Administracinė byla Nr. A-109-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00676-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. M. su 2016 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. liepos 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-150720-00032 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. liepos 15 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-150715-00031, o 2015 m. liepos 20 d. Privalomajame nurodyme E. M. buvo nurodyta savo lėšomis ne vėliau kaip iki 2016 m. sausio 20 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2016 m. balandžio 20 d.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad siekdamas sutvarkyti savavališkos statybos įteisinimo dokumentus, kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių ir prašė organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, siekiant 17 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį sujungti su jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, ant kurio yra pastatytas statinys. Atsižvelgęs į tai, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto darbai tęsiasi ilgai, E. M. prašė nustatyti vienerių metų ir šešių mėnesių terminą veiksmams atlikti – pašalinti pažeidimą, nustatytą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. liepos 15 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-150715-00031), pastatant statinį – atstatomą pagalbinį pastatą (uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno deltos projektai“ parengtame techniniame projekte pažymėtas žymėjimu – (duomenys neskelbtini)) žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini).
4. E. M. atkreipė dėmesį, kad dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius termino pratęsimo pirmiausia kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą, tačiau šis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti ir nurodė, kad prašymas turėtų būti teikiamas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.
5. Teismo posėdyje pareiškėjas E. M. palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
7. Inspekcija paaiškino, kad užfiksuota statyba yra savavališka, kadangi statinio – pagalbinio ūkio pastato, esančio žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), statyba buvo atlikta pagal galiojantį statybą leidžiantį dokumentą – Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2004 m. rugpjūčio 3 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad E. M. išsamiai nepagrindė prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, t. y., nenurodė, kokios procedūros ir kokie veiksmai lemia tokį ilgą savavališkos statybos pašalinimo terminą, kurio trukmei jis negali daryti įtakos.
9. Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo E. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atlikus patikrinimą, 2015 m. liepos 15 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-150715-00031, kuriame konstatuota, kad pastatas pastatytas ne statinio projekte nurodytoje žemės sklypo vietoje (dalis pastato pastatyta už žemės sklypo ribos). Atsižvelgusi į tai, Inspekcija Privalomajame nurodyme nurodė statytojui ne vėliau kaip iki 2016 m. sausio 20 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2015 m. liepos 15 d. savavališkos statybos aktas, padarinius. E. M. 2016 m. sausio 19 d. prašymu Privalomojo nurodymo terminas Inspekcijos 2016 m. sausio 19 d. sprendimu buvo pratęstas iki 2016 m. balandžio 20 d. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau 2016 m. kovo 29 d. nutartimi jo prašymą buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui. 2016 m. balandžio 25 d. E. M. akcinei bendrovei Lietuvos paštui pateikė išsiųsti prašymą, kuriame prašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
12. Apžvelgęs Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad šios teisės normos nuostatos yra iš esmės identiškos iki Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo įsigaliojimo 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo bei taikymo praktiką, kuri aktuali ir nagrinėjamu atveju, nes nors ir ginčui taikytinas kitas teisės aktas, tačiau taikytinos teisės nuostatos iš esmės yra identiškos toms, dėl kurių aiškinimo bei taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vieningą praktiką. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Privalomajame nurodyme nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.
14. Teismas nustatė, kad ginčo dėl to nėra, jog prašymą teismui dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pareiškėjas pateikė pasibaigus jo įvykdymo terminui – Inspekcijos 3 mėnesiams pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2016 m. balandžio 20 d., nėra. Į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą E. M. kreipėsi tik 2016 m. balandžio 25 d. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose nustatytos termino pratęsimo tvarkos, todėl, vadovaujantis teisės aktais bei aktualia teismų praktika, nėra pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teisinio vertinimo aplinkybė, jog E. M. pirmiausia su prašymu kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą, kuris 2016 m. kovo 29 d. nutartimi jį atsisakė priimti kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui, nekeičia. Šios aplinkybės būtų aktualios, jeigu apskritai egzistuotų galimybė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ar šį terminą atnaujinti, tačiau tokios galimybės nėra.
15. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra teisinių prielaidų tenkinti pareiškėjo E. M. prašymą pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. liepos 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-150720-00032 įvykdymo terminą, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo E. M. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą dvylikai mėnesių, šį terminą skaičiuojant nuo sprendimo priėmimo dienos, tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
17. Pareiškėjas paaiškina, kad jis, nežinodamas, jog klausimus dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo sprendžia specializuoti teismai, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą ir tik pavėluotai gavęs Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį, nedelsdamas prašymą padavė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. E. M. nuomone, esant tokioms aplinkybėms, Klaipėdos apygardos administracinio teismo padaryta išvada, kad nėra galimybės pratęsti termino dėl to, kad jis buvo praleistas, netenka prasmės.
18. Pareiškėjas nesutinka, kad teisės aktai nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Pažymi, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, o savavališka statyba yra tiesiogiai susijusi su E. M. ir jo turtinėmis teisėmis, apibrėžtomis tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tiek ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo formaliai taikyti tik administracinių teisės aktų, tačiau į šį klausimą privalėjo pažvelgti plačiau ir taikyti Civilinio proceso kodekso normas.
19. E. M. pažymi, kad Civilinio proceso kodekso 78 straipsnis numato, jog asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nurodo, kad ši įstatymo norma leidžia atnaujinti net tuos terminus, kurie numatyti įstatyme. Taigi, nėra priežasčių tam, kad nebūtų galima atnaujinti praleistų terminų, nustatytų administraciniame teisės akte, kuris yra žemesnės galios nei įstatymas.
20. Pareiškėjo nuomone, nors terminas ir nebuvo praleistas, tačiau net ir padarius tokią išvadą, teismui nėra užkirstas kelias, esant pagrįstoms priežastims, šį terminą atnaujinti ir taip užtikrinti asmens konstitucinę teisę į tinkamą teisinę gynybą. E. M. teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo jo motyvų dėl termino pratęsimo, teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas turėtų būti panaikintas, o byla turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
21. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsakovas paaiškina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsniu, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsniu ir pagrįstai nurodė, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius surašymu, terminais ir t. t., iš esmės yra identiškas iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytam reguliavimui.
23. Inspekcija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą teismui buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą tokiam prašymui pareikšti. Atsakovas pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nėra procesinis terminas. Procesiniu terminu laikytinas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai privalo ar gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant, arba privalo susilaikyti nuo tikrų veiksmų atlikimo, taip pat kuriam pasibaigus dalyvaujantys byloje asmenys gali įgyvendinti tam tikras procesines teises. Procesiniu terminu taip pat laikomas terminas, per kurį asmuo gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad terminas nėra procesinis, jis yra įtvirtintas materialinės teisės nuostatose – Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje. Inspekcijos nuomone, atsižvelgęs į nurodytas įstatymo nuostatas, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad termino prašymui dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo paduoti atnaujinimas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio nuostatomis, nėra galimas. Taigi, teismas neturėjo vertinti aplinkybės dėl pareiškėjo kreipimosi dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo į Šilutės rajono apylinkės teismą, kadangi ši aplinkybė nesudarė prielaidos teismui kitaip vertinti ir taikyti aptartas teisės normas.
24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti E. M. pareiškimą dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo, buvo priimta dar nepasibaigus Privalomajame nurodyme nustatytam jo įvykdymo terminui, t. y., iki 2016 m. balandžio 20 d., todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko tinkamai įgyvendinti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią teisę kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, nepažeisdamas rūšinio teismingumo taisyklės.
25. Aptarusi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatas, Inspekcija pažymi, kad pareiškėjui, net ir per Privalomajame nurodyme nustatytą terminą neįteisinus savavališkos statybos, atsižvelgiant į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, jis nepraranda galimybės užbaigti savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
27. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. liepos 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-150720-00032 įvykdymo termino pratęsimo.
28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad E. M. praleido terminą prašymui pateikti, o teisės aktai nenumato galimybės šį terminą atnaujinti, 2016 m. birželio 3 d. sprendimu jo prašymą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo prašymą tenkinti.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus yra susieta su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba, išimtiniais atvejais, per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Šios nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. iš esmės buvo perkeltos iš Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Taigi, nagrinėjamai bylai yra aktuali teismų praktika dėl Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo.
30. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, aiškindamas Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 37 punkto tikslą, pažymėtina, kad minėtos teisės aktų normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Taigi, darytina išvada, kad šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje A-1134-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje vadovaujamasi būtent šiuo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, iš esmės tapačios Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 daliai, išaiškinimu. Nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose.
33. Atsižvelgusi į teisinį reguliavimą bei aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Pareiškėjo argumentai dėl galimybės aptartą terminą atnaujinti prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, formuojamai analogiškose bylose.
34. Nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. liepos 20 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-150720-00032, pratęsus jo įvykdymo terminą (b. l. 12), turėjo būti įvykdytas iki 2016 m. balandžio 20 d. Prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui E. M. paštu išsiuntė 2016 m. balandžio 25 d., t. y., jau pasibaigus terminui Privalomajam nurodymui įvykdyti, todėl vadovaujantis aptartais išaiškinimais, šis terminas negali būti pratęstas. Taigi, nors nagrinėjamu atveju yra prasidėjęs procesas dėl savavališkos statybos įteisinimo, t. y., prasidėjo savavališkų statybos darbų pašalinimo procesas, kurio trukmė nebepriklauso nuo besikreipusio teisminės gynybos asmens valios, tačiau yra pasibaigęs laikas, kuris nebegali būtų pratęstas, per kurį šis procesas turėjo būti užbaigtas.
35. Aplinkybė, kad paduodamas pareiškimą Šilutės rajono apylinkės teismui, E. M. sąžiningai klydo, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi termino atnaujinimo instituto įstatymo leidėjas nenustatė. Tai, kad dėl nurodyto termino pratęsimo pareiškėjas pirmiausia kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, tačiau jo pareiškimą buvo atsisakyta priimti, nesudaro pagrindo išvadai, kad į teismą E. M. kreipėsi nepraleidęs Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, tuo labiau, kad Šilutės rajono apylinkės teismui priėmus 2016 m. kovo 29 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, jis dar turėjo pakankamai laiko analogiškam prašymui Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikti, tačiau tai E. M. padarė jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.
36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas E. M. prašymą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai ir tinkamai vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, o netenkindamas pareiškėjo prašymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o E. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.