Administracinė byla Nr. I-2101-189/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00730-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,
dalyvaujant A. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 300 Eur neturtinės žalos už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (b. l. 1–3).
Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. Nurodo, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl taip buvo pažeistos jo, kaip kalinčio asmens, teisės. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo šalta, drėgna, buvo netinkamas apšvietimas ir tai kenkia regėjimui, rūkantieji kalinamieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Be to, atvykstant ar išvykstant iš įkalinimo įstaigos asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl šių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, dėl šių pažeidimų jis jautė pažeminimą, nepatogumą, kankinimą (b. l. 1–3).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti (2018 m. spalio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas remdamasis atsiliepimo argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–14).
Lukiškių TI-K paaiškina, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, todėl esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad kamerų įrengimas (apšvietimas, ventiliacija, vėdinimas) atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Asmens apžiūros ir kratos įstaigoje atliekamos vadovaujantis teisės aktų reikalavimų. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, tai pat išvykstant iš jos, privalomai atliekama visuminė krata atskirojo tam skirtoje patalpoje.
Atsakovės atstovo teigimu, suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras vadovaujantis įstaigos tvarkos aprašo nuostatomis, taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra registruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl kalinimo sąlygų.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 57), neatvykimo priežastys nežinomos.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. (b. l. 1–3).
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. imtinai ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. imtinai (b. l. 8–9, 15–16).
Pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą O. prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičių bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas (b. l. 8–14). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. imtinai ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. imtinai pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui, t. y. pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus (b. l. 37–38). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. imtinai ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. imtinai kalint Lukiškių TI-K nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, todėl šiuo atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl temperatūros, ventiliacijos ir apšvietos
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Taigi, kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 14 d. pranešimą „Dėl A. G. skundo“, kuriame nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema ir šildymo sezono metu visose gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, langų rėmai lengvai atidaromi ir pritaikyti vėdinimui (b. l. 37–38). Be to, iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų nustatyta, kad Higienos normų reikalavimų dėl temperatūros, drėgmės ir dirbtinės apšvietos kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nenustatyta (b. l. 18–33). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracija laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. imtinai ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. imtinai nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai dėl temperatūros, drėgmės, ventiliacijos ir apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl asmens apžiūros
HN 134:2015 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir kt.), asmenys daiktus turi susidėti į purvinas dėžes, tačiau nekonkretizavo aplinkybių, kuriose kamerose nebuvo laikomasi švaros reikalavimų, kokią konkrečia dieną tai buvo, ar dėl šių nusiskundimų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir kt., todėl abstraktaus pobūdžio nusiskundimai nepatvirtina Lukiškių TI-K nustatytos pareigos nevykdymo. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl šių nusiskundimų į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 17). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. imtinai ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. imtinai nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl rūkančių asmenų kalinimo kartu su nerūkančiais
Neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjas sieja ir su tuo, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, t. y. nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančiojo asmens pageidavimui (b. l. 37–38). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo bendro pobūdžio nusiskundimą, jo nekonkretizavo, nenurodo su šiuo nusiskundimu susijusių faktinių aplinkybių, be to, dėl šio nusiskundimo į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 17), darytina išvada, kad nusiskundimai dėl rūkančių asmenų kalinimo kartu su nerūkančiais nepagrįsti nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, todėl atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti atlyginti 300 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad atsakovas veikė nepagrįstai ir neteisėtai. Nenustačius Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. - būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Bronius Januška