Administracinė byla Nr. A-4994-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01037-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (15-02) 3I-00195 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Indijos Respublikos piliečiui R. K.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

2.       Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas klaidingai nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs du nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir
187 straipsnyje, kadangi iš tiesų baudžiamojoje byloje Nr. 1-278-817/2019 pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nuo pat pradžių nepripažino Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00173-18 jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, jis bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, padėjo tyrimui (pvz., pateikė siuntas jam siuntusio asmens duomenis, nuotrauką), o siuntas pareiškėjui siuntęs persiuntimui asmuo jį patikino, jog pareigūnai suklydo ir siuntose yra ne narkotinės medžiagos, o henna. Pareiškėjas teigė, kad pastarųjų nusikalstamų veikų pripažinimui būtina tyčia, tačiau šiuo atveju jo tyčios nėra, todėl tik laiko klausimas, kada baudžiamasis procesas jo atžvilgiu bus nutrauktas. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 metų jis mokosi ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, yra III kurso studentas, numatoma studijų pabaiga – 2020 m. kovo 1 d. Leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas suponuoja prievolę išvykti iš šalies, nutraukti studijas likus metams iki jų pabaigos, todėl tai, pareiškėjo vertinimu, neproporcinga ir neadekvatu. Pareiškėjas visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį laikėsi teisės aktų reikalavimų, net pats buvo tapęs nusikaltimo auka (dėl to šiuo metu vyksta baudžiamoji byla). Be to, nors atsakovas teigia, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir t. t., jokių duomenų apie pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus Sprendime nepateikta. Sprendime taip pat nėra duomenų, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas būtų pateikęs išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nepaisant to, kad, pareiškėjo nuomone, tik minėta įstaiga gali pateikti išvadas dėl asmens grėsmių valstybės saugumui. Pareiškėjas skunde plačiai rėmėsi teisės normomis, tarp jų – Direktyva 2004/38/EB, ir teismų praktika, kuriose, be kita ko, akcentuojama, kad priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą, bei kad buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastimi, taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovo nuomone, pareiškėjas bando sumenkinti savo veiksmų, konstatuotų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. nuosprendžiu (būdamas apsvaigęs, kilus konfliktui gatvėje, ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė taksi vairuotojui į veido sritį bei spyrė į taksi automobilio dureles, taip jas apgadindamas), pavojingumo mastą, nes jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokie pareiškėjo veiksmai tik patvirtina Sprendimo išvadas apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kadangi pareiškėjo veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusįjį ir jis to neneigė, tai neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę ir rodo jo polinkį smurtauti. Pareiškėjas neneigė ir nusikalstamų veikų, tiriamų Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, o tik tvirtino, jog nurodytus veiksmus atliko netyčia ir tik laiko klausimas, kada baudžiamasis procesas jo atžvilgiu bus nutrauktas. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo padaryti nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio
1 dalyje, kvalifikuojami kaip nesunkūs nusikaltimai, o jam inkriminuojami nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuojami kaip nesunkus, sunkus ir labai sunkus. Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmogaus sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei, pastaruoju metu narkotikai pripažįstami kaip viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui, todėl tokių nusikalstamų veikų padarymas, atsakovo vertinimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Atsakovo teigimu, jis, gavęs Policijos departamento 2019 m. vasario 15 d. išvadą, kurioje nurodoma, jog turimi duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir neturėdamas pagrindo ja abejoti, turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o tokia priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui (visuomenės ir valstybės interesas yra svarbesnis už pareiškėjo galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes). Sprendime buvo remiamasi ne tik minėta Policijos departamento išvada, bet ir įvertintas pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdis, mastas ir kitos reikšmingos aplinkybės, Sprendimas grindžiamas ne bendro spėjimais, o konkrečiais ir objektyviais duomenimis.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. K. skundą.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ir toliau ketina studijuoti mokslo ir studijų institucijoje pagal studijų programą, bei kitus dokumentus.

7.       Migracijos valdyba 2019 m. vasario 5 d. paklausimu kreipėsi į Policijos departamentą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. Policijos departamentas 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. 5-S-1553 (toliau – ir Raštas) informavo Migracijos valdybą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Rašte nurodoma, kad:

7.1.                      Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs du nesunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje („Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“) ir 187 straipsnio 1 dalyje („Turto sunaikinimas ar sugadinimas“), t. y. už tai, kad 2018 m. kovo 31 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gatvėje kilus konfliktui, ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė taksi vairuotojui į veido sritį bei spyrė į taksi automobilio vairuotojo dureles, taip jas apgadindamas. Kadangi pareiškėjas pripažino kaltę, atlygino žalą nukentėjusiems ir susitaikė su jais, teismas atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės;

7.2.                      Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje 2018 m. spalio 11 d. dėl pareiškėjo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį („<...> kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų“) ir 199 straipsnio 3 dalį („Kontrabanda“), įtariant, kad pareiškėjas galbūt 2018 m. spalio 11– 23 d., neturėdamas leidimo ir siekdamas išvengti muitinės kontrolės, gabeno siųsdamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį – 804,38 kg arabinio dusūno. Pareiškėjas taip pat įtariamas tuo, kad galbūt neteisėtai laikė narkotines ir psichotropines medžiagas iki 2018 m. spalio 11 d. 17 val. 20 min., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo laikinojoje gyvenamojoje vietoje, kol šių psichotropinių medžiagų kratos metu neaptiko ir neperėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Šiais veiksmais pareiškėjas įtariamas galbūt padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje („<...> kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntę narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti“). 2019 m. sausio 8 d. pareiškėjas pripažintas įtariamuoju, o nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2019 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, įpareigojant dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą;

7.3.                      Pareiškėjas du kartus (2017 m. ir 2019 m.) buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 446 straipsnio 4 dalį, t. y. už tai, kad važiavo visuomeniniu transportu neįsigijęs bilieto.

8.       Departamentas 2019 m. vasario 28 d. priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada buvo padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų bei administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų bei ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus teisės pažeidimus.

9.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pažymėjo, kad Sprendimas iš esmės grindžiamas Policijos departamento Raštu. Rašte ir Sprendime nustatytas aplinkybes patvirtina byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas bei duomenys Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“.

10.       Teismas pabrėžė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nepaneigia fakto, jog jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, kurios kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai. Pareiškėjas naudojo fizinį smurtą, nukreiptą prieš kitą asmenį, ši aplinkybė įrodyta teismo nuosprendžiu, todėl toks pareiškėjo elgesys neigiamai charakterizuoja jo asmenybę.

11.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjui inkriminuojami nusikaltimai ikiteisminiame tyrime Nr. 02-4-00173-18 kvalifikuojami kaip nesunkus (Baudžiamojo kodekso 259 str. 1 d.), sunkus (Baudžiamojo kodekso 199 str. 3 d.) ir labai sunkus (Baudžiamojo kodekso 260 str. 3 d.). Be to, Europos Sąjungos kovos su narkotikais strategijoje (2013–2020 m.) nurodoma, kad narkotikų reiškinys pripažįstamas nacionaline ir tarptautine problema, kurią reikia spręsti pasaulio mastu. Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra itin pavojingos visuomenei dėl didelio žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nusikaltimai, susiję su psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, padeda plėstis narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių, dažnai padaromi savanaudiškais tikslais ar kartu su kitais nusikaltimais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nesutikimas su jam inkriminuojamais nusikaltimais nėra reikšminga aplinkybė vertinant, ar jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, kadangi, pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro
2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12.4 papunktį, minėtai išvadai konstatuoti nereikia nustatyti, kad užsienietis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, pakanka pradėto ikiteisminio tyrimo.

12.       Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas ne tik kad gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau pagal Aprašo nuostatas jis vertintinas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes yra įtariamas padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, todėl tokios išvados Rašte ir Sprendime buvo padarytos pagrįstai.

13.       Teismas pastebėjo, jog byloje esanti pažymi patvirtina, kad pareiškėjas priimtas studijuoti ISM Vadybos ir ekonomikos universitete dieninėse bakalauro studijose nuo 2016 m. rugsėjo 1 d.; numatoma studijų baigimo data – 2020 m. kovo 1 d., bet kitų duomenų, pagrindžiančių jo ryšį su Lietuvos Respublika, nėra pateikta. Sprendime buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. studijos universitete, tačiau konstatuota, kad tokie ryšiai negali būti aukščiau viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo laikymosi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo argumentus apie jam taikytos priemonės neproporcingumą grindžia 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatomis, tačiau pats pareiškėjas nėra Europos Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys. Teismas nesutiko su pareiškėjo įsitikinimu, jog Sprendimas pareiškėjui suponuoja prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir nutraukti mokslus, kadangi jis turi galimybę studijuoti nuotoliniu būdu, pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam taikoma kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, be to, nėra priimtas joks sprendimas dėl pareiškėjo savanoriško ar kitokio išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas, atsižvelgdamas į Sprendime nustatytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta aplinkybių, pareiškėją charakterizuojančių teigiamai, sutiko su Sprendimo argumentais ir darė išvadą, kad pareiškėjo siekis studijuoti Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip svarbesnis už viešosios tvarkos laikymąsi.

14.       Teismas, nustatęs, kad Sprendimas priimtas remiantis ne tik informacija, gauta iš kompetentingos institucijos, t. y. Raštu, bet ir išanalizavus pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. jo studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, o Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, patvirtinantys pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, nutarė, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas nekonstatavo aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ginčijamą administracinį aktą, todėl netenkintas nei pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą, nei jo išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

15.       Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16.       Pareiškėjas tvirtina, kad teismas neįsigilino į jo pateiktus duomenis, rėmėsi klaidingomis prezumpcijomis ir todėl klaidingai pritaikė teisės normas. Pareiškėjas pabrėžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. nuosprendyje konstatuotos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, kadangi jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla nutraukta. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (jis pripažino savo kaltę, geranoriškai atlygino padarytą žalą nukentėjusiesiems ir su jais susitaikė), kurios laikytinos lengvinančiomis pareiškėjo padėtį, o sprendžiant dėl pagrindo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės įvertinama ir tai, ar yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis darys naujas nusikalstamas veikas. Pareiškėjas pakartoja nesutinkantis su jam inkriminuojamais nusikaltimais, susijusiais su narkotinių medžiagų kontrabanda ir laikymu, ir manantis, kad ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas nenustačius pareiškėjo tyčios. Pareiškėjas akcentuoja, kad, sprendžiant dėl jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo būti įvertintos ne tik jo padėtį sunkinančios aplinkybės, bet ir tai, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu bendradarbiauja su pareigūnais, jis nėra teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų ir jo atžvilgiu dar vis galioja nekaltumo prezumpcija, kurią teismas pažeidė skundžiamu sprendimu. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi neturėtų būti priimamas vadovaujantis prezumpcijomis ir spėjimais, o skundžiamas teismo sprendimas turės ilgalaikę įtaką pareiškėjo studijų bei karjeros perspektyvoms, nes jis negalės baigti studijų, todėl atsisakymas pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, jo įsitikinimu, laikytinas neproporcingu.

17.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18.       Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius apie jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, atsakovas pabrėžia, kad jis Sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo ar nekaltumo dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, ir nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas šių nusikaltimų padarymu. Ginčijamas Sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.       Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (15-02) 3I-00195 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Indijos Respublikos piliečiui R. K.“, teisėtumo ir pagrįstumo bei institucijos įpareigojimo atlikti veiksmus.

20.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21.       Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio
19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ir toliau ketina studijuoti mokslo ir studijų institucijoje pagal studijų programą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir įvertinęs visus surinktus duomenis, 2019 m. vasario 28 d. priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Skundžiamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada buvo padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų bei administracinių nusižengimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų bei ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

23.       Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kuomet užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas leidimas gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis yra priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Pagal 35 straipsnio 1 dalies
1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

24.       Tinkamai išaiškinęs ginčui taikytiną reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus bei 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

25.       Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino Policijos departamento 
2019 m. vasario 15 d. raštą Nr. 5-S-1553, kuriuo Migracijos valdyba informuota, kad Indijos Respublikos pilietis R. K. (R. K.) kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bei nurodyta, jog 2019 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs du nesunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ ir 187 straipsnio 1 dalyje „Turto sunaikinimas ar sugadinimas“, t. y. už tai, kad 2018 m. kovo 31 d. apie 2 val. 50 min. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gatvėje, Liepkalnio g. 10, Vilnius, kilus konfliktui, ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė taksi vairuotojui į veido sritį bei spyrė į taksi automobilio vairuotojo dureles, taip jas apgadindamas. Kadangi pareiškėjas kaltę pripažino, nukentėjusiems žalą atlygino ir su jais susitaikė, teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalimi, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Taip pat nurodyta, kad 2018 m. spalio 11 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje dėl pareiškėjo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį „<...> kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų“, ir Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 3 dalį „<...> nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius)“, įtariant, kad pareiškėjas galimai nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. spalio 23 d., neturėdamas leidimo ir siekdamas išvengti muitinės kontrolės, gabeno siųsdamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį – 804,38 kg. arabinio dusūno. Rašte taip pat teigiama, kad pareiškėjas du kartus (2017 m. ir 2019 m.) buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 446 straipsnio „Važiavimas be bilieto, važiavimas įsigijus važiavimo bilietą su nuolaida, tačiau nepateikus teisę į transporto lengvatas patvirtinančių dokumentų <...>“ 4 dalį, t. y. už tai, kad važiavo visuomeniniu transportu neįsigijęs bilieto.

26.       Pirmosios instancijos teismas, detaliai įvertinęs bylos faktinius duomenis, atsižvelgęs į aktualią teismų praktiką bei jau aptartą reguliavimą, pagrįstai sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bei nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti, o ginčijamą sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu.

27.       Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos sprendimo vertinimais, apeliacinį skundą atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė