Pranešėja Aušra Maškevičienė                                            Civilinė byla Nr. 2A-63-460/2010    

Teisėjas Henrikas Albertas Markavičius                              Procesinio sprendimo kategorijos

      21.4.1.4.; 121.21.

 (S)

 

 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 16 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Almanto Padvelskio, sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, dalyvaujant ieškovei L. Š., ieškovės atstovei advokatei                       V. Pargaliauskienei, atsakovo V. Ž. atstovui advokatui R. Noreikai, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. Š. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-646/2009 pagal ieškovės L. Š. patikslintą ieškinį atsakovams V. Ž., K. Š., S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, tretieji asmenys E. Š., A. Š., Skuodo rajono notarų biuro notarės Vilija Galdikienė ir Vida Žerlauskienė, Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarė Loreta Beresnevičienė, institucija, teikianti išvadas, Skuodo rajono savivaldybės administracijos Skuodo rajono Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl buto pirkimo–pardavimo sutarčių, nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,

 

n u s t a t ė:

 

ieškovė L. Š. ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2000 m. rugsėjo 7 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria L. Š. pardavė V. Ž. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šiuo atveju 2000-09-07 tarp L. Š. ir V. Ž. buvo sudaryta buto įkeitimo sutartis, užtikrinant 20 000 Lt paskolos grąžinimą, 2) pripažinti negaliojančia 2000-09-07 buto nuomos sutartį, sudarytą tarp V. Ž. ir L. Š., 3) pripažinti negaliojančia 2006-07-31 buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. Ž. butą pardavė K. Š., taip pat buto priėmimo–perdavimo aktą, 4) pripažinti negaliojančia 2007-06-28 buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią K. Š. pardavė butą S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, taip pat buto priėmimo–perdavimo aktą, 5) taikyti restituciją – grąžinti butą ieškovei L. Š.. Nurodė, kad 2000-06-19 turto pardavimo be varžytynių aktu ieškovės sutuoktinis E. Š. nupirko konditerijos cechą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 479,52 kv. m, bei kiemo statinius, priklausiusius UAB „Skuodo duona“. Taip pat pagal turto pardavimo be varžytynių aktą bei pirkimo sutartis jis nupirko konditerijos ceche esančius įrenginius iš viso už 70 000 Lt. Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įgijimui E. Š. gavo                50 000 Lt paskolą iš banko „Hansabankas“. Likusią sumą – 20 000 Lt paskolą – ji ir jos sutuoktinis galėjo paimti tik iš privataus asmens, nes bankas atsisakė suteikti didesnę paskolą. Ieškovė kartu su vyru prašė atsakovo V. Ž., kad jis paskolintų 20 000 Lt. 10 000 Lt V. Ž. paskolino 2000 m. birželio mėnesį, o kitą paskolos dalį – 10 000 Lt – 2000 m. liepos mėnesį. Kad būtų užtikrintas paskolos įvykdymas, V. Ž. pareikalavo sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį, o skolą grąžinus, jis butą žadėjo vėl perrašyti jai. Atsakovas V. Ž. nenustatė paskolos grąžinimo termino ir buvo sutarta, kad paskola bus grąžinta pagal galimybes mokant kiekvieną mėnesį 1,5 procento metinių palūkanų. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2000-09-07 Skuodo rajono notarų biure. Pagal šią sutartį ji atsakovui pardavė 4 kambarių 77,22 kv. m ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 straipsnyje nurodyta, kad butas parduodamas už 25000 Lt, nors pardavimo metu buto rinkos vertė buvo 31982 Lt. Praėjus keleriems metams po buto pirkimo–pardavimo sutarties įforminimo atsakovas pateikė pasirašyti 2000-09-07 datuotą buto nuomos sutartį, pagal kurią jis jai išnuomojo 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki 2004-05-31 su visais baldais. Vykdydama su atsakovu sudarytą paskolos sutartį, ieškovė mokėjo kas mėnesį sutartas palūkanas ir iki 2006 metų sumokėjo apie 15000 Lt palūkanų. 2004-06-18 į V. Ž. sąskaitą AB banke „Hansabankas“ ji pervedė 10000 Lt paskolos dalį. Visos paskolos grąžinti atsakovas jos neskubino. 2006-03-02 ieškovė gavo advokato M. G. pasirašytą raginimą išsikelti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. kovo 10 d. Ji su vyru bandė tartis su atsakovu geruoju ir norėjo sumokėti likusią 10000 Lt paskolos dalį. V. Ž. reikalavo grąžinti visą 25000 Lt dydžio paskolos sumą, nes padidėjo buto vertė. Ieškovė mano, kadangi ši 2000-09-07 buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinė, ji realiai turėtų būti įvertinta kaip buto įkeitimo sutartis, nes su atsakovu tarpusavyje nusistatė, kad grąžinus paskolą, atsakovas grąžins jai butą. Toks apsimestinis sandoris yra niekinis. Tokia sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, kartu ir 2000-09-07 buto nuomos sutartis, kuri buvo sudaryta dėl akių, neketinant sukurti teisinių santykių, turėtų būti pripažinta negaliojančia. Atsakovas V. Ž. 2006-07-31 pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė K. Š., o 2006-07-31 priėmimo-perdavimo aktu butą jai perdavė. Atsakovė K. Š. 2007-06-28 pirkimo–pardavimo sutartimi šį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė atsakovo S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, o 2007-06-28 priėmimo–perdavimo aktu butą jai perdavė. Šios abi paskutinės buto pirkimo–pardavimo sutartys, pasak ieškovės, yra niekinės ir pripažintinos negaliojančiomis. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma restitucija, grąžinant butą natūra ieškovei, o atsakovai K. Š. ir S. M. įmonė turėtų būti pripažinti nesąžiningais įgijėjais. Jie, žinodami apie paskolos aplinkybes, siekė nesąžiningai pasipelnyti pirkdami ir parduodami butą, prieš pirkdami butą neapžiūrėjo perkamo buto, neišsiaiškino prievolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip analogiškoje situacijoje būtų pasielgęs bet kuris nuovokus žmogus.

Skuodo rajono apylinkės teismas 2009-05-13 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui V. Ž. iš ieškovės L. Š. 2900 Lt advokato pagalbos išlaidų. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ji pasiskolino iš V. Ž. 20000 Lt, nors pagal tuo metu galiojusio CK 43 str. tokia paskolos sutartis (virš 500 Lt) turėjo būti sudaryta rašytine forma. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo ir kad ji sumokėjo 15 000 Lt palūkanų. Byloje yra                  2004-06-18 mokėjimo pavedimo nuorašas, iš kurio matyti, kad L. Š. pervedė į V. Ž. sąskaitą banke 10 000 Lt, tačiau pavedimo skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyta, kad pervesti pinigai yra sąskaitos papildymas. Atsakovas tvirtino, kad tuo pavedimu jam buvo grąžinti pinigai, kuriuos jis buvo įdėjęs į metalo laužo supirkimo verslą. Trečiasis asmuo K. Š., kuri pirko butą iš V. Ž., ir S. M., kuris pirko butą iš K. Š., paaiškino, kad jie žinojo, jog perka butą, kuriame yra nuomininkai, ir kad jie butą pirko jo neapžiūrėję iš vidaus, tačiau jie nieko nežinojo apie kokius nors V. Ž. ir buto nuomininkų Šmitų susitarimus. K. Š. nurodė, kad buto pardavėją atrado pagal laikraščio skelbimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek K. Š., tiek S. M. buvo sąžiningi buto įgijėjai ir iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Ieškovė neįrodė, kad buto pirkimo–pardavimo sandoris buvo apsimestinis, todėl ieškinį dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė. Taip pat atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad 2000-09-07 buto nuomos sutartis tarp V. Ž. ir L. Š. nekelia abejonių, abi šalys savo parašų neneigia, nors L. Š. nurodė, kad ši sutartis buvo pasirašyta 2004 metais atgaline data, tačiau to fakto neįrodė.

                     Apeliaciniu skundu L. Š. prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veikimo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas iš svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. 2000-09-07 sudarant buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir priklausiusio ieškovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nesiekė buto pirkimo–pardavimo teisinių santykių, o buvo apsimestinis, siekiant pridengti įkeitimo sutartį, nes to pageidavo atsakovas. Su atsakovu buvo seniai pažįstami, juo pasitikėjo, todėl nereikalavo tinkamai įforminti paskolinius teisinius santykius ir šis pasitikėjimas turėjo įtakos sandorio sudarymui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl sandorio apsimestinumo, nenustatė, ko iš tikrųjų sandorio šalys siekė, sudarydamos sutartį, kaip jos derino savo valią, ar buvo iškreipta sandorio subjektų valia, dėl sutarties sudarymo, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, nulėmusių valią nustatant sutarties turinį, jų elgesį sutarties sudarymo metu bei po sutarties sudarymo. Nurodė, kad ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimu Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 4 punkte nurodyta, kad šis įrodinėjimo ribojimas nėra absoliutus ir CK 1.93 str. 6 d. įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Apsimestinumo faktas dėl tikrosios šalių valios sudarant apsimestinį sandorį yra pagrįstas į bylą pateiktais  rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė įrodinėjimo dalyko, todėl nepagrįstai sprendė klausimą dėl įrodymų nepakankamumo. Pagal bylos aplinkybes ieškovės reikalavimas yra labiau pagrįstas, nes jos pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto (buto įkeitimas užtikrinant 20 000 Lt paskolos grąžinimą) buvimo nei nebuvimo tikimybę, negu atsakovo pateikta versija. Be to, atsakovas                   V. Ž. negalėjo atsakyti į pateiktą klausimą, kodėl sumokėjo 25 000 Lt, o ne 15 000 Lt, jei jam buvome skolingi 10 000 Lt už jo tariamas investicijas į metalo supirkimą. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė kompaktinį diską su pokalbio tarp ieškovės ir atsakovo V. Ž. įrašu, padarytu 2006-03-22, ir teksto stenogramą bei prašė skirti fonoskopinę ekspertizę. 2008-03-18 teismas nutartimi ieškovės prašymą nepagrįstai atmetė, motyvuodamas privataus asmens gyvenimo pažeidimu bei kad garso įrašas padarytas pažeidžiant įstatymus. Ieškovės pateiktas garso įrašas neprieštarauja Konstitucijos 22 str., jis fiksuoja šalių pokalbį dėl ginčo sutarties vykdymo aplinkybių, vykusį ne privačioje valdoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesprendė klausimo, ar ginčijamu sandoriu nebuvo pažeista ieškovės nepilnamečių vaikų L. Š., gimusios (duomenys neskelbtini), ir D. Š., gimusio (duomenys neskelbtini), teisė į gyvenamąjį būstą. Nagrinėjant ginčą, kuriame yra paliečiamos vaikų teisės, teismas nebuvo aktyvus ir neparinko pažeistų vaiko teisių gynimo būdų bei pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose, susijusiose su vaikų teisių ir interesų gynimu.

            Atsakovas V. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

            Atsakovė K. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei palaiko atsakovo V. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus.

            Klaipėdos apygardos teismo 2010-03-20 nutartimi tenkintas ieškovės prašymas ir paskirta teismo fonoskopinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Paskirtas teismo posėdis fonoskopinės ekspertizės lyginamajam balso pavyzdžiui paimti. Klaipėdos apygardos teismo 2010-09-02 nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-646/2009, kadangi 2010-09-02 atsakovas į teismo posėdį neatvyko bei pranešė, jog bylą ves per atstovą, tačiau teisėjų kolegija nurodė, kad balso pavyzdys ekspertizės atlikimui šiuo atveju turi būti paimtas iš atsakovo.

            Teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovė prašė tenkinti apeliacinį skundą, taikyti restituciją – butą grąžinti ieškovei, o ieškovė sutinka grąžinti atsakovui 10 000 Lt.

            Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti.

            Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia 2000 m. rugsėjo 7 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria L. Š. pardavė V. Ž. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šiuo atveju 2000-09-07 tarp L. Š. ir V. Ž. buvo sudaryta buto įkeitimo sutartis, užtikrinant 20 000 Lt paskolos grąžinimą, pripažinti negaliojančia 2000-09-07 buto nuomos sutartį, sudarytą tarp V. Ž. ir L. Š., t. y. sandoriai dėl buto pirkimo–pardavimo ir nuomos apsimestiniai. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.).  

Nagrinėjamu atveju ieškovė su atsakovu sudarytų buto pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarčių apsimestinį pobūdį grindė tuo, kad ieškovė skolinosi lėšas iš atsakovo V. Ž. atsakovo nurodytomis sąlygomis, t. y., kad būtų užtikrintas paskolos grąžinimas ir įvykdymas sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį, o grąžinus skolą butą vėl perrašyti ieškovės vardu. Iš atsakovo skolinosi 20 000 litų, o buto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta, kad ieškovei sumokėjo 25000 litų, nors šios sumos ji negavo ir tuo metu buto rinkos vertė buvo 31 982 Lt. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nenustatė paskolos grąžinimo termino ir buvo sutarta, kad paskola bus grąžinta pagal galimybes mokant kiekvieną mėnesį 1,5 procento metinių palūkanų. Ji nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos iki 2006 m. pradžios sumokėjo atsakovui 15000 Lt palūkanų, o 2004-06-18 ji pervedė į atsakovo sąskaitą 10000 Lt, t. y. grąžino pusę paskolos sumos. Pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 43 straipsnį paskolos sutartis (virš 500 Lt) turėjo būti sudaryta rašytine forma. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas.

            Byloje yra 2004-06-18 mokėjimo pavedimo nuorašas, iš kurio matyti, kad L. Š. pervedė į V. Ž. sąskaitą banke 10000 Lt (t. 1, b. l. 7). Ieškovė aiškina, kad ji tuo pavedimu grąžino V. Ž. pusę paskolos sumos, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog tai tikrai buvo paskolos sumos dalis. Atsakovas tvirtino, kad tuo pavedimu jam buvo grąžinti pinigai, kuriuos jis buvo įdėjęs į metalo laužo supirkimo verslą. Tačiau byloje nepateikta duomenų, kad tarp jo ir įmonės, užsiimančios metalo supirkimu, buvo darbo teisiniai santykiai. Iš byloje pateiktos 2000-09-07 nuomos sutarties matyti, kad atsakovas ieškovei išnuomoja minėtą butą iki 2004-05-31. Ieškovė teigia, kad 2006-03-02 gavusi raginimą išsikelti iš buto iki 2006-03-10, bandė su atsakovu geruoju tartis ir sumokėti likusią paskolos 10 000 litų sumą. 2006-03-22 vykusį su atsakovu pokalbį įrašė. Klaipėdos apygardos teismo 2010-02-03 nutartimi pridėjo prie bylos kompaktinį diską CD-R 700MB su 2006-03-22 įrašytu pokalbiu tarp L. Š. ir V. Ž. bei pokalbio išklotinę, taip pat pridėjo kompaktinį diską CD-R 700MB su 2006-03-23 įrašu pokalbio tarp V. Ž. ir ieškovės atstovo G. Š. bei pokalbio išklotinę. Klaipėdos apygardos teismas 2010-03-20 nutartimi ieškovės prašymą tenkinto ir paskyrė teismo fonoskopinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Paskyrė teismo posėdį civilinėje byloje 2010 m. balandžio 22 d. 14 val. Klaipėdos apygardos teisme. Civilinę bylą sustabdė iki bus atlikta teismo fonoskopinė ekspertizė. Į teismo skiriamus posėdžius paimti jo balso pavyzdį atsakovas neatvykdavo ir Klaipėdos apygardos teismas 2010-09-02 nutartimi atnaujino civilinę bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju įrašytas pokalbis yra tarp ieškovės ir atsakovo. Iš pateiktos išklotinės bei garso įrašo matyti, kad atsakovas iš ieškovės prašo grąžinti 20 000 Lt ir jis leis atpirkti jai butą.

CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š.; bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, nes teismo išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais, nepašalinant šių įrodymų prieštaravimo kitiems, nepaaiškinant, kodėl vieniems įrodymams suteikiamas pirmumas prieš kitus. Teismas išskirtinai rėmėsi pirkimo–pardavimo sutarties tekstu, atmetė ieškovės argumentą dėl 10 000 Lt paskolos grąžinimo, motyvuodami tuo, jog neįrodyta, kad pinigai buvo sumokėti jam už paskolą. Taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, kadangi skolinantis              20 000 Lt sutartis turėjo būti rašytinė. Tačiau įrodymai turi būti vertinami ne atskirtai, bet kitų įrodymų kontekste. Byloje buvo surinkta nemažai duomenų apie ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, tačiau jų visuma liko teismo neįvertinta. Tai 2000-09-07 buto nuomos sutartis, kurioje nereikalaujama nuompinigių, nors pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Taip pat ši sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir buto pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, iš pateikto garso įrašo matyti, kad atsakovas ieškovės prašo grąžinti 20 000 Lt ir tada jis leis atpirkti jai butą.

Pažymėtina, kad teismas, remdamasis pirkimo–pardavimo sutartimi kaip oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (prima facie), netinkamai taikė CPK 197 straipsnio 2 dalį. Tai, kad sandoris sudarytas notarine forma, savaime nereiškia, jog jis tampa prima facie įrodymu CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. Notarine forma patvirtintas sandoris (sutartis) yra oficialusis rašytinis įrodymas tais atvejais, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai jis byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra procesiniu dokumentu (ieškiniu, pareiškimu ir kt.) byloje ginčijamas aktas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas. Be to, CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus, siekiant paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes, netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytus faktinius duomenis, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovės L. Š. ir atsakovo V. Ž. veiksmai neatitiko pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarčių paskirties ir esmės. Ieškovės ir atsakovo sudarytos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, sudaryti jų siekiant pridengti kitą, t. y. paskolos sutartį. Dėl to pripažintina negaliojančia 2000-09-07 buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria L. Š. pardavė V. Ž. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šiuo atveju 2000-09-07 tarp L. Š., ir V. Ž. buvo sudaryta 20 000 Lt paskolos sutartis, ją užtikrinant buto įkeitimu, bei pripažintina negaliojanti 2000-09-07 buto nuomos sutartis, sudaryta tarp V. Ž. ir L. Š., ir jos naikintinos.

Ieškovė prašo pripažinti negaliojančia 2006-07-31 buto pirkimo–pardavimo sutartį, buto priėmimo–perdavimo aktą, pagal kuriuos V. Ž. minėtą butą pardavė K. Š., taip pat pripažinti negaliojančia 2007-06-28 buto pirkimo–pardavimo sutartį, buto priėmimo–perdavimo aktą, pagal kuriuos K. Š. pardavė butą S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, ir taikyti restituciją – grąžinti butą ieškovei L. Š..

Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises, negaliojimo, ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Konkrečiu atveju nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, neigiamos apsimestinio sandorio pasekmės tenka sandorio šalims. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tretieji asmenys                       K. Š. ir S. M. įmonė „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ buvo nesąžiningi minėto turto įgijėjai. Iš bylos duomenų matyti, kad K. Š. 2006-07-31 iš atsakovo nupirko ginčo butą už 49 500 Lt (t. 2, b. l. 1–2, 29), tačiau buto neapžiūrėjo, neįsitikino jo būkle, t. y. nebuvo atidi, rūpestinga. 2007-06-28 K. Š. pardavė minėtą butą S. M. įmonei „Mažeikių nekilnojamasis turtas“ už 55 250 Lt (t. 1, b. l. 55–57).

Ginčo nekilnojamasis turtas (šios sutarties dalykas) yra perleistas tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, kad, nagrinėjant bylas, susijusias su sandorių pripažinimu negaliojančiais, svarbu nustatyti prievolių teisės ir daiktinės teisės santykį. Restitucija, kaip prievolinis teisinis pažeistos teisės gynimo būdas, yra galima tik tada, jeigu šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Jeigu šalių prievoliniai teisiniai santykiai nesieja, tai restitucijos klausimo apskritai negali kilti, nes tokiu atveju savininko teisės gali būti ginamos daiktiniais teisiniais, o ne prievoliniais teisiniais pažeistos teisės gynimo būdais. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ir trečiųjų asmenų nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl restitucija šiuo atveju negalima. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinus negaliojančia                 2000-09-07 buto pirkimo–pardavimo sutartį, bei pripažinus nesąžiningais įgijėjais K. Š. ir S. M. įmonę „Mažeikių nekilnojamasis turtas“, taikytina vindikacija, t. y. savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4. 95 str.), ir ginčo butas grąžintinas ieškovei.

Kadangi šioje byloje nepareikšta reikalavimų dėl skolos priteisimo, dėl atsiskaitymų tarp kitų sandorių šalių, todėl šioje byloje šie klausimai nespręstini ir dėl jų teismas neturi pagrindo pasisakyti.

Esant nurodytoms aplinkybėms sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CPK 330 str.) ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies – pripažintina negaliojanti 2000-09-07 buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria L. Š. pardavė V. Ž. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šiuo atveju 2000-09-07 tarp L. Š. ir V. Ž. buvo sudaryta 20 000 Lt paskolos sutartis, užtikrinant ją buto įkeitimu, ir ginčo butas grąžintinas ieškovei (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Patenkinus ieškovės ieškinį bei apeliacinį skundą iš dalies iš atsakovo priteistinos visos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, kadangi patenkinti esminiai ieškinio reikalavimai. Ieškovė už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo 950 Lt žyminio mokesčio (750 Lt + 200 Lt) (t. 1, b. l. 1, t. 2, b. l. 72) ir 2300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (500 Lt +1000 Lt + 800 Lt) (t. 1, b. l. 101–102, t. 2, b. l. 96) – iš viso 3250 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 4 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325–331 str., teismas

 

                                                                  n  u  s  p  r  e  n  d  ž  i  a:

 

Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia 2000-09-07 buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria L. Š. pardavė V. Ž. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šiuo atveju 2000-09-07 tarp L. Š. ir V. Ž. buvo sudaryta 20 000 Lt paskolos sutartis, užtikrinant ją buto įkeitimu.

Grąžinti L. Š. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini).

Kitos ieškinio dalies netenkinti.

Priteisti iš atsakovo V. Ž. 3250 Lt ieškovei L. Š. bylinėjimosi išlaidų.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                          Aušra Maškevičienė

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                                               Žydrūnas Bertašius

 

 

                                                                                                                               Almantas Padvelskis