Civilinė byla Nr. 3K-3-11-248/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00362-2012-3

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

25.3; 44.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donatas Šernas,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šalčininkų rajono Jašiūnų bendruomenės centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šalčininkų rajono Jašiūnų bendruomenės centro prevencinį ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Polivektris“ dėl gamybinės veiklos sustabdymo, tretieji asmenys – Šalčininkų rajono savivaldybės administracija, Vilniaus visuomenės sveikatos centras.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prevencinio ieškinio, kuriuo siekiama išvengti žalos sveikai aplinkai, tenkinimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi su prevenciniu ieškiniu į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą sustabdyti gamybinę veiklą – granuliato iš plastikinių pakuočių ir kitų atliekų bei plastikinės pakavimo juostos iš sertifikuotų pirminių granulių gamybą, taip pat regranuliato paruošimą pastatuose, esančiuose Šalčininkų r., Jašiūnų mstl., Popierinės g. 3, per vieną mėnesį nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iki Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo dokumentų registre bus įregistruotas teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo bus nustatyta šios gamybinės veiklos sanitarinės apsaugos zona. Ieškovas nurodė, kad Šalčininkų r. Jašiūnų miestelyje veikia 2001 m. registruota atsakovo atliekų tvarkymo įmonė. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės 2006 m. lapkričio 16 d. leidimu jai leista verstis plastikinių pakuočių ir kitų įvairių plastikinių atliekų perdirbimu, antrinio granuliato gamyba. 140–200 m atstumu nuo bendrovės teritorijos yra gyvenamųjų pastatų, gyventojai nuolat skundžiasi nuo bendrovės sklindančiais kvapais, patiriamais sveikatos negalavimais. Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, remdamasi Valstybinės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos ministerijos 2007 m. gegužės 13 d. raštu, kuriame nurodyta, jog atsakovo veikla susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu inicijavo bendrovės sanitarinės apsaugos zonos (toliau – SAZ) ribų nustatymo dokumento rengimą pagal teisės aktuose nustatytus šių ribų dydžius. Atsakovas nėra nustatęs tokių ribų, tačiau ir po tokio savivaldybės sprendimo neatliko joms nustatyti būtinų veiksmų. Dėl to bendrovės gamybinė veikla turi būti sustabdyta, iki Teritorijų planavimo dokumentų registre bus įregistruotas dokumentas, kuriuo bus nustatytos SAZ ribos.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas atliko poveikio visuomenės sveikatai vertinimą pagal Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu V-586 (toliau – Taisyklės), ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatas. Šis vertinimas nenuginčytas, taigi SAZ ribos nustatytos atlikus poveikio visuomenės sveikatai vertinimą ir jos sutapo su įmonės sklypo ribomis, įregistruotomis Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pateiktas aplinkos poveikio vertinimas paneigia ieškovo įrodinėjamą realios žalos atsiradimo pavojaus aplinkybę, be to, ieškovas neįrodė realiai padarytos žalos. Teismas pažymėjo, kad Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu inicijuotas atsakovo SAZ ribų nustatymo dokumento rengimas pagal Taisyklių 6.2 punktą, o ne pagal 6.1 punktą, todėl nėra pagrindo tenkinti prevencinį ieškinį, nes nepaneigtas atliktas vertinimas ir neįrodyta, jog egzistuoja reali žalos atsiradimo grėsmė.

Teismas nenustatė, kad ieškovas piktnaudžiavo savo proceso teisėmis, todėl atmetė atsakovo prašymą skirti baudą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 6 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo     13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, iš esmės pasikeitė SAZ ribų nustatymo teisinis reglamentavimas – sveikatos apsaugos ministro 2014 m. vasario 13 d. įsakymu Taisyklės buvo pakeistos ir savivaldybių tarybos neturi teisės inicijuoti SAZ ribų nustatymo proceso. Dėl to atsakovas neturi pareigos vykdyti Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, nes jis nebeatitinka šiuo metu galiojančių Taisyklių reikalavimų. Kolegijos nuomone, nepadaryta Taisyklių 17, 18, 29 punktų pažeidimo, nes šios nuostatos negalioja nuo 2014 m. vasario 15 d.; Taisyklių 27 punkto nuostata iš esmės pakeista, nes joje tik aptariami duomenys, kuriuos rekomenduojama pateikti, nustatant SAZ ribas poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitose. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas ūkinę veiklą vykdo 10,3019 ha žemės sklype; visam šiam sklypui taikomos 2011 m. birželio 10 d. nustatytos specialiosios sklypo naudojimo sąlygos: gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zona. Pagal teisinį reglamentavimą, SAZ ribos nustatomos dviem būdais: atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, kuris gali būti atskiras arba poveikio aplinkai vertinimo proceso dalis; pagal teisės aktų nustatytus SAZ ribų dydžius. Atsakovas užsakė Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą, Vilniaus visuomenės sveikatos centas ją įvertino ir jai pritarė. Įmonės sanitarinė apsaugos zona sutampa su įmonės sklypo ribomis, šiam sklypui nustatytos specialiosios naudojimo  sąlygos, todėl kolegija sprendė, kad aplink stacionarius taršos šaltinius nustatytos SAZ ribos nepažeidžia kitų asmenų, tarp jų ir ieškovo teisių ir įstatymų saugomų interesų.

              Atsakovo apeliacinį skundą kolegija atmetė, nes manė, kad ieškovas suinteresuotas saugios aplinkos ir žmogaus sveikatos saugojimu ir turi svarų pagrindą abejoti atsakovo ūkinės veiklos galimu neigiamu poveikiu gyventojų sveikatai ir aplinkai, nes atsakovas ilgą laiką nevykdė Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos sprendimo, todėl ieškovas nelaikytinas nesąžiningu.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos       2013 m. kovo 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamam ginčui spręsti taikė naujas SAZ ribų nustatymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Sveikatos apsaugos ministro 2014 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. V-231, įsigaliojusiu nuo 2014 m. vasario 15 d., Taisyklės buvo pakeistos ir pagal naująsias nuostatas  savivaldybių tarybos neturi teisės inicijuoti SAZ ribų nustatymo būdo, tvirtinti SAZ ribų nustatymo dokumento ir jo registruoti. Apeliacinis procesas vyko 2013 m. vasario 13 d., nutartis priimta 2014 m. kovo 6 d. Pagal CPK 324 straipsnio 4 dalį, 325 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka (nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka) pasibaigia dalyvaujančių byloje asmenų baigiamosiomis kalbomis. Taigi, tuo metu, kai teismas priima sprendimą, bylos nagrinėjimo stadija pasibaigia ir prasideda sprendimo priėmimo stadija. Viešojo administravimo aktas (Taisyklės) įsigaliojo 2014 m. vasario 15 d., todėl nagrinėjant bylą (2014 m. vasario 13 d.) šis teisės aktas dar neturėjo teisinės galios ir negalėjo būti taikomas.

2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą, t. y. įstatymo atgal negaliojimą. Kasatorius, remdamasis Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 14 d. ir 1994 m. kovo 16 d. nutarimais, nurodo, kad teisė leisti retroaktyvius teisės aktus pripažįstama tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje, tačiau grįžtamoji galia gali būti nustatyta tik įstatymo formos aktams. Įstatymo įgyvendinamojo teisės akto galiojimas atgal negalimas, nes jis yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Kasatorius pažymi, kad sveikatos apsaugos ministro įsakyme nenustatyta naujo teisinio reguliavimo tokiems santykiams, kurie iki tol nebuvo teisiškai sureguliuoti, o tik keičiamos kai kurios jau dešimt metų galiojančio įstatymą įgyvendinančio teisės akto nuostatos. SAZ nustatymas susijęs su tam tikra procedūra, todėl keičiamuoju teisės aktu turėjo būti aptarta, kaip baigiamos SAZ nustatymo procedūros, pradėtos pagal senąjį reglamentavimą, bet to nebuvo padaryta. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės visų veiksmų ir aktų, atliktų ir priimtų SAZ nustatymo proceso dalyvių, vertinti pagal naująjį reglamentavimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės padarė išvadą, kad atsakovas neprivalo vykdyti Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta inicijuoti atsakovo SAZ ribų nustatymo dokumento rengimą pagal Taisyklių 6.2 punktą. Tai iš esmės neteisinga išvada, nes taip tenka pripažinti, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo visi veiksmai, atlikti pagal prieš tai buvusįjį, netenka galios ir šių santykių dalyviai turi juos atlikti iš naujo pagal naująją tvarką, be to, naujuoju įsakymu nenaikinamas reikalavimas nustatyti SAZ ribas ar toks jo atlikimo būdas. Dėl to atsakovas privalo vykdyti savivaldos institucijos sprendimą.

3. Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centro rašte esančią išvadą vertino kaip atitinkančią Taisyklių nuostatas. Kasatorius pažymi, kad šis raštas nei pagal tuo metu buvusį, nei pagal dabartinį teisinį reglamentavimą neatitinka tų dokumentų bei procedūrų, kuriais nustatomos SAZ ribos. Pagal rašto rengimo metu galiojusių Taisyklių 29 punkto nuostatas, SAZ ribų nustatymo procedūroms reikėjo šių dokumentų: dokumento rengimo sąlygų, savivaldybės tarybos sprendimo dėl tokio dokumento rengimo ir sąlygų, suinteresuotų institucijų SAZ ribų nustatymo dokumento derinimo išvadų, viešojo dokumento svarstymo ataskaitos ir dokumento rengimo patikrinimo akto, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos, pradinių   duomenų SAZ  ribų  nustatymo  dokumento sprendiniams parengti. Nagrinėjamu atveju būtent savivaldybė pagal savo kompetenciją priėmė sprendimą, kad SAZ ribos nustatomos pagal teisės aktų nustatytus dydžius. Šis sprendimas neginčytas, galiojantis ir privalomai vykdytinas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos netaikė šio rašto kaip teisėto SAZ ribų nustatymo akto. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo nurodė, kad neturi duomenų apie užbaigtas atsakovo SAZ nustatymo procedūras ir galutinius sprendimus. Be to, jis SAZ ribų nustatymą kildino iš VĮ Registrų centro duomenų bazės apie žemės sklypą, kuriame veikia įmonė. Tačiau tokio įrašo registre buvimas tik sukuria žemės naudotojui pareigą nustatyti SAZ pagal tvarką, reglamentuojamą galiojančiais teisės aktais, bet nepagrindžia SAZ nustatymo fakto. Kasatorius pažymi ir tai, kad teismai be teisėto pagrindo šį raštą priskyrė prie teisėto viešojo administravimo akto, registro duomenis apie būtinumą nustatyti SAZ sutapatino su įrašu apie teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą ir pagal naująjį teisinį reguliavimą įregistruotą SAZ Nekilnojamojo turto registre. Toks sutapatinimas nepagrįstas, nes tuo metu, kai registre atsirado įrašas apie specialiąją žemės naudojimo sąlygą (2011 m. birželio 10 d.), SAZ ribas nustatantis dokumentas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu SAZ nustatyta, turėjo būti registruojamas Teritorijų planavimo dokumentų registre (Taisyklių 42 punktas), kurį tvarko Šalčininkų rajono savivaldybės administracija. Toks dokumentas nebuvo pateiktas registruoti, taigi nebuvo atlikta nė viena SAZ ribų nustatymo procedūrų.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamojoje byloje nustatyta materialioji tiesa: teismai pripažino, jog atsakovo gamybinėje veikloje naudojamam sklypui nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – sanitarinė apsaugos zona. Aplink atsakovo gamybinėje veikloje naudojamus statinius SAZ nustatyta Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 10 d. raštu ir Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 7 d. įsakymu. Kasatoriaus argumentai susiję su pažeistos SAZ nustatymo procedūros klausimu, bet teismas tokius procedūrų pažeidimus gali vertinti tik tuo atveju, jeigu byloje būtų sprendžiama dėl reikalavimo panaikinti SAZ. Nesant teisės normos, kurios pagrindu atsakovui kiltų pareiga registruoti SAZ Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo registre, teismas negalėjo tenkinti ieškinio.

2. Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas nenustatė pareigos atsakovui vykdyti SAZ nustatymo procedūrų pagal Taisyklių 6.2 punktą, t. y. pagal teisės aktų nustatytus SAZ dydžius. Sprendimo priėmimo metu galiojanti Taisyklių redakcija nesuteikė savivaldybės tarybai kompetencijos nurodyti ūkio subjektui, kaip jis privalo nustatyti SAZ. Atsakovas galėjo laisvai pasirinkti SAZ ribų nustatymo būdą, todėl jis atliko poveikio visuomenės sveikatai vertinimą. Atsakovas sutinka su kasatoriaus pastaba, kad iki 2014 m. vasario 15 d. galiojusiose Taisyklėse nebuvo nustatyta aiškaus tokių ribų nustatymo mechanizmo. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas tiksliai ir sąžiningai vykdė visas Taisyklėse aprašytas SAZ nustatymo procedūras. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo registruoti SAZ ribas nustatantį dokumentą Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos tvarkomame Teritorijų planavimo dokumentų registre, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 10 d. raštas nėra teritorijų planavimo dokumentas. Parengęs poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą, atsakovas kreipėsi į teritorinį žemėtvarkos skyrių, kuris pakeitė jo gamybinėje veikloje naudojamo žemės sklypo kadastro duomenis – nustatė specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.3 punktą, žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į savivaldybės administracijų tvarkomus Teritorijų planavimo registrus nenustatyta.

3. Atsakovas pažymi, kad teismai sprendė klausimą, ar yra pagrindas sustabdyti jo veiklą dėl ieškinyje nurodytų faktinių ir teisinių argumentų. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kurio 9.1 punkte įregistruotos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos, yra prima facie įrodymas nagrinėjamojoje byloje. SAZ ribų nustatymas ir tikslinimas priskirtas visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, kurių specialistai gali atlikti visus privalomus taršos tyrimus, kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas išreikalavo visą atsakovo veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą ir įsitikino, kad visuomenė buvo tinkamai informuota apie šią ataskaitą, teikė savo pastabas ir pasiūlymus planavimo organizatoriui ir rengėjui. Savivaldos institucijos kompetencija neapima teisės nurodyti ūkio subjektui, kokiu būdu nustatyti SAZ ribas.

4. Atsakovas teigia, kad apeliacinis procesas neturi stadijų, jo metu atliekami CPK 301–339 straipsniuose nustatyti procesiniai veiksmai ir jis baigiamas sprendimo priėmimu. Dėl to 2014 m. vasario 15 d. įsigaliojus naujoms Taisyklių nuostatoms, apeliacinis procesas nagrinėjamojoje byloje nepasibaigė, sprendimo priėmimas buvo atidėtas iki 2014 m. kovo 6 d. Taigi teismas turėjo sprendime įvertinti aplinkybę, kad Taisyklės pasikeitė nuo 2014 m. vasario 15 d. Pasikeitus SAZ ribų nustatymo procedūrai, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovo vykdyti SAZ ribų nustatymo procedūrą pagal negaliojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl SAZ  (sanitarinių apsaugos zonų) nustatymo tikslų ir būdų

Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Juose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Aiškindamas šiuos Konstitucijos straipsnius Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad juose suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Šis tikslas įgyvendinamas nustatant atitinkamą teisinį reguliavimą. Be to, iš nurodytų konstitucinių nuostatų kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai, žmonių sveikatai ir gyvenimo kokybei (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas; 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas; kt.). Minėtos nuostatos kaip aplinkos apsaugos principai įtvirtintos ir Aplinkos apsaugos įstatymo          4 straipsnyje. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 punkte pateikta ir aplinkos apsaugos sąvoka – tai aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius; to paties straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibrėžiama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas.

Saugi, nekenksminga, švari aplinka neabejotinai turi didelę įtaką visuomenės sveikatai. Dėl to visuomenės narius būtina apsaugoti nuo jų sveikatai kenksmingų veiksnių poveikio arba šio poveikio riziką kiek įmanoma sumažinti. Šiam tikslui pasiekti Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme (toliau – ir VSPĮ) įtvirtinta organizacinių, techninių, socialinių, ekonominių ir teisinių priemonių sistema, apimanti ligų bei traumų profilaktiką, sveiką gyvenseną, sveikatos aplinką ir kt. VSPĮ 18 straipsnyje kaip sveikatos aplinkos saugojimo priemonė, be kitų, nurodytas ir aplinkos gerinimas taip, kad aplinka būtų palanki žmonių sveikatai, mažinamas žmogaus veiklos neigiamas poveikis sveikatai, pašalinama aplinkai žmogaus veikla padaryta žala (1 punktas). Sanitarinės apsaugos zonų nustatymas – viena iš sveikatos aplinkos saugojimo priemonių (VSPĮ 24 straipsnis). Pagal VSPĮ 24 straipsnio 1 dalį, asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma veikla yra epidemiologiškai svarbi arba susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, projektuoja ir įrengia aplink šiuos statinius sanitarinės apsaugos zonas. Šių zonų nustatymo tikslas – apsaugoti gyvenamąją aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos, suformuoti sveiką gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, suderinti valstybės, savivaldybės, įmonių, kitų fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių interesus nustatant sanitarinių apsaugos zonų tvarkymo režimus (Taisyklių 5 punktas). Kasacinės instancijos teismas, įvertinęs šį teisinį reguliavimą, vienoje iš nagrinėtų bylų yra pasisakęs, kad sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymą galima laikyti viena iš viešojo reguliavimo priemonių, kuria siekiama užtikrinti saugią asmenų gyvenamąją aplinką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009).

VSPĮ 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkinės komercinės veiklos rūšis, kurioms nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, sanitarinės apsaugos zonos ribų dydžius, režimo reikalavimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1610 įgaliojo Sveikatos apsaugos ministeriją parengti ir patvirtinti teisės aktą dėl ūkinės komercinės veiklos rūšių, kurioms nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, sanitarinės apsaugos zonos ribų dydžių, režimo reikalavimų. Vykdydamas šį įpareigojimą, sveikatos apsaugos ministras 2004 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtino nutartyje minėtas Taisykles, kuriose, inter alia, reglamentuoti ir SAZ ribų nustatymo būdai: 1) atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, kuris gali būti atskiras arba poveikio aplinkai vertinimo proceso dalis, SAZ tikslingumas ir ribų dydžiai pagrindžiami poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, kuri gali būti atskira arba poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos dalis (6.1 punktas); 2) pagal teisės aktų nustatytus SAZ ribų dydžius (Taisyklių priedas) (6.2 punktas).

Dėl prevencinio ieškinio paskirties ir tenkinimo sąlygų

CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – neleisti kilti potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v UAB „Birių krovinių terminalas“ ir kt., bylos 3K-3-73/2008; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; kt.). CK 6.255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prevencinio ieškinio taikymo galimybė, kai eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos jau padaryta žala ir yra realus pavojus, kad dėl toliau vykdomos veiklos ji vėl gali būti padaryta. Tokiu prevenciniu ieškiniu reikalaujama ne atlyginti jau patirtą žalą ar nuostolius, o siekiama užkirsti kelią, kad ateityje jų vėl neatsirastų. Pareiškus prevencinį ieškinį pagal CK 6.255 straipsnio 2 dalį, teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti žalą sukėlusią veiklą. Taigi reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti dar nepadaryta arba jau padaryta, tačiau abiem atvejais turi būti reali jos atsiradimo grėsmė ateityje, o ieškovo siekis – pašalinti tokią grėsmę.

Viena prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygų – realus pavojus daryti žalą. Prevencinio ieškinio pareiškimo atveju žala yra tik numanoma, tačiau ta žalos tikimybė turi būti reali ir pagrįsta. Ji suprantama kaip protinga ir pagrįsta tikimybė, kad žala atsiras. Realios grėsmės, kad bus padaryta žala, aplinkybė, turi būti įrodyta ieškovo, ji nepreziumuojama, todėl teismas kiekvienu atveju konkrečioje civilinėje byloje pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja realios grėsmės buvimą arba nebuvimą. Ieškovas, prevenciniu ieškiniu teigdamas esant realų pavojų, turi įrodyti, kad yra faktų ir aplinkybių, keliančių pavojų, jog jo teisės bus pažeistos. Realią grėsmę gali patvirtinti jau pradėti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos, pasirengimas tokiems veiksmams, atsakovo požiūris į teisę pažeidžiančius veiksmus, jų nepripažįstant ir pan. Neteisėti veiksmai su žalos atsiradimo galimybe gali būti susiję netiesiogiai, bet sudaryti objektyvią galimybę asmens teisių pažeidimui – žalai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Vilniaus Sigma“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos 3K-3-147/2013; 2013 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB sveikatos centras „Energetikas“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-550/2013; kt.). Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą (CK 6.255 straipsnio 2 dalis), tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingas pasekmes vertinti analogiškai, bet pagal CK 6.255 straipsnį minėtos aplinkybės nenumatytos kaip realios grėsmės prezumpcija. Ši aplinkybė turi būti konkrečioje situacijoje įvertinta kaip vienas iš svarbių bylos aspektų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v UAB „Birių krovinių terminalas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2008).

Dėl šioje byloje pareikšto prevencinio ieškinio

Nagrinėjamu atveju ieškovas prevenciniu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovą sustabdyti gamybinę veiklą iki Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo dokumentų registre bus įregistruotas teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo bus nustatyta sanitarinės apsaugos zona šiai gamybinei veiklai. Iš ieškinio turinio ir ieškovo pozicijos bylos nagrinėjimo procese, taip pat kasacinio skundo argumentų matyti, jog ieškovas siekia, kad SAZ būtų nustatyta taikant Taisyklių 6.2 punktą – pagal teisės aktų nustatytus SAZ dydžius. Kaip minėta, įrodinėjimo našta dėl žalos atsiradimo grėsmės tenka prevencinį ieškinį teikiančiam asmeniui. Taigi ieškovas turi įrodyti, kad, nenustačius SAZ šiuo būdu, dėl atsakovo gamybinės veiklos skleidžiama tarša kelia grėsmę gyventojų sveikatai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad SAZ ribos šiuo atveju turi būti nustatytos pagal teisės aktais nustatytus dydžius (Taisyklių 6.2 punkte nurodytu būdu), o ne atliekant planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimą (Taisyklių 6.1 punkte nurodytu būdu). Atliekant planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, nustatomas visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių galimas poveikis visuomenės sveikatai (VSPĮ 2 straipsnio 8 punktas, 38 straipsnio 1 dalis). Planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas atliekamas Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka (VSPĮ 38 straipsnio 2 dalis). Iš  Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos, kurią privaloma pateikti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje, matyti, kad, atliekant poveikio sveikatai vertinimą, būtina įvertinti ūkinės veiklos mastą, naudojamas žaliavas, technologinius procesus, teršalų rūšis ir kiekius, jų sklaidą, esamą aplinkos užterštumo lygį ir kitus reikšmingus veiksnius, t. y. turi būti įvertinamas konkrečios ūkinės veiklos konkrečioje vietovėje galimas neigiamas poveikis visuomenės sveikatai ir pagal tai pateikiamos tam tikros išvados, taip pat ir dėl nustatytino SAZ dydžio. Išvados grindžiamos tiek teorinių rezultatų skaičiavimais, prognozėmis ir statistiniais duomenimis, tiek faktinių matavimų rezultatais. Nustatant SAZ ribas antruoju būdu – pagal Taisyklių priede nurodytus dydžius, į konkrečią situaciją neatsižvelgiama, SAZ ribos nustatomos tik pagal ūkinės veiklos rūšį. Dėl to tikslesniu, patikimesniu ir labiau atitinkančiu ūkinės veiklos plėtojimo ir visuomenės sveikatos saugojimo suderinimą laikytinas SAZ ribų nustatymas atliekant poveikio sveikatai vertinimą. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl SAZ nustatymo būdų, yra konstatavęs, jog teisės aktu nustatyta tam tikrai veiklai taikytina atitinkamo dydžio sanitarinės apsaugos zonos riba viešojo reguliavimo kontekste reiškia, kad tokiu atstumu sklinda cheminė ir fizikinė tarša ir šiose ribose dėl vykdomos veiklos skleidžiama tarša kelia pavojų gyvenamajai aplinkai ir asmens sveikatai. Tokiu atveju įrodinėjama realaus žalos pavojaus aplinkybė gali būti paneigta tik kitu sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdu – atliekamu vykdomos veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimu (Taisyklių 6.2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovo užsakymu atliktas planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, t. y. SAZ buvo nustatinėjama pagal Taisyklių 6.1 punktą. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitoje konstatuota, kad triukšmo ir teršalų aplinkos ore ribinės vertės neviršijamos, duomenų apie neigiamą poveikį gruntiniam ar paviršiniam vandeniui ir gruntui nėra, ir pateikta rekomendacija nustatyti įmonės sanitarinės apsaugos zoną, sutampančią su įmonės teritorijos riba. Ši išvada 2010 m. birželio 10 d. patvirtinta kompetentingos institucijos – Vilniaus visuomenės sveikatos centro. Atsakovo žemės sklypui Nr. 8520-0001-0179, kuriame vykdoma ginčijama ūkinė veikla,     t. y., kaip ir nurodyta planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitoje dėl SAZ ribų, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovo 2011 m. birželio 6 d. įsakymu nustatyta speciali žemės naudojimo sąlyga – gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zona. Šis juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai ataskaitos išvados patvirtina, kad atliekant vertinimą nebuvo realios grėsmės visuomenės sveikatai dėl atsakovo vykdomos ūkinės veiklos, ataskaita nenuginčyta. Kasatorius argumentų ir įrodymų, kad minėta ataskaita neteisinga (taikyti netinkami metodai, neišsamūs tyrimai, netikslūs matavimai, neįvertinti tam tikri kenksmingi veiksniai ir kt.), taip pat nepateikia, kaip ir įrodymų, kad po vertinimo atlikimo situacija pasikeitė ir atsirado reali žalos grėsmė (padidėjo gamybos mastas ar planuojama jį didinti, keisti technologiją, atsisakyti priemonių, mažinančių kenksmingą poveikį aplinkai ir pan.).

Kasatorius savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad nustatinėjant SAZ ribas nebuvo laikytasi administracinių procedūrų, SAZ iki šiol nėra įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodomi pažeidimai galėtų būti reikšmingi viešosios teisės požiūriu, tačiau jie nepatvirtina realios žalos atsiradimo tikimybės, nes neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimą, t. y. žalą aplinkai, kaip ji apibrėžiama Aplinkos apsaugos įstatymo        1 straipsnio 21 punkte, gali sukelti dėl ūkinės veiklos atsirandanti tarša, bet ne tam tikrų administracinių procedūrų neatlikimas ar tinkamas neįforminimas. Todėl sprendžiant šį ginčą teisiškai nereikšminga, kurioje Taisyklių redakcijoje nustatytomis procedūromis turėjo būti vadovaujamasi nustatant SAZ , ar buvo baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kai įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, ir ar galėjo teismas jais remtis. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius realios žalos atsiradimo tikimybės (pavojaus saugiai gyvenamajai aplinkai ir gyventojų sveikatai), nenustačius SAZ pagal Taisyklių 6.2 punktą, neįrodė, todėl jo prevencinis ieškinys pagrįstai atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Atmetus kasacinį skundą, atsakovui atlygintinos jo patirtos atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidos. Pagal byloje pateiktus duomenis, atsakovas kasacinės instancijos teisme patyrė 579,24 Eur (2000 Lt) atstovavimo išlaidų, todėl jos priteistinos iš kasatoriaus.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 3 eurai. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Šalčininkų rajono Jašiūnų bendruomenės centro (j. a. k. 175046226) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Polivektris“ naudai 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 euro ct) atstovavimo išlaidų, taip pat į valstybės biudžetą 3 (tris) Eur bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas