Civilinė byla Nr. e3K-3-107-781/2025

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00726-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3.3; 2.6.20.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Jūratės Varanauskaitės (pranešėja) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LNT“ ieškinį atsakovei D. S. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovės D. S. M. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „LNT“ dėl vartojimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paslaugų teikimą, vartotojų teisių apsaugą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė (toliau – ir įgaliotinė) prašė teismo priteisti iš atsakovės (toliau – ir pardavėja) 1500 Eur skolą, 135 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. spalio 7 d. šalys sudarė pavedimo sutartį Nr. REN311 (toliau – ir Sutartis), kuria atsakovė pavedė ieškovei vykdyti paiešką asmens, kuris nupirktų atsakovės siūlomus objektus – du žemės sklypus – už 43 000 Eur. Sutartis galiojo nuo 2022 m. spalio 7 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Sutarties 8 punktu atsakovė įsipareigojo sumokėti atlyginimą ieškovei už suteiktas paslaugas – komisinius, ne mažiau kaip 2000 Eur. Vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė skelbė apie parduodamą atsakovei priklausantį turtą tinklalapiuose, ne kartą gavo potencialių pirkėjų paklausimų dėl parduodamo turto.

4.       Sutarties 17 punktas nustatė, kad jeigu atsakovė neatsiskaitys su ieškove pagal šios sutarties nuostatas, atsakovė turės sumokėti 1500 Eur komisinių. Sutarties 9.2 punktas nustatė, kad atsakovė, be raštiško ieškovės sutikimo pardavusi ar kitaip perleidusi parduodamą objektą arba prisiėmusi įsipareigojimus, objekto atžvilgiu sukuriančius apribojimus, suvaržymus, arba atsisakiusi parduoti objektą ieškovės surastam pirkėjui, privalės ieškovei sumokėti komisinius, nurodytus Sutarties 8 punkte.

5.       Galiojant Sutarčiai, atsakovė savarankiškai 2023 m. liepos 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3560 pardavė abu žemės sklypus UAB „Saleninkų karjeras“. Ieškovė 2024 m. sausio 12 d. pranešimu pareikalavo, kad atsakovė atsiskaitytų su ieškove Sutarties 9.2 punkto pagrindu, tačiau atsakovė neatsiskaitė. Ieškovės nuomone, nuo šios dienos skaičiuotini ir delspinigiai po 0,05 procento už dieną nuo 1500 Eur sumos, iš viso 135 Eur (1500 Eur × 0,05 procento × 180 dienų).

6.       Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais, priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2022 m. spalio 7 d. pavedimo sutarties Nr. REN311 6, 9.2, 11, 17 ir 23 punktų nuostatas.

7.       Atsakovė nurodė, kad, neturėdama turto pardavimo patirties, nesinaudodama moderniomis technologijomis, nutarė kreiptis dėl pirkėjų suradimo ir paties pirkimo organizavimo į tos srities specialistus. Atsakovė agentui paaiškino, kad nori ir pati dėti skelbimą apie turto pardavimą. Agentas tokiam siūlymui pritarė ir pasiūlė skelbimuose nurodyti kiek mažesnę ar nekonkrečią kainą. Taigi, šalys sutarė turtą pardavinėti lygiagrečiai, kad būtų efektyviau. Maždaug po 6 mėnesių nuo sutarties su ieškove pasirašymo atsakovė nuvyko į ieškovės buveinę, apie vangią pirkėjų paiešką kalbėjo su ten buvusia agento kolege, ši internetu pasitikrino duomenis apie objektų pardavimą ir paaiškino, kad tokio pobūdžio skelbimų neranda. Dėl to atsakovė pareiškė, jog nutrauks su agentūra sutartį, nes ši įsipareigojimų nevykdo. 2023 m. liepos 13 d. atsakovė pardavė žemės sklypus savo surastam pirkėjui už 27 000 Eur.

8.       Atsakovės teigimu, ieškovė suklaidino ją, pasinaudojo jos neišmanymu dėl tokio pobūdžio sutarčių turinio, jų apimties ir ypatumų, o paslaugų teikimą imitavo, veikė ne atsakovės naudai ar net priešingai – primetė atsakovei sąlygas, kurios suteikė ieškovei, kaip paslaugų teikėjai, nekontroliuojamą veikimo laisvę, o atsakovei, kaip paslaugų gavėjai, – niekaip objektyviai nepagrindžiamą atsakomybę (baudas) už aktyvumą, kurį lėmė ieškovės agento neveikimas per protingus terminus surasti pirkėją (net ne parduoti objektus). Ieškovė prašo atlyginimo – komisinių ne už suteiktas paslaugas, o už neapmokėjimo faktą, tarsi atsakovė būtų pažeidusi sutartį.

9.       Atsakovė pasirašė ieškovės agento jai pateiktą iš anksto parengtą dokumentą, detaliai Sutarties atskirų sąlygų neaptarinėjo. Atsakovės dėmesys nebuvo atkreiptas į tai, kad ji negalės nei tiesiogiai, nei per trečiuosius asmenis atlikti turto pardavimo ar kitokio perleidimo veiksmų, prisiimti įsipareigojimų, netgi be įgaliotinio sutikimo keisti parduodamo objekto kainos (Sutarties 6 punktas), kad, be raštiško įgaliotinio sutikimo pardavusi ar kitaip perleidusi parduodamą objektą, prisiėmusi dėl objekto apribojimus, suvaržymus, vis tiek privalės sumokėti visą atlygio sumą (Sutarties 9.2 punktas), kad be įgaliotinio žinios negalės bendrauti su įgaliotinio rastais ir pasiūlytais pirkėjais (Sutarties 11 punktas), kad jeigu neatsiskaitys su įgaliotiniu pagal šios sutarties nuostatas, turės sumokėti 1500 Eur komisinių (Sutarties 17 punktas), kad įgaliotinis neprivalės pranešti visos informacijos apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, neprivalės pateikti ataskaitos apie sutarties vykdymą ar nedelsdamas perduoti atsakovei viską, ką yra gavęs jos naudai (Sutarties 23 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10.       Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. birželio 11 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 1500 Eur avansą, 135 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (1635 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11.       Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendime, jo rezoliucinėje nurodant, kad 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1635 Eur sumą priteisiamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12.       Teismas nurodė, kad 2022 m. spalio 7 d. šalys sudarė pavedimo sutartį Nr. REN311, kuria atsakovė pavedė ieškovei vykdyti paiešką asmens, kuris nupirks du atsakovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) už 43 000 Eur. Sutartį su atsakove kaip ieškovės atstovas pasirašė R. M.. Sutarties galiojimo terminas nustatytas nuo pasirašymo dienos, t. y. 2022 m. spalio 7 d., iki 2023 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 24 punktas). Šiuos žemės sklypus atsakovė 2023 m. liepos 13 d. pardavė UAB „Saleninkų karjeras“. Atsakovė apie šio sandorio sudarymą ieškovės neinformavo, nors Sutarties 6 punktu buvo įsipareigojusi sutarties galiojimo laikotarpiu nei tiesiogiai, nei tarpininkaujant tretiesiems asmenims nesudaryti jokių sutarčių, neatlikti jokių veiksmų dėl objekto pardavimo ar kitokio perleidimo ir neprisiimti jokių įsipareigojimų, kurie sukurtų apribojimus ar suvaržymus objektą parduoti. Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta galiojant šalių 2022 m. spalio 7 d. pasirašytai pavedimo sutarčiai.

13.       Sutarties 8 punktu šalys susitarė dėl 2000 Eur komisinio atlyginimo, kurį atsakovė už suteiktas paslaugas turėtų sumokėti ieškovei avansinės įmokos pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu, tačiau tokia sutartis nebuvo pasirašyta, ieškovei nesuradus žemės sklypų pirkėjo, todėl teismas konstatavo, kad atsakovė ieškovei turėjo sumokėti 1500 Eur komisinį atlyginimą pagal Sutarties 17 punktą.

14.       Šalys Sutartimi nesusitarė dėl konkretaus skelbimų apie parduodamą turtą skaičiaus, įkeliamų skelbimų vietos, galinčių įsigyti turtą asmenų paieškos būdų ir dažnumo, dėl atsakovės informavimo apie kiekvieną susidomėjimo galimybe įsigyti žemės sklypus faktą. Iš atsakovės, ieškovės atstovo paaiškinimų, liudytojų A. Š., R. M. parodymų teismas nustatė, kad apie atsakovei parduodamą turtą buvo skelbiama tinklalapiuose ir interneto svetainėse, kitose tam skirtose priemonėse, skelbimus kėlė tiek ieškovė, tiek atsakovė. 2024 m. sausio 12 d. raštu ieškovė informavo atsakovę apie pastarosios prievolę atsiskaityti pagal Sutartį, tačiau atsakovė 1500 Eur skolos ieškovei nesumokėjo.

15.       Teismas nustatė, kad sudarydamos Sutartį jos sąlygas šalys aptarė, susitarė, kad žemės sklypus pardavinės kartu, informuos viena kitą apie objektais susidomėjusius asmenis, taip pat susitarė dėl turto kainos ir atlygio už suteiktas paslaugas. Atsakovė pripažino, kad tik aptarus Sutarties sąlygas Sutartis buvo parengta ir pateikta jai pasirašyti, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Sutartis buvo sudaryta ne pagal individualiai aptartas sąlygas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog sudarant Sutartį ieškovės atstovas darė atsakovei spaudimą dėl Sutarties sąlygų, kad nebuvo galimybės atsakovei derėtis dėl šių sąlygų, dėl Sutartimi nustatyto atlyginimo už suteiktas paslaugas dydžio. Atsakovė Sutartį tokiomis sąlygomis sudarė savo valia, pati pasirinko kreiptis būtent į ieškovę, o ne kitą atitinkamas paslaugas teikiantį fizinį ar juridinį asmenį, arba pati parduoti žemės sklypus, o tą vėliau, kaip teigė atsakovė, ji ir padarė, tebegaliojant šalių sudarytai Sutarčiai.

16.       Sutarties 6 punktu atsakovė įsipareigojo nesudaryti pavedimo sutarčių, tapačių sudarytai su ieškove dėl turto pardavimo, t. y. atsakovė įsipareigojo nesudaryti pavedimo sutarčių su trečiaisiais asmenimis, kurie veiktų tokiais pat pagrindais kaip ieškovė, tačiau šis punktas neuždraudė atsakovei nei ieškoti pirkėjų, nei skelbti apie turto pardavimą ar pačiai parduoti turtą. Atsakovė pripažino, kad šias nuostatas suprato ir jas vykdė. Sutarties 6 punkte nustatytas apribojimas be ieškovės sutikimo vienašališkai mažinti ar didinti turto pardavimo kainą, tačiau šiame punkte nėra uždrausta atsakovei keisti kainą, tik susitarta, kad tai galima daryti informavus ieškovę ir pastarajai sutikus, nes būtent ieškovei pavesta sutartimi parduoti turtą už ne mažesnę kaip 43 000 Eur kainą, dėl kurios šalys susitarė, sudarydamos Sutartį.

17.       Sutarties 9.2 punkte nustatyta, kad pardavėjas, be raštiško įgaliotinio sutikimo pardavęs ar kitaip perleidęs parduodamą objektą arba prisiėmęs įsipareigojimus, objekto atžvilgiu sukuriančius apribojimus, suvaržymus, arba atsisakęs parduoti objektą įgaliotinio surastam pirkėjui, taip pat privalo sumokėti įgaliotiniui komisinius, nurodytus šios sutarties 8 punkte, t. y. 2000 Eur. Atsakovė, laisva valia su ieškove sudarydama sutartį, ja pavedė parduoti turtą, o ieškovė, būdama verslininkė ir teikdama sutartyje apibrėžtas paslaugas, patyrė išlaidas, todėl jų atlyginimo, kaip ir atlyginimo už atliktą darbą, gali pagrįstai tikėtis. Be to, prievolė sumokėti 2000 Eur kyla tik tuo atveju, jei atsakovė neduoda raštiško sutikimo parduoti ar kitaip perleisti turtą, jį suvaržyti arba kai atsisako parduoti turtą surastam pirkėjui. Sutarties 17 punktas nustatė, kad jeigu pardavėjas neatsiskaito su įgaliotiniu pagal šios sutarties nuostatas, sumoka 1500 Eur komisinių; šios sumos gali būti išieškomos teismo keliu, įgaliotinio nuostoliai suprantami ir kaip skirtumas tarp potencialaus pirkėjo siūlomos ir Sutarties 1 punkte nurodytos kainos. Sutarties 8 punktu šalys susitarė dėl ieškovės atlyginimo dydžio – 2000 Eur (komisinių), kuris bus įskaičiuotas į pardavimo kainą. Sutarties 9.2 punktu šalys susitarė, kokiais atvejais atsakovė turi sumokėti ieškovei 2000 Eur atlyginimą (komisinius). Informacija apie atsiskaitymo su ieškove tvarką pateikta įskaitomai, aiškiai, nesudėtingai, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų ar sudėtingų formuluočių, atkreipiant dėmesį į būtinus aspektus ir šią informaciją teismas vertino kaip neklaidinančią vartotojos – atsakovės. Atsakovė, kreipdamasi į ieškovę dėl pagalbos parduodant žemės sklypus ir sudariusi Sutartį, negalėjo tikėtis, kad šias paslaugas ieškovė teiks neatlygintinai.

18.       Sutarties 11 punktu atsakovė įsipareigojo be ieškovės žinios nesiderėti, nebendrauti su įgaliotinio surastais ir pasiūlytais pirkėjais. Sutarties 23 punktas nustato, kad pardavėjas sutinka, jog įgaliotinis neprivalo kliento reikalavimu pranešinėti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, neprivalo kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, taip pat neprivalo klientui nedelsdamas perduoti viską, ką teikdamas paslaugas gavo jo naudai. Šių punktų nuostatos vertintinos kaip aiškios, suprantamos ir neklaidinančios atsakovės, nenustatyta, kad šios sąlygos kokiu nors būdu pažeistų atsakovės, kaip vartotojos, teises, atsižvelgiant ir į tai, kad sutarties dalies nuostatų pripažinimas negaliojančiomis nesukels jokių teisinių pasekmių, nes Sutartis yra pasibaigusi ir nebegaliojanti.

19.       Teismas pripažino, kad atsakovė pažeidė prievolę atsiskaityti pagal Sutartį, todėl ieškovės reikalavimą priteisti 1500 Eur skolą ir 135 Eur delspinigius laikė pagrįstu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1, 6.2 straipsniai, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.158 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Ieškovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas už priteistą sumą yra pagrįstas įstatymu (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl tenkintinas.

20.       Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. 

21.       Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nevykdė šalių sudarytos Sutarties sąlygų ir pažeidė prievolę atsiskaityti. Šalys Sutartimi nesusitarė dėl konkretaus skelbimų apie parduodamą turtą skaičiaus, įkeliamų skelbimų vietos, galinčių įsigyti turtą asmenų paieškos būdų ir dažnumo, dėl atsakovės informavimo apie kiekvieną susidomėjimo galimybe įsigyti žemės sklypus faktą. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų A. Š., R. M. parodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie atsakovei parduodamą turtą buvo skelbiama tinklalapiuose ir interneto svetainėse, kitose tam skirtose priemonėse, skelbimus kėlė abi šalys. Ieškovė informavo atsakovę apie jos sutartinę prievolę atsiskaityti, bet atsakovė tokio įsipareigojimo neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovei iš atsakovės 1500 Eur avansą bei 135 Eur delspinigių.

22.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Sutartyje informacija apie atsiskaitymo su ieškove tvarką pateikta įskaitomai, aiškiai, nesudėtingai, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų ir sudėtingų formuluočių. Visa informacija pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip neklaidinanti vartotojos – atsakovės. Byloje nėra duomenų, kad sudarant Sutartį ieškovės atstovas darė spaudimą atsakovei dėl Sutarties sąlygų ar kad nebuvo galimybės atsakovei derėtis dėl sąlygų individualiai. Byloje nustatyta priešingai – kad atsakovė Sutartį sudarė ir pasirašė savo valia, neveikiama kitų asmenų, todėl nenustatęs atsakovės priešieškinyje nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Atsakovės pateikiamas byloje pirmosios instancijos teismo tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas kitaip, t. y. sau palankia linkme, nereiškia, kad byloje surinkti įrodymai pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui iš naujo, arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, perduoti šiam teismui bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Dėl sutarties aiškinimo ir teisinių santykių kvalifikavimo, pavedimo ir paslaugų sutarčių atribojimo. Teismai šalių teisinius santykius įvertino netiksliai bei prieštaringai, suteikė prioritetą lingvistiniam sutarties teksto aiškinimui, nevertino šalių veiksmų, rodžiusių jų tikruosius ketinimus ir pasikeitusius jų rašytinius susitarimus. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, jog Sutartis yra atlygintinų paslaugų sutartis, kuri yra ir vartojimo sutartis. Tačiau teismas neatribojo Sutarties nuo pavedimo sutarties teisinio reguliavimo, nors ieškovė įrodinėjo, jog Sutartis yra pavedimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas savo argumentų dėl šalių sutartinio santykio teisinio įvertinimo nepateikė, nors nebuvo teisinio pagrindo taikyti pavedimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, o šią problemą atsakovė iškėlė tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde. Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nekilnojamojo turto agento (brokerio) paslaugų teikimo atskirai nereglamentuoja, todėl jų paslaugų teikimui taikomos CK 6.716 straipsnio 3 dalies nuostatos (atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016). Pagal CK 6.716 straipsnio 3 dalį, paslaugų sutartį reglamentuojančios teisės normos netaikomos pavedimo teisiniams santykiams. 

23.2.                      Dėl Sutarties vykdymo ir teisės į atlyginimą. Teismai nustatė, jog Sutartis pasibaigė ne radus ieškovės turto pirkėją, o pasibaigus jos terminui. Turtas buvo parduotas pačios atsakovės pastangomis ir tebegaliojant ginčo sutarčiai. Nors teismai konstatavo, jog pirkėjo suradimui ieškovė neturėjo jokios įtakos, priteisė ieškovei iš atsakovės 1500 Eur (be netesybų) (5,6 proc. nuo 27 000 Eur vertės). Ieškovė nesurado pirkėjo, leido pirkėjo ieškoti pačiai atsakovei, tačiau vis tiek gavo 1500 Eur. Tokia teismų išvada prieštarauja CK 6.716 straipsnio 1 daliai bei Sutarčiai, kuria buvo sutartas paslaugų rezultatas, t. y. parduodamų objektų pirkėjo suradimas. Pagal CK 6.720 straipsnio 3 dalį,  klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Pareigą sumokėti ieškovei atlygį už darbą (komisinius) atsakovė turėjo suradus potencialų turto pirkėją ir sudarius su juo avansinės įmokos sutartį. Pirkėjo ieškovė nesurado ir avansinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog atsakovė neatsiskaitė pagal Sutarties 17 punktą. 

23.3.                      Dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo ir priėmimo. Nors teismas priteistos 1500 Eur sumos teisinės prigimties tiesiogiai neįvardijo (ar tai atlygis už darbą, ar sankcija už sutarties pažeidimą – neatsiskaitymą laiku), bet nusprendė, kad ieškovė atliko darbą pagal Sutartį, ir tam pagrįsti padarė nuorodą į liudytojų – ieškovės darbuotojų A. Š., R. M. – parodymus, šalių paaiškinimus, tačiau tokia išvada padaryta netinkamai taikant įrodinėjimo pareigos nustatymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovė pirkėjo taip ir nesurado, todėl teigdama, jog ji tinkamai vykdė sutartines pareigas – aktyviai ieškojo potencialių turto pirkėjų, turėjo pateikti teismui šiuos teiginius patvirtinančius rašytinius įrodymus: skelbimus apie pardavimą tinklalapiuose, interneto svetainėse, skelbimų lentose, duomenis apie gautus paklausimus dėl parduodamo turto, bendravimą su potencialiais pirkėjai ir pan. Agentūros fizinėje skelbimų lentoje skelbimų apie atsakovės turto pardavimą ir tokios plačios sklaidos elektroninėje erdvėje nebuvo. Ieškovės atstovas liudytojas R. M. nėra buvęs parduodamo turto vietoje, jo nefotografavo, neapžiūrėjo, net netikrino informacijos VĮ Registrų centro duomenų bazėje apie parduodamą turtą, nepateiktas sklypų planas. Teismai išvadas dėl ieškovės patirtų išlaidų ir aktyvumo padarė ne bylos įrodymų pagrindu, bet prielaida, kad ieškovė turėjo tokius veiksmus atlikti. A. Š. (atsakovės vadovo A. Š. sutuoktinė) ir R. M. parodymai yra nepakankami ir neobjektyvūs, bet jų patikimumo teismai nevertino. R. M. nuomone, atsakovė buvo nesąžininga, nes slėpė pardavimo faktą, o jo pastangos buvo realios. Kadangi apie tokias faktines aplinkybes atsakovė išgirdo tik 2024 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio metu, tai per atstovą iki 2024 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio pradžios pateikė (gegužės 21 d.) papildomus paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, kad asmenų, kurie galėjo liudytojui R. M. pasakyti apie sklypų pardavimą, nebuvo, nes sklypai, besiribojantys su parduotais sklypais, 2023 m. nebuvo perleisti. Teismo atsisakymas priimti papildomus įrodymus ir juos įvertinti neatitinka teismo pareigos visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, siekiant ginti asmenų teises ir interesus (CPK 2 straipsnis), nustatyti esmines bylos aplinkybes (CPK 159 straipsnio 1 dalis), o tariama proceso „operatyvumo“ siekiamybė negali paneigti pastangų išsiaiškinti svarbias ginčui aplinkybes.

23.4.                      Dėl sutarties atlygintinumo ir vartojimo pobūdžio. Teismai, sutikę, kad šalys sudarė vartojimo sutartį, kad vartotojo teisės ginamos prioritetiškai, apsiribojo tik teiginiu, jog Sutarties sąlygos yra surašytos aiškiai, suprantamai, su atsakove buvo individualiai aptartos, todėl teisėtos. Tokia išvada padaryta netinkamai įvertinus įrodymus, neatsižvelgus į vartojimo sutarčių aiškinimą ir vartotojų teisių gynimo prioriteto principus, įtvirtintus CK 6.2283, 2284 straipsniuose:

23.4.1.                      Sutarties sąlygos painios, dviprasmiškos, gali būti aiškinamos dvejopai, pvz., ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1500 Eur komisinių pagal Sutarties 17 punktą, t. y. priteisti atlyginimą už darbą – komisinius, kurie skaičiuojami kaip mokėtina už suteiktas paslaugas (jų dalį) suma, tačiau pagal ieškinio pagrindą ir Sutarties logiką matyti, kad ieškovė vertina šią sumą kaip sankciją dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas nesumokėjimo, t. y. kaip baudą. Toks reikalavimas prieštarauja teisės aktų normoms, kurios nustato, kaip gali būti ginamos galimai pažeistos sutarties šalies teisės (bauda, netesybos ar sutarties vykdymo reikalavimas) (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Už sutarčių pažeidimą, pvz., laiku nesumokėjus už paslaugas, galima būtų reikalauti papildomų sumų – mokėjimo už paslaugas, o ne sankcijos už sutarties pažeidimą. Reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. priteisti atlyginimą už darbą pagal Sutarties 9.2 sąlygą, šiuo atveju neteiktas. Iš procesinių sprendimų neaišku, kokias konkrečiai paslaugas ieškovė suteikė atsakovei ir kokia jų finansinė išraiška (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Atsakovės nuomone, remdamiesi CK 6.717 straipsnio 4 dalimi, 6.718 straipsniu ir vykdydami pareigą užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teismai turėjo konstatuoti, kad ieškovė, kaip paslaugų teikėja, nesuteikė atsakovei, kaip vartotojai, tinkamos paslaugos – nesurado nekilnojamojo turto pirkėjo, realiai ketinančio įsigyti turtą, veikė pasyviai.

23.4.2.                      Teismai turėjo vertinti Sutarties (vartojimo) skaidrumą, ji turėjo būti aiškinama vartotojos naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2009), turėjo būti sprendžiama dėl Sutarties sąlygų sąžiningumo (CK 6.2284 straipsnio 1–3, 6 dalys, 6.716 straipsnio 4 dalis).

23.4.3.                      Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-403/2019). Tai, kad Sutarties sąlygos su atsakove buvo aptartos individualiai, vartotojai pateiktos aiškiai ir suprantamai, nepagrįsta įrodymais. Atsakovė pasirašė R. M. pateiktą iš anksto parengtą dokumentą. Detaliai atskiros Sutarties sąlygos neaptarinėtos. Abu liudytojai pripažino, jog Sutartis buvo šabloninės formos, naudojama sudarant analogiškas sutartis su visais klientais.

23.4.4.                      Teismai nevertino, jog kai kurios Sutarties sąlygos painios ir šalių gali būti aiškinamos nevienodai, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl vartojimo sutarčių sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-403/2019). Ieškovė negalėjo paaiškinti, kokios tikrosios yra kai kurios ginčui svarbios Sutarties sąlygos. Pardavimą turėjęs organizuoti ir Sutartį pasirašyti pateikęs liudytojas R. M. negalėjo atsakyti, ar pagal Sutarties sąlygas pardavėjas gali tiesiogiai bendrauti su potencialiu pirkėju: jis iš pradžių teigė, kad tai neleistina, vėliau to paties paaiškinimo metu paneigė, jog gal tai buvo leistina.

23.4.5.                      Sutartimi iš esmės pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Sutarties 6, 9.2, 11, 16, 17, 23 punktai). Vertinant Sutarties šalių disbalansą, matyti, kad paslaugos gavėjui iš esmės nustatyti tik įpareigojimai bei draudimai. Ieškovė (ar R. M., kuris veikė kaip ieškovės atstovas) suklaidino atsakovę ar pasinaudojo jos neišmanymu dėl tokio pobūdžio sutarčių turinio, apimties ir ypatumų; paslaugų teikimą imitavo, veikė ne paslaugų gavėjos interesais ar net prieš juos, primetė jai sąlygas, kurios, žvelgiant retrospektyviai, suteikė paslaugų teikėjai nekontroliuojamą veikimo laisvę, o paslaugų gavėjai – objektyviai nepagrindžiamą atsakomybę (baudas) už R. M. neveiklumą ir neįvykdytą įsipareigojimą per protingą terminą surasti pirkėją (net ne parduoti nekilnojamojo turto objektus). Sutarties 17 punktas turėjo būti pripažintas nesąžininga Sutarties sąlyga CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 16 punkto nustatytais pagrindais, kadangi atsakovė, kaip vartotoja, įpareigojama įvykdyti visus įsipareigojimus ieškovei net ir tuo atveju, kai ši neįvykdo savųjų arba juos įvykdo nevisiškai. Ieškovė nesurado pirkėjo, tačiau, remdamasi Sutarties 17 punktu, reikalauja sumokėti 1500 Eur komisinių už darbą.

24.       Ieškovė atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

        Dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir nekilnojamojo turto agento veiklos reglamentavimo

25.       Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismai šalių teisinius santykius įvertino netiksliai ir prieštaringai, suteikė prioritetą lingvistiniam sutarties teksto aiškinimui, nevertino šalių veiksmų, rodžiusių jų tikruosius ketinimus ir jų rašytinius susitarimus. Pirmosios instancijos teismas neatribojo šalių sudarytos sutarties nuo pavedimo sutarties teisinio reguliavimo. Apeliacinės instancijos teismas savo argumentų dėl šalių sutartinio santykio teisinio įvertinimo nepateikė.

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas reiškia, jog šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokių sutarčių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek nesureguliuota sutartimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016 11 punktą). Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos sutarties nuostatas, o teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius sietina su teismo pareiga tinkamai išaiškinti šalių sudarytą sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 50 punktas).

27.       Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas).

28.       Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

29.       Ieškovė šioje byloje reiškė reikalavimus priteisti jai iš atsakovės 1500 Eur skolą, 135 Eur delspinigių pagal jos su atsakove 2022 m. spalio 7 d. sudarytą pavedimo sutartį Nr. REN311, o atsakovė priešieškiniu ginčijo atitinkamas šios sutarties sąlygas kaip pažeidžiančias jos, kaip vartotojos – silpnesniosios šalies, teises. Bylą nagrinėję teismai šalių sudarytą Sutartį kvalifikavo kaip paslaugų teikimo sutartį ir vartojimo sutartį, su tuo atsakovė kasaciniame skunde sutinka, tačiau, minėta, nurodo, kad teismai neatliko paslaugų teikimo sutarties ir pavedimo sutarties atskyrimo.

30.       Atlygintinų paslaugų teikimo santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos XXXV skyriaus „Atlygintinų paslaugų teikimas“ normos. Paslaugų teikimo sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Šio skyriaus normos pagal CK 6.716 straipsnio 3 dalį taikomos teikiant, be kita ko, ir konsultacines bei kitokias atlygintinas paslaugas (pvz., tarpininkavimo), išskyrus CK šeštosios knygos XXXIII, XXXIV, XXXVI, XXXVIII, XL, XLI, XLII, XLIV, XLVI, XLVII, L skyriuose nustatytas taisykles. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis.

31.       Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.718 straipsnio 1 dalis); atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (CK 6.718 straipsnio 2 dalis). Paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus; jei kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms, paslaugų teikėjas turi teisę atsisakyti vykdyti tokius nurodymus ir sutartį nutraukti (CK 6.718 straipsnio 3 dalis).

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios paslaugų teikėjo pareigos iš esmės atitinka CK 6.38 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį prievolės ir CK 6.256 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą bendrąjį sutarčių vykdymo principą, kad kai vienai iš šalių prievolės (sutarties) vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę (sutartį) taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Be to, bendrieji sutarčių teisės principai įpareigoja abi sutarties šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016, 14 punktas).

33.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nei CK, nei kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nekilnojamojo turto agento (brokerio) paslaugų teikimo atskirai nereglamentuoja, todėl jų paslaugų teikimui, vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 3 dalimi, taikomos pirmiau aptartos CK nuostatos. Taigi, nekilnojamojo turto agentas, teikdamas paslaugas, visų pirma turi vadovautis jo su klientu sudaryta sutartimi, be to, privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir savo profesijos standartų. Kilus kliento ir paslaugų teikėjo ginčui, teismas, vadovaudamasis kliento interesų prioriteto principu, turėtų įvertinti, ar paslaugų teikėjas elgėsi taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs patyręs, geranoriškas, protingas atitinkamų paslaugų teikėjas (savo darbą išmanantis profesionalas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016, 15 punktas).

34.       Pagal kasacinio teismo praktiką, paprastai nekilnojamojo turto agento paslaugos, priklausomai nuo šalių sudarytos sutarties, gali apimti kliento konsultavimą dėl nekilnojamojo turto kainos, objekto atitikties kliento planuojamai veiklai (poreikiams), pagrindinių objekto techninių charakteristikų, objekto teisinio statuso ir teisių į jį nustatymą, teisiniais klausimais perkant ar paduodant nekilnojamąjį turtą, pirkėjo ar pardavėjo suradimą, sutarčių sudarymą, turto tikrinimo ar apžiūros organizavimą ir kitas panašaus pobūdžio paslaugas. Pažymėtina, kad, vadovaujantis sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokio pobūdžio paslaugų teikimo, kurios nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, bet kurios reikalauja specifinių žinių, tačiau tokios paslaugos turi būti konkrečiai nurodomos sutartyje. Jeigu šalys sutartyje susitaria dėl tokių specifinių paslaugų teikimo, agentas privalo jas teikti vadovaudamasis pirmiau aptartais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016, 17 punktas).

35.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2022 m. spalio 7 d. sudarytos pavedimo sutarties Nr. REN311 1 punktu atsakovė pavedė ieškovei vykdyti paiešką asmens, kuris nupirks du atsakovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) už 43 000 Eur. Sutarties 5 punkte nustatyta, kad įgaliotinė šios sutarties pagrindu vykdo asmenų (fizinių ar juridinių), galinčių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigyti nuosavybėn pardavėjos objektą jos nurodytomis sąlygomis, paiešką. Pagal Sutarties 7 punktą pardavėja suteikia įgaliotinei teisę pardavėjos interesais su potencialiu pirkėju sudaryti avansinę sutartį ir priimti iš potencialaus pirkėjo avansinę įmoką iki 10 procentų nuo pardavimo sumos; pardavėja pareiškia, jog sutinka, kad sudaromoje avansinės įmokos sutartyje įgaliotinė nustatytų avanso dydį ir avansinės sutarties galiojimo terminus; jeigu pardavėja atsisakys parduoti sutarties objektą įgaliotinės surastam pirkėjui, įgaliotinė įsipareigoja grąžinti avansinę įmoką. Sutarties 13 punkte nustatyta, kad kai įgaliotinė suranda potencialų pirkėją, įgaliotinė su juo pasirašo avansinę sutartį, apie tai informuoja pardavėją, užsako pažymas, reikalingas pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, ir suderina laiką bei vietą su pardavėja ir pirkėju dėl sandorio notarinio patvirtinimo. 

36.       Nurodytų Sutarties nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp šalių buvo sudaryta mišri sutartis. Sutarties tikslas buvo žemės sklypų pardavimas, šiam tikslui pasiekti ieškovė įsipareigojo teikti reikiamas paslaugas – ieškoti pirkėjo, dėti skelbimus, pristatyti objektą pirkėjams, suteikti informaciją, apžiūrėti objektą, informuoti atsakovę apie rimtų ketinimų turinčius pirkėjus, pasiruošusius sumokėti avansą, ir kt. (Sutarties 5, 9.1, 10, 13 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Sutarties nuostatos atitinka paslaugų sutarties požymius, nurodytus šioje nutartyje. Be to, Sutartimi ieškovė buvo įgaliota atsakovės vardu pasirašyti su surastu pirkėju avanso sutartį, t. y. šios sutarties pagrindu įgaliotinė įgaliotojos (atstovaujamosios) vardu su trečiaisiais asmenimis buvo įgaliota atlikti teisinius veiksmus, o tai yra pavedimo sutarties požymiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010; kt.). Byloje nustatyta, kad ieškovė neatliko jokių teisinių veiksmų atsakovės vardu su trečiaisiais asmenimis (pvz., avanso sutartis nebuvo sudaryta), todėl kasaciniame skunde akcentuojamas pavedimo sutartį reglamentuojančių teisės normų taikymas šioje byloje nėra aktualus.

37.       Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad šalių sudaryta Sutartis galiojo nuo 2022 m. spalio 7 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Atsakovė be ieškovės pagalbos pardavė savo žemės sklypus 2023 m. liepos 13 d. UAB „Saleninkų karjeras“, t. y. galiojant šalių sudarytai Sutarčiai. Atsakovė apie šio sandorio sudarymą ieškovės neinformavo. Sutarties 6 punktu atsakovė buvo įsipareigojusi sutarties galiojimo laikotarpiu nei tiesiogiai, nei tarpininkaujant tretiesiems asmenims nesudaryti jokių sutarčių, neatlikti jokių objekto pardavimo ar kitokio perleidimo veiksmų ir neprisiimti jokių įsipareigojimų, kurie sukurtų apribojimus ar suvaržymus parduoti objektą, tačiau sudarydamos Sutartį šalys žodžiu susitarė, kad žemės sklypus pardavinės paraleliai. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovė pažeidė sutartį, todėl pagal Sutarties 17 punktą turi sumokėti ieškovei 1500 Eur. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ieškovė nesurado parduotų objektų pirkėjo ir nesudarė avansinės įmokos sutarties, todėl jai nepriklauso atlyginimas pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį, 6.720 straipsnio 3 dalį bei Sutartį. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus.

38.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1500 Eur už suteiktas reklamos ir tarpininkavimo paslaugas ir 135 Eur delspinigių Sutarties 8, 9.2, 15, 17 punktų pagrindu. Iš ieškovės atstovo paaiškinimų, ieškovės darbuotojų liudytojų A. Š., R. M. parodymų teismai nustatė, kad apie atsakovės parduodamą turtą buvo skelbiama tinklalapiuose ir interneto svetainėse, kitose tam skirtose priemonėse, todėl nusprendė, kad ieškovė patyrė išlaidų, o atsakovė negalėjo tikėtis, kad ieškovė paslaugas teiks neatlygintinai. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai išvadas dėl ieškovės patirtų išlaidų ir aktyvumo padarė ne bylos įrodymų pagrindu, bet remdamiesi prielaida, kad ieškovė turėjo tokius veiksmus atlikti. A. Š. ir R. M. parodymai yra nepakankami ir neobjektyvūs, bet jų patikimumo teismai nevertino.

39.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018 26 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019, 24 punktas).

40.       Nors teismai abstrakčiai nurodė, kad ieškovė teikė paslaugas atsakovei, tačiau patikimų ir pakankamų duomenų pagrindu nėra nustatyta, o ieškovė ir neįrodinėjo, kokias konkrečiai paslaugas ji suteikė ir kokių išlaidų dėl to patyrė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus atsakovės naudai ir dėl to būtų patyrusi kokių nors išlaidų ar nuostolių. Be to, Sutartis pasibaigė ne tuo, kad atsakovė surado turto pirkėją, o tuo, kad pasibaigė Sutarties terminas, todėl kasaciniame skunde pagrįstai keliamas klausimas, už kokias ieškovės suteiktas paslaugas ir remiantis kokiomis Sutarties nuostatomis atsakovė turėtų sumokėti ieškovei šios reikalaujamus priteisti iš atsakovės 1500 Eur komisinių ir 135 Eur delspinigių (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.720 straipsnio 3, 6 dalys).

41.       Sutarties 8 punkte nustatyta, kad pardavėja sutinka, jog atlyginimas už suteiktas paslaugas (komisiniai) bus įskaičiuotas į objekto pardavimo kainą, kuri bus skelbiama ir siūloma galimam pirkėjui. Pardavėja įsipareigoja sumokėti įgaliotinei už suteiktas paslaugas 2000 Eur. Komisiniai turi būti sumokami avansinės įmokos sutarties pasirašymo metu. Taip pat pardavėja sutinka, kad įgaliotinė pasilieka teisę daryti nuolaidą galimam pirkėjui iš savo atlygio. Minėta, kad Sutarties 13 punkte aptartas avansinės ir notariškai tvirtinamos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas. 

42.       Sistemiškai aiškindama nurodytas Sutarties nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė Sutartimi įsipareigojo surasti atsakovės žemės sklypų pirkėją, su kuriuo atsakovė sudarytų pirkimo–pardavimo sutartį. Tikrieji Sutarties šalių ketinimai – atsakovė siekė ieškovės pagalba parduoti žemės sklypus, o ieškovė – surasti atsakovės žemės sklypų pirkėją, sudaryti su juo avansinę sutartį ir gauti už tai iš atsakovės 2000 Eur atlyginimą. Taigi, šalių sudarytos Sutarties ir pagal ją teiktinų paslaugų tikslas – faktinis atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas. Traktuojant Sutartį priešingai, t. y. kad paslaugų sutartis buvo sudaryta tik tam, kad būtų įkeliami skelbimai dėl pardavimo, bendraujama su klientais, vedamos derybos ir pan., o ne tam, kad realiai būtų parduotas turtas, Sutarties sudarymas prarastų savo tikslinę paskirtį ir neatspindėtų atsakovės suinteresuotumo sudaryti šią sutartį, kad, pasinaudojant ieškovės paslaugomis, realiai būtų parduotas nekilnojamasis turtas. Minėta, bylos duomenimis, ieškovė atsakovės žemės sklypų pirkėjo nesurado, avansinės sutarties su pirkėju nesudarė, žemės sklypai buvo parduoti be ieškovės pagalbos, taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus atsakovės naudai vykdydama Sutartį. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei priklauso atlyginimas pagal Sutarties 8 punktą, taip pat Sutarties 15 punkte nustatyti delspinigiai.

43.       Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 1500 Eur, rėmėsi ir Sutarties 9.2, 17 punktais. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties 9.2, 17 punktų, taip pat 6, 11 ir 23 punktų nuostatas, akcentuodama savo, kaip vartotojos, teisių pažeidimą. Dėl to teisėjų kolegija pasisako toliau.

        Dėl vartotojo teises pažeidžiančių sutarties nuostatų negaliojimo

44.       Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad šalių sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis. Vertindami atsakovės priešieškiniu prašomų pripažinti negaliojančiomis Sutarties 6, 9.2, 11, 17 ir 23 punktų nuostatas, teismai nusprendė, kad ieškovės, kaip vartotojos, teisės nebuvo pažeistos. Atsakovė kasaciniu skundu nesutinka su šia teismų išvada, nurodo, kad teismai turėjo vertinti Sutarties (vartojimo) skaidrumą, ji turėjo būti aiškinama jos, kaip vartotojos, naudai. Sutartimi iš esmės pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojos nenaudai (Sutarties 6, 9.2, 11, 17, 23 punktai). Vertinant Sutarties šalių disbalansą, matyti, kad paslaugos gavėjai iš esmės nustatyti tik įpareigojimai bei draudimai. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais.

45.       CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Atsakovės kasaciniame skunde akcentuotame CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis vartotojas įpareigojamas įvykdyti visus įsipareigojimus verslininkui net ir tuo atveju, kai šis neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo. Remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

46.       CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

47.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį, galima tik tokių sąlygų sąžiningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį, individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

48.       Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 29 punktas).

49.       Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

50.       Materialinis, arba sutarties turinio, kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

51.       Vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 33 punktas).

52.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 50 punktas).

53.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

54.       Atkreiptinas dėmesys, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espanol de Crédito SA prieš Joaquin Calderón Camino, C-618/10, 65 punktas).

55.       Vertinant CK 6.2284 straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas. Direktyva 93/13/EEB priskirtina minimalaus derinimo direktyvoms, o nurodyta nuostata užtikrinama didesnė vartotojų apsauga. Kaip yra pažymėjęs ESTT, valstybėms narėms negali būti trukdoma visoje direktyva reguliuojamoje srityje palikti galioti ar priimti griežtesnių nei pačioje direktyvoje nustatytų taisyklių, su sąlyga, kad jomis siekiama užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą (ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C 484/08, 40 punktas).

56.       Kita vertus, CK 6.2284 straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Taigi, minėta norma įtvirtina dvejopas skirtingas teisines pasekmes. Todėl kyla klausimas dėl šių pasekmių konkurencijos (ne)buvimo, t. y. kokiu atveju kurios teisinės pasekmės turi būt taikomos. Ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises gali pakakti tik pritaikyti contra proferentem taisyklę. Dėl neskaidrios sąlygos nesąžiningumo pasekmių visų pirma turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. jeigu sąlygos neskaidrumas lemia tai, kad vartotojas neturi galimybės susipažinti su sutarties sąlyga iki sutarties sudarymo, tokiu atveju būtų pagrindas tokią sąlygą laikyti nesąžininga ir taikyti nesąžiningos sąlygos pasekmes. Tai būtų ypač aktualu, jei, pvz., sąlygos neskaidrumas kyla dėl to, kad vartotojui nebuvo suteikta esminė su sutartimi susijusi informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 38 punktas).

57.       Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, jog Sutartis buvo sudaryta pagal individualiai aptartas sąlygas, byloje nėra duomenų, jog sudarant Sutartį ieškovės atstovas darė atsakovei spaudimą, kad nebuvo galimybės atsakovei derėtis dėl Sutarties sąlygų, dėl atlyginimo už ieškovės paslaugas dydžio. Atsakovė Sutartį tokiomis sąlygomis sudarė savo valia, pati pasirinkdama kreiptis būtent į ieškovę. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad Sutarties sąlygos painios, dviprasmiškos, gali būti aiškinamos dvejopai. Atsakovės teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad Sutarties sąlygos su atsakove buvo aptartos individualiai, pateiktos jai, kaip vartotojai, aiškiai ir suprantamai.

58.       Teisėjų kolegijos vertinimu, iš į bylą pateiktos Sutarties teksto matyti, kad ji yra standartinė, t. y. jos sąlygos ieškovės nustatytos iš anksto. Nors ieškovė neigia, kad Sutartis buvo parengta iš anksto, nurodo, kad Sutarties sąlygos su atsakove buvo aptartos individualiai, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatytas faktas, jog šalių realus susitarimas ne visai atitiko rašytinės Sutarties tekstą, pvz., byloje nustatyta, kad šalys buvo susitarusios, jog žemės sklypus pardavinės paraleliai, tačiau toks susitarimas neatitinka Sutarties 6 punkto teksto. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvada, kad Sutartis buvo sudaryta pagal individualiai aptartas sąlygas, padaryta pažeidžiant įrodinėjimo naštos taisyklę, kad įrodyti, jog sutartis buvo individualiai aptarta, tenka verslininkui. Kadangi Sutartis yra standartinė, tai ieškovė turėjo byloje įrodyti, kad atsakovės ginčijamos Sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis), tačiau byloje nėra duomenų apie Sutarties sąlygų individualų aptarimą. Dėl to, pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį, Sutarties sąlygos tikrintinos sąžiningumo aspektu, o nustačius sąžiningumo reikalavimo pažeidimą spręstina, ar iš esmės pažeidžiama Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra atsakovės, kaip vartotojos, nenaudai.

59.       Atsakovės ginčijamame Sutarties 6 punkte nustatyta, kad pardavėja įsipareigoja šios sutarties galiojimo laikotarpiu nei tiesiogiai, nei tarpininkaujant tretiesiems asmenims nesudaryti jokių sutarčių, neatlikti jokių objekto pardavimo ar kitokio perleidimo veiksmų ir neprisiimti jokių įsipareigojimų, kurie sukurtų apribojimus ar suvaržymus objekto pardavimui. Pardavėja mažinti ar didinti parduodamo objekto kainą gali tik informavusi įgaliotinę ir šiai sutikus. Derybas dėl parduodamo objekto kainos su pirkėju veda įgaliotinė. Sutarties 9.2 punkte nustatyta, kad pardavėja, be raštiško įgaliotinės sutikimo pardavusi ar kitaip perleidusi parduodamą objektą arba prisiėmusi įsipareigojimus, objekto atžvilgiu sukuriančius apribojimus, suvaržymus, arba jei atsisako parduoti objektą įgaliotinės surastam pirkėjui, taip pat privalo sumokėti įgaliotinei komisinius, nurodytus šios sutarties 8 punkte (2000 Eur).

60.       Minėta, kad Sutarties 6 ir 9.2 punktai, nustatantys, jog Sutarties galiojimo metu atsakovė negalės atlikti jokių žemės sklypų pardavimo veiksmų, neatitiko realaus šalių susitarimo. Nuostata, kad atsakovė turės pareigą sumokėti ieškovei 2000 Eur atlyginimą net ir tuo atveju, jeigu ši nebus suradusi žemės sklypų pirkėjo ir šiam atsakovė nebus atsisakiusi parduoti žemės sklypus, t. y. pats žemės sklypų perleidimo (suvaržymo) be ieškovės pagalbos faktas lems atsakovei pareigą sumokėti ieškovei 2000 Eur atlyginimą, neatitinka skaidrumo reikalavimo (procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas), nes šios Sutarties sąlygos nesuformuluotos aiškiai ir suprantamai vartotojai – atsakovei, yra klaidinančios ir realiai galėjo būti atsakovės netinkamai suprastos, atsakovė galėjo neįvertinti iš šių sąlygų kylančių finansinių padarinių. Be to, Sutarties 9.2 punktas materialiniu sąžiningumo kontrolės aspektu preziumuojamas kaip nesąžininga sąlyga pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 16 punktą, nes, minėta, atsakovė įpareigojama sumokėti atlyginimą ieškovei net ir tuo atveju, kai ši neįvykdo savųjų įsipareigojimų – nesuranda pirkėjo, kuris įsigytų atsakovės žemės sklypus.

61.       Atsakovės ginčijamame Sutarties 17 punkte nustatyta, kad jeigu pardavėja neatsiskaito su įgaliotine pagal šios sutarties nuostatas, sumoka 1500 Eur komisinių. Ši suma gali būti išieškoma teisminiu keliu. Įgaliotinės nuostoliai suprantami ir skirtumas tarp potencialaus pirkėjo siūlomos ir Sutarties pirmame punkte nurodytos kainos. Minėta, kad Sutarties 8 punkte nustatytas 2000 Eur atlyginimas ieškovei.

62.       Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad informacija apie atsiskaitymo su ieškove tvarką pateikta įskaitomai, aiškiai, nesudėtingai, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų ar sudėtingų formuluočių, atkreipiant dėmesį į būtinus aspektus, ir šią informaciją teismai vertino kaip neklaidinančią vartotojos – atsakovės (Sutarties 8, 9.2, 17 punktai). Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad Sutarties 17 punktas turėjo būti pripažintas nesąžininga Sutarties sąlyga CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 16 punkto nustatytu pagrindu. Iš teismų procesinių sprendimų neaišku, kokias konkrečiai paslaugas ieškovė suteikė atsakovei ir kokia jų finansinė išraiška (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Teismai nevertino, jog kai kurios sutarties sąlygos painios ir šalių gali būti aiškinamos nevienodai. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

63.       Sutarties 17 punkto sąlyga dėl 1500 Eur komisinių mokėjimo ne už suteiktas paslaugas, kaip reglamentuojama CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, 6.720 straipsnio 3 dalyje, o dėl to, kad nėra atsiskaitoma Sutarties 8 punkto pagrindu, t. y. atsakovė nesumoka 2000 Eur, neatitinka nurodytose teisės normose nustatytų reikalavimų, yra paini, neaiški, taip pat šalių gali būti aiškinama nevienodai, ir ji smarkiai iškreipia šalių interesų pusiausvyrą vartotojos nenaudai, taigi, yra pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojos nenaudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė būtų su tokia sąlyga sutikusi, t. y. kad jai būtų nustatytas atlyginimas už tai, kad ji nesumokėjo pagal Sutarties 8 punktą 2000 Eur, nepriklausomai nuo to, ar ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartį. Sutarties 17 punkto nuostata dėl 1500 Eur komisinių mokėjimo atitinka ir baudos požymius dėl prievolės atsiskaityti pagal Sutartį nevykdymo pagal CK 6.258 straipsnį, tačiau tokiu atveju atkreiptinas dėmesys, kad Sutarties 15 punkte dar nustatyti ir delspinigiai. Atskirai vertinant šias nuostatas galima būtų teigti, kad Sutartyje nustatytos sankcijos galimos (tinkamai jas suformuluojant, pvz., nustatant baudą už prievolės nevykdymą), tačiau vertinant kartu šias Sutarties nuostatas darytina išvada, kad atsakovei kaip vartotojai yra nustatyta gana griežta atsakomybė už prievolės atsiskaityti pagal Sutartį nevykdymą, o pačiai Sutartį parengusiai ieškovei atsakomybė už prievolių pagal Sutartį nevykdymą nenustatyta.

64.       Kita vertus, šioje byloje Sutarties 17 punkto pagrindu ieškovė prašė priteisti jai 1500 Eur komisinius už suteiktas paslaugas, taigi, pati šią nuostatą įvertino ne kaip baudą, o kaip atlyginimą už paslaugas. Bylą nagrinėję teismai iš esmės laikė ieškovės poziciją pagrįsta – konstatavo, kad ieškovė, būdama verslininkė ir teikdama Sutartyje apibrėžtas paslaugas, patyrė išlaidų ir jų atlyginimo, kaip ir atlyginimo už atliktą darbą, gali pagrįstai tikėtis. Tačiau, minėta, byloje nėra įrodyta, kad ieškovė suteikė paslaugas atsakovei, nenustatyta, kokios buvo ieškovės patirtos išlaidos. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sutarties 17 punkto sąlygos nėra aiškios ir pakankamai suprantamos, t. y. neatitinka skaidrumo reikalavimo, pripažintinos nesąžiningomis, įvertinus Sutarties turinį ir sudarymo aplinkybes, jomis iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojos nenaudai.

65.       Atsakovės ginčijamame Sutarties 11 punkte nustatyta, kad pardavėja įsipareigoja be įgaliotinės žinios nesiderėti, nebendrauti su įgaliotinės surastais ir pasiūlytais pirkėjais, o Sutarties 23 punkte – kad pardavėja sutinka, jog įgaliotinė neprivalo pardavėjos reikalavimu pranešinėti jai visos informacijos apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, neprivalo pardavėjos reikalavimu nedelsdama pateikti jai ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą, neprivalo nedelsdama perduoti pardavėjai viską, ką teikdama paslaugas gavo jos naudai. 

66.       Teismai Sutarties 11, 23 punktų nuostatas vertino kaip aiškias, suprantamas ir neklaidinančias atsakovės, nenustatė, kad šios sąlygos kokiu nors būdu pažeistų atsakovės, kaip vartotojos, teises, atsižvelgdami ir į tai, kad Sutarties dalies nuostatų pripažinimas negaliojančiomis nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes Sutartis yra pasibaigusi ir nebegaliojanti.

67.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 11 punkte nustatytas draudimas yra neproporcingai apribojantis atsakovės veikimo laisvę ir neatitinka jos interesų, nes teisė bendrauti ir derėtis su ieškovės surastais ir pasiūlytais pirkėjais nedalyvaujant ieškovei negali būti prilyginama žemės sklypų pardavimui be ieškovės žinios, nesumokant jai priklausančio atlyginimo. Sutarties 23 punktu ieškovė, pati parengusi standartines Sutarties sąlygas, nenustatė savo atskaitomybės atsakovei už atliekamus darbus, net ir tuo atveju, kai ši to reikalautų. Tokia ieškovės atskaitomybę panaikinanti Sutarties nuostata yra labai palanki ieškovei, kuri šioje byloje net negalėjo pateikti pakankamų ir patikimų duomenų, kokius konkrečiai darbus (paslaugas) yra padariusi atsakovės naudai ir už ką prašo priteisti iš šios atlyginimą. Tokias Sutarties nuostatas teisėjų kolegija vertina kaip suteikiančias absoliučią naudą ieškovei, kaip paslaugų teikėjai, tačiau šios nuostatos yra nenaudingos atsakovei, kaip vartotojai ir paslaugų gavėjai. Sutarties 23 punkte įtvirtinta, kad atsakovei nesuteikiama jokia sutarties vykdymo informacija, todėl ji ir negalėjo sužinoti, ar sutartis vykdoma. Minėta, kad byloje nėra įrodyta, jog Sutartis ieškovės buvo vykdoma, o pagal Sutarties 17 punktą ieškovė nustatė atsakovės pareigą sumokėti 1500 Eur komisinių, net nesuteikusi atsakovei informacijos apie suteiktas paslaugas ir nepasiekusi Sutarties tikslo parduoti žemės sklypus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 11, 23 punktuose įtvirtintomis sąlygomis iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra atsakovės, kaip vartotojos, nenaudai, palyginant Sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.720 straipsnio 3 dalis). 

68.       Teisėjų kolegija nesutinka su teismų išvada, kad Sutarties nuostatų pripažinimas negaliojančiomis nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes Sutarties galiojimas jau yra pasibaigęs. CK 6.189 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą. Remiantis šia teisės norma, atsakovės ginčijamos Sutarties 6, 9.2, 11, 17 ir 23 punktų nuostatos yra susijusios su šalių atsakomybe pagal Sutartį, todėl net ir pasibaigus Sutarties terminui jos gali būti taikomos sprendžiant dėl Sutarties tinkamo vykdymo ir šalių atsakomybės pagal Sutartį.

69.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus negaliojančiomis nuo Sutarties sudarymo momento Sutarties 6, 9.2, 11, 17 ir 23 punktų nuostatas nesąžiningomis, taigi pažeidžiančiomis atsakovės, kaip vartotojos, teises, ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 1500 Eur skolą, 135 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo negali būti tenkinamas, nes nebėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei nurodytas sumas.

70.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos Sutarties nuostatas, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat netinkamai taikė paslaugų teikimą, vartotojo teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, kuriais tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovės 1500 Eur avansą, 135 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (1635 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento 2022 m. spalio 7 d. pavedimo sutarties Nr. REN311 6, 9.2, 11, 17 ir 23 punktų nuostatas atmestas, ir priimti naują sprendimą – nurodytą priešieškinio reikalavimą tenkinti, o ieškinio reikalavimą atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

71.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

72.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

73.       Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, jai iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o ieškovės byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).

74.       Pirmosios instancijos teisme atsakovė prašė priteisti jai visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis, atsakovė yra sumokėjusi advokatui 350 Eur už atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinio parengimą, 500 Eur – už atstovavimą jos interesams teismo posėdžiuose, priešieškinio tikslinimą. Atsakovės prašomos priteisti iš ieškovės išlaidų advokato pagalbai atlyginimo sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.2, 8.19 punktuose nustatyto dydžio, todėl prašymas tenkintinas ir atsakovei iš ieškovės priteistinas 850 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Prašymo priteisti iš ieškovės išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimą atsakovė nepateikė, kaip ir šias išlaidas patvirtinančių dokumentų.

75.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kasaciniame teisme nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį, Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą ir 2024 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LNT“ ieškinį atmesti, o atsakovės D. S. M. priešieškinį tenkinti – pripažinti negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento 2022 m. spalio 7 d. pavedimo sutarties Nr. REN311 6, 9.2, 11, 17 ir 23 punktų nuostatas.

Priteisti atsakovei D. S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LNT“ (į. k. 148332230) 850 (aštuonis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Sigita Rudėnaitė

                                        Jūratė Varanauskaitė

                                        Eglė Zemlytė