Pranešėjas Rimas Švirinas                                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-319-2014

Teisėja Audronė Levinskienė                                            Teisminio proceso Nr.1-65-1-01448-2009-1                                      

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6; 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d. 

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Dalei Sabaliauskaitei, nuteistajam A. R. P., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. P., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo S. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 20 MGL (2600 litų) bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš A. R. P. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1516,64 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai šešiolika litų 64 ct)  bei už suteiktą antrinę pagalbą valstybei priteista proceso išlaidų  220 (du šimtai dvidešimt) litų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

A. R. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 25 d. apie 17.30 val. viešoje vietoje–Kauno rajone, Zapyškyje, Vytauto g. prie namo Nr. 54, kelio važiuojamojoje dalyje, aplinkinių žmonių bei eismo įvykio dalyvių akivaizdoje netrukus po eismo įvykio, kurį sukėlė nukentėjusysis S. Š., S. Š. ne mažiau kaip 5 kartus tyčia rankomis smogęs į veidą bei tuo jam dėl galvos sumušimo su odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimo nežymiai sutrikdęs nukentėjusiojo S. Š. sveikatą, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusysis S. Š. apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-29 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamas įvykis liečia tik jo ir A. R. P. interesus, kad įvykis išsivystė dėl jo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, kurio metu jis žymiai apgadino nuteistojo automobilį. Nagrinėjama veika yra jo ir nuteistojo privataus kaltinimo dalykas. Jis su kaltinamuoju susitaikė jam jis jokių pretenzijų neturi, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 417 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nuteistojo veiką perkvalifikuoti nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, ir bylą nutraukti jam susitaikius su A. R. P..

Nuteistojo A. R. P. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-29 nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamąją bylą nutraukti, o jeigu nebūtų nustatytos paminėtosios sąlygos šią baudžiamąją bylą nutraukti, Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-29 nuosprendį  panaikinti ir priimti šioje byloje naują nuosprendį, kuriuo A. R. P. išteisinti, nesant jo veikoje jam inkriminuojamos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties. Nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirdamas bausmę, apylinkės teismas pažeidė BPK normas, esant pakankamam pagrindui šios baudžiamosios bylos nenutraukdamas, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju (BPK 3 str. 1 d. 5 p.). Apeliantas teigia, kad iš byloje esančių įrodymų seka, jog jo ginamojo veikoje tikrai nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, o, kadangi nuteistasis su nukentėjusiuoju susitaikė (ką patvirtina ir apylinkės teismui buvęs šioje byloje pateiktas nukentėjusiojo ir kaltinamojo 2012-01-09 raštas), pagal byloje surinktus duomenis joje toliau galėjo būti sprendžiamas tik klausimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo ar nebuvimo A. R. P. veikoje. Tačiau, skunde nurodoma, kad BPK nuostatos šiuo atveju yra imperatyvios ir tęsti procesą šioje byloje to nepageidaujant nukentėjusiajam, nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad byloje surinkti ir teismo išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad A. R. P. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Jie kilo S. Š. pavartojus neteisėtus veiksmus A. R. P. bei kitų asmenų atžvilgiu. S. Š. eismo įvykio vietoje nesustojo ir A. R. P. veiksmus įtakojo būtent S. Š. veiksmai (itin šiurkštūs KET reikalavimų pažeidimai, tų pažeidimų pasekmės, kaltininko veiksmai betarpiškai po to autoįvykio, nuvažiuojant iš jo vietos). Autoįvykio schema ir fotonuotraukos patvirtina, kad nukentėjusiojo automobilis po autoįvykio užfiksuotas ne automobilių susidūrimo vietoje, o priekyje kitų automobilių. Liudytojų K. G. bei K. J. parodymai taip pat patvirtino, kad apeliantui A. R. P. buvo pakankamas pagrindas įtarti nukentėjusįjį siekiant po autoįvykio iš įvykio vietos pasišalinti.

Skunde teigiama, kad būtent dėl S. Š. veiksmų, t.y. jo padarytų KET reikalavimų pažeidimų kaltinime nurodytoje įvykio vietoje buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tai, kad  S. Š., po autoįvykio nepaliko savo automobilio transporto priemonių susidūrimo vietoje, be abejo ir įtakojo tolesnius A. R. P. veiksmus, tuo metu prieš tą autoįvykį turėjusio savo teisėtus asmeninius lūkesčius sėkmingai su sutuoktine nuvažiuoti į jų užsibrėžtą vietą. Be visų faktinių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų,  iš teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų K. G. bei K. J. parodymų seka, jog apeliantui buvo pakankamas pagrindas įtarti nukentėjusįjį siekiant pasišalinti po autoįvykio iš pastarojo vietos. Taigi, visi pastarieji duomenys patvirtina, kad A. R. P. fizinis kontaktas su S. Š. kilo po šio neteisėtų veiksmų (autoįvykio sukėlimo) ir, kad tą fizinį kontaktą iššaukė ne kaltinamojo siekis pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, bet nukentėjusio sukeltas autoįvykis. Tokie A. R. P. veiksmai nesudaro BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties, jo atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal realias pasekmes, tačiau esant aplinkybėms, kad nuteistasis su nukentėjusiu susitaikė, veika dėl nukentėjusiajam S. Š. padaryto nežymus sveikatos sutrikdymo, iš BK 284 straipsnio 1 dalyje turėtų būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, ir byla, vadovaujantis BPK 417 straipsniu, bei BPK  3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, turėjo būti  nutraukta. 

Be to, gynėjas skunde teigia, kad yra pagrindai pirmosios instancijos teismo 2012-03-29 apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti šioje byloje naują nuosprendį, kuriuo A. R. P. turi būti išteisintas, nesant jo veikoje jam inkriminuojamos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties. Grįsdamas šį skundo argumentą apeliantas nurodo iš esmės tapačias pirmoje skundo dalyje nurodytas aplinkybes, bei tai, kad tą aplinkybę, jog iš karto po to autoįvykio A. R. P. buvo labai susijaudinęs patvirtina teismo psichologinės ekspertizės akte šiuo klausimu konstatuotos atitinkamos reikšmingos aplinkybės, buvo nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu tiriamasis buvo frustracijos būsenoje, kuri kilo kaip atsakas į tiriamajam subjektyviai reikšmingą psichotraumuojančią situaciją. Ši būsena turėjo neigiamą poveikį tiriamojo elgesiui. Skundo autoriaus įsitikinimu,  esant minėtajai teismo psichologo išvadai, negali eiti kalba apie nusikalstamos veikos sudėtį, numatytą BK 284 straipsnyje, o galima kalbėti tik apie veikos pasekmes. Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas minėtųjų psichologinės ekspertizės akto išvadų nevertino niekaip, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik ta akto dalimi, kurioje patvirtinamas pats kaltinamojo pakaltinamumas nagrinėjamo įvykio metu psichiatriniu - psichologiniu požiūriu. Apelianto įsitikinimu, tai, kad liudytoja R. P. esanti apelianto sutuoktinė, neduoda pagrindo netikėti jos parodymais, nes ji prisiekė byloje parodyti tiesą ir ją parodė. Teismas nepagrįstai atmetė kaltinamojo prašymą apklausti liudytoją K. G., vien dėl to, kad tokį prašymą jis pateikė tik teisme, kad akivaizdžiai prieštarauja BPK skelbiamas šalių rungtyniškumo baudžiamajame procese principą. Skunde teigiama, kad apkaltinamajame nuosprendyje bandomas pabrėžti kaltinimo liudytojų parodymų tariamas nuoseklumas, o iš kitos pusės bandomi atitinkamai sumenkinti gynybos liudytojų parodymai, paties kaltinamojo parodymai, tad  yra pagrindai pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti šioje byloje naują nuosprendį, kuriuo A. R. P. turi būti išteisintas, nesant jo veikoje jam inkriminuojamos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties.

Nuteistasis A. R. P. apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-29 nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamąją bylą nutraukti arba priimti byloje naują išteisinamąjį nuosprendį, nesant veikoje inkriminuotos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties. Nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirdamas bausmę, apylinkės teismas pažeidė BPK normas, esant pakankamam pagrindui šios baudžiamosios bylos nenutraukdamas, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).  Byloje surinkti ir teismo išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad apelianto veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Jie kilo S. Š. pavartojus neteisėtus veiksmus A. R. P. bei kitų asmenų atžvilgiu. S. Š. eismo įvykio vietoje nesustojo. Buvo ne tik stipriai apgadintas A. R. P. automobilis, bet sugadintas  buvo ir visas jo vakaras bei paminti lūkesčiai. Apelianto -  A. R. P. veiksmus įtakojo būtent S. Š. veiksmai. Autoįvykio schema ir fotonuotraukos patvirtina, kad nukentėjusiojo automobilis po autoįvykio užfiksuotas ne automobilių susidūrimo vietoje, o priekyje kitų automobilių. Liudytojų K. G. bei K. J. parodymai taip pat patvirtino, kad apeliantui A. R. P. buvo pakankamas pagrindas įtarti nukentėjusįjį siekiant po autoįvykio iš įvykio vietos pasišalinti. Taigi, visi pastarieji duomenys patvirtina, kad apelianto fizinis kontaktas su S. Š. kilo po šio neteisėtų veiksmų (autoįvykio sukėlimo) ir, kad tą fizinį kontaktą iššaukė ne jo siekis pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, bet nukentėjusio sukeltas autoįvykis. Susidariusioje situacijoje neteisėti nukentėjusiojo veiksmai kaltinamojo ir jo sutuoktinės atžvilgiu, ir iššaukė tarp jų kilusį asmeninių santykių aiškinimąsi. Tokie A. R. P. veiksmai nesudaro BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties, tad kvalifikacija neteisinga ir veika dėl nukentėjusiajam S. Š. padaryto nežymus sveikatos sutrikdymo, turėtų būti perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantas su nukentėjusiuoju susitaikė, tad, veiką perkvalifikavus, byla, vadovaujantis BPK 417 straipsniu bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, turėjo būti  nutraukta. 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė jų apeliacinius skundus  patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo, jo gynėjo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Nuteistojo A. R. P., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo S. Š. apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis. Apylinkės teismas A. R. P. kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis,  BPK normų reikalavimų nepažeidė, civilinių ieškinių klausimus išsprendė tinkamai.

Nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis A. R. P. inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, kad įrodymai buvo vertinami neobektyviai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepašalinti prieštaravimai yra visiškai nepagrįstos ir neteisingas, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Kolegija be kita ko pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodyti iš esmės tapatūs argumentai. Jų abiejų skunduose teigiama, kad įvykio metu nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo padaryta jokių smurtinių veiksmų, visi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistojo fizinis kontaktas su S. Š. kilo po autoįvykio ir kad tą fizinį kontaktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iššaukė nukentėjusio sukeltas autoįvykis, todėl kaltinamasi neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, nebuvo ir nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo, dėl ko kilęs asmeninių santykių aiškinimasis A. R. P. veiksmuose nesudaro BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties. Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog įvykęs konfliktas liečia tik jo ir nuteistojo privačius interesus. Aukštesnysis teismas su tokia skunduose išdėstyta pozicija visiškai nesutinka ir konstatuoja, kad byloje sutrinktų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, jog  A. R. P. elgesys buvo įžūlus, juo nuteistasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką, t.y. yra nustatytos visos inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties dalys ir nuteistojo veiksmai  pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio1 dalyje, sudėtį.

Nuteistasis bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nuosekliai neigė panaudojęs fizinį smurtą prieš S. Š., nurodė, jog šoko į nukentėjusiojo automobilį tik norėdamas atimti užvedimo raktelius ir taip sutrukdyti autoįvykio kaltininkui pasitraukti iš įvykio vietos, ką iš nukentėjusiojo elgesio galima buvo įtarti. Ši nuteistojo versija neatitinka faktinių aplinkybių, paneigta byloje surinktais įrodymais, kuria tendencingai, iškraipant faktus bandoma sureikšminti nukentėjusiojo kaltę ir tuo pačiu nuteistajam išvengti atsakomybės.

Nukentėjusysis S. Š. parodė, kad po autoįvykio jo vairuojamas automobilis smūgio metu buvo išmestas į priešpriešinį eismą, todėl jis nenorėdamas sukelti kitiems rūpesčių, apvažiavo mašinas ir sustojo, jis per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė ateinantį A. R. P., kuris atsidarė dureles ir jam trenkė keletą kartų, jis buvo be sąmonės, kiek atsimena,  apie jį stovėjo daug žmonių, garsiai kalbėjo, pasižiūrėjo į veidrodį, veidas buvo kraujuotas, žmonės iškvietė policiją. Atvažiavusi policija supildė dokumentus, kažkas iškvietė  greitąją ir jį išvežė.  Šiuos jo parodymus patvirtino ir apklausti liudytojai. Liudytoja R. D. parodė, kad  buvo iškviesta į eismo įvykį, kur buvo nukentėjęs žmogus, jai atvykus,  jau buvo policija, aplink buvo labai daug žmonių, buvo nemažas triukšmas. Prie jos priėjęs vyriškis pradėjo jai aiškinti apie įvykį, visi aplink esantys žmonės triukšmavo ir rėkė, kad vyriškis meluoja ir kad jiems visiems teko ginti tą vaikiną nuo vyriškio. Sužalotas jaunuolis buvo išsigandęs, sutrikęs, lyg apsiverkęs, jis paaiškino, kad  vyresnis žmogus jį pirmiausiai mušė mašinoje, po to ištraukė iš mašinos ir vėl mušė, kol jį apgynė kiti žmonės, sužalojimai matėsi akivaizdžiai. Liudytojai D. R., J. M., K. V., I. A., R. D. parodė, kad tiesiogiai matė įvykį, nes buvo šalia įvykio vietos, matė, kaip po avarijos vyriškis iššoko iš mašinos ir pribėgęs prie BMW automobilio pradėjo mušti jame sėdintį vaikiną. Įvykį matę liudytojai patvirtino, kad jiems buvo nesmagu matyti, kaip mušamas vaikinas, jie matė ant jo veido sumušimų žymes, kvietė greitąją pagalbą. Visi šie įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusysis po autoįvykio tik patraukė automobilį nuo važiuojamosios dalies, norėdamas pašalinti kliūtį, tačiau bėgti iš įvykio vietos neturėjo jokio tikslo ir savo veiksmais tokio noro neparodė. Be nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apie įvykio aplinkybes, nuteistojo iškeltą versiją, jog jis puolė prie S. Š. automobilio, norėdamas neleisti jam pasišalinti iš įvykio vietos, paneigia  ir jo paties parodymai apie tai, kad  prie S. Š. automobilio jis priėjo jam apvažiavus įvykio vietą ir jau sustojus.

Liudytojais apklausti policijos pareigūnai Giedrius Barauskas ir Vytautas Dobilas, fiksavę įvykį,  parodė, kad dėl įvykusios avarijos viskas buvo aišku, nes kaltininkas buvo BMW vairuotojas ir jis kaltę pripažino, tačiau sąmyšį kėlė A. R. P., kuris elgėsi labai nemandagiai ir netgi agresyviai, nurodinėjo policijos darbuotojams, ką jie turi daryti, užgauliojo aplinkui esančius  žmones, įvykio liudininkus. Jie matė, kad vaikinukas buvo sužeistas, matėsi raudona nosis, kruvina lūpa, aplinkiniai žmonės teigė, kad nuteistasis  jam trenkė į veidą.

Nuteistojo versiją, jog jis nesudavė nukentėjusiajam, o šis susižaloti galėjo autoįvykio metu atsitrenkęs į automobilio stiklą, paneigia ne tik jau aukščiau paminėti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, bet  ir Teismo medicinos ekspertizės aktas Nr. EKG 75/ 10 ( 01) , kuriame konstatuota, kad S. Š. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dviem ar trimis trauminiais poveikiais, galėjo būti padaryti 2009-09-25 nuo smūgių rankomis į veidą. (t. 2, b. l. 66-72), kurios objektyvumu teismui nebuvo pagrindo abejoti. Taigi, patikimi ir abejonių nekeliantys bylos įrodymai patvirtina, kad A. R. P. sudavė S. Š. kumščiu į veidą ne vieną kartą, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas skundžiamajame nuosprendyje pasisakė dėl liudytojų K. G. (t. 3, b. l. 68), R. P.. K. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų ir juos tinkamai vertino atsižvelgdamas į įrodymų visetą.    

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, skunde nurodo, kad dėl tų pačių priežasčių – jog konfliktas įvyko tik tarp jo ir S. Š. dėl įvykusio autoįvykio, jo elgesys negali būti vertinamas kaip siekis sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. (kasacinė byla Nr.2K-65/2010). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 str. lemia šie ob­jektyvieji nusi­kals­tamos veikos su­dė­ties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę pa­da­riniai ir nusi­kal­ti­mo padarymo vieta. Bylos duomenimis nustatyta, kad veiksmas vyko miestelio gatvėje, kur vyksta automobilių judėjimas, pakelėje yra prekyvietė, t.y. daugelio žmonių akivaizdoje, kas neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje. Aptartų įvykio vietoje buvusių ir įvykį mačiusių asmenų, apklaustų liudytojais parodymai patvirtina, kad nuteistojo atlikti veiksmai ne tik atkreipė šių asmenų dėmesį, bet ir šokiravo juos, sukėlė tarp žmonių sumaištį. Nors byloje nenuneigta aplinkybė, jog konfliktas prasidėjo dėl asmeninio pobūdžio paskatų – S. Š. nuteistasis užpuolė dėl nukentėjusiojo kaltės įvykusio autoįvykio, tačiau iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad juos šokiravo ir jų rimtį sutrikdė ne pats autoįvykis, o būtent nuteistojo A. R. P. atlikti veiksmai jau po avarijos, t.y. jo suduoti smūgiai BMV automobilio vairuotojui.

Pagal teismų praktiką, nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinė nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K- 447/2010). Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai, jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuo­me­­nės rim­tis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Fizinės prie­vartos priemonės –fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį pripažintinas įžūliu že­mi­nan­čiu elgesiu.

Byloje nekyla ginčo dėl to, kad nukentėjusysis S. Š. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti trys automobiliai, tame tarpe ir nuteistojo. Akivaizdu, kad dėl šio įvykio ne tik materialiai bet ir moraliai (buvo sutrikdyta suplanuota kelionė, dienos planai ir pan.) nukentėjo ir nuteistasis, tačiau tokia dėl S. Š. veiksmų susiklosčiusi situacija visiškai nepateisina A. R. P. nusikalstamo elgesio ir jo nuo baudžiamosios atsakomybės negali atleisti. Konstatuotina, kad A. R. P. be jokios pateisinamos priežasties pa­nau­dojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. Š. ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir  tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demons­truo­jama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma elementarių bendravimo normų. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tuo pačiu paneigiant nuteistojo, jo gynėjo ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kad šis įvykis liečia tik nuteistojo ir nukentėjusiojo interesus – kad tai yra privatus kaltinimas (BPK  407 str.). 

BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Nuteistojo gynėjas advokatas skunde teigia, kad bylos duomenys nepatvirtina nuteistojo tyčios padarius inkriminuotą veiką, nes ekspeetizės akto duomenys patvirtina, jog iš karto po to autoįvykio A. R. P. buvo labai susijaudinęs, nagrinėjamo įvykio metu tiriamasis buvo frustracijos būsenoje, kuri kilo kaip atsakas į tiriamajam subjektyviai reikšmingą psichotraumuojančią situaciją. Apelianto teigimu, esant šioms aplinkybės veiksmai gali būti vertinami tik pagal pasekmes. Kolegija su tokia pozicija nesutinka, nes argumentą dėl tyčios nebuvimo apeliantas grindžia ne duomenų visuma, o tik jam palankiomis frazėmis iš ekspertizės akto. Kaip matyti iš A. R. P. atliktos  psichologinės – psichiatrinės ekspertizės  taip pat ir iš atlikto psichologinio ištyrimo, kad iš tiesų nuteistasis buvo frustracinėje būsenoje, kurios įtakoje susilpnėjo sugebėjimas valingai ir racionaliai kontroliuoti savo elgesį ir galimas jo pasekmes. Tačiau tame pačiame akte taip pat nurodoma, kad  A. R. P., suduodamas nukentėjusiajam S. Š., nebuvo fiziologinio ar patologinio afeko būsenoje, nors jo veiksmų kontrolė, galimybė tvardytis buvo susilpnėjusi. Akte nurodyta,  kad žmogus, būdamas tokioje būsenoje, galėjo kontroliuoti savo veiksmus,  jis suvokė kas vyko, kad įvyko autoavarija, jis atliko tam tikrus veiksmus, kvietė policiją, o tai yra nuoseklūs veiksmai ir parodo, kad sąmonės sutrikimo žmogui nebuvo. Frustracijos būsenos priežastis dažniausiai būna psichotraumuojanti situacija, tai buvo įvykis, tai labai priklauso nuo žmogaus asmenybės ir po to, kai išsivysto šis įvykis, tai yra emociniai tikslai, tam tikra emocinė žmogaus būsena. Toks elgesys atsiranda dėl tam tikrų asmenybės bruožų, tai savęs vertinimo, teisingumo, savęs aukštinimo. Taigi, šios išvados leidžia neabejotinai manyti, jog nuteistasis pilnai suprato savo veiksmų esmę  ir galėjo juos valdyti. Kaip matyti iš akto išvados, frustracijos būsenos priežastis dažniausia būna situacija, kurios vertinimas priklauso nuo vertintojo charakterio savybių, savęs vertinimo, teisingumo, savęs aukštinimo.  Kaip nustatyta bylos duomenimis, A. R. P. buvo labai nepatenkintas, kad nukentėjusysis savo veiksmais sugriovė jo asmeninius planus, todėl leido sau šį nepasitenkinimą išreikšti nusikalstamais veiksmais. Taigi, akivaizdu, jog tokį jo elgesį iššaukė ne objektyvūs veiksniai, t.y. pačios situacijos pobūdis, o paties kaltinamojo charakterio ypatumai. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad kaltininkas pilnai suvokė savo veiksmų pobūdį ir jeigu nenumatė konkrečių jo pasekmių, tačiau pilnai galėjo suvokti, kad jo veiksmais gali būti sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, t.y.  veikė esant neapibrėžtai tyčiai.

Skirdamas bausmę nuteistajam teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į  padarytų nusikaltimų kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę. Paskirta bausmė savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

              Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keisti ar naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. R. P., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo S. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                       Rimas Švirinas

Teisėjai                                                                                                                      Svetlana Jurgaitienė

                                                                                                                  Giedrius Endriukaitis