Administracinė byla Nr. A-2174-662/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja T. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 24S106134, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą iki 2024 m. gegužės 7 d. (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad Sprendime nustatyta, jog T. V., kuri yra Ukrainos pilietė, Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760121285, galiojusį nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. kovo 4 d., bei Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Pasibaigus leidimo gyventi Nr. 760121285 galiojimui, Ukrainos piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, yra taikomas bevizis režimas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies nuostata, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Paskutinį kartą pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdama Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Užsienietės teisėtas buvimas, t. y. bevizis režimas, baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d. Iki bevizio režimo galiojimo pabaigos pareiškėja savo buvimo Lietuvoje neįteisino ir iš jos neišvyko, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatą ir Įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostatą. Atsakovas laikė, kad pareiškėja nuo 2023 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pareiškėja šių aplinkybių neginčijo, tačiau prieš atsakovui priimant Sprendimą norėjo paaiškinti, kad jos grąžinimas į kariaujančią šalį sukeltų grėsmę jos sveikatai ir gyvybei. Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad Lietuvos Respublikoje gali likti humanitariniais pagrindais ir tuo grindė skundą. Be to, ji manė, kad Sprendimas priimtas nesilaikant Įstatymo 128 straipsnio normų.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
4.1. Nustatė, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760121285, galiojusį nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. kovo 4 d., ir Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Pasibaigus leidimo gyventi Nr. 760121285 galiojimui Ukrainos piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, taikomas bevizis režimas, bet jų buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Paskutinį kartą pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdama Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jos bevizis režimas baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d. Pareiškėja iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2023 m. lapkričio 10 d. privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leido bevizis režimas, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jos teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, nesikreipė ir savo buvimo neįteisino.
4.2. Nesutinka, jog nesilaikė Įstatymo 128 straipsnio reikalavimų, ir atkreipė dėmesį, jog kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje. Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Manė, kad pareiškėja Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jos gyvenamojoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Atsakovas vertindamas tai, kad pareiškėja Ukrainoje gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kurioje šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, ji galėjo būti grąžinta į savo kilmės valstybę, kadangi išliko vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė.
4.3. Pareiškėja tik citavo Įstatymo 128 straipsnį, tačiau nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kurie paneigtų Sprendime nustatytas aplinkybes ir pagrindus. Paaiškino, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės savaime nesudaro draudimo priimti išsiuntimo sprendimą, toks draudimas yra įtvirtintas Įstatymo 130 straipsnyje. Atkreipė dėmesį į tai, kad, priimant Sprendimą, Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos aplinkybės nebuvo nustatytos, tokių aplinkybių nebuvo nurodyta ir pareiškėjos skunde. Atkreipė teismo dėmesį ir į tai, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2023 m. kovo 4 d., o jos bevizis režimas baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d. Be to, pareiškėja 2024 m. balandžio 23 d. apklausos metu nurodė, kad sutinka grįžti į savo kilmės šalį, nenurodė kitos valstybės pavadinimo, į kurią ji turi teisę vykti ar kuri sutinka ją priimti.
4.4. Sprendime Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės buvo įvertintos ir nustatyta, jog užsienietė neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas yra pasibaigęs, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, Lietuvoje oficialiai nėra dirbusi, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad ji neturi šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti, o pats Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitiko tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjos T. V. skundą.
6. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
6.1. Pareiškėja yra Ukrainos Respublikos pilietė, kuri Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760121285, galiojusį nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. kovo 4 d., ir Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). 2024 m. balandžio 19 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, norėdama pateikti prašymą dėl leidimo gyventi, tačiau jos prašymas buvo atmestas. Paskutinį kartą pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdama Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jos bevizis režimas baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas laikė, kad pareiškėja iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2023 m. lapkričio 10 d. privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
6.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3(1) bei 6 dalimis, 2024 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S106134 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2024 m. gegužės 7 d.; valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – Ukraina. Sprendimas priimtas, nes pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Sprendime konstatuota, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760121285, galiojusį nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. kovo 4 d., ir Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Pasibaigus leidimo gyventi Nr. 760121285 galiojimui, Ukrainos piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, yra taikomas bevizis režimas, todėl, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Paskutinį kartą pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdama Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Užsienietės teisėtas buvimas, t. y. bevizis režimas, baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d., iki bevizio režimo galiojimo pabaigos pareiškėja savo buvimo Lietuvoje neįteisino ir iš jos neišvyko, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatą ir Įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostatą. Departamentas laikė, kad T. V. nuo 2023 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.
7. Teismas apžvelgė Įstatymo (aktuali ginčui redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 3 ir 4 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, 124 straipsnio 1 dalies, 127 straipsnio 1, 3, 3(1), 6 ir 7 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad vykdydamas įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Teismas nurodė, kad Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal Įstatymo 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 str. 9 d.).
8. Teismas akcentavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jos bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2023 m. lapkričio 10 d. ji Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai.
9. Apžvelgęs Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas teismas sprendė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio buvimo laikotarpis, todėl pareiškėja pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Teismo vertinimu, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėja viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjai išvykti savanoriškai.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neginčijo Sprendime nustatytų aplinkybių, tačiau teigė, kad turi teisę likti Lietuvoje humanitariniais pagrindais, kadangi Ukrainoje šiuo metu vyksta kariniai veiksmai ir ten grįžti nesaugu. Iš skundžiamo Sprendimo turinio, teismas nustatė, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas yra pasibaigęs, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, Lietuvoje oficialiai nėra dirbusi, todėl buvo padaryta išvada, kad ji neturi šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kadangi pareiškėja nenurodė, kad Lietuvoje gyventų jos artimieji, taip pat nebuvo duomenų apie pareiškėjos darbovietę ar kitus jos ekonominius ar socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl laikė, kad užsienietė artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja kreipėsi dėl tokio dokumento išdavimo į Lietuvos Respublikos institucijas ar šiuo metu yra nagrinėjamas jos prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje.
11. Pareiškėja skunde teismui nenurodė, kad atitinka Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus pagrindus, jų nenustatė nei atsakovas, nei teismas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvena neteisėtai, pasibaigus jos bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2023 m. lapkričio 11 d., kas sudarė pagrindą pareiškėją grąžinti į jos kilmės šalį.
12. Iš minėtų nuostatų teismui buvo akivaizdu, kad teisės aktų pagrindu leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leido teismui teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindėjo Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.
13. Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leido teismui daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponavo ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.
14. Teismas pažymėjo, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3(2) punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių. Taip pat teismas atsižvelgė ir į Aprašo 46 ir 47 punkto nuostatas bei tai, kad bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų.
15. Teismas sprendė, kad iš teisės normų analizės darytina išvada, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėja įpareigojama savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjai 14 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas nurodė, jog Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymao126 str. 1 d. 1 p.).
16. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3(1) bei 6 dalimis, įvertinus tai, kad asmuo gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui, taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Sprendimu pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Pažymėjo, kad iš rašytinių bylos duomenų buvo matyti, jog pareiškėja 2024 m. balandžio 23 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Akcentavo, kad pareiškėja Ukrainoje gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, tačiau pažymėjo, jog Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Be to, padarė išvadą, kad pareiškėja Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jos gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu, taip pat Sprendime nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.
17. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nebuvo pagrindo. Taigi, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
III.
18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.
19. Pareiškėja grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:
19.1. Nesutinka su teismo sprendimo argumentacija ir yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, neįsigilinus į realaus asmens realias problemas ir faktines aplinkybes bei grėsmes pareiškėjai.
19.2. Valstybės institucijos, žinodamos ar turėjusios žinoti, kad gyvybei gresia realus pavojus, turi imtis visų pagrįstų veiksmų pavojui išvengti. Migracijos departamentas yra ne kartą pasisakęs, kad tais atvejais, kai asmuo dėl grėsmės jo gimtojoje šalyje negali būti į ją grąžintas, Lietuva gali jį išsiųsti ir į trečiąją šalį. Šis variantas nebuvo svarstomas pirmosios instancijos teisme.
19.3. Grėsmė nebuvo svarstoma pirmosios instancijos teisme iš esmės tuo pažeidžiant pareiškėjos teisę į teisingą teismą ir įsiklausymą į skunde išsakytus argumentus. Skundžiamame sprendime apie grėsmes pareiškėjai užsiminta tik pačios pareiškėjos skundo citavimo kontekste, todėl pareiškėja laiko sprendimą nepakankamai motyvuotu ir naikintinu.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovo vertinimu, Įstatymas numato aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino. Todėl Migracijos departamentas, priešingai nei teigia pareiškėja, pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė Sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S106134, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nebuvo pagrindo, atmetė pareiškėjos skundą.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, neįsigilinus į realaus asmens realias problemas ir faktines aplinkybes bei grėsmes pareiškėjai.
25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
26. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Ukrainos Respublikos pilietė, kuri Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760121285, galiojusį nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. kovo 4 d., ir Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Paskutinį kartą pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2023 m. rugpjūčio 13 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdama Ukrainos piliečio biometrinį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jos bevizis režimas baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d. Pareiškėja iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2023 m. lapkričio 10 d. privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. 2024 m. balandžio 19 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, norėdama pateikti prašymą dėl leidimo gyventi, tačiau jos prašymas buvo atmestas. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 31 bei 6 dalimis, 2024 m. balandžio 23 d. priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2024 m. gegužės 7 d.
27. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, pasibaigus leidimo gyventi Nr. 760121285 galiojimui, Ukrainos piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, yra taikomas bevizis režimas, todėl, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
28. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
29. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio režimo laikotarpis, kuris baigėsi 2023 m. lapkričio 10 d., todėl pareiškėja pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
30. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.
31. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).
32. Nagrinėjamu atveju, nustačius, jog pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jos bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2023 m. lapkričio 10 d. ji Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, atsakovo Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėja gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui).
33. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
34. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
35. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių egzistavimo ir padarė pagrįstą išvadą, jog užsienietė artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje.
36. Teismas taip pat analizavo ir nenustatė priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į Ukrainą, todėl nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo įvertintos galimos grėsmės pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog pareiškėja 2024 m. balandžio 23 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Akcentavo, kad pareiškėja Ukrainoje gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, tačiau apžvelgė ir tai, jog Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Be to, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėja Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jos gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu, taip pat Sprendime nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.
37. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
38. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pareiškėjos apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisakoma.
39. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, laikydamasis ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Iveta Pelienė
Ričardas Piličiauskas