių ieškovės atliktų veiksmų atsakovas iš esmės praturtėjo šia suma ieškovės sąskaita. Galutinis mokėtojas, kurio sąskaita atsakovas nepagrįstai praturtėjo 6495,12 Eur suma, yra ieškovė VĮ Registrų centras.
12. Taigi įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022, kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu ir pripažinta, jog atsakovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. atsakovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).
13. Kolegija nurodė, kad ilgalaikio darbo išmoka yra papildoma išmoka darbuotojui, už kurios išmokėjimą yra atsakingas darbdavys, tik šią pareigą jis įgyvendina privalomai dalyvaudamas formuojant Ilgalaikio darbo išmokų fondą, t. y. į fondą darydamas įnašus – draudimo įmokas. Dėl to, darbdaviui kompensavus fondui išmokėtas lėšas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 patvirtintų Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų (toliau – Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai) 19 punktą, susiklosto tokia situaciją, lyg pats darbdavys minėtą išmoką būtų sumokėjęs tiesiogiai darbuotojui (žr. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023, kuriame buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permokos sumos priteisimo)). Kolegijos vertinimu, Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punktas nustato šio Ilgalaikio darbo išmokų fondo administravimo taisykles, tačiau nepanaikina darbdavio teisės reikalauti grąžinti be pagrindo išmokėtų lėšų permokos sumą iš tokias lėšas faktiškai gavusio darbuotojo.
14. Kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad jo gauta ilgalaikio darbo išmoka yra susijusi tiesiogiai su darbo santykiais ir kvalifikuotina kaip susijusi su darbo užmokesčiu, todėl ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo teisiniu pagrindu, taikant CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą išimtį.
15. Kolegija nurodė, kad ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko dėl atsakovo, kaip darbuotojo, aktyvių veiksmų. Atsakovas nurodė, kad jam ilgalaikio darbo išmoka buvo paskirta dar 2019 m. rugpjūčio 12 d. ir atsakovui VSDFV buvo sumokėta taip pat 2019 m. rugpjūčio mėnesį. Atsakovas 2022 m. gegužės 13 d. ieškiniu dėl neteisėto atleidimo iš darbo pats inicijavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir atsakovo atleidimo iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu. Todėl atsakovas taip pat turėjo suprasti, jog įstatymas jam garantuoja tik vieno pobūdžio išmoką, t. y. išmoką, mokamą nutraukus darbo sutartį pagal DK 57 straipsnį (t. y. ilgalaikio darbo išmoką), arba išmokas, kurios taikomos kaip neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinė pasekmė, t. y. nurodytas DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse. Taigi yra pagrindas vertinti, kad darbuotojas negalėjo turėti jokių su tuo susijusių teisėtų lūkesčių.
16. Remiantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, ilgalaikio darbo išmoka šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, išskyrus iš biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko atleistus asmenis, mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Taigi nagrinėjamu atveju ilgalaikio darbo išmoką atsakovui išmokėjo ne pati ieškovė, kaip darbdavė. Atsakovas savo 2022 m. gegužės 13 d. ieškinyje dėl neteisėto atleidimo iš darbo, prašydamas pripažinti, kad jo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra neteisėtas ir jo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir taikyti DK 218 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintas teisines pasekmes, nenurodė duomenų apie jam papildomai pagal DK 57 straipsnio 9 dalį išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką. Nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje dėl darbo ginčo, kurioje priimtas 2022 m. birželio 9 d. sprendimas, būtų sprendžiamas klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos įskaitymo į mokėtinas sumas ar VSDFV išmokos grąžinimo. Taigi byloje nenustatyta, jog, gavęs ilgalaikio darbo išmoką, atsakovas apie tai pranešė darbdavei ar informavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėjusį teismą.
17. Kolegija nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovas siekė teisinio rezultato, dėl kurio ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko, vertinant atsakovo (kaip gavėjo) veiksmus sąžiningumo aspektu, nenustatyta pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga, kurios pagrindu ieškovės nurodyta be pagrindo įgyta 6495,12 Eur suma negali būti išreikalaujama.
18. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju yra visos CK 6.237 straipsnyje nustatytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos ir atsakovui kyla pareiga grąžinti ieškovei 6495,12 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Reikalavimas atsakovui buvo kildinamas iš jam valstybės išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo, tačiau teismai neanalizavo ir neatskleidė šios išmokos skyrimo bei grąžinimo ypatumų, tuo neatskleisdami tiek bylos, tiek nepagrįsto parturtėjimo instituto subsidiaraus pobūdžio. Ilgalaikio darbo išmoka skiriama esant DK 57 straipsnio 9 dalyje įtvirtintiems pagrindams, t. y. atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą pas tą darbdavį. Išmokos skyrimo ir grąžinimo tvarka savo ruožtu detalizuojama specialaus Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9–16 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarime Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“. Taigi ieškovės ir atsakovo teisinius santykius dėl ilgalaikio darbo išmokos teisės įgijimo, skyrimo ir grąžinimo reguliuoja specialieji įstatymai, kuriais pareiga grąžinti ilgalaikio darbo išmoką nustatytais atvejais yra nustatyta išimtinai darbdaviui, o darbuotojui nėra nustatyta jokių su tuo susijusių pareigų ar prievolių. Pažymėtina, kad ilgalaikio darbo išmoka turi tiesioginį ryšį su DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija darbuotojui, į kurią gali būti įskaitoma darbuotojui jau išmokėta ilgalaikio darbo išmoka. Bet tai yra darbo ginčo dalykas, kuris vėliau negali būti nagrinėjamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 4 dalis). Darbo ginčo byloje nepavykus šios išmokos įskaityti ir tuo sumažinti mokėtiną kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, ieškovė siekia iš naujo peržiūrėti šį klausimą ir savo prievolę grąžinti išmoką perkelti darbuotojui. Pagal nurodytus teisės aktus tarp darbdavio ir darbuotojo neatsiranda jokių tarpusavio teisių ir pareigų dėl ilgalaikio darbo išmokos. Priešingai, abiejų šalių teisiniai santykiai susiformuoja savarankiškai tik su VSDFV (valstybe) ir skirtinga apimtimi: darbuotojas įgyja teisę į valstybės mokamą ilgalaikio darbo išmoką, o darbdavys turi pareigą užtikrinti, kad darbuotojo atleidimas būtų teisėtas ir valstybei pateikiami duomenys, kurių pagrindu yra darbuotojui išmokamos sumos, būtų teisingi. Darbdavio reikalavimas, grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo institutu, darbuotojui tokiu atveju yra ne kas kita kaip regresinis reikalavimas, kuriam taikyti nėra nė vienos sąlygos. Taigi, jeigu darbdavys neišnaudojo įstatyme nustatytų teisių gynimo būdų, ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo reikšmė galėjo būti keliama tik ginče dėl darbuotojo atleidimo teisėtumo ir jam mokėtinų išmokų (t. y. išmokos įskaitymo). Jau vien faktas, kad tokiame ginče yra sprendžiama tik dėl šios išmokos įskaitymo į darbuotojui mokėtinas sumas, o ne priteisimo ar grąžinimo, rodo, jog jokie kiti teisių gynimo būdai yra nenustatyti ir negalimi.
19.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, darbo ginčą nagrinėjančiam organui neatlikus įskaitymo, tokių išmokų įskaitymo klausimas turi būti išspręstas vykdymo procese arba taikant be pagrindo įgyto turto išreikalavimo institutą, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Darbuotojui išmokėta išeitinė išmoka įskaitoma į priverstinės pravaikštos sumą tik tuo atveju, jeigu darbuotojas teismo sprendimu grąžinamas atgal į darbą. Jeigu darbuotojas negrąžinamas atgal į darbą, išeitinė išmoka nėra įskaitoma į priverstinės pravaikštos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023). Analogiška taisyklė turi būti taikoma ir tokiems atvejams kaip nagrinėjamas, t. y. ilgalaikio darbo išmoka įskaitoma į kompensaciją. Tačiau šioje byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos įskaitymo ar neįskaitymo, nes neatnaujinus darbo ginčo bylos dėl neteisėto atleidimo būtų nagrinėjama tai, kas jau išnagrinėta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
19.3. Net jeigu ir būtų galima laikyti, kad, atsižvelgiant į šalių teisinių santykių ypatumus, išdėstytus anksčiau, nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas šioje byloje (su tuo atsakovas kategoriškai nesutinka), jo taikymo sąlygos vis viena lieka neįrodytos. Šiuo atveju nėra nė vienos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos – atsakovas nepraturtėjo ieškovės sąskaita, o tarp atsakovo turto padidėjimo ir ieškovės turto sumažėjimo nėra jokio priežastinio ryšio, juolab kad ieškovės turto sumažėjimas yra nulemtas jos pačios neteisėtų veiksmų. Šalių turtiniai santykiai, susiję su ilgalaikio darbo išmoka, yra atskiri, savarankiški ir susiformuoja ne tarp šios bylos šalių, bet su valstybe (VSDFV). Tai, kad darbdavys įvykdė savo teisės aktuose nustatytą pareigą ir atlygino valstybei žalą, yra teisinis jo turto sumažėjimo pagrindas, tačiau jis priežastiniu ryšiu nėra susijęs su darbuotojo turto padidėjimu. Atsakovo (darbuotojo) turto padidėjimas savo ruožtu yra nulemtas VSDFV priimto teisės aktuose nustatyto sprendimo. Ilgalaikio darbo išmoką atsakovas gavo iš valstybės, kurios įgaliota institucija (VSDFV) priėmė sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo. Ieškovė tik dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad išvengtų nuostolių, ji darbuotoją atleido pažeisdama teisės aktus. Teismai nepagrindė, kad ieškovė savo teisių negalėjo apginti kitais būdais (pvz., ginčyti VSDFV sprendimą administracine teisena arba prašyti išmoką įskaityti į atsakovui mokėtiną kompensaciją darbo ginčo byloje).
19.4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą draudimą išreikalauti darbo užmokesčiui prilyginamas išmokas. Atsakovo iš valstybės gautas turtas yra DK 57 straipsnio 9 dalyje nustatyta su darbo santykiais susijusi išmoka, o ją įstatymas apskritai draudžia išreikalauti (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ilgalaikio darbo išmokos apskaičiavimo tvarka ir dydis tiesiogiai priklauso nuo asmens darbo laiko ir gauto darbo užmokesčio dydžio, todėl tai yra išmoka, susijusi su darbo užmokesčiu. Atsakovas yra sąžiningas išmokos gavėjas. Teismų motyvai, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko dėl jo, kaip darbuotojo, aktyvių, t. y. savo teisių gynimo, veiksmų, yra nepagrįsti. Darbuotojo atleidimo pagrindo teisėtumo užtikrinimas yra išimtinė darbdavio, o ne darbuotojo pareiga. Šios pareigos netinkamas įgyvendinimas jokia apimtimi pagal galiojančius teisės aktus neapribojo ir neapriboja darbuotojo teisės gauti ilgalaikio darbo išmoką įstatyme nustatytais terminais ir tvarka, o tuo labiau – ginti savo galbūt pažeistas teises teisme dėl atleidimo. Teismai neįvertino, kad visi darbdavio turtiniai praradimai kyla iš jo neteisėtų veiksmų ir turi aiškų bei konkretų teisinį pagrindą, t. y. DK 218 straipsnio 4 dalį bei Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą.
19.5. Apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino horizontalųjį precedentą kitoje byloje ir nepagrįstai rėmėsi išaiškinimais Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A- 1654-852/2023, kurie pateikti netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas.
20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui, kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu, ir pripažinus, jog darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. atsakovo atleidimo iš darbo pagrindui pasikeitus į DK 218 straipsnio 6 dalį, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką. Ilgalaikio darbo išmokos įskaitymo klausimas negalėjo būti sprendžiamas darbo byloje, nes atsakovas informacijos apie gautą ilgalaikio darbo išmoką nei darbdavei, nei darbo ginčą nagrinėjusiam teismui neatskleidė. Tik atsakovui buvo žinoma apie tai, kad 2019 m. rugpjūčio mėn. jis gavo ilgalaikio darbo išmoką, nes skiriant ir mokant šią išmoką darbdavys nedalyvauja, tokia išmoka yra skiriama fondą administruojančios įstaigos sprendimu. VSDFV 2022 m. spalio 21 d. sprendimas „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“, kuriuo ieškovė buvo įpareigota grąžinti atsakovui išmokėtą 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmoką, buvo gautas jau po darbo ginčo išnagrinėjimo ir sprendimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu įsiteisėjimo.
20.2. Atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita ir tarp ieškovės turto sumažėjimo bei atsakovo nepagrįsto praturtėjimo egzistuoja akivaizdus ir nepaneigiamas priežastinis ryšys. Šiuo atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.
20.3. Teismai pagrįstai netaikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto. Ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko dėl paties darbuotojo aktyvių veiksmų. Pats darbuotojas inicijavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, ir todėl jis taip pat turėjo suprasti, jog įstatymas jam garantuoja tik vieno pobūdžio išmokas, t. y. išmokas, mokamas nutraukus darbo sutartį pagal DK 57 straipsnį (t. y. išeitinę išmoką ir ilgalaikio darbo išmoką), arba išmokas, kurios taikomos kaip neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinė pasekmė, t. y. nustatytas DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse. Atsakovas, gavęs ilgalaikio darbo išmoką, apie tai nepranešė darbdavei ar darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėjusiam teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ilgalaikio darbo išmoka yra pasibaigus ilgalaikiam darbui suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui (Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Ilgalaikio darbo išmokos skiriamos ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos (Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 4.1 punkte nurodyta, jog sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokų skyrimo ir mokėjimo priima VSDFV teritoriniai skyriai. Ilgalaikio darbo išmokų pervedimo į jų gavėjų asmenines sąskaitas funkciją atlieka VSDFV (Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 3.3 punktas). Taigi, ilgalaikio darbo išmoka nėra darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, tai papildoma finansinė garantija darbuotojui, atleistam pagal DK 57 straipsnį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo
21. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą). Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą. Šios aplinkybės bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 51 punktas).
22. Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 50 punktas).
23. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad VĮ Registrų centro direktoriaus 2019 m. vasario 22 d. įsakymu darbo sutartis su atsakovu nutraukta pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Pagal DK 57 straipsnio 8 ir 9 dalis (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka; atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. VSDFV 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu skyrė atsakovui ilgalaikio darbo išmoką.
24. Pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio ilgalaikio darbo išmokų grąžinimą, 1 dalies 3 punktą, ilgalaikio darbo išmoka Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatuose nustatyta tvarka yra grąžinama į Ilgalaikio darbo išmokų fondą, kai darbo ginčą nagrinėjančio organo įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu. Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punktas įtvirtina, kad po ilgalaikio darbo išmokos paskyrimo nustačius, jog darbo ginčą nagrinėjančios institucijos įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką darbdavys grąžina į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą.
25. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022 atsakovo atleidimas iš darbo 2019 m. gegužės 8 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažintas neteisėtu, laikyta, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, atsakovui priteista 14 380,88 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 21 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2022 m. liepos 12 d.
26. VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimu „Dėl E. Š. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“ nustatyta, kad susidarė 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos atsakovui permoka. VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendime, be kita ko, pažymėta, kad permoka susidarė dėl to, jog pagal draudėjos VĮ Registrų centro prašymą dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo, pateiktą įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022, Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo pakeisti atsakovo valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data iš 2019 m. gegužės 8 d. (kai buvo nutraukta darbo sutartis su atsakovu pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą) pakeista į 2022 m. liepos 12 d. (kai įsiteisėjo teismo sprendimas pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu) – ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas – iš DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį. 2022 m. lapkričio 3 d. ieškovė pagal VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimą ir 2022 m. spalio 21 d. raštą grąžino VSDFV atsakovui išmokėtos 6495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos permoką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ieškovei grąžinus ilgalaikio darbo išmokos permoką, dėl tokių ieškovės atliktų veiksmų atsakovas iš esmės praturtėjo šia suma ieškovės sąskaita. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022 dėl atsakovo darbo sutarties nutraukimo, kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu ir pripažinta, jog darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. atsakovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).
27. Pažymėtina, kad, remiantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu, asmeniui ilgalaikio darbo išmoka priklauso atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu. Pripažinus atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu neteisėtu, ilgalaikio darbo išmokos gavimo pagrindas išnyksta. Kadangi įstatymas įtvirtina, kad šią atleistam iš darbo darbuotojui išmokėtą išmoką, išnykus jos išmokėjimo pagrindui, Ilgalaikio darbo išmokų fondui grąžinti privalo darbdavys, tai darbdavys, įvykdęs šią įstatymu jam nustatytą prievolę, įgyja teisę, kad jam šią išmoką grąžintų ją gavęs asmuo pagal CK 6.237 straipsnį kaip be pagrindo įgytą turtą.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, kai, pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu neteisėtu, priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, negrąžinus į darbą ir priteisus kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo darbo stažo, būtų laikoma, kad jis neturi pareigos grąžinti ilgalaikio darbo išmokos, išmokėtos dėl to, kad jis buvo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, akivaizdžiai prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams. Tam pačiam asmeniui dėl to paties atleidimo iš darbo negali priklausyti ir garantijos, taikytinos asmeniui, teisėtam atleistam iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu, ir garantijos, taikytinos asmeniui, kurio atleidimas iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu pripažintas neteisėtu ir pakeistas į kitą pagrindą – DK 218 straipsnio 6 dalį.
29. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo darbdaviui ar įskaitymo į darbuotojui priteistinas sumas turėtų būti sprendžiamas darbo byloje, kurioje nagrinėjamas atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu teisėtumo klausimas. Pagal teisės aktus pagrindas grąžinti išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką yra darbo ginčą nagrinėjančio organo įsiteisėjęs sprendimas atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu pripažinti neteisėtu. Tik įsiteisėjus sprendimui atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu pripažinti neteisėtu ir darbdaviui grąžinus fondui ilgalaikio darbo išmoką, atsiranda ją gavusio asmens prievolė grąžinti šią išmoką darbdaviui. Taigi darbo ginčą nagrinėjantis organas, spręsdamas atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu teisėtumo klausimą, dar neturi pagrindo spręsti dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo darbdaviui ar įskaitymo į darbuotojui iš darbdavio priteistinas sumas klausimo.
30. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023 pateiktais išaiškinimais, atmestini. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas). Kadangi civilinės bylos Nr. e2A-1654-852/2023 faktinės aplinkybės iš esmės tapačios kaip nagrinėjamos bylos, tai apeliacinės instancijos teismas, nesant aukštesnės instancijos teismo sukurto kitokio precedento analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023 pateiktais išaiškinimais, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.
31. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad ilgalaikio darbo išmoka turėtų būti prilyginama darbo užmokesčiui, o tokios išmokos pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytas turtas.
32. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.
33. Galiojančiuose teisės aktuose yra pateikiama tik sąvokos „darbo užmokestis“ samprata, o sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ samprata nėra pateikta. Teisės aktuose nesant pateiktos sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ sampratos, šios sąvokos turinys aiškintinas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamoje praktikoje konkrečiose bylose pateiktus jos turinio aiškinimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis darbo užmokesčio požymis – jis mokamas už atliktą darbą pagal jo kiekį ir kokybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019 84 punktą).
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija (vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą atsiskaityti laiku), kuri, nepaisant to, kad jos dydis susietas su vidutiniu darbo užmokesčiu, nėra darbo užmokestis ir, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į šios išmokos teisinę prigimtį, negali būti prilyginama darbo užmokesčiui. Darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos tokios išmokos, į kurias darbuotojas įgyja teisę dėl atlikto darbo, o ne tokios, į kurias įgyja teisę dėl darbdavio padaryto pažeidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2014). Kasacinis teismas, įvertinęs DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos išmokos – išeitinės išmokos (kompensacijos) – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, pripažino, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019 87 punktą). Kasacinis teismas, įvertinęs DK 297 straipsnio 4 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – DK 300 straipsnio 4 dalis) nustatytos išmokos – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, pripažino, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-701/2016 24 punktą). Tačiau kasacinis teismas nėra išaiškinęs, ar ilgalaikio darbo išmoka gali būti prilyginama darbo užmokesčiui.
35. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog ilgalaikio darbo išmoka yra ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog ilgalaikio darbo išmoka mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo lėšų, dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu ir yra papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui, o darbo užmokestį moka darbdavys už atliekamą pagal darbo sutartį darbą, ilgalaikio darbo išmoka negali būti prilyginama darbo užmokesčiui. Taigi nagrinėjamu atveju netaikytinas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas ribojimas išreikalauti be pagrindo įgytą turtą ir šios nutarties 31 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini.
36. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
37. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą, o kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą.
38. Kadangi atsakovo kasacinis skundas atmestas, tai atsakovas teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo ir duomenų, jog patyrė bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme, nepateikė. Kasaciniame teisme nesusidarė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis