Civilinė byla Nr. 3K-3-545/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
73.2.1; 73.2.2.; 73.2.5.6; 73.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos „Įstros aerodromas“ (buvęs pavadinimas – viešoji įstaiga Vytauto Lapėno skraidymo mokykla) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos Vytauto Lapėno skraidymo mokykla ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BTA draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas VšĮ „Įstros aerodromas“ (buvęs pavadinimas – VšĮ Vytauto Lapėno skraidymo mokykla) prašė priteisti iš atsakovo 721 504 Lt draudimo išmokų. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. kovo 2 d. sudarė su atsakovu tris draudimo sutartis, pagal kurias draudimo liudijimuose (polisuose) nurodytomis sąlygomis apdraudė nuo nelaimingų atsitikimų piloto darbo vietą lėktuve SU-29, reg. Nr. LY-ASI, lėktuvą SU-29, reg. Nr. LY-ASI, taip pat civilinę atsakomybę už eksploatuojant šį lėktuvą padarytą žalą tretiesiems asmenims, jų turtui ir žalą kroviniui. 2004 m. balandžio 19 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu sudužo apdraustas lėktuvas ir žuvo jame skridę R. Ž. ir D. I. Ieškovas 2004 m. balandžio 20 ir 22 d. pranešė atsakovui apie draudiminį įvykį, o 2004 m. spalio 7 d. kreipėsi su prašymu išmokėti draudimo išmokas. Atsakovas atsakė, kad neturi duomenų apie ieškovo sumokėtas draudimo įmokas, todėl paprašė pateikti šių įmokų sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Ieškovas 2004 m. spalio 20 d. sumokėjo draudimo įmokas pagal nurodytus draudimo polisus, pateikė atsakovui tai patvirtinantį mokėjimo pavedimą ir 2004 m. lapkričio 10 d. pakartotinai kreipėsi dėl draudimo išmokų išmokėjimo. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmokas motyvuodamas tuo, kad draudimo įmokas ieškovas sumokėjo tik po to, kai atsakovas paprašė, todėl draudimo polisai nelaimingo atsitikimo dieną negaliojo, nes, draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo sutartis nutrūko. Ieškovo teigimu, atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmokas, nes draudimo sutartyse buvo nustatyta jų įsigaliojimo data 2004 m. kovo 2 d., pagal Skraidymo aparatų savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 018 (toliau – Taisyklės Nr. 018) 6.3 punktą ir Skraidymo aparatų savininkų, valdytojų ir pervežėjų oru civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 019 (toliau – Taisyklės Nr. 019) 9.3 punktą sutartis įsigalioja nuo polise nurodytos datos 00.00 val. draudėjo buveinės vietos laiku, taigi draudimo sutarčių įsigaliojimas nesiejamas su įmokos sumokėjimu, todėl jos įsigaliojo jas pasirašius, t. y. 2004 m. kovo 2 d. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2004 m. kovo 2 d. šalys sudarė tris draudimo sutartis, kurių pagrindu išduoti trys draudimo liudijimai (polisai): 1) Skraidymo aparatų savininkų (valdytojų) ir pervežėjų oru civilinės atsakomybės liudijimas, serija CA Nr. 000299, kuriuo buvo apdrausta žala tretiesiems asmenims, jų turtui bei žala keleiviui, padaryta lėktuvo SU-29, reg. Nr. LY-ASI; 2) Savanoriškojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų polisas Nr. NA-003126, kuriuo buvo apdrausta piloto darbo vieta lėktuve SU-29, reg. Nr. LY-ASI; 3) Skraidymo aparato savanoriško draudimo liudijimas (polisas), kuriuo buvo apdraustas lėktuvas SU-29, reg. Nr. LY-ASI. 2004 m. balandžio 20 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu sudužo ieškovui priklausantis sportinis lėktuvas SU-29, žuvo lėktuvo pirmoje kabinoje skridęs ieškovo darbuotojas – aviacijos technikas R. Ž., buvo sužalotas antroje kabinoje skridęs ieškovo darbuotojas (pilotas) D. I., kuris 2004 m. balandžio 21 d. mirė. Nustatęs, kad draudimo įmoką ieškovas sumokėjo tik 2004 m. spalio 24 d., bei atsižvelgęs į CK 6.996 straipsnį, draudimo liudijimų (polisų) turinį, Taisyklių Nr. 18, Nr. 19 bei Savanoriškojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 001 (toliau – Taisyklės Nr. 001) nuostatas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju draudiminis įvykis įvyko neįsigaliojus draudimo sutartims, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsirado. Atsižvelgęs į tai, kad draudimo polise pagal Taisyklių Nr. 018 2.8 punktą nebuvo susitarta dėl specialiųjų draudimo sąlygų ir nebuvo nustatyta papildoma draudimo įmoka už specialiųjų draudimo sąlygų draudimą, bei nustatęs, kad nelaimingas atsitikimas įvyko lėktuvui pradėjus atlikinėti akrobatinį skrydį, kuris nebuvo specialiai apdraustas, teismas sprendė, jog toks įvykis negali būti laikomas draudiminiu. Nurodęs, kad negali daryti kategoriškos išvados, jog būtent akrobatinės figūros atlikimas 200-250 metrų aukštyje lėmė nelaimingą atsitikimą ir kad pasirinktas aukštis, nukrypstant nuo taisyklėse įtvirtintų aukščių, buvo susijęs priežastiniu ryšiu su įvykiu ir laikytinas taisyklių pažeidimu, teismas nurodė, kad negali konstatuoti draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių Nr. 018 9.5 punktą ir Taisyklių Nr. 019 1.4 punktą nebuvimo. Atsižvelgęs į Taisyklių Nr. 019 2.1 punktą ir į tai, kad draudėjas nepateikė įrodymų, jog jam buvo pateikta pretenzija dėl žalos atlyginimo, tokia pretenzija nebuvo pateikta ir draudikui, teismas konstatavo, kad draudikui neatsiranda pareiga išmokėti draudimo išmoką pagal Taisykles Nr. 019. Nustatęs, kad D. I. ir R. Ž. buvo draudėjo darbuotojai, nelaimingas atsitikimas įvyko darbo metu, bei atsižvelgęs į Taisyklių Nr. 019 4.4 punktą, teismas sprendė, kad draudikas neturi pareigos atlyginti žalą, padarytą pačiam draudėjo darbuotojui.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 11 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovui 3540 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis bei vadovaudamasi ginčo teisinį santykį reglamentuojančiomis materialinėmis teisės normomis, sprendė, kad 2004 m. balandžio 19 d. nelaimingo atsitikimo bei 2004 m. spalio 7 d. ieškovo kreipimosi dėl draudimo išmokų sumokėjimo momentais šalių sudarytos draudimo sutartys ir šių sutarčių draudiminė apsauga galiojo. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudikas neturi pareigos pagal draudimo liudijimo (poliso), serija CA000299, ir Taisyklių Nr. 019 sąlygas atlyginti žalą, padarytą draudėjo darbuotojui, nes pagal Taisyklių Nr. 019 4.4 punktą draudikas nėra atsakingas pagal ieškinius, kurie būna pateikiami draudėjui dėl žalos sveikatai (kūno sužalojimas, mirtinas ar kitoks sužeidimas) bei turtui, jeigu ji yra padaroma bet kuriam iš draudėjo darbuotojų arba jo verslo partnerių, jiems vykdant savo darbo pareigas tuo metu, kai jie dirba draudėjui pagal darbo ar bet kokią kitokią sutartį, o pilotas D. I. ir kartu skridęs R. Ž. buvo draudėjo darbuotojai, įvykis įvyko darbo metu. Atsižvelgusi į Draudimo įstatymo 98, 113 straipsnių nuostatas, savanoriškojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų liudijime (polise) Nr. NA-003126 nurodytą draudimo objektą bei naudos gavėją ir nustačiusi, kad apdraustasis pagal šį draudimo liudijimą (polisą) nepateikė draudėjui raštiško sutikimo, jog draudimo išmoką gaus draudėjas, kolegija sprendė, kad pagal šio draudimo liudijimo (poliso), Taisyklių Nr. 001 sąlygas ir įstatymo reikalavimus atsakovas neturi prievolės ieškovui sumokėti draudimo išmoką. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2005 m. birželio 13 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek ir orlaivio avarijos tyrimo galutinės ataskaitos Nr. B04-04 išvadose nurodyta, kad mažas akrobatinio skrydžio aukštis (200-250 m), susidarius avarinei situacijai, lėmė avarinę skrydžio baigtį ir kad tikėtina avarijos įvykio priežastis – lėktuvo keleivio kojos patekimas po kairiuoju posūkio vairo ir pedalo eigos, kartu ir vairo užblokavimas akrobatinio skrydžio mažame aukštyje metu. Kolegija pažymėjo, kad šalys neginčija, jog lėktuvo pilotas 200-250 m aukštyje atlikinėjo akrobatinę figūrą – suktuką. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Aviacinių įvykių tyrimo komisijos lauko tyrimų skyriaus viršininko 2004 m. spalio 7 d. rašte nurodyta, jog aviacinio įvykio priežastis buvo akrobatinių skrydžių instruktoriaus, atlikusio įvedimą į suktuką 200-250 m aukštyje, veiksmai, šio aukščio nepakanka išvesti iš suktuko, todėl įvyko susidūrimas su žeme; lėktuvo SU-29 skraidymo ir eksploatavimo instrukcijoje nurodyta, kad aukščio praradimas, atsižvelgiant į lėktuvo įvedimą į normalųjį suktuką ir išvedimą iš normalaus suktuko, sudaro: per vieną suktuko apsisukimą – 350-400 m; per du apsisukimus – 540-520 m. Kolegija nurodė, kad nelaimingo atsitikimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos inspekcijos direktoriaus 2000 m. birželio 23 d. patvirtintų Akrobatinių skrydžių taisyklių 4.8 punkte nurodyta, jog minimalus akrobatinio skrydžio (toliau – AS) aukštis virš žemės paviršiaus lėktuvams yra 500 m. Šiose taisyklėse nurodyta, kad, atsižvelgiant į piloto turimą AS kvalifikaciją ir AS patirtį, pilotui gali būti suteiktas individualus AS aukštis, mažesnis nei 500 m. Kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant nurodytų taisyklių normas, pilotui suteiktas individualus AS aukštis, mažesnis nei 500 m, netaikytinas AS, kurio metu skraidinami keleiviai. Pažymėjusi, kad pilotui suteiktas individualus AS aukštis, mažesnis nei 500 m, negali pakeisti konkretaus modelio lėktuvo techninių duomenų ir konkretaus modelio lėktuvo konstruktoriaus bei gamintojo nustatytų reikalavimų tokio lėktuvo priežiūrai, eksploatavimui bei skraidymui, kolegija darė išvadą, kad pilotui 200-250 m aukštyje atliekant akrobatinę figūrą – suktuką buvo pažeisti lėktuvo SU-29 skraidymo instrukcijos bei tuo momentu galiojusių Akrobatinių skrydžių taisyklių reikalavimai, ir mažas akrobatinio skrydžio aukštis, susidarius avarinei situacijai, lėmė avarinę skrydžio baigtį. Kolegija sprendė, kad tarp nurodytų reikalavimų pažeidimo ir avarinės skrydžio baigties yra priežastinis ryšys. Kolegija pažymėjo, kad pagal Draudimo įstatymo 89 straipsnį turto draudimo sutartyse galima nustatyti atvejus, kai draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, tokie atvejai privalo būti aptarti individualiai. Atsižvelgdama į Taisyklių Nr. 018 9.5 punktą, pagal kurį būtina sąlyga, kad draudikui tektų vykdyti bet kokius išmokėjimus, yra ta, jog draudėjo skraidymų techninis bei aptarnaujantis personalas laikėsi oro navigacijai, techninei eksploatacijai bei skraidymo aparato aptarnavimui keliamų reikalavimų, taip pat buvo vykdomi bet kokių kompetentingų organizacijų pareigūnų duodami nurodymai, susiję su skraidymo aparato eksploatacijos bei oro skrydžių valdymo saugumu, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas, taip pat atsižvelgdama į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, kolegija sprendė, kad atsakovas pagal Taisyklių Nr. 018 9.5 punkto sąlygas turi teisę visiškai atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skraidymo aparato savanoriško draudimo liudijime (polise), serija AV Nr. 000148, nebuvo susitarta dėl specialių draudimo sąlygų pagal Taisyklių Nr. 018 2.8 punkto sąlygas. Kolegija pažymėjo, kad Taisyklių Nr. 018 dalyje ,,Apibrėžimai“ pateikti privačių skrydžių savo malonumui, verslo, komercinių skrydžių apibrėžimai (sąvokos) bei nurodyta, kad išvardyti apibrėžimai taikomi standartinio panaudojimo atvejams ir neapima tokių skrydžių kaip akrobatiniai ar bet koks kitoks skraidymo aparato panaudojimas, iššaukiant neįprastą riziką, tuo tarpu, kai pagal sutartį numatomas ir toks dengimas (draudimas), tai apie tai smulkiai nurodoma polise kaip apie specialų panaudojimą. Kolegija pažymėjo, kad draudimo liudijime (polise), serija AV Nr. 000148, nėra nurodyta, jog draudimo apsauga galioja skraidymo aparatui akrobatinių skrydžių metu. Kolegija sprendė, kad aptariamo draudimo liudijimo (poliso) draudimo sąlygose (pastabose) įrašas ,,draudimas negalioja pirminiam apmokymui“ nereiškia ir nepatvirtina, kad draudimo sutartyje buvo susitarta dėl skraidymo aparato draudiminės apsaugos akrobatinių skrydžių metu. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nelaimingas atsitikimas negali būti laikomas draudiminiu įvykiu ir kad pagal Taisyklių Nr. 018 2.8 punkto sąlygas draudikui neatsiranda prievolė mokėti draudimo išmoką.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ „Įstros aerodromas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovo naudai iš atsakovo priteisti 535 874,56 Lt draudimo išmoką pagal lėktuvo savanoriško draudimo sutartį ir 69 056 Lt draudimo išmoką pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį; atmesti ieškinio dalį dėl draudimo išmokos priteisimo pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Aiškindami lėktuvo SU 29 draudimo sutarties sąlygas, bylą nagrinėję teismai sutarties standartines sąlygas, tiksliau – jų skirsnį „Apibrėžimai“, nepagrįstai ir neteisingai panaudojo ne draudimo sutarties sąvokų išaiškinimui, o draudiminės apsaugos apribojimui. Kasatorius pažymi, kad draudimo sutarties šalims draudimo polise susitarus dėl apdraustos rizikos „Skrydis“ bei individualiai tame pačiame polise susitarus dėl draudiminės apsaugos apimties sumažinimo, jog draudimas negalioja pirminiam apmokymui, standartinės draudimo sutarties sąlygos prieštarauja individualioms sutarties sąlygoms (Taisyklių Nr. 018 2.8 punktas), o pagal CK 6.187 straipsnį pirmenybė turi būti suteikta individualioms draudimo sutarties sąlygoms. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad pagal apdraustą riziką „Skrydis“, atsižvelgiant į Taisyklių skirsnyje „Apibrėžimai“ pateiktą „Skrydžio“ sąvoką, akrobatiniai skrydžiai turi būti pripažinti apdrausta rizika. Kasatoriaus teigimu, teismai, aiškindami sutartį, prioritetą suteikė standartinėms sutarties sąlygoms, visiškai ignoravo individualias sutarties sąlygas ir taip pažeidė CK 6.187 straipsnį, 6.193 straipsnio 1 dalį.
2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas: viena vertus, sprendė, kad draudiminė apsauga akrobatiniam skrydžiui negalioja, tačiau, kita vertus, taikė Draudimo įstatymo 89 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į Draudimo įstatymo 89 straipsnio taisyklę, kad dėl išmokos nemokėjimo esant dideliam neatsargumui privalo būti susitarta individualiai, o ne standartinėse draudimo sutarties sąlygose. Taigi, kasatoriaus teigimu, Taisyklių Nr. 018 9.5 punktas, kuris yra standartinė sutarties sąlyga, negali būti laikoma individualiu susitarimu, nes individualaus susitarimo pasiekimas reikalauja ne standartinių sutarties sąlygų įteikimo, o atskiro susitarimo, poliso, priedo ar kito dokumento, kuriame šis individualus susitarimas sutarties šalių yra įtvirtinamas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo taikyti Draudimo įstatymo 89 straipsnio, o, jį pritaikęs, pažeidė materialinės teisės normą.
3. Kasatorius nurodo, kad sudarydamas lėktuvo draudimo sutartį, jis siekė apsaugoti savo turtinius interesus ne tik nuo trečiųjų asmenų ar gamtos jėgų poveikio, bet ir nuo savo paties neatsargių veiksmų padarinių, todėl į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama aiškinant bei taikant 82 straipsnio 7 dalį. Spręsdamas, kad draudikas pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį ir Taisyklių Nr. 018 9.5 punkto sąlygas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, apeliacinės instancijos teismas nevertino Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies taikymui būtinų sąlygų (aplinkybių) ir neatskleidė jų turinio, todėl nurodyta įstatymo norma pritaikyta neteisingai. Kasatorius pažymi, kad draudėjo kaltė šioje normoje turi būti tik tyčinė (CK 6.1014 straipsnio 1, 2 dalys, Draudimo įstatymo 89 straipsnis), tačiau pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negalima konstatuoti, kad žuvęs pilotas savo gyvybės kaina sąmoningai siekė žalos. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, neatsižvelgė į įstatymo reikalaujamą draudėjo kaltės formą ir jos turinį. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Taisyklių Nr. 018 9.5 punktu, kuriame įtvirtinta iš esmės bendra draudėjo pareiga elgtis atsargiai, t. y. laikytis oro navigacijos, techninės eksploatacijos, skraidymo aparatų aptarnavimui keliamų reikalavimų, vykdyti kompetentingų pareigūnų nurodymus dėl skraidymo aparatų eksploatacijos bei oro skrydžių valdymo saugumo, tačiau, kasatoriaus manymu, ši draudėjo pareiga draudimo sutarties kontekste yra tik antraeilė, nes ji net nurodyta skyriuje „Šalių bendradarbiavimas įvykus draudiminiam įvykiui“, be to, piloto, kuris turėjo Lietuvos kompetentingos institucijos individualiai nustatytą žymiai mažesnį akrobatinių skrydžių aukštį, padarytas akrobatinio skrydžio aukščio pažeidimas negali būti laikomas sunkiu draudimo sutarties sąlygų pažeidimu. Kasatoriaus teigimu, teismai iš esmės sprendė, kad mažas aukštis buvo tik netiesioginė aviakatastrofos priežastis. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs netiesioginį priežastinį ryšį, neturėjo pagrindo taikyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies, bet ją pritaikęs padarė materialinės teisės normų pažeidimą.
4. Kasatorius teigia, kad teismai, aiškindami skraidymo aparatų savininkų (valdytojų) ir pervežėjų oru civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalis. Anot kasatoriaus, teismai, aiškindami Taisyklių Nr. 019 4.4 punktą, nekreipė dėmesio į tai, kad šis punktas turi būti aiškinamas kartu su jo 4.4.2 papunkčiu ir taip aiškinant gaunamas rezultatas, kad draudikas nėra atsakingas pagal ieškinius, kurie būna pateikiami draudėjui dėl žalos sveikatai (kūno sužalojimas, mirtinas ar kitoks sužeidimas) bei turtui, jei ji padaroma bet kuriam iš draudėjo darbuotojų arba verslo partnerių jiems vykdant savo darbo pareigas tuo metu, kai jie dirba draudėjui pagal darbo ar bet kokią kitokią sutartį. Kasatorius pažymi, kad skrydžio į Kauną tikslas buvo organizacinių klausimų, susijusių su vyksiančiu Europos akrobatinio skraidymo čempionatu, sprendimas, o tai reiškia, kad R. Ž. mirties akimirką jokių darbo funkcijų nevykdė, nes jam nebuvo pavesta atstovauti įstaigai derantis dėl čempionato, taip pat jis nebuvo komandiruotas į Kauną, t. y. kad jis į Kauną skrido kaip paprastas keleivis. Anot kasatoriaus, žuvusiojo R. Ž. artimiesiems teismo patvirtinta taikos sutartimi ir pinigų mokėjimu žala realiai atlyginta, todėl atsakovas privalėjo mokėti draudimo išmoką ieškovui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „BTA draudimas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad Taisyklių Nr. 018 skyriuje „Apibrėžimai“ pateikus „skrydžio“ techninę sampratą yra aiškiai išdėstoma taisyklė, jog išvardyti apibrėžimai taikomi standartinio panaudojimo atvejams ir neapima tokių skrydžių kaip akrobatiniai ar bet kokio kitokio skraidymo aparato panaudojimo, iššaukiant neįprastą riziką. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, pritaikydamas Draudimo įstatymo 89 straipsnį bei 82 straipsnio 7 dalį ir nuspręsdamas, jog akrobatiniams skrydžiams draudiminė apsauga negaliojo. Atsiliepime nurodoma, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados reiškia tik tiek, kad net ir tuo atveju, jeigu įvykis būtų laikomas draudiminiu, tai draudikui neatsirastų pareigos mokėti draudimo išmoką dėl nurodytų aplinkybių. Atsakovas pažymi, kad Taisyklių Nr. 018 9.5 punkte įrašyta būtina sąlyga, kad draudikui tektų vykdyti bet kokius mokėjimus, yra ta, jog draudėjo skraidymų, techninis bei aptarnaujantis personalas laikėsi oro navigacijai, techninei eksploatacijai ir skraidymo aparato aptarnavimui keliamų reikalavimų, taip pat kad buvo vykdomi bet kokių kompetentingų organizacijų pareigūnų duodami nurodymai, susiję su skraidymo aparato eksploatacija bei oro skrydžių valdymo saugumu; tuo tarpu kasatorius nepagrindė savo nuostatos, kodėl anksčiau nurodytas Taisyklių punktas negalėtų būti taikomas, jeigu įvykis būtų draudiminis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Šalys 2004 m. kovo 2 d. sudarė tris draudimo sutartis, pagal kurias ieškovas draudimo liudijimuose (polisuose) nurodytomis sąlygomis apdraudė nuo nelaimingų atsitikimų piloto darbo vietą lėktuve SU-29, reg. Nr. LY-ASI, lėktuvą SU-29, reg. Nr. LY-ASI, taip pat civilinę atsakomybę už žalą tretiesiems asmenims, jų turtui ir žalą kroviniui, kuri padaryta lėktuvo SU-29, reg. Nr. LY-ASI. Savanoriškojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų liudijimas (polisas) galiojo nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2004 m. spalio 1 d.; skraidymo aparato savanoriškojo draudimo liudijimas (polisas) galiojo nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2005 m. kovo 1 d.; skraidymo aparatų savininkų (valdytojų) ir pervežėjų oru civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas) galiojo nuo 2004 m. kovo 21 d. iki 2005 m. kovo 1 d. 2004 m. balandžio 19 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu sudužo ieškovui priklausantis lėktuvas SU-29, reg. Nr. LY-ASI, žuvo lėktuvo pirmoje kabinoje skridęs aviacijos technikas R. Ž., buvo sužalotas antroje kabinoje skridęs (pilotas) D. I., kuris 2004 m. balandžio 21 d. mirė. R. Ž. ir D. I. buvo ieškovo darbuotojai, įvykis įvyko jų darbo metu. Ieškovas 2004 m. balandžio 20 ir 22 d. pranešė atsakovui apie draudiminį įvykį, o 2004 m. spalio 7 d. kreipėsi su prašymu išmokėti draudimo išmokas. Draudimo įmokas pagal nurodytus draudimo polisus ieškovas sumokėjo 2004 m. spalio 20 d. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmokas nurodydamas, kad, ieškovui nesumokėjus pirmų draudimo įmokų draudimo liudijimuose (polisuose) nustatytais terminais, draudimo sutartys nutrūko, taigi nelaimingo atsitikimo metu draudiminė apsauga negaliojo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija bylą kasacine tvarka nagrinėja neperžengdama jos ribų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas draudimo sutartis, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006), kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles). CK 6.992 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185–6.187 straipsniai. Taigi, vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185 – 6.187 straipsniais, taip pat CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių galiojimo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją aiškinant, būtina atsižvelgti ir į tai, kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tokiomis standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties šaliai kyla abejonių. Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino šalių sudarytą aparato savanoriško draudimo sutartį ir pažeidė CK 6.187 straipsnį, 6.193 straipsnio 1 dalį. Bylą nagrinėję teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal individualias aptariamos draudimo sutarties sąlygas, nurodytas draudimo liudijime (polise), serija AV Nr. 000148, viena iš apdraustų rizikų yra „Skrydis“, draudimas negalioja pirminiam apmokymui. Pagal taisyklių Nr. 018 skyriuje „Apibrėžimai“ pateiktą apibrėžimą skrydis reiškia laikotarpį nuo to momento, kai skraidymo aparatas pradeda įsibėgėjimą skrydžiui arba bando pakilti, apima tą laiką, kol jis ore, ir baigiasi tada, kai skraidymo aparatas visiškai užbaigia riedėjimą po nusileidimo. Aptariamos draudimo rizikos „Skrydis“ aspektu individualiose draudimo sutarties sąlygose yra nurodyta tik tokia išimtis, kad draudimas negalioja pirminiam apmokymui. Standartinės sutarties sąlygos, išdėstytos Taisyklėse Nr. 018, kuriomis remdamiesi bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad nelaimingas atsitikimas nėra draudiminis įvykis pagal aptariamą draudimo sutartį, prieštarauja individualioms draudimo sutarties sąlygoms. Dėl to pirmenybė turi būti teikiama individualioms šalių sudarytos aptariamos draudimo sutarties sąlygoms, pagal kurias įvykęs nelaimingas atsitikimas vertintinas kaip draudiminis įvykis. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje padarė prieštaringas išvadas, t. y. viena vertus sprendė, kad nelaimingas atsitikimas nėra draudiminis įvykis pagal aptariamą draudimo sutartį, tačiau, kita vertus, taikė Draudimo įstatymo 89 straipsnį, t. y. iš esmės pripažino nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ir kasacinio skundo argumentus dėl draudimo įstatymo 89 straipsnio netinkamo taikymo bei pažeidimo. Pagal Draudimo įstatymo 89 straipsnį būtina šios teisės normos taikymo sąlyga yra tai, kad atvejai, kada draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, privalo būti aptarti individualiai. Šalių sudarytoje skraidymo aparato savanoriško draudimo sutartyje (liudijimas (polisas) serija AV Nr. 000148) tokie atvejai nėra nurodyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl skraidymo aparato savanoriško draudimo sutarties, neturėjo taikyti Draudimo įstatymo 89 straipsnio.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas reikalavimą priteisti draudimo išmoką pagal šalių sudarytą skraidymo aparato savanoriško draudimo sutartį atmetė, be kita ko, taikydamas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis, CK 6.1014 straipsnio 2 dalies ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas bei jų taikymo sąlygas, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį, tuo tarpu kasacinio skundo argumentai apie netinkamą šios teisės normos aiškinimą ir taikymą yra nepagrįsti. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies taikymui reikšminga draudėjo kaltė gali reikštis didelio neatsargumo forma (CK 6.1014 straipsnio 2 dalis). Vertindamas draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Taisyklių Nr. 018 9.5 punktu, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes. Kasatorius kasaciniame skunde teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas mažą skrydžio aukštį vertino tik kaip netiesioginę nelaimingo atsitikimo priežastį, neteisingai interpretuoja apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas byloje tinkamai nustatė visas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas ir, atmesdamas reikalavimą priteisti draudimo išmoką pagal Skraidymo aparato savanoriško draudimo sutartį, šią teisės normą taikė tinkamai.
Apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys rodo, kad bylą nagrinėję teismai Taisyklių Nr. 019 4.4 punktą aiškino kartu su 4.4.2 papunkčiu, šio aiškinimo rezultatas, nurodytas apskųstuose teismų procesiniuose dokumentuose, yra toks pats, koks, anot kasatoriaus, turėtų būti tinkamai išaiškinus Taisyklių Nr. 019 sąlygas. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai, aiškindami šalių sudarytą draudimo sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalis. Kasatorius kasaciniame skunde teigdamas, kad R. Ž. mirties akimirką jokių darbo funkcijų nevykdė, į Kauną skrido kaip paprastas keleivis, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kiti kasacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti CK 6.187 straipsnio, 6.193 straipsnio 1 dalies, Draudimo įstatymo 89 straipsnio pažeidimai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad tai turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą ir nutartį. Apskųsti sprendimas ir nutartis yra iš esmės teisingi, juos naikinti kasacinio skundo argumentais teisinio pagrindo nėra (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Apskųstus sprendimą ir nutartį paliekant nepakeistus, iš dalies tenkintinas atsakovo prašymas dėl jo patirtų išlaidų teisinei pagalbai priteisimo ir jo naudai iš ieškovo priteistina 1400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimą į kasacinį skundą (T. 3, b. l. 63-69, CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BTA draudimas“ (į. k. 110079036) iš ieškovo viešosios įstaigos „Įstros aerodromas“ (į. k. 168949495) 1400 (tūkstantį keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis