Pranešėjas: Arūnas Paštuolis                                              Baudžiamoji byla Nr.1A-94-493/2013

Teisėjas: Daiva Jankauskienė                                             Proceso Nr. 1-20-2-00149-2011-3

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                             2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistojo V. Š. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis bausmė subendrinta su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu ir paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios J. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo jos naudai iš V. Š. priteisiant 5800 Lt. (penkis tūkstančius aštuonis šimtus litų) turtinės ir 2500 Lt. (du tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

V. Š. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2010-11-12 laikotarpyje nuo 12.00 val. iki 13.00 val., važiuojant automobiliu pažįstamai J. M., su kuria susipažino prekybos miestelyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), prisistatydamas D. vardu, melagingai pranešdamas jai, kad jis turi problemų su savo pervežimų verslu, nes jo užsakovai vėluoja su juo atsiskaityti bei jam reikia 2500 Lt., įgijęs jos pasitikėjimą iš J. M. prie VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gavo 2500 Lt. kaip skolą, kurią žadėjo grąžinti per savaitę, tačiau pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą J. M. turtą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2010-11-12 laikotarpyje nuo 21.00 val. iki 23.00 val., parašė SMS trumpąją žinutę J. M., melagingai pranešdamas jai, kad vairuodamas automobilį partrenkė žmogų ir jam reikia 5000 Lt., įgijęs jos pasitikėjimą, 2010-11-13 iš J. M. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), gavo 3000 Lt. kaip skolą, kurią žadėjo grąžinti per savaitę, tačiau pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą J. M. priklausantį turtą 3000 Lt. Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą 2010-11-13, laikotarpyje tarp 13.00 val. iki 17.00 val., parašė trumpąją SMS žinutę pažįstamai J. M., melagingai pranešdamas jai, kad jo mama, sužinojusi apie sukeltą avariją, labai susinervino, pablogėjo jos sveikata ir ją išvežė į ligoninę. 2010-11-14 paskambinęs J. M., melagingai pranešė, kad per naktį pablogėjo mamos sveikatos būklė, reikalinga skubi operacija ir jam reikia 600 Lt., įgijęs jos pasitikėjimą iš J. M. prekybos miestelyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), gavo 300 Lt. kaip skolą, kurią žadėjo grąžinti per savaitę, tačiau pinigų negrąžino. Tokiu būdų apgaule savo naudai įgijo svetimą J. M. priklausant turtą – 5800 Lt. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu prašo nešališkai išnagrinėti skundą ir panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-15 nuosprendį. Nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista eilė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) straipsnių, byla buvo nagrinėjama šališkai, nuosprendis yra nemotyvuotas ar motyvuotas neteisingai ir nepagrįstai. Nebuvo vadovautasi apelianto nekaltumo prezumpcija tuo pažeidžiant LR BPK 44 straipsnio 6 dalį. Nebuvo surinkta jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų įrodyti apelianto kaltę. LR BPK imperatyviai nurodyta, kad vien nukentėjusiojo parodymais nuosprendis negali būti priimtas. Apeliantas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigė, kad iš nukentėjusiosios skolinosi nedideles pinigų sumas per kelis kartus ir, kadangi tai nebuvo sukčiavimas, pagal galimybes tą skolą grąžins. J. M. neneigė, kad skolino pinigus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Kaip reglamentuoja LR įstatymai privatiems asmenims yra nedraudžiama skolintis pinigus vieniems iš kitų. Be to, nenustatyta, kas J. M. siuntinėjo SMS žinutes, nes tuo metu nuteistojo telefonas buvo pavogtas. V. Š. pažymi, kad nukentėjusiajai apie jokį verslą nesakė. Tik sakė, kad pinigai, kuriuos skolinasi, reikalingi mamos ligai, vaistams ir tyrimams. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis su nukentėjusiąja draugavo, nesiaiškino, kad apeliantas taip pat turėjo neįgalumą, neįvertino, kad santykiai su nukentėjusiąja buvo artimi. Santykiai su J. M. nutrūko, todėl ji dabar nori atkeršyti už tai, kad ją paliko. Skolą apeliantas būtų grąžinęs pardavus mamos jam paliktą butą. Tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Vertinant nuosprendį matyti, kad teismas buvo šališkas ir vadovavosi vien nukentėjusiosios parodymais, nors dar tyrimo metu byla buvo nutraukta, tačiau vėliau vėl atnaujinta.  Nuteistasis sutinka, kad nukentėjusiajai yra skolingas 5800 Lt., tačiau nesutinka su 2500 Lt. suma dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, rėmėsi tik nukentėjusiosios žodžiais, kadangi jokių įrodymų ji nepateikė. Galima manyti, kad nukentėjusioji nori pasipelnyti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši įstatyminė norma apibrėžia apeliacinio proceso ribas ir kartu reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Apeliantas neneigia, kad nukentėjusiajai J. M. yra skolingas 5800 Lt., tačiau nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad šiuos pinigus jis gavo apgaulės būdu, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis nukentėjusiąją apgavo, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais. Su šiais V. Š. apeliacinio skundo motyvais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kas reiškia, kad kaltininkas suvokia, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas jam neteisingus duomenis, meluoja, nutyli ar iškraipo esmines aplinkybes, faktus ir pan. Taip veikdamas asmuo supranta, kad kitas asmuo bus suklaidintas ir nori taip veikti.

Apelianto teiginiai, kad ji nukentėjusiosios neapgaudinėjo, pinigus ši paskolino laisva valia, laikytini gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi šias aplinkybes paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai. Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji J. M. tvirtino, kad V. Š. (nukentėjusiajai jis prisistatė kaip D.) nuo pažinties pradžios pradėjo jai skųstis, kad turi problemų su pervežimo verslu, paprašė paskolinti pinigų. Vėliau nuteistasis jai pasakė, kad važiuodamas partrenkė žmogų, kad tas žmogus reanimacijoje, todėl jam reikia pinigų. Paprašė paskolinti 5000 Lt., tačiau nukentėjusioji galėjo paskolinti tik 3000 Lt., kuriuos ir paskolino. Po to V. Š. nukentėjusiajai pasakojo, kad jo mama ligoninėje, kad jai reikia daryti operaciją, prašė paskolinti 600 Lt. Nukentėjusioji turėjo tik 300 Lt. Juos nuteistajam paskolino. V. Š. žadėjo pinigus grąžinti, tačiau jų negrąžino, į skambučius neatsakinėjo. Vėliau nukentėjusioji gavo trumpąsias žinutes nuteistojo dukros vardu, kuriose rašoma, kad nuteistasis mirė, o pinigai nukentėjusiajai bus grąžinti. Pinigų nukentėjusioji neatgavo. Šias aplinkybes nukentėjusioji nuosekliai ir detaliai papasakojo apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama teisme jas patvirtino. Be to, nukentėjusioji paaiškino, kad pinigus paskolino paveikta apelianto pasakojimų apie jį ištikusias bėdas, jam jo nuoširdžiai pagailo. Kitu atveju pinigų ji nebūtų skolinusi. Teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo šiais nukentėjusiosios parodymais netikėti. Be to, šiuos parodymus patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, kuriuos pirmos instancijos teismas pripažino įrodymais. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje vadovavosi 2011-01-19 J. M. pareiškimu dėl galimai jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, kuriame nukentėjusioji nurodė, kad įtikinta nuteistojo, kad šiam reikia pinigų dėl asmeninių ar šeimyninių aplinkybių, perdavė jam pinigus. Taip pat nurodė, kad vyras vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Patikrinus duomenų bazę nustatyta, kad minėtas automobilis priklauso V. Š. tėvui. Teismas taip pat vadovavosi asmens atpažinimo iš nuotraukos protokolu, kuriame J. M. V. Š. atpažino kaip asmenį, D., iš jos išviliojusį pinigus. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusioji pateikė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 1600“, kurį apžiūrėjus nustatyta, kad gauti pranešimai ši siuntėjo, kuris pavadintas „D.“. Iš pranešimų turinio galima suprasti, kad juos neva rašo nuteistojo dukra, kuri nurodo, kad tėvas yra miręs ir, kad pinigai nukentėjusiajai bus grąžinti. Įvertinus šiuos įrodymus pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas įgijo nukentėjusiosios pasitikėjimą neva padėdamas jai užsiregistruoti dėl neįgalumo nustatymo, nukentėjusiajai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie jį ištikusias bėdas, ko įtakota nukentėjusioji priėmė sprendimą perduoti jam pinigus. Tokiu būdu V. Š. veikė apgaule siekdamas užvaldyti svetimą, J. M. priklausantį, turtą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis turėjo įmonę, kuri verstųsi pervežimų verslu, kad apeliantas sukėlė eismo įvykį, kurio metu sunkiai sužalotas žmogus. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad apelianto motina 2010-11-14 paguldyta į ligoninę ir jai skubiai reikalinga operacija. Apelianto teiginys, kad trumpųjų žinučių nukentėjusiajai jis nerašė, kadangi buvo pametęs telefoną, paneigtas byloje nustatytomis aplinkybėmis ir laikytinas gynybos taktika. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. Š. nė karto nenurodė, kad buvo pametęs mobilaus ryšio telefoną. Ši aplinkybė atsirado tik duodant parodymus teisiamajame posėdyje. Be to, apeliaciniame skunde V. Š. jau nurodo, kad telefono jis nepametė, o šis iš jo buvo pavogtas. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas, nukentėjusiajai bandant susisiekti ir atgauti pinigus, suvaidino infarktą ir savo mirtį rašydamas trumpąsias žinutes dukters ir buvusios žmonos vardu. Tokie apelianto veiksmai rodo, kad jis neketino grąžinti pinigų nukentėjusiajai, o jo teiginiai, kad pinigus, pardavęs mamos butą, būtų grąžinęs, laikytini deklaratyviais, neatitinkančiais tikrųjų apelianto ketinimų.

Aukštesnės instancijos teismas laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nesivadovavo asmens nekaltumo prezumpcijos principu. Nei nagrinėjant bylą teisme, nei savo apeliaciniame skunde V. Š. nenurodė jokių LR BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistu pagrįstai suabejoti pirmos instancijos teismo nešališkumu. Teismo nuosprendyje aptarta aplinkybė, kad V. Š. anksčiau teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, nelaikytina asmens kaltės dėl šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos konstatavimu. Šiuos duomenis teismas vertino kaip apeliantą charakterizuojančią medžiagą nagrinėjamos bylos kontekste. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė apelianto interesų netenkinantį procesinį sprendimą, nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas. 

Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo priteistu 2500 Lt. neturtinės žalos atlyginimu nukentėjusiajai. Skunde teigiama, kad neturtinės žalos dydžio nukentėjusioji nepagrindė jokiais rašytiniais duomenimis, o nukentėjusioji tik siekia iš jo pasipelnyti. Kolegija sprendžia, kad šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji buvo pareiškusi 4000 Lt. ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Tokį prašymą nukentėjusioji grindė tuo, kad dėl apelianto tariamų bėdų išgyveno kaip dėl savų, nemiegojo, patyrė stresą. Dėl neigiamų išgyvenimų dažnai sirgo, ne kartą kreipėsi į medikus, patyrė papildomų išlaidų. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais kriterijais remiantis nustatomas neturtinės žalos dydis, kiekvienu konkrečiu atveju tai turi spręsti pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į kilusias pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turinės žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad V. Š. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusioji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pripažino, kad nukentėjusiajai neturtinė žala padaryta ir turi būti atlyginta. Tačiau, įvertinus tai, kad nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų apie tai, kad dėl neteisėtų apelianto veiksmų pablogėjo jos sveikata, kad ji lankėsi pas gydytojus ir dėl patirto streso gydėsi, kad patyrė išlaidų advokatui, teismas nukentėjusiosios prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 2500 Lt. Aukštesnės instancijos teismas sutinka, kad tokia suma atitinka padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, užtikrina teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą ir yra pakankama piniginė kompensacija už patirtą moralinę skriaudą.

Kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, pirmos instancijos teismas įrodymus vertino vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti teismo nešališkumu. Teismas nuosprendį grindė LR BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyje numatytus reikalavimus atitinkančiais įrodymais, kurie buvo gauti teisėtais būdais įstatymo nustatyta tvarka. Nustačius, kad V. Š. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje, teismas skyrė bausmę straipsnio sankcijos ribose. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnio įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertino kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą ir teisėtai bei pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Pažeidimų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą nenustatyta. Konstatuotina, kad Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas teisėjas                                                                 Arūnas Paštuolis

Teisėjai                                                                                                    Egidijus Jonas Grigaravičius

                                                                                                                  Danguolė Šiugždinytė