Baudžiamoji byla Nr. 1A-383-300/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00240-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1;

(S)

2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 4 d.

Šiauliai

            Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,  

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei,

gynėjai advokatei Jurgitai Šlapaitienei,

išteisintajam R. K.,

            teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį – išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

            Nukentėjusiosios M. M. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

R. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. vasario 15 d., 13.48 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, sukčiavo, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2014-02-15, 13.48 val. paskambinus nukentėjusiajai M. M. į jos naudojamą fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir melagingai nurodžius, kad jos dukra (duomenys neskelbtini) griūdama sužalojo mažą mergaitę ir kad reikalingi pinigai gydymui, taip atlyginant nukentėjusiajai padarytą žalą, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nukentėjusiajai M. M. sutikus sumokėti 1000 Lt, po ko, R. K. nuvykęs adresu (duomenys neskelbtini), prisistatęs M. M. sužalotos mergaitės broliu ir liepęs jam paduoti sutartus 1000 Lt, tokiu būdu apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajai M. M. priklausančius 1000 Lt.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Daiva Kaučikienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį dėl R. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: R. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. M. M. civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti jai iš R. K. 1448,10 eurų turtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o išteisindamas                          R. K. teismas netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus, rėmėsi ne visais įrodymais, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teigia, kad teismas turėjo įvertinti visą nukentėjusiosios M. M. pirmąją apklausą, kurioje nukentėjusioji nurodė įtariamo asmens žymes bei ypatybes, pagal kurias buvo galima atpažinti įtariamą asmenį. Nukentėjusioji nurodė, kad jaunuolis buvo apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, apie (duomenys neskelbtini) cm ūgio, lieso kūno sudėjimo. Taip pat nukentėjusioji apibūdino ir įtariamo asmens aprangos detales, kad jis vilkėjo pilkos spalvos švarkelį. Taigi nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į šiuos nukentėjusiosios nurodytus asmens apibūdinimus ir dėl šių aplinkybių nuosprendyje visiškai nepasisakė. Tai, kad nukentėjusioji M. M. apibūdino į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams asmenį, atėjusį į jos butą paimti pinigus, prokurorės teigimu, patvirtino teisme apklaustas liudytojas A. M.. Be to, pasak prokurorės, šis liudytojas palydėjo M. M. į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą atlikti procesinį veiksmą – asmens parodymo atpažinti. Liudytojas A. M. parodė, kad jis kartu su M. M. nuvažiavo į policijos komisariatą, ji pradėjo verkti ir sakė, kad ji nenori niekur dalyvauti, nes jis atvažiuos ir jai atkeršys, kad ji viena gyvena, tada pareigūnas parašė, kad jis nuramintų nukentėjusiąją, kad jau pradėta byla, kad turi dalyvauti procese. Kai nuramino nukentėjusiąją, tai pasitraukė į nuošalį, nes kabinetas buvo didelis ir jis nežiūrėjo, kaip buvo vykdomas atpažinimas. Jį pakvietė pasirašyti protokole. Jam pareigūnas pasakė, kad nukentėjusioji atpažino įtariamąjį asmenį, kuris atėjo paimti pinigus. Nurodo, kad teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad iš gyvų asmenų daryti atpažinimą pareigūnai neturėjo galimybės, nes A. K. nebuvo rastas, jo atžvilgiu tuo metu buvo paskelbta paieška. Be to, apeliantės įsitikinimu, teismas neįvertino ir nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl to, kad nukentėjusioji M. M. teismo posėdžio metu dar kartą atpažino kaltinamąjį R. K., parodydama, kad jis buvo jos namuose ir paėmė 1000 litų. Be to, prokurorės teigimu, teisėjas parodė nukentėjusiajai baudžiamosios bylos dokumentą – asmens parodymo atpažinti pagal  nuotrauką protokolą, norėdamas įsitikinti, atlikto procesinio veiksmo teisingumu, ir nukentėjusioji  tvirtai ir nedvejodama parodė į R. K. nuotrauką, taip patvirtindama, jog ji tikrai atpažįsta kaltinamąjį, tačiau teismas į šias aplinkybes visiškai nekreipė dėmesio ir nuosprendyje apie tai nutylėjo. Taip pat nurodo, kad teismas neišsamiai išanalizavo nukentėjusiosios parodymus, neįvertino visų bylos aplinkybių, ir išvadą apie jos duotų parodymų nuoseklumą grindė iš konteksto paimtomis parodymų dalimis, o ne visais nukentėjusiosios parodymais. Teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji parodė, kad telefonu paskambinęs žmogus minėjo vardą (duomenys neskelbtini), kad (duomenys neskelbtini) reikia pinigų, telefonu sakė, kad jai reikia pinigų užmokėti, bet ji neturi, jai reikia dar daktarams tuos pinigus atiduoti. Atėjęs asmuo, kuriam padavė pinigus, minėjo (duomenys neskelbtini) vardą. Kai jai paskambino telefonu sakė, kad dabar ateis žmogus, kuris paims pinigus. Pakalbėjus telefonu, tas žmogus labai greitai atėjo paimti pinigų. Teisme kategoriškai patvirtino, kad salėje esantis žmogus – (kaltinamasis R. K.) – tai tas žmogus, kuris buvo atėjęs pinigų. Taigi nurodo, kad teismas turėjo atkreipti dėmesį į pablogėjusią nukentėjusios sveikatą po nusikaltimo prieš ją padarymo, ką ir pati nukentėjusioji patvirtino teisminio posėdžio metu, kad po įvykio ji naktį užmiega labai blogai, reikalingi vaistai, kad užmigtų, jai labai baisu, labai pablogėjo jos sveikata, dabar jai reikalingi vaistai, kurie iki įvykio nebuvo reikalingi. Pažymi, kad įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, byloje yra pakankamai duomenų išvadai, kad nusikalstamą veiką – sukčiavimą padarė R. K.. Nurodo, kad kartu su nukentėjusiosios parodymais teismas turėjo vertinti ir liudytojo O. B. parodymus, tačiau to nepadarė. Minėtas liudytojas, prokurorės teigimu, parodė, kad buvo atliekamos priemonės, jų metu buvo identifikuotas kaltinamasis R. K. ir jis buvo žinomas dėl sukčiavimo dar keliose bylose, kuriuose kaltinamieji buvo kiti asmenys, su kuriais ryšius palaikė R. K.. Šiam liudytojui buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą byloje ir jis patvirtino, kad iškviesta nukentėjusioji M. M. pati viena iš nuotraukų atpažino R. K.. Pamini tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog R. K. yra padaręs ir kitų analogiškų nusikaltimų – sukčiavimų, be to, R. K. kaltę grindžia byloje surinkti ir ištirti įrodymai – tai liudytojų A. M., V. M. parodymai, kurie iš esmės patvirtina nukentėjusiosios M. M. parodymus, AB „S.“ banko informacinius pranešimas, kuriame nurodyta, kad R. K. 2014-02-15 įnešė 492 litus į D. R. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), liudytojo D. R. parodymai, kad jo „S.“ banko sąskaita naudojosi asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kad iš R. K. pervestus pinigus jis pervedė kitiems asmenims kalinčio A. B. nurodymu, o tas aplinkybes patvirtino teisme iš AB „S.“ gautas liudytojo R. R. sąskaitos išrašas, kurio, kaip matyti prokurorei, teismas taip pat neįvertino. Atkreipia dėmesį ir tai, kad R. K. neprisipažino dėl jam pateikto kaltinimo, parodė, kad jis yra nekaltas, M. M. neskambino, pinigų pas ją nebuvo nuėjęs. Tokia kaltinamojo gynybinė versija prokurorei rodo, kad jis suprato savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo. Apibendrindama paminėtą prokurorė nurodo, kad byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma neabejotinai patvirtina R. K. kaltę dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Skiriant bausmę R. K., atsižvelgtina į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendrus bausmių skyrimo pagrindus, įvertintini jį charakterizuojantys duomenys, iš kurių matyti, kad jis yra nevedęs, nedirba, darbo biržoje registruotas, teistas 8 kartus, teistumui neišnykus padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. 2015-04-13 Molėtų apylinkės teismo ir 2015-05-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiais R. K. nuteistas už analogiškus nusikaltimus, tai yra pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (iš viso už 4 nusikaltimus), jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė. Todėl ir už sukčiavimą šioje byloje R. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, nes švelnesnėmis bausmėmis nebus galima pasiekti baudžiamajame įstatyme numatytų tikslų.

Teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Prokurorė, apeliaciniu skundu nesutikdama su apylinkės teismo priimtu sprendimu dėl                       R. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliantė tvirtina, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o teismas, išteisindamas R. K., netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus, rėmėsi ne visais įrodymais, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog inkriminuojamus veiksmus atliko būtent R. K., ir todėl jį visiškai pagrįstai išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokurorė, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ar kad jos nebuvo tinkamai įvertintos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Kartu įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). 

Iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios M. M. 2014 m. vasario 15 d. apklausos protokolo, matyti, kad tą pačią dieną, kada iš jos apgaule ir buvo išvilioti pinigai, ji parodė, kad atėjęs į namus jaunuolis buvo apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, apie (duomenys neskelbtini) ūgio, lieso kūno sudėjimo, vilkėjo pilkos spalvos švarkeliu, bei tai, kad jaunuolio, atėjusio pasiimti pinigų, ji atpažinti negalėtų (1 t., 9 b. l.). Nepaisant to, kaip matyti iš 2014 m. gegužės 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio, nukentėjusioji M. M. iš jai pateiktų 5 nuotraukų, iš bendrų veido bruožų atpažino asmenį, nurodytą 1 nuotraukoje, t. y. R. K. (1 t., 12-14 b. l.). Tačiau, kaip teisingai nurodė skundžiamajame sprendime ir apylinkės teismas, atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas pažeidžiant BPK 191 straipsnio ir 192 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais, ir tik tada, kai asmuo pirmiau apklausiamas nurodo žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Šiuo atveju, atliekant R. K. atpažinimą iš nuotraukų, BPK 191 straipsnio ir 192 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikytasi nebuvo, o būtent – prieš parodymą atpažinti nukentėjusioji M. M. nebuvo apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, pagal kurias ji gali atpažinti tą asmenį, bei nebuvo išnaudotos galimybės atpažintiną asmenį parodyti gyvai. Todėl kolegija sprendžia, kad anksčiau nurodytomis aplinkybėmis atliktas R. K. parodymas atpažinti iš nuotraukų neatitinka BPK 191–192 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų siekiant objektyvių atpažinimo rezultatų. Dėl to ir šiuo atpažinimu iš nuotraukų grįsti R. K. kaltę – negalima. Taip pat, nors prokurorė skunde ir nurodo, kad iš gyvų asmenų daryti atpažinimą pareigūnai neturėjo galimybės, nes A. K. nebuvo rastas, jo atžvilgiu tuo metu buvo paskelbta paieška, tačiau tai visiškai neatitinka byloje esančios medžiagos, iš kurios matyti, kad R. K. paieška buvo paskelbta tik 2014 m. birželio 16 d. (1 t., 64, 74 b. l.), bei 2014 m. liepos 3 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės D. Kaučikienės nutarimu (1 t., 72 b. l.), o duomenų, kad iki to būtų bandoma jo ieškoti, byloje išvis nėra. Netgi priešingai, kaip matyti byloje esančio tarnybinio pranešimo, 2014 m. gegužės 14 d., t. y. tada, kada ir buvo atliekamas parodymas atpažinti pagal nuotrauką, tyrėjui telefonu susisiekus su (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) PK KPS tyrėja, pastaroji paaiškino, kad R. K. yra pareikštas įtarimas ir skirta kardomoji priemonė pirmadieniais, trečiadieniais žymėtis (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) PK ir jis reguliariai tą atlieka, taip pat nuomojasi butą (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., 38 b. l.). Taigi duomenų apie tai, kad R. K. iki 2014 m. gegužės 14 d. vykusio procesinio veiksmo būtų bandoma ieškoti, ar kad būtų buvusi paskelbta jo paieška, byloje nėra.

Vadinasi, vienintelis įrodymas šioje byloje galintis pagrįsti, kad būtent R. K. 2014 m. vasario 15 d. iš nukentėjusiosios M. M. paėmė apgaule išviliotus pinigus, apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiosios parodymai. Tačiau ir šiuose nukentėjusiosios parodymuose teisėjų kolegija įžvelgia nenuoseklumo, ypač nukentėjusios galimybe atpažinti kaltininką prasme. Minėta, kad tą pačią dieną, kada iš nukentėjusiosios apgaule ir buvo išvilioti pinigai, ji parodė, kad jaunuolio, atėjusio pasiimti pinigų, ji atpažinti negalėtų (1 t., 9 b. l.). Tačiau 2014 m. gruodžio 17 d. teisiamojo posėdžio metu, t. y. nuo įvykio praėjus 10 mėnesių, nukentėjusioji M. M. 2014 m. gruodžio 17 d. teisiamojo posėdžio metu jau parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, ir kad tai jis buvo pas ją pinigų – „Šitas šviesus (parodo į kaltinamąjį R. K.) atvažiavo paimti pinigų“. Kartu nukentėjusioji parodė ir tai, kad tada, kai po įvykio davė parodymus policijoje, įvykį atsiminė geriau, nors, kaip jau minėta, po įvykio pati nukentėjusioji nurodė, kad jaunuolio, atėjusio pasiimti pinigų, ji atpažinti negalėtų, o atsakydama į kaltinamojo gynėjos klausimą parodė, kad „pas mane buvo atėjęs vienas žmogus pasiimti pinigų, tas pats, tas jaunas, kuris atrodo, kad yra salėje. Nors vėliau atsakydama į savo atstovės klausimą parodė, „tikrai šis žmogus“ (1 t., 169-172 b. l.).

Aplinkybę, kad net įvykio dieną nukentėjusiosios pasakojime buvo nenuoseklumas, „mėtymasis“, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai L. Č. bei                   M. Č. (1 t., 192 b. l.), bei parodė, kad 2014 m. vasario mėnesį nuvykę į įvykio vietą apklausė nukentėjusiąją, bandė išsiaiškinti įvykio aplinkybes bei nusikalstamą veiką padariusio asmens bruožus, tačiau nukentėjusiosios pasakojime nuoseklumo nebuvo, ji mėtėsi. O liudytojas                  A. M. (nukentėjusiosios anūkas) apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nors ir parodė, kad įvykio dieną močiutė jam apibūdino kaltininką – apie (duomenys neskelbtini) m., aukštas, liesas, tamsiai apsirengęs, tačiau parodė ir tai, kad ji labai neryškiai, nesmulkiai apibūdino tą žmogų (1 t., 172-173 b. l.).

Kartu, vertinant nukentėjusiosios galimybę atpažinti kaltininką praėjus 10 mėnesių nuo jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, be to, kas nurodyta anksčiau, negalima neįvertinti ir nukentėjusiosios amžiaus ((duomenys neskelbtini) gim.), bei jos artimųjų A. M. ir V. M. parodymų, duotų apylinkės teismo posėdžio metu, kai jie parodė, kad po įvykio nukentėjusiosios sveikata pablogėjusi, ji dabar lėčiau mąsto, po nusikaltimo jos atmintis šlubuoja, tačiau žmones pažįsta (1 t., 193 b. l.).

Visa tai teisėjų kolegijai sudaro pagrindą konstatuoti, jog tikėti kaip absoliučiai teisingais nukentėjusiosios parodymais, be to, duotais tik teisiamojo posėdžio metu, nėra pagrindo, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai – AB „S.“ informacinis pranešimas, liudytojo D. R. parodymai, D. R. sąskaitos išrašas, iš kurių matyti, kad R. K. 2014 m. vasario 15 d. įnešė į D. R. banko sąskaitą 492 Lt (ko kaltinamasis ir neneigia), taip pat neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad R. K. būtų atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus, t. y., kad būtent jis iš nukentėjusiosios paėmė apgaule išviliotus pinigus, kurių dalį įnešė į D. R. banko sąskaitą.

To, kad R. K. būtų įvykdęs jam inkriminuojamą veiką, priešingai prokurorės skunde nurodytiems teiginiams, nepatvirtina nei liudytojo O. B. parodymai, kai jis parodė, kad nukentėjusioji iš nuotraukų atpažino R. K., o kaltinamojo nuotrauką jis parinko neatsitiktinai, nes jis policijai buvo žinomas asmuo (1 t., 190-191 b. l.), nei tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog R. K. yra padaręs ir kitų analogiškų nusikaltimų – sukčiavimų, nes tai yra tik prielaidos ir samprotavimai, kuriais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį – negalima.

Drauge pastebėtina, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Todėl prokurorės skunde nurodytas kaltinamojo R. K. pozicijos (kaltės neigimo) vertinimas kaip jo gynybinės versijos, kas, be kita ko, apeliantei rodo, kad jis suprato savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo, prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui.

Apibendrinant tai, kas paminėta, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pritartina teismo išvadai, jog kaltinimas negali būti pagrįstas prielaidomis ar manymais, o visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų R. K. padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl kolegija daro išvadą, kad prokurorės apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių prokuratūros apeliacinis skundas yra netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a: 

            Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Vidmantas Mylė

Teisėjai                                                                                                                 Raimundas Jurgaitis

                                                                                                                                                                                         Zigmas Kavaliauskas