Administracinė byla Nr. eA-3669-822/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05669-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. J. M. (Y. J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. J. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Y. J. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-2073. Taip pat prašė priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu Departamentas iš Nacionalinio sąrašo išbraukė duomenis apie pareiškėją, taip pat atšaukė į antrosios kartos SIS sistemą įvestą draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, tačiau uždraudė pareiškėjui iki 2018 m. sausio 8 d. atvykti į Lietuvos Respubliką. Toks sprendimas yra ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir nelogiškas, nes pareiškėjui nėra draudžiama atvykti į Šengeno erdvę, bet nustatytas draudimas atvykti į vieną iš Šengeno valstybių. Departamentas nesurinko objektyvių duomenų, pagrindžiančių išvadas, kad pareiškėjo turima įmonė neketina vykdyti verslo Lietuvoje. UAB ,,Larta“ įstatinis kapitalas yra 72 405 Eur (250 000 Lt), pareiškėjas turi ketinimų užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. Siekdamas pašalinti bet kokias abejones, atsakovas privalėjo surinkti papildomus įrodymus. Priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra nurodyti argumentai ir motyvai, patvirtinantys, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės.
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir atsižvelgus į tai, kad Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1695(00272) atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal ĮUTP 133 straipsnio nuostatas, toks sprendimas gali būti priimamas remiantis tuo, kad užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-1695(00272) teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, todėl jame nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taikytinos nagrinėjamoje byloje. Departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė proporcingą sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui trejus metus atvykti į Lietuvą. UAB ,,Larta“ Lietuvoje nevykdo jokios ekonominės veiklos, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Departamentas, atsižvelgė į pareiškėjo atstovo paaiškinimus, kad pareiškėjas ir jo šeima vykdo ekonominę veiklą ir kitose Šengeno zonos valstybėse, todėl priėmė jam palankų sprendimą, nedraudžiantį atvykti į kitas Šengeno zonos valstybes. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad, vien atitikdamas formalius ĮUTP reikalavimus, jis turi teisę gauti leidimą gyventi ar atvykti į Lietuvą. Departamentas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, jei nustato ĮUTP 35 straipsnyje įtvirtintus pagrindus. Aplinkybė, kad priimdamas sprendimą pagal ĮUTP 133 straipsnio nuostatas, Departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją dėl papildomų duomenų surinkimo nustatyta prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendime. Be to, pareiškėjui buvo žinoma, kad klausimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, Departamente nagrinėjamas iš naujo, todėl galėjo pateikti visus, jo manymu, reikšmingus duomenis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad iš ginčijamo Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo turinio matyti, kad draudimas pareiškėjui iki 2018 m. sausio 8 d. atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir atsižvelgus į tai, kad, prašydamas išduoti leidimą gyventi, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, jis neturi jokių socialinių ar šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublika, ūkinės veiklos nevykdo.
Byloje nustatyta, kad Departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1695(00273) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, neturi teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios vietos. Pažymėtina, kad nurodytas Departamento sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, todėl yra galiojantis.
Teismas konstatavo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjo turima įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdė ir šiuo metu nevykdo. Atsakovui nėra pateikti jokie objektyvūs duomenys apie ketinamą vykdyti ūkinę veiklą (verslo planai, nurodyti potencialūs verslo partneriai, duomenys apie turimas lėšas verslui vystyti, verslo vystymo vieta ir kt.). Siekdamas paneigti Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1)3I-1695(00273) nustatytas, jo teigimu, nepagrįstas aplinkybes, ir išvengti nepalankaus sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo, pareiškėjas turėjo objektyvias sąlygas (ginčas vyksta nuo 2015 metų pradžios) pateikti Departamentui objektyvius duomenis apie ketinamos vykdyti ūkinės veiklos realumą. Priešingai, pareiškėjo argumentai grindžiami išimtinai jo atstovo paaiškinimais apie pareiškėjo šeimos vykdomą verslą kitose šalyse bei UAB ,,Larta“ įstatinį kapitalą (72 405 Eur). Teismas pažymėjo, kad vien tik įmonės įsigijimas nepatvirtina to fakto, kad pareiškėjas ketina užsiimti realia ūkine–komercine veikla Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendime aiškiai pasisakė dėl to, kad teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos reikalauti iš užsieniečio papildomų duomenų Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo priėmimui.
Pareiškėjo argumentai, kad UAB ,,Larta“ negali vykdyti ūkinės veiklos, nes atsakovo sprendimais pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvą, atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad ūkinės veiklos vystymas nėra ir negali būti siejamas išimtinai su įmonės vadovo buvimu Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas, ūkinę veiklą vykdyti turi galimybę pasitelkdamas kitus asmenis ar verslo partnerius.
Įvertinęs tai, kad pareiškėjas nepaneigė Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1)3I-1695(00273) nustatytų faktinių aplinkybių ir atlikto jų vertinimo, šis sprendimas yra galiojantis, teismas konstatavo, kad Departamentas privalėjo juo vadovautis, priimdamas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą ir nustatydamas draudimo atvykti terminą, Departamentas vadovavosi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 12 punkto nuostatomis ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie šeimyniniai ar socialiniai ryšiai bei turtiniai interesai. Departamentas nustatė ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, kad jis neturi giminystės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo, nėra įsigijęs nekilnojamojo turto, darbinės veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą tam, kad pateiktų prašymą išduoti leidimą gyventi. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo įmonė (UAB ,,Larta“) jokios realios ūkinės–komercinės veiklos nevykdo, todėl pareiškėjas neturi turtinių ar ekonominių įsipareigojimų ar prievolių.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl priimto sprendimo nelogiškumo, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia Departamentui uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau neįvesti perspėjimo į SIS II sistemą. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo 96 straipsnio ir Reglamento 24 straipsnio nuostatas, perspėjimas apie draudimą užsieniečiui atvykti ar apsigyventi į SIS II sistemą įvedamas ne visais atvejais, toks sprendimas turi būti motyvuotas.
Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime Departamentas nurodė faktinius duomenis, kurie sudaro pagrindą jį priimti, pateikė jų vertinimą, t. y. taikomas poveikio priemones ne tik pagrindė objektyviais faktiniais duomenimis, bet ir motyvavo jų taikymą. Teismo vertinimu, ginčijamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai, nuo 2014 metų spalio mėnesio UAB ,,Larta“ ūkinės–ekonominės veiklos vykdyti nepradėjo, bei atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo sprendimo tikslas yra užkirsti kelią nelegaliai migracijai, teismas konstatavo, kad taikomas draudimas yra proporcinga priemonė. Taip pat pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas trejų metų draudimo atvykti terminą skaičiavo nuo tada, kada atsirado faktinis pagrindas tokiam sprendimui priimti. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą byloje nėra, todėl Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-9)17U-2073 paliktinas galioti.
III.
Pareiškėjas Y. J. M. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nenurodė jokių papildomų argumentų, kurie leistų jam priimti neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, t.y. neištaisė klaidų, kurias nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendime, todėl galima teigti, kad ir šis sprendimas yra nemotyvuotas. Motyvų nepateikimas šį kartą turėtų būti vertinamas kaip jų nebuvimas ir skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Vienintelis argumentas, kurio pagrindu pareiškėjui neleidžiama atvykti į Lietuvą yra tas, kad jam nebuvo duotas leidimas gyventi Lietuvoje, tačiau šis faktas ir draudimas atvykti yra skirtingi dalykai ir skirtingas jų vertinimas. Leidimo gyventi negavimas nesuponuoja automatinio draudimo atvykti ir šis draudimas turi būti motyvuotas, t. y. konkrečiai nurodoma kokią grėsmę valstybei kelia pareiškėjas, ką numato 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.1987/2006 (toliau – Reglamentas) 24 straipsnyje nurodytos perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygos.
Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas savo sprendimuose iš esmės nurodo, kad Y. J. M. siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, tačiau tai yra vertinimo dalykas ir toks traktavimas niekaip nėra susijęs su bylos duomenimis. Pareiškėjas yra UAB „Larta“ bendraturtis. Įmonės įstatinio kapitalo dydis yra 72 405 Eur (250 000 Lt). Nėra įrodymų, kad įmonė įsteigta fiktyviai. Pažymėtina, kad jei Migracijos departamentui kilo neaiškumų dėl įmonės veiklos, buvo galima paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus. Įstatinio kapitalo suma parodo tik tai, kad pareiškėjas turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje.
Argumentas, kad pareiškėjas pasinaudojo galimybe įsigyti Lietuvoje registruotą įmonę, yra niekinis. Asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, neišmanančiam teisės aktų, yra protingiau įsigyti jau registruotą įmonę, negu mokėti papildomai teisininkams ir konsultantams dėl naujos įmonės registravimo. Tuo labiau, kad teisiškai skirtumo, kaip ir draudimo Lietuvoje įsigyti jau įregistruotą įmonę, nėra. Tai taikoma tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek ir užsieniečiams.
Migracijos departamentas pareiškėjo veiksmus vertina kaip nusikalstamą veiką, nors pareiškėjas nori atitikti visus formalius reikalavimus, kad gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir galėtų be trikdžių vykdyti ekonominę veiklą, mokėti mokesčius ir plėtoti tarptautinę prekybą. Jei Migracijos departamentui kyla neaiškumų dėl jo vykdomos veiklos, Departamentas gali kreiptis į teisėsaugos institucijos, tačiau teigti, kad asmuo, siekiantis atitikti „formalius reikalavimus“ veikia apsimestinai, yra neetiška. Atkreiptinas dėmesys, kad verslo veiklai apskirtai dažnai nereikia nei tokio dydžio įstatinio kapitalo, nei didelių patalpų, užtenka asmens ir kompiuterio. Šiuo atveju, Y. J. M., norėdamas atitikti būtent „formalius“ reikalavimus, išpildė visas būtinas sąlygas. Pažymėtina, kad teismas nevertina ekonominės ar politinės naudos, o žiūri būtent į formalius reikalavimų atitikimus. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka visus „formalius“ reikalavimus, keliamus siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jam nėra pagrindo uždrausti atvykti į Lietuvą.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas tik nurodo, kad pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, todėl uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Jokių argumentų, motyvų ir įrodymų, kaip duomenys neatitiko tikrovės, nėra pateikta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentui pakako tikrovę atitinkančių duomenų panaikinti draudimą atvykti į Šengeną, tačiau tų pačių duomenų nepakanka atvykti į Lietuvą, taigi taikomi dvigubi standartai. Migracijos departamento sprendimas neatitinka jau vien formalių reikalavimų dėl sprendimo motyvavimo ir sankcijos argumentavimo, be to, Departamentas neigiamai vertina tai, kad Y. J. M. formaliai atitinka reikalavimus, taikomus leidimui laikinai gyventi gauti – priimdamas tokį sprendimą atsakovas nesigilino į jokias aplinkybes ir nepaaiškino, kas neatitinka tikrovės, dėl ko sprendimas yra naikintinas.
Pareiškėjo nuomone, teismas nesuprato bylos esmės, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, o taikomas draudimas nėra proporcinga priemonė. Pažymi, kad teismas konstatuodamas, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai, neįvertino, kad jis su kitais šeimos nariais investavo į įmonės įkūrimą 72 405 Eur; pažymėdamas, kad nuo 2014 metų spalio mėnesio UAB „Larta“ ūkinės-komercinės veiklos vykdyti nepradėjo, teismas nevertino, kad pareiškėjui ir visiems jo šeimos nariams buvo uždrausta atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę, tuo panaikinant bet kokią galimybę pradėti veiklą; ginčijamo sprendimo tikslas užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nors pareiškėjas su šeimos nariais legaliai atvyko į Lietuvą, legaliai kreipėsi į Migracijos departamentą.
Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad skundžiamo Departamento sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai nurodyti pačiame sprendime, o aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su šiais motyvais, nesudaro pagrindo išvadai, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Migracijos departamento sprendimas priimtas įvertinus visų pateiktų ir surinktų duomenų visumą – aplinkybę, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė jokių realią veiklą ar realius ketinimus vykdyti veiklą patvirtinančių dokumentų (tokie dokumentai nebuvo pateikti nei Migracijos departamentui, nei teismui nagrinėjant bylą dėl 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-50 panaikinimo). Atkreipia dėmesį į tai, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartyje (adm. bylos Nr. A-3053-756/2015) konstatavo, kad nelegalios migracijos prevencija yra teisėtas tikslas, o draudimas atvykti nėra neproporcinga priemonė, jei užsienietis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad nors užsienietis ir yra įmonės akcininkas ir direktorius, tam tikrų aplinkybių visuma (sutarčių nepateikimas, teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje neturėjimas) „leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo vienintelis tikslas yra pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis“ (pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. A-3281-822/2015, 2016 m. balandžio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A-3121-662/2016). ĮUTP 26, 35 straipsnio nuostatos, teismų praktika akivaizdžiai paneigia pareiškėjo poziciją, kad vien tik formalus reikalavimų atitikimas, nesant duomenų, patvirtinančių ketinamos vykdyti veiklos realumą, patvirtina, kad pareiškėjas turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas, žinodamas, kad klausimas dėl draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjamas iš naujo, galėjo savo nuožiūra pateikti, jo nuomone, reikšmingus dokumentus, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti.
Pažymi, kad pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik nuo 2015 m. sausio 8 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs tik vieną kartą, kai pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjas, turėdamas Šengeno vizą, taip pat teisės aktuose įtvirtintą teisę kreiptis dėl nacionalinės vizos, nesinaudojo realia galimybe atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti vykdyti įmonės veiklą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad jeigu užsienietis nepateikia papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų įsitikinti, kad įmonė tikrai vykdys deklaruotą veiklą, Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą gyventi yra pagrįstas ir teisėtas. Taigi teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino aplinkybę, kad įmonė veiklos nevykdo, o duomenų apie pareiškėjo ketinimų realumą nėra pateikta.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo siauru nelegalios migracijos grėsmės apibrėžimu. Nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos ĮUTP, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Vadovaujantis ĮUTP 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 p.). Vienas iš nelegalios migracijos grėsmės kriterijų – pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A-4046-756/2015). Atsakovo nuomone, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
Atsakovas sutinka su teismo išvadomis, kad ginčijamas sprendimas proporcingas siekiamiems tikslams – draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Pažymi, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė pareiškėjui neuždrausti atvykti į Šengeno erdvę, o draudimo atvykti terminas skaičiuotas nuo faktinio jo atsiradimo pagrindo. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartyje (adm. bylos Nr. A-3053-756/2015) pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimas, priimtas siekiant užkardyti galimai neteisėtą užsieniečio migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė.
Pažymi, kad situacija, kai užsieniečiui uždraudžiama atvykti tik į vieną Šengeno erdvės šalį atitinka tiek ĮUTP nuostatas (pvz., ĮUTP 26 str. 7 d.), tiek Europos Sąjungos teisės aktus. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas papildomai įvertino pareiškėjo atstovo paaiškinimus, draudimo atvykti į Šengeno erdvę proporcingumą ir nusprendė pareiškėjui neuždrausti atvykti į Šengeno erdvę. Nors Migracijos departamentas neturi dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo vykdomą veiklą Olandijoje, tačiau, atsižvelgęs į pateiktus paaiškinimus, abejones įvertino pareiškėjo naudai – priimtas Migracijos departamento sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti veiklos kitose valstybėse.
Atsakovas taip pat pažymi, kad užsienietis (taip pat ir pareiškėjas) turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą Migracijos departamentui išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Taisyklių 16–171 punktais, duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo. Migracijos departamente toks pareiškėjo prašymas gautas nebuvo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilęs dėl Departamento 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-2073 dalies, kuria pareiškėjui Y. J. M. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Y. J. M. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2014 m. spalio 24 d. padavė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Departamentas, vadovaudamasi ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, priėmė 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1695 (00273) atsisakyti išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. J. M. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apie priimtą sprendimą Departamento Imigracijos skyrius 2015 m. sausio 2 d. raštu Nr. (15/4-12)10K-423 informavo Departamento Užsieniečių reikalų skyrių, siūlydamas svarstyti dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą.
Departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4, 5, 6, 111, 113 ir 12 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1695 (00273), priėmė 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-50, kuriuo: 1) uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.; 2) į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (registrą) įrašė pareiškėjo duomenis; 3) įvedė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. J. M. atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. Su nurodytu Departamento Užsieniečių skyriaus sprendimu pareiškėjas nesutiko, todėl padavė skundą teismui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-3592-624/2015 išnagrinėjęs pagal pareiškėjo skundą pradėtą administracinę bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad Departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-9)4U-50 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nemotyvuotas, todėl panaikino Departamento sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl uždraudimo Y. J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.
Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą, Departamentas priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą, kuriuo: 1) panaikino Departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-50 pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Nacionalinio sąrašo jo duomenis, įrašytus pagal minėtą sprendimą; 2) atšaukė įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos SIS pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį; 3) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d.; 4) į Užsieniečių registrą (Nacionalinį sąrašą) įrašė duomenis apie pareiškėją.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo, jį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia klausimą dėl dvigubų standartų taikymo, kai skundžiamu sprendimu jam nedraudžiama atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes, o tik į Lietuvos Respubliką. Tačiau teisinių motyvų, pagrindžiančių tokį teiginį, pareiškėjas nepateikia.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Šio Reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 d.); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.). Taigi iš paties Reglamento 24 straipsnio turinio matyti, kad perspėjimas į SIS II sistemą įvedamas ne visais, o tik 24 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šių Reglamento nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, kad situacija, susiklosčiusi ir nagrinėjamu atveju, kai asmens duomenys įvedami tik į nacionalinę duomenų bazę, bet ne į SIS II sistemą, yra galima. Atsižvelgiant į tai, šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus, susijusius su aplinkybių, kurių pagrindu buvo nuspręsta priimti ginčijamą sprendimą, teisiniu įvertinimu.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iš esmės grindžiamas nelegalios migracijos prevencija – nurodyta, kad leidimą laikinai gyventi pareiškėjui atsisakyta išduoti dėl to, kad duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitiko tikrovės (t. y. pareiškėjas neketino vykdyti realios ekonominės veiklos, o tik siekė įteisinti savo buvimą), atsakovas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių. Pareiškėjas šio aspekto neginčija, pagrindiniai argumentai susiję su išvada dėl realios ekonominės veiklos nevykdymo.
Teisėjų kolegija vertindama aspektu konstatuoja, kad ginčo santykiams, be kita ko, taikytinos ĮUTP ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. ĮUTP 133 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. redakcija) numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (ĮUTP 133 str. 5 d.). Iš ĮUTP 133 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog joje nėra įtvirtintas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Kriterijų vertinimo tvarka (2015 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) apibrėžia kriterijus, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...>, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (1 p.). Šios tvarkos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ĮUTP 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nustatytu pagrindu. Priimant Kriterijų vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vadovaujamasi ĮUTP 133 straipsniu (3 p.). Šios tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant jos 2 punkte nurodytus sprendimus vertinami duomenys, nurodyti Migracijos departamentui pateiktuose arba Migracijos departamento gautuose dokumentuose atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas, taip pat Migracijos departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai (5 p.).
Kriterijų vertinimo tvarkos antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas (11 p.). Sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, Departamentas privalo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ar jis buvo panaikintas (11.1 p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko Departamentas turėtų priimti įvertinęs aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą, kartu įvertinęs, ar uždraudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvą yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
Šiuo aspektu vertindama ginčijamo atsakovo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1695 (00273), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti pareiškėjas tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad šis sprendimas nėra nuginčytas, jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos vertinimo objektas. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde teikiami argumentai, susiję su aptariamos įmonės įsigijimu ir jo ekonomine veikla Lietuvoje, iš esmės sietini su minėtu Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo pagrįstumu, todėl šioje byloje teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Įvertinusi šioje byloje ginčijamo sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą atsakovas atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvados, kad priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas būtų akivaizdžiai peržengęs jam suteiktos diskrecijos ribas. Todėl tenkinti apeliacinį skundą įvertinus jame išdėstytus argumentus pagrindo nėra.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylos teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo Y. J. M. (Y. J. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė