Civilinė byla Nr. 2-138-876/2014
Teisminio proceso Nr. 2-40-3-01173-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija: 30.3.
(S)
ŠAKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 2 d.
Šakiai
Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Eglei Pukinskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovams advokatei Eglei Grucytei, (duomenys neskelbtini)“ atstovui V. V., atsakovės Lietuvos Respublikos atstovei E. L., atsakovo VĮ Šakių miškų urėdijos atstovui advokatui Mindaugui Skruibiui, išnagrinėjo (duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, VĮ Šakių miškų urėdijai, dėl nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo ir nuosavybės teisės fakto pripažinimo, trečiuoju asmeniu esant VĮ Registrų centro Marijampolės filialui Šakių skyriui,
n u s t a t ė :
ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia 1994 m. pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registraciją atsakovo Lietuvos Respublikos vardu; pripažinti pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teises ieškovui (duomenys neskelbtini) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.
Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad 1973 m. ieškovas (duomenys neskelbtini) pastatė medžiotojų namelį – pastatą-pirtelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini). 1994 m. ieškovo pastatytas pastatas, jam to nežinant, buvo įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybė ir patikėjimo teise perduotas valdyti VĮ Šakių miško urėdijos žinion. Nurodoma, kad ieškovas gavo leidimą ir savo pastangomis bei investuotomis lėšomis pastatė pastatą, prašoma panaikinti neteisėtą 1994 m. pastato registraciją ir nuosavybės teisę į pastatą įregistruoti ieškovo vardu.
Vadovaujantis archyviniais duomenimis matyti, kad 1960 metais buvo įsteigtas 3-čiasis medžiotojų būrelis. 1971 m. būrelio visuotinio susirinkimo metu nutarta statyti pastatą poilsiui. Darbai buvo baigti 1974 metais. Namelį statė ir iš savo lėšų finansavo patys 3-čiojo medžiotojų būrelio nariai. Taip pat, tie patys nariai, nuolatos rūpinosi pastatyto namelio aplinka, buitimi bei kokybe. 1993 metais protokolu buvo nutarta įsteigti medžiotojų klubą su pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Tais pačiais metais buvo įregistruota medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ įstatai. 1996 m. medžiotojų būreliui „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteiktas juridinio asmens statusas. 1994 m. inventorizuojant Šilagirio girininkijos turtą, medžiotojų namelio savininku buvo neteisėtai paskirta Lietuvos Respublikos valstybė ir patikėjimo teise perleistas VĮ Šakių miškų urėdijai. Apie tokį turto įregistravimą medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ nariai sužinojo 2004 m. lapkričio 24 d. gautu raštu iš VĮ Registrų centro.
Ieškinyje nurodoma, kad 1994 m. anksčiau minimas pastatas-pirtis buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės vardu remiantis potvarkiu. Tačiau nėra žinoma, kokiu teisėtu pagrindu buvo priimtas anksčiau minimas potvarkis. Lietuvos apeliacinis teismas pranešime pasakė, kad pastatų statyba kaimo vietovėse iki 1983 m. rugpjūčio 31 d. reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, o nuo 1983 m. rugpjūčio 31 d. iki 1988 m. gruodžio 14 d. – individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, ir Kaimo gyvenviečių statymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Ministrų Tarybos 197 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240. Nuo 1989 m. iki 1991 m. liepos 12 d. pastatų statybą kaimo vietovėse reglamentavo Individualinės statybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364, apibrėžę statybos teisėtumo kriterijus ir pastatytų pastatų priėmimą eksploatuoti. Iš byloje pateiktų liudytojų rašytinių parodymų matyti, jog pastatą buvo nuspręsta statyti dar 1971 m. visuotinio būrelio narių susirinkimo metu. Vienas iš liudininkų – B. K., nurodė, jog nuo 1968 m. iki 2003 m. dirbo Šilagirio girininkijos girininku, ir patvirtino, kad 1971 m. (duomenys neskelbtini)medžiotojų būreliui buvo suteiktas žemės sklypas pastato pirties statybai. B. K. tuo metu užėmė atsakingas pareigas, todėl akivaizdu, jog apie tokį žemės sklypo suteikimo faktą privalėjo žinoti. Apie tai, kad pastatas-pirtis buvo statoma legaliai, gali paliudyti ir kiti liudininkai, nes jie patys prisidėjo prie pastato kūrimo ir apie teisėtumo faktą taip pat gali paliudyti teisme. Taigi nors ir nėra išsaugota oficialių rašytinių dokumentų, egzistuoja ne vienas liudininkas, kuris gali paliudyti tą faktą, jog ieškovui buvo suteiktas žemės sklypas statybai, o tai pagrindžia teisėtumą statyti pastatą bei tai, kad pastatas iš tikrųjų buvo pastatytas būrelio narių darbu, kas leidžia konstatuoti, jog minimas pastatas buvo pastatytas legaliu būdu, o jį pastatęs būrelis įgijo nuosavybės teisę į minimą pastatą.
Ieškinyje nurodoma, kad B. K. 2011-09-30 pateiktame atsakyme, nurodė ir tai, jog girdėjo, kad pastatas Lietuvos Respublikos valstybės vardu buvo įregistruotas per klaidą. Nurodoma, kad 1994 m. įregistravus pastatą Lietuvos Respublikos vardu, B. K. vis dar dirbo Šilagirio girininkijos girininko pareigose. Tokie girininko parodymai tik dar kartą pagrindžia faktą, kad atliekant teisinę pastato registraciją valstybės vardu, registracija buvo atlikta be teisėto pagrindo.
Apie statybos detales patvirtina 2011 m. lapkričio 7 d. paaiškinimas – prašymas nuo „(duomenys neskelbtini)“ būrelio narių, kuriame tiksliai nupasakojama kaip ir kokiu būdu buvo skiriamos lėšos, ieškomos statybinės medžiagos ir kaip buvo vykdomi darbai. Apie tai, kad pastatas buvo pastatytas ir naudojamas būtent medžiotojų būrelio narių, patvirtina ir šie įrodymai: 1) 1976-10-13 protokolas Nr. 9, kurio F punkte minimas medžiotojų būrelis; 2) 1977-01-26 protokolas, kurio pirmame punkte minimas medžiotojų namelis; 3) (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio revizijos komisijos patvirtinimo aktas, kurio 4 punkte minimas medžiotojų namelis; 4) medžiotojų būrelio aktas, kuriame minimas medžioklės namelis; 5) 1976-12-17 aktas, kuriame taip pat minimas medžiotojų būrelis.
Ieškinyje nurodoma, kad pateikti faktai patvirtina, kad ginčijamą pastatą pastatė būtent medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ nariai, tačiau 1994 m., ieškovui nežinant, pastatas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Remianti gautais duomenimis iš Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo matyti, kad pastatas Valstybės vardu buvo įregistruotas 1994 m. balandžio mėn. 21 d. Lekėčių apylinkės savivaldybės potvarkiu Nr. 19. Tačiau šiame potvarkyje nėra nurodyta jokių motyvų ar teisinių pagrindų, kuo remiantis pastatas perėjo Valstybės nuosavybėn. Kadangi pateiktame potvarkyje nėra nurodyti dokumentai ar pažymos, kurių pagrindu buvo priimtas aktas, konstatuojama, kad tai kardinaliai prieštarauja reikalaujamai tvarkai numatytai nutarime. Nurodoma, kad 2013 m. lapkričio 5 d. Marijampolės apskrities archyvui buvo pateiktas tapatus prašymas kaip ir Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialui, tačiau iš minimo Marijampolės apskrities archyvų buvo gautas visiškai skirtingas dokumentas – 1993 m. gruodžio 8 d. 1-ojo šaukimo tarybos 30-osios sesijos sprendimas, kuriuo nuspręsta perduoti Lekėčių VKPĮ pirtį, esančią Lekėčiuose. Tačiau šiame sprendime nėra nurodyta nei kas, nei kam perduoda šią pirtį ir apskritai nėra suprantama, kokiu pagrindu šis dokumentas buvo priimtas. Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus akivaizdu, jog būtent ieškovas teisėtu būdu pastatė pastatą ir būtent jis įgijo nuosavybės teisę į pastatą, tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, kad visiškai nėra aišku, kokiu pagrindu pastatas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybės vardu, kodėl ieškovas prarado nuosavybės teisę į savo sukurtą nekilnojamą daiktą.
Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamą daiktą įstatymo nustatyta tvarka jį sukurdama. Atsižvelgiant į tai, kad liudininkai gali patvirtinti, kad pastatui statyti buvo skirtas žemės sklypas, o tuo metu galiojusieji įstatymai numatė, kad tai yra pagrindas legalizuoti statybas bei žinant, kad būtent būrelio nariai pastatė pastatą, akivaizdu, kad pastatas – pirtis buvo pastatyta teisėtu būdu, o jį pastatė būtent (duomenys neskelbtini) nariai. Apie tai, kad nuosavybės teisės dokumentai buvo iš tikrųjų patvirtinti bei tai, kad nekilnojamas daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka, liudija prie bylos pridėti rašytiniai įrodymai bei tą patį gali paliudyti liudininkai. Taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į prie bylos pateiktus prašymus, matyti, kad buvo kreiptasi į ne vieną instituciją dėl pastato dokumentų steigimo kopijų/registracijos pateikimo. Tačiau nei viena iš minėtų institucijų negalėjo pateikti dokumentų, nurodydama, kad tokie dokumentai nėra išsaugoti. Atsižvelgiant į tai, kad pastatas buvo pastatytas prieš maždaug 40 metų dokumentų pradingimas, yra dažnai pasireiškiantis veiksmas. Todėl šiuo atvejus, atsižvelgiant į institucijų pateiktu atsakymus akivaizdu, kad dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.
Medžiotojo klubo nariai nuo pat pastato sukūrimo momento juo rūpinosi, jį tvarkė, restauravo tiek pastatą, tiek aplinką aplink jį. Apie šias aplinkybes pagrindžia byloje pateikti rašytiniai įrodymai, tiek liudininkų rašytiniai parodymai, tiek pateikti mokėjimų čekiai už darnus/dalis taisant pastatą – pirtį bei pridėta išlaidų ataskaita pateikta nuo 1994 m. iki 1999 m. bėgyje, kurios bendra suma yra 6565 Lt. (t. 1, b.l. 57-62).
Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nekilnojamojo turto registro duomenimis, į pirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota 1998 m. rugpjūčio 19 d. nuosavybės teisės Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teisės, Valstybės įmonei Šakių miškų urėdijai. Sutinkamai su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. , visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis įstatymo 18 str. 2 d. nekilnojamojo turto registro tvarkytojas apie šios bylos iškėlimą padarė atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre. (t. 1, b.l. 69-70).
Atsakovas Valstybės įmonė „Šakių miškų urėdija“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad su ieškinyje išdėstytais argumentais ir motyvais atsakovas nesutinka ir ieškovo pareikštus reikalavimus vertina kaip nepagrįstus ir neatitinkančius faktinės situacijos bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Su prašymu pripažinti ieškovo nuosavybės teises į ginčo pastatą vadovaujantis CK 4.47 str. 4 p. pagrindu atsakovas nesutinka, vadovaudamasis CK 1.125 str. 1 d., kurioje nurodomas ieškinio senaties terminas 10 metų. Atsakovas pagrįstai mano, kad ieškovas praleido nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovas prašo pripažinti jo nuosavybės teises į naujai pagamintą daiktą ir patikslintame ieškinyje nurodo, kad jis buvo pagamintas, tai yra 1974 metais. Akivaizdu, kad šio reikalavimo pateikimo senaties terminas yra seniai pasibaigęs. Reikalavimas pripažinti negaliojančia 1994 m. pastato registraciją Lietuvos Respublikos vardu grindžiamas ieškovo teiginiu, jog jis nežinojo apie tai, kad pirtis VĮ „Registrų centro“ registruose yra įregistruota kito savininko vardu. Ieškovas teigia, kad tai jog pirtis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos ir turto patikėjimo teise yra perduota Valstybės įmonei „Šakių miškų urėdija“, jis sužinojo tik 2004-11-24. Šis ieškovo teiginys yra abejotinas. Iš ieškovo pateiktų finansinės apskaitos ir kitokių dokumentų matyti, kad medžiotojų būrelis visą laiką laibai glaudžiai bendradarbiavo su tuometiniu Šilagirio girininkijos, kurios teritorijoje yra ginčo pastatas, girininku B. K.. B. K. Šilagirio girininkijai vadovavo nuo 1968 m. iki 2003 m. Girininkas B. K. privalėjo žinoti, koks konkretus nekilnojamasis turtas, priklausantis VĮ „Šakių miškų urėdija“, yra jo vadovaujamos girininkijos teritorijoje. Šios aplinkybės leidžia padaryti logiškai pagrįstą išvadą, kad apie pirties nuosavybės įregistravimą Lietuvos Respublikos vardu ieškovas sužinojo ne vėliau nei 2003 metais. Taigi reikalavimas pripažinti negaliojančia 1994 m. pastato registraciją Lietuvos Respublikos vardu pateikimo senaties terminas taip pat yra pasibaigęs. (t. 1, b.l. 71-72).
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo patikslintą ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad susipažinus su prie patikslinto ieškinio pateiktai dokumentais, mano, kad nėra teisinio pagrindo ieškinio tenkinti, nes ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų, reikalingų valdymui nuosavybės teise pripažinti.
Dėl pirmojo reikalavimo atsiliepime nurodoma, kad ieškovas ginčija išvestinį veiksmą – procedūrą, tačiau neginčija nuosavybės įregistravimo pagrindo – minėto potvarkio. Nuosavybės ir kitos teisės registruojamos konkrečių dokumentų pagrindu ir tol, kol toks dokumentas nėra nuginčytas (panaikintas), laikytina, kad jis yra teisėtas ir asmuo to dokumento pagrindu turi jam suteiktas teises ir pareigas. Mano, kad ieškovo reikalavimas panaikinti teisinę registraciją, neginčijant tokios registracijos teisinio pagrindo, yra nepagrįstas. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių. Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdantį institucija tiria teisinį nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas.
Dėl reikalavimo pripažinti pirties nuosavybės teises ieškovui nurodoma, kad pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą privalomi dokumentai, patvirtinantys teisėtą nekilnojamojo turto sukūrimą, privalėjo būti, tačiau šiuo metu yra prarasti. Ieškovas nenurodė, kokie dokumentai buvo ir kada jie buvo prarasti, taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovas išnaudojo visas galimybes rasti trūkumus dokumentus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylose dėl pastato ir žemės sklypo valdymo nuosavybės teise nustatymo teisiškai reikšminga įrodinėtina aplinkybė yra nuosavybės teisės į ginčo pastatą ar žemės sklypą atsiradimo pagrindo nustatymas. Daikto valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti svarbu išsiaiškinti, kokiu pagrindu nuosavybės teisę įgijo paskutinis daikto savininkas. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad pirties statybai buvo skirtas žemės sklypas, tačiau nei žemės skyrimo dokumentai (įsakymo, potvarkio, sutarties ar kitos žemės suteikimo dokumento), nei skirto žemės sklypo suformavimo (atidalinimo) dokumentų į bylą nepateikė. Visas aukščiau paminėtas sąlygas privalo įrodyti ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl statinio valdymo nuosavybės teise, nes tik esant visoms sąlygoms gali būti nustatytas teisme juridinę reikšmę turintis faktas, tai yra reikšdamas tokį reikalavimą ieškovas privalo įrodyti, kad įgijo ginčo objektą įstatymų nustatyta tvarka (pagal sandorį, sukurdamas daiktą ar kitais pagrindais), ir tai patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau dabar yra prarasti ir jų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka, bei svarbiausia – nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, tai yra teisėtai pagal statybos metu galiojusios teisės aktus. Ieškovas nepateikė jokių dokumentų, kad tuo atveju, jeigu jis vykdė statybą, ta statyba buvo vykdoma.
Kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, tai yra statybos procesas buvo teisėtas. Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatų statinį pagal CK 4.47 str. 4 punktą. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Dėl to statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Civilinės teisės požiūriu neteisėtos (savavališkos) statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybine medžiagas. Ieškovas prie patikslinto ieškinio nepateikė nei statybos projekto, nei žemės sklypo suteikimo akto, nei kitų statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, todėl laikytina, kad nėra įrodyta sąlyga, jog ieškovas daiktą sukūrė ir įformino teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepime nurodoma, kad raštuose nurodoma, kad pirtį galėjo statyti (duomenys neskelbtini), jo nariai 1975 m. Pagal Juridinių asmenų registro viešą paiešką (duomenys neskelbtini) kaip asociacija – juridinis asmuo įregistruotas tik 1996-05-31. Byloje nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) buvo juridinis asmuo ir kad ieškovas perėmė jo teises ir pareigas. Juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota tik 1996-05-31, todėl manytina, kad jis neturi subjektinės teisės reikalauti pripažinti jam nuosavybės teises į statinį, statytą 1975 m., nes ieškovas negalėjo būti statytoju tuo metu, kadangi jis dar neegzistavo, be to, byloje nėra duomenų apie teisių perėmimą. (t. 1, b.l. 76-78).
Ieškinys atmestinas.
Faktinės aplinkybės:
Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) visuotinio susirinkimo įvykusio 1993 m. rugpjūčio 24 d. protokolas, kuriame nutarta įsteigti medžiotojų klubą pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. (1 t., b.l. 10).
Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderiai, kuriuose nurodoma, kad buvo skiriamos lėšos pirtelės remontui. (1 t., b.l. 11-13).
Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Šakių miškų urėdija savo raštuose nurodo, kad pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pastatų registracija atlikta 1994 m. Lekėčių apyl. savivaldybės 1994 m. balandžio 21 d. potvarkiu Nr. 19. (1 t., b.l. 15-18).
Valstybės įmonė registrų centro Marijampolės filialas pateikė 1994 m. balandžio 21 d. potvarkio Nr. 19 kopiją, kurio pagrindu įregistruota nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos vardu. (1 t., b.l. 22-23).
Iš Medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio narių susirinkimo protokolų, aktų matyti, kad būrelis svarstydavo klausimą dėl lėšų skyrimo pirties priežiūrai (1 t., b.l. 26-51).
Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas unikalus Nr., (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai nuosavybės teisė. (1 t. 87-89, 117-118).
Dėl senaties termino
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010).
Nagrinėjamoje byloje atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties terminą nurodydami, kad iš pateiktų finansinės apskaitos ir kitokių dokumentų medžiotojų būrelis visą laiką glaudžiai bendradarbiavo su tuometiniu Šilagirio girininkijos, kurios teritorijoje yra ginčo pastatas, girininku B. K., kuris privalėjo žinoti, koks konkretus nekilnojamasis turtas, priklausantis VĮ „Šakių miškų urėdija“ yra jo vadovaujamos girininkijos teritorijoje. Šios aplinkybės parodo, kad apie pirties nuosavybės įregistravimą Lietuvos Respublikos vardu ieškovai sužinojo ne vėliau nei 2003 metais.
Teismas laiko, jog byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ieškovų pateiktas žinias apie pirtelės įregistravimo sužinojimo laiką. Atsakovai prašo taikyti senaties terminą nurodydami, jog ieškovai galėjo žinoti nurodomu faktus iš girininko B. K., tačiau jų argumentai yra pateikti tik kaip prielaida, tačiau nėra tai pagrindžiančių duomenų. Byloje yra pateikti ieškovų duomenys, iš kurių matyti, kad medžiotojų būrelis dar 2004 m. sistemingai skyrė lėšas pirtelės priežiūrai (1 t., b.l. 11-13). 2014 m. lapkričio 27 d. buvo skirta 50 Lt pirtelės įteisinimui. Šios aplinkybės parodo, kad būrelio nariai laikė save pirtelės ar savininkais, ar valdytojais ir jautė pareigą prižiūrėti pastatus. O skirtos lėšos pirtelės įteisinimui parodo, kad ieškovas 2004 m. lapkričio 27 d. susirūpino pirtelės įteisinimu, manytina, kad gavus naujos informacijos. Nesant byloje kitų duomenų, teismas laiko, jog šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovai apie jų pažeistas teises sužinojo tik 2004 m., tad ieškinys pateiktas nepažeidžiant 10 metų senaties termino.
Dėl pastato nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui
Ieškovai prašo pripažinti jų nuosavybės teises į pastatą CK 4.47 str. 4 p. pagrindu – pagaminant naują daiktą.
Nuosavybės teisė gali būti įgyjama įvairiais pagrindais, tarp jų įstatymas nustato nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis tai reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį. Teisės aktuose (1996 m. kovo 19 d. priimtame Statybos įstatyme ir kt.) statiniu laikoma visa tai, kas sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme; tai pastatai, statinių priestatai ir kt. (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas); statytoju laikomas asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas); statybos darbus galima pradėti, tik turint vykdomosios valdžios, kompetentingos institucijos leidimą, statinio projektą bei teisėtai (nuosavybės teise ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais) naudojamą žemės sklypą (Statybos įstatymo 3 straipsnis). Tokie pagrindiniai reikalavimai galiojo ginčo objekto - pirtelės statybos metais. Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 bei šiuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Iš esmės analogiškas statytojo (statybos užsakovo) pareigas nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224. Teismų praktika. 1999, 12).
Ieškovai nurodo, kad pastatas buvo pradėtas statyti 1973 m. Ginčo pastato statybos 1973-1994 (iki įregistravimo) metais atlikimo metu statybos procesą reglamentavo šie norminiai aktai: Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 307 “Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos” bei šiuo nutarimu patvirtinta leidimų statyti ir rekonstruoti (...) objektus įforminimo tvarka (galiojo iki LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo); LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 931 patvirtinti Statinių statybos ir eksploatavimo valstybės priežiūros nuostatai; LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai; Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 91 “Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti”; LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1991 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 63 patvirtintos Baigtų statybų priėmimo naudoti taisyklės ( (duomenys neskelbtini)91); LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Be to, miesto žemės suteikimo statyboms tvarką nurodytuoju laikotarpiu reglamentavo LR Žemės kodeksas (13-22 str. str.). Pastatų statybą kaimo vietovėje iki 1983 m. rugpjūčio 31 d. reglamentavo Individualios statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228, o nuo 1983 m. rugpjūčio 31d. iki 1988 m. gruodžio 14 d. – Individualinės statybos kaimo gyvenvietėse nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, ir Kaimo gyvenviečių statymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240. Nuo 1989 m. iki 1991 m. liepos 12 d. pastatų statybą kaimo vietovėse reglamentavo Individualinės statybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364, apibrėžę statybos teisėtumo kriterijus ir pastatytų pastatų priėmimą eksploatuoti. Statybos teisėtumo faktas gali būti patvirtintas šiais dokumentais: patvirtintu individualiu ar tipiniu projektu; vietinio vykdomojo komiteto leidimu, kolūkio narių visuotinio susirinkimo nutarimu ar valstybinio ūkio administracijos įsakymu, vietinio vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės sklypą statybai; žemės sklypo planais; sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotai naudotis; valstybinės komisijos aktu dėl pastato priėmimo naudoti; vietinių vykdomųjų komitetų potvarkiais dėl valstybinės komisijos aktų priimti pastatus naudoti patvirtinimo; dokumentais, patvirtinančiais privalomojo pastatų valstybinio draudimo įmokų mokėjimą, ir kitais panašiais dokumentais, kurių pakankamumo šiam faktui konstatuoti vertinimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikšmingų atliekant statinio registravimą Nekilnojamojo turto registro įstaigoje ir nagrinėjant bylą teisme.
Teismas laiko, jog galima daryti išvadą, jog ginčo pastato statybas organizavo (duomenys neskelbtini)medžiotojų būrelio nariai. Šis faktas nebuvo ginčijamas, tai patvirtino ir byloje apklausti liudytojai A. M., A. S., P. Š., V. I., A. A.. Tačiau nei vienas iš liudytojų nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų pastato statybų teisėtumą. Ieškovo atstovė nurodė, jog liudytojas V. I. patvirtino, jog buvo suteiktas sklypas namelio statybai, tačiau šis liudytojas nurodė, kad sklypą suteikė kolūkio pirmininkas B., tuo tarpu pagal tuo galiojusius teisės aktus nurodytas asmuo neturėjo įgaliojimų suteikti sklypą statyboms. V. I. taip pat nurodė, jog projektą pasidarė pats, tačiau byloje nėra duomenų, jog šis projektas buvo patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nurodė, kad lyg pastačius buvo surašytas priėmimo – perdavimo aktas, tačiau šias aplinkybe patvirtinančių duomenų byloje nėra.
Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojų būreliui buvo suteiktas žemės sklypas pastato pirties statybai. Taip pat nurodoma, kad šias aplinkybes patvirtina liudytojas B. K., kuris tuo metu buvo Šilagirio girininkijos girininku ir turėjo tiksliai žinoti šias aplinkybes. Apklausiant nurodytą liudytoją, šis nurodė, kad būreliui buvo suteiktas sklypas, dėl kurio naudojimo jis pasitarė su savo viršininku ir šis neprieštaravo. Atkreiptinas dėmesys, jog žemės sklypų suteikimą tuo metu reglamentavo Žemės kodeksas, kurio 14 str. nurodoma, jog žemės sklypus suteikti naudotis turėjo teisę apylinkės, gyvenviečių, rajonų, miesto deputatų tarybų vykdomieji komitetai. To paties teisės akto 21 straipsnyje nurodoma, kad kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų žemės naudotojų teisę naudotis žeme patvirtina valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme. Juos išduoda rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Byloje pateikti duomenys, kad B. K. nuo 1960 m. iki 2003 m. dirbu techniku, girininkijos meistru, girininku (2 t., b.l. 19). Kaip matyti, tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nėra suteikta teisė technikui, meistru, girininkui ar urėdui suteikti žemės sklypą statybai. Pagal Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų 16. 2 p. patalpų savininkas, kuriam skirtas naudojimuisi žemės sklypas, galėjo būti statybos (rekonstrukcijos) užsakovu pats arba statybos projekto įgyvendinimą sutartimi pavesti kitam asmeniui (pavyzdžiui, ieškovui), tačiau ir tai įforminta nebuvo. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodo, kad apie faktą, kad nameliu naudojosi būrelio nariai patvirtina pateikti protokolai. Teismas sutinka su tuo, kad galimai nameliu naudojosi, prižiūrėjo ieškovas, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, jog namelio statyba buvo atlikta teisėtai ir laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos, kas leistų pripažinti, jog ieškovas teisėtai sukūrė naują daiktą ir turi teisę įregistruoti jo nuosavybę.
Šioje byloj ieškovai neįrodė atliktų statybų teisėtumo, apklausti liudytojai nepatvirtino aplinkybių, jog buvo teisėtai gautas žemės sklypas, leidimas statybai. Atvirkščiai, liudytojas A. S. nurodė, kad jokių dokumentų neturėjo, projekto nederino, atliko rekonstrukciją neturėdami leidimo. Liudytojas A. M. nurodė, kad žemės sklypą davė kolūkio pirmininkas bei teigė, kad tais laikais leidimų, projektų nebuvo, tik žodinis susitarimas. Mano, kad leidimų nereikėjo. Liudytojas P. Š. taip pat teigė, kad leidimo statyti nereikėjo, užteko girininko leidimo. Liudytojas V. I. nurodė, kad projektą pasidarė pats ir nežinojo, kad reikia su kažkuo suderinti. Žemės sklypą skyrė kolūkio pirmininkas. Liudytojas B. K. nurodė, kad būrelio leido statyti pasitaręs su savo viršininku. Taigi nors ieškovas ieškinyje teigė, kad statybos vyko teisėtai ir tai gali patvirtinti liudytojai, tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, jog statybos vyko teisėtai.
Teismo posėdžio metu ištirtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas atlikinėjęs statybą, nurodytų norminių aktų reikalavimų nepaisė: žemės sklypas faktinio statytojo vardu skirtas ir nužymėtas nebuvo, nebuvo nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas statybos projektas, statyba nebuvo įregistruota, t. y. jai nebuvo išduotas leidimas; atlikus pastato statybą, objektas nebuvo valstybinės komisijos priimtas naudoti. Todėl atlikti ieškovo veiksmai buvo neteisėti; vertinant teisiškai, ieškovas nebuvo teisėtas statytojas, todėl tokie veiksmai bei jų rezultatai negali sukelti teisinių pasekmių, kokias sukelia įteisinta statyba, t. y. negalėjo sukurti nuosavybės teisės į statybos procese pastatytą statinį. Tos aplinkybės, kad neteisėtą statybą toleravo ir galbūt skatino girininkas B. K., ar kiti institucijų atstovai, kad nebuvo taikomos savavališkai statybai numatytos sankcijos, nedaro šios statybos teisėta, nes teisė negali atsirasti iš neteisėtų veiksmų. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nuosavybės teisė į statybos procese pastatytą statinį gali būti įgyjama tik tuo atveju, jei statyba buvo vykdoma teisėtai, t. y. laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos ir nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo
Patikslintu ieškiniu ieškovas pateikė reikalavimą – pripažinti negaliojančia1994 m. pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))registraciją atsakovo Lietuvos Respublikos vardu. Savo ieškinyje ieškovas nurodo, kad teisinė registracija gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant teisinio pagrindo arba pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką.
Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos paštas“ v. Susisiekimo ministerija, AB ,,TEO LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.
Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v . UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009).
Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ( 1 t., b. l. 87-89) matyti, kad atsakovui Lietuvos Respublikai nuosavybės teise įregistruota; įregistravimo pagrindu nurodyta: miesto (rajono) valdybos potvarkis 1994 m. balandžio 21 d. Nr. 19. Byloje yra pateiktas nurodomas dokumentas (1 t. , b.l. 116). Savo patikslintame ieškinyje ieškovas nurodo, kad pačiam potvarkyje nėra nurodyta jokių motyvų ar teisinių pagrindų, kuo remiantis ginčo pastatas perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybė. Neatsižvelgiant į nurodytas abejones, ieškovai nepateikė reikalavimo dėl šio dokumento pripažinimo neteisėtu ar negaliojančiu, kas leidžia sutikti su atsakovo Lietuvos Respublikos atsiliepime nurodytu argumentu, jog ieškovas ginčija išvestinį veiksmą – procedūrą, tačiau neginčija nuosavybės įregistravimo pagrindo minėto potvarkio. Susipažinus su byloje esančiu dokumentu matyti, kad šis dokumentas yra išduotas vietos savivaldybės, jis laikytinas rašytiniu įrodymu. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie). Aplinkybės, nustatytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. A. V., LR Užsienio reikalų ministerija, AB „Lietuvos rytas“; bylos Nr. 3K-3-235/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; bylos Nr. 3K-3-452/2006; kt.). Vadovaudamasi šiais išaiškinimais, teismas laiko, kad Lekėčių apylinkės savivaldybės potvarkis atitinka oficialiesiems rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus ir jame nustatytos aplinkybės laikomos įrodytomis tol, kol jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Kadangi šio dokumento teisėtumas bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamas, teismas laiko, kad ir jo pagrindu atlikta registracija yra teisėta. Pastato registracijos laiku galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo” Nr. 297, kurio 8 d. nurodoma, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Taigi, byloje esantis potvarkis laikytinas teisėtų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentu. Iš byloje esančios kadastro duomenų bylos (1 t., b.l. 119-145) matyti, kad ginčo objektas – pirtis 1993 m. gruodžio mėnesį buvo inventorizuotas kaip pagrindinio pastato – namo priklausinys, tad pagal tuo metu galiojusio CK 153 str., pirtis kartu su pagrindiniu daiktu buvo įregistruoti tuo metu kaip Šakių miškų urėdijos nuosavybė. Ieškinyje nurodoma, kad pastatas buvo per klaidą inventorizuotas ir įregistruotas, tačiau teisme nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad dėl registracijos buvo padaryta klaida. Ieškovai nurodo, kad liudytojas B. K. patvirtino dėl atsiradusios klaidos, tačiau teismas laiko, kad B. K. parodymai yra tik jo nuomonė, kuria remiantis negali būti nuginčijamas oficialus savivaldybės potvarkis ir konstatuota esanti klaida.
Patikslintame ieškinyje taip pat nurodoma, kad potvarkyje, kurio pagrindu įregistruotas pastatas, nėra nurodyti dokumentai, ar pažymos, kurių pagrindu buvo priimtas aktas, bei nurodoma, kad tai prieštarauja 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 nustatytai tvarkai. Tačiau ieškovas nepatikslinta, kas būtent prieštarauja nurodomam teisės aktui. 1991 m. liepos 25 d. nutarime Nr. 297 nėra konkretizuota, kokie duomenys turi būti nurodyti potvarkyje. Šis teisės aktas reglamentuoja įregistravimo tvarką, ir jame nurodoma, kad vietos savivaldos potvarkis yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Potvarkyje Nr. 19 yra patvirtinta nuosavybės teisė į gyvenamąją namą ir jo priklausinius, kurių nurodyti numeriai, tad teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Taip pat teismas nesutinka su argumentu, jog potvarkio neteisėtumą parodo iš Marijampolės apskrities archyvo gautas skirtingas dokumentas (1 t., b.l. 20), nes šiame dokumente nėra nurodyti konkretūs nekilnojamo turto požymiai, tad teismas šiuo dokumentu nesivadovauja.
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas atsiliepime nurodo, kad jo nuomone (duomenys neskelbtini) neturi subjektinės teisės pateikti reikalavimus, nes šis klubas įregistruotas tik 1996 m., o duomenų apie teisių perėmimą nėra. Teismas mano, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad ieškovai perėmė (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio teises, tačiau atsižvelgiant į ieškovo atstovo paaiškinimus, liudytojų parodymus galima daryti išvadą, kad teisių perėmimas įvyko. Pačiame protokole (1 t., b.l. 10) nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelis nutarė įsteigti medžiotojų klubą (duomenys neskelbtini). Šiame protokole nėra aptarta teisių perėmimas, tačiau galima suprasti, kad įsteigus klubą būrelio nariai tapo klubo nariais, kaip buvo nurodyta teismo posėdžio metu, kad būrelio medžiojimo plotai taip pat perėjo klubui „(duomenys neskelbtini)“. Dėl šių faktų bylos nagrinėjimo metu ginčo nekilo, tad teismas laiko, jog galime laikyti, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini)medžiotojų būrelio teisių perėmėja.
Taip pat teismas nesutinka su atsakovo atstovo išsakytu argumentu, jog ieškovai negalėjo būti nuosavybės subjektu, nes pagal 1973 m. galiojusio CK 102 str. nurodoma, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais). Nors nėra žinoma, koks juridinis statusas buvo (ar buvo) suteiktas (duomenys neskelbtini)medžiotojų būreliui, tačiau jai esant ir visuomeniniai organizacijai, jie galėjo turėti nekilnojamojo turto nuosavybės teise.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovai prašė išreikalauti bei patys pateikė VĮ „Šakių miškų urėdijos“ turto balansą, aktus ir kt. dokumentus (2 t., b.l. 31-37). Ieškovo atstovė teigė, kad šie dokumentai patvirtina pirties įregistravimo neteisėtumą, nes anksčiau šis turtas nebuvo inventorizuotas, apskaitomas, tačiau teismas laiko, kad šie dokumentai pagal savo svarbą bei patvirtindami tik netiesiogines aplinkybes, nepaneigia turto įregistravimo teisėtumo.
Atsižvelgiant į nurodytą teismas laiko, jog ieškinio reikalavimai neįrodyti, todėl jis atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
CPK 93 str. reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šio straipsnio 1 d. nurodoma, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys atmestinas, bylinėjimosi išlaidos byloje dalyvavusiems asmenims priteistinos iš ieškovo.
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovai pateikė duomenys, kad dėl vykimo į teismo posėdžiu jie patyrė 524, 86 Lt. (1 t., b.l. 90, 166, t. 2, b.l. 40-43). Šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš ieškovo.
Atsakovė VĮ „Šakių miškų urėdija“ pateikė duomenys, kad patyrė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1 t., b.l. 170-173), kurios taip pat priteistino iš ieškovo.
Taip pat valstybei iš atsakovo priteistinos dokumentų įteikimo išlaidos – 47,58 Lt.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 259 -270 str. teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo (duomenys neskelbtini) atsakovės Lietuvos Respublikos įgaliotam atstovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai 524, 86 (penkis šimtu dvidešimt keturis Lt 68 cnt) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo (duomenys neskelbtini) atsakovės VĮ „Šakių miškų urėdijai“ 1000 Lt (tūkstantį Lt) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovo (duomenys neskelbtini) 47,58 Lt (keturiasdešimt septynis Lt 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.
Teisėja Judita Sungailaitė