Administracinė byla Nr. I-842-208/2016

Proceso Nr. 3-61-3-04803-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

              n u s t a t ė:             

pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013-09-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) priteisti jai iš Departamento neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Paaiškina, kad nuo 2008-03-26 Departamente ji dirba statutine valstybės tarnautoja. Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2009-07-17 priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) pakeitimo įstatymą buvo sumažinti valstybės tarnautojų ir statutinių valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases. Toks pareiginių algų mažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl 2013-07-07 ji kreipėsi į atsakovą prašydama pateikti informaciją apie sumažintą darbo užmokestį ir išmokėti neteisėtai sumažintą darbo užmokesčio dalį, tačiau atsakovas Skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymą tenkinti atsisakė.

Atsakovas Departamentas, kuris atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti (b. l. 13–17).

Paaiškina, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą 2013-09-19 priėmė VTĮ 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014-05-01 parengti ir pateikti  Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjos reikalavimą tenkinti teismine tvarka iki įstatymo priėmimo. Atsakovas taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. bei 301 str. nuostatos, nustatančios trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymi, jog pareiškėjai darbo užmokestis buvo sumažintas vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis, jomis nesivadovauti atsakovas neturėjo jokio pagrindo, todėl nagrinėjamu atveju Departamento kaltės šioje byloje nėra. Jei teismas nuspręstų pareiškėjos skundą patenkinti, atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Skundas atmetamas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 pareiškėjai priteisimo ir Departamento 2013-09-24 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Atsakovė teigia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėja nenurodė aplinkybių, dėl kurių ji delsė kreiptis į teismą – ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėja prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013-10-07, todėl yra praleidusi terminą kreiptis į teismą iki 2010-10-07 ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Šiai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1327/2014 (naujas bylos Nr. A-668-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-03580-2013-5), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo, 2015-11-19 nutarimo nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Departamentui, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Netenkinus pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atmetamas kaip išvestinis ir reikalavimas panaikinti Departamento 2013-09-24 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                        Donatas Vansevičius