Civilinė byla Nr. 3K-3-455-916/2016

              Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04740-2011-6                                                   

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.9.2; 2.6.2.8; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovui G. B. ir atsakovo G. B. priešieškinį ieškovei S. D. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. ieškinį S. D. ir G. B. dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – AB SEB bankas, AB „Swedbank“, „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokoje įgyto turto padalijimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai, 3.118 straipsnio 1 dalis) bei nepagrįstą praturtėjimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo klausimai.
2. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo ir 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu panaikino 2006 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus m. civilinės metrikacijos skyriaus S. D. ir G. B. santuokos apskaitos įrašą Nr. 2875  santuoką nutraukiant dėl sutuoktinio G. B. kaltės; priteisė iš G. B. S. D. neturtinės žalos atlyginimą; nustatė nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su motina; priteisė iš G. B. išlaikymą nepilnamečiam sūnui, nustatė tėvo bendravimo su sūnumi tvarką; padalijo santuokoje įgytą bendrą sutuoktinių turtą ir prievoles.
3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2014 m. liepos 21 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
4. Nagrinėjant bylą iš naujo ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo bendrosios jungtinės nuosavybės teise pas ją 2014 m. liepos 21 d. buvusias lėšas – 12 116,39 Eur – padalyti tarp buvusių sutuoktinių po lygiai, taip pat abiem sutuoktiniams priteisti po 974 vienetus paprastųjų vardinių nematerialiųjų AB „Lietuvos dujos“ akcijų, kurių nominali vertė – 707,12 Eur; priteisti G. B. nuo 2010 m. iki 2014 m. liepos 21 d. 1/2 S. D. gautų pajamų (59 517,54 Eur) dalį, t. y. 29 758,77 Eur; priteisti S. D. nuo 2010 m. iki 2014 m. liepos 21 d. 1/2 G. B. gautų pajamų (196 727,67 Eur) dalį, t. y. 98 363,835 Eur; priteisti sutuoktiniams po 1/2 dalį už automobilį „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gautų 10 140 Eur, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad šalių bendros lėšos (103 710,78 Eur) buvo leidžiamos bendriems poreikiams tenkinti, net ir tuomet, kai atsakovas 2010 metais paliko šeimą. 2011 metų lapkričio mėn. ji neteko darbo AB banke „Snoras“, todėl naudojo pirmiau nurodytus pinigus. 2011 metų pradžioje ieškovė pasiėmė 70 783 Eur, jos manymu, bendrų lėšų, nes nesijautė saugi.
5. Atsakovas priešieškiniu prašė teismo priteisti šalims po 974 vienetus AB „Lietuvos dujos“ akcijų; trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. priteisti iš S. D. 70 769,17 Eur, kuriuos ši persivedė į savo sąskaitą, ir 32 947,61 Eur, kuriuos atsakovas pervedė į S. D. sąskaitą, priteisti iš šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių pinigų 4481,05 Eur, nustatant, kad šią sumą trečiajam asmeniui turi sumokėti S. D.; priteisti atsakovui iš S. D. 2126,13 Eur; įpareigoti S. D. padengti 36,5 proc. pagal 2004 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį, sudarytą su „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialu, suteikto kredito likučio, kas mėnesį sumokant 36,5 proc. to mėnesio kredito įmokos arba iš karto padengiant 36,5 proc. pagal kredito sutartį gauto kredito likučio, kuris būtų mokėjimo dieną; nustatyti, kad ateityje už ieškovei ir atsakovui priklausančius butus gautinas mėnesio nuomos mokestis būtų dalijamas pagal atsakovo siūlomą formulę; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas nurodė, kad šalys iki santuokos nutraukimo beveik ketverius metus nebegyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Ieškovė, nesitardama su atsakovu, pasisavino ir išleido ne tik bendras šalių lėšas, bet ir trečiajam asmeniui priklausančias lėšas, kurios buvo jos sąskaitoje. Ieškovė, pasinaudodama atsakovo prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenimis ir piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi, nutraukusi terminuotojo indėlio sutartį, sudarytą atsakovo vardu, 70 763 Eur pervedė į savo sąskaitą. Ne visi šalių sąskaitose buvę pinigai priklausė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes didžioji jų dalis priklausė trečiajam asmeniui, todėl ieškovė privalo juos jam grąžinti.
6. Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad 2008 m. spalio 24 d. pardavė nuosavybės teise priklausančius 25 procentus įmonės UADBB RHEA paprastųjų vardinių akcijų ir 2008 m. gruodžio 22 d. dalį gautų už jas lėšų (100 000 Eur) pervedė atsakovui į jo asmeninę sąskaitą UAB Medicinos banke. Atsakovas 2009 m. gegužės 8 d. grąžino 67 702,87 Eur į E. K. banko sąskaitą, o 35 000 Eur pervedė į savo sąskaitą banke „Danske Bank A/S“. Kadangi bankas iš šios sąskaitos pradėjo nurašyti kredito įmokas, atsakovas likusius 32 947,61 Eur 2009 m. liepos 28 d. pervedė į ieškovės sąskaitą, kuri buvo bendra šalių sąskaita. Pagal 2009 m. rugpjūčio 27 d. pasaugos sutartį E. K. pervedė 67 820,25 Eur į atsakovo sąskaitą AB banke „Snoras“, dėl šios sumos buvo sudaryta terminuotojo indėlio sutartis. Nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. už terminuotąjį indėlį priskaičiuotos palūkanos sudarė 2949,17 Eur (iš viso suma siekė 70 769,17 Eur). Papildomu susitarimu indėlio terminas buvo nustatytas iki 2011 m. vasario 28 d. Šalims pradėjus gyventi skyriumi, 2011 m. sausio 12 d. ieškovė nutraukė terminuotojo indėlio sutartį ir į savo asmeninę sąskaitą AB banke „Snoras“ persivedė 70 763 Eur.
7. Nagrinėjant bylą trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, E. K. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti jai solidariai iš ginčo šalių 100 117,38 Eur skolą ir 8074,28 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad, pardavusi UADBB RHEA akcijas, į sūnaus G. B. sąskaitą Medicinos banke 2008 m. gruodžio 22 d. pervedė 100 000 Eur, nes buvo sutarę, jog pinigai bus laikomi indėlio sąskaitoje. Pasibaigus indėlio sutarčiai, jai buvo grąžinti tik 67 702,87 Eur, o 32 297,13 Eur ir 2050 Eur palūkanų negrąžinti iki šiol. Sutuoktiniai neturėjo jokio teisinio pagrindo įgyti ir į atsakovo sąskaitą pervesti 32 297,13 Eur, nes tokios teisės nenustato nei įstatymas, nei sutartis. Pagal trečiojo asmens ir atsakovo sudarytą pinigų pasaugos sutartį trečiasis asmuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. į atsakovo sąskaitą AB banke „Snoras“ pervedė 67 820,25 Eur terminuotai saugoti be jokio mokesčio, nustatant, kad pinigai turės būti grąžinti iš anksto pareikalavus. Šiuo tikslu AB banke „Snoras“ buvo sudaryta terminuotojo indėlio sutartis. 2011 m. sausio 12 d. indėlio suma su palūkanomis sudarė 70 763 Eur. Ši suma iki šiol negrąžinta. Trečiojo asmens teigimu, į atsakovo sąskaitą pervesti 67 820,25 Eur pasaugos sutarties pagrindu, todėl ši suma, kaip ir kitos, negali būti dalijama nutraukiant santuoką, o turi būti grąžinta trečiajam asmeniui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį, atsakovo priešieškinį ir trečiojo asmens ieškinį tenkino iš dalies: santuokoje įgytus 1948 vienetus AB „Lietuvos dujos“ akcijų, kurių vertė 1416,09 Eur, padalijo šalims lygiomis dalimis; priteisė G. B. iš S. D. 2063,55 Eur kompensaciją už jai atitekusią didesnę lėšų, esančių jos sąskaitose, dalį; nustatė, kad prievolė kreditoriui „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui pagal 2004 m. rugsėjo 7 d. kredito (būsto paskolos) sutartį Nr. BPO124040868 ir 2004 m. rugsėjo 7 d. laidavimo sutartį Nr. FA-BPO124040868 po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo yra solidari buvusių sutuoktinių prievolė; nustatė, kad prievolė kreditoriui AB SEB bankui pagal 2000 m. liepos 18 d. kreditavimo sutartį Nr. 0020018060100 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo yra asmeninė S. D. prievolė; nustatė, kad prievolė kreditoriui „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui pagal 2001 m. gruodžio 17 d. kredito sutartį Nr. BSL2501458 po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo yra asmeninė G. B. prievolė; priteisė trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. solidariai iš šalių G. B. ir S. D. 67 820,25 Eur ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. lapkričio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio ir priešieškinio, trečiojo asmens ieškinio reikalavimus atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad 2008 m. gruodžio 22 d. iš E. K. sąskaitos UAB Medicinos banke į G. B. priklausančią sąskaitą buvo pervesti 100 000 Eur, skirti indėlio sutarčiai sudaryti. Į G. B. priklausančią UAB Medicinos banko sąskaitą 2009 m. kovo 23 d. buvo pervestos 2050 Eur palūkanos, grąžintas 100 000 Eur terminuotasis indėlis, priimtas 2050 Eur indėlis į depozitinę sąskaitą. 100 000 Eur kaip indėlis iki 2009 m. gegužės 8 d. laikyti šiame banke. G. B. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 67 702,87 Eur į E. K. sąskaitą AB SEB Vilniaus banke. G. B. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 35 000 Eur į kitą savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Sampo“ banke. 2009 m. liepos 28 d. mokėjimo nurodymu į banko „Snoras“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią S. D., buvo pervesti 32 947,61 Eur.
10. Teismas, remdamasis 2012 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje, kai byla buvo nagrinėjama pirmą kartą dėl santuokos nutraukimo, duotais liudytojos E. K. parodymais, kad 67 702 Eur ji davė G. B. pasaugoti, o 35 000 Eur – sūnui „už gerus darbus“, padarė išvadą, jog G. B. „už gerus darbus“ perduoti 35 000 Eur buvo pajamos, gautos šalims gyvenant santuokoje, jos pripažintos šalių bendrąja jungtine nuosavybe, todėl netenkino trečiojo asmens reikalavimo priteisti 32 297,13 Eur iš šalių kaip įgytus be teisinio pagrindo.
11. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. pinigų pasaugos sutartimi, sudaryta E. K. ir G. B., sutarties šalys susitarė, jog G. B. neatlygintinai prisiims asmeninę pareigą saugoti E. K. priklausančius 67 820,25 Eur iki pareikalavimo raštu. Perduota saugoti pinigų suma buvo saugoma sudarant terminuotojo indėlio sutartį ir buvo gaunamos palūkanos. Teismas padarė išvadą, kad iš 70 769,17 Eur sumos, 2010 m. gruodžio 24 d. buvusios G. B. sąskaitoje AB banke „Snoras“, šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise nepriklausė 67 820,25 Eur, nes tai buvo arba trečiojo asmens pinigai, patikėti G. B. saugoti ir grąžintini raštu pareikalavus, arba tai buvo paskolinti pinigai tiksliniam naudojimui, kurie taip pat turėjo būti grąžinti raštu to pareikalavus, o likę 2948,92 Eur buvo G. B. pajamos, t. y. lėšos, šalims priklausiusios bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
12. Teismas konstatavo, kad S. D. buvo žinoma, jog indėlio sąskaitoje esantys pinigai priklausė trečiajam asmeniui, nes ji buvo AB banko „Snoras“ darbuotoja ir turėjo galimybę prisijungti prie banko duomenų, be to, kiekvienas protingas ir atsakingas, sąžiningai besielgiantis žmogus, kuriam sutuoktinis buvo patikėjęs visų savo sąskaitų valdymą, turintis savo vardu 34 086,07 Eur terminuotojo indėlio sąskaitą, paaiškėjus, kad sutuoktinio vardu yra atidaryta terminuotojo indėlio sąskaita, kurios terminas nėra suėjęs, net ir manydamas, kad tai lėšos, šalims priklausančios bendrosios jungtinės nuosavybės teise, turėjo pareigą pasidomėti sąskaitoje esančių pinigų kilme ir galimybe indėlį nutraukti. Dėl to S. D., savo asmeniniu sprendimu nutraukusi terminuotojo indėlio sutartį ir pinigus pervedusi į savo asmeninę sąskaitą, paaiškėjus, kad 67 820,25 Eur priklausė ne G. B., o trečiajam asmeniui, neturėdama teisinio pagrindo tų pinigų įgyti, taip pat įgijo pareigą grąžinti 67 820,25 Eur trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K..
13. Nustačius, kad tiek G. B., tiek S. D., nors ir skirtingu metu įgiję pareigą trečiajam asmeniui grąžinti 67 820,25 Eur, būdami sutuoktiniai, tapo solidariai atsakingi trečiajam asmeniui ir turėjo kaip sutuoktiniai solidariąją pareigą grąžinti trečiajam asmeniui 67 820,25 Eur. 
14. Byloje nesant įrodymų, kad trečiasis asmuo raštu pareikalavo G. B. grąžinti jam perduotą pinigų sumą, o sutartis neatlygintinė, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo priteisti iš šalių palūkanų už naudojimąsi pinigais, bet priteisė procesines palūkanas.
15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. solidariai iš buvusių sutuoktinių priteisti 67 820,25 Eur, ir priteisė iš ieškovės S. D. trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. 70 769,17 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (70 769,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. lapkričio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; panaikino sprendimo dalį dėl 32 297,13 Eur nepagrįstai įgytų lėšų ir 8074,28 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais priteisimo ir šias sumas trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. priteisė iš ieškovės S. D.; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi priėmė papildomą nutartį (sprendimą) ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, kurioje priteista valstybės naudai iš G. B. 743,51 Eur,  S. D. – 705,76 Eur ir E. K. – 771,06 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir priteisė iš atsakovo G. B. 436,50 Eur, iš ieškovės S. D. – 1 746,06 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei bei priteisė iš atsakovo 11,58 Eur ir iš ieškovės 46,34 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui; priteisė atsakovui iš ieškovės 2 276,87 Eur žyminio mokesčio.
17. Kolegija, spręsdama klausimą dėl S. D. prievolės trečiajam asmeniui, byloje esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir esant įrodymų, kad ieškovė 2011 m. sausio 12 d., t. y. netrukus po to, kai atsakovas pradėjo gyventi skyrium, pasinaudojo G. B. prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenimis ir savo tarnybine padėtimi, nes dirbo banke „Snoras“, terminuotojo indėlio sutartį nutraukė ir 70 763 Eur, kuriuos G. B. 2009 m. rugpjūčio 27 d. buvo įsipareigojęs pasaugos sutartimi saugoti, pervedė į savo asmeninę sąskaitą motyvuodama tuo, kad ji manė, jog tai yra šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios lėšos, pažymėjo, kad trečiajam asmeniui priklausantys pinigai, buvę atsakovo sąskaitoje, negalėjo būti laikomi bendromis sutuoktinių lėšomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė trečiajam asmeniui, tačiau šios lėšos turėjo būti priteistos tik iš ieškovės, nes byloje esantys įrodymai patvirtino, kad visa trečiajam asmeniui priteistina suma buvo ieškovės savavališkai persivesta iš atsakovo banko sąskaitos į ieškovės banko sąskaitą.
18. Nors pirmosios instancijos teismas vertino šalis siejusius teisinius santykius, tačiau, kolegijos teigimu, teismas iš viso nekvalifikavo, kokie teisiniai santykiai tarp trečiojo asmens ir atsakovo susiklostė jam su sutuoktine pasisavinant 32 297,13 Eur. Teismas 32 297,13 Eur pasisavinimą pripažino teisėtu, konstatavo, kad pinigų sumos sūnui perduotos neva „už gerus darbus“, todėl pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus perduota suma yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, nes gauta šalims esant santuokoje, dėl to padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo pinigus priteisti kaip įgytus be teisinio pagrindo, tačiau, kolegijos vertinimu, tokią išvadą teismas grindė remdamasis tik trečiojo asmens paaiškinimais iš esmės kitoje byloje, kurioje tarp šalių buvo sprendžiami kiti klausimai. Aplinkybė, kad nurodyti pinigai buvo duoti „už gerus darbus“, buvo įrašyta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos bylos teismo posėdžio protokole, kai buvo  sprendžiamas klausimas dėl santuokos nutraukimo, tačiau šios apklausos metu buvo nustatomos visai kitos aplinkybės, susijusios būtent su šalių santuokos nutraukimu, o ne pinigų perdavimo ir grąžinimo faktais. Šioje byloje patvirtintas tik faktas, kad nurodyti pinigai buvo trečiojo asmens asmeninės lėšos, laikytos atsakovo sąskaitoje. Taigi E. K., reikšdama reikalavimą CK 6.237 straipsnio pagrindu, tinkamai suformulavo reikalavimo pagrindą, o pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo santykį ir nepagrįstai netaikė CK normų dėl nepagrįsto praturtėjimo.
19. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus, nepagrįstai sprendė, kad trečiojo asmens G. B. pervesti 35 000 Eur laikytini bendrąja jungtine šalių nuosavybe.
20. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Taigi trečiojo asmens pervesti pinigai, kurie atsakovui buvo ne šiaip duoti ar padovanoti (tokių duomenų nepateikta), negalėjo būti laikomi pajamomis iš sutuoktinių darbinės ar kitokios veiklos, pašalpa ar kitokia išmoka.
21. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendė, kad buvo pagrindas trečiajam asmeniui priteisti 32 297,13 Eur kaip nepagrįstai įgytų lėšų būtent iš ieškovės, nes pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad visa trečiajam asmeniui priteistina suma yra pas ieškovę ir atsakovas ja negali disponuoti.
22. Kolegija, vadovaudamasi CK 6.240 straipsnio 1 dalimi, skaičiavo ir palūkanas nuo to momento, kai aptariama suma buvo pervesta į S. D. sąskaitą AB banke „Snoras“, t. y. nuo 2009 m. liepos 28 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl palūkanų taikytinas 5 metų senaties terminas, palūkanas skaičiavo tik už 5 metus. Tokiu atveju iš ieškovės už be pagrindo įgytą pinigų sumą priteistinos palūkanos sudarė 8074,28 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-963-232/2014, remdamasis byloje esančiais įrodymais, jau konstatavo, kad 32 947,61 Eur, kuriuos atsakovas 2009 m. liepos 28 d. pervedė į kasatorės sąskaitą, laikytini bendrąja šalių jungtine nuosavybe. Pats atsakovas pripažino šį faktą. Šioje nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendime nustatė šalių turėtą turtą, būtent lėšas, iki santuokos sudarymo ir lėšas, turėtas pradėjus gyventi skyrium, ir, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių duotais parodymais bylos nagrinėjimo teisme metu, konstatavo, kad trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. atsakovui G. B. perduoti 35 000 Eur, iš kurių 32 297,13 Eur atsakovas pervedė į kasatorės sąskaitą, „už gerus darbus“ buvo pajamos, gautos šalims gyvenant santuokoje, ir jos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
2. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai dėl trečiojo asmens pinigų perdavimo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-281-96/2012 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. N2-1876-862/2015 bei apeliacinės Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-963-232/2014 buvo vertinami iš esmės vienodai, nustatytos ir konstatuotos faktinės aplinkybės nesiskyrė, tačiau skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje tos pačios faktinės aplinkybės įvertintos ir konstatuotos priešingai, nors dėl to nepateikta motyvuotų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo priešingas aplinkybes nei prieš tai nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktui, CK 6.237 straipsniui, teismų praktikai.
3. Atsakovui G. B. pervedant pinigus kasatorei, nebuvo nustatyti CK 3.100 straipsnyje išvardyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindai, todėl turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87 straipsnis), įskaitant ir pajamas, gautas po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsakovas nenurodė, kad 32 297,13 Eur yra jo asmeninė nuosavybė, priešingai – pervesdamas pinigus kasatorei, patvirtino, kad šie pinigai yra bendri. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų galima konstatuoti, kad šalys šiuos pinigus leido bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
4. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų (sąskaitų išrašai iki santuokos sudarymo ir pradėjus gyventi skyrium), jais pirmosios instancijos teismas vadovavosi tiek sudarydamas turto balansą, tiek nustatydamas kompensacijų balansą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.118 straipsnį, nes, nustatydamas turto balansą, net ir nesant kasatorės reikalavimo priteisti kompensaciją dėl iki santuokos sudarymo asmeninės nuosavybės teise turėtų lėšų panaudojimo bendriems poreikiams tenkinti, turėjo savo iniciatyva spręsti klausimą dėl kompensacijos kasatorei priteisimo. Tokį kasatorės reikalavimą apėmė reikalavimas padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vadovaujantis CK 3.118 straipsniu.
5. Apeliacinės instancijos teismas, tik iš kasatorės trečiajam asmeniui priteisdamas 70 769,17 Eur, 32 297,13 Eur nepagrįstai įgytų lėšų ir 8074,28 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais, netinkamai kvalifikavo šalių ir trečiojo asmens ginčo santykį, nepagrįstai taikė CK normas dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 straipsnis) bei pasaugos sutarties aiškinimo (CK 6.830–6.850 straipsniai).
6. Trečiojo asmens ieškinys negalėjo būti reiškiamas CK 6.237 straipsnio pagrindu, nes jis neatitiko būtinųjų sąlygų, keliamų šiai normai. Kadangi trečiasis asmuo E. K., kaip ji pati teigia, pinigus savo sūnui pervedė tarp jų buvusio žodinio susitarimo pagrindu, ji tuos pinigus gali išsireikalauti ir kitais civilinių teisių gynimo būdais, t. y. remdamasi tiek sutarčių teisės normomis, tiek ir reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo. Be to, 2012 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje pati E. K. nurodė, kad 35 000 Eur atsakovui davė „už gerus darbus“; apie tai, kad E. K. davė atsakovui ginčo pinigus, kasatorė sužinojo tik iš procesinių dokumentų, pateiktų teismui santuokos nutraukimo byloje. Iki to laiko atsakovas niekada nebuvo sakęs, kad sudarė sandorius su savo motina ir gavo pinigus, todėl tik atsakovas, sudaręs su E. K. susitarimą dėl 32 297,13 Eur, nepriklausomai nuo to, kaip šis susitarimas būtų kvalifikuojamas, prisiėmė asmeninę pareigą jam perduotus pinigus „už gerus darbus“ asmeniškai grąžinti E. K..
7. Teismai konstatavo, kad atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta pinigų pasaugos sutartis buvo neatlygintinė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas pačios pasaugos sutarties turinio ir šalių susitarimo, nepagrįstai sprendė, jog trečiasis asmuo tikėjosi gauti tiek perduotą saugoti pinigų sumą, tiek ir palūkanas. Teismas, priteisdamas 8074,28 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais, nenurodė, nuo kurios datos jos skaičiuojamos, kodėl jos visos priteistos tik iš kasatorės, nors pinigai buvo perduoti atsakovui, kuris jais taip pat naudojosi.
8. Procesiniuose dokumentuose ir rengimosi bylos nagrinėjimui teisme metu atsakovas G. B. buvo nurodęs, kad tai jam dovanoti pinigai, ir tik vėliau – kad įgyti pasaugos sutarties pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. sudarytas sandoris yra tariamas, siekiant nepagrįstai sumažinti dalytino turto vertę, juolab kad, atsižvelgiant į CK normas, reglamentuojančias pasaugą, saugoti gali būti perduodami tik kilnojamieji daiktai, todėl pinigai negali būti šios sutarties dalykas.
9. Byloje nustatyta, kad pasaugos sutartimi trečiasis asmuo atsakovui perdavė 70 769,17 Eur, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo pavedimu trečiasis asmuo atsakovui pervedė tik 67 820,25 Eur. 2009 m. gegužės 11 d. tarptautiniu mokėjimo nurodymu 67 702,87 Eur atsakovas pervedė trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K., ši vėliau, 2009 m. rugpjūčio 27 d., 67 820,25 Eur pervedė atsakovui G. B. jau kaip pasaugos sutarties pagrindu.
10. Iš 2009 m. rugpjūčio 27 d. pinigų pasaugos sutarties matyti, kad sutarties šalys susitarė, jog atsakovas prisiėmė asmeninę pareigą neatlygintinai saugoti E. K. priklausančius 67 520,25 Eur iki pareikalavimo raštu. Taigi atsakovas, sudarydamas pasaugos sutartį, nepriklausomai nuo to, kaip ši sutartis kvalifikuojama, prisiėmė asmeninę pareigą jam perduotus pinigus pagal rašytinį pareikalavimą grąžinti E. K..
11. Kadangi atsakovas nuolat gaudavo gana didelį darbo užmokestį, taip pat pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos, dividendų, tai 67 820,25 Eur nebuvo netikėtai gauti pinigai, kad galima būtų domėtis jų kilme. Priešingai, atsakovo elgesys ir paaiškinimai, kad tai buvo bendri šeimos pinigai, nekėlė jokių abejonių dėl jų kilmės. Pirma, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje E. K. nurodė, jog 35 000 Eur atsakovui davė „už gerus darbus“. Antra, atsakovas buvo leidęs naudotis jo sąskaitomis. Tai, kad ginčo pinigai buvo pervesti ne savavališkai ir nepasinaudojant tarnybine padėtimi, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2011 m. birželio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas, liudytojų apklausos protokolai.
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teisės aktai aiškiai nurodo momentą, nuo kurio reikia nustatyti šalims bendrąja jungtine nuosavybe ir asmenine nuosavybe priklausantį turtą. Nagrinėdami šią bylą teismai nustatė,  koks turtas šalims priklausė, joms pradėjus gyventi skyrium, ir tą dieną nė vienas sutuoktinis asmeninės nuosavybės teise lėšų neturėjo. Kasatorė nagrinėjant bylą neteigė ir neįrodinėjo, kad santuokos sudarymo metu ji turėjo pinigų asmeninės nuosavybės teise, kuriuos panaudojo šeimos interesais, ir dėl to turėtų gauti kompensaciją. Kasatorė skunde pripažįsta ir patvirtina, kad nebuvo reiškiamas reikalavimas priteisti kompensaciją dėl iki santuokos sudarymo asmeninės nuosavybės teise turėtų lėšų, panaudotų bendriems poreikiams tenkinti. Šioje byloje iš naujo sprendžiant šalių turto padalijimo klausimus kasatorei buvo sudaryta galimybė patikslinti savo reikalavimus, tačiau jai neprašant priteisti kompensacijos už asmeninio turto panaudojimą ir neteigiant, kad santuokos sudarymo metu ji turėjo pinigų, jai priklausiusių asmeninės nuosavybės teise, teismas neturėjo teisinio pagrindo išeiti už pareikšto ieškinio ribų ir savo iniciatyva spręsti dėl dalytino turto mažinimo. Šalys neįrodinėjo ir neteikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių jų santuokos sudarymo metu turėtas asmenines lėšas, iš byloje pateiktų įrodymų aiškiai matyti, kad kasatorės sąskaitose santuokos sudarymo metu buvusios lėšos iš tiesų priklausė atsakovui, todėl pripažinti jas asmenine kasatorės nuosavybe nebuvo jokio pagrindo. Net jei kasatorė iš tiesų būtų turėjusi asmeninių lėšų santuokos sudarymo metu, nebūtų buvę jokio pagrindo mažinti dalytino turto, nes vien asmeninio turto turėjimas santuokos sudarymo metu nesudaro pagrindo mažinti dalytino turto vertę santuokos nutraukimo metu.
2. Trečiojo asmens pervesti pinigai atsakovui buvo ne šiaip duoti ar padovanoti, o duoti tikslingai, t. y. naudoti tik esant nenumatytoms aplinkybėms, ir jie negalėjo būti pripažinti pajamomis iš sutuoktinių darbinės ar kitokios veiklos, pašalpa ar kitokia išmoka pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šie pinigai taip pat nebuvo perduoti atsakovui ir kasatorei bendriems jų poreikiams tenkinti, nes trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. ir kasatorės santykiai nebuvo geri. Vien tai, kad atsakovas pervedė trečiojo asmens pinigus kasatorei, nepatvirtina, jog šie pinigai tapo jų bendrąja jungtine nuosavybe. Pateikti byloje esantys dokumentai įrodo, kad kasatorė pinigus pasisavino išsigrynindama juos sutuoktiniams pradėjus gyventi atskirai. Nesant įrodymų, kad 32 297,13 Eur buvo padovanoti ar perduoti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir trečiajam asmeniui reiškiant reikalavimą dėl šių pinigų priteisimo, 32 297,13 Eur pagrįstai nebuvo pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti trečiajam asmeniui iš kasatorės, pas kurią ir buvo šie pinigai.
3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pagrįstai taikė CK 6.237 straipsnį dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes trečiojo asmens reikalavimas atitiko visas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygas.
4. Kasatorė iš esmės ginčija teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad tarp šalių jokia sutartis nebuvo sudaryta, ir teigia, kad trečiasis asmuo savo teises galėjo ginti vadovaudamasis sutarčių teisės normomis, tačiau tai jau fakto klausimai, kurių pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas netiria. Teismai konstatavo, kad tarp šalių sutartis nebuvo sudaryta, taigi trečiasis asmuo kito pagrindo reikalauti išreikalauti pinigus neturėjo.
5. Dėl pasaugos sutarties sudarymo atsakovas pažymėjo, kad pagal sutarčių laisvės principą šalys turi teisę sudaryti ir tokias sutartis, kurių CK tiesiogiai nereglamentuoja, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta pasaugos sutartis nėra nuginčyta arba ginčijama, todėl šalims yra privaloma.
6. Kasatorė pati elgėsi nesąžiningai, nes negalėjo nežinoti, iš kur atsakovo sąskaitoje atsirado didelė pinigų suma. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą ji pateikė melagingus duomenis apie atsakovo gautą darbo užmokestį ir jam išmokėtus dividendus. Byloje nustatyta aplinkybė, kad netrukus po to, kai atsakovas pradėjo gyventi atskirai, kasatorė, pasinaudodama atsakovo prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenimis ir piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi banke, nutraukė terminuotojo indėlio sutartį ir 70 763 Eur persivedė į savo asmeninę sąskaitą.
7. Kasatorės išdėstyti argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo nesudaro kasacinio skundo pagrindo, nes bylą nagrinėjant pirmą kartą trečiasis asmuo nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo. Tik bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, trečiasis asmuo buvo įtrauktas į bylą su savarankišku reikalavimu. Trečiajam asmeniui pareiškus reikalavimus, pateikus savo įrodymus, buvo nustatytos kai kurios kitos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir motyvavo savo sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas kasatorei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos.
25. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie galėtų patvirtinti, kokiu teisiniu pagrindu 32 947,51 Eur tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ginčo pinigų suma vien dėl to, kad buvo pervesta iš trečiojo asmens sąskaitos į atsakovo sąskaitą, vėliau – į ieškovės sąskaitą, netapo nei teisėtai įgyta, nei bendra sutuoktinių nuosavybe.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai 70 769,17 Eur ir 32 297,13 Eur bei 8074,28 Eur palūkanas už naudojimąsi pinigais priteisė iš ieškovės, taip pat tinkamai aiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą ginčo santykiams. Tais atvejais, kai pinigų gavimas nėra pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu, atsiranda pareiga grąžinti be pagrindo gautas pajamas vadovaujantis CK 6.237 straipsniu. E. K., pervesdama ginčo pinigus atsakovui, nė su vienu iš sutuoktinių nesudarė jokios sutarties.
3. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokio pinigų pervedimo į atsakovo ir ieškovės sąskaitas teisinio pagrindo, pagrįstai iš kasatorės priteisė 32 297,13 Eur.
4. Kasatorės argumentas, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio metu bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausiama kaip liudytoja trečiasis asmuo E. K. nurodė, jog 35 000 Eur atsakovui ji davė „už gerus darbus“, negalėjo turėti jokio teisinio reikšmingumo skundžiamos nutarties teisėtumui. Trečiasis asmuo E. K. teigia, kad ji tik paaiškino, jog dovanojo sūnui nuo indėlio susikaupusias palūkanas, ir tik leido pasinaudoti negrąžinta suma.
5. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš kasatorės ir atsakovo solidariai 67 820,25 Eur, kuriuos trečiasis asmuo buvo pervedęs į atsakovo sąskaitą 2009 m. rugpjūčio 27 d. pasaugos sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patvirtino, kad ši pinigų suma buvo pervesta pasaugos sutarties pagrindu ir, kasatorei visą šią pinigų sumą pasisavinus, pagrįstai šiuos pinigus priteisė iš kasatorės.
6. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad visa trečiojo asmens prašyta priteisti suma buvo pas kasatorę ir atsakovas negalėjo ja disponuoti, trečiajam asmeniui prašant šias sumas priteisti tik iš vieno skolininko, teisėtai ir pagrįstai visas ginčo sumas priteisė iš kasatorės.
7. Vien ta aplinkybė, kad teismų išvados yra skirtingos, nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais kasatorės argumentus, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių turto, gauto po santuokos sudarymo, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, aiškinimo ir taikymo

26. Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, trečiojo asmens teigimu, „už gerus darbus“ atsakovui duotų pinigų nepripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
27. Nustatant, ar turtas, gautas santuokos metu, pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe ar asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, vadovaujamasi CK 3.87–3.89 straipsniais ir CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015; kt.).
28. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija vertina apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą tuo aspektu, ar nebuvo pažeistos proceso teisės normos dėl įrodymų vertinimo sprendžiant klausimą, ar atsakovui motinos duoti pinigai pripažintini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
29. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį ir CK 3.88 straipsnio 2 dalį, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Turto įgijimo momentas – prieš santuoką ar ją sudarius – lemia jo priklausymą asmeninės arba bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pajamos, vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, iš įmonės veiklos ar iš kitokio verslo gautos pajamos, įmonės (verslo) vertės padidėjimas po santuokos sudarymo taip pat pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2, 4 dalys; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-639-686/2015; kt.).
30. Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami įrodymus, nustatė, kad ginčo šalims gyvenant santuokoje trečiasis asmuo 2008 m. gruodžio 22 d. pervedė į atsakovo sąskaitą 100 000 Eur, iš kurių, trečiojo asmens ir atsakovo teigimu, 35 000 Eur buvo duoti atsakovui „už gerus darbus“. Šią aplinkybę teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. posėdyje, kuriame pirmą kartą buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo šalių santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, pripažino ir E. K., taip pat tai nustatyta ir vėlesnėje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartyje, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalis dėl šalių santuokinio turto ir prievolių padalijimo panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti. 2009 m. rugpjūčio 27 d. pinigų pasaugos sutartimi atsakovas prisiėmė pareigą saugoti trečiajam asmeniui priklausančius 67 820,25 Eur sudarydamas terminuotojo indėlio sutartį, o kitus 35 000 Eur atsakovas 2009 m. gegužės 8 d. pervedė į savo sąskaitą banke „Danske Bank A/S“, kuri galėjo būti naudojami tik ypatingiems atvejams. Tai patvirtino „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas. Kadangi bankas iš šios sąskaitos pradėjo nurašyti kredito įmokas, atsakovas likusius 32 947,61 Eur 2009 m. liepos 28 d. pervedė į ieškovės sąskaitą, kuri buvo laikoma kaip bendra šeimos sąskaita. Pats atsakovas, šioje byloje teikdamas priešieškinį, nurodė, kad sutuoktinei pervedė 32 297,13 Eur bendram ūkiui tvarkyti, pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams. Ginčo pinigų dovanojimo fakto byloje taip pat nenustatyta. Ginčo šalių santuoka nutraukta teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. liepos 21 d.
31. Taigi byloje nustatyta, kad ginčo pinigai buvo įgyti santuokos metu, todėl tokiam turtui nagrinėjamoje byloje galiojo CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija.
32. Sutiktina su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl 32 297,13 Eur gavimo ir jų panaudojimo pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje priešingai vertino pirmosios instancijos teismo nustatytą ginčo pinigų gavimo faktą ir nurodė, kad vien tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos bylos teismo posėdžio 2012 m. rugsėjo 18 d. protokole užfiksuota aplinkybė, jog šie pinigai atsakovui buvo duoti „už gerus darbus“, nėra pagrindas pripažinti tokį faktą, nes pirmiau nagrinėtoje byloje buvo nustatomos aplinkybės, susijusios tik su šalių santuokos nutraukimu, o ne pinigų perdavimo ir grąžinimo faktais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, tikrindamas Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir grąžindamas bylos dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėti iš naujo, sprendė klausimą ne tik dėl ginčo šalių santuokos nutraukimo, bet taip pat ir dėl santuokoje įgyto turto dalijimo, turto įtraukimo į dalytino turto balansą, t. y. aiškiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą ir dėl gautų lėšų bei pajamų įtraukimo į turto balansą, išsiaiškinti šalių iki joms pradėjus gyventi skyrium turėtą santuokinį turtą.
33. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs 32 297,13 Eur bendrąja jungtine nuosavybe, netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, taip pat neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to ši skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas 32 297,13 Eur  pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl teisės normų, apibrėžiančių teismo vaidmenį sprendžiant klausimą dėl santuokoje įgyto turto balanso sudarymo, aiškinimo ir taikymo

34. CPK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“ įtvirtinta aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose taisyklė. CPK 376 straipsnyje išvardytos teismo teisės rinkti įrodymus, kai šalys jais nesiremia, apsaugoti vaikų teises ir interesus, viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Didesnį teismo aktyvumą suteikiančios teisės, kuriomis teismas naudojasi ex officio (pagal pareigas), skirtos viešojo intereso apsaugai tam tikrose šeimos bylose užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ribojant dispozityvumo ir rungimosi principus šeimos bylose siekiama užtikrinti visapusišką byloje dalyvaujančių asmenų ir trečiųjų asmenų interesų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006). Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais, turi teisę atlikti CPK 376 straipsnyje nustatytus veiksmus; aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007). Proceso teisės normomis teismas įgaliojamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi kiekvienoje byloje teismas turėtų individualizuoti būtinybę patvirtinančias faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ir netaptų taisykle visoms šeimos byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).
35. Nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje reikalavimus dėl santuokos nutraukimo padarinių – turto padalijimo – pareiškė abu sutuoktiniai, procesas vyksta vadovaujantis dispozityvumo ir rungimosi principais, šioje bylos dalyje nėra sprendžiama dėl teismo sprendimo dalies dėl nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo, sutuoktinio išlaikymo, bylos aplinkybės nepatvirtina, kad byloje egzistuoja viešojo intereso gynimo būtinumas. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, teismams šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo ex officio remtis CPK 376 straipsnyje nurodytomis teisėmis, tarp jų ir savo iniciatyva rinkti įrodymus ir spręsti dėl kompensacijos kasatorei priteisimo.
36. Byloje pareikšti šalių reikalavimai padalyti bendrą santuokinį turtą, paskirstyti prievoles kreditoriams. Šie reikalavimai lemia ginčo teisinį santykį ir ginčo (ieškinio) dalyką. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje išdėstytą reikalavimą, yra ieškinio pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio dalykas ir pagrindas, taip pat atsakovo atsiliepime išdėstyti atsikirtimai į ieškinį, nurodant nesutikimą su ieškinio dalyku ir patvirtinančias tokį nesutikimą aplinkybes, apibrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Dėl to byla nagrinėjama pagal šalių pareikštus reikalavimus ir jais prašomus taikyti teisių gynimo būdus. Be to, šioje byloje iš naujo sprendžiant šalių turto padalijimo klausimus kasatorei buvo sudaryta galimybė patikslinti savo reikalavimus, tačiau jai neprašant priteisti kompensacijos už asmeninio turto panaudojimą ir neteigiant, kad santuokos sudarymo metu ji turėjo pinigų, jai priklausiusių asmeninės nuosavybės teise, teismas neturėjo teisinio pagrindo išeiti už pareikšto ieškinio ribų ir savo iniciatyva spręsti dėl dalytino turto mažinimo ar kompensacijos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai taikė CK 3.118 straipsnį, pagrįstai nebuvo aktyvus ir savo iniciatyva nesprendė klausimų, kurie šalių nebuvo suformuluoti, nekonstatavo teisinio pagrindo (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis) peržengti ieškinio, priešieškinio reikalavimų ir apeliacinių skundų ribų, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo pagal pareikštus šalių reikalavimus.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo

37. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu.
38. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus normų (CK 6.237–6.242 straipsniai). Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas, taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.).
39. Nepagrįsto praturtėjimo institutas nustato bendrąsias civilinės teisės subjektų pareigas grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą (arba turtą, kurio įgijimo pagrindas išnyko) bei atlyginti neteisėtu nesąžiningu praturtėjimu padarytus nuostolius tam, kieno sąskaita buvo įgytas turtas ar nesąžiningai praturtėta. Nepagrįsto praturtėjimo instituto normos yra skirtos suinteresuotų asmenų teisėms ginti tokiose situacijose, kai skolininkas jų sąskaita jau įgijo (gavo) turtą ar praturtėjo, t. y. faktiškai turtą valdo, tačiau nėra turto įgijimą (turėjimą) legalizuojančio teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009; 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-916/2016).
40. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
41. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; kt.).
42. Ginčą nagrinėjamoje byloje sprendę teismai nustatė, kad trečiąjį asmenį ir atsakovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kvalifikuodami ginčo materialinius santykius, bylą nagrinėję teismai padarė materialinių įstatymų taikymo klaidų. Trečiasis asmuo ieškinį dėl 67 820,25 Eur priteisimo solidariai iš ieškovės ir atsakovo reiškė CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, nurodė, kad šie pinigai buvo perduoti atsakovui pasaugos sutarties pagrindu ir ieškovė juos neteisėtai pervedė į savo sąskaitą.
43. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nekvalifikavęs ginčo šalių teisinių santykių, priteisė trečiajam asmeniui pasaugos sutarties pagrindu atsakovui perduotus saugoti pinigus solidariai iš ieškovės ir atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad visa trečiajam asmeniui priteistina suma buvo ieškovės savavališkai persivesta iš atsakovo banko sąskaitos į ieškovės banko sąskaitą, priteisė 70 769,17 Eur tik iš ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas trečiojo asmens ieškinį, pareikštą pagal CK 6.237 straipsnį, nekeitė reikalavimų tenkinimo pagrindo. Toks sprendimas prieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuluotoms esminėms nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėms, nes nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o CK šeštosios knygos XX skyriaus taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; kt.).
44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, kad trečiajam asmeniui priklausantys pinigai, buvę atsakovo sąskaitoje, buvo perduoti atsakovui pasaugos sutarties pagrindu, pažymi, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas, nes trečiąjį asmenį ir atsakovą siejo pasaugos teisiniai santykiai.
45. Trečiasis asmuo turi galimybę ginti savo pažeistas teises kitais gynybos būdais, o ne aplenkdamas sutarčių, deliktų, daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus, iš karto prašyti apginti savo pažeistas teises taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, kuris, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-916/2016), yra subsidiaraus taikymo ir negali būti taikomas siekiant išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų, t. y. trečiasis asmuo, nagrinėjamoje byloje reikšdamas reikalavimą ieškovei ir atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Efektyviausias būdas trečiajam asmeniui apginti savo pažeistas teises yra pasitelkti sutartinės atsakomybės institutą, o nepasinaudojęs galimybe ginti pažeistas teises sutarčių ir (ar) deliktų teisės normų nustatytais būdais, trečiasis asmuo negalėjo reikšti ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes šalys buvo sudariusios sandorį (pasaugos sutartį), iš kurio kilo atsakovo prievolė trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CK 6.237 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo praktikos, todėl ieškovės kasacinio skundo dalis, kuria ginčijami teismų procesiniai sprendimai dėl trečiojo asmens reikalavimo priteisti solidariai iš ieškovės ir atsakovo 67 820,25 Eur kaip nepagrįstai praturtėjus, tenkinama, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo naikintinos ir priimamas naujas sprendimas – trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

47. Kasaciniam teismui nusprendus apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeistinas ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
48. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų reikalavimai buvo nepagrįstai tenkinti, vadinasi, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šiems proceso dalyviams nepriteistinas, o iš šių proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas ieškovei S. D., tačiau ji nepateikė duomenų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinius skundus, todėl tokių išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas ieškovei iš atsakovo ir trečiojo asmens nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
49. Atmetus trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinį, šiam bylos dalyviui bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš viso nepriteistinas, todėl naikintinos visos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis trečiajam asmeniui iš kitų ginčo šalių priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.  Trečiasis asmuo E. K. už pareikštą ieškinį sumokėjo 57,92 Eur žyminį mokestį, vietoje mokėtino 2240,50 Eur žyminio mokesčio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi jai buvo atidėtas likusio žyminio mokesčio sumokėjimas. Trečiojo asmens reikalavimus atmetus, trečiasis asmuo turi įvykdyti nurodytą teismo nutartį ir sumokėti likusią 2182,58 Eur žyminio mokesčio dalį.
50. Atsakovas už apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo pateikimą sumokėjo 2 846,09 Eur žyminį mokestį (T. 6, b. l. 4-5). Ieškovė už apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo pateikimą sumokėjo 289,62 Eur (T. 5, b. l. 112), ir 1921,92 Eur (T. 5, b. l. 142), iš viso 2211,54 Eur. Atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą po kasacijos, į tai, kad tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, darytina išvada, kad bylinėjimosi išlaidos tarp ieškovės ir atsakovo paskirstytinos po lygiai: atsakovui iš ieškovės priteistina 1423, 05 Eur, o ieškovei iš atsakovo – 1105,77 Eur žyminio mokesčio. Atlikus įskaitymą konstatuotina, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 317,28 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo pateikimą. Ieškovė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių kitas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, todėl kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šiam bylos dalyviui nepriteistinas.
51. Kasatorė, paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 1804 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus du trečdalius kasacinio skundo reikalavimų, vadovaujantis CPK 93 straipsnio pagrindu, iš atsakovo ir trečiojo asmens kasatorei priteistina po 601,28 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą. Kasatorė kitų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo.
52. Atsakovas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą turėjo 1043,63 Eur advokato išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės. Pripažinus pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto praturtėjimo ir turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atsakovui už atsiliepimą į kasacinį skundą priteistinas iš ieškovės 1/3 dalis jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 347,53 Eur, atlyginimas.
53. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,03 Eur tokių išlaidų. Tenkinus du trečdalius kasatorės reikalavimų, šios išlaidos priteistinos iš ginčo šalių proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo dalis priteisti trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. solidariai iš šalių G. B. ir S. D. 67 820,25 Eur, po 609,21 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei valstybės naudai iš atsakovo 743,51 Eur, iš ieškovės – 705,76 Eur, iš trečiojo asmens – 771,06 Eur žyminio mokesčio, ir trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, E. K. priteista iš ieškovės S. D. 70 769,17 Eur ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (70 769,17 Eur)  nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. lapkričio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteistas trečiajam asmeniui iš ieškovės S. D. 80 Eur žyminio mokesčio ir 773,60 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimas, iš atsakovo G. B. 20 Eur žyminio mokesčio ir 193,40 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimas, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. ieškinio reikalavimą priteisti jai 67 820,25 Eur solidariai iš G. B. ir S. D..

Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutarties dalis panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. papildomą nutartį.

Priteisti atsakovui G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 317,28 Eur (tris šimtus septyniolika Eur 28 centus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi jai atidėtą 2182,58 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt dviejų Eur 58 ct) žyminį mokestį, mokėtiną į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti ieškovei S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 601,28 Eur (šešis šimtus vieną  Eur 28 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti ieškovei S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 601,28 Eur (šešis šimtus vieną Eur 28 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti atsakovui G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 347,53 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis Eur 53 centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Priteisti valstybei iš ieškovės S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,01 Eur (keturis Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš atsakovo G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,01 Eur (keturis Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,01 Eur (keturis Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė