(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernesta Spruogis viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, dalyvaujant pareiškėjui E. V., išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir vedamas į dušą, pažeidžiant jo privatumą. Dušų kabinos įrengtos priešais durų stebėjimo langelį. Pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų, tarp kurių buvo ir moterų. Dėl to jis patyrė diskomfortą, nepatogumus. Be to, nurodė, kad rūsių korpusuose esančios dušų patalpos buvo įrengtos netinkamai. Rūbus tekdavo pasidėti ant grindų, jie prisigerdavo drėgmės, apsitaškydavo vandeniu. Dušai buvo įrengti bendroje patalpoje su persirengimo vietomis. Teko maudytis su kitais asmenimis. Patalpos nebuvo atskirtos. Tokiuose dušuose pareiškėjas patyrė pažeminimą, diskomfortą.

3. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame nurodė, kad kamerose esantys tualetai buvo įskaityti į bendrą kameros plotą. Pareiškėjas dėl kamerose esančių tualetų, lovų neturėjo galimybės laisvai judėti. Teigė, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos į laisvą plotą (b. l. 76).

II

                1. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip neapgrįstą bei priteisit 2,82 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 7–16).

                2. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad nuolatinis laikomų asmenų stebėjimas per kamerose įrengtas stebėjimas akutes, siekiant užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad tualetas nuo bendro kameros ploto atskirtas sienele.

                Nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m. Akcentavo, kad persirengimo patalpų įrengimo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustato.

                Atsakovė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

III

                Teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas E. V. paaiškino, kad skundą palaiko jame nurodytais argumentais, prašo skundą tenkinti, taip pat paaiškino, jog šioje administracinėje byloje yra prašoma neturtinės žalos atlyginimo tik dėl dušuose jam nesuteikto privatumo, be kita ko, ir sąlygų persirengti nesudarymo, o ne dėl kamerų plotų, todėl jo atsikirtime į atsiliepimą nurodytų argumentų teismas neturėtų imti domėn.

                Teismas

                k o n s t a t u o j a :

1. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas E. V. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti dėl dušuose jam nesuteikto privatumo, be kita ko, ir sąlygų persirengti nesudarymo.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Teismas pabrėžia, kad asmens teisė į privatų gyvenimą yra esminė teisė, kurios gynyba numatyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo: „Europos žmogaus teisių teismas 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime byloje Niemietz prieš Vokietiją (Cour Eur. D. H., arret Niemietz du 16 decembre 1992, série A n° 251) nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės išsamiai apibrėžti sąvoką „privatus gyvenimas“, ir išanalizavo kai kuriuos tokio gyvenimo požymius. Jis pabrėžė, kad būtų per daug siaura privatumą tapatinti su „intymiu būreliu“, kur kiekvienas asmuo gali elgtis kaip tinkamas ir visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Privataus gyvenimo gerbimas, šio teismo manymu, tam tikra prasme yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Europos žmogaus teisių teismas padarė išvadą, jog net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus turi tam tikrą teisę į privatumą, ir tai visų pirma pasakytina apie laisvųjų profesijų darbuotojus, kurių gyvenamoji vieta gali būti ir darbo vieta, t. y. „galima namuose atlikti veiklą, susijusią su profesija ar komercija, ir savo kontoroje ar komercinėje patalpoje verstis asmeninio pobūdžio veikla“.

Teismas akcentuoja, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Todėl nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas pabrėžia, kad pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą Lukiškių TI-K yra žymiai mažesnio turinio negu laisvo asmens: iš esmės pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad jo stebėsena gali būti, tačiau, pareiškėjo manymu, nesant jokių pakankamų užtvarų dušuose, jo teisė į privatumą buvo neproporcingai ribojama, ypač atsižvelgiant į tai, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė tinkamai persirengti ir pasidėti drabužius, kad Lukiškių TI-K prie dušų nėra atskiros persirengimo patalpos, taip pat dezinfekavimo patalpos, kad nėra išduodami apatiniai ir viršutiniai drabužiai (klausyti teismo posėdžio garso įrašą). Nors teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi (b. l. 3) įpareigojo atsakovę pateikti visą medžiagą, susijusią su dušais, tačiau ji pateikė itin bendro pobūdžio informaciją (b. l. 25), o atsiliepime į skundą nurodė, kad persirengimo patalpų įrengimo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustato.

Teismas nesutinka su atsakovės pozicija. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 29 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa, o 30 punkte – dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais; tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K prie dušų nėra nusirengimo/apsirengimo kambarių, be to, nėra jokių įrodymų, kad visuose pareiškėjo naudotuose dušuose buvo sienelės, užtikrinančios proporcingą pareiškėjo stebėseną ir jo teisę į privatumą. Todėl, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turėjo teisę kiekvieną savaitę praustis ir buvo Lukiškių TI-K laikomas nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. su tarpais (nes pareiškėjas nebūdavo Lukiškių TI-K (žr. b. l. 7-16)), o tai palengvino pareiškėjo būseną, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o jam iš Lietuvos valstybės priteistina 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo (teismas įvertina, kad pareiškėjo dažnai nebūdavo Lukiškių TI-K). Likusioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes didesnės sumos priteisimas, teismo vertinimu, būtų vertintinas kaip pareiškėjo siekis pasipelnyti iš valstybės.

4. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, tenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, šio prašymo tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eurų neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų dušuose.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas                                                                     Ernestas Spruogis