Administracinė byla Nr. A662 – 2628/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02012-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija 35.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Rimvydui Adomaičiui ir advokatui Alfredui Sokolovski,
atsakovo atstovei Robertai Duliūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus laikrodžiai“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus laikrodžiai“ (toliau – ir UAB „Vilniaus laikrodžiai“) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento išorinės reklamos komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. birželio 1 d., 2011 m. liepos 13 d. ir 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimus (toliau – ir sprendimai) panaikinti bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui atitinkamos formos leidimą eksploatuoti reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamente 2003 m. kovo 10 d. buvo patvirtintas įrengiamos ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sienos reklamos projektas, kuris pagal galiojusias teisės normas buvo prilyginamas reklamos leidimui. Reklamos leidime buvo numatyta, kad jis galioja sutarties su Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokykla galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad pareiškėjui nesuprantama, dėl kokių priežasčių Komisija sprendė, jog projektas neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 786 (toliau – ir Sprendimas Nr. 786) patvirtintų reikalavimų, kadangi jau išduodant leidimą buvo įvertintas pateikto reklamos projekto atitikimas šiuo sprendimu patvirtintiems Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendiniams. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimai pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kadangi kai 2003 m. kovo 10 d. pareiškėjui buvo išduotas reklamos leidimas atsirado teisėtas lūkestis, jog atsakovas iki reklamos leidimo galiojimo pabaigos nepakeis pareiškėjo veiklos reguliavimo taip, kad pareiškėjas turėtų atsisakyti reklamos plokštumos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 49-52) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo" 2.1 punktą vertino neteisingai. Atsakovo teigimu, šiuo atveju, buvo aiškiai nurodyta, jog visi reklaminės veiklos subjektai, kurie neturi Administracijos direktoriaus patvirtintos formos leidimo, turi kreiptis dėl leidimo gavimo. Pareiškėjo reklamos projektas buvo tik prilyginamas leidimui įrengti išorinę reklamą, taigi tinkamo leidimo neturėjo. Teigė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl naujo leidimo įrengti išorinę reklamą, todėl Komisija, išnagrinėjusi pateiktą medžiagą, turėjo teisę priimti sprendimą neišduoti leidimo, nes pateiktas projektas iš dalies neatitiko Sprendimo Nr. 786. Pažymėjo, jog tuo metu, kai pareiškėjas pateikė vertinti reklamos projektą Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas dar negaliojo, nes jis buvo pateiktas registruoti tik po 2003 m. kovo 19 d. Tarybos sprendimo Nr. 846 priėmimo, o pareiškėjo pateiktas reklamos projektas buvo suderintas 2003 m. kovo 10 d.. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pateikto reklamos projekto atitikimas Vilniaus miesto išorinės reklamos specialiajam planui jo derinimo metu nebuvo vertinamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 71-75) patenkino pareiškėjo skundą iš dalies: panaikino Komisijos sprendimus ir atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti atitinkamos formos leidimą eksploatuoti reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju 2003 m. kovo 10 d. reklamos projektas atitiko tuo metu galiojusių Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.5.2 papunktį - reklama buvo įrengta ne ant Savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, o projektas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento, todėl patikrintas ir patvirtintas reklamos projektas buvo prilygintas reklamos leidimui. Nurodė, kad pareiškėjui išduotas leidimas nebuvo panaikintas, jo galiojimas nebuvo sustabdytas, pareiškėjo sudaryta sutartis su Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokykla nebuvo nutraukta, todėl atsakovo pareiškėjui išduotas leidimas išorinei reklamai įrengti ir eksploatuoti galiojo iki 2015 m. gruodžio 31 d. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog pareiškėjo reklamos projektas iš dalies neatitiko Sprendimu Nr. 786 patvirtintų taisyklių, nes tai nebuvo pagrįsta nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimai pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes pareiškėjas tikėjosi, jog atsakovas iki reklamos leidimo galiojimo pabaigos nekeis pareiškėjo veiklos reguliavimo taip, kad jis turėtų atsisakyti reklamos plokštumos. Nurodė, kad atsakovo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendime nurodytas pavedimas Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriui imtis priemonių neteisėtai naudojamai reklamai ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuimti, jei būtų nustatytas reklamos eksponavimo faktas, buvo nepagrįstas ir neteisėtas.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 80-84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad teismo sprendimas buvo nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje nebuvo nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nebuvo argumentų, dėl ko teismas atmetė ir visiškai nevertino atsakovo nurodytų argumentų ir motyvų. Prieštarauja teismo teiginiui, jog Komisijos sprendimai nebuvo pagrįsti teisės normomis, ir pažymi, kad sprendimuose buvo remiamasi Vilniaus miesto išorinės reklamos specialiojo plano punktais (pvz., nuostata, jog išorinės vaizdinės reklamos įrenginiai galimi tik ant pastatų ugniasienių ir aklinų fasadų). Teigia, kad pareiškėjo reklamos projekto atitikimas Vilniaus miesto išorinės reklamos specialiajam planui nebuvo tikrinamas jo vertinimo metu, ir nurodo, jog dėl to teismas nepasisakė. Pabrėžia, kad pareiškėjo reklamos projektas, jei atitiktų kitus reikalavimus, galėtų būti prilyginamas reklamos leidimui, tačiau teismas nepagrįstai išplėtė pareiškėjo turimo reklamos projekto apimtį, nurodant, kad jis prilygo leidimui įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą. Akcentuoja, kad pirmos instancijos teismas be jokių objektyvių priežasčių nesivadovavo galiojančiu, teisėtu ir nepanaikintu teisės aktu – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“. Atkreipė dėmesį, jog teismas, konstatuodamas, kad Komisijos sprendimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neįvardijo nei vieno konkretaus teisės akto. Mano, kad nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas tikėjosi savo turimą reklamos projektą prilyginti leidimui įrengti išorinę reklamą, neturėdamas tam teisėto pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo UAB „Vilniaus laikrodžiai“ išduoti leidimą eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1–998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.5 punkte buvo nustatyta, kad reklamos leidimas – Savivaldybės administracijos subjekto (Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens) išduotas reklamos leidimas, suteikiantis teisę reklamos skleidėjui leidime nurodytomis sąlygomis įrengti reklamą. To paties sprendimo 4.5.1 ir 4.5.2 punktuose apibrėžti atvejai, kurie prilyginami reklamos leidimui: savivaldybės ir reklamos skleidėjų reklamos įrengimo ir eksploatavimo sutartys, pasirašytos iki šių taisyklių įsigaliojimo (4.5.1 punktas); nustatyta tvarka patikrinti ir patvirtinti reklamos projektai, kai reklama įrengiama ne ant Savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (4.5.2 punktas). Nagrinėjamu atveju reklama įrengta ne ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, todėl reklamos projekto suderinimas pagal tuo metu galiojusią tvarką prilyginamas leidimui. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių teisme proceso šalys neginčija, o ginčas tarp šalių kilo dėl naujo leidimo išdavimo pagal naujai patvirtintas Išorinės reklamos taisykles Vilniaus mieste.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011-03-16 sprendimu Nr. 1–2068 patvirtino Išorinės reklamos įrengimo taisykles. Pagal šių taisyklių 2 punktą, Taisyklės nustato pagrindinius išorinės reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo reikalavimus. Taisyklės galioja visoje Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) teritorijoje, reglamentuoja išorinės reklamos įrengimo, leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo ir galiojimo tvarką, išorinės reklamos kontrolę. Jų privalo laikytis visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Minėto sprendimo 2 punktu netekusiu galios pripažintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 1-998 „Dėl Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių tvirtinimo“.
Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi teisės principas lex retro non agit. Tai svarbus teisės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu laike, pagal kurį įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Remiantis minėtu principu, negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų. Taigi, įstatymai yra taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas, svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas l994 m. balandžio 21 d. nutarime yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Jis įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas. Todėl atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1434/2011).
Pagal bendrą taisyklę administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusioms teisėms ir pareigoms netaikoma, t. y. netaikoma tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo. Tokia nuostata (taisyklė) laikytina patikima viešųjų santykių subjektų teisių ir pareigų bei teisėtumo užtikrinimo garantija.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba Išorinės reklamos įrengimo taisykles patvirtino 2011-03-16, o jos įsigaliojo nuo sprendime nurodytos datos, t. y. 2011-05-01. Sprendime nėra aptarta Taisyklių įgyvendinimo tvarka, taip pat nenumatyta, kad jos galioja iki šių taisyklių įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams reguliuoti. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-03-16 sprendimu Nr. 1–2068 patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisyklės pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo santykių teisinį reguliavimą bei faktines bylos aplinkybes, teisingai konstatavo, kad atsakovo 2003-03-10 išduotas leidimas išorinei reklamai įrengti ir eksploatuoti yra galiojantis iki 2015-12-31, naujai patvirtintos Taisyklės nenumato tvarkos, kad iki jų įsigaliojimo išduoti leidimai būtų netekę galios ar reikėtų kreiptis dėl naujų leidimų, o pareiškėjos leidimas įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Kolegija daro išvadą, kad atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, sprendimai įstatymo nustatytu būdu nemotyvuoti (neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų), prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, negali būti laikomi pagrįstais, teisėtais ir teisingais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Išorinės reklamos komisijos sprendimus panaikino, taip pat pagrįstai atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo išduoti pareiškėjui atitinkamos formos leidimą eksploatuoti reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Sutkevičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė