Civilinė byla Nr. 2S-2258-436/2014
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02830-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija:
110.1.;122.2.; 122.3.; 122.4.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Skirnuva“ atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3463-470/2014 pagal ieškovės UAB ,,Dagira“ ieškinį atsakovei UAB ,,Skirnuva“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Teismas
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
ieškovė UAB ,,Dagira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Skirnuva“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo dokumentinio proceso tvarka.
Reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė ieškinio sumai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose ar pas kitus asmenis, nekilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ar turtines teises, kurių bendra vertė ne mažesnė kaip 34692,64 Lt.
Nurodė, kad atsakovė vengia mokėti įsiskolinimą, skolos suma didelė, atsakovė restruktūrizuojama įmonė, kas rodo, kad ji susiduria su finansiniais sunkumais. Atsakovė ieškovės žiniomis, turi mokumo problemų, neatsiskaito ne tik su ieškove, Sodra, bet ir su kitais kreditoriais, remiantis viešais duomenimis atsakovė 2014-07-07 Sodrai skolinga net 992589,0 Lt, todėl yra didelė tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir nutarė ieškovės UAB ,,Dagira“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovei UAB ,,Skirnuva“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant - kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, ir turtines teises bei pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, ne didesnei kaip 34692,64 Lt sumai.
Leido atsakovei UAB ,,Skirnuva“ areštuotu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu naudotis pagal tiesioginę paskirtį, uždraudžiant šį turtą parduoti ar kitaip realizuoti bei perduoti kitiems asmenims.
Areštavus pinigines lėšas, leido atsakovei UAB ,,Skirnuva“ iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove UAB ,,Dagira“ pagal pareikštą reikalavimą, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti socialines draudimo įmokas ir mokesčius valstybei.
Nutartyje teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir taip pat garantuoti šio sprendimo privalomumą. Jų taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors šalies veiksmų ar neveikimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nesvarstomi pareiškimo pagrįstumo klausimai bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės, o yra įvertinamas tik pats ginčo pobūdis. Ieškovė tikėtinai pagrindė reikalavimą, todėl manytina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kadangi ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kreditorinio reikalavimo suma (34692,64 Lt) laikytina pakankamai didele, ji gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškovės teigimu, ji ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi į atsakovę bandydama išspręsti klausimą dėl įsiskolinimo padengimo, gavo atsakovės raštą, kad atsiskaitys po 2014 m. kovo mėn., tačiau neatsiskaitė, į kitus raginimus atsakovė nereagavo. Iš byloje esančių duomenų teismas sprendė, kad atsakovė turi kreditorinių įsiskolinimų. Visa tai teismas vertino kaip grėsmės ieškovės turtiniams interesams buvimą ir preziumavo būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norint pašalinti tokios grėsmės buvimą bei išvengti galimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.
Be to, nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų stabili, o tai garantuotų teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikė, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (LR CPK 185 str.), todėl taikė laikinąją apsaugos priemonę – areštą atsakovei priklausančiam turtui.
Nutartyje teismas nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones parinko vadovaujantis ekonomiškumo principu (LR CPK 145 str. 2 d.). Be to, šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų laikomasi proporcingumo principo, todėl atsakovės interesai taip pat neturi būti ignoruojami (LR CPK 17 str.). Esant šioms aplinkybėms, taikytina teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonė – areštas atsakovei priklausančiam nekilnojamajam, kilnojamajam turtui, turtinėms teisėms ir piniginėms lėšoms pareikšto reikalavimo sumai (LR CPK 144 str. 1 d., 3 d., 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.).
- Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Skirnuva“ prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad atsakovė yra restruktūrizuojama įmonė. Teismas 2013-01-31 nutartimi yra patvirtinęs įmonės restruktūrizavimo planą, kurio įgyvendinimas numatytas iki 2016 m. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas daro įmonės veiklą neįmanoma, nes įmonė vykdo darbus įvairiuose objektuose. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įmonė negali įsigyti statybinių medžiagų, būtinų rangos darbams vykdyti.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog atskirajame skunde nėra nei vieno teisinio argumento paneigiančio pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (CPK 144 str.). Atsakovė skolos neginčija – ieškovė pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Pritaikytos priemonės nevaržo atsakovės veiklos taip kaip ji nurodo, kadangi visų pirma areštuotas kilnojamasis, nekilnojamasis turtas, o jo nepakankant turtinės teisės ir lėšos. Antstolis aprašė būtent nekilnojamąjį turtą ieškinio sumai. Taigi atsakovės teiginiai, kad dėl apribojimų ji negali įsigyti statybinių medžiagų, reikalingų darbams vykdyti, neatitinka tikrovės. Atsakovė yra skolinga ieškovei ne tik ieškinio sumą, bet ir papildomai daugiau kaip 35 tūkst. Lt. Šis reikalavimas patvirtintas restruktūrizavimo byloje. Tuo tarpu pareikšto ieškinio reikalavimai yra kilę jau iš restruktūrizuojamos įmonės veiklos, todėl priteistini ir išieškotini ne ĮRĮ tvarka, o atsakovės elgesys neatsiskaitant vertintinas kaip nesąžiningas. Pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką iš restruktūrizuojamos įmonės veiklos kilusiems įsipareigojimams užtikrinti yra galimas laikinųjų apsaugos priemonių (arešto) restruktūrizuojamos įmonės turtui taikymas. Todėl aplinkybės, kad atsakovei iškelta restruktūrizavimo byla, vyksta kreditorių susirinkimai, yra vykdoma veikla objektuose niekaip nepaneigia Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-07-23 nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisiškai pagrįsta
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012). Nagrinėjamu atveju prie ieškinio pridėti įrodymai yra pakankami išvadai, kad egzistuoja ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismas būtinybę taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones motyvavo aplinkybe, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti į šį kriterijų tuomet, kai teismas turi objektyvių duomenų, jog pareikštas reikalavimas konkrečiam atsakovui realiai yra didelis, kad jo valdomo nuosavybės teise turto dydis ar turimų lėšų dydis realiai gali neužtikrinti ieškinio reikalavimo įvykdymo. Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009).
Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių minėtą prezumpciją.
Tokiu būdu, apeliantei nepateikus įrodymų, paneigiančių didelės ieškinio sumos prezumpciją kaip savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, konkrečių duomenų, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės būtų pripažintos neekonomiškos, neatitinkančios jomis siekiamų tikslų ar neteisingos, nenustačius, kad šios priemonės nėra nesusijusios su pareikštu ieškinio reikalavimu, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė teisėtai ir pagrįstai, nes pareikšto reikalavimo pobūdis, atsakovės turtinė padėtis sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę (CPK 144 str., 145 str. 2 d.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsakovės UAB „Skirnuva“ atžvilgiu pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl apeliacinės instancijos teismas Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą dėl šios nutarties atmeta (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
n u t a r i a :
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Arūnas Rudzinskas