Administracinė byla Nr. eA-1292-261/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04007-2021-9
Procesinio sprendimo kategorija 9.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja), atstovaudama ir savo nepilnametį sūnų (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M32051 (toliau – ir Sprendimas) ir Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1229 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėja paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad gimtoje šalyje jai kilo pavojus dėl aktyvios jos vyresniųjų vaikų politinės pozicijos dalyvaujant antivyriausybinėse demonstracijose, dėl to jie buvo persekiojami „(duomenys neskelbtini)“ grupuotės, bei dėl savo nepilnamečio vaiko, kuris turi (duomenys neskelbtini) sindromą ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Šios aplinkybės lėmė, kad pareiškėja nuolat patyrė persekiojimą ir diskriminaciją, negalėjo jaustis saugi.
3. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis tik subjektyviomis prielaidomis, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nustatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas nuodugnaus įrodymų ištyrimo.
4. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina akivaizdžios faktinės aplinkybės dėl nepilnamečio vaiko neįgalumo. Savo kilmės šalyje pareiškėja neturi jokių realių galimybių gauti bent kiek žmogiškas vaiko gydymo ir lavinimo sąlygas. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra susijusios su prieglobsčio pagrindais, rodo formalų ir neindividualizuotą, subjektyvų vertinimą. Pareiškėjos atvejis nebuvo individualizuotas, nepilnametis vaikas nebuvo apžiūrėtas gydytojo, kad būtų įvertintas pasakojimo tikrumas. Atsakovas skundžiamame sprendime visiškai nenagrinėjo klausimo, kiek realu gauti veiksmingas gydymo ir priežiūros paslaugas ir kokių veiksmų imasi kilmės valstybė, kad jos gyventojams būtų prieinamos sveikatos paslaugos. Pareiškėja nurodė, jog dėl karo kilmės šalyje neturi galimybės užtikrinti bent minimalų gydymą nepilnamečiui sūnui, o grįžus į kilmės valstybę dėl neteikiamų sveikatos paslaugų situacija realiai turi būti prilyginama kankinimui ir nežmoniškam elgesiui.
5. Pareiškėja teigė, kad nors atsakovas sprendimuose remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Pareiškėja yra moteris su nepilnamečiu (duomenys neskelbtini) sindromą turinčiu vaiku, taigi, vienareikšmiškai priskiriama pažeidžiamų asmenų kategorijai. Atsakovas šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo pareiškėjos prašymo, nors akivaizdu, jog, objektyviai vertindamas situaciją, privalėjo. Skundžiamas Sprendimas dėl nepilnamečio prieglobsčio prašytojo yra visiškai nemotyvuotas.
6. Pareiškėja pažymėjo, kad jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Atsakovas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, taigi, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėja teigė, kad iš skunde pateiktos informacijos bei apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėja išsiuntimo į kilmės valstybę atveju nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog, išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
7. Atsakovas Departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
8. Atsakovas paaiškino, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Skundo teiginiai deklaratyvūs, nėra nurodyta jokių konkrečių trūkumų. Pareiškėjai neteisėtai kirto Lietuvos sieną ir buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų. Pareiškėja pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teigė, kad jos išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė baimė dėl vaikų ateities, jos sūnūs 2019 m. spalio 1 d. dalyvavo demonstracijoje (duomenys neskelbtini), ten vienas iš jų buvo sužalotas ir galimai jiems grasina organizacija „(duomenys neskelbtini)“, taip pat bijo ir dėl dukters, kuri dirba slauge ligoninėje, dukrai atrodo, kad ją seka dėl brolio dalyvavimo demonstracijoje, taip pat pažymėjo, kad jauniausias vaikas turi (duomenys neskelbtini) sindromą, nurodo, kad asmeniškai jai jokių problemų (duomenys neskelbtini) nebuvo, tačiau grįžti nenori, kitų priežasčių, dėl kurių jiems kiltų pavojus, pareiškėja nenurodė.
9. Atsakovas pažymėjo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis EPPB 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas yra tokio žemo lygmens, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurto lygis nėra toks didelis, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
10. Atsakovas teigė, kad pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jai tenka pareiga surinkti kilmės valstybės informaciją, tačiau ji turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Šiuo atveju pareiškėjos pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti pareiškėjams prieglobstį. Departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jos paaiškinimus ir atsižvelgiant į juos surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Departamentas neturėjo pareigos rinkti kilmės valstybės informaciją pareiškėjos pageidaujamais skunde nurodytais aspektais, sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėja kilmės valstybėje būtų persekiojama.
11. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju, įvertinus pareiškėjos individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, realios rizikos pareiškėjai ir jos vaikui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatyta. Nors pareiškėja yra moteris ir turi vaiką su (duomenys neskelbtini) sindromu ir pagal EPPB gaires gali būti priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patekę į šią grupę ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, todėl reikia atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini), gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Paskutinė pareiškėjos gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, ji gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) rajone, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Įvertinus visus šiuos faktus, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo, yra darbingo amžiaus, gerai pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, (duomenys neskelbtini) tebegyvena jos šeima ir vyras, ten turi gyvenamąją vietą, todėl, įvertinus jos pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, galėtų saugiai gyventi savo gyvenamojoje vietovėje.
12. Atsakovas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, kad šiuo metu pareiškėjai, įskaitant ir jos vaikui, negresia persekiojimas (duomenys neskelbtini), tyrimo metu pagrįstai nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei tikslų ar motyvų persekioti pareiškėjus dėl jų individualių savybių.
13. Atsakovas pabrėžia, kad istorija, kuria pareiškėja grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo prieglobsčio prašytojams jį suteikti. Pareiškėja klaidingai interpretuoja Įstatymo nuostatas, nes jų atžvilgiu nėra taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis. Šiuo atveju pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Dėl to šiuo konkrečiu atveju pareiškėjams buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.
14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
16. Teismas, nustatęs faktines aplinkybes, akcentuodamas 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalyje, 1 straipsnio A dalies 2 punkte, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, Tvarkos aprašo 19, 116 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertino, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę bei į pareiškėjų kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį.
17. Teismas sprendė, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
18. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.
19. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
20. Teismas dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo pažymėjo, kad pareiškėja be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kaip nustatyta, pareiškėjos pasakojimas apie gresiantį pavojų buvo įvertintas kaip nepatikimas. Departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjai. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjai gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Departamentas objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjos pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį.
21. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Komisijos sprendimas atmesti pareiškėjos skundą paliekamas nepakeistas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
22. Pareiškėjų apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjos pasakojimą ir kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.
24. Nurodoma, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas EŽTT suformuluotą praktiką, Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai.
25. Akcentuojama, kad pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visa laiką buvusi priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.
26. Pažymima, kad pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina akivaizdžios faktinės aplinkybės dėl vaiko neįgalumo. Savo kilmės šalyje pareiškėja neturi jokių realių galimybių gauti bent kiek žmogiškas vaiko gydymo ir lavinimo sąlygas. Pareiškėjos atvejis nebuvo individualizuotas, nepilnametis vaikas nebuvo apžiūrėtas gydytojo tam, kad įvertinti pasakojimo tikrumą. Atsakovas nenagrinėjo klausimo, kiek yra realu gauti veiksmingas gydymo ir priežiūros paslaugas ir kokių veiksmų imasi kilmės valstybė, kad jos gyventojams būtų prieinamos sveikatos paslaugos. Pareiškėja nurodė, jog dėl karo stovio kilmės šalyje, vaiko sveikatos būklės ji neturi galimybės apsirūpinti ir užtikrinti bent minimalų jam gydymą, o grįžus į kilmės valstybę dėl neteikiamų sveikatos paslaugų situacija realiai turi būti prilyginama kankinimui ir nežmoniškam elgesiui.
27. Pareiškėjos teigimu, nors skundžiamame Sprendime atsakovas remiasi EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo netaikė. Pareiškėja yra moteris su nepilnamečiu (duomenys neskelbtini) sindromą turinčiu vaiku, taigi vienareikšmiškai priskiriama pažeidžiamų asmenų kategorijai. Atsakovas šiuo aspektu nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors akivaizdu, jog objektyviai vertindamas situaciją, privalėjo.
28. Pabrėžiama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti. Departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjo ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias kaip teisę į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjams ir pareiškėjai to pagrįstai bijo. Departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėjus gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu. Skundžiamas Sprendimas dalyje dėl nepilnamečio prieglobsčio prašytojo nėra argumentuotas.
29. Akcentuojama, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei. Yra tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.
30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
31. Atsakovas laikosi pozicijos, kad visapusiškai įvertino prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgdamas į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis bei teisės principais.
32. Pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašymo motyvai nesusiję su pareiškėjų individualia situacija, pareiškėja nenurodė jokių individualiai jai ir jos nepilnamečiui vaikui kilmės valstybėje kylančių grėsmių, jokių savo pasakojimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taip pat nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmenims jų gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėjams pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
33. Atsakovas pažymi, kad iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją, buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės. Pareiškėja nepagrindė savo pasakojimo įrodymais, nenurodė individualiai jai ir jos nepilnamečiui vaikui kylančių grėsmių. Pareiškėjos įžvelgiama grėsmė yra tik hipotetinio pobūdžio ir grindžiama tik spėlionėmis.
34. Akcentuojama, kad Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ESPA informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjų situacijoje. Pareiškėja nenurodė, kad jos vaikas dėl amžiaus ar savo sveikatos būklės susiduria su diskriminacija arba netinkamu elgesiu kilmės šalyje, negauna tinkamo gydymo (duomenys neskelbtini), kad toks tariamas gydymo nesuteikimas galėtų būti vertinamas kaip tyčinis valstybės veikimas/neveikimas pareiškėjų atžvilgiu, vykdomas dėl pareiškėjų individualių savybių. Departamentas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei tikslų ar motyvų persekioti pareiškėjus dėl jų individualių savybių.
35. Atsakovas teigia, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis ESPA pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
36. Paaiškinama, kad nors pareiškėja yra moteris, ir turi vaiką su (duomenys neskelbtini) sindromu ir pagal ESPA gaires gali būti priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, todėl reikia atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini) gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, ji gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) rajone, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.
37. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo, yra darbingo amžiaus, gerai pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, pareiškėjos vaikas nėra nelydimas nepilnametis, (duomenys neskelbtini) tebegyvena jos šeima ir vyras, motina, vyro giminės, turi ten gyvenamąją vietą, todėl yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, galėtų saugiai gyventi savo gyvenamojoje vietovėje. Pareiškėja taip pat nebuvo nurodžiusi, kad jos nepilnametis vaikas negauna tinkamo gydymo (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėja savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė jos vaikui kylančiomis grėsmėmis, ji taip pat nenurodė, kad jos vaikas susiduria su netinkamu elgesiu kilmės valstybėje.
38. Atsakovo teigimu, yra pagrįsti sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tokiu atveju bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija galimo nustatyti maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
39. Atsakovas akcentuoja, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjai buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 4 d. posėdyje. Be to, pareiškėjų pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
41. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
42. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
43. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo, kas apeliantų manymu nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
44. Dėl prieglobsčio prašytojo prašymo vertinimo apimties bei tvarkos teismų praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020).
45. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą minėtų kriterijų kontekste, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl teismo išvadų nekartoja ir tik papildo jas atsakymais į apeliacinio skundo argumentus.
46. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
47. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).
48. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
49. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamais nėra pakankamos pripažinti, kad toks persiekiojimas yra realus. Pareiškėjų individuali situacija nepatvirtina galimo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Todėl pagrįstai buvo pripažinta, kad pareiškėjų nurodoma situacija neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu kriterijų, būtinų suteikti pabėgėlio statusą.
50. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką pateko su nepilnamečiu vaiku, kuris pasak jos yra neįgalus, tačiau pareiškėja yra nepilnamečio vaiko mama ir gali pasirūpinti juo, šioje byloje ginčijami sprendimai šeimos vienybės principo nepažeidžia, todėl pareiškėja, pateikto prašymo apimtyje suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 86 straipsnio nuostatas, papildomų garantijų neįgyja.
51. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pripažinti galimai galinčią kilti grėsmę. Prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Departamente metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje pareiškėjai buvo persekiojami ir kad bus persekiojami juos grąžinus į kilmės šalį ar pareiškėja ir jos vaikas patirs sąlygas, atitinkančias Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta kankinimo draudimą.
52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo pilnai ir atsakė į visus skundo argumentus. Teismo išvados yra aiškios ir pakankamos teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei klaidų nėra, todėl nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ričardas Piličiauskas