Baudžiamoji
byla Nr. 2K–224/2008 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija 1.2.14.8, 2.4.2.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio,
Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Marijui Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei
gynėjui advokatei Jadvygai Janukevičiūtei,
išteisintiesiems V. K., N. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria nukentėjusiosios I. G. bei
Vilniaus miesto apylinkės prokuroro apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto
2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. ir
N. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustačius, kad
jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos
pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir
gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. K. buvo
kaltinamas tuo, kad, veikdamas apgaule ir piktnaudžiaudamas I. G.
pasitikėjimu, 2001 m. rugsėjo 24 d., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), pagal paskolos sutartį trijų mėnesių laikotarpiui iš I. G.
pasiskolino 15 000 Lt buto sąlygoms pagerinti, skolos grąžinimą garantuodamas nuosavybės
teise jam priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2001 m. lapkričio
1 d., negrąžinęs ankstesnės paskolos, pagal antrą paskolos sutartį aštuonių
mėnesių laikotarpiui iš I. G. pasiskolino 30 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo
darbams, skolos grąžinimą garantuodamas tuo pačiu nuosavybės teise jam
priklausančiu butu; 2002 m. sausio 15 d., Vilniaus miesto 15–ajame notaro
biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su žmona
N. K. su I. G. sudarė paskolos sutartį, šešių mėnesių laikotarpiui
pasiskolino iš jos 30 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo darbams,
įsipareigodami skolą grąžinti iki 2002 m. liepos 1 d.; 2002 m. kovo 8 d. bute,
esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su žmona N. K. sudarė
su I. G. paskolos sutartį, pasiskolino iš jos keturių mėnesių laikotarpiui 26
000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo darbams, skolos grąžinimą garantuodamas nuosavybės
teise jam priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
V. K. paskolos sutarties sąlygų nevykdė, buto sąlygų pagerinimo darbų
neatliko, taip apgaule, piktnaudžiaudamas I. G. pasitikėjimu, užvaldė jai priklausantį
didelės 101 000 Lt vertės turtą. 2002 m. lapkričio 13 d. valstybės įmonės
Registrų centro Vilniaus filiale gavo jam priklausančio buto, esančio Vilniuje,
(duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylos dublikatą ir, žinodamas,
kad originalą turi kreditorė I. G., 2002 m. gruodžio 9 d. šį butą padovanojo
nepilnametei dukrai S. K., o 2003 m. gegužės 6 d., veikdamas per nepilnametę
dukrą S. K., butą pardavė tretiesiems asmenims. Taip apgaule ir
piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, norėdamas išvengti turtinės prievolės grąžinti
paskolą, įgijo didelės 101 000 Lt vertės svetimą turtą.
N. K. buvo kaltinama tuo, kad 2002 m.
sausio 15 d., Vilniaus miesto 15–ajame notaro biure, esančiame Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), kartu su vyru V. K. sudarė paskolos sutartį su I. G., šešių
mėnesių laikotarpiui pasiskolino iš jos 30 000 Lt neva buto sąlygų pagerinimo
darbams, skolos grąžinimą garantuodami V. K. nuosavybės teise priklausančiu
butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). 2002 m. kovo 8 d., bute,
esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su vyru V. K. sudarė
su I. G. paskolos sutartį neva buto sąlygoms pagerinti – keturių mėnesių
laikotarpiui pasiskolino iš jos 26 000 Lt, skolos grąžinimą garantuodami V. K.
nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys
neskelbtini). Tačiau ji kartu su vyru V. K. paskolos sutarties sąlygų
nevykdė ir buto sąlygų pagerinimo darbų neatliko, apgaule, piktnaudžiaudama I.
G. pasitikėjimu, užvaldė jai priklausantį didelės 56 000 Lt vertės turtą. 2002
m. lapkričio 13 d. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale V. K.
gavus jam priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini),
kadastro duomenų bylos dublikatą ir žinant, kad originalą turi kreditorė
I. G., 2002 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi butą perleido nepilnametei
dukrai S. K. Vėliau 2003 m. gegužės 6 d., veikdama per nepilnametę dukrą
S. K., butą pardavė tretiesiems asmenims. Taip N. K., apgaule ir
piktnaudžiaudama I. G. pasitikėjimu, norėdama išvengti turtinės prievolės
grąžinti paskolą, įgijo 56 000 Lt vertės svetimą turtą ir padarė
nukentėjusiajai didelę turtinę žalą.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2007 m. spalio 11 d. nuosprendžiu V. K. ir N. K. išteisinti nenustačius, kad
jie padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje,
požymių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi nukentėjusiosios ir prokuroro
apeliaciniai skundai, kuriais buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį
ir priimti apkaltinamąjį, atmesti.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos
vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir
bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie
sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą
sprendimą.
Apeliaciniu skundu prokuroras,
nesutikdamas su V. K. ir N. K.
išteisinimu, prašė nuosprendį panaikinti dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimo – neišsamiai išnagrinėtų V. K. ir N. K. pareikštų
kaltinimų. Teismas nuosprendyje padarė atitinkamas išvadas tik dėl turto
įgijimo apgaule, tačiau
V. K. ir N. K. buvo kaltinami dar ir tuo, kad nukentėjusiajai turtinę
žalą padarė apgaule išvengdami
turtinės prievolės. V. K.
ir N. K. apgaulė siekiant išvengti turtinės prievolės pasireiškė tuo, kad jie neatlygintai
perleido turtą, kuriuo
garantavo paskolos grąžinimą, savo nepilnametei dukrai, o vėliau, veikdami per savo nepilnametę dukrą, butą pardavė
tretiesiems asmenims. Buto dovanojimo sandorio su dukra kaltinamieji neprivalėjo sudaryti, nes
nebuvo jai įsipareigoję, o sudarę sandorį tapo nemokiais (actio Paulina) ir
taip apsunkino nukentėjusiosios padėtį ginti savo pažeistas teises įprastinėmis
teisinėmis priemonėmis. Nors butas ir nebuvo įkeistas įstatymų nustatyta tvarka
(skolinio įsipareigojimo įvykdymo
užtikrinimas nekilnojamojo daikto įkeitimu – hipoteka, tačiau V. K. pats atidavė buto techninės apskaitos
bylą nukentėjusiajai ir ją įtikino, kad skolą grąžins pardavęs savo
butą. Tai patvirtina V. K. teisme duoti
parodymai, kad buto dovanojimo sutartį pasirašė žinodamas, jog šis buvo pažadėtas I. G., kad buto dokumentai jai
buvo palikti kaip garantija, jog skola bus grąžinta. Nukentėjusioji I. G. patvirtino, kad gautą buto
techninės apskaitos bylą suprato kaip svarbų dokumentą, kurio turėjimas
garantuoja, kad skola bus grąžinta. Šios kaltinimo dalies pirmosios instancijos
teismas neišnagrinėjo, dėl to nepasisakė ir apeliacinės instancijos teismas.
Kasatorius
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik
neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidos, bet ir pats padarė esminį
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Šis teismas privalėjo atlikti išsamų
įrodymų tyrimą, o ne apsiriboti tik išteisintųjų ir nukentėjusiosios apklausa. Teismas
neapklausė liudytojų S. K., A. K. bei V. N., nepaskelbė rašytinės
medžiagos, t. y. neatliko visų būtinų veiksmų, siekiant, kad kaltinimas būtų išnagrinėtas visa apimtimi. Neišnagrinėti
liudytojos A. K. svarbūs parodymai,
kad notaro biure sudarant sutartį, dalyvaujant V. K. bei N. K., nė
vienas iš jų neperspėjo, kad dėl parduodamo buto gali kilti teisiniai ginčai, kad kiti asmenys gali turėti teisinių
pretenzijų į šį turtą. Iš liudytojos S. K. parodymų matyti, kad už
parduotą butą buvo įsigytas kitas butas, kuriame ji gyvena. Byloje yra duomenų, patvirtinančių V. ir N. K. norą
nuslėpti naujai įgytą butą, kad nukentėjusiajai būtų apsunkinta pažeistų teisių
gynyba. 2006 m. birželio 30 d. VĮ Registrų centras buvo išduota
pažyma Nr.(7.2./1147)s–5077, kurioje nurodoma, kad N. K. ir S. K.,
2006 m. birželio 30 d. duomenimis, Lietuvos Respublikoje neturi nuosavybės teise
įregistruotų nekilnojamųjų daiktų. Šių ir
kitų įrodymų apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir tai
sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą bei priimti teisingą sprendimą. Darydamas išvadas teismas turi vadovautis
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tai
reiškia, kad teismas privalo imtis
visų įstatymo numatytų priemonių, kad
būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės. Jeigu
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ne visos aplinkybės išsamiai
ištirtos, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir jas
ištirti. Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas prokuroro bei nukentėjusios apeliacinius skundus, sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad tarp V. ir N. K. ir nukentėjusiosios
I. G. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kad V. K. niekada
nesukčiavo, skolą pripažino, mokėjo palūkanas. Kasatorius teigia, kad byloje
jokių įrodymų, kad buvo mokamos
palūkanos, nėra. Iš apeliacinės instancijos
teismo nutarties matyti, kad kolegija tik pakartojo pirmosios
instancijos teismo išvadas iš esmės nepatikrinusi jų pagrįstumo. Apeliacinės
instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas
V. ir N. K. parodymus,
akcentavo tik tuos, kurie buvo reikalingi jų nekaltumui pagrįsti, ir
visiškai nevertino jų parodymų visumos, nors šie argumentai buvo išdėstyti apeliaciniuose skunduose. Teismai neįvertino
ir tos aplinkybės, kad, pardavus butą, esantį Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), už gautus pinigus nepilnametės S. K. vardu buvo nupirktas kitas butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tai taip pat rodo, kad V. ir N. K. tokiu būdu norėjo išvengti
turtinės prievolės grąžinti pasiskolintus pinigus. Kasatoriaus nuomone, nusikaltimo padarymo
aplinkybių visuma, jų eiliškumas bei nuoseklumas rodo, kad
V. ir N. K. atliko tyčinių veiksmų seką: kad pasiskolintų pinigų, jų grąžinimą garantavo
nuosavybes teise turimu butu, po to šį butą neatlygintinai perleido savo
nepilnametei dukrai, o dar vėliau šį butą pardavė tretiesiems asmenims už 12
000 Lt. Už parduotą butą dukra įsigijo kitą butą už 46 000 Lt, tačiau net ir pinigų
skirtumo tarp parduoto ir naujai
pirkto buto, nukentėjusiajai negrąžino.
Reziumuodamas
kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos
išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, į visus esminius apeliacinių
skundų argumentus priimtoje nutartyje neatsakyta, išteisinamasis nuosprendis
paliktas galioti neišnagrinėjus visa apimti pareikšto kaltinimo, t. y. paduoti
apeliaciniai skundai neišnagrinėti.
Kasacinis skundas
tenkintinas.
Dėl
Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina
bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai reiškia, kad
apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje
privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Šios
pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir
kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies
apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko
neišnagrinėtas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė
BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos tiek,
kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir priimtoje nutartyje į
esminius apeliantų argumentus neatsakė bei nepaaiškino, kodėl jie atmetami (BPK
332 straipsnio 5 dalis).
Pagal BK 182
straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar
turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
Įstatymo
dispozicijoje sukčiavimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BPK 182
straipsnis taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš
sukčiavimo požymių – turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos,
susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad
kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio
sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam
nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės
prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą
kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis
priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo
būdas yra apsunkintas, pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti
reikalavimo, ir pan.
Pirmosios instancijos
teismas V. K. ir N. K. išteisino konstatavęs, kad nukentėjusioji, pagal
paskolos sutartis skolindama pinigus, nebuvo suklaidinta, kad sudarant paskolos
sutartis V. K. ir N. K. nesiekė užvaldyti jos turto, o buto dovanojimo ir
pardavimo tretiesiems asmenims fakto negalima laikyti apgaule, pasireiškusia
piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu, nes šių sandorių metu jokie
draudimai ir apribojimai dėl šio buto įstatymo nustatyta tvarka nebuvo
įforminti.
Apeliacinės
instancijos teismas nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus, kuriuose
teigiama, kad V. K. ir N. K. tyčią apgaule išvengti turtinės prievolės
patvirtina byloje surinkti duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas
tinkamai neišanalizavo ir neįvertino, kad kaltinimas visa apimtimi apskritai
nebuvo išnagrinėtas, atmetė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių apeliantų argumentų
neišnagrinėjo, skundus atmetė nutartyje pakartodamas pirmosios instancijos
teismo išvadas, kurios padarytos neįvertinus visų byloje esančių duomenų ir
teismo ištirtų įrodymų. Nei nuosprendyje, nei nutartyje S. K. bei pačių
kaltinamųjų V. K. ir N. K. duoti parodymai apie buto dovanojimo bei
pardavimo aplinkybes ir priežastis neįvertinti, byloje esantys duomenys, kad,
pardavus butą ir nupirkus kitą butą dukros vardu, skola nukentėjusiajai nebuvo
grąžinta, kad buto dovanojimo sandoris Vilniaus apygardos teismo sprendimu
pripažintas negaliojančiu šiam teismui nustačius, jog V. K. ir N. K.
elgėsi nesąžiningai, nes, skolos grąžinimą garantavę savo butu, pažeisdami
I. G., kaip kreditorės, teises, butą padovanojo savo nepilnametei dukrai
ir tapo nemokiais, kad kreditoriniai įsiskolinimai nebuvo nurodyti ir santuokos
nutraukimo byloje, nėra aptarti ir išanalizuoti. Kokiais įrodymais remiantis
nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo mokamos palūkanos, teismų sprendimuose
nenurodyta, padaryta išvada, kad nekilnojamuoju turtu buvo garantuota tik 15
000 Lt paskola, prieštarauja byloje esantiems duomenims (b. l. 72, 75, t. 1),
kuo pagrįsta išvada, kad byloje nėra duomenų, jog N. K. skolinosi iš I. G.
pinigus, apskritai nėra aišku, juo labiau kad tokia išvada prieštarauja kitai
teismo išvadai, jog tarp V. K., N. K. bei nukentėjusiosios dėl
skolinių įsipareigojimų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.
Remiantis tuo,
kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina
BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir byla grąžintina iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas
Pikelis
Antanas
Klimavičius
Aldona
Rakauskienė