KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Edita Šliumpienė, sekretoriaujant Jūratei Verseckienei, nedalyvaujant ieškovo atstovui ir atsakovams, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. B. ir V. I. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka

n u s t a t ė :

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų 5 468,05 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-5).

Ieškovas ieškinyje nurodė, jog 2013-12-06 Švedijoje dėl D. B., vairavusio V. I. priklausančią transporto priemonę Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d., 41 str. 3 ir 8 d. nuostatos. Draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos ekonominės erdvės valstybėse. Lietuva ir kitos ES valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvės, kurios vienas tikslų – užtikrinti, supaprastinti ir palengvinti žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Ginčo eismo įvykis įvyko Švedijoje, jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone. Vadovaudamasis nuostatais Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 20 217,00 SEK sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo reikalaujamą sumą. Ieškiniu šią sumą prašoma priteisti solidariai iš už žalą atsakingo asmens bei asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovus, tačiau iki šiol reikalaujama suma ieškovui nėra grąžinta. Ieškovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog neapdraustas automobilis įvykio metu priklausė atsakovui V. I., kuris nurodė, jog nenorėjo mokėti už nenaudojamo automobilio draudimą. Tačiau įstatymas numato, kad tiek valdoma, tiek naudojama transporto priemonė privalo  būti apdrausta. Lietuvos Respublikoje esanti transporto priemonė privalo būti drausta, kol ji yra registruota. Pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta jų savininkams. Ieškovas patyrė nuostolius dėl abiejų atsakovų kaltės, todėl V. I. (automobilio savininkas, neatlikęs pareigos apdrausti transporto priemonę) ir D. B. (asmuo, dėl kurio veiksmų kilo žala) yra solidariai atsakingi ieškovui. Prašomi priteisti nuostoliai kilo dėl žalos, padarytos automobiliui Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 198), teisme gautas ieškovo prašymas bylą teismo posėdyje nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 182). Byla nagrinėtina ieškovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas V. I. teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį (b. l. 132-133), nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad jo automobilis Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nenaudojamas dėl stabdžių gedimo. Iškviestas meistras automobilį užvedė, D. B. tai matė, todėl greičiausiai manė, kad automobiliu galima naudotis. V. I. turi daugiau automobilių, todėl sugedusiojo neskubėjo remontuoti bei drausti, nes juo nesinaudojo. 2013-12-07 V. I. namuose apsilankę policijos pareigūnai nurodė, kad D. B. neneigia, kad automobilį pasiėmė be savininko leidimo ir jam nežinant. V. I. nurodė, kad D. B. yra jo krikšto sūnus, todėl pareiškimo jis nerašė. Dėl apgadinto automobilio pas V. I. atėjo kaimynas L., V. I. kaimynui apmokėjo padarytus nuostolius. Su atsakovu V. I. jokie Švedijos tyrėjai nebandė susisiekti. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas prašo visą prašomą sumą priteisti iš atsakovo D. B., nes dėl jo automobilio vagystės ir dėl to, kad jis vairavo neblaivus, kilo žala.

Atsakovas V. I. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jis informuotas tinkamai šaukimą išsiunčiant teismui žinomu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 155), teismo šaukimas taip pat įteiktas atsakovui asmeniškai registruota pašto siunta (b. l. 197), teisme gautas atsakovo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nes į teismo posėdį iš Švedijos atvykti negali dėl didelių kelionės išlaidų (b. l. 188). Byla nagrinėtina atsakovui V. I. nedalyvaujant.

Atsakovas D. B. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie teisme iškeltą bylą jis informuotas tinkamai LR CPK 130 str. nustatyta tvarka viešo paskelbimo būdu, apie bylą paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (b. l. 150, 151).

Į teismo posėdį atsakovas D. B. neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jis informuotas tinkamai LR CPK 130 str. nustatyta tvarka viešo paskelbimo būdu, apie bylą paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (b. l. 152-153, 154), taip pat siunčiant teismo šaukimą ieškovo nurodytu gyvenamosios vietos adresu registruotu paštu ir teismui žinomu gyvenamosios vietos adresu Danijoje. Atsakovo D. B. neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėtina atsakovui D. B. nedalyvaujant.

Ieškinys tenkintinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog V. I. vardu yra registruotas automobilis Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Ši Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė 2013-12-06 pateko į eismo įvykį, automobilį vairavo D. B., jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (b. l. 41-42), eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9-20), eismo įvykis užfiksuotas nuotraukose (b. l. 21-32). D. B. vežė kaimyną H. E. pirkti cigarečių, kaimynas paliudijo, kad atsakovas vairavo neatsakingai, nesilaikė saugaus greičio, dėl savo būklės negalėjo vairuoti, stabdė per vėlai ir dėl to atsitrenkė į kitą automobilį (b. l. 47-48). 2013-12-07 buvo apklaustas ir automobilio, kurį vairavo D. B., savininkas V. I., jis pareigūnams nurodė, jog D. B. buvo išgėręs, pasiskolino automobilį V. I. nežinant ir padarė avariją (b. l. 49-50). 2013-12-13 ataskaitos apraše nurodyta, kad tyrėjas bandė susisiekti su automobilio savininku V. I. (b. l. 39-40). Pats D. B. apklausiamas prisipažino, kad neatsakingai vairavo, buvo išgėręs, jis bandė stabdyti, bet automobilis nestojo, padangos buvo blogos (b. l. 51-52, 53-54). Apgadintas automobilis priklausė J. P. (b. l. 33-34), automobiliu važiavo trys asmenys – A. K. (vairuotoja), kuri iškvietė policiją pajutusi, kad nuo dėl įvykio kalto asmens sklinda alkoholio kvapas (b. l. 35-38, 43-44), M. P., kuri sėdėjo keleivio vietoje, gale sėdėjo M. dukra (b. l. 45-46). Apgadinto automobilio savininkas pateikė draudimo bendrovei prašymą atlyginti patirtus nuostolius (b. l. 55-60), buvo apskaičiuota padaryta žala (b. l. 61-62, 63-64, 69-80). Eismo įvykis įvyko Švedijoje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus, ir eismo įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 50 217 SEK sumai ieškovui – transporto priemonės registracijos valstybės — Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (b. l. 7-8, 65-66, 67-68, 81-94). Ieškovas sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą (b. l. 95), bei raštu kreipėsi į bendraatsakovus, reikalaudamas grąžinti Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5 468,05 Eur (b. l. 96, 97). Atsakovas į bylą pateikė susirašinėjimą su atsakovu D. B. ir jo mama (b. l. 189-190).

Atsakovas V. I. į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus – L. H. L. E. (b. l. 134, vertimas b. l. 158) bei L. W. (b. l. 136, vertimas b. l. 160). Šie atsakovo pateikti raštiški parodymai negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje, kadangi liudytojų apklausa turi vykti laikantis tvarkos, nustatytos CPK 192 str. Pagrindinė liudytojų parodymų gavimo taisyklė – liudytojas apklausiamas, jam pasirašius priesaiką, teismo posėdyje, teisėjo ir posėdyje dalyvaujančių asmenų akivaizdoje. Tokiu būdu geriausiai užtikrinamas proceso betarpiškumo principas, įtvirtintas CPK 14 str., sudaroma galimybė teismui bei dalyvaujantiems byloje asmenims užduoti liudytojui klausimus ir taip išsamiai nustatyti bylai reikšmingus faktinius duomenis. Tik išimtiniais atvejais, kai liudytojo negalima ar jį sudėtinga apklausti teismo posėdyje, teismas gali vertinti liudytojo raštu pateiktus įrodymus, duotus notaro akivaizdoje ir jo patvirtintus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (CPK 192 str. 8 d.). Taigi galimybė remtis liudytojo rašytiniais parodymais yra labai ribota, taikytina tik išimtiniais atvejais, ir pateikti rašytiniai parodymai turi atitikti įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015). Pateikti liudijimai gali būti pripažinti reikšmingais tik išimtiniais atvejais, kai asmenį apklausti yra sudėtinga ar neįmanoma, ir tik šį asmenį įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jam prisiekus ir duodant parodymus notaro akivaizdoje (CPK 192 str. 8 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas negali atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus – L. H. L. E. ir L. W. raštiškus parodymus – laikyti leistinais įrodymais, t. y. atitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijus, išdėstytus CPK 192 str.

Pagrindinis nacionalinės Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

TPVCAPD teisinių santykių privalomumas pagrįstas šių santykių objekto – transporto priemonės – specifiškumu. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Teisėtas transporto priemonės naudotojas turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 str., CK 6.526 str.).

Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad ieškovas moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje padarytos žalos, jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. suteikta Transporto priemonių draudikų biuro teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Transporto priemonę Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavęs atsakovas D. B. tiek pirminės apklausos metu, tiek ikiteisminio tyrimo eigoje pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio (b. l. 51-52, 53-54). Esant nustatytai atsakovui V. I. priklausiusios transporto priemonės valdytojo D. B. kaltei, darytina išvada, jog yra visos sąlygos kilti atsakovo D. B. civilinei atsakomybei.

Nagrinėjamoje byloje taip pat kyla atsakovo V. I. – transporto priemonės Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko atsakomybė, kuri šiuo atveju atsirado ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl tokiu atveju padarytą žalą turėjo atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuras.

Ieškovas prašo atlygintą sumą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Atsakovas V. I. teigia, kad atsakomybė kyla tik transporto priemonės valdytojui D. B., kuris automobiliu naudojosi be savininko žinios. Taigi šioje byloje keliamas klausimas, kokia atsakomybė – dalinė ar solidarioji – taikytina atsakovams.

Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu. CK 6.6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis TPVCAPDĮ. Šio įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingai nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006; 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas. TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės aktų reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas, taip pat aplaidus jos laikymas, sudarant galimybes nedrausta transporto priemone pasinaudoti pašaliniams asmenims, yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko V. I. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų V. I. ir D. B. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 str. normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPDĮ. Kadangi šie asmenys pažeidė TPVCAPDĮ 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, tai jų atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įvertinus tai kas nurodyta, ieškovo reikalavimas dėl 5 468,05 Eur nuostolių atlyginimo laikytinas pagrįstu, įrodytu, todėl tenkintinas visiškai. Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių biuro Švedijos nacionaliniam draudikų biurui atlyginta nedraustos transporto priemonės padaryta žala – 5 468,05 Eur priteistina solidariai iš atsakovų V. I. ir D. B. (TPVCAPDĮ 4 str., 10 str., 17 str., 23 str., 41 str. 8 d., CK 6.6 str., 6.38 str., 6.245-6.249 str., 6.251 str., 6.263 str., 6.270 str., 6.280 str. CPK 177 str., 178 str., 185 str.).

CK 6.37 str. 2 d. numato, jog pagal prievolę neatsiskaitęs asmuo, privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prievolė tinkamai neįvykdyta, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovų solidariai priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.123 str., 6.210 str., 6.874 str. 2 d.).

Patenkinus ieškinį atitinkamai paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog sumokėjo 164 Eur žyminį mokestį bei 266,30 Eur už vertimus iš švedų k. į lietuvių k. (b. l. 99, 101). Ieškovas papildomai pateikė įrodymus, jog už laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarties vykdymą sumokėjo 201,98 Eur (b. l. 184, 184). Ieškovas prašo šias turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovų. Vadovaujantis LR CPK 93 str. 1 d., iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovui priteistinas 164 Eur žyminis mokestis, 266,30 Eur už vertimo paslaugas ir 201,98 Eur už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymą, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 316,14 Eur (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 8 p., 93 str. 1 d.). Valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 13,71 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, t. y. po 6,86 Eur (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263 str.-267 str., 270 str., teismas 

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, į. k. 125709291, buveinė Vilniuje, Algirdo g. 38, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB „SEB bankas“, solidariai iš atsakovų D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), ir V. I., a. k. (duomenys neskelbtini) paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), adresas korespondencijai (duomenys neskelbtini), 5 468,05 Eur (penkių tūkstančių keturių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų 5 ct) nuostolius, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 4683,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno atsakovo po 316,14 Eur (tris šimtus šešiolika eurų 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovų D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), ir V. I., a. k. (duomenys neskelbtini) paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), adresas korespondencijai (duomenys neskelbtini), valstybės naudai po 6,86 Eur (šešis eurus 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytos sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.