Civilinė byla Nr. 2A-553/2013

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00386-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1; 41

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų mechanika“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-335-425/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų mechanika“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai akcinei bendrovei „Iglus“ dėl tarpusavio užskaitos aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl tarpusavio skolų užskaitymo aktų ir tarpusavio atsiskaitymo sutarčių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Ieškovas BUAB „Statybų mechanika“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui RAB „Iglus“, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais: 2009 m. spalio 7 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 67, 2009 m. spalio 20 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 75, 2010 m. vasario 12 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 6, 2010 m. vasario 26 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 8, 2010 m. kovo 15 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 11, 2010 m. gegužės 31 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 42, 2010 m. birželio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 43, 2010 m. liepos 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 72, 2010 m. rugpjūčio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 74, 2010 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 76, 2010 m. spalio 29 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 81, 2010 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 101; taikyti restituciją - BUAB „Statybų mechanika“ ir AB „Iglus“ įsiskolinimus laikyti neįskaitytais; priteisti 100 000 Lt sumą iš RAB „Iglus“ bankrutuojančios UAB „Statybų mechanika“ naudai (b.l. 2-7). Nurodė, kad pagal 2006 m. balandžio 4 d. bendradarbiavimo sutartį AB „Iglus“ pervedė UAB „Statybų mechanika“ 1 000 000 Lt, pinigų panaudojimo paskirtis nurodyta apyvartinių lėšų papildymas ir veiklos vystymas. Pagal 2006 m. rugsėjo 15 d. papildomą susitarimą Nr. 1 prie bendradarbiavimo sutarties UAB „Statybų mechanika“ grąžino AB „Iglus“ 500 000 Lt. Pagal 2008 m. sausio 8 d. papildomą susitarimą Nr. 2 prie bendradarbiavimo sutarties AB „Iglus“ papildomai paskolino UAB „Statybų mechanika“ 1 500 000 Lt. Bendros 2 000 000 Lt skolos grąžinimo mokėjimai išdėstyti 20 metų laikotarpiui, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2027 m. gruodžio 31 d. mokant po 100 000 Lt kiekvienų metų gruodžio mėnesio 31 dieną. UAB „Statybų mechanika“ 100 000 Lt už 2010 metus turėjo sumokėti AB „Iglus“ 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau minėta suma buvo įskaityta anksčiau termino – per 2009 m. ir 2010 m. už AB „Iglus“ turimus skolinius įsipareigojimus UAB „Statybų mechanika“, kylančius iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, komunalinių paslaugų ir įvairios technikos nuomos sutarčių pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Bendra per 2009 m. ir 2010 m. užskaityta suma yra 100 000 Lt. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi UAB „Statybų mechanika“ iškelta bankroto byla. Anksčiau termino atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai prieštarauja kreditorių interesams, yra priešingi įmonės veiklos tikslams, galėjo turėti įtakos įmonės mokumui, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovas pažymėjo, kad pagal 2010 m. lapkričio 9 d. balansą 2009 m. gruodžio 31 dienai UAB „Statybų mechanika" mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 4 773 985 Lt, o turimas turtas 4 810 644 Lt. Taigi, formaliai UAB „Statybų mechanika" buvo nemoki, tačiau net ir būdama nemoki UAB „Statybų mechanika" per 2009 m. ir 2010 m. dengė skolą vienam kreditoriui, t.y. AB „Iglus", taip pažeisdama kitų kreditorių interesus. Sudaryti tarpusavio užskaitymo aktai neprivalėjo būti sudaryti, o pagal CK 6.67 straipsnio 5 punktą šalys, pasirašydamos minėtus aktus, buvo nesąžiningos, nes 100 000 Lt suma buvo įskaityta anksčiau termino, t. y. prievolė sumokėti 100 000 Lt atsirado tik 2010 m. gruodžio 31 d. Be to, kaip numatyta CK 6.67 straipsnio 7 punkte šalys laikomos nesąžiningomis, nes nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2010 m. liepos 28 d. UAB „Statybų mechanika" akcininkas, turintis 84 % UAB „Statybų mechanika" akcijų, buvo A. R.. Tuo tarpu jis buvo ir vienintelis AB „Iglus" akcininkas, iki 2009 m. liepos 21 d. buvo AB „Iglus“ direktorius. Ieškovas nurodė, kad pripažinus negaliojančiais tarpusavio užskaitymo aktus, šalys grąžinamos į ankstesnę padėtį, buvusią iki tokių aktų sudarymo: jų įsiskolinimai laikomi neįskaitytais ir išlieka tokio dydžio, kokie buvo iki įskaitymo, o užskaityta 100 000 Lt suma restitucijos pagrindu turi būti priteista iš AB „Iglus“ bankrutuojančios UAB „Statybų mechanika" naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 116-118). Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleistas, taip pat, kad ieškovas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę šiam ieškiniui pareikšti. Teismas sprendė, kad 2010 m. vasario 12 d. tarp šalių sudaryta sutartis įpareigojo ieškovą priimti atsakovo prievolės mokėti nuomos mokestį įvykdymą kaip ieškovo skolos įskaitymą ir negalėjo reikalauti, kad ši suma būtų sumokėta realiai perduodant pinigus, todėl 2010 metais sudarytus užskaitymo aktus ieškovas sudaryti pareigą turėjo. Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašytoje 2006 m. balandžio 4 d. bendradarbiavimo sutartyje bei ją papildančiuose susitarimuose susitarta, kad UAB „Statybų mechanika“ turi teisę skolą grąžinti ir anksčiau laiko, t.y. nesuėjus mokėjimo terminui 2010 m. gruodžio 31 d., todėl sutarties laisvės principu pagrįsto veiksmo atlikimas negali būti laikomas nesąžiningu. 2009 m. pabaigoje UAB „Statybų mechanika“ turėjo turto už 4 810 644 Lt bei įsipareigojimų už 4 773 985 Lt, todėl darytina išvada, kad 2009 m. pabaigoje ieškovo finansinė padėtis nebuvo gera. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 2009 m. turėjo įsipareigojimų už 4 773 985 Lt, sutiktina, kad be atsakovo AB „Iglus“ ieškovas turėjo ir daugiau kreditorių, tačiau vadovaujantis 2010 m. gruodžio 14 d. perdavimo-priėmimo aktu, kuriuo UAB „Statybų mechanika“ direktorius perdavė bankroto administratoriui dokumentus (b.l. 29-31), konstatuotina, kad AB „Iglus“ nebuvo vienintelė bendrovė, su kuria buvo sudaryti tarpusavio atsiskaitymų aktai - 2009-2010 metais UAB „Statybų mechanika“ ir AB „Iglus“ pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų aktai sudarė 14 puslapių, o bankroto administratoriui buvo perduoti 377 puslapiai tokių 2009-2010 metais pasirašytų tarpusavio skolų užskaitymo aktų. Todėl teismas sprendė, kad negalima teigti, jog pirmenybė buvo teikiama tik vienam kreditoriui, t.y. atsakovui AB „Iglus“. Šalims sudarius ginčijamus užskaitymo aktus, ieškovo mokumas nepakito. Ieškovas teigė, kad AB „Iglus“ buvo nesąžiningas, nes nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2010 m. liepos 28 d. 84 % UAB „Statybų mechanika“ akcijų turintis A. R. taip pat iki 2009 m. liepos 21 d. buvo ir AB „Iglus“ vadovas. Teismas pažymėjo, kad pirmasis iš ginčijamų skolų suderinimo aktų buvo sudarytas 2009 m. spalio 7 d., t.y. kontrolinę UAB „Statybų mechanika“ akcijų dalį turinčiam akcininkui nebevadovaujant atsakovui AB „Iglus“. Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nebuvo suėjęs, mokėjimo. Teismas, įvertinęs 2006 m. balandžio 4 d. bendradarbiavimo sutarties, 2006 m. rugsėjo 15 d. papildomo susitarimo Nr. 1 tekstus, sprendė, kad paskolos mokėjimas buvo išdėstytas grąžinant po 100 000 Lt per metus, pvz., 2006 m. rugsėjo 15 d. papildomo susitarimo Nr. 1. 3 punktas numatė, kad grąžinti 500 000 Lt mokėjimai bus įskaitomi kaip 2006, 2007, 2008, 2009 ir 2010 metų mokėjimai. Be to, šalys, sudarydamos 2010 m. vasario 12 d. sutartį iš dalies pakeitė bendradarbiavimo sutartyje numatytą UAB „Statybų mechanika“ prievolės grąžinti paskolą vykdymą ir grąžinimo terminus, nes numatė, jog AB „Iglus“ priklausantis mokėti nuomos mokestis bus įskaitomas kaip paskolos dalies grąžinimas, t. y. paskolos dalies grąžinimo terminas nebuvo susietas su gruodžio 31 d. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovui AB „Iglus“ iškelta restruktūrizavimo byla, o 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi patvirtintame restruktūrizavimo plane numatytas AB „Iglus“ skolinių įsipareigojimų likvidavimas atliekant tarpusavio įskaitymus, t. y. numatyta pareiga siekti su skolininkais sudaryti tarpusavio skolų užskaitymo aktus, ką šiuo atveju atsakovas ir padarė. Ieškovas nepateikė kitų atsakovo nesąžiningumo įrodymų, todėl teismas nurodė, kad negali konstatuoti AB „Iglus“ nesąžiningumo. Todėl teismas konstatavo, kad ginčijami tarpusavio skolų užskaitymo aktai negali būti pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Statybų mechanika“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 120-125). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamus tarpusavio užskaitymo aktus ir sutartis apeliantas privalėjo sudaryti. Apelianto teigimu, šalys galėjo laisvai spręsti sudaryti ar nesudaryti tarpusavio užskaitymo aktus ir sutartis bei savarankiškai nuspręsti dėl sutarties turinio ir formos. Tarp šalių sudarytoje 2006 m. balandžio 4 d. bendradarbiavimo sutartyje (su vėlesniais pakeitimais) bei 2008 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nenumatyta jokių imperatyvų ir privalomumo sudaryti 2010 m. vasario 12 d. sutartį dėl skolų užskaitymo pagal aukščiau minėtas sutartis. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad prievolė sudaryti 2010 m. tarpusavio užskaitymo aktus bei sutartis atsirado iš 2010 m. vasario 12 d. sutarties. Šalys laisva valia susitarė dėl užskaitymų, todėl jokio privalomumo sudaryti šiuos sandorius šalims nebuvo.
2. Teismas pasisakė tik dėl 2010 m. sudarytų tarpusavio užskaitymo aktų ir sutarčių, tačiau buvo prašoma pripažinti negaliojančiais ir 2009 m. spalio 7 d., 2009 m. spalio 20 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktus. Teismas dėl šių aktų visiškai nepasisakė, todėl teismas neatidžiai vertino visas bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, ko pasėkoje priimtas neteisingas sprendimas. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad 2010 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartis buvo sudaryta po 2010 m. lapkričio 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apelianto turto atžvilgiu.
3. Ginčijami sandoriai pažeidė apelianto kreditorių teises ir interesus, nes bendrovė, būdama faktiškai nemokia bei turėdama didelės sumos neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, tarp jų bendrovės darbuotojams, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui, ir sumažino kitų pirmumo teisę turinčių kreditorių – darbuotojų, galimybę gauti bent dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Todėl kreditorių teisių pažeidimas yra įrodytas.
4. Teismas įrodinėjimo naštą dėl atsakovo nesąžiningumo nepagrįstai perkėlė ieškovui. Atsakovas neveikė pagal bonus pater familias principą ir kaip vidutiniškai rūpestingas asmuo nepasidomėjo ieškovo finansine padėtimi. Apelianto teigimu, abi šalis siejantis A. R. tikrai galėjo žinoti abiejų bendrovių finansinę padėtį, nes ne tik valdė ir vadovavo šioms bendrovėms, bet šių bendrovių buveinė buvo tose pačiose patalpose. Be to, apelianto nuomone, atsakovas suteikdamas ieškovui 2 000 000 Lt paskolą turėjo domėtis jo finansine padėtimi, ypač kai atsakovo finansinė padėtis nebuvo stabili, nes Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. jam buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Todėl apelianto finansinė padėtis atsakovui buvo žinoma ir šalys sudarydamos ginčijamus sandorius elgėsi nesąžiningai.
5. Apeliantas pagal bendradarbiavimo sutartį 100 000 Lt už 2010 metus turėjo sumokėti atsakovui 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau minėta suma buvo įskaityta anksčiau termino. Apelianto teigimu, pirmenybė buvo suteikta atsakovui, taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus.
6. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, todėl teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 270 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimus.

Atsakovas AB „Iglus“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 129-132). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Atsakovo teigimu, sudaryti ginčijamus sandorius šalis įpareigojo sutartiniai įsipareigojimai, ką pagrįstai ir konstatavo teismas. Ginčijamais sandoriais buvo sudengti vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai. Byloje nėra įrodymų, kad šalims, sudarant 2010 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį, buvo žinoma apie 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi apelianto turtui taikyta laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas nurodo, kad jis apie tai nebuvo informuotas. Be to, ginčijamais sandoriais joks apelianto turtas ir nebuvo perleistas.
2. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises. Apeliantui sudarius ginčijamus sandorius, jo mokumas nepakito, nes buvo įskaityti vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai. Be to, analogiški sandoriai buvo sudarinėjami ir su kitais kreditoriais. Atsakovas nurodo, kad apeliantas vykdė ūkinę – komercinę veiklą, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį, mokėjo mokesčius valstybės biudžetams, dengė ir kitas skolas, todėl tuo metu apeliantas nesuteikė atsakovui pirmenybės atgauti skolą prieš kitus kreditorius.
3. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos. Skunde nurodyti nesąžiningumo prezumpcijos atvejai teismo sprendime motyvuotai ir visiškai pagrįstai paneigti, todėl šalių nesąžiningumą privalo įrodyti apeliantas. Skunde išvardintų aplinkybių, tokio fakto konstatavimui neužtenka. Atsakovas nurodo, kad sutartinių įsipareigojimų vykdymas savaime negali būti laikomas nesąžiningu.
4. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nenurodymas nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo. Be to, tai nesutrukdė apeliantui laiku ir tinkamai pateikti apeliacinį skundą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad 2006 m. balandžio 4 d. AB „Iglus“ ir UAB „Statybų mechanika“ sudarė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią atsakovas pervedė apeliantui 1 000 000 Lt sumą apyvartinių lėšų papildymui ir veiklos vystymui, apeliantas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 2015 m. gruodžio 31 d., šios sutarties 3.2 punkte numatyta, kad apeliantas turi teisę grąžinti visą ar dalį pinigų sumos anksčiau nustatyto laiko (b. l. 8-10). 2006 m. rugsėjo 15 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie bendradarbiavimo sutarties šalys susitarė, kad apeliantas grąžina 500 000 Lt ir ši suma įskaitoma į 2006, 2007, 2008, 2009 ir 2010 metų mokėjimus (b. l. 11). 2008 m. sausio 8 d. papildomu susitarimu Nr. 2 prie bendradarbiavimo sutarties atsakovas papildomai pervedė ieškovui 1 500 000 Lt ir nurodė, kad visų perduotų 2 500 000 Lt grąžinimas išdėstomas iki 2027 m. gruodžio 31 d. (b. l. 12-13). Šalys 2008 m. sausio 2 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau-Nuomos sutartis), kuria nuomininkas (atsakovas) už išsinuomojamas patalpas įsipareigojo mokėti 19 348,88 Lt nuomos mokestį (su PVM) (b. l. 53-59), 2008 m. gegužės 30 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie Nuomos sutarties šalys numatė mėnesio patalpų nuomos mokestį 37 392,69 Lt (su PVM) (b. l. 60), o 2009 m. rugpjūčio 25 d. susitarimu Nr. 3 prie Nuomos sutarties šalys mėnesio patalpų nuomos mokestį nustatė 5 000 Lt (be PVM) dydžio (b. l. 61). 2010 m. vasario 12 d. šalys sudarė sutartį (toliau-Įskaitymų sutartis), kuria numatė, kad pagal Nuomos sutartį per dvi dienas atsakovas sumoka apeliantui 15 000 Lt, mokesčius už komunalines paslaugas, atsiradusius nuo 2010 m. sausio 1 d. sumoka pagal apelianto išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o sutartą 5 000 Lt nuomos mokestį šalys užskaito mažindamos apelianto įsiskolinimą atsakovui pagal 2006 m. balandžio 4 d. bendradarbiavimo sutartį (b. l. 62). Taip pat Įskaitymo sutartyje nurodyta, kad atsakovo skola už komunalines paslaugas, susidariusi iki 2010 m. sausio 1 d., užskaitoma mažinant apelianto įsiskolinimą. Nuo 2009 m. spalio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. šalys sudarė tarpusavio atsiskaitymų aktus ir sutartis, kuriais buvo užskaityta 100 000 Lt už patalpų nuomą (b. l. 14-27). Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo (2010 m. gruodžio 1 d.) įmonės sudarytus minėtus tarpusavio skolų užskaitymo aktus ir sutartis.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Actio Pauliana institutas – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 str. 1 d.). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iš esmės suformavęs teisminę praktiką dėl actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų ir patenkinimo pasekmių: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Dėl dalies iš paminėtų sąlygų egzistavimo byloje nėra ginčo, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako ir vertina apelianto argumentus ta apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniame skunde. Iš esmės ginčas yra kilęs dėl kreditorių teisių pažeidimo, ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo, šalių nesąžiningumo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo ir sandorių privalomumo

Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). CK 6.66 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, actio Pauliana ieškinys iš esmės yra galimas ir tuo atveju, kai pažeidžiamos kreditoriaus teisės net ir nepriklausomai nuo skolininko tapimo/buvimo nemokiu faktų egzistavimo. Apeliantas šioje byloje įrodinėjo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki, jais suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių (atsakovui), jų sudaryti neprivalėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų sandorių  sudarymo pradinėje stadijoje (pirmasis skolų įskaitymo aktas sudarytas 2009 m. spalio 7 d.) įmonės finansinė padėtis nebuvo gera, vis tik nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog jau tuomet įmonė buvo nemoki, nes ši aplinkybė nėra įrodyta. Iš įmonės 2010 m. lapkričio 9 d. balanso matyti, kad praėjusiais metais (t.y. 2009 m.) turimas turtas buvo 4,8 mln. litų, per vienerius metus mokėtinos sumos 1,56 mln. litų, taigi, ši suma neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės, dėl ko laikyti įmonę nemokia pakankamo pagrindo nėra. Vertinant netgi visas mokėtinas sumas ir įsipareigojimus – 4,77 mln. litų, turėtina omenyje, kad apeliantas vien atsakovui pagal bendradarbiavimo sutartį buvo skolingas 2,5 mln. litų ir šios skolos grąžinimas buvo išdėstytas ilgam laikotarpiui (20 metų). Pastebėtina, kad pinigų perdavimas pagal bendradarbiavimo sutartį apeliantui bei jo skola atsakovui byloje nėra kvestionuojamas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pats apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad iki 2010 m. balandžio mėn. įmonės įsiskolinimų nei darbuotojams, nei biudžetams apskritai nebuvo, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad pusę ginčijamų sandorių (beje, ir Įskaitymų sutartį) šalys sudarė būtent iki tos datos. Taigi, praktika nuomos mokesčio įskaitymu dengti paskolą pagal bendradarbiavimo sutartį tarp šalių prasidėjo ir kurį laiką tęsėsi dar neturint įsiskolinimų darbuotojams bei biudžetams. Pažymėtina ir tai, kad ginčijami įskaitymai nebuvo nauja tarpusavio atsiskaitymų praktika – 500 000 Lt suma 2006 m. rugsėjo 15 d. susitarimu buvo įskaityta į 2006-2010 metų mokėjimus pagal tą pačią bendradarbiavimo sutartį (b.l. 11). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ši praktika prieštaravo normaliems verslo santykiams ar laikytina itin neįprasta  arba nagrinėjamu atveju nesąžiningai pažeidė kitų kreditorių interesus pirmenybės būtent atsakovui suteikimu ar kitais aspektais. Priešingas vertinimas faktiškai reikštų, kad iš esmės bet kokių jau nemažą laiko tarpą egzistavusių iki ginčijamų sandorių sudarymo savo įsipareigojimų vykdymas (šiuo atveju - paskolos dalinis grąžinimas ginčijamais įskaitymais), įmonei po kurio laiko bankrutavus, galėtų būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad visų ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus ir apskritai negalėjo vykdyti įsipareigojimų visiems kreditoriams bei turėjo vadovautis kreditorių eiliškumu, nes iš bylos duomenų daryti išvadą, kad ieškovas buvo nemokus 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje, nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo manyti, kad šalys nuo 2009 m. spalio mėn. taikiusios įskaitymų praktiką, kuri šalių santykiuose jau buvo taikyta ir anksčiau, pažeidė kitų kreditorių interesus kitokiu būdu. Ginčijamais sandoriais įmonė realiai savo turto nesumažino ir likusiu vėlesniu jų sudarymo laikotarpiu. Pažymėtina, kad 2010 m. vasario 12 d. tarp šalių buvo sudaryta Įskaitymų sutartis, taigi, vėlesni ginčijami sandoriai yra sietini ir šios sutarties nuostatų realizavimu. Aukščiau paminėtoje kasacinio teismo nutartyje yra pasisakyta ir dėl sandorio sudarymo privalomumo aspekto, konstatuojant, jog „tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.“ Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė tiek paskoliniai, tiek nuomos santykiai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teigti, jog pats abipusių įsipareigojimų dengimas įskaitymais iš esmės buvo neprotingas arba jais buvo siekiama pažeisti kitų kreditorių interesus ir jie buvo pažeisti, nėra pakankamo pagrindo. Padarius priešingą išvadą, t.y. pripažinus, kad atsakovas nuomos mokestį privalėjo tiesiogiai sumokėti ieškovui be jokių įskaitymų galimybės, o po to iš atsakovo gauta suma ieškovui atsiskaičius su vienu iš kitų kreditorių, ir tokiu atveju lygiai taip pat galima būtų teigti, kad pažeisti kitų kreditorių, su kuriais neatsiskaityta (inter alia atsakovo, su kuriuo būtų neatsiskaityta pagal bendradarbiavimo sutartį), interesai. Tuo tarpu jokia įstatyminė nuostata ginčijamų sandorių sudarymo metu nereglamentavo atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, taip pat ir nenustatė, kad gautomis lėšomis įmonė privalo atsiskaityti su kreditoriais lygiomis dalimis ar proporcingai įsipareigojimams. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl aukščiau paminėtų aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad actio Pauliana ieškinio tenkinimui nėra pagrindo.

Dėl šalių nesąžiningumo

Padarius aukščiau paminėtą išvadą, kiti apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Tačiau teisėjų kolegija glaustai pasisako šalių  (ne)sąžiningumo aspektu, nes mano, kad ir ši actio Pauliana sąlyga byloje nėra nustatyta. 

Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo šalių nesąžiningumo prezumpcijos, kurią įrodinėjo esant apeliantas, nebuvimą: ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo akcininkas A. R. nebebuvo atsakovo vadovu (CK 6.67 str. 2 p.); pagal bendradarbiavimo sutarties 3.2 punkto nuostatas šalys buvo numačiusios ieškovo teisę grąžinti iš atsakovo gautas sumas anksčiau termino (b.l. 9), todėl sąlyga, kad šios sutarties 2.2.2 punkte nurodyta 100 000 Lt  grąžintina suma 2008 m. gruodžio 31 d., 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d. datomis, negali būti aiškinama taip, kad pinigai grąžintini tik šiomis datomis ir ankstesnis jų grąžinimas vertintinas kaip sandoris dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nesuėjęs (CK 6.67 str. 5 p.). Tuo tarpu teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog ieškovas būtų paneigęs bendrąją sąžiningumo prezumpciją, nes bylos aplinkybės neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad ginčijamais sandoriais šalys iš tikrųjų būtų turėjusios nesąžiningų tikslų kitų kreditorių atžvilgiu. Juo labiau, kad atsakovas nuo 2009 m. spalio mėn. buvo restruktūrizuojama įmonė, jos restruktūrizavimo plane buvo numatyta siekti skolinių įsipareigojimų likvidavimo įskaitymų būdu su visais kontrahentais, taigi, tokių santykių nebuvo siekiama išimtinai su apeliantu.

Dėl niekinio sandorio

Kaip minėta, byloje yra pareikštas actio Pauliana ieškinys ir jis šiuo pagrindu netenkintinas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad paskutiniu ginčijamu sandoriu,  sudarytu 2010 m. lapkričio 30 d., buvo pažeistos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi gavus ieškinį dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo,- areštas visam ieškovo turtui ir išieškojimų bei turto realizacijos sustabdymas pagal vykdomuosius dokumentus (b.l. 103), ir šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas, paminėjęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktą, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neįvertino.

Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 str. 1 d.). Ginčo sandorio sudarymo metu galiojusios Turto arešto aktų registro įstatymo redakcijos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta turto arešto samprata - tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą.

Iš pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio matyti, kad apeliantui buvo uždrausta disponuoti turtu (taigi, ir turtinėmis teisėmis), taip pat ir sustabdyti išieškojimai netgi vykdomuosius raštus turintiems kreditoriams. Apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones apeliantui buvo žinoma, tai turėjo būti žinoma ir atsakovui - vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos sandorio šalies daiktinės teisės. Kadangi atsakovas nepaisė šių kvalifikuotam subjektui taikomų atidumo ir rūpestingumo standartų, nėra pagrindo konstatuoti jo sąžiningumą.

Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti  (CPK 18 str.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog laikinosios apsaugos priemonės pobūdis – drausti atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. nedalyvauti sudarant sandorius, nesudaryti sutarčių ir panašaus pobūdžio – yra įsakmus (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), todėl vertinamas kaip imperatyvus. Jis nustatytas viešosios teisės normų – civilinio proceso įstatymo – ir įtvirtintas privalomu vykdyti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d.). Tokiam sandorio kvalifikavimui nedaro įtakos vėlesni teismo sprendimai, t. y. ar buvo patenkinti byloje ieškinio reikalavimai, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar pažeisto draudimo laikinumo pobūdis. Teismas, nagrinėjantis asmens reikalavimą, susijusį su laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu (CK 1.78 str. 4 d., CPK 5 str.), nustatęs šį viešosios tvarkos pažeidimo faktą, tokį sandorį vertina niekiniu ir ex officio sprendžia dėl niekinio sandorio padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011).

Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas ex officio turėjo konstatuoti šio sandorio niekinį pobūdį. Abi įmonės šiuo metu yra bankrutuojančios. Todėl atsižvelgiant į jų kreditorių interesus, teisėjų kolegija mano, kad netaikytinos CK 1.81 straipsnio 2 dalies nuostatos ir yra pagrindas šioje dalyje spręsti restitucijos klausimą dėl šalių 2010 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartimi įskaitytų reikalavimų 7 021,83 Lt sumai (CK 1.80 str. 2 d., 1.81 str. 3 d.). 

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl procesinių normų pažeidimo – sprendime nenurodyta jo apskundimo terminas ir tvarka - reikšmės kaip neturintis įtakos ginčo teisingam išsprendimui, faktiškai nesuvaržęs apelianto teisių bei nesantis absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 1 d.).

Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, keistina ir iš apelianto skundžiamu sprendimu atsakovui priteista suma advokato išlaidoms atlyginti, ją sumažinant  proporcingai tenkintiems reikalavimams iki 1 687,55 Lt (CPK 93 str. 2, 5 d. d.). 

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u s p r e n d ė :

              Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

              Pripažinti negaliojančia uždarosios akcinės bendrovės ‚Statybų mechanika“ ir restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Iglus“ 2010 m. lapkričio 30 d. tarpusavio atsiskaitymų sutartį Nr. 101.

              Priteisti iš restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Iglus“ bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Statybų mechanika“ 7 021,83 Lt. Grąžinti restruktūrizuojamai akcinei bendrovei „Iglus“ 7 021,83 Lt reikalavimo teisę į bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę „Statybų mechanika“.

              Sumažinti atsakovui restruktūrizuojamai akcinei bendrovei „Iglus“ priteistą iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ‚Statybų mechanika“ 1 815 Lt sumą už advokato pagalbą iki 1 687,55 Lt.

              Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                        Algirdas Gailiūnas

                                                                                    Danutė Milašienė

                                                                                                                                                                                                    Alvydas Poškus