Administracinė byla Nr. A-1863-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02792-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) yra nuo 2011 m. ir laikomas iki šio skundo teikimo dienos, t. y. iš viso 7 metus. Teigė, kad prievarta buvo laikomas 1, 2, 4, 6 lokaliniuose sektoriuose, gyvenamosiose patalpose kartu buvo iki 24 asmenų, kamerų plotas nuo 25 iki 30 kv. m. Gyvenamosiose patalpose yra 8 dviejų aukštų lovos, 16 spintelių, kurios užima gyvenamąjį plotą. Gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, todėl naktį buvo baisu užmigti; grindys išpuvusios, po jomis knibždėjo pelės; sienos ir lubos aptrupėjusios, paviršius nelygus, todėl nebuvo įmanoma tinkamai nuvalyti, nelygumuose susikaupė nešvarumai ir bakterijos. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo didelė drėgmė, pelėsis; kadangi žiemą radiatorius nešildo ar šildo mažai, tai patalpoje oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo šalta. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos apšvietimas buvo silpnas, todėl negalėjo skaityti, rašyti, užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla, negadinant regėjimo. Pataisos namų pastatas pastatytas 1940 m., jo konstrukcijoje yra asbesto, o visuotinai pripažinta, kad asbesto dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo vietos apsisukti, praeiti, joje gyveno nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Dėl skundų rašymo į įvairias institucijas, pareiškėją nukreipdavo į kitus būrius, sudarydavo psichologinį, fizinį spaudimą, orumo, garbės ir vardo pažeminimą. Prašė netaikyti senaties termino.

3.       Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, manė, kad jis nepagrįstas, ir prašė pareiškėjo skundą atmesti bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4.       Atsakovas nurodė, jog laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose pareiškėjas atlieka nuo 2011 m. kovo 22 d., numatoma bausmės pabaiga – 2021 m. lapkričio 19 d. Akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2 lokaliniame sektoriuje (16 ir 19 būriai) bausmės neatliko. Pareiškėjas bausmę atliko įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Teigė, kad jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Teigė, kad patalpos yra aprūpintos teisės aktuose nustatytu kietuoju inventoriumi.

5.       Pagal sudarytas sutartis su juridiniais asmenimis įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai. Pažymėjo, kad šios įmonės paslaugomis naudojasi pastoviai, pagal poreikį, todėl pareiškėjo teiginys apie žiurkes ir tarakonus gyvenamosiose patalpose atmestinas. Pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktus, kurie apėmė visas Alytaus pataisų patalpas, kurių išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad pažeidimų nenustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pažymėjo, kad atsakovas vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) ir šiltuoju metų periodu užtikrina, jog bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiktų joje nustatytus reikalavimus. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus kaip tą numato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl pelėsių ir grybelių sanitariniuose mazguose, miegamuosiuose ir kitose bendro naudojimo patalpose, išpuvusių grindų, įtrukusių sienų ir lubų yra atmestini. Bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga; asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų), nėra. Pareiškėjui Pataisos namuose buvo suteiktos medicininės paslaugos.

6.       Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Taigi, atsakovas priėjo išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės.

II.

7.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. kalint Alytaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo R. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir nusprendė, kad yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d.

8.       Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, atmetė pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose. Teismas taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

9.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, todėl naktį buvo baisu, grindys buvo išpuvusios, o po jomis knibždėjo pelės. Teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys, kaip nurodė teismas, patvirtina, jog atsakovo atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2013 m. sausio 30 d. Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 39 (2014 m. sausio 8 d. pratęsta) su V. M. individualia įmone bei 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 157 su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis”. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nurodytų įmonių paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Tačiau, kaip nurodė teismas, į bylą nėra pateikta įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų, pelių) buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas įvertino, kad vien sutartys ir jų priedai nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų (tarakonų ir pelių) ir priėjo išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

10.       Teismas, įvertinęs bylos duomenimis, priėjo išvadą, kad Pataisos namuose gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovavosi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte nurodyta, jog Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis. Tokiu atveju, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ir taip pašalinti drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis. Taigi, teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio nepagrįsti. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai, kaip nurodė teismas, dėl netinkamos kamerų būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

11.       Teismas taip pat įvertino, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes apie netinkamą gyvenamųjų patalpų apšvietą, t. y. pareiškėjas, nenurodė kada gyvenamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, šios aplinkybės bei galimai pareiškėjui sukeltų neigiamų pasekmių neindividualizavo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl netinkamos apšvietos, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktaus ir niekuo nepagrįsto pareiškėjo tvirtinimo pagrindu nagrinėjamame kontekste atsakovo civilinė atsakomybė yra negalima.

12.       Pareiškėjas teigė, kad Pataisos namų pastatas pastatytas 1940 m., jo konstrukcijoje yra asbesto. Nurodė, jog visuotinai pripažinta, kad asbesto dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Pataisos namų bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Pataisos namuose nėra, asbestas Pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas, bendrabučių ir uždarosios zonos kamerų pastatų stogo ginčo laikotarpiu darbai nebuvo atliekami. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl nusprendė, kad neturi pagrindo išvadai, jog pastate, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, galėjo būti asbesto dulkių.

13.       Pareiškėjas teigė, kad žiemą radiatorius nešildo ar šildo mažai, todėl patalpoje buvo ne daugiau kaip 12 °C temperatūra ir dėl to buvo labai šalta, tačiau teismas įvertino, jog nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, t. y. pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir saugumui, kad dėl patirtų nepatogumų kreipėsi į medikus, Pataisos namų administraciją ar kitą instituciją, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo atsakomybei šiame kontekste kilti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

14.       Dėl skundų teikimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nenurodė, dėl ko jis teikė skundus, kokioms institucijoms teikė skundus, tokių duomenų prie savo skundo teismui nepridėjo. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus kitoms institucijoms. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų, jog įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmetė.

15.       Pareiškėjas teigė, kad gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos ginčo laikotarpiu buvo aptrupėjusios, paviršius nelygus, todėl nebuvo įmanoma tinkamai nuvalyti, nelygumuose susikaupė nešvarumai ir bakterijos. Taip pat teigė, kad neturtinę žalą sukėlė gyvenamųjų patalpų ir pastato, kuriame buvo šios patalpos, prasta būklė. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Pataisos namų bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis. Analogiška išvada apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą padaryta Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo duomenų matyti, jog pareiškėjas nebuvo laikomas 2 lokaliniame sektoriuje. Taigi, teismas neturėjo pagrindo abejoti Pataisos namų pateikta informacija, todėl pareiškėjo argumentus dėl pastato avarinės būklės atmetė kaip negalėjusius sukelti jam neigiamų pasekmių (t. y. pareiškėjo nelaikius 2 lokaliniame sektoriuje, jam neigiamos pasekmės dėl šio pastato blogos būklės kilti negalėjo).

16.       Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad atskirais laiko tarpais pareiškėjui kalint pataisos namuose jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

17.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, pateiktą pirmajai instancijai, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį. Pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui, turėjo priklausyti nuo 5 kv. m iki 7 kv. m laisvo gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo sveikatos būklės, t. y. kad yra ligonis, sergantis mirtinai pavojingomis ligomis ir yra neįgalus. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakvo informaciją apie sunkią jo sveikatos būklę, neįgalumą. Pareiškėjas teismo taip pat prašo išreikalauti iš Lietuvos Respublikos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento išsamią informaciją apie antisanitarines sąlygas bendrabučio patalpoje Nr. 2, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad teismas, pripažindamas, jog Alytaus PN neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, nepriteisė piniginės kompensacijos.

19.       Atsakovas Alytaus PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20.       Atsakovas teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teismo buvo tinkamai išnnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodumų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

22.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

23.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje, o šiuo atveju – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018). Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašymas išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

24.       Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma išreikalauti iš atsakovo informacija apie sunkią sveikatos būklę, neįgalumą, taip pat prašoma išreikalauti informacija iš Lietuvos Respublikos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento apie bendrabučio Nr. 2 būklę, yra nauji įrodymai, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo / ištyrimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti / pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

25.       Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Ž. T. Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

26.       EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

27.       Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d.

28.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29.       Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jam turėjo priklausti nuo 5.1 kv. k iki 7 kv .m laisvo gyvenamo ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN, ginčui aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2). Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į baldus, sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, kad nenustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai dėl jam tekusio minimalaus gyvenamojo ploto ir pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl 5,1 kv. m – 7 kv. m minimalios laisvo ploto normos (be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę) taikymo atmetami.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą yra pateiktas 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktas Nr. 7-1691, kuriuo Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas blogos būklės. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d., 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. balandžio 4 d., 2018 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. buvo laikomas Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos. Taigi, dėl minėto pažeidimo ir dėl pirmosios instancijos teisme nustatyto Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Ž. T. Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32.       Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

33.       Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, kad nustatyti pažeidimai (Alytaus PN netinkamai vykdyti HN 134:2015 20 punkto reikalavimai, Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame atitinkamais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, buvo blogos būklės) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

34.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

        Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Stasys Gagys

                                        Romanas Klišauskas

                                        Gintaras Kryževičius