Civilinė byla Nr. 3K-3-632-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00866-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.6; 1.3.2.9.3; 1.3.6.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Ž. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Distancija“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos priteisimo ir drausminės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą išbandymo laikotarpiu ir drausminės nuobaudos panaikinimą, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu; pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 107 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį; priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; panaikinti atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 132 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad šalys 2014 m. birželio 18 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 159, kuria ieškovė priimta dirbti padavėja kavinėje (duomenys neskelbtini); nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis. Ieškovės darbo funkcijos buvo patiekti kavinės klientams maistą, nurinkti nuo stalų ir nunešti į virtuvę nešvarius indus, skusti bulves, rinkti šiukšles lauke aplink kavinę, plauti indus, valyti grindis tualete ir pan. Ieškovė nurodo, kad kavinėje dirbo birželio 18, 20, 22 ir 23 dienomis. 2014 m. birželio 23 d. atsakovės direktoriaus žmona R. J. liepė ieškovei išplauti grindis tualete, o šiai nepaklusus – išvarė ją iš darbo, teigdama, kad ieškovė neišlaikė išbandymo. Ieškovės vertinimu, ji neteisėtai atleista iš darbo pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, pažeidžiant atleidimo procedūrą, – atsakovė privalėjo įspėti ieškovę prieš tris darbo dienas, kaip tai nustatyta DK 107 straipsnio 1 dalyje, tačiau to nepadarė, nenurodė atleidimo motyvų, nors atleidimo iš darbo bandomuoju laikotarpiu pagrindas yra nepatenkinami bandymo rezultatai. Ieškinyje nurodoma, kad kavinėje ieškovė dirbo neturėdama privalomos sveikatos patikros, atsakovės direktorius nevykdė pareigos nusiųsti darbuotoją pasitikrinti sveikatos (DK 265 straipsnio 3 dalis). Atlikus sveikatos patikrinimą paaiškėjo, kad dėl alerginio odos dermatito ieškovė laikinai negali dirbti esant rizikos veiksniui – drėgmei, dėl šios ligos ji negalėjo būti priimta į darbą. Kadangi ieškovė sirgo alerginiu odos dermatitu dar prieš įsidarbindama, tai ji mano, kad iš darbo turėjo būti atleista dėl ligos, remiantis DK 127 straipsnio 2 dalimi; darbo sutarties nutraukimo pagrindą pakeitus į DK 127 straipsnio 2 dalį, atsakovei kyla pareiga išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 3 dalis). Ieškovės įsitikinimu, papeikimas už atsisakymą paklusti tiesioginės viršininkės nurodymams atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 132 paskirtas neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą drausminės nuobaudos skyrimo tvarką – direktorius nei žodžiu, nei raštu nepareikalavo pasiaiškinti. Nors direktorius panaikino drausminę nuobaudą, ant įsakymo uždėdamas rezoliuciją, ieškovė įsitikinusi, kad toks panaikinimas netinkamas, direktorius turėtų priimti naują įsakymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, nustatė, kad ieškovė 2014 m. birželio 24 d. atvyko į darbovietę nutraukti darbo sutarties ir išsiaiškinti, kaip su ja bus atsiskaityta. Abiejų šalių susitarimu darbo sutartis nutraukta DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, atleidimas nukeltas 3 dienom, t. y. iki 2014 m. birželio 28 d. Atsakovės direktorius nurodė, kad jam nereikėjo darbuotojos, kuri nepakluso tiesioginės viršininkės nurodymams, atsisakė dirbti savo darbą, pakeltu tonu kalbėjo kitų darbuotojų akivaizdoje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad šalių interesai dėl atsakovės atleidimo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu sutapo, šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. J. Nors darbdavė neįteikė įspėjimo kaip atskiro dokumento, teismas nustatė, kad ieškovė buvo supažindinta su įsakymu dėl atleidimo iš darbo, taip pat pasirašė savo darbo sutarties egzempliorių, darbdavė sumokėjo už visą laiką iki atleidimo dienos, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė iš darbo atleista neteisėtai. Tokios teismo išvados nepaneigė aplinkybės, kad po įsakymo atleisti ieškovę parengimo paaiškėjo, jog ieškovė neturi asmens medicininės knygelės, nepasitikrino sveikatos, o 2014 m. birželio 25 d. sveikatos tikrinimo metu nustatyta, kad ji laikinai negali dirbti padavėjos darbo dėl alerginio dermatito, kurio rizikos veiksnys – drėgmė. Ieškovė 2014 m. birželio 16 d. kreipėsi į gydytoją dėl odos bėrimo ir niežulio, taigi iki darbo pradžios žinojo apie savo ligą, o apie ją nepranešdama darbdavei, elgėsi nesąžiningai. Be to, prieš priimant į darbą ieškovei buvo paaiškinta, kad ji privalo su savimi turėti sveikatos pažymėjimą ir sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą, direktoriaus 2014 m. birželio 17 d. rezoliucija ant prašymo priimti į darbą jai suteikta viena diena pasitikrinti sveikatą. Teismas pripažino, kad darbdavė, leisdama ieškovei pradėti dirbti be sveikatos pažymėjimo, taip pat elgėsi neapdairiai; už šį pažeidimą darbdavės atstovė nubausta administracine tvarka. Teismas nekonstatavo pagrindų pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą ir priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kadangi atsakovė sutiko su reikalavimu panaikinti drausminę nuobaudą, pateikė teismui 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 131, kuriuo jai paskirta drausminė nuobauda, kopiją su atsakovės direktoriaus R. J. 2014 m. spalio 16 d. rezoliucija panaikinti nuobaudą, tai teismas sprendė, kad nuobauda panaikinta tinkamai ir nėra pagrindo dar kartą ją panaikinti.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 24 d. nutartimi paliko Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės nurodomas aplinkybes, jog darbo sutartį darbdavė nutraukė savo iniciatyva, įvykus konfliktui, paneigia jos paaiškinimai, duoti bylos nagrinėjimo metu (ieškovė nurodė, kad į darbovietę atvyko nutraukti darbo sutarties ir išsiaiškinti, kaip su ja bus atsiskaityta, patvirtino, jog nebenorėjo toliau dirbti kavinėje). Kolegija padarė išvadą, kad atsakovės netenkino ieškovės atliekamas darbas, o ieškovei nepatiko sulygtas darbas, todėl šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo sutapo. Tiek atsakovė, tiek kaip liudytoja apklausta R. J. patvirtino, kad ieškovė buvo nereikalinga darbuotoja, ji nepakluso tiesioginės viršininkės nurodymams, kalbėjo pakeltu tonu, atsisakė vykdyti darbo funkcijas, nepakankamai greitai atliko darbus virtuvėje. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė, ieškovę atleidusi pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, įrodė faktinį šios normos taikymo pagrindą – neigiamus išbandymo rezultatus – ieškovės pareigų netinkamą vykdymą, atsisakymą jas vykdyti, požiūrį į darbą, bendravimą su asmeniu, turinčiu teisę duoti privalomus patvarkymus. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė prieš pradėdama dirbti buvo supažindinta su darbo tvarka, instrukcijomis, reglamentuojančiomis jos darbą, sanitarinės higienos ir kitais reikalavimais, tačiau atsisakė vykdyti maisto technologės patvarkymą, nepakluso įmonėje nustatytai tvarkai dėl švaros palaikymo tualete, (privalėjo būti valomas kas valandą), atsisakė vykdyti teisėtus darbdavės atstovės reikalavimus, nesugebėjo tinkamai atlikti darbo virtuvėje. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovės elgesį, pareigų vykdymą, trumpą sutarties terminą, pripažino, kad darbdavė turėjo pagrindą spręsti, jog ieškovė dėl savo asmeninių savybių nesugeba tinkamai atlikti darbo pareigų, pažymėdama, kad teisę nuspręsti, ar ieškovė yra tinkama pavestam darbui atlikti, turi tik darbdavė. Kolegija nurodė, kad savo išvadą dėl netinkamo ieškovės pareigų vykdymo pirmosios instancijos teismas grindė rašytiniu įrodymu (R. J. pranešimu), kuris, be rengėjos, patvirtintas dar dviejų kavinės darbuotojų parašais. Kolegija pažymėjo, kad nors darbo ginčuose nustatytas aktyvus teismo vaidmuo, byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos pateikti; ieškovė, nesutikdama su R. J. pranešimu ir parodymais, neprašė apklausti teismo posėdyje kitų darbuotojų. Kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad R. J. parodymai būtų buvę šališki; darbdavės pateiktų įrodymų pakako spręsti, kad ieškovės atleidimo iš darbo priežastys buvo realios, o ieškovės tinkamumas darbui įvertintas remiantis patikimais ir pakankamais įrodymais apie jos darbą ir asmenines savybes. Kolegija sutiko, kad atsakovė, neįteikdama ieškovei rašytinio įspėjimo, kuriame būtų nurodytas atleidimo pagrindas, nesilaikė atleidimo iš darbo tvarkos, tačiau, atsižvelgusi į tai, kad šalys buvo susitikusios, susitarė dėl atleidimo dienos, ieškovė pasirašė, pati pageidavo nutraukti darbo santykius, darbo sutartyje pasirašė dėl jos nutraukimo, atsakovė atleido ieškovę praėjus daugiau nei 3 dienoms nuo įsakymo priėmimo, formalaus atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo nepripažino sudarančiu pagrindą atleidimą iš darbo vertinti kaip neteisėtą. Kolegija atsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovė išrašą apie savo sveikatos būklę pateikė tik po to, kai buvo priimtas įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo kitu pagrindu; teisme patvirtino, kad ji nebenorėjo, nebesiekė toliau dirbti kavinėje; laiku nevykdė pareigos dėl sveikatos patikrinimo; priimant įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo, neteikė prašymo nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kad ieškovė, kai buvo priimama į darbą, turėjo pranešti apie savo ligą, konstatuodama, jog abi darbo sutarties šalys nepakankamai bendradarbiavo įgyvendindamos savo teises ir vykdydamos pareigas (DK 35 straipsnis). Nors atsakovė drausminę nuobaudą panaikino netinkama forma, kolegija sprendė, kad tai neturi įtakos jos negaliojimui, nes yra priimtas teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad atsakovė panaikino drausminę nuobaudą. Kadangi, atsakovei pripažinus šią ieškinio dalį, ieškovė jos neatsisakė, tai teismas pagrįstai ją atmetė, nebelikus reikalavimo panaikinti drausminę nuobaudą dalyko.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl DK 107 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorės teigimu, atleidžiant iš darbo nebuvo įgyvendinta nė viena DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga – ji nebuvo raštu prieš 3 dienas įspėta apie atleidimą ir darbdavė nenurodė neigiamų išbandymo rezultatų. Teismai neįvertino, ar atsakovė turėjo pakankamą pagrindą atleisti kasatorę iš darbo dėl neigiamų išbandymo rezultatų, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vilniaus Ventos puslaidininkiai“, bylos Nr. 3K-3-154/2005, pateiktų išaiškinimų, kurie išplėtoti vėlesnėje teismo praktikoje.
2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar darbdavė turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad ieškovė neišlaikė išbandymo, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbdavė turėjo pakankamą pagrindą atleisti kasatorę iš darbo, padaryta pažeidžiant CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino įrodymų viseto, jų patikimumo ir pakankamumo – visapusiškai neišnagrinėjo aplinkybės dėl kasatorės pavaldumo maisto technologei R. J. (byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės pavaldumą R. J.); neįvertino R. J., kuri yra atsakovės direktoriaus žmona, parodymų patikimumo (kasatorės vertinimu, jie neobjektyvūs, šališki); teismai neatsižvelgė į tai, kad pranešimą raštu surašė R. J., neapklausė jį pasirašiusių kitų kavinės darbuotojų; neįvertino atsakovės direktoriaus R. J. paaiškinimų, kad apie netinkamą kasatorės pareigų atlikimą jis sužinojo jau po įsakymo dėl jos atleidimo priėmimo. Anot kasatorės, išvadą, kad atleidimo iš darbo ji nelaikė savo teisių pažeidimu, apeliacinės instancijos teismas padarė išsamiai neišnagrinėjęs ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei argumentų.
3. Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo. Kasatorės teigimu, DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atleidimo iš darbo pagrindas gali būti taikomas ne tik dėl darbuotojo ligos, bet ir darbdaviui pažeidinėjant įstatymus. Teismai, spręsdami, kad nėra pagrindo pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 107 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį, nevykdė pareigos teismui būti aktyviam, nepasinaudojo teise viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Pasak kasatorės, teismai vertino tik tuos įrodymus, kurie naudingi darbdavei, nemotyvuotai atmesdami darbdavės piktnaudžiavimą savo teisėmis, įstatymų pažeidimus patvirtinančius įrodymus, – teismai neįvertino, kad už leidimą pradėti dirbti be sveikatos pažymėjimo atsakovės atstovė R. J. nubausta administracine tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis), neatsižvelgė į Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, kad atsakovė iš anksto nesudarė ir viešai nepaskelbė darbo grafiko, taip pažeisdama DK 147 straipsnio 3 dalį, bei leido kasatorei dirbti daugiau nei 12 val. per pamainą, taip nesilaikydama DK 149 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kasatorė nurodo, kad teismai neįvertino aplinkybės, jog ji negalėjo tikrintis sveikatos, kol atsakovė neužpildė kasatorės sveikatos pažymėjimo; tai yra darbdavio, o ne darbuotojo pareiga (Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301, 7 punktas).
4. Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo. Kasatorė laikosi pozicijos, kad darbdavė, skirdama jai drausminę nuobaudą, pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skunde nurodoma, kad kasatorė neatsisakė reikalavimo panaikinti drausminę nuobaudą net ir atsakovei jį pripažinus; ji įsitikinusi, kad nuobauda turi būti panaikinta tokia pačia forma, kokia yra paskirta, t. y. įsakymu, o ne rezoliucija. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pažymėdama, kad, teismui konstatavus, jog drausminės nuobaudos panaikinimo forma netinkama, nuobauda turėjo būti panaikinta teismo sprendimu (CPK 331 straipsnio 5 dalis), t. y. teismo sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje. Anot kasatorės, atsakovei pripažinus ieškinio reikalavimą panaikinti drausminę nuobaudą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 187 straipsniu, privalėjo laikyti pripažintą faktą nustatytu ir patenkinti reikalavimą. Tokia aplinkybė reikšminga šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymui (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl DK 107 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovė, atsižvelgdama tai, kad šalys susitarė nebetęsti darbo santykių ir savo valios išraišką įformino darbo sutartyje, nėra duomenų apie kasatorės valios ydingumą ar jai darytą spaudimą, laikosi pozicijos, kad susiklostę teisiniai santykiai, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą ir kitais bendraisiais teisės principais, turėtų būti vertinami kaip darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu (DK 125 straipsnis). Teismai pagrįstai sprendė, kad darbo sutartis laikytina nutraukta šalių susitarimu, DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. bandomuoju laikotarpiu, atleidimą nukeliant 3 dienoms. Atsakovės manymu, esant abiejų šalių valiai nutraukti darbo sutartį, darbdavys neturi pareigos įrodyti, dėl kokių priežasčių darbuotojas buvo atleistas. Kasatorės atleidimas iš darbo atitiko DK 107 straipsnio 1 dalies sąlygas – ji atleista dėl atsisakymo vykdyti nurodymus; nors priimant į darbą buvo supažindinta su darbo tvarka, instrukcijomis, sanitarinės higienos ir kitais reikalavimais, kasatorė savavališkai sprendė dėl poreikio tvarkyti patalpas. Dėl to atsakovė nurodo turėjusi pakankamą pagrindą spręsti, kad kasatorės atliekamas darbas ir elgesys darbe nepatenkinamas, o ginčą sprendę teismai kasatorės atleidimą pagrįstai pripažino teisėtu. Atsakovė pažymi, kad kasatorė buvo laiku įspėta apie atleidimą iš darbo – su įsakymu pasirašytinai supažindinta 2014 m. birželio 24 d., o darbo sutartis nutraukta nuo 2014 m. birželio 28 d.; DK 107 straipsnio 1 dalyje nereglamentuota, kad darbdavys privalo surašyti atskirą dokumentą ir jį pateikti atleidžiamam darbuotojui.
2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Nesutikdama su kasatore, atsakovė nurodo, kad teismai tinkamai taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad skunde pateikta kasatorės pozicija dėl pavaldumo R. J. prieštarauja kasatorės procesiniuose dokumentuose išdėstytai pozicijai; nagrinėjant bylą nustatyta, kad kasatorė žinojo, jog R. J. turėjo teisę organizuoti įmonės darbą; kasatorė neginčijo R. J. nurodymų teisėtumo, dalį jų vykdė. Pasak atsakovės, teismai dėl netinkamo kasatorės pareigų atlikimo sprendė remdamiesi įrodymu visetu, dėl kurių patikimumo nekilo abejonių (kasatorė neginčijo R. J. duotų parodymų, neprašė iškviesti kaip liudytojų kitų kavinės darbuotojų).
3. Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo. Atsakovė nurodo, kad teismui kyla pareiga atlikti CPK 417, 418 straipsniuose nurodytus veiksmus tik tuomet, kai egzistuoja realus pagrindas viršyti ieškinio dalyką arba pagrindą bei taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą; šių taisyklių taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismams nustačius, kad kasatorė pati pageidavo nebetęsti darbo santykių pas atsakovę, nebuvo pagrindo taikyti CPK 417–418 straipsnių taisyklių. Atsakovės manymu, kasacinio skundo argumentai dėl darbo grafiko sudarymo ne laiku, viršytos kasatorės darbo normos nesudaro savarankiško (pakankamo) pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Be to, už šiuos pažeidimus atsakovei jau buvo taikyta administracinė atsakomybė.
4. Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad tai, kokia forma panaikinta drausminė nuobauda, neturi teisinės reikšmės, nes ji panaikinta, tokia aplinkybė pripažinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, be to, kasatorės ir atsakovės darbo santykiai yra nutrūkę. Atsakovės manymu, kasatorės elgesys yra nesąžiningas ir neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų – ji įsipareigojo, tačiau nepateikė pažymos apie savo sveikatos būklę; pasirašydama žurnale patvirtino, kad yra sveika; šalims aiškiai susitarus dėl darbo sutarties nutraukimo, nusprendė pasipelnyti darbdavės sąskaita ir pradėjo reikalauti pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą bei išmokėti net dviejų mėnesių išeitinę išmoką; pateikė skundus įvairioms valstybės institucijoms. Atsakovės vertinimu, tokie kasatorės veiksmai pripažintini kaip piktnaudžiavimas savo teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atleidimo iš darbo, kai išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui atlikti, rezultatai nepatenkinami (DK 107 straipsnio 1 dalis)

Kasatorė skundžia byloje priimtus teismų procesinius sprendimus, kuriais pripažinta, kad ji teisėtai atleista iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kasatorės vertinimu, teismai nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad darbdavė turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog ji neišlaikė išbandymo, neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto, jų pakankamumo ir patikimumo. Taip pat nepagrįstai nekonstatavo DK 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kuris buvo padarytas kasatorę atleidus iš darbo, jos neįspėjus apie atleidimą prieš 3 dienas. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pasisako, nes tai yra teisės klausimai.

DK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos (DK 107 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“, bylos Nr. 3K-3-318/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. UAB „CMA CGM“, bylos Nr. 3K-3-58/2010).

Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę reikšmingas faktines aplinkybes, sprendė, kad atsakovė įrodė, jog egzistavo pagrindas atleisti ieškovę iš darbo dėl to, kad ši neišlaikė išbandymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas netiria faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), spręsdamas dėl kasaciniame skunde pateiktų teisinių argumentų, patikrina, ar teismai tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-585/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai teikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad kasatorės elgesys, asmeninės savybės nebuvo tinkamos einamoms pareigoms atlikti – kasatorė atsisakė vykdyti darbdavės atstovės nurodymus (išplauti tualeto, salės grindis), netinkamai atliko jai pavestas darbo funkcijas (darbus virtuvėje vykdė nepakankamai greitai, dėl to dalį jos pareigų turėjo atlikti kiti darbuotojai), nepagarbiai (pakeltu tonu) bendravo su jai nurodymus davusia maisto technologe R. J. Tokie atsakovės įrodyti kasatorės veiksmai (neveikimas) laikytini pakankamais pripažinti, kad jos darbo rezultatai buvo nepatenkinami, ji neturėjo reikiamų sugebėjimų (savybių) atlikti padavėjų darbo instrukcijoje nurodytas funkcijas. Šią išvadą taip pat patvirtina teismų nustatytas kasatorės procesiniuose dokumentuose išreikštas jos neigiamas požiūris į darbą, teigiant, kad kasatorė nebenorėjo toliau dirbti kavinėje, jai nepatiko sulygtas darbas, jo atlikimo sąlygos.

Kasatorė įsitikinusi, kad teismai neįvertino aplinkybės dėl jos pavaldumo maisto technologei R. J., šios nurodymų privalomumo, pažymėdama, jog ji atsakovės direktoriaus žmona, jos parodymai nepatikimi. Tokie argumentai atmestini kaip nepaneigiantys teismų pripažintos aplinkybės, kad kasatorė nevykdė jai pavestų funkcijų. Bylos duomenys patvirtina ir teismai nustatė, kad pagal įmonėje nustatytą tvarką dėl švaros palaikymo, su kuria kasatorė buvo supažindinta, ir sanitarinės higienos reikalavimus tualetai turėjo būti valomi kas valandą. Pagal padavėjų darbo instrukciją papildomi tvarkoma (renkamos šiukšlės, plaunamos grindys, valomi lauko baldai) nedelsiant, esant poreikiui, nurodžius savininkams. Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorė privalėjo plauti grindis, o jai to nepadarius ir atsakovo direktoriaus žmonai R. J. papildomai davus nurodymą atlikti valymo darbus, kasatorė neturėjo pagrindo atsisakyti tai padaryti. Išvadą, kad atsakovės veikloje buvo susiklosčiusi praktika, jog R. J. duodavo nurodymus darbuotojams, patvirtina byloje pateiktas atsakovės direktoriaus 2014 m. balandžio 11 d. įsakymas, kuriuo R. J. įgaliota, direktoriui nesant, priimti visus sprendimus ir pasirašyti dokumentus, susijusius su bendrovės valdymu, taip pat kasatorės ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog ji vykdė direktoriaus žmonos nurodymus, R. J. nuolat demonstruodavo savo valdžią kavinėje.

Teigdama, kad R. J. parodymai nepatikimi, kasatorė nepateikė tokį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų; vien aplinkybė, kad R. J. buvo atsakovės direktoriaus žmona, neįrodo kasatorės pozicijos pagrįstumo. Kasatorė, kuriai proceso teisės normos nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis) bei suteikia teisę laisvai disponuoti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), neteikė teismui prašymo apklausti pareiškime pasirašiusias atsakovės darbuotojas. Teismai, byloje nekonstatavę prieštaravimų, netikslumų ar kitų aplinkybių, dėl kurių būtų būtina savo iniciatyva rinkti įrodymus siekiant teisingai išspręsti bylą, neturėjo pareigos naudotis CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis (savo iniciatyva rinkti įrodymus). Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl neapklaustų kaip liudytojų atsakovės darbuotojų pripažintini neįrodančiais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina, jog ginčą sprendę teismai pažeidė proceso teisės normas ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą atleisti kasatorę iš darbo kaip neišlaikiusią išbandymo.

Dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl kasatorės atleidimo iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu tvarkos (ne)pažeidimo, pažymi, kad teismai byloje nustatė faktinę aplinkybę, jog atsakovė kasatorę atleido iš darbo raštu prieš 3 dienas neįspėjusi apie atleidimą, taip formaliai pažeisdama DK 107 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. birželio 24 d. įsakyme kasatorės atleidimo iš darbo data nukelta 3 dienom, t. y. iki 2014 m. birželio 28 d. Sistemiškai vertindama kasatorės atleidimo iš darbo aplinkybes, teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo kasatorės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes, kad kasatorė 2014 m. birželio 24 d. atvyko į darbovietę dėl darbo sutarties nutraukimo ir atsiskaitymo. Kadangi darbdavė nusprendė, kad kasatorė neišlaikė išbandymo, tai abiejų šalių sutarimu nuspręsta darbo sutartį nutraukti DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, atleidimą nukeliant 3 dienoms. Kasatorė sutiko su tokia atleidimo tvarka, pasirašydama įsakyme dėl atleidimo iš darbo. Šių byloje nustatytų ir kasatorės nepaneigtų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas formalus DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbo sutarties nutraukimo tvarkos nesilaikymas, neįspėjus apie būsimą atleidimą, nesuteikia pagrindo kasatorės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, nes, supažindinus ją su atleidimu iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu ir atidėjus atleidimą trim dienoms, buvo iš esmės pasiektas DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 dienų įspėjimo termino tikslas informuoti darbuotoją apie būsimą atleidimą šios normos pagrindu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu, tai būtų neproporcinga našta darbdavei, kuri, šalių sutarimu atleisdama kasatorę iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, padarė formalų atleidimo tvarkos pažeidimą.

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo

Kasatorė įsitikinusi, kad ji turėjo būti atleista iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl darbdavės padarytų įstatymų pažeidimų. Šią savo poziciją kasatorė grindžia aplinkybėmis, kad už leidimą pradėti dirbti neturint sveikatos pažymėjimo atsakovės atstovė R. J. nubausta administracine tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis), o Valstybinė darbo inspekcija patikrinimo metu nustatė aplinkybes, kad atsakovė iš anksto nesudarė ir viešai nepaskelbė darbo grafiko (pažeidė DK 147 straipsnio 3 dalį), leido kasatorei dirbti daugiau nei 12 val. per pamainą (pažeidė DK 149 straipsnio 1 dalį).

Darbuotojas gali būti atleistas iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai darbdavys nustato, kad darbuotojas netinka sulygtam darbui atlikti arba darbuotojas nusprendžia, kad darbas jam netinkamas. Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, šių normų taikymui lemiamą reikšmę turi asmens valios įstatymo reikalaujama forma išreiškimas, nurodant, ar reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, arba jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Kasacinio teismo konstatuota, kad pareiškimas nutraukti darbo sutartį darbdaviui turi būti pateiktas raštu, nurodant jo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009; kt.). Sprendžiant nurodytų darbo sutarties nutraukimo pagrindų (DK 107 straipsnio 1 dalis ir 127 straipsnio 2 dalis) taikymo konkurencijos klausimą tuo atveju, kai darbdavys nori atleisti darbuotoją dėl to, kad šis neišlaikė išbandymo, o darbuotojas nori būti atleistas DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, svarbu nustatyti, kuris iš darbo sutarties nutraukimo pagrindų atsirado pirmiau, kuris iš subjektų pirmiau nustatė visas aplinkybes, išreiškė valią ir įgyvendino savo teisę, įvykdė veiksmus, sudarančius prielaidas nutraukti darbo sutartį esant teisėtam pagrindui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsakymą dėl kasatorės atleidimo iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovė, nustačiusi šiam pagrindui taikyti būtinas aplinkybes ir atsižvelgusi į kasatorės norą nutraukti darbo sutartį, priėmė 2014 m. birželio 24 d., kasatorė su juo supažindinta ir atleista iš darbo nuo 2014 m. birželio 28 d. Kasatorė 2014 m. birželio 25 d. pateikė darbdavei prašymą atleisti ją iš darbo dėl ligos DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nurodydama, kad negali tęsti darbo dėl jai nustatyto alerginio odos dermatito. Kadangi, kaip buvo konstatuota pirmiau šioje nutartyje, atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 24 d. įsakymu teisėtai buvo pradėta kasatorės atleidimo iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu procedūra, tai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, spręstina, kad vėliau kasatorės nurodytos aplinkybės (jos liga), dėl kurių buvo galima svarstyti darbo sutarties nutraukimo kitu Darbo kodekse įtvirtintu pagrindu klausimą, darbdavei suteikė teisę, tačiau jos neįpareigojo keisti atleidimo iš darbo pagrindo.

Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad ji turėjo būti atleista iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl atsakovės padarytų įstatymų pažeidimų, kuriuos 2014 m. liepos 28 d. nustatė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o 2014 m. rugpjūčio 6 d. – Valstybinė darbo inspekcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. birželio 25 d. prašyme atleisti ją iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu kasatorė nesirėmė aplinkybėmis dėl darbdavės padarytų įstatymų pažeidimų (prašė atleisti dėl ligos), jos nustatytos praėjus daugiau nei mėnesiui nuo darbo sutarties nutraukimo. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė negalėjo ir neprivalėjo vertinti tokio atleidimo iš darbo pagrindo, kasatorės argumentus dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo atmesdama kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl drausminės nuobaudos panaikinimo

Kasatorė nesutinka su teismų procesiniais sprendimais, kuriais buvo atmestas jos reikalavimas panaikinti drausminę nuobaudą, nurodydama, kad nuobauda turi būti panaikinta tokia pačia forma, kokia yra paskirta. Nuobauda kasatorei paskirta įsakymu, todėl ji mano, kad nuobauda privalėjo būti panaikinta įsakymu, o ne direktoriaus rezoliucija.

DK 240 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama darbdavio arba administracijos įsakymu (nurodymu) ir darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai. Jei darbuotojas gerai ir sąžiningai dirba, jam skirtą drausminę nuobaudą galima panaikinti nepasibaigus drausminės nuobaudos galiojimo terminui (DK 244 straipsnis). Kasacinio teismo taip pat pripažinta, kad drausminė nuobauda (nesusijusi su atleidimu iš darbo) gali būti panaikinta ją paskyrusio subjekto ne tik DK 244 straipsnyje numatytu atveju, bet ir kitais atvejais, pavyzdžiui, kai drausminė nuobauda paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo arba pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo taisykles (DK 35 straipsnio 1 dalis, 229 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.). Pažymėtina, kad Darbo kodekse detaliai reglamentuota tik drausminės nuobaudos skyrimo, bet ne jos panaikinimo tvarka – kodekse neįtvirtinta nuobaudos panaikinimo procedūra ir jos rezultato įforminimo būdai. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad nuobauda gali būti panaikinta tokia pačia forma, kaip ir paskirta – darbdavio arba administracijos įsakymu. Tačiau Darbo kodekse nesant nustatyto draudimo tai padaryti kita forma, pripažintina, kad drausminė nuobauda gali būti panaikinta ir kitais būdais (ne tik darbdavio įsakymu, bet ir, pvz., nuobaudą skyrusio subjekto uždėta rezoliucija), jeigu įforminimo būdas yra nekeičiamas ir leidžia įsitikinti, koks konkretus sprendimas buvo priimtas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog kasatorei paskirta drausminė nuobauda panaikinta ją skyrusio atsakovės direktoriaus rezoliucija ant įsakymo, kuriuo buvo paskirta ginčo nuobauda, o ne atskiru įsakymu, nesudaro pagrindo spręsti, kad tai buvo padaryta pažeidžiant DK nuostatas.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 375,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorės. Atsakovės prašomų atlyginti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl priteistinas iš kasatorės D. Ž. (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį.

Priteisti UAB „Distancija“ (j. a. k. 172375615) iš D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 375,10 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis Eur 10 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,14 Eur (devynis Eur 14 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis