Civilinė byla Nr. e2-535-516/2016

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02365-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.4.10.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių AL holdingas ir „Šviesa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas užtikrinti įrodymus, civilinėje byloje Nr. e2-497-553/2016 pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių AL holdingas ir „Šviesa“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „E. mokykla“ ir S. R. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei nuostolių atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo užtikrinti įrodymus pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) AL holdingas ir „Šviesa“ kreipėsi į teismą, prašydamos įpareigoti atsakovę UAB „E. mokykla“ nutraukti internetinės pasirengimo egzaminams sistemos Egzaminatorius naudojimą, įpareigoti atsakovę UAB „E. mokykla“ nutraukti elektroninių pratybų sistemos EMA naudojimą, įpareigoti atsakovę UAB „E. mokykla“ nutraukti turinio valdymo sistemos Prima naudojimą, įpareigoti atsakovus S. R. ir UAB „E. mokykla“ nutraukti ieškovių UAB AL holdingas ir UAB „Šviesa“ informacijos, kuri laikoma ieškovių komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija naudojimą bei priteisti iš atsakovo S. R. ieškovei UAB AL holdingas 93 631,78 Eur nuostolių atlyginimą, 5 % procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės taip pat prašė užtikrinti įrodymus, liudijančius, kad atsakovai pasisavino ir naudoja ieškovėms priklausančią konfidencialią informaciją, turinio valdymo sistemą (kompiuterinę programą) Prima bei perviliojo UAB „Šviesa“ darbuotojus:

1) turinio valdymo sistemos, kurią turi UAB „E. mokykla“ (naudojamą Primos ar bet kokiu kitu pavadinimu), turinį ir informaciją, taip pat ir visus katalogus bei jų turinį, įskaitant, bet neapsiribojant pagrindinį programos katalogą su vykdymo, nustatymų ir kitais pagalbiniais failais, programos programinio kodo (t. y. išeities tekstų (angl. „source code“)) failus; taip pat turinio valdymo sistemos duomenų bazės struktūrą (be duomenų bazės turinio) – ši informacija leis tiksliai palyginti ir įvertinti, ar UAB „E. mokykla“ naudojama turinio valdymo sistema Prima iš tiesų nėra pasisavinta UAB „Šviesa“ priklausanti turinio valdymo sistema iLiustra;

2) visą elektroninę korespondenciją (susirašinėjimą) tarp atsakovo S. R. ir buvusių UAB „Šviesa“ darbuotojų D. R., J. M., A. R. bei M. P. – ši informacija sudarytų galimybes nustatyti neteisėtai panaudotos UAB „Šviesa“ konfidencialios informacijos mastą bei apimtį, taip pat darbuotojų viliojimo faktą;

3) visą kitą atsakovų S. R. ir UAB „E. mokykla“ elektroninę korespondenciją – ši informacija sudarytų galimybes nustatyti neteisėtai panaudotos konfidencialios informacijos mastą bei apimtį, taip pat darbuotojų viliojimo faktą.

Ieškovių teigimu, jų prašomi užtikrinti įrodymai yra minimalios apimties ir yra susiję tik su ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis, t. y. šie prašomi užtikrinti įrodymai leistų labai aiškiai apibrėžti, kokia apimtimi atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, susijusius su ieškovių komercinės paslapties bei informacinių technologijų produktų pasisavinimu. Ieškovių įsitikinimu, operatyviai neužtikrinus įrodymų, ieškovų galimybė įrodyti ieškinio pagrįstumą tiesioginiais įrodymais būtų apsunkinta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi netenkino ieškovių UAB AL holdingas ir UAB „Šviesa“ prašymo užtikrinti įrodymus.

Teismas nustatė, kad ieškovės siekia užtikrinti atsakovės naudojamą turinio valdymo sistemą (kompiuterinę programą) ir darbuotojų susirašinėjimą, manydamos, jog sužinoję apie pateiktą ieškinį, atsakovai gali imtis priemonių sutrukdyti ieškovėms gauti prašomus įrodymus, juos pakeisti ar net sunaikinti. Tačiau teismo vertinimu, prie ieškinio pateikti rašytiniai įrodymai apie jau pusmetį tarp šalių vykstantį susirašinėjimą, eliminuoja ieškinio netikėtumo faktorių atsakovams ir paneigia prašomos priemonės taikymo tikslingumą. Iš pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad tuo atveju, jeigu atsakovai turėjo ketinimų sunaikinti nepalankius įrodymus, tokius veiksmus jau galėjo atlikti ir šiuo metu yra visiškai netikslinga siekti tokių įrodymų užtikrinimo, ypač vertinant aplinkybę, jog taip gali būti atskleista atsakovų konfidenciali informacija. Be to, ieškovių teiginiai, kad atsakovai gali sunaikinti įrodymus, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir teismo vertinti tik kaip ieškovių nuomonė. Teismas taip pat pažymėjo, kad dalis prašomų užtikrinti įrodymų nėra konkretizuoti, kaip to reikalauja civilinio proceso įstatymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovės UAB AL holdingas ir „Šviesa“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovių prašymą užtikrinti įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neįvertino, kad tokio pobūdžio kaip ši bylose neretai tiesioginių įrodymų surinkti neįmanoma ir dažniausiai reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Be to, didelė pareiškėjo įrodinėtinas aplinkybes patvirtinančių įrodymų dalis paprastai būna atsakovo žinioje. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad egzistuojant pareiškėjo pagrįstomis prielaidomis grindžiamai tikimybei dėl jo teisių pažeidimo priešingos šalies neteisėtais komercinės paslapties atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais, įrodymų užtikrinimo taikymas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 221 straipsnyje įtvirtintą jų taikymo pagrindą. Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas šioje byloje konstatavo ieškovių ieškinio preliminarų pagrįstumą.
2. Nesutiktina su teismo argumentu, kad ieškovių teiginiai, jog atsakovai gali sunaikinti įrodymus, nepagrįsti įrodymais ir vertintini tik kaip jų nuomonė. Pateikti objektyvius įrodymus, kad atsakovai neabejotinai ketina sunaikinti įrodymus, iš esmės neįmanoma, o tokio aukšto įrodinėjimo standarto nustatymas paneigtų įrodymų užtikrinimo taikymo galimybę. Teismas neanalizavo konkrečių prašymo argumentų, nevertino bylos specifikos ir jos reikšmės būtinybei byloje užtikrinti  įrodymus. Šiuo atveju svarbu, kad ieškovės turėtų pagrindą baimintis, kad atsakovai gali sunaikinti įrodymus. Teismas nenurodė argumentų, paneigiančių tokių nuogąstavimų pagrįstumą. Vien atsakovų turima neribota galimybė pakeisti reikiamus duomenis ar juos sunaikinti patvirtina ieškovių nuogąstavimą, kad vėliau šiuos įrodymus gauti gali būti labai sudėtinga ar neįmanoma. Pats ieškinio dalykas ir pagrindas suponuoja tikimybę, kad atsakovai gali vengti pateikti prašomus įrodymus geranoriškai. Teismas neatsižvelgė ir į prašomų užtikrinti įrodymų pobūdį – IT duomenys, kurie ypač lengvai valdomi ir modifikuojami. Atsakovai pateikė tik dalį ieškovių prašytos informacijos, kuri nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais dokumentais ir kitokiais įrodymais, taigi atsakovai neketina gera valia bendradarbiauti ir vengia pateikti prašomus įrodymus.
3. Ieškinio netikėtumo faktorius, kurį nurodė teismas, nėra būtinas pagrindas taikyti įrodymų užtikrinimą pagal CPK 221 straipsnį. Nėra objektyvių įrodymų, kad prašomų užtikrinti įrodymų nebeįmanoma užtikrinti, todėl toks teismo argumentas laikytinas tik prielaida. Šalių bendradarbiavo pareiga reikalauja prieš kreipiantis į teismą išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, siekiant išvengti teisminio ginčo. Todėl labai sudėtinga kreiptis į teismą prieš tai vienokia ar kitokia forma nekomunikuojant su atsakovu. Teismo pozicija reiškia, kad esant bet kokiam ikiteisminiam apsikeitimui informacija, įrodymų užtikrinimo institutas netaikytinas.
4. Šiuo atveju nėra reikšminga, kad prašomi užtikrinti įrodymai gali sudaryti konfidencialią atsakovų informaciją, nes jie reikalingi nagrinėjamoje byloje ieškovių reikalavimams pagrįsti. Svarbu tai, kad net ir gavusios tokią informaciją, ieškovės privalo užtikrinti jos konfidencialumą ir negali jos atskleisti tretiesiems asmenims ar naudoti kitiems tikslams, nei bylos nagrinėjimui. Priešingai nei nurodė teismas, prašomi užtikrinti įrodymai buvo aiškiai nurodyti ir konkretizuoti.

Atsakovai UAB ,,E. mokykla“ ir S. R. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovės neįrodė grėsmės, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, vėliau pateikti prašomus užtikrinti įrodymus bus negalima ar sunku. Ieškinio reikalavimų tikėtinas pagrįstumas negali būti pakankamas pagrindas taikyti įrodymų užtikrinimo institutą. Įrodymų užtikrinimas yra savarankiškas nuo laikinųjų apsaugos priemonių institutas, be to, ieškovės reikalavimų tikėtiną pagrįstumą įrodinėja dar neįsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kuri apskųsta. Įrodymų užtikrinimo pagrindas yra ne bet kokia abejonė, o pagrįsta abejonė, kad vėliau įrodymų pateikimas bus sunkus ar taps neįmanomas. Ieškovių skunde išdėstyta pozicija faktiškai reiškia, kad vien dėl to, jog ieškinio reikalavimai yra kildinami iš tariamo neteisėto komercinės paslapties atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo, turi būti preziumuojama grėsmė, jog vėliau pateikti prašomus užtikrinti įrodymus bus sunku. Taigi faktiškai bandoma įtvirtinti atsakovų nesąžiningumo prezumpciją, nors galiojantys įstatymai atsakovo nesąžiningumo nepreziumuoja.
2. Komercinės paslapties atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų kategorijos bylos yra ypatingos tuo, kad reikalavimai jose reiškiami tarp konkuruojančių ūkio subjektų, todėl ieškovių siekiamo nepagrįstai laisvo, suabsoliutinto įrodymų užtikrinimo instituto taikymas tokios kategorijos byloms galėtų tapti itin pavojingu įrankiu neefektyviems, neinovatyviems ūkio subjektams atakuoti konkurentus, siekiant gauti pastarųjų komercinę paslaptį, konfidencialią informaciją. Ieškovių pozicijos akceptavimas reikštų CPK 221 straipsnio nepagrįstai platų traktavimą ir prieštarautų proporcingumo principui bei konstituciniam sąžiningos konkurencijos saugojimo imperatyvui. Ieškovių dėstoma pozicija prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, kurioje pažymima, kad tai, jog bylai reikšmingi rodymai (įskaitant elektroninį susirašinėjimą) yra pas atsakovą, savaime nereiškia ir neįrodo, kad atsakovas ėmėsi ar imsis kokių priemonių šiuos įrodymus sunaikinti ar paslėpti. Ieškovės neįrodė ir to, kad prašomi užtikrinti įrodymai gali būti lengvai modifikuoti ar paslėpti – tokie duomenys kaip elektroniniai laiškai, susirašinėjimas saugomi ne tik asmeninėse pašto dėžutėse, bet ir serveriuose, kurie administruojami trečiųjų asmenų.
3. Ieškovės klaidina teismą, teigdamos, kad atsakovė nebendradarbiavo su ieškovėmis ir vengė teikti informaciją. Ieškovėms buvo pateikta visa jų prašyta informacija. Ieškovės nenurodo, kokios konkrečiai informacijos iš atsakovų negavo. Ieškovės neprašė atsakovų pateikti dokumentus ar įrodymus, bet prašė pateikti informaciją, kurią atsakovai ir pateikė. Nors Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad atsakovai dalį informacijos ieškovėms pateikti atsisakė, akivaizdu, jog teismas neįvertino atsakovės 2015 m. rugpjūčio 10 d. rašto, kuriuo buvo pateikta visa prašyta informacija.
4. Ieškovių pateikti įrodymai nėra patikimi. Akivaizdu, kad ieškovės bandė prisijungti prie atsakovės UAB „E. mokykla“ turinio valdymo sistemos Prima kur kas anksčiau ne nurodė ieškinyje, nes sistema buvo perkelta kitu, nei nurodo ieškovės, internetiniu adresu dar 2015 m. birželio 4 d., o ieškovės teigia bandžiusios prisijungti „susirašinėjimo su atsakovais metu“, nors pirmas ieškovių raštas atsakovams datuotas 2015 m. birželio 19 d. UAB „E. mokykla“ perkėlė sistemą Prima po to, kai sužinojo, kad ieškovių atstovai bandė gauti prisijungimo duomenis prie sistemos iš kai kurių autorių, kurie kūrė skaitmeninių produktų turinį. Taigi ieškovės atliko neteisėtus veiksmus, bandydamos gauti prisijungimus prie sistemos. Be to, ieškovių akcentuojamame ieškinio priede Nr. 39 užfiksuota informacija nėra patikima ir todėl, kad joje užfiksuota dviejų turinio valdymo sistemų prisijungimo langų palyginimo turinys yra akivaizdžiai modifikuotas.
5. Ieškovių prašymas yra neproporcingas. Ieškovės pareikalavo taikyti neproporcingai plačios apimties ir nekonkretizuotų įrodymų užtikrinimą. Prašomi užtikrinti įrodymai turi būti susiję su konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimą patvirtinančiais duomenimis. Ieškovės prašė išreikalauti visą UAB „E. mokykla“ turinio valdymo sistemos turinį ir informaciją, bei visą atsakovų elektroninę korespondenciją, neapribotą nei laiko, nei turinio kriterijumi. Tokio prašymo tenkinimas reikštų, kad ieškovėms turėtų būti atskleista ir su byla nesusijusi informacija, kurioje gali būti asmeninio, privataus gyvenimo detalių. Be to, ieškovės nepaaiškino, ką jos laiko „elektronine korespondencija“, taigi nėra aiškumo tarp kokių elektroninio pašto adresų buvusi korespondecija, kokiu laikotarpiu, kokiais klausimais turėtų būti užtikrinta, nors įstatymas įpareigoja konkretizuoti prašomus užtikrinti įrodymus. Prašymo tenkinimas atskleistų ieškovėms ir atsakovės UAB „E. mokykla“ komercines paslaptis ir konfidencialią informaciją. Turinio valdymo sistema Prima yra skirta išimtinai atsakovės vidinėms reikmėms ir nėra laisvai prieina vartotojams, o sistemos duomenys sudaro atsakovės komercinę paslaptį ir konfidencialią informaciją. Šį kriterijų atitinka ir elektroninės komunikacijos turinys.
6. Komercinės paslapties atskleidimas ieškovėms gali nulemti UAB „E. mokykla“ nuostolius ir net privesti nedidelę įmonę prie bankroto. Ieškovės pasinaudos gauta informacija kitiems, nei bylos nagrinėjimas, tikslams, kurdami savo konkuruojančius produktus, padidindami savo ar susijusių asmenų pajamas, išvengdami nenumatytų išlaidų, išlaikytų gerą padėtį rinkoje arba gautų kitokios komercinės naudos. Atsakovai neturės galimybių sukontroliuoti kur ieškovės panaudojo gautą informaciją. Skundo netenkinimas neapsunkintų ieškovių galimybių įrodinėjimo procese. Yra kitokių įrodinėjimo priemonių, kurios prieinamos byloje ir mažiau varžytų atsakovų teises. Prima ir Iliustra palyginimas gali būti atliktas pasinaudojant kita priemone – eksperto išvada.
7. Ieškovių prašoma taikyti įrodymų užtikrinimo tvarka ne tik neproporcinga, bet ir pažeidžianti konstitucinę teisę į privatų asmens gyvenimą, susirašinėjimo slaptumą bei nuosavybės neliečiamumą. Ieškovės prašė suteikti leidimą jų pasirinktam antstoliui vykdyti įrodymų užtikrinimą ne tik pas atsakovus (buveinėje ir gyvenamojoje vietoje), bet ir pas neapibrėžtą neindividualizuotą ratą trečiųjų asmenų, bei priverstinai patekti į visų patalpas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovių prašymas užtikrinti įrodymus, yra pagrįsta ir teisėta.

Įrodymų užtikrinimas – tai įstatyme nustatyta tvarka vykdomas įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas. CPK 221 straipsnyje įtvirtinta, kad asmenys, kurie turi pagrindą baimintis, jog pateikti jiems reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti teismą užtikrinti šiuos įrodymus.

Taigi įrodymų užtikrinimo pagrindas – pagrįsta grėsmė įrodymų pateikimo galimybei, kuri, nesiėmus procesinių įrodymų užtikrinimo priemonių, apsunkintų proceso dalyvio įrodinėjimo pareigos įgyvendinimą ir jo galimybę įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų faktinį pagrindą. Pareigą įrodyti egzistuojantį įrodymų užtikrinimo pagrindą turi prašymą dėl įrodymų užtikrinimo pateikiantis asmuo. Tai reiškia, kad proceso dalyvis, turintis duomenų apie tai, jog civilinėje byloje reikšmingų konkrečių įrodymų, dėl proceso dalyviui žinomų konkrečių priežasčių, vėlesnis pateikimas teismui pasidarys negalimas arba sunkus, gali pateikti teismui prašymą dėl įrodymų užtikrinimo, atitinkantį CPK 222 straipsnio reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1746-186/2015).

CPK 222 straipsnyje nurodoma, kad asmens prašyme užtikrinti įrodymus be procesiniams dokumentams privalomų elementų taip pat turi būti nurodomi ne tik įrodymai, kuriuos siekiama užtikrinti bei aplinkybės, kurias tas įrodymas galėtų patvirtinti, bet ir priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti šiuos įrodymus.

Nagrinėjamu atveju iš ieškovių prašymo ir atskirojo skundo turinio matyti, kad ieškovės prašymą užtikrinti itin plačios apimties įrodymus, kuriuose, kaip pripažįsta pačios apeliantės, gali būti ir atsakovų konfidenciali informacija, komercinės paslaptys, faktiškai grindžia tik pačios bylos specifika (byla dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, komercinės paslapties atskleidimo) ir tuo, kad didžioji dalis, ieškovės nuomone, svarbių įrodymų yra pas atsakovus, kurie dėl to turi neribotą galimybę keisti, naikinti ar atlikti kitus veiksmus su šiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ieškovių dėstomi argumentai nelaikytini savaime pakankamais pagrįstai grėsmei pateikti reikalingus įrodymus vėliau konstatuoti ir įrodymų užtikrinimo institutui taikyti.

Visų pirma, nesutiktina su ieškovių nuomone, kad vien tik ta aplinkybė, jog nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (kuri, be to, šiuo metu yra apskųsta) pirmosios instancijos teismas konstatavo preliminarų ieškovių ieškinio pagrįstumą, savaime patvirtina įrodymų užtikrinimo taikymo pagrindą šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pati CPK 221 straipsnio formuluotė, konkrečiai tai, kad asmuo turi turėti pagrindą baimintis, jog pateikti įrodymus vėliau bus sunku ar neįmanoma, įtvirtina asmens, prašančio taikyti šioje normoje nustatytą priemonę, pareigą įrodinėti tokio pagrindo (pavyzdžiui, atitinkamos tikėtinos grėsmės įrodymams) buvimą. Ši pareiga privaloma visiems asmenims, ir įstatymas nenumato instituto taikymo sąlygų išimčių priklausomai nuo konkrečios bylos kategorijos, savo ruožtu, ieškinio preliminarus pagrįstumas, kaip matyti iš teismų praktikos, iš esmės reiškia tik tai, kad teismo buvo patikrinta, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), ir ar nėra jau šioje stadijoje akivaizdžių ieškinio netenkinimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015), todėl ieškinio preliminarus pagrįstumas, kai teismo nebuvo vertinamas nei atsakovo sąžiningumas, nei jo veiksmų pagrįstumas ir (ar) pan., apeliacinės instancijos teismo nuomone, negali būti automatiškai laikomas pagrindo baimintis, jog atsakovas naikins, keis svarbius duomenis ar dėl kitų priežasčių nebus įmanoma pateikti reikšmingus bylai įrodymus vėliau, įrodymu. Pastebėtina, kad ieškovių cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. 2-255/2013 ir šiuo metu nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra visiškai tapačios ar analogiškos, todėl ieškovių skunde iš bendro nutarties konteksto ištraukta viena citata nepagrindžia įrodymų užtikrinimo šioje byloje taikymo būtinumo. Be to, atkreiptinas apeliančių dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant įrodymų užtikrinimo instituto taikymo sąlygas, taip pat pasisakyta, jog ieškinio reikalavimų pagrįstumas yra viena iš sąlygų, kurią būtina įvertinti sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Įrodymų užtikrinimas yra savarankiškas institutas, įtvirtintas CPK II dalyje, XIII skyriuje, dešimtame skirsnyje (CPK 221 – 224 straipsniai). Iš CPK 221 straipsnyje įtvirtintos nuostatos turinio akivaizdu, kad įrodymų užtikrinimo pagrindas yra ne bet kokia abejonė, o pagrįsta abejonė, jog vėliau pateikti reikalingus įrodymus bus sunku ar toks jų pateikimas pasidarys negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2465/2013).

Antra, pirmiau aptartas reikalavimas pagrįsti grėsmės, kad vėlesnis įrodymų pateikimas, jų neužtikrinus, bus apsunkintas ar taps negalimu, taip pat reiškia, jog šiam institutui taikyti nepakanka vien tik tos aplinkybės, kad ieškovui svarbūs įrodymai yra pas atsakovą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad aplinkybė, jog įrodymai (be kita ko ir elektroninis susirašinėjimas) yra pas atsakovą ir jo žinioje, savaime nereiškia ir neįrodo, kad atsakovas ėmėsi ar imsis kokių priemonių šiuos įrodymus sunaikinti ar paslėpti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2465/2013). Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą, nors šioje byloje prašomi užtikrinti būtent IT duomenys, elektroninis susirašinėjimas, jų pakeitimas ir (ar) sunaikinimas nėra toks paprastas, kaip kad skunde motyvuoja ieškovės. Antai, net ir ištrynus pašto dėžutėse esantį elektroninį susirašinėjimą, jis lieka serveryje, kuris paprastai administruojamas ir kontroliuojamas trečiųjų asmenų. Savo ruožtu byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad tretieji asmenys būtų pasiryžę naikinti ar keisti serveryje saugomus duomenis dėl atsakovų siekio išvengti jų pateikimo teismui ar kitų priežasčių.

Taigi, priešingai nei interpretuoja ieškovės, pirmosios instancijos teismas nereikalavo pateikti objektyvius įrodymus, kad atsakovai neabejotinai ketina sunaikinti šiai bylai reikšmingus įrodymus, bet nurodė, jog ieškovės be savo nuomonės daugiau nenurodė jokių objektyvių duomenų, kad atsakovai gali sunaikinti įrodymus, o būtent ieškovės, kaip jau pažymėta šioje nutartyje, turėtų pagrįsti bent jau tikėtiną grėsmę, jog prašomi užtikrinti įrodymai negalės būti gauti vėliau, o ne remtis prielaida, kad vien tik ieškinio dalykas ir pagrindas (kurį suformulavo pačios ieškovės) suponuoja teismui pareigą abejoti atsakovo sąžiningumu ir konstatuoti tikėtiną grėsmę, jog jis keis ar naikins bylai reikšmingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovių nuogąstavimų, kad atsakovai keis ar naikins įrodymus ir ieškovių įrodinėjimo galimybė byloje bus apsunkinta, neįrodo ir ieškovių kartu su atskiruoju skundu pateiktas naujas įrodymas bei  skunde akcentuojamas ieškinio priedas Nr. 39. Ieškinio priede Nr. 39 nėra datų, leidžiančių teismui nustatyti, kada ieškovės bandė prisijungti prie turinio valdymo sistemos Prima, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad sistemos perkėlimas iš ieškovių nurodyto internetinio adreso buvo atliktas būtent ieškovėms pareiškus pretenzijas. Be to, skirtingai nei teigia ieškovės, ta aplinkybė, kad atsakovai pateikė ieškovėms tik dalį ieškovių raštais (ieškinio priedai Nr. 17–22) prašytos informacijos, nepagrindžia atsakovų nenoro bendradarbiauti (ir tuo labiau būsimo vengimo pateikti įrodymus į bylą), nes, kaip matyti iš pačių ieškovių įrodymų, atsakovai neignoravo ieškovių raštų, atsakinėjo į juos, be to, aiškiai nurodė motyvus, jų nuomone, pateisinančius dalies informacijos nepateikimą.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybė, jog atsakovai jau prieš pusmetį iki ieškinio pateikimo teismui žinojo apie ieškovių atsiradusią abejonę dėl galimo atsakovų nesąžiningo konkuravimo ir pan. veiksmų, faktiškai paneigia įrodymų užtikrinimo instituto taikymo tikslingumą, nes tuo atveju, jei atsakovai iš tikrųjų nesąžiningai siektų panaikinti jiems nenaudingus duomenis, jie jau turėjo pakankamai laiko tam padaryti. Ieškinio netikėtumo atsakovui faktorius, kaip ir nurodo ieškovės, nėra būtina įrodymų užtikrinimo instituto taikymo sąlyga, tačiau kartu pažymėtina, kad bet kuris institutas turi būti taikomas tikslingai ir bet kuri įstatyme nustatyta priemonė, kuri varžo kitos šalies teises ar teisėtus interesus, turi būti taikoma, atsižvelgus į proporcingumo principą. Tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad prašomomis taikyti priemonėmis gali būti nepasiektas jų taikymo tikslas, arba toks tikslas, įvertinus visas aplinkybes, galėtų būti pasiektas kitomis, mažiau atsakovą varžančiomis priemonėmis, tokios labiau atsakovo teises varžančios priemonės neturėtų būti taikomos, tuo labiau šiuo atveju, kai ieškovių prašomos informacijos suteikimas faktiškai reikštų ir įmonės konfidencialios informacijos, komercinių paslapčių atskleidimą kitai konkuruojančiai įmonei.

Galiausiai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad dalis prašomų užtikrinti įrodymų tinkamai nekonkretizuota ir, kaip teisingai pažymėjo atsakovai, yra itin plačios apimties, todėl tokių įrodymų užtikrinimas, o taip pat ieškovių prašomos užtikrinimo tvarkos taikymas, akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą. Apeliantės prašo užtikrini visą (nekonkretizuotą nei laikotarpiu, nei turinio kriterijais) elektroninę korespondenciją net tik tarp S. R. ir buvusių UAB „Šviesa“ darbuotojų, bet ir visą kitą S. R. ir UAB „E. mokykla“ elektroninę korespondenciją, kitaip tariant, nepriklausomai nuo kitos tokio susirašinėjimo šalies. Taigi, kaip teisingai pastebėjo atsakovai, tokio prašymo tenkinimas reikštų, kad ieškovėms faktiškai būtų atskleista ne tik atsakovų su verslu susijusi konfidenciali informacija, bet ir atsakovo bei byloje nedalyvaujančių asmenų privataus, asmeninio gyvenimo detalės (ar dar kiti su šia byla visiškai nesusiję duomenys), kurių vėlesnio (ne)panaudojimo atsakovai negalėtų patikrinti, kontroliuoti. Papildomai pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų pozicija, jog tokios įrodymų užtikrinimo tvarkos, kokios prašė ieškovės, taikymas iš esmės sudarytų ieškovėms beveik neribotą galimybę priverstinai patekti į trečiųjų asmenų, kurie, ieškovių subjektyvia nuomone, galėtų turėti bylai aktualios informacijos, patalpas. Tokių itin plačių ir aiškiai neapibrėžtų teisių ieškovėms ir jų pasirinktam antstoliui suteikimas ne tik neproporcingas, bet ir nesuderinamas su kertiniais konstituciniais principais.

Remdamasis išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                           Rasa Gudžiūnienė