Civilinė byla Nr. 2-2253/2011
Procesinio sprendimo kategorija 110.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus riedmė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-3542-262/2011 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus riedmė“ ieškinį atsakovams G. U. , bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „GU valda“ dėl bendrovės reorganizavimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Vilniaus riedmė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams G. U. , BUAB „GU valda“, prašydamas pripažinti UAB „Vilniaus riedmė“ reorganizavimą pagal 2008 m. rugsėjo 23 d. UAB „Vilniaus riedmė“ atskyrimo sąlygas nuo UAB „Vilniaus riedmė“, kuri toliau tęsė savo veiklą, atskyrus jos dalį ir šiai daliai priskirtų turto, teisių bei pareigų pagrindu sukūrus naują tos pačios teisinės formos bendrovę – UAB „GU valda“, negaliojančiu, pripažinti 2008 m. lapkričio 17 d. turto priėmimo-perdavimo aktą negaliojančiu bei taikyti restituciją – grąžinti BUAB „Vilniaus riedmė“ pagal 2008 m. lapkričio 17 d. turto priėmimo-perdavimo aktą UAB „GU valda“ perduotą turtą. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui BUAB „GU valda“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje vykdyti BUAB „GU valda“ turto pardavimą ar kitokį šio turto nuosavybės teisės perleidimą. Nurodė, kad vienas iš ieškovo reikalavimų yra taikyti restituciją – grąžinti BUAB „Vilniaus riedmė“ pagal 2008 m. lapkričio 17 d. turto priėmimo-perdavimo aktą UAB „GU valda“ perduotą turtą, o BUAB „GU valda“ administratoriui pardavus įmonės turtą, būsimo galimo teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomu, nes neliks BUAB „GU valda“ turto, kurį, taikant restituciją, būtų galima grąžinti BUAB „Vilniaus riedmė“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. nutartimi nutarė ieškovo BUAB „Vilniaus riedmė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama BUAB „GU valda“ bankroto byla, kurioje 2011 m. gegužės 17 d. priimta nutartis pripažinti BUAB „GU valda“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, t.y. įmonei taikomas likvidavimas. Teismas pažymėjo, kad bankroto procese teismas turi būti aktyvus dėl viešojo intereso, todėl, siekiant apginti visų BUAB „GU valda“ kreditorių interesus, teismas neturi pagrindo stabdyti turto pardavimo, kai yra įsiteisėjus teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad administratorius bankroto procedūras vykdo pagal Įmonių bankroto įstatymo nustatytą tvarką, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesudaro pagrindo stabdyti BUAB „GU valda“ likvidavimo proceso, nes ieškovo BUAB „Vilniaus riedmė“ interesai bus iškelti virš BUAB „GU valda“ teisėtų interesų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas BUAB „Vilniaus riedmė“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Teismas nepagrįstai nurodė, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovo interesai būtų iškelti virš BUAB „GU valda“ teisėtų interesų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tik bylos nagrinėjimo laikui sustabdytų likviduojamos įmonės turto pardavimo procedūras, todėl BUAB „GU valda“ interesai operatyviai užbaigti bankroto procedūras iš esmės nenukentėtų arba tai sąlygotų nežymų tokių interesų pažeidimą užsitęsusios bankroto procedūros laiko požiūriu. Tuo tarpu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo BUAB „Vilniaus riedmė“ bei jo kreditorių interesai bus iš esmės pažeisti ir teisminis ginčas šioje byloje taps beprasmis, nes pardavus BUAB „GU valda“ turtą neliks jokios galimybės įvykdyti būsimą teismo sprendimą šioje byloje. Dėl to laikytina, kad teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pažeidė proporcingumo principą, šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir nepagrįstai suteikė prioritetą BUAB „GU valda“ interesams, ignoruojant ieškovo BUAB „Vilniaus riedmė“ ir jo kreditorių interesus užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
- Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo stabdyti turto pardavimo, kai yra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Minėta teismo nutartis netrukdo ar neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, priešingai – patvirtina grėsmę būsimo teismo vykdymui.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „GU valda“ mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai užsitęs BUAB „GU valda“ bankroto procedūra, kreditoriai patirs dar didesnius nuostolius.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas G. U. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl nesudaro pagrindo tenkinti atskirojo skundo reikalavimus. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pagristai prioritetą suteikė viešajam interesui, siekiant apginti visų UAB „GU valda“ kreditorių interesus. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nustačius, jog byloje susiduriama su viešųjų interesų konkurencija, pagrindo suteikti prioritetą viešajam interesui siekiant apginti visų UAB „Vilniaus riedmė“ kreditorių interesus prieš viešąjį interesą siekiant apginti visų UAB „GU valda“ kreditorių interesus nėra. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis priimta užtikrinant suinteresuotų šalių pusiausvyrą bei tinkamai įgyvendinant ekonomiškumo principą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi jų taikymas iš esmės pažeistų BUAB „GU valda“ kreditorių interesus bei faktiškai neužtikrintų BUAB „Vilniaus riedmė“ ir jos kreditorių interesų.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis paliktina nepakeista.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.
Nagrinėjamu atveju byloje prašoma taikyti CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 6 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų, t.y. draudimą atsakovui BUAB „GU valda“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje vykdyti BUAB „GU valda“ turto pardavimą ar kitokį šio turto nuosavybės teisės perleidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi pripažino BUAB „GU valda“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, BUAB „Vilniaus riedmė“ yra BUAB „GU valda“ trečiosios eilės kreditorius. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu iš esmės būtų sustabdytos bankroto procedūros, o tai paneigtų pačių bankroto procedūrų tikslą kuo operatyviau ir ekonomiškiau tenkinti visų kreditorių reikalavimus. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą BUAB „GU valda“ interesams, ignoruojant ieškovo BUAB „Vilniaus riedmė“, tačiau atskiro kreditoriaus, šiuo atveju BUAB „Vilniaus riedmė“, reikalavimu taikius laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių iš esmės būtų sustabdytos bankroto procedūros, būtų pažeistas viešasis interesas. Atitinkamai būtent tuo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimų tenkinimas būtų nukeltas neapibrėžtam terminui, o jo metu likviduojama dėl bankroto įmonė vis tiek patirtų administravimo išlaidas, kas mažintų kreditorių galimybes patenkinti kuo didesnę savo reikalavimų dalį, būtų pažeidžiami visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą atsisakyti taikyti ieškovo BUAB „Vilniaus riedmė“ prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo, formuojančio praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, nutartyse (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2010). Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsisakymo tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstos.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Kazys Kailiūnas
Vytas Milius